Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, donorinis motinos pienas yra geriausias maistas po savos mamos pieno.

Geriausias maistas naujagimio augimui ir apsaugai nuo ligų

„Motinos pieno cheminė sudėtis tinkamiausia mažyliui, be to, jame yra labai svarbių komponentų, skatinančių įvairių organų bei sistemų, ypač smegenų, augimą ir vystymąsi, taip pat gerųjų žarnyno bakterijų dauginimąsi, – teigia donorinio motinos pieno banko įkūrėjas dr. A. Liubšys. – Iki šiol nėra iki galo ištirti visi motinos pieno komponentai ir jų svarba naujagimio ir kūdikio organizmui, tačiau jau dabar gerai žinoma, kad mamos pienu maitinamų vaikų intelekto koeficientas (IQ) aukštesnis, nei maitinamų karvės pieno mišiniais, kad ateityje jiems rečiau būna maisto ir kitokios alergijos, kiti sveikatos sutrikimai, jie rečiau nutunka“.

Be to, mamos pienu maitinamiems neišnešiotiems naujagimiams dažniausiai pavyksta išvengti kai kurių grėsmingų ligų, tokių kaip nekrozuojantis enterokolitas: ši labai pavojinga liga jiems atsiranda 6-10 kartų rečiau, nei naujagimiams, maitinamiems karvės pieno mišiniais.

Tik sveikų moterų pienas, papildytas maistinėmis medžiagomis

Donorinio motinos pieno bankai egzistuoja daugiau kaip 100 metų. Neonatologijos centro vadovas dr. A. Liubšys sako, tai jie dažniausiai įsikūrę prie ligoninių, kuriuose mamų pienas surenkamas, ištiriamas, tinkamai paruošiamas, saugomas. Jis duodamas negalintiems gauti savos mamos pieno naujagimiams.

Donorinis motinos pienas turi būti saugus, todėl paruošiamas itin atsakingai, o tai sudėtingas procesas. Pienui ištirti, paruošti ir saugoti reikia brangios įrangos, patyrusio medicinos personalo.

Pirmiausia motina donorė ištiriama dėl infekcijų, pavyzdžiui, ŽIV, hepatito ir kitų, kurios gali per motinos pieną pereiti naujagimiui. Dovanoti savąjį pieną gali tik sveika moteris.

Ištiriama dovanojamo pieno maistinė sudėtis, bakterijos jame, tada pienas termiškai apdorojamas – pasterizuojamas, taip sunaikinamos jame esančios bakterijos ir virusai, po to greitai užšaldomas (iki minus 40 laipsnių). Šis procesas leidžia išsaugoti svarbiausias maisto sudėtines dalis ir garantuoja pieno sterilumą.

Taip paruoštas ir užšaldytas motinos pienas gali būti saugomas iki 6 mėnesių. Ruošiant pieną, kai kurie svarbūs jo komponentai suyra, bet cheminė sudėtis beveik nepakinta.

Motinos donorės pieno sudėtį (baltymų, riebalų, angliavandenių kiekį), galima pakoreguoti, papildant maisto komponentais. Pasak gydytojo dr. A. Liušio, tokiu motinos pienu (papildytu baltymais ar kitais maisto ingredientais) maitinamas neišnešiotas naujagimis greičiau auga ir pasiveja bendraamžius. Toks pienas padeda vystytis naujagimio žarnynui, jame esančioms bakterijoms, svarbus naujagimio smegenims. Neretai tokio pieno reikia ir sergančiam išnešiotam naujagimiui.

Kitos mamos galės nusipirkti

Motinos pieno donorystė – savanoriška, daugelyje pasaulio šalių donorėms nėra mokama.

„Visi Vaikų ligoninės naujagimių skyrių ligoniukai gaus donorinį pieną nemokamai, – teigia Donorinio motinos pieno banko įkūrėjas dr. A. Liubšys. – Motinos pieno bankas (www.pienobankas.lt) galės teikti ir kitas paslaugas, pavyzdžiui ištirti motinų pieno sudėtį, saugoti surinktą pieną, kol naujagimis bus ligoninėje ir kt. Jeigu geranorių donorių dėka surinksime daug pieno, galėsime jo pasiūlyti ir mažylius namuose auginančioms moterims. Tiesa, tokia paslauga mokama, nes ištirti, paruošti ir saugoti pieną kainuoja nemažai“.

Kadaise buvo taip…

Šiandienos kūdikėlių močiutės prisimena laikus, kai motinos pieno donorystė buvo įprasta visuose gimdymo namuose ir ligoninių akušerijos skyriuose. Naujagimius tada laikė atskirose palatose ir nunešdavo į motinų palatas pažindyti tik pagal griežtai nustatytą tvarkaraštį kas tris su puse valandos, o naktinė pertrauka tęsdavosi net šešias valandas. Mamoms išdalindavo ligoninės indelius ir liepdavo į juos išmelžti iš krūtų po žindymo likusį pieną – kad taip būtų skatinama pieno gamyba krūtyse ir dėl pieno sąstovio nekiltų krūtų uždegimas. Paprastai tą iš visų mamų surinktą pieną supildavo į vieną indą ir paskui „pagal reikalą“ girdydavo naujagimių palatose tarp nustatytų žindymo valandų nerimstančius mažylius.

Natūrali reguliacija

Dabar visos gimdymo pagalbos įstaigos stengiasi veikti pagal ,,Kūdikiui palankios ligoninės“ principus: naujagimiai pradedami žindyti vos gimę, nuolat būna kartu su savo mamytėmis ir žindomi taip dažnai, kaip jie nori, dieną ir naktį. Tai skatina ir sureguliuoja pieno gamybą krūtyse pagal kiekvieno kūdikio poreikius taip, jog nebūna nei pieno trūkumo, nei pertekliaus. Ši natūrali tarpusavio reguliacija išlieka ir sugrįžus namo.

Pirmosiomis dienomis po gimdymo mamos krūtyse gaminamas ypatingas, būtent naujagimiui gamtos skirtas priešpienis – neriebus, tačiau turintis daug labai lengvai įsisavinamų vandenyje tirpių baltymų, kurių didelė dalis yra su infekcijomis kovojantys antikūnai. Gerokai vyresnį kūdikį žindančios motinos donorinis pienas savo sudėtimi jau gerokai skiriasi ir naujagimiui mažiau tiktų. Juolab po žindymo krūtyje likęs „perteklinis“. Krūtyje pienas nėra visas vienodas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga pradinis pienas, kuriuo kūdikis atsigeria – gerokai skystesnis, liesesnis ir santykinai saldesnis už galinį, teikiantį sotumą, nes jame riebalų koncentracija būna net kelis kartus didesnė negu pradiniame piene. Jeigu iš kitos mamos, net ir turinčios panašaus amžiaus kūdikį, gausite būtent tokio riebiojo galinio pieno „santaupas“, jūsų vaikeliui tai vėlgi gali sukelti savų virškinimo ir medžiagų apykaitos problemų, sutrikdyti skysčių balansą organizme. O jeigu šis riebusis pienas bus iš užšaldytomis laikytų donorės atsargų, gali būti ir kartoko skonio.

Reiktų garantijų

Gyvename teisinėje valstybėje, kurioje greta galimybių egzistuoja atsakomybė. Tai dar viena priežastis ligoninėms ir kūdikių namams vengti priimti donorinį motinų pieną. Nelaukiamos ten ir žindyvėmis pabūti besisiūlančios moterys. Siekiama apsidrausti nuo galimų medicininių komplikacijų ir teisinių problemų, jeigu naujagimiui kas nors atsitiktų, pavyzdžiui, kūdikiui būtų diagnozuota liga, į kurios teoriškai galimų priežasčių sąrašą kažkas įrašytų ir donorinį pieną. Didžiausia atsakomybė tektų įstaigai, kurioje donorinis pienas būtų panaudotas. Kad to būtų išvengta, reikėtų ištirti kiekvieno indelio turinio sudėtį ir kokybę (brangus tyrimas), atlikti mikroskopinius (ieškant bakterijų ir pirmuonių) ir imunologinius (dėl virusų) tyrimus bei bakteriologinius pasėlius (ne tik brangūs, bet ir kelias dienas užtrunkantys tyrimai). Ateinančios žindyvės taip pat prieš kiekvieną žindymo seansą turėtų būti visapusiškai ištirtos arba atsinešti tą pačią dieną išrašytą oficialų pažymėjimą, jog neserga visomis teoriškai įmanomomis ligomis.

Ruošdamas šį skyrių, telefonu apskambinau daugelį gimdymo namų ir ligoninių akušerijos skyrių. Kalbėjausi su gydytojais, administracija. Išties, motinos pieno donorystė dabar nebepraktikuojama. Tačiau man labiausiai patinka šiuolaikinių gimdymo pagalbos įstaigų pasiryžimas skatinti žindymą, mokyti mamas ir sudaryti visas įmanomas sąlygas, kad kiekvienas naujagimis būtų aprūpintas savo paties mamytės pienu ir patirtų betarpės artumos su ja džiaugsmą.

Svarbus ne tik pienas

Žinau ne vieną mamą, maitinusią savo pačios ištrauktu ar iš kitos moters gautu pienu daugelį mėnesių. Aišku, toks pienas yra daug geriau, negu iš gyvulių pieno pagaminti mišiniai. Tačiau nederėtų ignoruoti ir žindymo kaip veiksmo reikšmės.

Žindymas krūtimi yra ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus maisto – motinos pieno – perdavimas. Tai ir greitas bei užtikrintas mažo vaiko nuraminimo būdas. Žindymo sąlygotas betarpis artumas yra neabejotinai didesnis, dažnesnis ir ilgesnis, negu maitinant iš buteliuko. Jis labai svarbus kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko bei visos šeimos santykiams. Savo gelme (per hormonų sąlygotus procesus smegenyse ir visame kūne) žindymas susieja motiną su vaiku patikimu ryšiu, kuris nuosekliai perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu ir ją palaipsniui darniai pakeičia psichologine artimų sielų giminyste. Tai jau tikrai drąsiai galima vadinti meile.

Reikšmė veido vystymuisi

Spar­čiau­siai vai­ko kau­ko­lė ir vei­das au­ga per pir­muo­sius ket­ve­rius gy­ve­ni­mo me­tus, o ypač jaut­rios įvai­riam po­vei­kiui šios ana­to­mi­nės struk­tū­ros yra kū­di­kys­tės lai­ko­tar­piu. Žin­dant, kū­di­kio lie­žu­vio „vo­le­liu“ to­ly­giai spau­džia­ma pa­slan­ki ir minkš­ta krūtis plokš­tė­ja ir pla­tė­ja taip pat tolygiai, for­muo­da­ma kie­tą­jį go­mu­rį ir dan­tų li­ni­ją į tai­syk­lin­gai užap­va­lin­tą „U“ for­mą, svar­bią sveikam skandžiui. Čiulptukas (ir buteliuko, ir „tuštukas“) į gomurį spaudžia stipriau ir kelia jį į viršų tik ties vidurine linija. Kū­di­kys­tė­je iš buteliuko mai­tin­tiems vaikams daž­niau išsivysto įvai­rūs są­kan­džio de­fek­tai, taip pat ir ydin­gai siauras ir aukštas „V“ for­mos go­mu­rys. Dėl iškelto gomurio neretai iškrypsta nosies pertvara, o dėl to pasunkėja kvėpavimas.

Žin­dy­me ak­ty­viai da­ly­vau­ja ne tik lie­žu­vio, bet ir apa­ti­nio žan­di­kau­lio rau­me­nys. Tai jie stip­ri­na ir ska­ti­na apa­ti­nio žan­di­kau­lio ir smak­ro vys­ty­mą­si. Siurbiant per čiulptuką dau­giau­sia dir­ba vi­di­niai skruostų rau­me­nys, o apa­ti­nio žan­di­kau­lio rau­me­ny­nas, likdamas ne­veik­lus, ne­pa­kan­ka­mai sti­mu­liuo­ja kau­lo au­gi­mą. Dėl su­lė­tė­ju­sio apa­ti­nio žan­di­kau­lio au­gi­mo ga­li lik­ti ret­rog­ra­diš­kas (ati­trauk­tas at­gal) smak­ras ir ver­ti­ka­liai at­vi­ras su­kan­di­mas, kai vir­šu­ti­niai ir apa­ti­niai prie­ki­niai dan­tys vi­sai ne­si­lie­čia.

Mamos praradimai

Donoriniu kitos moters pienu savo kūdikį maitinanti mama netenka daugelio žindymo dovanų. Žindymas saugo motinos sveikatą nuo pat to momento, kai ką tik gimęs kūdikis paguldomas ant jos krūtinės. Naujagimis, žįsdamas krūtį, skatina refleksiškai susitraukti gimdą ir taip padeda jai išstumti placentą bei sustabdyti kraujavimą. Dėl to paties raumenų susitraukimą skatinančio žindymo poveikio gimdai ji greičiau grįžta į pradinį dydį ir padėtį, taigi mažesnė būna jos nuslinkimų ir iškritimų rizika.

Refleksiniu – hormoniniu keliu stabdydamas ovuliaciją, žindymas padeda išvengti pastojimo ir naujo nėštumo, taigi motinos organizmas gali po gimdymo pailsėti ir atsikurti. Kol nėra mėnesinių – didesnių ar mažesnių nukraujavimų, neprarandama ir geležies, kurios labai reikia ne tik pačios motinos, bet ir vaiko kraujo gamybai.

Maitinančios krūtimi daug rečiau patiria pogimdyminę depresiją, nes žindymas veikia raminančiai, o reikalingumo savo kūdikiui suvokimas suteikia didelę gyvenimo prasmę. Žindymas pagerina kalcio įsisavinimą moters organizme, todėl ilgai žindžius retesni kaulų lūžiai dėl jų trapumo – osteoporozės – vyresniame amžiuje. Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių nėštumo metu būna laikina simptomų remisija, t.y. pagerėjimas. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna sergančioms cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Gydytojų pastebėta, o mokslininkų ir statistiškai įrodyta, kad neturėjusios abortų, gimdžiusios ir kūdikius žindžiusios daug rečiau suserga kiaušidžių ir gimdos vėžiu bei dažniausia moterų onkologine liga – krūties vėžiu. Įvairiose šalyse atlikti tyrinėjimai parodė, jog žindymas sergamumą krūtų vėžiu gali sumažinti beveik pusiau, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo žindymas ilgesnis, tuo stipresnė ta apsauga.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“