MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS. Peršalimo pavojai ir gydymo klaidos. Ar mokame pažaboti kosulį?  Kaip padėti dažnai sergančiam vaikui? Kaip išvaduoti gerklę nuo skausmo?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gelbėjimosi ratas imunitetui nuo alergijų ir infekcijų. Kuo tėveliams gali padėti kineziterapeutas? Sveikas pavasaris su vitaminais. Lietuvoje vaikai dažniau serga dėl vitamino D stokos.

VAISTINĖLĖ. Gastroezofaginis refliuksas – kada sunerimti?

KŪDIKIS. Varome iš pilvuko diegliukus. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas: Kam reikalingi čiulptukai?

NAMAI. Atverkime namus pavasariui.

MAMYTĖ. Kad šlapimo pūslė nekamuotų.

Atsisiųskite žurnalą PDF formatu

Žurnalas FLASH formatu

Vanduo

Suaugusiam žmogui per parą patariama išgerti maždaug 2-2,5 litrus vandens, o kiek jo reikia kūdikiui ar vaikui?

Vanduo sudaro didžiąją žmogaus kūno dalį: suaugusiojo 55-60 procentų, o kūdikio – net 70 procentų. Todėl kūdikiui vandens reikia daugiau – per parą po 150-200 ml kiekvienam kūno svorio kilogramui. Antraisiais gyvenimo metais būtinas vandens kiekis mažesnis – iki 100-150 ml kilogramui.

Vanduo nuolat būtinas kiekvienai kūno ląstelei. Tik būdamas skystas – turėdamas pakankamai vandens – kraujas teka kraujagyslėmis ir nuneša į tas ląsteles deguonį ir maistą, o paskui iš jų išneša anglies dvideginį ir ląstelių veiklos atliekas. Be vandens galima sunkiai apsinuodyti ir net mirti. Seilės ir skrandžio sultys taip pat turi būti skystos, kitaip negalės suvirškinti maisto. Vanduo padeda pasisavinti augančiam vaikui būtinas mineralines medžiagas. Vandens atsargos organizme nesikaupia, jo nuolat netenkame su šlapimu, išmatomis, prakaitu ir iškvepiamu oru.

Vaiko vandens poreikis priklauso nuo jo amžiaus, veiklos intensyvumo ir aplinkos temperatūros. Pavyzdžiui, 5–8 metų vaikui per dieną reikėtų išgerti 1 litrą (5 stiklines), 9-12 metų – 1,5 litro (6-7 stiklines), 13 metų ir vyresniam – 2 litrus (8-10 stiklinių). Daugiau vandens prireiks karščiuojančiam, vemiančiam ar viduriuojančiam mažyliui, nes tuomet jis praranda daug skysčių.

Ne visi vaikai noriai geria. Kaip suprasti mamai, kad vaikui per mažai skysčių?

Išties, mažo vaiko įprotis reguliariai gerti vandenį dar nesusiformavęs, todėl reikėtų jį stebėti ir nuolat priminti. Reikia atkreipti dėmesį į vaiko šlapinimosi dažnumą, šlapimo kiekį ir šlapimo spalvą bei kvapą. Vandens netekęs kūdikis pasidaro neramus, retai šlapinasi, šlapimas tamsus, stipraus kvapo, gali užkietėti viduriai. Normaliai kūdikis turėtų šlapintis ne mažiau kaip šešis kartus per parą, o šlapimas turėtų būti beveik bespalvis ir bekvapis. Trūkstant skysčių įdumba momenėlis, išsausėja liežuvis, oda. Per mažai vandens geriantis didesnis vaikas atrodo pavargęs, skundžiasi galvos skausmu, jam sunku susikaupti, todėl gali sulėtėti vystymasis, nukenčia mokslai.

Besilaukiančiai moteriai ir žindančiai mamai, ko gero, reikia daugiau vandens?

Jei laukiatės, jums reikėtų išgerti 2,5-3 litrus skysčių per parą, o didžiąją dalį (apie 2 litrus) jų turėtų sudaryti vanduo. Vanduo padeda per kraują nugabenti maisto medžiagas būsimam kūdikiui. Tai, ką jūs valgote ir geriate, perduodate ir kūdikiui. Vanduo yra pagrindinė mamos pieno sudėtinė dalis. Todėl maitinančiai mamai neturėtų pritrūkti skysčių, ypač vandens.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vandenį duoti vyresniems nei pusės metų vaikams. Ką daryti mamai, kuriai pritrūksta pieno arba neįmanoma žindyti dėl kitų priežasčių?

Tokio amžiaus kūdikius patariama pradėti girdyti vandeniu todėl, kad maždaug nuo šešių mėnesių pradedama duoti ir tiršto ar kieto maisto. Žindomus kūdikius motinos pienas aprūpina viskuo – ir vandeniu (88 procentai motinos piene) ir maistu – vienu metu. Papildomai girdyti vandeniu jų nereikia.

Nežindomiems kūdikiams reikia kažko panašaus. Jiems gaminami motinos pieno pakaitalai – mišinukai – pagal laboratoriškai ištirto daugelio motinų pieno sudėtį: maistines medžiagas ir jų santykio su vandens kiekiu formulę. Taigi ir tinkamai paruoštais mišinukais maitinamų kūdikių papildomai girdyti vandeniu nereikia. Tačiau reikia gero vandens mišinukams paruošti.

Nežindomiems kūdikiams iki 6 mėn. pieno mišinius ir kitą maistą derėtų gaminti su virintu atvėsintu vandeniu arba vartoti buteliuose parduodamą vandenį – taip tėvai gali būti tikri, jog savo vaikui duoda saugų, geros kokybės vandenį. Beje, tik gero vandens reikia ir kūdikius žindančioms mamoms!

Kaip išsirinkti gerą pirktinį vandenį vaikui? Nuo ko priklauso vandens kokybė?

Tikrai ne visi pirktiniai vandenys vienodi ir tinka kūdikių bei vaikų maistui. Jų kokybė priklauso nuo vandens gręžinio vietovės, nuo jo kelionės iki pilstymo įrenginių, pačios įrangos, ar ruošiant vandenį išsaugomos visos jo naudingos savybės. Aukščiausios kategorijos produktu laikomas natūralus mineralinis vanduo. Jame yra pačios gamtos tinkamai subalansuotas mineralinių medžiagų kiekis. Be to, tokį vandenį pilstanti įmonė privalo laikytis aukščiausių kokybės reikalavimų, o vanduo nuolat tikrinamas. Šį vandenį drąsiai galite duoti kūdikiui ir vaikui, jį gali gerti besilaukianti moteris. Vienas iš tokių yra natūralioje aplinkoje susiformavęs mineralinis vanduo „Akvilė” išgaunamas unikaliame gamtos kampelyje, kur nevykdoma jokia pramoninė veikla.

Specialistų nuomone, vanduo iš čiaupo Lietuvoje geras ir tinkamas gerti. Ar galima duoti vandens iš čiaupo mažam vaikui?

Vandenį į vandentiekių vamzdynus tiekiančių įmonių specialistai privalo garantuoti, kad geriamasis vanduo atitiktų standartus. Ir tai jiems nėra sunku, nes Lietuvoje dabar vanduo išgaunamas iš giluminių gręžinių ir yra santykinai labai švarus. Jo tikrai nereikėtų nei filtruoti, nei virinti, jeigu čiaupas būtų prie gręžinio arba vamzdžiai iki kiekvieno buto virtuvės būtų idealūs. Tačiau čiaupai yra gyventojų butų virtuvėse iki kurių neretai vanduo vamzdynais keliauja ne vieną kilometrą. Ar esate garantuoti jų kokybe ir švara? Jei taip – patys gerkite ir vaikams duokite drąsiai. O jeigu abejojate, tai patarčiau vandens mėginį nunešti į laboratoriją ištirti ir tada žinosite – virinti, filtruoti ar visai nenaudoti.

Dauguma kaimo gyventojų vis dar vartoja šachtinių šulinių vandenį, kuriame dažnai randama pavojingų sveikatai priedų – mikrobų ir chemikalų. Pavyzdžiui, dėl per didelio nitratų kiekio kūdikis gali net mirti. Tokio šulinio vandens gerti negalima ir suaugusiesiems, todėl nelieka kitos išeities kaip vandenį įsigyti parduotuvėje. Ypatingai švarus natūralus mineralinis vanduo, kuriame nėra jokių papildomų priemaišų, juo labiau – jokių nitratų ir nitritų yra, pavyzdžiui, „Akvilė”.

Parduotuvėse yra keletas pirktinių vandenų rūšių. Kaip mamai neapsirikti?

Mineralinio vandens tėveliams nederėtų painioti su mineralizuotu ar fasuotu geriamuoju, taip pat – šaltinio vandeniu. Mineralizuotas paprastai gaminamas iš geriamojo vandens su įvairiomis cheminėmis druskomis. Jis kitoks negu druskingose žemės gelmių kloduose susidaręs natūralus mineralinis vanduo. Šaltinio vanduo išgaunamas iš požeminių vandens telkinių, gręžtinių šulinių, tačiau jam netaikomi tokie griežti reikalavimai kaip natūraliam mineraliniam vandeniui. Geriamasis vanduo – tai paprastas vanduo. Jis gali būti minkštintas, valytas fiziniais ar cheminiais būdais.

Kūdikiams ir vaikams netinka vanduo, kuriame yra daug mineralinių medžiagų, nes vaiko organizmui sunku išskaidyti didelį šių medžiagų kiekį ir jis verčiamas dirbti daug didesniu pajėgumu, ypač vargsta inkstai. Nelabai tiktų ir gazuotas vanduo – angliarūgštė dirgintų skrandį, susidarę burbulai gali pūsti mažylio pilvelį, sukelti atpylimus. Ypač vertingi yra natūraliai šarminiai ir nedidelę mineralų koncentraciją turintys natūralūs mineraliniai vandenys. Kaip tik tokiomis savybėmis pasižymi „Akvilė”. Šis vanduo švelnaus skonio ir tinka visai šeimai

Gamtos pamokos

Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažulis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties. Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį – areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito – „žindimo reflekso“ – skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną. To vaikelis taip pat mokėsi iš anksto ir jau motinos įsčiose treniravosi žįsdamas savo nykštį.

Kūdikio prigludimo svarba

Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai – skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. Tačiau mūsų jau niekas neapgaus, mes žinome: čiulpimas nuo žindimo esmingai skiriasi ir kūdikių maitinimo kontekste turi visai kitokią prasmę.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos.

Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai ir čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai jis elgiasi ir čiulpdamas čiulptuką. Išties įvykių seka dažniausiai tokia ir būna: pirmiausia naujagimis atkaklia jį prižiūrinčių žmonių valia įpratinamas – išmokomas čiulpti čiulptuką.

„Geresnis“ čiulptukas

Čiulpiant „senovišką“ čiulptuką, su apvaliu, lyg lemputė, galu, kūdikis liežuvį laiko atitrauktą atgal. Šitaip įpratęs, kūdikis nebeištiesia liežuvio ir glaudžiamas prie krūties, todėl blogai žinda. Kai tai buvo demaskuota, ir čiulptukų gamintojams pakvipo bankrotu, biznieriai sumanė eilinę suktybę, dėdamiesi gerais. Tada atsirado naujoviški čiulptukai su paplokštintu galu. Tačiau ir jie savaip pavojingi: nors po guma ir atsiranda truputėlis vietos kūdikio liežuviui išsitiesti, siaurutį čiulptuką, su dar siauresniu (vos kelių milimetrų) kakleliu, kūdikis burnoje laiko jos beveik nepravėręs. O juk žinome – tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Nereikalingi daiktai

Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? – paklausite. Jokio! Žindomam kūdikiui jie visiškai nereikalingi. Buteliukai – taip pat. Iki šešių mėnesių vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas yra motinos pienas, kurį jis gauna žįsdamas krūtį. Paskui, tiesa, pamažu pradedama duoti papildomo maisto: košės – šaukšteliu, skysčių – iš puodelio. Juk metams įpusėjus kūdikis jau sėdi.

Lietuviškuose tekstuose galima atrasti ne tik „čiulptuką“, bet ir žodį „žindukas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pastarasis aiškinamas kaip „vaikui duodamas žįsti čiulptukas“. Tai yra loginė nesąmonė, nes bet koks čiulptukas būna čiulpiamas ir neturi nieko bendro su žindimu. Todėl ten, kur tenka konkretinti, atskiriant nuraminimui duodamą čiulptuką nuo butelinio čiulptuko, rašau: „čiulptukas-tuštukas“ arba tiesiog „tuštukas“. Turiu mintyje šio daikto ne tik turinio, bet ir prasmės tuštumą, jos nebuvimą. Turbūt kaip tik šia dingstimi jį taip vadina rusai („pustyška“) ir anglai („dummy“).

Kitos čiulptukų nešamos bėdos

Tuštuko čiulpimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir „daro išvadą“, kad kūdikiui reikia mažiau ir pieno gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną. Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. Dažnai būna, jog mama ar kiti suaugusieji čiulptuką „nuvalo“ jį nulaižydami savo burnoje. Tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui “eksperimentuoti” su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko-tuštuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugusiojo amžiuje pranašautojų.

Žmogui reikia žmogaus

Vis dar būna žmonių, tvirtinančių, kad šalia poreikio žįsti krūtį, kūdikiai turi dar kažkokį nenumaldomą čiulpimo poreikį, kurio patenkinimui glaustis prie motinos nebūtina. Tai esą galima padaryti įkišus vaikui į burną bet ką. Ir kaip tinkamiausias daiktas pasiūlomas čiulptukas-tuštukas.

Išties, mažyliui ne mažiau kaip geriausio maisto – motinos pieno – gavimui žįsti krūtį ar tiesiog priglusti prie mamos svarbu ir todėl, kad jaustųsi laimingas. Gamtos valia, mama yra universali kūdikio poreikių tenkintoja – ir pamaitina, ir nuramina, ir saugumą suteikia. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma išsisukti nuo dalies šių pareigų? Pavyzdžiui, jeigu mama nutars būti tik „motina-maitintoja“. Glaus kūdikį prie krūties tik tada, kai šis alkanas, o pareigą nuraminti lovelėje nuobodžiaujantį ar išgąsdintą nemalonaus sapno mažylį perduos savo guminiam „pavaduotojui“ – čiulptukui?

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį – tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko. Jeigu tie daiktai suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkia minutę ir padeda išgyventi baimę, tai mama gali būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Dėmesio!

Naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas, mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo „tikrąja motina“. Neatiduokite savo vaiko gumai, neatimkite iš vaiko savęs!

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Naujausioji – penktoji knygos laida papildyta keturiais skyriais: „Kam reikalingi čiulptukai?“, „Maitinimas ištrauktu pienu”, „Kitos mamos pienas“ ir „Dvynukų maitinimas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt

ŽIEMOS LIGOS. Iš kur vaikui pasisemti stiprybės, kai puola peršalimo ligos? Apie kosulį, padedantį vaikui greičiau pasveikti. Ar mokate atskirti  gripą nuo peršalimo? Tinkamai gydomas bronchitas nepadarys didelės žalos.

VAISTINĖLĖ. Kaip padėti tonzilito kamuojamam vaikui? Vėjaraupiai vaikui nepavojingi, bet ar visada?

KŪDIKIS. Sveikas kūdikio žarnynas – neįgyvendinama svajonė? Ar tikrai?

NAMAI. Renkamės geriausią čiužinį.

PATARIMAI MAMAI. Pokalbiai su dukra apie brendimą ir mėnesines. Ką daryti, jeigu nėštumo metu užkietėja viduriai? Kūnas, kuriuo esi patenkinta – be kankinamų dietų.  Neringos Gorelės pratimai, kurie padailins figūrą. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas. Žindymas – naudingas ne tik kūdikiui, bet ir mamai.        

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų žiema

RUDENS LIGOS. Jeigu peršalęs vaikas užkimo, galite įtarti laringitą. Kas geriausiai apsaugos vaiką ir suaugusius šeimos narius nuo gripo? Neišvengėte peršalimo ligos – patarimai, kaip gydytis, kad greičiau pasveiktumėte. Kada kosulys padeda pasveikti? Kaip aprengti vaiką rudenį, kad jis nesušaltų, nesušlaptų ir neperkaistų?

VAISTINĖLĖ. Medikės mamos pasakojimas apie preparatą, kuris padeda nesusirgti visai šeimai. Kodėl stresas kenkia imunitetui? Paraudo, ašaroja, niežti akys – galbūt tai konjunktyvito – akių junginės uždegimo pradžia. Vaikui būtini vitaminai, kurie suteikia jėgų nugalėti rudens virusus.

SVEIKA MITYBA. Interviu su vaikų gydytoju Kazimieru Vitkausku apie vandenį: kada pradėti juo girdyti kūdikį, koks vanduo geriausias vaikui?

KŪDIKIS. Ištrauka iš gydytojo K. Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas“ Pirštas kūdikio burnoje –blogai ar gerai? Koks vežimėlis jums tinka pagal gyvenimo būdą? Ką verta žinoti tėvams apie pirmuosius dantukus?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kodėl svarbu, kad vaikui nepritrūktų geležies. Ar adenoidai iš tikrųjų yra barjeras ligoms ir kada reikia operacijos?

PATARIMAI TĖVAMS. Gudrybės, padėsiančios mamai ir tėčiui sudominti vaiką darželiu.

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų ruduo