Kas tie atpylimai?

Atpylimas įvyksta dėl to, jog kūdikio skrandyje laisvai nebesutelpančio skysčio dalis išteka lauk pro burną. Kartais taip atsitinka nuo persivalgymo, tačiau daug dažniau todėl, kad valgydamas ar gerdamas kūdikis į skrandį nuryja ne tik pieno, bet ir oro. Dėmesio, prašau pastebėti, aš čia neparašiau „žįsdamas“. Nes būdinga, jog oro kūdikis prisiryja „čiulpdamas“. Kūdikio maitinimo iš krūties reikale šie du žodžiai nėra tą pačią, vienodą, reikšmę turintys sinonimai. Apie jų didelius ir esminius skirtumus galima daug kalbėti, tačiau dar geriau – pamatyti:

Žiūrėkite: gerai prie krūties prigludusio – žindančio – kūdikio burną beveik visą užpildo ne tik mamos spenelis, bet ir už jo esanti krūties dalis. O blogai prigludusio – čiulpiančio – kūdikio burnoje lieka daug laisvos vietos, kurioje yra… oras. Su kiekvienu pieno gurkšniu čiulpiantis (čiulpti išmokomas atkakliai kišant čiulptuką) kūdikis nuryja ir didesnį ar mažesnį gurkšnelį oro, kuris kaupiasi jo skrandyje. Kas, kūdikiui baigus valgyti, išeis iš skrandžio – oras ar pienas – ir nulems tai, ar vaikelis atsirūgs ar atpils. Vertikaliai arba artimiau šiai padėčiai laikomi kūdikiai paprastai tik atsirūgsta, o gulintis visai ar beveik horizontaliai – ir atpila. Jeigu atpila vertikaliai laikomas kūdikis – tikriausiai jis ir pieno išgėrė daugiau negu tą kartą vertėjo.

Gamtos išmintis

Galimybė atpylinėti suprogramuota naujagimio anatomijoje: jungtis tarp stemplės ir skrandžio yra daugiau ar mažiau pravira. Ar tai yra gamtos klaida? Ne, tai jos gudrybė! Nors, kaip jau žinome, geriausia kūdikio taktika prie krūties yra žindimas ją plačiai apžiojus, tačiau visko gali atsitikti. Tas pravirumas gal ir yra tam, kad perteklinis pienas ar oras iš kūdikio skrandžio galėtų pasišalinti be mažojo žmogaus sąmoningų pastangų.

Atpylimai paprastai dažniausiai atsitinka gulinčiam kūdikiui. Laukinėje gamtoje visiškai horizontalus gulėjimas nėra įprasta natūrali kūdikio padėtis. Didumą laiko „laukinis“ kūdikis praleidžia ant savo „laukinės“ mamytės rankų arba juosta parištas kabo jai prie krūtinės arba ant nugaros. Net ir šiuolaikinėse nešioklėse kūdikis niekada nelaikomas visiškai horizontaliai gulsčias, t.y, mažylio galva nebūna jo pilvelio lygyje.

Tačiau mes – ne laukiniai…

Civilizacijos kūdikiams, kuriuos savo patogumo dėlei mamos nori palikti gulinčius, padėti išvengti atpylinėjimų galėtų keli kompromisiniai sprendimai:

(1) geru priglaudimu prie krūties (apžiojant ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį) užtikrinti, kad žįsdamas kūdikis kartu su pienu neprisirytų ir oro, arba nurytų jo kuo mažiau;

(2) nesistengti ištempti kuo ilgesnius tarpus tarp maitinimų. Juk žinome, kaip godžiai, skubėdami ir nesaikingai valgome, kai būname peralkę. Beje, dažnesnis maitinimas geriau ne tik kūdikiui, kad jis neatpylinėtų ir gerai suvirškintų, bet ir mamai, nenorinčiai kad išsitampytų jos krūtų oda;

(3) linkusį atpylinėti kūdikį po žindymo palaikyti ar, dar geriau, panešioti stačią, kad atrūgtų orą;

(4) linkusį atpylinėti kūdikį guldyti ne į visiškai horizontalų guolį, bet pakreiptą (bet ne sulenktą!) taip, jog galvūgalis būtų gerokai aukščiau – tam, kad jau gulinčiam mažyliui atsirūgstant, oras išeitų iš skrandžio, o skystis –  pienas pasiliktų;

(5) guldyti kūdikį ne aukštielninką, bet ant šono – kad atpiltas pienas galėtų iš burnos ištekėti, o ne pasiliktų pripildęs ją ir nesukeltų vaikeliui užspringimo pavojaus.

Prievarčio spazmai ir stenozė

Paprastasis, su oro susikaupimu skrandyje dėl kūdikio netikusio prigludimo prie krūties, t.y., su čiulpimu susijęs atpylinėjimas paprastai atsitinka netrukus po maitinimo ir kūdikis atpila dar neapvirškintą (nesutrauktą) pieną. Vėlyvų, jau apvirškinto pieno atpylimų, kuriuos teisingiau būtų vadinti vėmimu, priežastis dažniausiai būna prievarčio (išėjimo iš skrandžio į žarnyną) spazmas arba susiaurėjimas – stenozė.

 Prievarčio spazmą sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos jungtį supančio raumeninio žiedo per didelis tonusas. Tuomet, kai apvirškintam maistui jau reikėtų ištekėti iš skrandžio tolyn, skrandis savo sienelių peristaltine banga jo neišstumia pro tą susitraukusią jungtį į žarnyną, ir skystis tada teka atvirkščia kryptimi – pro stemplę į burną – kūdikis vemia. Ši bėda gydoma atpalaiduojant prievarčio raumenų spazmą. Švelniais atvejais gali pakakti šilumos pilveliui ir kūdikio guldymo nehorizontalioje (galvūgaliu aukščiau) padėtyje. Atkaklaus spazmo atvejais gydytojai skiria lygiuosius raumenis atpalaiduojančių vaistų. Prievarčio stenozė – įgimtas skrandžio ir žarnyno jungties susiaurėjimas, gydomas chirurginiu tos jungties praplatinimu. Ypač, jeigu kūdikis, neįsisavindamas pakankamai maisto, blogai auga.

Dvi svarbios pieno savybės

Moters pienas yra pats saldžiausias iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Tą lemia didžiausia pieno cukraus – laktozės koncentracija jame. Laktozės molekulės traukia prie savęs vandens molekules. Pirmiausia dėl tos savybės žindomų kūdikių viduriai niekada neužkietėja – jie tuštinasi daugiau ar mažiau minkštai. Tai priklauso nuo to, kiek neįsisavintos laktozės lieka kūdikio išmatose. Kita reikšminga motinos pieno ypatybė yra kintantis jo riebumas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga gerokai liesesnis „pradinis“ pienas (atsigėrimui, nes turi ir santykinai daugiau laktozės, ir vandens), o „galiniame“ piene riebalų koncentracija būna net kelis kartus didesnė (sotumui). Todėl geriausia kūdikiui pavalgyti iš vienos krūties ir taip gauti visą joje buvusį pieną.

„Viduriuojantys“ kūdikiai

Jeigu atsitinka, jog vieno maitinimo metu, nebaigęs žįsti vienos (pirmosios) krūties, kūdikis perkeliamas prie kitos (antrosios) ir žindymą iki pasisotinimo tęsia iš jos, tuomet vaikas ir iš pirmosios ir iš antrosios krūties gauna tik „pradinį“ liesesnį –  saldesnį pieną, o riebusis „galinis“ pasilieka. Iki kito maitinimo tas likęs pienas, stumiamas naujai pasigaminusio pieno, atkeliauja arčiau spenelio ir laukdamas kito žindymo virsta „pradiniu“ liesesniuoju.

Taip kūdikis nuolat gauna liesesnįjį „pradinį“ pieną. Šitas „pradinis“ liesesnis pienas žarnynu keliauja greičiau, negu visos krūties „visuminis“  riebesnis („pradinis“ liesesnis + „galinis“ riebesnis = riebesnis negu vien “pradinis”) pienas, kuris yra stabdomas dvylikapirštėje žarnoje riebalų virškinimui. Iš greičiau žarnynu keliaujančio „pradinio“ liesesniojo pieno spėjama įsisavinti santykinai mažiau laktozės, negu iš lėčiau žarnynu keliaujančio „pradinio“ + „galinio“ pieno. Taigi daugiau pieno cukraus laktozės patenka į galinę storąją žarną. Kadangi laktozė, kaip minėjome, traukia prie savęs vandenį, taip maitinamo kūdikio išmatos gali būti netgi ganėtinai skystos ir gali atrodyti, jog jis viduriuoja.

Ir pilvo diegliai – ne privalomi

Be to, likusi neįsisavinta laktozė, veikiama žarnyno fermentų ir bakterijų, rūgsta ir dėl to gaminasi daug dujų – kūdikiui pučia pilvą. Besikaupiančių dujų didėjantys burbulai spaudžia ir tempia žarnos sieneles, dirgindami jas ir sukeldami kūdikiui skausmą – dieglius.

Daug rečiau pasitaiko nuo mamos mitybos priklausomos žindomo kūdikio pilvelio bėdos. Kai ku­rie žin­do­mi kū­di­kiai ken­čia dėl pil­vo dieg­lių, jei­gu jų mamos ge­ria daug kar­vės pie­no, ku­rio po­ten­cia­liai aler­ge­niš­kas bal­ty­mas pa­ten­ka į kū­di­kio or­ga­niz­mą su mo­ti­nos pie­nu. Ir kitokios mais­to me­džia­gos, su­ke­lian­čios aler­gi­nes žar­ny­no reak­ci­jas mo­ti­nai, pa­te­ku­sios į jos pie­ną, pa­na­šiai ga­li veik­ti ir žin­do­mą kū­di­kį. Ka­dan­gi kū­di­kis yra ne tik mamos, bet ir tė­vo vai­kas, jis ga­li jaut­riai rea­guo­ti į to­kį ma­mos val­go­mą mais­tą, ku­riam jaut­rus ar aler­giš­kas yra tė­tis. Kar­tais toks jaut­ru­mas ge­ne­tiš­kai pa­vel­dimas iš se­ne­lio ar mo­čiu­tės. Įta­rus, jog kū­di­kis ga­li bū­ti jaut­rus kaž­ku­riam jū­sų val­go­mam mais­tui, nebevalgykite to pro­duk­to bent sa­vai­tę ir ste­bė­ki­te, ar kū­di­kio aler­gi­jos simp­to­mai išnyks, ir ar paskui atsinaujins tokio maisto vėl paragavus.

Atsiminkite!

Jeigu norite, kad Jūsų mažylis išvengtų visų pilvelio bėdų: (1) maitinkite kūdikį tada, kai jis pats to nori, (2) leiskite jam pavalgyti iš vienos krūties, kad kūdikis gautų visą – ir „pradinį“, ir „galinį“ – pieną, (3) pasistenkite gerai priglausti kūdikį prie krūties, kad jis ne čiulptų.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Kodėl kūdikis atpila?

Nustatyta, kad 50 proc. sveikų kūdikių iki 3 mėnesių ir maždaug 60 proc. – 4-6 mėnesių atpila bent kartą per parą. Dažniausiai tokie fiziologiniais laikomi atpylinėjimai baigiasi, pradėjus maitinti košytėmis, kietu maistu, dažniausiai – iki vienerių metų amžiaus.

Kūdikio išgertas pienukas, prieš patekdamas į skrandį, keliauja stemple. Apatinėje stemplės dalyje yra nedidelis vožtuvas, vadinamas apatiniu stemplės sfinkteriu, kuris atsiveria, leisdamas maistui patekti į virškinamąjį traktą, po to vėl užsidaro. Kūdikio sfinkteris nėra visiškai susiformavęs, todėl į stemplę patenka skrandžio turinio, kurį kūdikis atpila. Tai natūralus reiškinys, vadinamas gastroezofaginiu refliuksu (GER). Jeigu vaikas žvalus, linksmas ir normaliai priauga svorio, tėvams dėl jo nervintis nereikia.

Tik jeigu kūdikis po valgio dažnai ima vemti, tai jau gali būti rimtesnis negalavimas – gastroezofaginio refliukso liga (GERL). Negydant ligos, gali sulėtėti vaiko augimas ir vystymasis, sutrinka virškinimo ir kvėpavimo sistemos. Šie negalavimai suteikia mažyliui didelį diskomfortą, todėl jis pasidaro dirglus ir irzlus.

Ligos priežastys

Gastroezofaginio refliukso liga gali sirgti bet kokio amžiaus vaikas. Kūdikiams ši liga atsiranda dėl to, kad per nesandarų apatinį stemplės sfinkterį į ją patekęs rūgštus skrandžio turinys gali užlieti ryklę, burną, gerklas ir jas nudeginti. Kai kuriems vaikams liga atsiranda dėl anatominių stemplės pažeidimų, perpildyto skrandžio, pilvo raumenų įtampos kosint ar rėkiant.

Didelės reikšmės atsirasti GERL turi paveldėjimas, įvairios kitos ligos, pavyzdžiui, cistinė fibrozė, nervų sistemos sutrikimai, alergija maistui, pavyzdžiui, karvės pienui, nutukimas, intensyvus verksmas, pasunkėjęs kvėpavimas, greičiau GERL suserga neišnešioti kūdikiai. Virškinimo sutrikimus lemia ir psichologinė įtampa, stresas, todėl įtakos turi ir emocinė aplinka namuose, darželyje ar mokykloje.

Kai kurie šios ligos požymiai panašūs į kvėpavimo takų infekcijų – vaikas gali skųstis ryklės skausmu, užkimti, kosėti. Gana dažnas simptomas kosulys provokuoja refliuksą, o šis – kosulį, taigi susidaro lyg uždaras ratas. Kartais kosulys labiau kamuoja pavalgius. Todėl tėvams nesunku GERL supainioti su peršalimu, juo labiau kad šios ligos kamuojamų vaikų kvėpavimo takai pažeidžiami labiau ir tokie mažyliai dažniau suserga stenozuojančiu ar lėtiniu laringitu, plaučių uždegimu, bronchų astma. Antra vertus, greičiau GERL suserga varginami dažno kosulio, sergantys kokliušu, plaučių uždegimu vaikai.

Refliukso ligos požymiai

Kūdikis ar mažas vaikas nepasakys tėvams, kas jam negerai, todėl teks pasistengti patiems atpažinti ligos požymius, o pastebėję juos, žinoma, nueisite pas gydytoją.

Vienas iš būdingų GERL požymių – dažnas vėmimas, gali būti su kraujo priemaišomis. Paprastai vaikas pradeda vemti pirmąją valandą po valgio. Sunkiu ligos atveju vaikas vemia labai stipriai. Refliuksą galima įtarti, jeigu atsiranda pojūtis lyg įstrigo kąsnis, kažkas trukdo ryti. Gali skaudėti skrandį arba po krūtinkauliu, todėl kamuositės dėl dažnų verksmo priepuolių, gali užkimti vaiko balsas. Sutrinka ligoniuko miegas – jis dažnai prabunda naktį, todėl nepailsi. Dėl skausmo ir kitų nemalonių pojūčių vaikas kaprizingas ir nuolat prašosi paimamas ant rankų.

Kiti požymiai: dusulio priepuoliai, rijimo sutrikimai, seilėtekis, žagsėjimas. Vaikui nemalonu, nes jis dažnai atsirūgsta rūgštimi, o rūgštis degina ir graužia, t. y. kamuoja rėmuo, atsiranda nemalonus burnos kvapas. GERL galite įtarti ir griežtai atsisakančio pieno ar kito maisto vaikui. Maitinamas jis verkia, o tai sukelia dar vieną pavojų – vaikas gali užspringti.

Kaip nustatomas ir gydomas gastroezofaginis refliuksas?

Diagnozei nustatyti dažnai užtenka išvardintų simptomų, bet virškinamasis traktas gali būti tiriamas endoskopu. Stemplę ir skrandį gali prireikti ištirti rentgenu, atliekama stemplės manometrija, otorinolaringologiniai tyrimai gerklų ir nosiaryklės pokyčiams nustatyti ir kiti.

Gydyti vaistais vaiką iš viso nerekomenduojama. Vaistai skiriami tik išskirtiniais atvejais, kai vaikui nepadeda taisyklingų gyvenimo įpročių formavimas ar dietos. Sergantiems lengva ligos forma, gali užtekti vengti negalavimus provokuojančių priežasčių ir parinkti tinkamus maisto produktus.

Kūdikius ir mažus vaikus patariama maitinti dažnai ir po truputį, įpratinkite mažylį valgant neskubėti. Reikėtų stengtis, kad žindomas ar iš buteliuko geriantis vaikas kuo mažiau prisivalgytų oro. Sergančio gastroezofaginiu refliuksu vaiko nedera guldyti 3 valandas po valgio, o guldyti geriausia ant kairiojo šono, lovos galvūgalį pakelti bent 15 cm. Nežindomam kūdikiui derėtų duoti tirštesnio maisto, pamaitintą mažylį bent pusvalandį palaikykite vertikaliai, o miegui guldykite tik ant nugaros ir pakelkite galvūgalį.

Sergančiam GERL vaikui neduokite patiekalų su prieskoniais, riebaus maisto, citrusinių vaisių, rūgščių sulčių, gazuotų gėrimų ir gėrimų su kofeinu, mažiau leiskite valgyti saldumynų. Sudirginti ligoniuko skrandį ir sukelti rėmenį gali keptas maistas, kečupas, bulvių traškučiai, miltiniuose patiekaluose esantis gliuteinas. Sergant GERL svarbu nepersivalgyti, vakarieniauti reikia likus 3 valandoms iki miego, o iš karto po valgio negalima sportuoti ar dirbti pasilenkus. Net ir sveiko žmogaus stipriai maisto spaudžiamas stemplės sfinkteris gali atsidaryti ir rūgštus skrandžio turinys užplūs stemplę.

Kai šios priemonės nepadeda, skiriama virškinamojo trakto judesius ir rūgštingumą mažinančių preparatų. Bet gydytojai perspėja, kad nedera savavališkai gydytis, nes pernelyg sumažinus rūgštingumą sutrinka virškinimas, organizmas nebetoleruoja kai kurių maisto produktų.

Natūralių produktų GERL problemoms mažinti didelio pasirinkimo nėra. Visi cheminiai preparatai turi nemažai nepageidaujamų faktorių, kurie sukelia papildomų grėsmių žmogaus organizmui. O vartojant cheminius preparatus ilgą laiką visi sutrikimai tik sunkėja.

Skrandžio rūgštingumo nemažina medicininės priemonės, pagamintos iš jūros dumblių išgaunamos medžiagos – magnio alginato. Skrandyje šios medžiagos pagrindu pagamintas sirupas išbrinksta, o tokia masė sudaro barjerą, neleidžiantį skrandžio sultims patekti į stemplę. Po to ši masė pasišalina iš organizmo.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS. Peršalimo pavojai ir gydymo klaidos. Ar mokame pažaboti kosulį?  Kaip padėti dažnai sergančiam vaikui? Kaip išvaduoti gerklę nuo skausmo?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gelbėjimosi ratas imunitetui nuo alergijų ir infekcijų. Kuo tėveliams gali padėti kineziterapeutas? Sveikas pavasaris su vitaminais. Lietuvoje vaikai dažniau serga dėl vitamino D stokos.

VAISTINĖLĖ. Gastroezofaginis refliuksas – kada sunerimti?

KŪDIKIS. Varome iš pilvuko diegliukus. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas: Kam reikalingi čiulptukai?

NAMAI. Atverkime namus pavasariui.

MAMYTĖ. Kad šlapimo pūslė nekamuotų.

Atsisiųskite žurnalą PDF formatu

Žurnalas FLASH formatu