Mamų istorijos:
Šiuolaikinės moters gyvenimo dilema – karjera ar vaikas?

Žiemos ligos:
Tinkamai gydomas peršalimas – nebaisus.
Kaip atpažinti ir nugalėti bronchitą.
Kaip padėti užsikimšusiai nosytei?

Būkime sveikučiai:
Ar vaikui netrūksta geležies?
Stiprus imunitetas – žiema be ligų.

Žiemos mityba:
Kad vaikui nepritrūktų vitaminų.
Žiemai naudingi prieskoniai ir arbatos.

Kūdikis:
Žindančios mamos mityba.
Ideali švara po gimdymo – sveikai motinystei.
Į pagalbą mamai – buteliukas.
Pilvukams be diegliukų.

Mamytė:
Intymi higiena sveikam nėštumui.

Žiemos šventės
Kokia dovana atneša vaikui Kalėdų stebuklą?

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2014 metų žiema

Mes patys kuriame savo gyvenimą, todėl manau, kad padėjus tvirtus karjeros pamatus galima suderinti ir motinystę, ir darbą.

Pradžia

Būdama studentė, vos 22 metų, ne kartą esu girdėjusi tokią frazę iš aplinkinių, net ir iš savo mamos: ,,Tavo metų aš jau vaikų turėjau“. Tikriausiai panašių dalykų teko klausytis visoms panašaus amžiaus merginoms. Turbūt prieš 20 ar 30 metų taip ir buvo – baigei mokyklą, gal dar institutą ir įsisukai į vystyklų ir puodų pasaulį. Pamenu – mane nuo tokios minties net nupurtė…

Šiame informacijos ir kompiuterių amžiuje turėjau galimybę pasiskaityti ir apie moters reprodukcinį amžių, ir apie vėlyvo nėštumo pavojus, ir t.t. Šios žinios leido man tvirtai apsispręsti – aš noriu karjeros, o vaikai palauks. Turiu dar visą dešimtmetį.

Būdama trečiame kurse, ėmiau ieškotis darbo. Parašiusi CV ir sumokėjus kone paskutinius centus jo kopijų atspausdinimui, vaikščiojau po kavines, restoranus ir dalinau – tuo metu neturint darbo patirties suvokiau, kad į aukštas ar specifinių žinių reikalaujančias pareigas pretenduoti dar negaliu. Buvau nuėjusi į atranką Skambučių centre, kadangi studijavau anglų filologiją, galvojau, gal pavyktų padirbėti anglų kalba. Niekas neskambino. Vasara įpusėjo, tad grįžau namo į tėviškę, kadangi pinigų vasaroti sostinėje neturėjau. Jau buvau benuleidžianti rankas – niekas manęs be patirties neįdarbins…

Tas lemtingas skambutis

Telefonas sučirškė ir ragelyje išgirdau greitakalbę – supratau tik tiek, kad skambina iš Skambučių centro ir rytoj aš pradedu darbą… Nepamenu net tos likusios dienos – buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Sėdau vakare į traukinį ir jau kitą rytą didžiulio jaudulio kupina, žygiavau į darbą. Jausmas buvo nepakartojamas.

Tada, 2005 metų vasarą prasidėjo mano didžioji karjeros kelionė. Darbas nebuvo labai lengvas – medicininiai rinkos tyrimai, vos ištariami medicininiai terminai, apklausos anglų kalba telefonu su gydytojais: reikėjo išmokti, kaip priversti į operacinę skubantį chirurgą atsakyti į krūvą nuobodžių klausimų. Kantriai laužiau liežuvį, mokiausi įtikinėti, stengiausi kiek įmanydama, sąžiningai atidirbdavau kiekvieną minutę.

Pastangos neliko nepastebėtos

Nė nepajutau, kaip man buvo patikėta redaguoti, perklausyti kitų kolegų pokalbių įrašus. Įmonė pasitikėjo manimi, gaudavau vis daugiau įvairesnių užduočių – telefono ragelis buvo vis retesnis svečias mano rankose. Tapau projektų vadovo asistente – pradėjau mokytis projektų valdymo paslapčių, gaudžiau kiekvieną vadovo žodį, klausiausi, kaip kalbama su užsienio klientais, kaip sprendžiamos bėdos, kaip ieškoma išeičių iš itin sudėtingų situacijų.

Nepraėjus nei metam pati tapau projektų vadove. Tada jau manęs sustabdyti nebegalėjo niekas – dirbau daug, sunkiai, namus pasiekdavau vėlai, bet į darbą ėjau kaip į šventę. Netrukus prasidėjo verslo kelionės į užsienį, susitikimai su kolegomis iš kitų šalių. Teko įveikti baimę kalbėti viešai – man buvo patikėta apmokyti projektų vadovus, dirbančius JAV bei Jungtinės Karalystės ofisuose. Toliau buvo susitikimai su klientais, sava projektų vadovų komanda – svaigau nuo savo darbo.

Didieji pokyčiai

Bet gyvenimas, pasirodo, susideda ne tik iš darbo. Būdama jauna, komunikabili, veržli negalėjau pasislėpti (o ir nenorėjau!) nuo jaunystės siūlomų malonumų, naujų pažįstamų, meilės…

Vieną gražų gegužės šeštadienį įvyko mano ir mano išrinktojo vestuvės – buvom laimingi ir džiaugiamės vienas kitu. Man buvo beveik 29-eri. Visada kalbėjom apie šeimą, vaikus, bet tik po vestuvių suvokiau, kad tas mano turėtas dešimtmetis jau baigiasi… Ir štai – aš laukiuosi! Gyvenimo ritmas staiga sulėtėjo: visi vakarai leidžiami namie. Darbe ,,ylai išlindus iš maišo“ taip pat ėmiau atsirinkti užduotis, atsisakiau kelionių – norėjosi ramybės. Tada pradėjau suprasti, kad netrukus teks palikti viską, ką per šitiek metų susikūriau. Mane pakeis mano mokinė. Neslėpsiu – buvo labai apmaudu.

Aš labai laukiau savo mažylio, nekantravau kuo greičiau su juo susitikti, bet nejausti liūdesio paliekant savo ,,kėdę“ negalėjau. Per daug buvo įdėta darbo ir širdies, kad galėčiau išeiti be jokių emocijų. Ne viena ašara skruostu nuriedėjo – kaip visad, paslapčia. Gal tik vyras sykį matė mane ašarojančią ir glostančią didelį, judantį pilvą.

Viskas įmanoma

Gimus Augustui visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Sauskelnių jūra, bemiegės naktys, skalbiniai ir visi kiti buities reikalai pakeitė pirmadieninius mano komandos susirinkimus, projektų valdymo kursų rengimus ir t.t. Aš tai vadinau savo naująja karjera – teko labai daug ko išmokti būnant mama. Ir ką gi – man tai visai patiko, nebuvo taip baisu, kaip galvojau.

Suvokusi, kad naujagimis tik miega ir valgo, ėmiau mąstyti, ką gi veikti turint visą tą laiką. Vyro paskatinta, savo moterišką ligą – aistrą visokiausiems aksesuarams paverčiau nedideliu verslu. Su minimaliomis investicijomis atidarėme internetinę moteriškų aksesuarų parduotuvėlę! Užmigdžiusi sūnų bendraudavau su užsienio tiekėjais, ieškojau prekių ir pan. – darbe įgyti derybų įgūdžiai prapuolę nebuvo. Turėjau veiklos, smegenys neatbuko, anglų kalba nepasimiršo – man asmeniškai tai buvo labai svarbu.

Toliau buvo tik geriau. Praėjus metams, mano įmonė siūlė grįžti – jiems manęs reikėjo ir tai labai glostė savimeilę. Supratau, kad mano įdirbis vėjais nenuėjo. Tačiau sūnus tikrai dar buvo per mažas, net nevaikščiojo. Atsisakiau.

Dar po kelių mėnesių vėl gavau pasiūlymą grįžti – šį kartą jis buvo priimtinas. Vadovybė atsižvelgė į mano galimybes – galėjau dirbti iš namų. Sutikau ir buvau labai laiminga – apėmė panašus jausmas, kai žingsniavau ofiso link Žaliuoju tiltu tą pirmąją darbo dieną.

Suprantu, kad ne visad ir ne kiekvienai pasitaiko tokių progų ir situacijų esant motinystės atostogose, tačiau tvirtai tikiu, kad mano pasirinkimas buvo teisingas: pirma karjera, paskui vaikas. Nežinau, jei būčiau tapusi mama, tarkim, dvidešimt dvejų metų, ar būčiau turėjus ir šeimą, ir puikią karjerą. Galbūt.

Žinoma, sūnaus gimimas buvo pats nuostabiausias dalykas pasaulyje – net neįsivaizdavau, kad mes galime sukurti tokį stebuklą. Joks darbas niekad neatstos šito jausmo. Tiesiog manau, kad mano asmeniniu atveju, žinojimas, kas yra geras, mylimas darbas, neleido pražūti buities kasdienybėje ir skatino ieškoti veiklos, domėtis viskuo, neatsilikti nuo beprotiškai skubančio pasaulio. Mes patys kuriame savo gyvenimą, todėl manau, kad padėjus tvirtus karjeros pamatus galima suderinti ir motinystę, ir darbą. Nuoširdžiai šito linkiu visoms!

Matilda Alesė

Galbūt ir kitos mamytės norėtų pasidalinti savo istorija? Jūsų istorijų su nuotraukomis lauksime el. paštu info@mamairvaikas.lt