Imuninę sistemą galima skirstyti į dvi grupes: įgimtą ir įgytą. Įgimta imuninė sistema yra pirmoji gynybos linija, nes ji apsaugo žmogaus organizmą nuo bakterijų, virusų ir parazitų invazijų. Įgimtos imuninės sistemos atsakas yra greitas, tačiau mažiau veiksmingas nei įgytos imuninės sistemos atsakas. Jam vystantis, įgytos imuninės sistemos ląstelės susiduria su molekulėmis, kurios yra sudedamoji ligų sukėlėjų dalis. Todėl kito susidūrimo metu imuninės ląstelės atpažįsta ligos sukėlėjus ir į juos reaguoja, taip užkirsdamos kelią ligai vystytis. Imuninės sistemos ląstelės gaminamos jau vaisiaus vystymosi metu, tačiau įgyta imuninė sistema gimus dar tik formuojasi. Taigi kūdikių ir vaikų imuninės sistemos veiksmingumas yra ribotas lyginant su suaugusiųjų imunine sistema.

Imuninė sistema formuojasi palaipsniui

Pagrindinė apsauga nuo užkrečiamųjų ligų ankstyvoje vaikystėje yra motinos antikūnai, kurių vaikas gauna per placentą nėštumo metu arba gerdamas motinos pieną po gimimo. Žindomi vaikai be motinos antikūnų gauna ir įvairių medžiagų, kurios padeda bręsti imuninei sistemai. Laikui bėgant imuninė sistema gali užtikrinti geresnę apsaugą nuo ligų sukėlėjų, nes imuninės ląstelės, remdamosi ankstesnėmis virusinėmis, bakterinėmis ir parazitinėmis infekcijomis, paruošia plačią, su infekcijomis kovojančią antikūnų kolekciją.

 Gerai sveikatai labai svarbu pakankamai miegoti

Miegant organizmas atsipalaiduoja, nurimsta ir atsinaujina. Remdamiesi tyrimais, specialistai rekomenduoja ikimokyklinio amžiaus vaikams miegoti 11 valandų, moksleiviams – 10 valandų, o paaugliams – 9 valandas. Stebint miego trukmės įtaką vaikų sveikatai, buvo nustatyta, kad trūkumas gali turėti įtakos mokymosi, emocinėms problemoms ar elgesio sutrikimams. Miego trūkumas taip pat turi įtakos imuninei sistemai, nes sumažėja tam tikrų imuninių ląstelių skaičius ir imuninių ląstelių išskiriamų veikliųjų medžiagų kiekis.

 Sveika mityba – ypatingai svarbi imuninės sistemos veiklai

Optimaliam imuninės sistemos funkcionavimui būtina sveika mityba, kad organizmas būtų aprūpintas visais reikiamais makroelementais ir mikroelementais. Mikroelementai yra labai svarbūs imuninei sistemai, nes vitaminai ir mineralai (pvz., vitaminai C, D, cinkas) padeda padidinti imuninių ląstelių skaičių ir jų aktyvumą. Į kasdienį savo bei vaikų racioną svarbu įtraukti kuo daugiau vaisių ir daržovių. Esant didesniam poreikiui (nusilpus imuninei sistemai) vertėtų pasirūpinti produktais, kuriuose yra didesnis šių mikroelementų kiekis. Suaktyvėjus imuninei sistemai, pvz., esant kvėpavimo takų infekcijai, pagaminami milijonai naujų imuninių ląstelių, taip pat padidėja vitamino C ir cinko poreikis. Mūsų imuninė sistema pradeda kovoti su infekcija, o palengvėjimas priklauso nuo imuninio atsako stiprumo ir greičio.

 Mikrobiotos įtaka imuninei sistemai

Mikrobiota vadiname tam tikroje vietoje, pvz., žarnyne (žarnyno mikrobiota), apsigyvenusią mikroorganizmų grupę. Daugybė žmogaus organizme gyvenančių bakterijų yra nepaprastai svarbios sveikam virškinimui ir svarbių maistinių medžiagų, pvz., tam tikrų vitaminų, įsisavinimui. Žarnyno mikrobiotos draugas – gerosios pieno rūgšties bakterijos. Šios bakterijos neleidžia kenksmingoms bakterijoms išplisti žarnyne bei teigiamai veikia žarnyno epitelio pralaidumą ir imuninės sistemos veiklą. Viena iš labiausiai ištirtų gerųjų pieno rūgšties bakterijų padermių yra Lactobacillus rhamnosus GG.

Imunomoduliatoriai skatina imuninės sistemos veikimą

Imunomoduliatoriai yra medžiagos,  pvz., beta gliukanai, ciberžolė, alavijas, ženšenis, turinčios įtakos imuninės sistemos veiklai. Beta gliukanai yra natūralūs polisacharidai (cukrūs), kurių galima rasti tam tikruose grybuose (pvz., gluosninėse kreivabudėse) bei mielėse. Išgrynintas beta gliukanas yra stiprus imuninės sistemos stimuliatorius, kuris aktyvina įgimtą ir įgytą imuninį atsaką. Imunomoduliatorių vartojimo sezonas sutampa su peršalimo ligų sezonu, kuris itin paūmėja rudenį. 

Partnerio turinys, užsakymo Nr. 564 

Ką reiškia rezus teigiamas arba rezus neigiamas?

Tai yra kraujo grupių rezus faktoriaus neatitikimas, kuris kelia pavojų tik tuomet, jei neigiamą kraujo grupę turinti moteris nešioja vaisių, kuris teigiamą kraujo grupę paveldėjo iš savo tėčio. Taip nutinka iki 50 proc. atvejų, bet tam tikros komplikacijos moteriai ir vaisiui iškyla antrojo nėštumo metu. Tačiau jeigu nėščioji yra tinkamai prižiūrima ir suteikiama visa reikiama pagalba, moterys sėkmingai susilaukia naujagimio ir papildomų iššūkių nekyla.

Esant rezus faktoriaus neatitikimui, moteriai turi būti laiku atlikta imunoprofilaktika – suleidžiamas imunoglobulinas 28-30 nėštumo savaitę ir po gimdymo.

Pavojus vaisiui iškyla, jeigu dėl įvairių priežasčių moters kraujyje atsiras antikūnai. Tai reiškia, kad vaisiaus kraujas, turintis rezus teigiamą faktorių, pateko į motinos kraują. Motinos imuninė sistema pagamina antikūnus prieš vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius. Antikūnai iš motinos kraujo, patekę į vaisiaus kraujotaką, suardo vaisiaus eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius). Vaisiui, dar esant gimdoje, pradeda vystytis mažakraujystė. Tačiau šiuolaikiniame medicinos pasaulyje tokios situacijos – retos, nes visi moterį prižiūrintys specialistai žino apie imunoprofilaktikos būtinybę.

Taip pat pavojus vaisiui gali kilti, jei prieš tai moteris jau buvo nutraukusi nėštumą arba patyrė persileidimą, nėštumas nesivystė arba nėštumas buvo įprastas, tačiau jai nebuvo atlikta imunoprofilaktika.

Jei vaisiaus kraujo rezus neigiamas, kaip ir mamos, pavojaus nėštumo metu nebus.

Kaip šiuolaikinė medicina gali suvaldyti Jūsų išvardintus pavojus ?

Jeigu moters, kuri turi neigiamą kraujo grupę, kraujyje jau nustatomi pasigaminę antikūnai, imunoprofilaktika neefektyvi, nes vaisius turi jau padidintą mažakraujystės išsivystymo riziką. Tuomet gydytojų užduotis – visą dėmesį skirti nėščiajai ir laiku diagnozuoti mažakraujystę vaisiui.

Ši priežiūra moteriai nesukelia papildomo diskomforto, nes atliekami tik neinvaziniai tyrimai. Moteriai atliekamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu matuojama vaisiaus kraujotaka. Matuojant jo smegenų kraujotaką, nustatoma, ar vaisiui neatsirado mažakraujystės požymiai.

Jei matome, kad mažakraujystė progresuoja ir nėštumo trukmė nėra didelė (vaisius dar neišnešiotas), tuomet perpilame kraują vaisiui dar jam esant gimdoje. Kraujo perpylimai vaisiui Lietuvoje atliekami dviejuose perinataliniuose centruose (Kaune ir Vilniuje). Džiaugiamės, kad ši procedūra Kauno klinikose atliekama sėkmingai ir pavyksta užauginti sveiką vaisių. 

Jei nėštumo pabaigoje atsiranda vaisiaus mažakraujystės požymiai, vaisiaus kraujo perpylimo gimdoje neatliekame. Paskatiname gimdymą ir kraujo perpylimo procedūrą atliekame gimus kūdikiui.

Ką turėtų žinoti moteris prieš planuojant nėštumą, jei jos kraujo grupė yra neigiama?

Jokio papildomo pasiruošimo planuojant nėštumą nėra. Kaip ir kiekvienai nėščiajai, reikia gerti folinę rūgštį, kontroliuoti savo lėtines ligas.

Jei ankstesniojo nėštumo metu moters kraujyje buvo nustatyti antikūnai, kiti jos nėštumai turi būti prižiūrimi perinataliniame centre.

Kokių mitų girdite iš pacienčių apie rezus faktoriaus neatitikimą?

Dabar mitų girdžiu labai retai. Moterys daug domisi, skaito ir daug dalykų jau žino pačios.

Vaisiaus kraujo grupę galima sužinoti dar negimus kūdikiui, todėl nemažai moterų pasinaudoja šiuo tyrimu.

Tačiau pasitaiko ir baimių: moterys galvoja, kad nors ir su pirmu nėštumu viskas buvo gerai, antrasis nėštumas tikrai bus su komplikacijomis. Tačiau jeigu moteriai laiku suteikiama pagalba ir atitinkama priežiūra, jokio pavojaus neturėtų kilti.

Dar vienas mitas – esant rezus faktoriaus neatitikimui, dažniau įvyksta persileidimai, bet mokslinių įrodymų nėra. Dar esu girdėjusi, kad gali atsirasti vaisiaus raidos anomalijų, tačiau tokių mokslinių įrodymų taip pat nėra.

Ar visos moterys, turinčios rezus neigiamą kraujo grupę, gali atvažiuoti į Kauno klinikas tyrimams ar gydymui? 

Lietuvoje yra puikiai sutvarkyta perinatalinė pagalba. Net ir mažiausioje poliklinikoje gydytojai akušeriai ginekologai žino, kad esant rizikingam nėštumui, moteris turi atvykti į perinatalinį centrą. Kiekvienai nėščiajai nustatoma kraujo grupė ir jos rezus faktorius. Remiantis nėščiųjų priežiūros protokolu, jei moters kraujo grupė yra rezus neigiama ir yra nustatomas antikūnų titras, rodantis, jog kraujyje jau yra antikūnų, moteris atsiunčiama į perinatologijos centrą, pavyzdžiui, Kauno klinikas. Po nėščiosios ištyrimo mes įvertiname jos būklę ir parengiame tolesnį nėščiosios priežiūros ir gimdymo planą.

Jei moters kraujyje antikūnai nenustatomi, tuomet moteris sėkmingai prižiūrima gydymo įstaigoje pagal gyvenamąją vietą. Gydytojai akušeriai ginekologai žino, jog 28-30 savaitėmis moteriai reikia taikyti imunoprofilaktiką – suleisti imunoglobuliną. Ši paslauga Lietuvoje yra nemokama ir prieinama kiekvienai nėščiajai. Taikant imunoprofilaktikos gydymą, labai rimtų rezus neatitikimo atvejų, kai  dar negimusiam vaisiui reikia perpilti kraują, šiandien pasitaiko labai retai.

Kauno klinikų informacija ir nuotrauka

Žindomi serga rečiau

Gydytojai įvairiose šalyse nustatė, kad per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius vien tik žindyti kūdikiai įvairiomis infekcinėmis ligomis sirgo rečiau negu nežindyti ar tik iš dalies žindyti. Be to, kuo ilgiau truko žindymas, tuo didesnę apsaugą nuo infekcijų jis teikė vaikams. O mokslininkai, ištyrę motinos pieno sudėtį, rado daug įvairių atsparumą stiprinančių medžiagų ir net gyvų ląstelių, galinčių sunaikinti užpuolėjus mikrobus.

Imuninė ir neimuninė apsauga, kurią teikia motinos pienas, gerokai sumažina žindomų kūdikių sergamumą kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji įprastai būna lengvesnė. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga plaučių uždegimu, respiracinio sincitinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu, 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu, jiems 4–6 kartus retesnės šlapimo takų infekcijos, 5 kartus – rotaviruso sukeliamas gastroenteritas, o Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika 4–16 kartų mažesnė negu maitinamiems dirbtinai.

Sargybos desantas

Naujagimis dar yra imunologiškai nesubrendęs savo jėgomis apsiginti nuo infekcijų. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai, kuriuos, dar negimęs, gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Žmo­gui su­sir­gus ko­kia nors už­kre­čia­mąja li­ga, tai yra kai jį puo­la an­ti­ge­nai – pa­to­ge­niš­ki mik­roor­ga­niz­mai, už­kra­to įsi­ver­ži­mo vie­to­je ky­la „mū­šis“ – už­de­gi­mas. Taip sie­kia­ma su­lai­ky­ti įsi­ver­žė­lius ir juos su­nai­kin­ti. Už­de­gi­mui pa­si­bai­gus, žmo­gaus or­ga­niz­me lie­ka „pri­si­mi­ni­mas“ apie už­puo­lė­jus ir ku­ria­mos at­sar­gu­mo prie­mo­nės prieš juos atei­čiai – ga­mi­na­mi an­ti­kū­nai. Tai ir yra imu­ni­te­tas. Žin­dan­ti mo­ti­na an­ti­kū­nais ap­rū­pi­na ir sa­vo vai­ke­lį, nes jos krau­jy­je „bu­din­tys“ ir krū­ty­se spe­cia­liai pa­pil­do­mai ga­mi­na­mi antikū­nai pa­ten­ka ir į pie­ną.

Imunoglobulinai

Mo­ti­nos pie­ne ran­da­ma vi­sų pen­kių ti­pų apsauginių antikūnų – imu­nog­lo­bu­li­nų. Ypač daug ten su­si­kau­pia sek­re­ci­nio imu­nog­lo­bu­li­no A (sI­gA), ku­ris yra pa­ts svar­biau­sias vi­sų or­ga­niz­mo glei­vi­nių sar­gas. Kū­di­kis ir jo mama, bū­da­mi to­je pačioje ap­lin­ko­je, pa­pras­tai yra puo­la­mi tokių pa­čių li­gų su­kė­lė­jų. Tai­gi, kai ma­ma įkve­pia ar­ba nu­ry­ja bak­te­ri­jų ar vi­ru­sų, pra­de­da­ma jos priešin­fek­ci­nių an­ti­kū­nų ga­my­ba. Iš ki­tų mamos kū­no vie­tų į krū­tis su krau­ju at­ke­lia­vę lim­fo­ci­tai čia at­si­ne­ša ne tik in­for­ma­ci­ją, ko­kių imu­nog­lo­bu­li­nų rei­kia kū­di­kiui ap­gin­ti nuo ga­li­mos in­fek­ci­jos, bet ir pa­tys, įsi­kū­rę pie­no liau­ko­se ir pa­vir­tę plaz­mi­nė­mis ląs­te­lė­mis, dar pa­pil­do­mai gau­siai iš­ski­ria sIgA į pie­ną. Šių antikūnų virš­ki­ni­mo fer­men­tai ne­suar­do. Jie pa­den­gia kū­di­kio žar­nos glei­vi­nę ir neprileidžia li­gas su­ke­liančių mik­ro­bų.

 Sek­re­ci­niai imunoglobulinai pa­ties vai­ko lim­fi­nia­me au­di­ny­je pa­ma­žu pradedami ga­min­ti tik nuo 4–6 sa­vai­tės. To­dėl mo­ti­nos tei­kia­ma imu­no­lo­gi­nė ap­sau­ga ypač svar­bi nau­ja­gi­miui. Di­džiau­sia sI­gA kon­cent­ra­ci­ja yra prieš­pie­ny­je, siek­da­ma ten 5-10 mg/ml, o pa­skui ma­žė­ja iki 1 mg/ml subrendu­sia­me pie­ne. Ta­čiau, pie­nui gau­siau ga­mi­nan­tis, bend­ras kū­di­kio gau­na­mų sI­gA kie­kis ne­su­ma­žė­ja. Be to, mo­ti­nos pie­nas ska­ti­na sI­gA ga­my­bą ir pa­ties kū­di­kio or­ga­niz­me. Imu­nog­lo­bu­li­nus ga­mi­nan­čių ląs­te­lių sis­te­ma vi­siš­kai su­bręs­ta ant­rų­jų gy­ve­ni­mo me­tų pabaigoje.

Kiti ginklai

Mo­ti­nos pie­ne gau­su ypatingo baltymo lak­to­fe­ri­no, ku­ris, kū­di­kio žar­ny­ne pri­si­jung­da­mas ge­le­žies mo­le­ku­les, padaro jas ne­priei­na­mas ge­le­ži­mi min­tan­čioms pa­to­ge­ni­nėms bak­te­ri­joms ir taip stab­do jų au­gi­mą ir dau­gi­ni­mą­si. Tas pats nu­tin­ka ir pienligę sukeliantiems gry­be­liams. Kaip ir sek­re­ci­nis imu­nog­lo­bu­li­nas A, lak­to­fe­ri­nas at­spa­rus virš­ki­ni­mo fer­men­tams.

Dėmesio vertas sudėtingų ang­lia­van­de­nių oli­go­sa­cha­ri­dų prie­šin­fek­ci­nis vei­ki­mas. Tam, kad ga­lė­tų su­kel­ti li­gą, mik­ro­bams pir­miau­sia rei­kia pri­si­tvir­tin­ti prie žmo­gaus or­ga­niz­mo au­di­nių ląs­te­lių. Dau­ge­lio li­gų su­kė­lė­jų pri­si­tvir­ti­ni­mui bū­ti­nos vie­tos su­da­ry­tos iš ang­lia­van­de­nių, į ku­riuos savo struk­tū­ra pa­na­šūs mo­ti­nos pie­ne esan­tys oli­go­sa­cha­ri­dai. Taip bak­te­ri­jos pri­kim­ba prie šių oli­go­sa­cha­ri­dų mo­le­ku­lių ir, dar ne­pa­sie­ku­sios glei­vi­nės ląs­te­lių, tam­pa ne­be­pa­vo­jin­gos žin­do­mam kū­di­kiui.

Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

„Baltasis kraujas“

Mūsų visų – žmonių ir kitų gyvūnų – gyslomis tekantis kraujas ne tik palaiko savo šeimininko gyvybę, išnešiodamas po visą kūną kiekvienai ląstelei reikalingas maisto medžiagas, vandenį ir deguonį, bet ir saugo jį nuo ligų. Šią apsaugą, savo ruožtu, atlieka ne tik jau anksčiau paminėtos apsauginės medžiagos antikūnai, bet ir gyvos ląstelės leukocitai, dar vadinami baltaisiais kraujo kūneliais. Leukocitai yra įprasti motinos pieno „kareiviai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių kontingentas: kraujyje dominuoja neutrofilai, o piene daugiausia makrofagų ir limfocitų. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus juos fagocituodami – prarydami. Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus. Taigi visiškai pelnytai motinos pienas kartais vadinamas baltuoju krauju, o baltas jis tik todėl, kad jame nėra raudonųjų kraujo kūnelių – deguonį nešančių eritrocitų.

Verta žinoti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir kovines savybes praranda daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos ištraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka) prieš sugirdydamos kūdikiui. Kvėpavimo organų infekcinių ligų sukėlėjai paprastai plinta oro lašiniu būdu, ligoniui čiaudint, šnypščiant, kosint ir kalbant, o žarnyno bakterijos – per jomis užterštą maistą. Taigi labiau padėtų marlinė kaukė, rankų švara ir kitos higienos priemonės.

Gerosios bakterijos

Žarnyno ligas sukeliantys mikrobai savo blogą darbą gali padaryti tik prikibę prie žarnos sienelės gleivinės ir pažeisdami jos vientisumą bei sutrikdydami normalią veiklą. O motinos pienas turi savybių, padedančių kūdikio žarnyne įsigalėti gerosioms bakterijoms, kurias gausiausiai atstovauja laktobakterijos ir bifidobakterijos. Išsidėsčiusios ant žarnų sienelės, jos tarsi sargybiniai neleidžia prie gleivinės ląstelių prisitvirtinti ligų sukėlėjams. Gerosios bakterijos sustiprina apsauginį barjerą ir skatina gleivių gamybą, taip sumažindamos žarnos sienelės pralaidumą. Laktobacilos taip pat aktyvuoja kūdikio žarnoje gamybą funkcinių metabolitų, tokių kaip butiratai, kurie yra pagrindinis žarnyno ląstelių energijos šaltinis. Todėl energingiau vyksta ir maistingųjų medžiagų įsiurbimas bei visos žarnos turinį stumiantys judesiai – peristaltika.

Priešams nesvetinga aplinka

Daugeliui ligas sukeliančių mikrobų ypač geros sąlygos tarpti ir daugintis būna nešvaroje, kur yra pūvančių maisto medžiagų. Pūdami žarnyne genda nesuvirškinti ir neįsisavinti baltymai ir riebalai. Taip dažniau atsitinka karvės pieno pagrindu pagamintais mišiniais maitinamiems kūdikiams. Lyginant su moters pienu, kuriame vyrauja labai lengvai kūdikio žarnyne įsisavinami vandenyje tirpūs baltymai albuminai, karvės piene didumą baltymų sudaro netirpus varškės baltymas kazeinas. Karvės pieno riebalai taip pat sunkiau suvirškinami ir įsisavinami negu motinos pieno, kurio mikroskopiniai lašeliai smulkesni. Be to, su motinos pienu kūdikis netgi gauna papildomai šiuos riebalus žarnyne skaldančio fermento lipazės.

Mo­ti­nos pie­no cukraus laktozės liekanos ir sudėtingesni nesuvirškinami motinos pieno angliavandeniai oligosacharidai sukuria kūdikio žarnyne rūgš­čią ter­pę, ne­pa­lan­kią iš­gy­ven­ti daugeliui ligas sukeliančių mik­roor­ga­niz­mų. Taigi prie žindomo kūdikio žarnos sienelės gleivinės prisitvirtinti ligos sukėlėjams mikrobams neleidžia ten gausiai įsikūrusi sargyba – gerosios bakterijos, o žarnos spindyje ligų sukėlėjam taip pat – ne gyvenimas, ir tenka keliauti su išmatomis lauk, kūdikiui nieko blogo nepadarius.

Apsauga pagal poreikį

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos mamos imunologinės istorijos ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams.

 Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis nuo infekcijų tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Dabartiniame chemijos amžiuje alergija dažnai prasideda vaikystėje, be to, ji gali būti paveldėta. Jeigu mama ar tėtis alergiškas, 20-40 proc. tikėtina, kad ir vaikas susirgs šia liga. Jei alergiški abu tėveliai, ši tikimybė jau 40-60 proc. Anksčiausiai žmogus susiduria su maisto alergenais – dar kūdikystėje. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai dažniausiai išauga maisto alergiją, bet pasidaro jautrūs įkvepiamiesiems alergenams.

Slogos kaltininkas – šienligė

Užburkusi nosis, jos niežulys, vandeningos išskyros, nuolat atakuojantis čiaudulys dažniausiai praneša apie alerginę slogą, vadinamą šienlige. Ją sukelia medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės. Labiausiai šienligė neduoda ramybės intensyviausiu žydėjimo periodu – gegužės, birželio, rugpjūčio mėnesiais. Bet jei esate alergiški, pavyzdžiui, lazdynui arba alksniui, liga su pavasariu pasveikins jau antroje kovo pusėje. Pasibaigus medžių žydėjimui, vasarą pasklinda žolių ir piktžolių žiedadulkės, kurios alergiškiems žmonėms sukelia nemažai problemų. Gegužę ir birželį pražįsta miglė, motiejukas, šunažolė, eraičinas. Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį ore sklando balandų, pelynų, kukurūzų ir saulėgrąžų žiedadulkės. Šienligė nesnaudžia ir žiemą, nes alergenai slepiasi verbose ir sausose puokštėse.

Jei alerginė sloga tęsiasi ištisus metus, galite įtarti, kad dėl jos kaltos dulkių erkutės, šunys ar katės, galbūt pelėsiai ar tabako dūmai. Be to, alerginį rinitą gali sukelti ir daugelis maisto produktų.

Prie šios ligos dažnai prisijungia alerginis konjunktyvitas. Jį atpažinsite iš perštinčių ir ašarojančių akių, kurios bijo šviesos. Dar parausta junginė, paburksta vokai, teka gleivingos akių išskyros. Tik neapsigaukite, nes alerginio konjunktyvito požymiai panašūs į infekcinio.

Alergijos pėdsakai odoje – atopinis dermatitas ir dilgėlinė

Atopinis dermatitas dažnai užklumpa vaikus pirmaisiais gyvenimo metais. Šis lėtinis alerginis odos uždegimas kamuoja mažylio odą bėrimais, niežuliu, pleiskanomis. Neaplenkia ši alergija ir suaugusiųjų. Jos priežasčių gali būti nemažai – įvairūs įkvepiamieji bei maisto alergenai, ligą paskatina odos sausumas.

Maisto produktai bei jų priedai, dažikliai, vaistai, vaistažolės, cheminės medžiagos gali tapti dilgėlinės alergenais. Ant odos atsiranda rausvos, susiliejančios pūkšlės, kurias niežti bei degina. Per parą bėrimai vienoje vietoje išnyksta ir atsiranda kitoje. Tik šios ligos nedera painioti su kita dilgėlinės rūšimi – nealergine, kurios požymiai panašūs. Prie dilgėlinės dažnai prisijungia ir Kvinkės edema – pabrinksta poodis ir gleivinės vokų, lūpų ir ausų sritys, degina, niežti. Ypač pavojingas alergijos smūgis – anafilaksinė reakcija. Tuomet pažeidžiama ne tik oda, bet ir širdis, kraujagyslės, sutrinka kvėpavimas bei virškinimas. Anafilaksija pavojinga gyvybei, todėl prireikia medikų pagalbos.

Kokie maisto produktai gali sukelti alergiją?

Alergenais gali tapti praktiškai visi maisto produktai, kuriuose yra baltymų. Kūdikiams tai dažniausiai pienas ir kiaušiniai, vyresniems vaikams dar ir kviečiai, žuvis, sojos, citrusiniai vaisiai. Paaugliai ir suaugusieji jautrūs vaisiams, daržovėms, prieskoniams, riešutams ir vėžiagyviams. Jeigu teko susidurti su maisto alergija, seni jūsų pažįstami: bėrimai, gomurio pabrinkimas ir niežulys, sloga, čiaudulys, pilvo diegliai, viduriavimas. Šie alergijos maisto produktams požymiai panašūs į tam tikrų fermentų stokos sukeltus negalavimus, o tikrąją priežastį galima nustatyti tik tyrimais.

Dalis alergiškų žmonių jautrūs įvairių rūšių alergenams – maisto produktams ir žiedadulkėms. Pavyzdžiui, beržo žiedadulkėms ir obuoliams, vyšnioms, abrikosams, persikams, slyvoms, morkoms, salierams, bulvėms. Tai vadinamoji kryžminė alergija.

Kas yra imunoglobulinai E ir kaip jie susiję su alergija

Kai į organizmą patenka visiškai nepavojinga medžiaga, bet imunitetui ji pasirodo grėsminga, įsijungia pavojaus signalas ir įsibrovėlį stengiamasi sunaikinti. Kaip ginklą organizmo apsauginė sistema ima sparčiai gaminti antikūnus.

Antikūnas – tai kraujo baltymas, vadinamas imunoglobulinu E (IgE). Antikūnai nėra vienodi – kovai su kiekvienu alergenu susidaro kitoks IgE. Taigi, kiek yra alergenų, tiek susidaro ir skirtingų imunoglobulinų E rūšių. Šie baltymai cirkuliuoja kraujyje ir patenka į organus bei audinius, kurių kiekvieną gali pažeisti. Nuo pažeistos organizmo vietos priklauso ir alergijos požymiai. Alergeną pašalinus arba kuo mažiau su juo susiduriant, ligos požymiai susilpnėja. Kai dirginanti medžiaga vėl atsiranda aplinkoje, alergija atsinaujina.

Svarbu nustatyti konkretų alergeną, kurį parodo tik kraujo tyrimai

Taigi, prieš pradedant gydytis, pirmiausia reikia nustatyti ligą sukėlusį alergeną, taip pat įsitikinti, kad liga tikrai alerginės kilmės. Pirmiausia alergologas išsiaiškina požymius, kas juos provokuoja, kaip liga atsirado, kokiems alergenams jautrūs šeimos nariai, atsižvelgiama ir į sezoną. Jeigu įtariama alerginė liga, gydytojas nukreipia konkretiems tyrimams.

Vieni iš imunoglobulino E tyrimų – odos dūrio mėginiai: ant vidinio dilbio paviršiaus odos užlašinama alergenų tirpalo, po to odos paviršius įduriamas adata. Bet šie tyrimai nėra tikslūs, nes jų rezultatams turi įtakos ląstelių, kraujagyslių ir odos būklė, vartojami vaistai. Be to, atliekant odos dūrio mėginį gali ištikti gyvybei pavojingas anafilaksinis šokas.

Svarbiausia, kad iš odos dūrio mėginio galima sužinoti tik bendrą įvairių rūšių IgE kiekį. Todėl šis tyrimas gali suklaidinti. Nors jis ir parodys normalų arba tik šiek tiek didesnį bendrą IgE kiekį, tai nereikš, kad alergijos nėra. Mat, būtent kovai su konkrečiu alergenu pasigaminusio IgE baltymo gali būti daug. Skirtingų baltymo rūšių kiekius gali parodyti tik kraujo tyrimas. Be to, kraujo tyrimai saugūs – neturi įtakos odai ir kitiems organams. Jie visiškai nepavojingi, o rezultatai bus tikslūs – net jei vartojate vaistus.

Nustatyti konkretų alergeną arba jų grupę būtina ketinant gydytis specifine alergenų imunoterapija. Ja gydomam žmogui skiriamas vis didesnis alergeno kiekis, kad imuninė sistema su juo susigyventų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė