Kokie vargai laukia klausos sutrikimų turintį vaiką auginančių tėvų ir kas džiugina?

Tėvams nesvarbu, ar vaikas sveikas, ar turi negalią,– džiaugsmą suteikia kiekvienas jo pasiekimas ar atradimas: pirmas šypsnis, naujas garsas, žodis, išmoktas eilėraštis, šmaikštus pokštas. Tokiomis akimirkomis numenksta visos problemos ir sunkumai, su kuriais susiduriama auginant neprigirdintį vaiką. Tereikia nenuleisti rankų, priimti naujus iššūkius, ir būtinai turėti tikslą, taip pat jam pasiekti būtinus mažiausiai du dalykus – laiko ir kantrybės.

Su kokiomis didžiausiomis problemomis susidūrėte, kai Julius buvo mažas?

Pirmuosius kelerius Juliaus lavinimo metus geriausiai apibūdina patarlė „gera pradžia – pusė darbo“. Nesivadovavome jokia negirdinčio kūdikio ugdymo metodika. Puikios padėjėjos buvo sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centro surdopedagogė Daiva ir mano mama, keletą dešimtmečių dirbusi pedagoge. Julių anksti išmokėme skaityti. Taigi negirdintis vaikas informaciją galėjo sužinoti nebūtinai per klausą.

Darželio ieškojome ilgai, tačiau ne dėl sūnaus negalios, o todėl kad Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūksta vietų. Darželis, kurį Julius lankė keletą metų iki pat mokyklos, buvo toli nuo namų. Bet pasisekė, kad jame dirbo šaunios auklėtojos Leonora ir Onutė, kurios vaikams sukūrė jaukią aplinką ir skatino kiekvieno vaiko kūrybiškumą ir aktyvumą.

Sėkmingi buvo ir pirmieji ketveri mokslo metai Gabijos gimnazijoje. Pirmoji mokytoja Andželika kūrė draugišką atmosferą, skatino vaikų bendravimą, pagalbą vienas kitam. Dabar palikome pradines klases ir pamažu žingsniuojame link paauglystės. Žinau, kad bendraudami ir būdami atviri, nugalėsime visas problemas.

Didžiausia problema daugumai klausos negalią turinčių vaikų tėvelių – nepalankus klausos įrangos skyrimo ir kompensavimo mechanizmas. Kas penkerius metus klausos aparatus galėtume gauti nemokamai, tačiau jie netinka itin sunkią klausos negalią turinčiam vaikui. Juliui nustatytas gilus abipusis neurosensorinis prikurtimas. Todėl klausos aparatus ne kartą teko pirkti savo lėšomis.

Ligonių kasos kompensuoja tik simbolinę sumos dalį. Todėl džiaugiuosi, kad jau antri metai vyksta „Selga“ akcija, kurios metu surinktos lėšos skiriamos vaikų klausos aparatams įsigyti.

Ką verta žinoti klausos sutrikimų turintį vaiką auginantiems tėvams?

Klausos sutrikimas – negalia, tai ne liga, kurią reikėtų gydyti, todėl svarbiausia – kuo geriau suprasti vaiko poreikius, įžvelgti jo gabumus ir juos lavinti, skatinti bendrauti ir džiaugtis gyvenimu. Vaikui svarbu būti savarankiškam, tačiau jis turi jaustis saugus. Jam ramu, kai žino, kad prireikus jam padėsite.

Ar tiesa, kad nusilpus vienam jutimui sustiprėja kiti?

Tiesiog vieno jutimo trūkumą stengiamasi kompensuoti kitu, ypač – tai pasakytina apie informacijos gavimą. Juliui, kaip ir daugumai kurčiųjų, padeda įvairios vaizdinės priemonės. Neprigirdinčiam vaikui rūpi kuo tiksliau priimti informaciją. Anksti išmokęs skaityti Julius daugelį dalykų pažino taip pat greitai ir gerai, kaip jo girdintys bendraamžiai.

Neprigirdintis vaikas ne tik labai pastabus, bet ir jautrus aplinkinių emocijoms, nors ir nenori to demonstruoti.

Ar vaikui sunku susitaikyti su klausos negalia?

Spėju, kad sunkiau pripranta ir susitaiko anksčiau galėjęs girdėti vaikas. Jis gali palyginti, kaip jautėsi girdėdamas ir kaip sunku sutrikus klausai. Mano sūnus klausos negalią turi nuo gimimo ir su klausos aparatais nesiskiria jau daugiau nei 10 metų. Todėl tegali apibūdinti gyvenimo skirtumą su klausos aparatu ir be jo.

Kaip reaguoja kiti vaikai į klausos aparatą turintį bendraamžį?

Žaviausi pačių mažiausių vaikų atviri klausimai: „kas tai“, „ar skauda“, „ar galiu paliesti“ iki „turbūt daug kainuoja“. Manau, kad smalsiems mažyliams reikia prieinamai paaiškinti, tuomet jie bus tolerantiški ir draugiški klausos negalią turintiems bendraamžiams.