Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Su kraujo tėkme jie atnešami į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais link spenelio. Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Kuo ilgiau ir energingiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.

Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro kūdikis žįsdamas. Tačiau yra dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.

Įvairios priežastys

Ganėtinai retai per stiprią pieno gamybą gali lemti nuo mamos valios nepriklausomi genetiniai ir hormoniniai sutrikimai. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai siunčia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį. Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai net į normalų, kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį, reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės. Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau paminėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo sąlygotas neteisingas mamų elgesys.

Neprašykite, ko nereikia

Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno nepritrūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną.  Tačiau taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.

Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai, neretai susikomplikuodavę pieno sąstovių sąlygotais krūtų guzais ar net uždegimu, ištikdavo bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.

Kova su „fontanais“

Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje, galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti, purslotis ar kosėti žindymo metu. Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai žindomas jis daug kartų atsitraukia nuo krūties ir vėl priglunda.

Mamos įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai, bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį.

Žindymo biomechanika

Pastudijuokime pačios gamtos sukurtą ir per tūkstantmečius ištobulintą žindymo schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis kita savo raumenine banga, kylančia jo gale ir slenkančia link šaknies, atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kokia didelė bebūtų krūtis, kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!

Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro.  Liežuvis taip pat lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo. Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno–oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno–oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.

Gedimus reikia taisyti!

Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau pasiima pieno, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Tačiau prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti pakankamą krūties dalį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti: krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją „pasmailinus“ kūdikis galėtų gerai priglusti – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui. Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Praktiškai tai yra dažniausiai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.

Žindymo strategija

Pagal gamtą žindymas turėtų vykti taip, kad būtų geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu. Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis, liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.

Geriau nesiblaškyti

Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.

Išties, pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai įsisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.

Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Dėl dėl šitokio savotiško persivalgymo liesojo pieno ne tik ištempimo (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai. Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.

 Kaip įveikti perteklių

Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam visiškam pasisotinimui užtenkamą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties. Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą, pritaikant jį prie tikrųjų kūdikio poreikių.

Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, tegu rankomis ar pientraukiu ištraukia šiek tiek//truputį pieno – tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi gerai, bet išlaikant krūtį artipilnę, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.

Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna labiau priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji labiau derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl pradžioje net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos daugeliui mamų natūraliai atslūgsta ir prisitaiko prie kūdikio poreikių.

*  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Dauguma anksti baigusių žindyti mamų nurodo, kad priežastis yra „pieno trūkumas“. Motinos pieno gamybos tikslas ir prasmė – augantį kūdikį aprūpinti geriausiu, pačios gamtos sukurtu maistu. Todėl svarbiau žinoti ne tai, kiek pieno gali pasigaminti mamos krūtyse, o kiek pieno iš jų gauna vaikas. Tikras pieno trūkumas būna tada, kai jo nepakanka normaliam kūdikio augimui ir vystymuisi. Kaip sužinoti, ar pieno užtenka? 

Klaidingas įspūdis

Pasitaiko „patyrusių patarėjų“, kurie žindančioms mamoms pasiūlo pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis ar pientraukiu. Žinokite – tokie žmonės tikrai mažai išmano. Moters pieno liauka nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai mamytei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę už spenelio esančiose latakų praplatėjimuose – talpyklėlėse, vadinamose pieno ančiais. Tačiau ten sutelpa toli gražu ne visas pienas, kurį kūdikis gauna pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis – ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūtų ir pienininkystei išvestų karvių veislių tešmenų. Karvių pieno ančiai išties yra virtę pieno cisternomis ir prieš melžimą jose jau susikaupia beveik visas tešmenyje esantis pienas. Kažin ar tai būtų patogu ir gražu moteriai?

Pieno gamybos reguliuotojai

Gamta sutvarkė taip, jog kai pieno ančiai jau užsipildo, diduma motinos pieno dar laukia savo eilės – tolygiai paskirstyto tarp jungiamojo ir riebalinio audinio išsidėsčiusiuose latakėliuose ir liaukų alveolėse – ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu pienu, kurį atstumia pieno tekėjimo refleksas. Kaip jis veikia?

Žindymo metu, kūdikiui burna dirginant krūties spenelio nervinius receptorius, mamos hipofizyje gaminami ir į kraują išskiriami hormonai oksitocinas ir prolaktinas. Oksitocinas, kraujo nuneštas į krūtis, čia stimuliuoja pieną iš alveolių išstumiančių ir toliau latakėliais varančių raumeninių skaidulėlių susitraukimus. Be to, kol kūdikis žindomas, mamos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Antrasis hormonas – prolaktinas krūtyse skatina naujo pieno gamybą. Taigi kūdikis ilgai žįsdamas “prisišaukia” ir tą pieną, kuris krūtyje atsiranda bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali jų nepertempdamos sėkmingai žindyti savo vaikus. Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, maitinimą tęsti galima jam pasiūlius antrąją krūtį.

Kontroliavimas svėrimais

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galbūt galėtų būti kūdikio kontroliniai svėrimai. Tuomet žindant kūdikio gauto pieno kiekis apskaičiuojamas pagal svorių prieš ir po žindymo skirtumą. Anksčiau, kai naujagimiai buvo laikomi atskirai nuo mamų ir maitinami pagal tvarkaraštį, tai buvo įprasta kasdienė praktika gimdymo ligoninėse. Kontroliniais svėrimais būdavo patikrinama, ar žįsdamas kūdikis negauna per daug arba per mažai motinos pieno. Pagal tai buvo nustatoma, kiek jam duoti papildomai donorinio (kitos moters) pieno ar karvės pieno mišinio, jei atrasdavo, kad svorio padidėjo per mažai, arba kiek minučių sutrumpinti žindymo laiką, jei svorių skirtumas viršydavo normą. Tarsi kas nors galėtų tiksliai žinoti, kiek gramų motinos pieno tam tikram vaikui reikia gauti kiekvieno atskiro maitinimo metu.

Krūtų dydis – ne svarbiausia

Moterų krūtų dydį labiau nulemia ne liaukinio audinio kiekis, tai yra, pieną gaminančių ląstelių skaičius, o riebalinio ir jungiamojo audinio gausa. Neretai ir didelės, ir mažos krūties liaukinio audinio išsivystymas, taigi ir jų pajėgumas gaminti pieną, būna labai panašus.  Nėštumo metu, veikiant hormonams, krūtyse vyksta dideli pasikeitimai, ruošiantis būsimai pieno gamybai: jose beveik du kartus padidėja kraujotaka ir sparčiai vystosi liaukinis audinys bei latakėliai.

Normaliai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikio žindymui tikriausiai būtų idealus variantas. Tačiau, jeigu Jūsų krūtys vis dar atrodo nedidelės, labai nesisielokite. Ir mažos krūtys gali išmaitinti kūdikėlį, net jeigu jose ir liaukinių – pieną gaminančių – ląstelių yra mažiau. 

Taigi, vienos moters krūtys, turinčios daugiau liaukinių ląstelių, pajėgtų pagaminti ir sukaupti žymiai daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios moters, vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau. Arba… ilgiau.

Poreikiai skirtingi

Kiekvieno kūdikio energetiniai poreikiai priklauso nuo jo individualios medžiagų apykaitos intensyvumo, kūno sudėjimo, augimo greičio, lyties, amžiaus. Jie gali labai skirtis nuo apskaičiuotų vidutinių dydžių. Be to, krūties pienas, kitaip nei mišinys butelyje, savo sudėtimi nėra vienodas: jis ne tik kiekvienos motinos skirtingas, bet gerokai skiriasi savo riebalų koncentracija žindymo pradžioje ir pabaigoje. Galinio pieno porcijoje kalorijų gerokai daugiau, negu tokiame pat pradinio pieno kiekyje.  

Kiekvieno žindymo metu vaikas suvalgo skirtingą pieno kiekį priklausomai ne tik nuo jo apetito tuo metu, bet ir nuo motinos nuotaikos bei daugelio kitų aplinkybių. Mokslininkai yra apskaičiavę, jog, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui, vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui vaikelio kūno svorio tuo metu. Dabar rekomenduojama kūdikius maitinti laisvai, pagal jų norą. Yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų… Taigi, ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodama savo kūdikį, sverdama jį prieš ir po kiekvieno pažindymo, kad sužinotumėte visų maitinimų metu vaiko iš krūties gauto pieno kiekių sumą? Tikrai neverta!

Geresnis būdas

Tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką pieno gavo pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitų skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų. Jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo) kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas labiau koncentruojasi: darosi tamsesnis negu įprastai ir aštriau kvepia.

Jei dar abejojate

 Nenusiminkite, jeigu jūsų vaikelis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o jūsų draugės kūdikėlis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus, kurie gali lemti ir augimo tempus. Jei tik vaikas žvalus ir sveikas, pirmąjį pusmetį jam net 500 gramų per mėnesį gali užtekti, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Tačiau ir nerizikuokite spėliodama: jeigu abejojate, ar viskas gerai – tegu vaiko sveikatą ir vystymąsi įvertina gydytojas. Neabejoju, jog ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas kūdikio gaunamo maisto nepriteklius, jūs neskubėsite kūdikio girdyti mišinuku, bet kartu ieškosite ir surasite vaiko neprivalgymo priežastį. Tuomet pasistengsite ją pašalinti ir visais įmanomais būdais sieksite, kad pagausėtų paties geriausio pieno – to, kurį kūdikis išžinda iš savo motinos krūtų.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

MAMŲ ISTORIJOS /

VASAROS VAISTINĖLĖ / Mažojo atostogautojo vaistinėlė. Pirmoji pagalba susižalojusiam vaikui. Švarios rankytės saugo nuo ligų. Kad akytės nebijotų saulės. Kas turi būti kūdikio kelionių vaistinėlėje.

BŪKIME SVEIKUČIAI / Kai pykinimas – ne ligos požymis. Vaiko aklimatizacija kurorte. Vaikas ir depresija? Ar taip gali būti? 7 vasaros pramogų su vaikais idėjos.

MAMA IR KŪDIKIS / Neišnešiotuko maitinimas. Maitinkitės sveikai!

KĄ VALGOME? / Vasaros skonis su makaronais. UGDYMAS /  Koks būrelis vaikui geriausias?

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų vasara