MAMŲ ISTORIJOS

Motinystė, paskatinusi projektą, kviečiantį bendrauti mamas

VASAROS VAISTINĖLĖ

Vasarinis peršalimas: ką daryti, kad neapkarstų atostogos.  Alerginis rinitas – kaip sumažinti negalavimus? Suviduriavote kelionėje – kas kaltas ir ką daryti? Vabzdžių įkandimų pavojai

PATARIA GYDYTOJAS

Gydytojas A. Vingras Apie pilvuko pūtimą 

BŪKIME SVEIKUČIAI

Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Geležis maiste: kodėl neužtenka? Ką vaikas valgo vasarą?

VERTA ŽINOTI

Tėvų namų darbai prieš vaiko vasaros atostogas. Apsauga nuo saulės – geriausi sprendimai

KŪDIKIS

Laktozės netoleravimas: atmintinė kūdikių tėvams

MAMYTĖ

Psichologė K. Tarnauskienė Ar man žindyti viešai?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Kodėl maiste pritrūksta naudingų medžiagų?

Įsisukusios į beprotišką gyvenimo ritmą dažnai vietoj pačių pasigamintų patiekalų renkamės greitai paruošiamus pusfabrikačius. Dažnokai mityboje dominuoja perdirbti maisto produktai, kurių maistinė vertė gerokai mažesnė. Per mažai ant mūsų stalo visagrūdžių gaminių, iš kurių galime gauti antioksidantų, vitamino B, geležies, kitų mineralų. Nevalgome užtektinai daržovių, tarp jų – ir ankštinių.

Nieko gero nesuteikiančiais saldumynais ir konditerijos kepiniais neretai tenka slopinti stresą. O kur dar aukos figūrai ir grožiui – alinančios sveikatą dietos. Todėl būtinų vitaminų ir mineralų trūkumas ne tik vyresnio amžiaus žmonių ar vegetarų problema.

Net naudingų maisto produktų vertė šiuolaikinėmis sąlygomis dažnai nėra tokia, kokios tikimės. Viena iš priežasčių – aktyvus pesticidų naudojimas žemės ūkyje. Dėl to nualinama dirva, mažėja vitaminų ir mikroelementų kiekis daržovėse ir vaisiuose.

Vitaminai bei mineralinės medžiagos greitai nyksta netinkamomis sąlygomis laikomose daržovėse ir vaisiuose. Be to, didelę reikšmę naudingoms medžiagoms turi ankstyvas derliaus nuėmimas. Nuskintuose neprinokusiuose vaisiuose mažiau vitaminų, mineralų ir kitų svarbių medžiagų. Atvežtinių daržovių ir vaisių, kurių gausu prekybos centruose, maistinė vertė priklauso dar ir nuo jų pervežimo sąlygų.

Mėsos, kuri yra pagrindinis geležies šaltinis, kokybė taip pat nevienoda. Ją lemia, pavyzdžiui, gyvulio laikymo sąlygos, iš kokių produktų gaminami pašarai. Natūraliomis sąlygomis auginamo galvijo, judančio ganykloje ir ėdančio žolę, mėsa ir pienas kur kas vertingesni negu nuolat uždaryto tvarte. Svarbu ir žolė, kuri neturi būti pertręšta. Mėsą prastina kiaulių kompleksuose ir paukštynuose naudojami sintetiniai priedai, siekiant greičiau užauginti gyvūnus.

Maisto produktų auginimo sąlygos idealios toli gražu ne visada. Todėl šiuolaikiniam žmogui itin sunku patenkinti vitaminų ir mineralų poreikį vien iš maisto – net jei racionas sudarytas pagal visas sveikos mitybos taisykles.

Mėsoje esanti geležis – vertingiausia

Visos šeimos reikaluose paskendusi moteris savas problemas dažniausiai nukelia į antrą planą. O apnikęs silpnumas, energijos stoka, nuovargis ar dažnesnis širdies plakimas pirmiausia nurašomas įtemptai dienotvarkei.

Tačiau tai gali būti moterims dažnai pasitaikančios problemos – geležies stokos požymiai. Svarbiausias šio mineralo šaltinis raudona mėsa. Iš mėsos gerai pasisavinama hemo geležis –naudingiausia stengiantis išvengti geležies stokos mažakraujystės. Augaliniuose maisto produktuose esanti ne hemo geležis dėl prasto pasisavinimo negali pakeisti mėsoje esančio mineralo.

Moterims geležies reikia daugiau, nes šio mineralo prarandama kraujuojant per mėnesines, gimdant, jo poreikis padidėja nėštumo bei žindymo periodais. Geležis būtina raudonuosiuose kraujo kūneliuose esančiam baltymui hemoglobinui, kuris tiekia kiekvienai organizmo ląstelei gyvybiškai svarbų deguonį. Be to, geležis svarbi imuninei sistemai, raumenims, medžiagų apykaitai.

Kai organizmas negauna pakankamai geležies su maistu, pradeda naudoti jos atsargas. Joms senkant užklumpa liga – mažakraujystė. Stokojant daug geležies, audiniams pritrūksta deguonies ir dėl to labiausiai nukenčia smegenys ir širdis. Geležies stoka nustatoma iš kraujo tyrimų, o kompensuoti trūkstamą kiekį ir užkirsti kelią ligai kito būdo, kaip vartoti geležies preparatą, nėra. Gydytojas jį gali patarti ir profilaktiškai – esant didesniam geležies poreikiui.

Apie geležies preparatus

Preparatuose, kaip ir maiste esanti geležis, gali būti hemo ir ne hemo formos. Šių skirtingų rūšių geležies biologinis prieinamumas, t. y. organizmo gebėjimas pasisavinti preparate esantį mineralą, taip pat skiriasi.

Efektyviau veiks ta geležies forma, kuri lengviau pasisavinama ir sukelia minimalų šalutinį poveikį virškinamajam traktui. Šiomis savybėmis pasižymi hemo geležis: jos iš preparato pasisavinama daug daugiau negu ne hemo formos. Todėl hemo geležies užteks mažesnės dozės, o tai svarbu, nes vartoti preparatą tenka netrumpai.

Preparate esanti hemo geležis yra išgauta iš gyvūninių šaltinių. Šios formos geležis panašiausia į randamą žmogaus organizme, todėl gerai toleruojama ir galime išvengti virškinimo problemų. Hemo formos pasisavinimui neturi įtakos nei skrandžio rūgštingumas, nei maistas. Ne hemo geležies vartojimą gali apkartinti tokie erzinantys nemalonumai kaip skrandžio skausmai, pykinimas, vidurių užkietėjimas.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Išskirtinis maisto produktas, suteikiantis geležies

Mėsoje esantys baltymai – ląstelių ir audinių statybinė medžiaga, jų reikia fermentų ir hormonų sintezei. Mėsos baltymuose yra beveik visos nepakeičiamosios amino rūgštys, kurios skatina medžiagų apykaitą, stimuliuoja imuninės sistemos darbą. Iš mėsos gauname B grupės vitaminų, ypatingai svarbus iš jų B12, reikalingas deguonį pernešantiems eritrocitams susidaryti, joje yra kraujui būtinos folio rūgšties. Šis maisto produktas turi daug geležies, kuri kur kas geriau pasisavinama negu iš daržovių ir vaisių. Mėsa yra svarbiausias maisto produktas, padedantis išvengti geležies stokos anemijos. Todėl jos būtina vaikui pradėti duoti laiku. Šis maisto produktas turi kalio, fosforo, vario, magnio, cinko.

Be pagrindinių maisto medžiagų, mėsoje yra ekstrakcinių medžiagų (kreatino, karnozino ir kt.). Verdant šios medžiagos pereina į sultinį ir suteikia jam specifinį skonį. Ekstrakcinės medžiagos gerina virškinimą, skatindamos skrandžio sulčių išsiskyrimą.

Tiesa, mėsoje daugiausia sočiųjų riebalų, kuriuos turėtume riboti. Iš visų gyvulinių riebalų vertingiausi yra kiaulienos riebalai, nes šios rūšies mėsa turi daugiau polinesočiųjų riebalų rūgščių.

Kokia mėsa kūdikiui geriausia?

Kiaulienoje gausu riebaluose tirpių vitaminų A, E, D, joje yra daugiausia geležies. Ši mėsa turi mažiau jungiamojo audinio, todėl yra minkštesnė. Be to, ji mažiau alergizuoja už jautieną. Deja, kiaulienos riebalus organizmas gerai pasisavina, todėl rinktis derėtų liesesnę mėsą ir nevalgyti jos kasdien.

Jautiena yra liesesnė, bet kietesnė. Ši mėsa vertinama dėl mineralinių medžiagų – tokių kaip cinkas ir geležis. Joje užtenka B grupės vitaminų, akims reikalingo A, taip pat – PP ir kt. Jautiena yra vienas geriausių kraujodarai būtinų medžiagų – vitamino B12 ir geležies šaltinių. Šie mikroelementai svarbūs raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

Veršiena minkšta, neriebi ir lengvai virškinama. Joje yra daug baltymų, vitaminų bei mineralinių medžiagų, ši mėsa yra geras geležies šaltinis. Aviena priklauso retai alergijas sukeliantiems produktams, turi daug fluoro, apsaugančio dantis nuo ėduonies. Bet vaikams avienos pradedama duoti vėliau, nes ji gana sunkiai virškinama.

Ypač naudinga sveikatai mėsa laikoma triušiena, ji išsiskiria dideliu kiekiu baltymų, geležies, B grupės vitaminų, kalio, fosforo, magnio ir kitų mineralinių medžiagų. Cholesterolio joje mažiau net negu vištienoje.  Ši mėsa lengvai virškinama, švelnaus skonio ir puikiai tinka alergiškiems vaikams.

Vertingas dietinis maisto produktas – nutrijų mėsa, joje yra nemažai visaverčių baltymų, nedaug riebalų, palankus riebalų rūgščių santykis.

Vištiena ir kalakutiena turi gerai pasisavinamų baltymų, kuriuose yra optimalus amino rūgščių kiekis bei būtinų mineralinių medžiagų ir vitaminų. Šioje mėsoje yra mažiau jungiamojo audinio, palyginti su gyvulių mėsa, todėl ji yra minkštesnė, joje daug ekstrakcinių medžiagų, suteikiančių malonų skonį ir kvapą. Kalakutiena laikoma viena vertingiausių paukštienos rūšių, joje daug baltymų ir ji mažiausiai alergizuoja. Netinka kūdikiams riebi ančių ir žąsų mėsa.

Kiek mėsos ir kada duoti?

Pratinti kūdikį prie mėsos pradedama nuo 6–7 mėnesių. Pirmiesiems mėsos patiekalams tinka triušiena, veršiena, neriebi kiauliena. Geriausia, kad vaikas gautų pakaitomis ir gyvulių mėsos, ir paukštienos. Kalakutieną, triušieną, nutrijieną gali valgyti alergiški karvės pienui mažyliai. Iš subproduktų kūdikiams nuo 7 mėnesių retsykiais galima duoti sutrintų virtų kepenų.

Iš pradžių pasiūlykite mažyliui vieną arbatinį šaukštelį skystos mėsos tyrės, kurios įmaišykite į įprastinį vaiko patiekalą – daržovių arba kruopų košę. Kas kelias dienas šį kiekį didinkite iki 30– 40 gramų mėsos, vyresni vaikai gali suvalgyti iki 100 g. Įpratusiam prie vienos rūšies mėsos kūdikiui po savaitės galima pasiūlyti kitokios.

Mėsa duodama per pietus, kūdikiui jos užtenka vieną kartą per dieną, geriausia šio produkto mažyliui siūlyti su daržovėmis. Tokio derinio maistinė vertė didesnė, nes maisto produktai vienas kitą papildo.

Augant mažyliui mėsos tyrė gaminama tirštesnė. Nuo 8 mėnesių galima ruošti stambiau sutrintą mėsą, maždaug 10–11 mėn. ją galima keisti į mėsos kukulius, vėliau – į garinius kotletus. Kūdikiui ir mažam vaikui mėsa verdama ant silpnos ugnies, derėtų gaminti šviežią mėsą ir tiek, kiek jos reikia vienam valgymui.

Pramoniniai vaikiški patiekalai su mėsa gaminami kūdikio amžių atitinkančios energetinės vertės. Patiems mažiausiems skirtas maistelis yra homogenizuotas, t.y. vientisos, skystos konsistencijos, paūgėjusiems – su smulkiais gabalėliais. Kai kurie patiekalai turi papildomų ingredientų: sviesto, augalinio aliejaus. Gaminami kelių sudėtinių produktų valgiai: mėsos, daržovių ir kruopų.

Parengė Undinė Gilė