Anglijoje Asta dirbo personalo atrankos kompanijos regiono vadove, taigi buvo susidūrusi su verslo vystymo reikalais, o vyras vystė nekilnojamojo turto verslą, darbavosi ir Anglijoje, ir Lietuvoje. Taigi, apjungę jėgas ir mintis, abu kibo į darbus. Šiandien trejų Adoriana ir pusantrų metukų Graciana lanko mamos ir tėčio įkurtą vaikų darželį.

12 metų gyvenote Anglijoje, abiems su vyru puikiai sekėsi su darbais, jaukiai įsikūrėte, ar nebuvo gaila visko palikti? Kas paskatino grįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą grįžome vedini noro, kad dukrytės augtų mūsų gimtinėje, dažnai matytųsi su seneliais. Visada tikėjau, kad vaikams Lietuvoje augti gera. Gera buvo man, gera ir vyrui. Abu augome šeimose, kuriose vertybiniai įsitikinimai buvo formuojami labai panašiai. Svarbiausia – šeima, sveikata, vidinė harmonija. Mums ir mūsų tėvams buvo svarbu mokslai, kasdienis akiračio plėtimas – užklasinės, popamokinės veiklos, aukštasis išsilavinimas.

Ir taip norėjosi, kad ir mūsų vaikai augdami galėtų rinktis: išbandyti muziką, baletą, pramoginius šokius, įvairų sportą, o gyvendami mažesniame mieste Anglijoje, deja, nei muzikos mokyklos, nei plaukimo baseino neradome.

Kokio darželio savo dukroms norėjote ir neradote grįžusi į Lietuvą? Kokią viziją turėjote?

Mums anglų kalba – tai vartai, atveriantys kelius į platųjį pasaulį. Labai daug su vyru keliavome iki mergyčių gimimo, ir būdami kartu visada ir visur jautėmės kaip namuose. Mums buvo įdomu pagyventi, pažinti tenykštę kultūrą ir Amerikoje, ir Ispanijoje, ir Anglijoje. O atostogaudavome Balyje, Tailande, Malaizijoje, Filipinuose, Dominykos Respublikoje, Kuboje, Jamaikoje, išmaišėme visą Europą. Kelionės mums buvo tikslas, dėl kurio dirbame.

Keliaudami mes jautėmės visada gerai, nes visur bendravome anglų kalba. Norisi, kad šią laisvę turėtų mūsų vaikai. Kad nuo mažumės formuotųsi jų požiūris galvoti apie perspektyvą (angl.- thinking outside the box). Galiausiai, gyvenimo aplinkybėms susiklosčius taip, kad mergytėms tektų lankyti mokyklą užsienyje, jos jaustųsi kaip namie ir galėtų laisvai bendrauti su bendraamžiais anglų kalba.

Taigi, anglų kalba mums buvo prioritetas, renkantis darželį Adorianai, grįžus į Lietuvą. O tokius darželius prieš porą metų galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nemažiau svarbu ir savarankiška, gebanti susikoncentruoti, kūrybingai ugdoma asmenybė. O tam būtina puikiai apgalvota ugdymo įstaigos lauko ir grupių edukacinė aplinka, kuri skatintų vaikus tyrinėti, būti veikliems, kūrybingiems.

Deja, aplankę daugiau nei du tuzinus vaikų darželių Vilniuje, idealios vietos neradome. Tiesa, buvo vienas, kurio ugdymo metodika ir specifika tiko, bet laukti, kol mus ten priims, būtų tekę dvejus metus.

Besiruošdama antrosios dukrelės gimimui, išvystėte verslo idėją. Ar buvote susipažinusi su šia sritimi, apie ją galvojote anksčiau?

Vaikų ugdymas mane labai domino nuo studijų laikų. Kai VDU studijavau socialinį darbą, mano specializacija buvo vaikai, jų poreikių tenkinimas, darbas su šeima. Bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad išvažiavusi į Angliją pradėjau dirbti su žmogiškaisiais ištekliais. Dirbau daug ir sunkiai, pakilau karjeros laipteliais iki regiono vadovės pozicijos. Esu maksimalistė, myliu tai, ką darau. Mane visada motyvavo savęs realizavimas darbe, be abejo, ir atitinkamos darbo sąlygos. Dažnai pagalvodavau, jei tektų dirbti sau, tikriausiai dirbčiau 24 valandas 7 dienas per savaitę, nes sunku būtų prisiversti atsitraukti nuo darbų.

Jau besilaukdama pirmosios dukrytės, nusprendžiau keisti darbo specifiką, nes norėjau matyti, kaip mano vaikas auga, o savo buvusiame darbe daug keliaudavau, dažnai po kelias dienas išbūdavau kituose miestuose. Jeigu grįžčiau į vadovės poziciją, Adorianą tektų palikti darželyje visai dienai jau nuo 6-ojo jos gyvenimo mėnesio. O senelių, kurie padėtų auginti, Anglijoje mes neturėjome. Mintis, kad vaiką turėsiu palikti su svetimu žmogumi, neleido man ramiai miegoti. Todėl veikla su mažaisiais labai organiškai atsirado ir mano profesinėse svajonėse.

Bet pirmuosius Adorianos metus nusprendėme paskirti tik jai ir mūsų šeimai. Metams išvykome į Ispaniją – džiaugtis saule, jūra, puikiu oru ir dėmesiu šeimai. Ketinome grįžti į Angliją, kai Adorianai sukaks metukai, bet jau po pusmečio pradėjome lauktis Gracianos. Kad susilauktume Adorianos, įdėjome daug pastangų, prireikė ir gydytojų pagalbos, o Graciana – buvo netikėta, bet labai maloni staigmena. Gal todėl ir mergyčių vardai labai gerai apgalvoti ir reikšmingi mums (Adoria, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „šlovė ir garbė“, vardas Graciana yra kilęs iš ispanų kalbos, jo reikšmė „Dievo malonė, ramybės ir švelnumo įsikūnijimas”).

Žinia, kad laukiamės antro vaikelio, mus su vyru privertė permąstyti savo tikslus, darbus, kaip įsivaizduojame savo šeimą ir kurioje pasaulio šalyje. Susidėliojus prioritetus, visi keliai mums patiems nelabai tikėtai ėjo į Lietuvą!

Jūsų darželis – tarptautinis, kuo jis ypatingas, kokie jūsų ugdymo metodikos pagrindiniai bruožai?

Ugdymas vyksta lietuvių bei anglų kalbomis. Pagrindinis mūsų tikslas – anglų kalbos mokymasis, bendravimo, sensorinių, kognityvinių ir motorinių įgūdžių lavinimas, pasirengimas skaitymui, rašymui ir skaičiavimui. Mes aktyvinam vaikų vaizduotę, ugdom jų kūrybiškumą. Suteikiame tokią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus, laimingas, vertinamas, drąsinamas ir galėtų stipriai susikoncentruoti į savo darbus.

Anglų kalbos mokymas vyksta teminiu pagrindu, įvedant naują žodyną, susijusį su tam tikra tema, įtvirtinant jį įvairių užsiėmimų metu. Mūsų darželį lanko ir lietuvių, ir užsieniečių šeimų vaikai.

Ko gero, ir personalui ypatingų reikalavimų keliate?

Pagrindinis reikalavimas – pedagogas iš pašaukimo, kitaip būtų labai sunku pas mus dirbti. Mūsų standartai labai aukšti ir atitikti juos gali toli gražu ne visi. Meilė ir pagarba vaikui, be savo lūkesčių jam, meilė darbui, noras tobulėti, augti, mokytis – savybės, kurių mes ieškome rinkdamiesi kolektyvą.

Mažoji dukrelė Graciana drauge su jumis „Katino dienelėse“ atsidūrė vos trijų dienų. Motinystės atostogų veikiausiai sau nesuteikėte nė dienos? Kaip sekėsi suktis?

Po pirmojo gimdymo turėjau nuostabiausias motinystės atostogas Ispanijoje, kur išsiilsėjau į valias. Tik veiklos man trūko kaip oro, jaučiau, kad dūstu. Tad jau laukdamasi Gracianos kibau į darbus. Pamažu gimė darželio verslo planas, skaičiavau investicijas ir tikėtinas pajamas, daug laiko skyriau rinkodarai, personalo atrankai, darželio įkūrimui.

Gimus Gracianai, jau trečią dieną dirbome kartu. Pirmieji metai išties buvo sunkūs. Tada neturėjau laiko atsikvėpti, dirbdavau ir dienom, ir naktim. Dabar nė nežinau, iš kur tiek jėgų atsirado. Tiesa, turiu nuostabų vyrą, be kurio nieko nebūčiau pasiekusi. Jis dar ir puikus tėtis, kuris, buvo dienų, praleisdavo daugiau laiko su mergytėm nei aš.

Jau turite du darželius, ar bus ir trečias?

Patalpų trečiajam dairomės jau apie pusmetį, bet vis dar nesiryžau – bijojau, kad neaprėpsiu visko. Sausį Graciana pradėjo eiti į darželį, tad dabar ir rankos laisvesnės, ir mintys susigulės,– dar reikia išryškinti idėją. Vis daugiau minčių kyla apie pradinukų mokyklėlę, būtų šaunu matyti „Katino dienelių“ idėjos tęstinumą ir tokioje mokyklėlėje.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nepriklausomybės dienos išvakarėse į neseniai duris atvėrusią anglų kalbos mokyklėlę „Pingu‘s English“ susirinko kaip visada gausus Daugiavaikių šeimų asociacijai MES priklausančių šeimų būrys. Mažuosius atviliojo galimybė iš arčiau susipažinti su anglų kalba, pasiklausyti bendraamžių kolektyvo „Boružiukai“ iš Artūro Noviko džiazo mokyklos ir padūkti jaukioje aplinkoje, o tėvelius – atvira diskusija su specialistais, kada ateina laikas mažiesiems mokytis ištarti pirmuosius žodžius užsienietiška šneka.

Pokalbį pradėjusi keturių vaikų mama Skaidrė Vainikauskaitė, iš profesijos – žurnalistė, dešimt pastarųjų metų vaikų auginimą derina su laisvai samdomos vertėjos darbu. Persiorientuoti privertė vadinamoji naktinė mokesčių reforma, apkrovusi didžiule mokesčių našta laisvai samdomus kūrybinius darbuotojus, tad daugelio jų paslaugos redakcijoms tapo nebeįperkamos. Būtent geras anglų kalbos mokėjimas, pasak S. Vainikauskaitės, leido jai neiškristi iš darbo rinkos, neprarasti pajamų, o svarbiausia – pasitikėjimo savo jėgomis. Juolab kad kiekviena kalba – tai unikali galimybė pažvelgti į mus supantį pasaulį kiek kitu kampu ir kitakalbio žmogaus žvilgsniu. „Kiekviena kalba, atrodytų, tuos pačius gyvenimo reiškinius interpretuoja vis kitaip. Pavyzdžiui, lietuviui pliaupia kaip iš kibiro – anglui lyja katėmis ir šunimis. Anglas apie duotą leidimą šneka vartodamas šviesoforo metaforą „užsidegė žalia šviesa“, o lietuvis vis dar operuoja valstietiškomis realijomis ir „duoda kelią“ kitam kryžkelėje sutiktam vežimui“, – frazeologizmų atskleidžiamus tautų mąstymo skirtumus iliustravo vertėja.

Prie daugiavaikių mamų ir tėčių pokalbio mielai sutikusi prisijungti lituanistė dr. Jogilė Teresa Ramonaitė, tyrinėjanti, kaip vaikai mokosi svetimos kalbos natūralioje aplinkoje, į klausimą, ar ne per anksti pradėti mokytis užsienio kalbos nuo 3 metų, atsakė trumpai ir aiškiai – kalbos mokytis niekada nebūna per anksti. Per vėlu – irgi, tik žinotina, jog maždaug apie 12-13 metus baigus formuotis žandikaulių struktūroms ir visam kalbiniam aparatui, šnekėti svetima kalba vargu ar pavyks be akcento. Tačiau jei žmogus nori mokėti kalbą tik pasyviai, pavyzdžiui, tam, kad galėtų skaityti kūrinius originalo kalba, joks amžiaus cenzas negalioja.

Pasak J. T. Ramonaitės, su mišriose šeimose augančiais dvikalbiais vaikais atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad tokių vaikų labiau išvystytas loginis mąstymas, jie geriau susigaudo situacijoje. Tyrimo metu vaikai žiūrėjo trumpą animacinį filmuką, kurio veikėjas kiškutis, atėjęs į virtuvę, padėjo į spintelę šokoladuką, ir vėl išėjo. Jam įkandin atėjęs kitas veikėjas paėmė šokoladuką iš spintelės ir padėjo jį ant šaldytuvo. Vaikų buvo klausiama: kur, grįžęs į virtuvę, ieškos šokoladuko kiškutis? Vienakalbiams vaikams atrodė, kad ten, kur jis tuo metu ir padėtas – ant šaldytuvo. O štai dvikalbiai vaikai sumojo, kad kai draugas šokoladuką perdėjo ant šaldytuvo, kiškučio patalpoje nebuvo, taigi jis ieškos skanėsto ten, kur pasidėjo pats – spintelėje.

Sniežana Daubarienė, vaikų ir suaugusiųjų anglų kalbos mokytoja ir korepetitorė, mažiau nei prieš pusmetį ryžosi atsisakyti samdomo darbo ir stačia galva pasinėrė į nuosavą kalbų mokymo verslą. Kaip pati prisipažino, šis posūkis jų šeimos gyvenime buvo neplanuotas, verslas gimė tarsi „netyčiukas“, tačiau pamačius naujoviško kalbos mokymo kurso siūlomas galimybes, esą nė akimirkai nekilo abejonių: „Supratau tik viena – jei nepadarysime mes, padarys kiti“. S. Daubarienė dabar nė nenori prisiminti, kaip tekdavo laužyti galvą, stengiantis kuo kūrybiškiau pateikti medžiagą ir sudominti vaikus. Dabar jos vadovaujamoje mokyklėlėje dirbama pagal senas tradicijas turinčios mokymo paslaugų bendrovės „Linguaphone Group“ sukurtą metodiką, kuri tarsi natūraliai „atveda“ vaiką į anglų kalbos pasaulį ir nuo pat pirmųjų pamokų leidžia prabilti sakiniais. „Žinoma, čia mes negalime atkurti tokios pat aplinkos, kokia vyrauja dvikalbėse šeimose, tačiau stengiamės skatinti vaiką atsiskleisti, nusikratyti kompleksų ir vidinių baimių, kad jis išdrįstų prabilti jam nauja kalba“, – teigė S. Daubarienė.

Jai antrino ir J. T. Ramonaitė, pasak kurios, būtent mokykloje mums įvaromas įsitikinimas, esą esame negabūs kalboms. „Turiu vilties, kad šių dienų mokykloje vaikai nebesmerkiami ir nebeišjuokiami už ne taip ištartą žodį ar ne nuo to galo pasakytą sakinį, nes mokantis kitos kalbos klysti yra natūralu ir neišvengiama“, – tvirtino specialistė.

Kartais kelias kalbas mokantis vaikas iš turimų žodžių sukonstruoja kurioziškas frazes. J. T. Ramonaitės teigimu, dėl to nuogąstauti nederėtų, nes vaikas sakinius iš kelių skirtingų kalbų žodžių dursto tada, kai vienos kurios nors kalbos žodynas yra kiek skurdesnis ir šnekant staigiai neranda tinkamo žodžio. Taip gimsta kalambūrai „mama, smotri, katinas pa stogasam pobežal!“, bet tai anaiptol nereiškia, kad vaiko galvoje susimaišė skirtingos gramatinės sistemos ir ateityje jis nė vienos tų kalbų nemokės tinkamai. Kartais taip sakiniai konstruojami norint pajuokauti, ypač jei pašnekovas taip pat moka tą pačią kalbą ir tokius juokus supranta. Be to, maišydamas skirtingas kalbas, vaikas eksperimentuoja, aiškinasi jų struktūrą, tarpusavio sąveiką, ir tai yra gerai.