MAMŲ ISTORIJOS.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Netinkami akiniai vaikui? Šias klaidas daro daugelis tėvų

KĄ VALGOME?. Mitybos taisyklės vasarą

SVEIKA VASARA. Kodėl net vasarą pritrūkstame vitamino D? Kad vasaros pramogos nesibaigtų liūdnai 

PATARIA GYDYTOJAS. Gydytoja J. Dūdienė: užkirskime kelią gimdos kaklelio vėžiui. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Plokščiapėdystė

VASAROS LIGOS. Kaip padėti refliukso kamuojamam vaikui? Peršalimas vasarą – kas kaltas? 

KŪDIKIS. Editos Zavackienės atmintinė kūdikio mamai.

MAMYTĖ. Pagalba dubens dugno raumenims nėštumo metu ir pagimdžius

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2026 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Visi vaikai iki 3 metų yra plokščiapėdžiai. Kūdikiams yra būdingos minkštos riebalų sankaupos pėdose, kurios „slepia“ taisyklingai besiformuojantį pėdos skliautą. Jos pradeda nykti apie 2–3 gyvenimo metus. Apie 3–5 gyvenimo metus vaiko pėdučių skliautai ima formuotis dėl stiprėjančių kojų raumenų. Kai pėdos raumenys, raiščiai silpni, neatlaiko vaiko kūno svorio – pėda plokštėja.

Įgytos plokščiapėdystės rizikos veiksniai, priežastys:

– ankstyvas, iki 8–9 mėnesių amžiaus kūdikio statymas ant kojyčių ir bandymas su juo vaikščioti, jam padėti, kai jis pats bando atsistoti įsikabinęs į lovutės kraštus. Mažyliui nepadėkite, nevedžiokite už rankyčių, nes taip žalojamos jo pėdos dėl per didelio krūvio;

– mažylio, pradėjusio remtis kojomis, statymas į vaikštynes, šokliukus, nes juose pėdutės irgi kraiposi, iškyla plokščiapėdystės grėsmė;

– judrumo – „grindų laiko“ ribojimas. Mažai judančio kūdikio raumenys, raiščiai yra silpni, formuojasi lėtai, tad ir pėdos nesustiprėja;

– neleidimas kuo dažniau ir ilgiau būti ir vaikščioti  basomis ar bent su kojinėmis, nevaržančiomis pėdutės judesių;

– anksti aunami batukai. Besiformuojančiai pėdai tiesioginis kontaktas su vaikščiojimo paviršiais yra naudingiausias, todėl nevaikštantiems ar dar tik stotis bandantiems kūdikiams batukų geriau visai neauti. Batai tik pradėjusiam stotis kūdikiui riboja čiurnos sąnario ir Achilo sausgyslės paslankumą. Kūdikis, stodamasis ir krisdamas ant užpakaliuko, didina užpakalinių blauzdos raumenų, Achilo sausgyslės paslankumą, taip išvengiama ėjimo ant pirštų <…>;

– netinkama avalynė, pvz., ortopedinė, jei vaikučio pėda sveika, jo pėdų fiziologija normali. Ortopedinė avalynė skirta vaikams, turintiems rimtų sveikatos sutrikimų;

– plokščiapėdystę gali lemti kaulus, raumenis ar raiščius silpninančios ligos (pvz., rachitas) <…>.

Būdinga:

– pėdų, kojų skausmas po judresnio žaidimo, ilgiau pastovėjus ar dienai baigiantis;

– pėdų „deginimas“, tempimas, niežėjimas, ypač vakare ar po fizinio krūvio;

– skausmas išnyksta pasėdėjus ar pagulėjus;

– eina spyruokliuodamas, svyruodamas į šalis ar plačiai mosuodamas rankomis;

– išminti batukų kulnai, nudėvėta viena pado pusė;

– pirštų deformacijos (pavyzdžiui, nykštys pasuktas į vidų, o vidurinis pirštas – kreivas, susilenkęs);

– ant pėdų atsiranda sukietėjimų, nuospaudų.

Ką daryti?

– vengti plokščiapėdystės rizikos faktorių;

– nesistengti „išmokyti“ kūdikį vaikščioti anksčiau laiko;

– skatinti kuo dažniau ir ilgiau vaikščioti basomis per įvairius paviršius: žolę, smėlį, akmenukus, miško samanas ar nubyrėjusius pušų spyglius. Vaikščiojimas basomis taip pat stimuliuoja ir vaiko imunitetą! Namuose taip pat galima padaryti skirtingus paviršius, pasitelkus kilimus, baldus, žaislus, kamuoliukus ir pan. Vaikščiojimas įvairiais nelygiais paviršiais stimuliuoja ir stiprina pėdų bei blauzdų raumenis;

– neauti jokių batukų, jei nebūtina, pvz., kai mažylis laiką leidžia namuose. Pradėjusiam stotis, savarankiškai vaikštančiam mažyliui namuose avalynė nereikalinga. Avalynė būtina, tik einant į lauką vėsiuoju metų laiku;

– perkant batukus, reikėtų visada vadovautis „piršto“ taisykle: nuo vaikučio kojos nykščio iki batuko priekio turi likti apie 1,5 cm (jei perkate basutes). Perkant uždarus batukus, pirštas lengvai turėtų tilpti už vaikučio kulno. Batuko užkulnis turi būti tvirtas, kad stabilizuotų čiurnos sąnarį. Jei viduje yra supinatorius (atrama išilginiam skliautui), jis turi būti minkštas ir nedidelis. Vidurinė pado dalis turi būti pakankamai lanksti, kad neapsunkintų vaikučio žingsnio ir jis žengdamas galėtų kokybiškai atsispirti priekine pėdos dalimi. Batuko padas turi būti lygus, neslidus, be pakulnės. Tinkamai pritaikyti batukai leis pėdai jaustis patogiai ir netrukdys augti;

– jeigu aptiktas nors vienas iš aukščiau išvardytų požymių, būtina kreiptis į vaikų ortopedą;

– jeigu 5–6 metų vaikas tebeturi plokščias pėdas, būtina pasitarti su gydytoju ortopedu;

– gydytojas, įvertinęs vaiko pėdų būklės pokyčius, jų priežastis ir vaiko amžių, plokščiapėdystei gydyti skirs reikiamas priemones: gydomąjį masažą, kineziterapinę mankštą, vaiko pėdos fiksavimą įtvaru taisyklingoje padėtyje, avėti individualiai pritaikytą ortopedinę avalynę ar dėti į batus ortopedinius įdėklus, operaciją (retai);

– būti kantriems ir išradingiems vykdant ortopedo, kineziterapeuto nurodymus. Mažyliai nemėgsta daryti to, kas būtina. Jiems greitai nusibosta, todėl tėvai turėtų būti išradingi – mankštos pratimus paversti žaidimu. Paprašytas parodyti, kaip straksi kiškis ar krypuoja antis, vaikas mielai judės, net neįtardamas, jog tai kasdienė mankštos prievolė. Plokščiapėdžiams nepatariama ilgai daryti vieną judesį – pavyzdžiui, ilgai eiti vienodu žingsniu. Tai juos greitai išvargina;

–  jei vaikas turi antsvorio ar yra nutukęs, didesnė apkrova tenka ir pėdos skliautui. Būtina tinkama avalynė, nes iš viršaus slegia kūno svoris, o iš apačios yra kieta plokščia atrama. Reikia avėti batukus su kietais padukais. Avalynė turi būti su užkulniu, pakulniu ir pakeltais vidinio vidpadžio kraštais. Vaikui batukus reikia rinktis su aukštesniais auliukais, padas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnės aukštis 0,5–1 centimetro, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Noselės turi būti platesnės, kad būtų laisvi pirštukai. Taip pat būtina visomis išgalėmis mažinti vaiko svorį iki normalaus.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“