MAMŲ ISTORIJOS.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Ženklai, perspėjantys apie silpną imunitetą. Ką reikėtų žinoti apie vaiko dantukų gydymą? Svarbiausi vitaminai vaiko akims. Du zuikiai vienu šūviu: kaip stiliaus detalė gali apsaugoti vaikų akis?

RUDENS LIGOS. Nepasiduokime virusams. Apie kokias ligas perspėja kosulys? Kad sloga ilgai nekamuotų. Gydytojas A. Vingras Apie faringitą ir pavojingesnes ligas: epiglotitą ir laringitą.

MOTERS SVEIKATA. Hemorojus nėštumo metu: natūraliai, bet veiksmingai. Išsekote po gimdymo – galbūt trūksta geležies?

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Kaip žindymas paveikia vaiko ir mamos santykius. 

KŪDIKIS. Kaip prižiūrėti atopinio dermatito varginamą vaiką?

 VAIKAS LAUKE. Kaip aprengti vaiką, kad nesušaltų ir nesukaistų?

 Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Gydant ėduonį ne visada prireikia vaiką bauginančio danties gręžimo, gali užtekti paprastos procedūros – dantuką padengti sidabro diamino fluoridu. Kada padeda ši procedūra?

Ieva Skiparytė:

Sidabro diamino fluoridas (SDF) – tai skystos formos medžiaga, naudojama ankstyvo dantų ėduonies gydymui, taip pat remineralizacijos procesui skatinti gydant danties emalio defektus (hipomineralizaciją), dantų jautrumui mažinti ir t. t. Medžiagos sudėtyje esantys sidabro jonai veikia antimikrobiškai, sumažina bakterinės bioplėvelės susidarymą, o fluoras – skatina danties audinių remineralizaciją.

Ši medžiaga gali būti puiki ankstyvų dantų pažeidimų gydymo priemonė, dar ir padedanti įveikti dantukų gydymo baimes, nes ji uždedama labai greitai, paprastai, saugiai ir dažniausiai padeda atitolinti invazyvesnį gydymą. Tai svarbu mažam ar labai bijančiam vaikučiui. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog SDF nėra vaistas, išgydantis ligą, bet gali būti puiki priemonė ją kontroliuojant ir pristabdant. Tačiau verta žinoti, kad, be didelių šios medžiagos pliusų, galimi šalutiniai efektai: padengtas sidabro diamino fluoridu dantukas gali šiek tiek patamsėti. Be to, šis būdas nėra tinkamas, esant giliems dantuko pažeidimams.

Sugedus dantukui taip giliai, kad pasiekiamas nervas, gydant danties kanalus nervas numarinamas. Tačiau galima išsaugoti dantuką gyvą. Kaip tai daroma?

Goda Usevičiūtė:

Praktikoje dažnai man nukreipia jaunuosius pacientus, kurių nuolatinių dantų būklė labai prasta. Tai gilūs kariesai, kurie kartais pasiekia ir danties nervą. Tačiau ne visada tokie pažeidimai pasibaigia šaknų kanalų gydymu. Šiuolaikinė medicina pažengusi, orientuota į danties regeneracines savybes. Jeigu nėra uždegimo požymių, danties nervas tiesiogiai padengiamas specialia biokeramine medžiaga. Tokiu būdu pavyksta dantį išsaugoti gyvybingą. Šios procedūros sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių, tokius dantis svarbu stebėti pagal gydytojo nurodymus. Beje, ši procedūra taikoma ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Judrūs išdykėliai rizikuoja ne tik nusibrozdinti kelius, susilaužyti ranką ar koją, bet ir išsimušti dantuką. Kokios dantukų traumos dažniausios ir ką svarbu žinoti tėveliams ištikus tokiai nelaimei?

Aurelija Vyšniauskaitė:

Labai opi šių laikų tema yra dantų traumos, dėl kurių kalti elektriniai paspirtukai. Kol paspirtukai nebuvo tokie populiarūs, dantų lūžiai, išmušimai buvo dažnos mėgstančių dviračių bei žiemos sportą nelaimės. Dažni įvairūs dantų lūžiai, bet pasitaiko ir visiškai išmuštų dantų. Ištikus dantų traumai rekomenduoju skubiai kreiptis į vaikų odontologijos specialistą, taip pat puikiai šią sritį išmano tiek estetinio plombavimo, tiek dantų kanalų specialistai (endodontologai). 

Dažnai dantų traumos įvyksta savaitgaliais bei vėlai vakare, kai vaikai labiau pavargę, išsiblaškę, o tokiu metu daug sunkiau rasti veikiančią odontologijos kliniką. Tada gali padėti didžiųjų miestų vaikų bei veido ir žandikaulių ligoninės, jų priėmimo skyriai.

Visais atvejais – ar dantis nuskeltas, ar net išmuštas – reikėtų įvykio vietoje surinkti visas dantų skeveldras ar išmuštus dantis ir juos pamerkti į pieną. Jei nelaimė įvyko savaitgalį ir parduotuvės nedirba, galbūt pieno rasite degalinėje.

Kitas būdas – rastas dantų nuolaužas ar dantis susukti į didelį marlės gabalėlį (jos būna automobiliniuose pirmosios pagalbos rinkiniuose) ir jei vaiko būklė leidžia, šį susuktą ritinėlį užkišame už skruosto burnoje, kol vyksime pas medikus. Dantis turi būti drėgmėje: seilėse arba piene.

Negalima dantų ir jų nuolaužų plauti vandeniu iš čiaupo, gremžti ar kažkaip valyti. Viską, ką reikės, vėliau atliks odontologas. Išmuštas dantis ar danties nuolaužos neturi išdžiūti ir pageidautina per 1 valandą atsidurti odontologo kėdėje. Tada didelė tikimybė išmuštą dantį saugiai įstatyti atgal ir kad jis prigis. Taip pat dažnai įmanoma plombinėmis medžiagomis priklijuoti lūžusio danties skeveldras. Visus sprendimus priima odontologas, ištyręs pacientą ir visus dantis, padaręs rentgeno nuotraukas ir pan.

Blogiausia yra delsti ir kažko laukti. Net jei po traumos praėjo daugiau nei valanda, vis tiek reikia skubiai pasirodyti medikams. Nepamirškime, kad dažnai dantų traumas lydi ir smegenų sutrenkimai, rankų, kojų lūžiai ir pan., tad gydytis savarankiškai ar tiesiog stebėti neverta.

Kokie pavojai galimi pažeidus pieninį dantuką, ar jo trauma gali pakenkti nuolatiniams dantims?

Ieva Skiparytė:

Dantukų trauma yra stresą keliantis įvykis tiek mažiesiems, tiek jų tėveliams, tad pirmas žingsnis jai įvykus – pasistengti nurimti ir kreiptis į gydytoją odontologą apžiūrai bei tolimesniam gydymui. Dantų traumos būna įvairios (nuskilęs tik dantuko kraštelis, visiškai išmuštas, įmuštas dantukas ir t. t.), gydymo variantų taip pat turime nemažai. Tačiau pažeistas pieninis dantukas, suteikus pirmąją pagalbą, dažniausiai yra tiesiog kruopščiai stebimas. Pieninio dantuko traumos komplikacijos gali būti nuo pakitusios dantuko spalvos iki dantuko nervo apmirimo ar net tokio danties šalinimo.

Pieninių dantukų traumų poveikis nuolatiniams dantims nėra visiškai aiškus. Vieni mokslininkai teigia, jog poveikis priklauso nuo vaiko amžiaus ir dantų išsivystymo laipsnio, kiti labiau akcentuoja traumos pobūdį. Dėl pieninio dantuko traumos galimos nuolatinių dantų formos, spalvos anomalijos, mineralizacijos sutrikimai, tačiau tokie atvejai nėra dažni. Tad nereikia stipriai baimintis, o kantriai stebėti dantų kaitą, reguliariai lankytis pas gydytoją odontologą.

Odontologų bijo ir suaugusieji, o susitarti su vaiku, kad parodytų dantukus ir dar leistų jiems kažką daryti – sudėtinga užduotis. Kaip prisikalbinate mažuosius?

Vitalija Tučė:

Aš labai mėgstu sakyti, kad baimei ribų (ypač amžiaus ribų) tikrai nėra. Kai kurie labai maži vaikai yra smalsūs, susidomėję ir dėl to ypač drąsūs. Kitiems tokio paties amžiaus mažyliams baisu viskas – nuo odontologo kabineto spalvos, kvapo iki paties gydytojo, jo daiktų ir dar nežinia ko. Vaikai labai dažnai bijo to, ko nežino, nesupranta, nėra patyrę. Tad sutikdama naujus pacientus jau būnu pasiruošusi ir nusiteikusi, kad tikriausiai mažylis nežino, kaip čia tiksliai viskas bus ir kad aš galiu jam padėti, papasakoti, parodyti. Taip pat ir labai tikiu vaiku, kad jis gali įveikti pažintinį vizitą ir tikrai dantukus parodys.

Toks nusiteikimas labai svarbus, nes vaikai jį jaučia. Lygiai taip pat svarbu, kad komfortiškai jaustųsi, būtų ramūs ir susidomėję vaiką lydintys tėvai. Labai padeda pasiruošimas namuose (dainelės, knygelių skaitymas, pasakų sekimas, žaidimai, susiję su apsilankymu pas odontologą). Tuomet klausimų ir neaiškumų vaikui lieka mažiau, jis žino, ko atėjo, kaip atrodo gydytojas, kėdė, įrankiai. Smalsu, ar tikrai viskas taip, kaip toje knygelėje namuose.

Manau, labai svarbi mano darbo dalis yra neskubėti. Stengiuosi pirmiausia pakalbinti tėvus, aptarti klausimus, kurie yra aktualūs vizito metu, kad vaikas turėtų laiko apsiprasti su mano ir šalia girdimu mamos, tėčio balsu, kabinetu. O tuomet palengva, atsižvelgdami į vaiko amžių ir gebėjimus, kartu su tėvais apžiūrime dantukus. Štai tokia ir ta paslaptis – smalsumas, švelni šypsena ir žaidimas.

Kada vaikui siūloma sedacija? Kokios nejautros rūšys jiems taikomos?

Goda Usevičiūtė:

Dažniausiai vaikučius pavyksta prikalbinti gydytis dantukus – tai gydytojo, tėvelių ir vaiko bendro indėlio rezultatas. Tačiau jeigu vaikas labai mažas, esant daugybiniams ėduonies pažeidimams, nekontroliuojamai baimei, tam tikriems raidos sutrikimams, siūlomas gydymas su sedacija. Tuomet dirbame komandoje drauge su gydytoju anesteziologu.

Išskirčiau tris sedacijos rūšis. Kaukinės sedacijos metu vaikui ant veido uždedama kaukė, į kurią jis keletą kartų pakvėpuoja, kol užmiega. Ši procedūra trumpa: galime suteikti skubią pagalbą, ištraukti dantuką, atlikti pasaitėlio korekciją, sugydyti nedidelę skylutę. Jei procedūrų apimtis didelė, rekomenduojama bendrinė nejautra, kuri trunka kelias valandas ir galime sugydyti visus dantukus.

Trečioji rūšis – peroralinė sedacija, kai vaikui sugirdomi vaistai. Jie sukelia slopinantį poveikį, todėl vaikas būna ramus, tarsi apsnūdęs, vangiai reaguoja į aplinką, bet neužmiega. Toks poveikis trunka iki valandos ir per šį laiką galima sugydyti 1–2 dantukus. Tačiau ši sedacija turi ir trūkumų – medikamentai suveikia ne visiems vaikams arba sukelia atvirkštinę reakciją: vaikas gali tapti irzlus, piktas.

Prieš bet kurią sedaciją būtina gydytojo odontologo konsultacija, kurios metu aptariame jos reikalingumą, gydymo planą, įvertiname vaiko sveikatos būklę, gretutines ligas, alergijas. Tėveliai supažindinami su sedacijos eiga ir detaliai paaiškinama, kaip procedūrai pasiruošti, kad viskas vyktų kuo sklandžiau.

Vitalija Tučė:

Tikrai yra pacientų, kurie per maži, kad sugebėtų įveikti gydymo iššūkius, arba kartais reikia labai sudėtingo gydymo – tuomet rekomenduojame jį atlikti su sedacija. Kartais vaikai turi labai neigiamų ankstesnių gydymo patirčių, kurioms perlipti reikia laiko, o burnytėje jau yra skaudantis, skubaus gydymo reikalaujantis dantis. Tokiu atveju, net jei ir matau, kad vaikas galėtų priprasti, imti pasitikėti gydytoju ir įveikti gydymą, bet laiko tam pasiruošti nebėra – skauda jau dabar. Taigi, visos situacijos labai įvairios ir priežasčių gydymui su sedacija yra daug.

Tikrai tai nėra geriausias variantas kiekvienam vaikui, tačiau labai džiaugiuosi, kad šiais laikais vaikų odontologijoje turime tokį pažangų gydymo variantą, kuris leidžia padėti vaikui be streso, skausmo ir nemalonių prisiminimų įveikti didelius gydymo iššūkius.

Naujiems mokslo metams prasidedant Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) primena, kad mamos ir tėveliai, turintys mokyklinio amžiaus vaikų nuo 6 iki 14 metų ir norintys savo atžaloms dantukus padengti silantais, gali šią paslaugą gauti nemokamai, nes jos išlaidos yra kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. VLK ragina mamas ir tėčius aktyviai naudotis šia galimybe.

Programa, pagal kurią vaikų krūminiai dantys dengiami silantinėmis medžiagomis, Lietuvoje vykdoma nuo 2005 metų. Svarbiausias jos tikslas – užtikrinti, kad vaikas turėtų kuo sveikesnius dantis. Nepaisant to, kad ši programa įgyvendinama nebe pirmus metus, kol kas ne visi tėvai ja pasinaudoja. Neturėdami reikiamos informacijos apie šią nemokamą paslaugą, už vaikų dantukų dengimą silantinėmis medžiagomis mama ir tėtis moka iš savo kišenės.

Per 2005–2012 metus beveik 300 tūkstančių vaikų dantys buvo nemokamai padengti silantais. Per šį laikotarpį tam išleista daugiau kaip 13 mln. litų PSDF biudžeto lėšų. Pavyzdžiui, 2011 metais išleista 1,76 mln. litų, o 2012 metais – beveik 2 mln. litų.

2013 m. vaikų dantų dengimui silantais numatyta išleisti 1,9 mln. litų, šiai dienai yra panaudota 671 tūkst. litų. Per pirmąjį šių metų pusmetį silantais padengti daugiau kaip 24 tūkst. vaikų dantys.

VLK atkreipia dėmesį, kad iki rugsėjo 15 d. tėveliai, kurie kreipiasi į šeimos gydytoją dėl vaiko sveikatos pažymėjimo, turi žinoti, kad vaiko dantų ir žandikaulių būklę privalo įvertinti odontologas. Vaiko dantis silantais gali padengti gydytojai odontologas arba burnos higienistas, dirbantis gydymo įstaigoje, sudariusioje sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis dėl šių paslaugų finansavimo.

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad 69,4 proc. 7–8 metų vaikų krūminių dantų kramtomųjų paviršių yra pažeisti ėduonies. Švedijos mokslininkai nustatė, kad vaikams laiku padengus dantis silantais, net ir praėjus 8 metams, dantų ėduonies atsiradimo galimybė sumažėja 80–90 procentais.

Specialistai rekomenduoja dengti silantais ką tik išdygusius dantukus, nes pirmuosius dvejus metus po išdygimo jie yra ypač jautrūs kariesui. Dantukui išaugus, jo vagelės greitai apsineša, atsiranda pirminių ėduonies požymių ir silantuoti gali būti per vėlu. Žinoma, įvertinti kiekvieną situaciją ir patarti turi odontologas.

Silantai – tai moderni ir efektyvi ėduonies profilaktikai skirta skysta plombinė medžiaga. Šia medžiaga užpildomos nuolatinių krūminių dantų vagelės, kad į jas nepatektų ėduonį sukeliančios bakterijos. Silantavimo procedūra yra neskausminga ir trunka vos keliolika minučių.

Danties paviršius nuvalomas, apdorojamas poliravimo pasta ir iš karto padengiamas silantu, naudojant mažą šepetėlį ar specialų švirkštą. Vėliau silantas sukietinamas naudojant specialią šviesą. Krūminis dantukas formuojasi apie metus laiko ir silante esantis fluoras jį taip sustiprina, kad jis „nebebijo“ ėduonies. Padengus dantis silantais pirmą kartą, po 3 mėnesių reikia apsilankyti pas odontologą patikrinimui. Vėliau užtenka pasitikrinti profilaktiškai. Jei silantas iškrenta, krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis procedūra kartojama.

Rūpimus klausimus galima pateikti el. pašto adresu info@vlk.lt arba ligonių kasų informacijos telefono numeriu 8 700 88888.

Gydytoja apie vaikų dantukų padengimą silantais.