Šaltuoju metų laiku žmonės dažniau suserga virusų ir bakterijų sukeliamomis užkrečiamosiomis ligomis, būna gripo epidemijų. Pasitaiko ir žindančioms mamytėms sunegaluoti: pakyla temperatūra, sloguoja, kosti…

Trys karščiuojančios mamos klausimai

Vienas: ar saugu maitinti naujagimį ar kūdikį, jeigu žindanti mama karščiuoja, kūno temperatūra pakyla daugiau kaip 38 laipsniai? Gal tuomet ir jos krūtų pienas būna per karštas, todėl geriau nusitraukti ir iš buteliuko sugirdyti atvėsintą? Antras klausimas toks: jeigu mama karščiuoja, o juk temperatūra paprastai pakyla nuo virusų ar bakterijų sukeliamų užkrečiamųjų ligų, tai gal mamai vėlgi derėtų pieną ištraukti ir išpilti arba kūdikiui duoti jau pasterizuotą, t.y., pakaitintą beveik iki virimo, sunaikinus ligų sukėlėjus mikroorganizmus? Ir trečias: ar gali žindyti temperatūrą mažinančių vaistų išgėrusi mama?

„Per karštas“?

Tarkime, jog tai tiesa – mamai karščiuojant, atitinkamai laipsniu, dviem ar net trimis pakyla ir jos pieno temperatūra. Kas dėl to galėtų atsitikti? Atsargi išmintis sako: prieš duodamas kažkokį maistą ar gėrimą mažam vaikui, pirmiausia paliesk ir paragauk pats. Nekarščiuojančios mamos pienas yra jos kūno – maždaug 36,6-37 laipsnių – temperatūros. Paragaukite tokios pat temperatūros pieno ar vandens. Maloniai šiltas. Tęskite eksperimentą: kontroliuodami termometru, sušildykite pieną arba vandenį iki 38 laipsnių, paskui iki 39 ar net 40 laipsnių. Užpilkite sau ant rankos – nenusideginote, siurbtelėjote burna – nenusiplikėte, nurijote – viskas gerai! Gerai bus ir kūdikiui, išžindusiam iš krūties šiek tiek šiltesnį motinos pieną.

„Nešvarus“ pienas

Ar keičiasi karščiuojančios mamos pieno sudėtis? Taip, pokyčių gali būti. Dvejopų. Vieni priklauso nuo karščiavimą sukėlusios ligos vietos. Pavyzdžiui, jeigu mama serga pūlingu krūties uždegimu ir pūlinys atsiveria į pieno latakus, jais iš krūties ištekantis pienas gali būti užterštas pūliais ir juose esančiomis bakterijomis. Būtent iš tos krūties kūdikio geriau nežindyti, laikinai – kol krūtis pasveiks. O jeigu kažkur kvėpavimo takuose ar virškinimo trakte prikibę ligos sukėlėjai nesukėlė ir septicemijos – kraujo užkrėtimo, dėl kurio infekcija gali patekti į pieno liaukas ir tolyn į pieną –žindyti mama gali drąsiai.

Motinos pieno kariuomenė

Kiti susirgusios mamos pieno pokyčiai būna dėl jame atsirandančių pačios mamos su savo pienu siunčiamų specialių kūdikį būtent nuo tos ligos sukėlėjų saugančių ir net tuos sukėlėjus naikinančių komponentų.

Karščiuojančios mamos pienas jos kūdikiui gali būti ypatingai naudingas. Kūno temperatūros pakilimas yra žmogaus apsauginė reakcija kovai su ligos sukėlėjais. Kovojant su infekcija mamos kraujyje padaugėja imuninių medžiagų (ypač daug sekrecinio imunoglobulino A, saugančio gleivines) ir gyvųjų ląstelių – leukocitų, gebančių naikinti bakterijas. Jos patenka ir į mamos pieną, kad nuo tokių pačių sukėlėjų saugotų ir jos vaiką. Jeigu mama savo pieną ištrauks ir išpils, o kūdikiui vietoje jo duos imunine prasme visiškai bejėgį „maistelį“ – mišinuką, kūdikis tokios apsaugos tikrai negaus. Jeigu mama ištrauktą savo pieną sugirdys kūdikiui, prieš tai jį nukenksminusi – pasterizuos kaitindama beveik iki virimo – tada žus visos tos gerosios ląstelės ir bus suardyta dauguma imunoglobulinų molekulių. Iš mamos pieno liks jau nebe „ir vaistas“, bet tik „geriausias maistas“. Be to, jeigu, kaip ir pirmuoju atveju mišinuką, taip ir antruoju – ištrauktą mamos pieną, kūdikis išgers iš buteliuko per čiulptuką, mažylis, taip įpratęs, gali nebenorėti žįsti, t.y., dirbti aktyviai (buteliukas išmoko tinginiauti) ir taisyklingai (reikia apžioti ne tik spenelį, bet ir aplinkinį rudąjį laukelį prie krūties).

Jei prireikia vaistų

Kūno temperatūros pakilimas yra žmogaus apsauginė reakcija kovai su ligos sukėlėjais. Todėl neverta skubėti numušti iki normalios temperatūros neaukšto, iki maždaug 38-38,5 laipsnių, karščiavimo. Tačiau, net ir žindanti mama neprivalo kęsti didelio varginančio karščiavimo ir skausmų. Įprastai tokiais atvejais tinka nereceptiniai vaistai paracetamolis arba ibuprofenas, jie žindomam kūdikiui nepakenks. Taip pat ir kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, sloguojančios nosies praplovimai „jūros vandeniu“. Ir, tikriausiai, pats svarbiausias – vanduo: organizmo skysčių stygiui kompensuoti, ligos toksinams išplauti ir… užtikrinti pakankamą kūdikiui pieno gamybą.

Antibiotiką galima pasirinkti

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti mama ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tinkamiausius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais gydomi susirgę vaikai, net naujagimiai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip vienas procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo – gal prireiks ir gerųjų bakterijų. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino.

Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui?

Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo. Stenkitės vaistus vartoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jų koncentracijos motinos piene. Paprastai taip būna tarp 1 – 3 valandų išgėrus vaisto. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą išgerti (jeigu jis vartojamas tik kartą per dieną) prieš ilgiausią kūdikio miegą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš geriant vaistą) ištraukto motinos pieno.

Pagaliau, jeigu mamos gydymui būtinas toks vaistas, kuris su kūdikio žindymu niekaip nesuderinamas, patarčiau per jo vartojimo laikotarpį mamai pieną iš krūtų ištraukti reguliariai – tuomet pieno gamyba tęsis iki tada, kai to vaisto nebevartosite, ir vėl galėsite žindyti.

Geriausias sprendimas

Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu,  irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai net dar anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, atnešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama ar kiti ta liga užsikrėtusieji. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar – kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnarpškite nosies arti vaiko. Tai galioja ir visiems kitiems sirguliuojantiems šeimynykščiams, o kosintys svečiai tegu atidės apsilankymus, kol pasveiks.

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Daugiau apie knygą ir autorių: www.zindyk.lt

Valgyti reikėtų daugiau

Kūdikį iš krūties maitinančios mamos maisto poreikiai yra didesni, negu nežindančios moters. Daugiausiai papildomų medžiagų atitenka pienui. Dar kažkiek energijos sunaudojama pačiam pieno gamybos procesui. Bendras laktacijai reikalingų medžiagų ir kalorijų poreikis yra tiesiogiai proporcingas pieno gamybos intensyvumui. Jis priklauso nuo to, ar kūdikis maitinamas tik iš krūties, ar gauna ir kitokio maisto, ar žindomas tik vienas kūdikis, ar du, trys ir daugiau. Fiziškai aktyvesnėms ir lieknoms moterims reikėtų valgyti daugiau, o lėtesnėms ir turinčioms antsvorio – mažiau.

Svarbiausia – žinokite: jūsų krūtyse atsiradusio pieno kiekis priklausys ne nuo suvalgyto maisto gausos, o nuo to, kiek užsisakys kūdikis, žįsdamas krūtį. Štai dabar ir paklausite: o kaip užtikrinti, kad mamos organizmas pajėgtų įvykdyti tą užsakymą, t.y. pateiktų tiek pieno, kiek kūdikis paprašys? Juk reikia ne tik vandens (aišku, piene jo daugiausia), bet ir daugelio įvairių maistingųjų medžiagų.

Kiek?

Dietologai rekomenduoja maitinančioms mamoms suvartoti maždaug 400-500 kilokalorijų per parą daugiau negu iki nėštumo. Taigi ar žindyvė turi kasdien užsirašinėti suvalgyto maisto gramus ir nuolat skaičiuoti kalorijas, kad ko nors nepritrūktų? O gal ji turėtų stengtis suvalgyti kuo daugiau, net prisiversdama, kad užtektų ir atsargai?

Nevarkite, skaičiuodama gramus ir kalorijas, ir nesikankinkite, valgydama ko nenorite. Pasikliaukite savo apetitu. Tam ir yra troškulio bei alkio pojūčiai, kad žmogus neužmirštų atsigerti ir pavalgyti, kai jam to reikia. Sunkiai fiziškai dirbančiam žmogui reikia daugiau maisto ir jis valgo daugiau už gulinėjantį, bet ne todėl, kad taip nusprendžia nuolat skaičiuodamas reikalingas kalorijas. Daugiau arba dažniau valgyti jis nori! Dvynukus žindanti mama norės valgyti daugiau, negu maitinanti tik vieną kūdikį, o ši – daugiau už visai nežindančią. Jeigu vaiką žindo nėščioji, jos organizmas prie didesnių poreikių taip pat prisitaiko padidėjusiu apetitu, ir gimdoje esančio kito, dar negimusio, kūdikio augimas nenukenčia.

Atsargos ateičiai

Jeigu kurią dieną ar net ilgesnį laikotarpį kokios nors maistingosios medžiagos ar apskritai maisto mama gauna nepakankamai, pieno gamybai krūtyse, kaip ir vaiko augimui gimdoje, reikalingos medžiagos paimamos iš jos kūne esančių atsargų. Polinkis jas kaupti yra suprogramuotas moters genuose. Ši programa pradedama vykdyti jau bręstančios mergaitės kūne ir dar suintensyvėja nėštumo metu. Motinos ir jos gimdoje augančio vaisiaus poreikius viršijančių maistingųjų medžiagų perteklius virsta kūno riebalais poodyje, kaip atsarga „sunkesniems laikams“. Šie procesai yra skatinami ir valdomi hormonų.

Dauguma moterų nėštumo metu priauga svorio. Čia turiu mintyje tik pačiai mamai priklausantį svorį, t.y. atskaičiavus naujagimio ir jo bagažo – vaisiaus vandenų ir placentos – kilogramus. Beje, nėštumo metu, kaupiantis kūno maisto atsargoms, didėja riebalinio audinio ląstelės, bet ne jų skaičius. Todėl tai nesukelia moters nutukimo visam gyvenimui pavojaus.

Naudosite ar kaupsite?

Poodinio atsarginių riebalų sluoksnio likimas žindymo laikotarpiu priklausys nuo to, ar šios atsargos bus naudojamos (tada riebalų sluoksnis plonės), ar dar labiau kaupiamos (šis sluoksnis storės). Jeigu mamos suvalgomas maistas idealiai – be trūkumo ar pertekliaus – atitinka visų maistingųjų medžiagų ir energijos poreikį, laktacija (pieno gamyba) nesukelia jokių kūno svorio pokyčių.

Yra mamų, kurioms kūno svoris žindymo laikotarpiu padidėja. Taip atsitinka, jeigu moteris stengiasi labai daug valgyti, kad užtektų pieno – dabar, šiandien. Tačiau jos organizmas tai supranta kaip nurodymą kaupti riebalų atsargas, taip pat, kad užtektų pieno, bet ateityje.

Dauguma žindančių mamų netenka vieno kito ar net kelių kilogramų, nesilaikydamos jokių svorio metimo programų.

Svorio metimas žindant

Jeigu pieno gamybai pritrūksta su maistu gaunamos energijos ir medžiagų, tai jų lengvai paimama iš motinos kūno atsargų, pirmiausia – iš nėštumo metu sukauptų poodinių riebalų. Todėl žindančios moterys iki nėštumo buvusį svorį gali susigrąžinti greičiau, negu savo kūdikius maitinančios dirbtinai. Mamos, kurios žindo dažniau, svorį meta sparčiau, negu žindančios retai, o žindžiusios ilgesnį laikotarpį netenka daugiau svorio, negu žindžiusios trumpiau. Daugumai žindyvių per pirmąjį pusmetį po gimdymo kūno svoris sumažėja po 0,5 – 1 kg per mėnesį, o vėliau – tai vyksta lėčiau.

Pritrūkus nėštumo metu sukauptų rezervų, pieno gamybai gali būti pasitelkti net ir dar anksčiau motinos kūne jau buvę riebalai. Žindymas yra gera proga nesunkiai sumažinti antsvorį. Bet skubėti nereikėtų. Lieknėjimo dietos tuojau pat po gimdymo nepatartinos. Moters organizmui reikia maždaug poros mėnesių atsikurti po gimdymo ir gerai pieno gamybai susireguliuoti. O tada…

Pasvarstykite, ar verta

Orientuotis galima pagal kūno masės indeksą (KMI), kuris apskaičiuojamas kūno svorį (kilogramais) padalinant iš ūgio (metrais) kvadrato. Normalaus kūno masės indekso apatinė riba yra 18,5, o viršutinė 25; idealiu laikomas KMI lygus 22. Jeigu KMI mažesnis kaip 18,5 – kūno svoris per mažas, žmogui gresia imuniteto nusilpimas ir padidėjusi rizika susirgti įvairiomis su maisto trūkumu susijusiomis ligomis. KMI, viršijantis 25, reiškia nutukimą – per didelį riebalų susikaupimą kūne, kuris irgi žalingas sveikatai.

Taigi, jeigu jūsų kūno masės indeksas mažesnis kaip 18,5, jums tikrai negalima užsiimti svorio metimu. Atvirkščiai – valgykite daugiau vertingų ir maistingų patiekalų, nes jūsų kūne atliekamų riebalų atsargų pieno gamybai praktiškai nėra, viską privalote gauti su kasdieniu maistu.

Jeigu jūsų KMI didesnis už minimumą (18,5), bet mažesnis už idealų (22), tai Jums ir patarčiau siekti idealo: valgykite, kiek širdis geidžia, ir nesirūpinkite svorio metimu. Bet vieną kitą kartą neprivalgiusios nepanikuokite, nes jūsų kūne yra truputis atsargų, kurių užteks pieno gamybai užtikrinti.

Kūno masės indeksas intervale tarp idealaus (22) ir normalaus viršutinės ribos (25) yra pats geriausias, rodantis, jog mokate sveikai maitintis, vadovaudamasi savo apetitu. Taip darykite ir toliau, o pieno krūtys visada sugebės pateikti tiek, kiek jo paprašys žįsdamas kūdikis. Organizmas puikiai supras, kada pieno gamybai užteks iš maisto gautos energijos ir medžiagų, o kada jų pasiimti ir iš kūno sandėliuko. Jame yra normalaus dydžio atsargos, kurių visiškai ištuštinti nevertėtų, taigi ir specialios svorio metimo programos jums dar nereikalingos.

Išnaudokite progą

Jeigu KMI didesnis už 25, tuomet kūdikių žindymas – tai gamtos ir likimo jums dovanotas gelbėjimosi ratas nuo daugybės bėdų, kurias gali atnešti nutukimas. Meskite perteklinį svorį nedvejodama! Tačiau svarbu, kad jūsų maistas būtų subalansuotas ir įvairus, kad jame netrūktų baltymų ir visų reikalingų mineralų bei vitaminų. Pirmiausia be gailesčio braukite iš savo valgiaraščio cukrų, riebius saldumynus ir balčiausių miltų gaminius. Energijos poreikis, išskyrus jos sąnaudas pieno gamybai, nedidelio fizinio aktyvumo moteriai yra vidutiniškai 1800 kcal per parą, todėl ir minimalus maistinės energijos kiekis žindančiai mamai turėtų būti ne mažesnis.

Skubėti nereikia

Daugelis moterų norėtų kuo greičiau susigrąžinti iki nėštumo buvusį svorį ir net dar labiau palieknėti po gimdymo. Tačiau šiam tikslui pasiekti gali prireikti kelių mėnesių ar ištisų metų. Labai daug atsarginių riebalų savo kūne turinti moteris per dieną suvalgomo maisto galbūt laikinai galėtų sumažinti iki 1500 kcal, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju verčiau pasitarti su gydytoju. Viena, kūdikiui tuomet gali nebeužtekti krūtyse pasigaminančio pieno, o antra – labai intensyviai naudojant motinos kūno riebalus, piene gali atsirasti didelė juose susikaupusių aplinkos teršalų koncentracija. Iš aplinkos į žmogaus organizmą patekusios kenksmingos medžiagos yra linkusios nusėsti riebaliniame audinyje. Todėl žindančiai mamai geriau vengti efektyvių dietų, kurios žada labai greitą svorio kritimą, kadangi riebaluose esantys aplinkos teršalai ir toksinai (jeigu kūno atsargos yra labai intensyviai tirpdomos) išsiskiria į kraują ir dalis jų gali patekti į pieną. Taip gali atsitikti, kai per mėnesį netenkama daugiau kaip 2 kg arba pusės kilogramo per savaitę.

Badauti negalima!

Jeigu ko nors reikalingo pieno gamybai pritrūksta mamos maiste, tai yra paimama iš jos kūno atsargų, esančių riebaliniame audinyje. Kai badaujama ilgai, pasibaigus šioms atsargoms, gali būti tirpdomi kiti kūno audiniai, netgi kai kurių organų ląstelės. Gamta už naują gyvybę kovoja visomis išgalėmis. Aišku, prasidėjus motinos organizmo išsekimui, ima mažėti ir krūtyse pasigaminančio pieno. Jame gali būti mažiau, negu pakankamai besimaitinančios moters piene, riebalų ir kai kurių vitaminų, bet kitais atžvilgiais pieno kokybė išlieka gera. Taigi valgyti žindančiai motinai labiausiai reikia ne dėl to, kad galėtų gamintis pienas krūtyse, o tam, kad nenukentėtų ji pati. Mama turi gauti pakankamai energijos ir maisto medžiagų, kad visada būtų sveika, aktyvi ir pajėgi džiaugtis vaikais ir gyvenimu.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Daugiau apie knygą ir autorių: www.zindyk.lt