MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Su kraujo tėkme jie atnešami į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais link spenelio. Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Kuo ilgiau ir energingiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.

Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro kūdikis žįsdamas. Tačiau yra dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.

Įvairios priežastys

Ganėtinai retai per stiprią pieno gamybą gali lemti nuo mamos valios nepriklausomi genetiniai ir hormoniniai sutrikimai. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai siunčia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį. Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai net į normalų, kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį, reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės. Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau paminėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo sąlygotas neteisingas mamų elgesys.

Neprašykite, ko nereikia

Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno nepritrūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną.  Tačiau taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.

Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai, neretai susikomplikuodavę pieno sąstovių sąlygotais krūtų guzais ar net uždegimu, ištikdavo bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.

Kova su „fontanais“

Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje, galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti, purslotis ar kosėti žindymo metu. Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai žindomas jis daug kartų atsitraukia nuo krūties ir vėl priglunda.

Mamos įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai, bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį.

Žindymo biomechanika

Pastudijuokime pačios gamtos sukurtą ir per tūkstantmečius ištobulintą žindymo schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis kita savo raumenine banga, kylančia jo gale ir slenkančia link šaknies, atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kokia didelė bebūtų krūtis, kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!

Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro.  Liežuvis taip pat lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo. Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno–oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno–oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.

Gedimus reikia taisyti!

Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau pasiima pieno, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Tačiau prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti pakankamą krūties dalį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti: krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją „pasmailinus“ kūdikis galėtų gerai priglusti – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui. Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Praktiškai tai yra dažniausiai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.

Žindymo strategija

Pagal gamtą žindymas turėtų vykti taip, kad būtų geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu. Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis, liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.

Geriau nesiblaškyti

Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.

Išties, pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai įsisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.

Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Dėl dėl šitokio savotiško persivalgymo liesojo pieno ne tik ištempimo (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai. Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.

 Kaip įveikti perteklių

Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam visiškam pasisotinimui užtenkamą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties. Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą, pritaikant jį prie tikrųjų kūdikio poreikių.

Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, tegu rankomis ar pientraukiu ištraukia šiek tiek//truputį pieno – tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi gerai, bet išlaikant krūtį artipilnę, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.

Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna labiau priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji labiau derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl pradžioje net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos daugeliui mamų natūraliai atslūgsta ir prisitaiko prie kūdikio poreikių.

*  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Kas tie atpylimai?

Atpylimas įvyksta dėl to, jog kūdikio skrandyje laisvai nebesutelpančio skysčio dalis išteka lauk pro burną. Kartais taip atsitinka nuo persivalgymo, tačiau daug dažniau todėl, kad valgydamas ar gerdamas kūdikis į skrandį nuryja ne tik pieno, bet ir oro. Dėmesio, prašau pastebėti, aš čia neparašiau „žįsdamas“. Nes būdinga, jog oro kūdikis prisiryja „čiulpdamas“. Kūdikio maitinimo iš krūties reikale šie du žodžiai nėra tą pačią, vienodą, reikšmę turintys sinonimai. Apie jų didelius ir esminius skirtumus galima daug kalbėti, tačiau dar geriau – pamatyti:

Žiūrėkite: gerai prie krūties prigludusio – žindančio – kūdikio burną beveik visą užpildo ne tik mamos spenelis, bet ir už jo esanti krūties dalis. O blogai prigludusio – čiulpiančio – kūdikio burnoje lieka daug laisvos vietos, kurioje yra… oras. Su kiekvienu pieno gurkšniu čiulpiantis (čiulpti išmokomas atkakliai kišant čiulptuką) kūdikis nuryja ir didesnį ar mažesnį gurkšnelį oro, kuris kaupiasi jo skrandyje. Kas, kūdikiui baigus valgyti, išeis iš skrandžio – oras ar pienas – ir nulems tai, ar vaikelis atsirūgs ar atpils. Vertikaliai arba artimiau šiai padėčiai laikomi kūdikiai paprastai tik atsirūgsta, o gulintis visai ar beveik horizontaliai – ir atpila. Jeigu atpila vertikaliai laikomas kūdikis – tikriausiai jis ir pieno išgėrė daugiau negu tą kartą vertėjo.

Gamtos išmintis

Galimybė atpylinėti suprogramuota naujagimio anatomijoje: jungtis tarp stemplės ir skrandžio yra daugiau ar mažiau pravira. Ar tai yra gamtos klaida? Ne, tai jos gudrybė! Nors, kaip jau žinome, geriausia kūdikio taktika prie krūties yra žindimas ją plačiai apžiojus, tačiau visko gali atsitikti. Tas pravirumas gal ir yra tam, kad perteklinis pienas ar oras iš kūdikio skrandžio galėtų pasišalinti be mažojo žmogaus sąmoningų pastangų.

Atpylimai paprastai dažniausiai atsitinka gulinčiam kūdikiui. Laukinėje gamtoje visiškai horizontalus gulėjimas nėra įprasta natūrali kūdikio padėtis. Didumą laiko „laukinis“ kūdikis praleidžia ant savo „laukinės“ mamytės rankų arba juosta parištas kabo jai prie krūtinės arba ant nugaros. Net ir šiuolaikinėse nešioklėse kūdikis niekada nelaikomas visiškai horizontaliai gulsčias, t.y, mažylio galva nebūna jo pilvelio lygyje.

Tačiau mes – ne laukiniai…

Civilizacijos kūdikiams, kuriuos savo patogumo dėlei mamos nori palikti gulinčius, padėti išvengti atpylinėjimų galėtų keli kompromisiniai sprendimai:

(1) geru priglaudimu prie krūties (apžiojant ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį) užtikrinti, kad žįsdamas kūdikis kartu su pienu neprisirytų ir oro, arba nurytų jo kuo mažiau;

(2) nesistengti ištempti kuo ilgesnius tarpus tarp maitinimų. Juk žinome, kaip godžiai, skubėdami ir nesaikingai valgome, kai būname peralkę. Beje, dažnesnis maitinimas geriau ne tik kūdikiui, kad jis neatpylinėtų ir gerai suvirškintų, bet ir mamai, nenorinčiai kad išsitampytų jos krūtų oda;

(3) linkusį atpylinėti kūdikį po žindymo palaikyti ar, dar geriau, panešioti stačią, kad atrūgtų orą;

(4) linkusį atpylinėti kūdikį guldyti ne į visiškai horizontalų guolį, bet pakreiptą (bet ne sulenktą!) taip, jog galvūgalis būtų gerokai aukščiau – tam, kad jau gulinčiam mažyliui atsirūgstant, oras išeitų iš skrandžio, o skystis –  pienas pasiliktų;

(5) guldyti kūdikį ne aukštielninką, bet ant šono – kad atpiltas pienas galėtų iš burnos ištekėti, o ne pasiliktų pripildęs ją ir nesukeltų vaikeliui užspringimo pavojaus.

Prievarčio spazmai ir stenozė

Paprastasis, su oro susikaupimu skrandyje dėl kūdikio netikusio prigludimo prie krūties, t.y., su čiulpimu susijęs atpylinėjimas paprastai atsitinka netrukus po maitinimo ir kūdikis atpila dar neapvirškintą (nesutrauktą) pieną. Vėlyvų, jau apvirškinto pieno atpylimų, kuriuos teisingiau būtų vadinti vėmimu, priežastis dažniausiai būna prievarčio (išėjimo iš skrandžio į žarnyną) spazmas arba susiaurėjimas – stenozė.

 Prievarčio spazmą sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos jungtį supančio raumeninio žiedo per didelis tonusas. Tuomet, kai apvirškintam maistui jau reikėtų ištekėti iš skrandžio tolyn, skrandis savo sienelių peristaltine banga jo neišstumia pro tą susitraukusią jungtį į žarnyną, ir skystis tada teka atvirkščia kryptimi – pro stemplę į burną – kūdikis vemia. Ši bėda gydoma atpalaiduojant prievarčio raumenų spazmą. Švelniais atvejais gali pakakti šilumos pilveliui ir kūdikio guldymo nehorizontalioje (galvūgaliu aukščiau) padėtyje. Atkaklaus spazmo atvejais gydytojai skiria lygiuosius raumenis atpalaiduojančių vaistų. Prievarčio stenozė – įgimtas skrandžio ir žarnyno jungties susiaurėjimas, gydomas chirurginiu tos jungties praplatinimu. Ypač, jeigu kūdikis, neįsisavindamas pakankamai maisto, blogai auga.

Dvi svarbios pieno savybės

Moters pienas yra pats saldžiausias iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Tą lemia didžiausia pieno cukraus – laktozės koncentracija jame. Laktozės molekulės traukia prie savęs vandens molekules. Pirmiausia dėl tos savybės žindomų kūdikių viduriai niekada neužkietėja – jie tuštinasi daugiau ar mažiau minkštai. Tai priklauso nuo to, kiek neįsisavintos laktozės lieka kūdikio išmatose. Kita reikšminga motinos pieno ypatybė yra kintantis jo riebumas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga gerokai liesesnis „pradinis“ pienas (atsigėrimui, nes turi ir santykinai daugiau laktozės, ir vandens), o „galiniame“ piene riebalų koncentracija būna net kelis kartus didesnė (sotumui). Todėl geriausia kūdikiui pavalgyti iš vienos krūties ir taip gauti visą joje buvusį pieną.

„Viduriuojantys“ kūdikiai

Jeigu atsitinka, jog vieno maitinimo metu, nebaigęs žįsti vienos (pirmosios) krūties, kūdikis perkeliamas prie kitos (antrosios) ir žindymą iki pasisotinimo tęsia iš jos, tuomet vaikas ir iš pirmosios ir iš antrosios krūties gauna tik „pradinį“ liesesnį –  saldesnį pieną, o riebusis „galinis“ pasilieka. Iki kito maitinimo tas likęs pienas, stumiamas naujai pasigaminusio pieno, atkeliauja arčiau spenelio ir laukdamas kito žindymo virsta „pradiniu“ liesesniuoju.

Taip kūdikis nuolat gauna liesesnįjį „pradinį“ pieną. Šitas „pradinis“ liesesnis pienas žarnynu keliauja greičiau, negu visos krūties „visuminis“  riebesnis („pradinis“ liesesnis + „galinis“ riebesnis = riebesnis negu vien “pradinis”) pienas, kuris yra stabdomas dvylikapirštėje žarnoje riebalų virškinimui. Iš greičiau žarnynu keliaujančio „pradinio“ liesesniojo pieno spėjama įsisavinti santykinai mažiau laktozės, negu iš lėčiau žarnynu keliaujančio „pradinio“ + „galinio“ pieno. Taigi daugiau pieno cukraus laktozės patenka į galinę storąją žarną. Kadangi laktozė, kaip minėjome, traukia prie savęs vandenį, taip maitinamo kūdikio išmatos gali būti netgi ganėtinai skystos ir gali atrodyti, jog jis viduriuoja.

Ir pilvo diegliai – ne privalomi

Be to, likusi neįsisavinta laktozė, veikiama žarnyno fermentų ir bakterijų, rūgsta ir dėl to gaminasi daug dujų – kūdikiui pučia pilvą. Besikaupiančių dujų didėjantys burbulai spaudžia ir tempia žarnos sieneles, dirgindami jas ir sukeldami kūdikiui skausmą – dieglius.

Daug rečiau pasitaiko nuo mamos mitybos priklausomos žindomo kūdikio pilvelio bėdos. Kai ku­rie žin­do­mi kū­di­kiai ken­čia dėl pil­vo dieg­lių, jei­gu jų mamos ge­ria daug kar­vės pie­no, ku­rio po­ten­cia­liai aler­ge­niš­kas bal­ty­mas pa­ten­ka į kū­di­kio or­ga­niz­mą su mo­ti­nos pie­nu. Ir kitokios mais­to me­džia­gos, su­ke­lian­čios aler­gi­nes žar­ny­no reak­ci­jas mo­ti­nai, pa­te­ku­sios į jos pie­ną, pa­na­šiai ga­li veik­ti ir žin­do­mą kū­di­kį. Ka­dan­gi kū­di­kis yra ne tik mamos, bet ir tė­vo vai­kas, jis ga­li jaut­riai rea­guo­ti į to­kį ma­mos val­go­mą mais­tą, ku­riam jaut­rus ar aler­giš­kas yra tė­tis. Kar­tais toks jaut­ru­mas ge­ne­tiš­kai pa­vel­dimas iš se­ne­lio ar mo­čiu­tės. Įta­rus, jog kū­di­kis ga­li bū­ti jaut­rus kaž­ku­riam jū­sų val­go­mam mais­tui, nebevalgykite to pro­duk­to bent sa­vai­tę ir ste­bė­ki­te, ar kū­di­kio aler­gi­jos simp­to­mai išnyks, ir ar paskui atsinaujins tokio maisto vėl paragavus.

Atsiminkite!

Jeigu norite, kad Jūsų mažylis išvengtų visų pilvelio bėdų: (1) maitinkite kūdikį tada, kai jis pats to nori, (2) leiskite jam pavalgyti iš vienos krūties, kad kūdikis gautų visą – ir „pradinį“, ir „galinį“ – pieną, (3) pasistenkite gerai priglausti kūdikį prie krūties, kad jis ne čiulptų.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, arba kai vaikas buvo per anksti nujunkytas mamai susirgus. Žindymo atnaujinimas būtų ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimus.  Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena mama, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi. Svarbiausia sėkmės sąlyga – pačios mamos noras tai padaryti.

Niekas nedirba be reikalo

Jau nėštumo metu mama ruošiasi gimsiančio vaikelio maitinimui. Krūtyse intensyviai auga ir vystosi liaukinis audinys (latakėliai ir alveolės), o pagimdžius pienas randasi pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį. Jeigu kūdikis sveikas ir aktyviai žinda kada nori – pieno bus tiek, kiek jam reikia. Tačiau moterų „pieno fabrikėliai“ nedirba be reikalo ir stabdo gamybą, jeigu anksčiau pagamintas pienas nepanaudojamas – nepašalinamas iš krūtų. Retinant ir trumpinant žindymus, pieno krūtyse rasis vis mažiau, o galop visai nustojus žindyti – užges ir naujo pieno gamyba. Pamažu pieno liaukų alveolės ir latakėliai subliūkš ir susitrauks – „išeis atostogų“.

Jeigu tas poilsis pelnytas – kūdikis žindytas pakankamai ilgai ir gali toliau sveikas augti be motinos pieno – viskas gerai. Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi žmonijos patirtimi ir mokslininkų išmintimi, rekomenduoja pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitinti vien tik motinos pienu, o vėliau žindymą tęsti (iki dvejų metų ir ilgiau), duodant tinkamą papildomą maistą. Tačiau daugelis mamų nustoja žindyti savo vaikelius jau pirmaisiais mėnesiais, savaitėmis ar net dienomis. Ne visiems kūdikiams ir ne visoms mamytėms tai baigiasi laimingai.

Bėdos dėl skubos

Per anksti pradėjus dirbtinį maitinimą kūdikiui gresia alergija, virškinimo sutrikimai. Negaudamas motinos pieno, mažylis praranda jo teikiamą imuninę apsaugą ir atsparumą infekcijoms. Žindymo sąlygojamo glaudaus ryšio su motina netektis pakerta mažojo žmogaus saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, trikdo jo emocinį ir psichinį vystymąsi, gebėjimą harmoningai bendrauti su artimiausiais žmonėmis ir pasauliu.

Kuo anksčiau kūdikis nujunkomas nuo krūties, tuo skaudesnės pasekmės jo ir mamos sveikatai. Ypač kenčia nebežindomi naujagimiai ir neseniai pagimdžiusios moterys. Jas dažniau kamuoja pogimdyminė depresija, vangiai susitraukdama ilgiau ir gausiau kraujuoja bei vėliau į pirmykštę būseną grįžta gimda. Nežindančiai mamai greičiau atsiranda mėnesinės (vėlgi kraujavimai) ir naujo nėštumo tikimybė tuomet, kai dar labai reikalingas poilsis ir organizmo sustiprėjimas po buvusio nėštumo. Trumpai žindžiusios moterys labiau rizikuoja susirgti krūtų vėžiu ir osteoporoze vyresniame amžiuje.

Kelias atgal

Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas.  Nežindymo atostogoms užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybos atnaujinimas taptų sunkiau įvykdoma užduotimi, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl užauginti. Tačiau ir tai įmanoma.

Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet taip pat gali stimuliuoti šių pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi. Relaktacija iš esmės įvykdo dvi užduotis: atnaujinama pieno gamyba moters krūtyse ir kūdikis vėl išmokomas žįsti.

Dviejų reikalas

Abu laktacijos procesai – pieno gamyba ir jo tekėjimas iš krūties – natūraliai vyksta vienu metu. Pieno gamybą kūdikis skatina žįsdamas motinos krūtį, o žinda jis todėl, kad taip darydamas atranda krūtyje jau esantį pieną. Taigi, kad ir kaip svarbus yra mamos noras, relaktacijos sėkmei vien tik to neužteks.

Antrasis veiksmo dalyvis taip pat turėtų būti suinteresuotas. Neretai šitaip ir atsitinka: jau kurį laiką nebežindytas mažylis burna prie krūties iškart priglunda taip meistriškai, lyg jokios pertraukos nė nebuvę. Motinos pieno gamyba atsinaujina greičiau, jei pertrauka buvo trumpesnė, bet tai dar priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai gerai žįsti vėl išmoksta greičiau negu kelių mėnesių kūdikiai.

 Tačiau relaktacija įmanoma ir tuomet, kai kūdikis gerokai vyresnis, ypač jei jis žinda noriai ir energingai. Deja, daugelis iš buteliuko per čiulptuką gerti įpratusių kūdikių nebenori imti krūties, net jeigu joje jau atsirado pieno. Jie nebežino, ką reikia daryti prie krūties, ir sugriebę tik spenelį bando siurbti pieną lyg iš guminio čiulptuko, taip sužalodami švelnią spenelio odą, arba jo išvis neima burnon kaip atprasto ir nebepažįstamo daikto.

Žingsneliai į sėkmę

Pasiryžusiai atnaujinti žindymą mamai prireiks kantrybės, išmanymo ir… artimųjų paramos – ne tik pritarimu bei moraliniu palaikymu, bet ir išvadavimu nuo daugelio buitinių rūpesčių.  Pradedant relaktaciją, pirmiausia svarbus glaudus mamos ir kūdikio sąlytis – nešiojant vaikelį ant rankų ir miegant kartu su juo naktį. Nešiojimui palengvinti pravartu turėti nešioklę. Kūdikiui taip pat reikia padėti priprasti prie pasikeitimų – juk mama, pratindama mažylį prie krūties, griauna jo įprastą pasaulį, kur nuraminama tuštuku ir valgoma per guminį pakaitalą. Dabar visa tai išnyks iš mažylio gyvenimo ir turi atsirasti tiktai krūtis – ir nusiraminimui, ir pavalgymui.

Link pergalės gali tekti paėjėti ir kompromisų takeliu. Pavyzdžiui, kad mažylis kategoriškai nenusisuktų nuo mamos spenelio, pabandykite jį patepti kūdikiui priprastu mišiniu. Greičiausiai girdymo mišiniu, bent kaip dalies kūdikio gaunamo maisto, nebus galima išvengti relaktacijos pradžioje, kol pieno gamyba mamos krūtyse dar nepakankama. Pieno mamos krūtyse vėl pradės rastis, jeigu jo bus prašoma.

Tai galima padaryti dviem būdais: kūdikiui dažnai žindant krūtį arba pačiai mamai dirginant spenelius masažu ir ištraukiant pieną iš krūtų dirbtinai (rankomis arba pientraukiu). Bet kol pieno ims gamintis tiek, kad vaikeliui užtektų, papildomai, vis mažinant porciją, dar kažkiek laiko (savaitę ar dvi) teks duoti ir mišinėlio, tačiau geriau ne per čiulptuką, bet šaukšteliu arba iš puodelio, o dar geriau – pasinaudojant žindymo papildikliu. 

Geras prietaisas

Alkanas kūdikis keletą kartų pažindęs tuščią krūtį, bet mažai ką arba nieko neištraukęs, gali nusivilti ir atsisakyti ilgiau prie jos likti – ypač jeigu jau yra pripratęs čiulpti iš buteliuko. Specialus prietaisas – žindymo papildiklis – suteikia unikalią galimybę žindyti kūdikį iš nepakankamai gausiai pieną tiekiančios krūties. Jis užtikrina, kad kūdikis gautų papildomo maisto tuomet, kai, prigludęs prie krūties, mokosi žįsti. Kartu kūdikis savo burna liesdamas spenelį stimuliuoja nervinius receptorius pakankamai ilgą laiką, kad paskatintų naujo pieno gamybą.

Papildiklis (arba papildoma maitinimo sistema) susideda iš rezervuaro (maišelio, buteliuko ar puodelio) ir nuo jo link krūties einančio elastingo vamzdelio, kuriuo maistas atiteka į kūdikio burną. Tas vamzdelis turėtų būti gana plonas, kad netrukdytų žindymui ir kad šalia jo neliktų tarpelio orui praeiti. Be to, kad neslankiotų, šį vamzdelį prie krūties odos galima pritvirtinti pleistro juostele. Vamzdelio galas turėtų būti greta spenelio viršūnės.

Kaip papildas geriausiai tinka dirbtinai ištrauktas moters pienas ar mišinukas. Jo kiekis reguliuojamas taip, kad krūtis būtų pakankamai stimuliuojama, kol kūdikis pasisotins ir bus patenkintas. Pradžioje papildo į rezervuarą įpilama tiek, kiek maisto kūdikis iki šiol buvo įpratęs suvalgyti. Vėliau, kai motinos pieno atsiranda ir ima gausėti, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildo, vis mažiau jo įpilant į rezervuarą.  Per papildiklį kūdikis turėtų gauti maisto pakankamai, kad nebadautų ir kad būtų skatinamas ilgiau, aktyviau ir dažniau žįsti.

Padės ir prigimtis

 Žindymas yra natūralus procesas, užprogramuotas žmogaus genuose. Kiekvienas kūdikis jau įsčiose pasąmoningai laukia, kada jis galės priglusti prie motinos krūties. Ir net jeigu po gimimo viskas įvyksta ne taip, kaip turėtų būti, ir mažylis maitinamas iš buteliuko, tas galimybės žįsti laukimas vis tiek pasilieka ir rusena jo pasąmonėje kaip dar neįgyvendintas. Taigi priglaudžiant kūdikį prie krūties nesąmoningoje (mieguistoje) būsenoje, galima pažadinti jo prigimtą norą žįsti mamos krūtį. Todėl daugeliui mamų pavyksta atnaujinti žindymą naktį, kai vaikelis dar ne visai pabudęs. Galima bandyti speneliu liesti ir miegančio kūdikio burną. Galbūt motinos kvapas išprovokuos įgimtą žindymo poreikį primenantį sapną. Beje, galima pabandyti mažylį glausti prie krūties ir dienos miegelių metu.

 Kai pienas „sugrįžta“

Pradžioje, kol krūtyse pieno pasigamina dar nedaug, kūdikį glausti prie krūties žindymui reikėtų kuo dažniau, maždaug kas pusantros valandos ir paeiliui prie abiejų krūtų vieno maitinimo metu, kad laktacijos stimuliavimas būtų veiksmingesnis. O pieno gerokai pagausėjus, kuo ilgiau žindyti iš vienos krūties, kad kūdikis iš jos gautų visą pieną – ir pradinį liesesnįjį, ir riebesnįjį galinį. Laktacijai įsisiūbavus, žindomas kūdikis vis geriau pasisotina ir jo maitinimai pagal poreikį darosi retesni.

Pasitaiko, kad atnaujinus žindymą nepavyksta pasiekti kūdikį visiškai patenkinančio motinos pieno kiekio. Tokiu atveju mažylis bus maitinamas mišriai. Tai reiškia, jog iki šešių mėnesių amžiaus kūdikis gaus ir mišinio. Paskui mišinį pamažu išstums kitoks papildomas maistas – daržovių ir kruopų košės, mėsa ir kiti produktai, o žindymai bus tęsiami tol, kol to norės mama ir vaikas.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Pagal gamtą

Geriausias maistas kūdikiui – gamtos šiam tikslui išrastas – yra motinos pienas. Šis maistas nuostabus tuo, jog yra labai lengvai (ir greitai) suvirškinamas ir labai lengvai (irgi greitai) įsisavinamas. Tada vėl reikia naujos maisto porcijos. Gamta jauniklius turi užauginti greitai. Todėl maži vaikai auga ne tik dieną, bet ir naktį. Sapnų specialistai jiems aiškina: „jei sapnuoji, kad skrendi – augi labai greitai“. Tik didesni vaikai auga iš per dieną suvalgyto maisto. O pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, ir ypač savaitėmis, kūdikiai „skrenda“ visą laiką. Todėl dienos maistas nesukaupia kūno statybos ir energijos atsargų visai nakčiai. Ir tuomet reikia jų papildymo.

Kol gyveno mamos gimdoje, vaikelis visas jam reikalingas medžiagas gaudavo per placentą iš pro ją tekančio kraujo nuolat, be sustojimo. Ten jis buvo maitinamas be pertraukų. Po gimimo estafetę iš placentinio maitinimo perima žindymas. Jau nėštumo pabaigoje motinos krūtyse būna priešpienio, tačiau nedaug. Naujagimis taip pat dar nėra stiprus valgytojas ir virškintojas, jo skrandukas mažas, todėl ir maistą gali įsisavinti nedidelėmis porcijomis. Taigi valgyti labai dažnai jam yra natūralu visą parą, taip pat ir naktį.

Miego ciklai

Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau prašosi maitinami, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu.

Miegas yra cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas kūdikio miego ciklas trunka maždaug 60 minučių, ir pusė to laiko tenka paviršutiniškam miegui. Šioje jautriojoje miego fazėje kūdikiai lengvai prabunda nuo menko dirgiklio. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Kūdikiui ir mamai miegant greta, jų abiejų miego ciklai keičiasi darniai. Mama taip pat lengviau atsibunda kūdikiui sunerimus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir mamos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, mama, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati visiškai neišsibudindama. O jeigu ir atsitiktų taip – nieko baisaus: žindymo metu mamos kraujyje pagausėja „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino, kurie veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai.

Beje, smulkios liaukutės, esančios tamsesniajame laukelyje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad mamos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes mama jį instinktyviai jaučia. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant.

Saugumo garantija

Žmonės pasižymi išradingumu, ne veltui ir savo rūšį jie pavadino homo sapiens – protingasis žmogus. Viena iš mūsų protėvių sugalvotų gudrybių buvo standus naujagimio vystymas – susukimas lyg į kokoną. Taip kūdikiui sukuriama iliuzija, jog jis yra apglėbtas, tarsi laikomas, taigi turėtų jaustis saugus ir nerėkti. Deja, apgaulės nėra geri dalykai. Suspaustas ilgai vienoje padėtyje gulintis kūdikis negali judėti: lėtėja kraujotaka, silpni lieka raumenys ir kaulai, vystosi rachitas – pradėjus vaikščioti iškrypsta kojos. Kokia iš to laimė dėl savo ramybės taip vaiką apgavusiems tėvams?

Augant kūdikiui vystosi jo psichika, domėjimasis pasauliu ir jis ima pastebėti ne tik vis daugiau jį supančių daiktų, bet ir gyvosios aplinkos pokyčius, reiškinius, pradeda atskirti savus ir svetimus veidus, balsų intonacijas ir nuotaikas. Galėjo atsitikti ir taip, jog ne viskas mažojo žmogaus orbitoje vyko absoliučiai tobulai, gal jį patį kažkas nustebino, ir gal net (jo suvokimo masteliu) ganėtinai gąsdinančiai. Ir jūsų vaikeliui dabar tai naktimis sapnuojasi.

Tamsoje prabudęs kūdikis nesijaučia saugus. Gi pats tikriausias saugumo užsitikrinimas jam yra betarpiškas prisiglaudimas, o pats tikriausias prisiglaudimas kūdikiui yra žindymas. Tačiau jeigu jūsų motiniška intuicija sako, jog taip yra būtent dėl kūdikio noro pavalgyti, ką gi, tikriausiai esate teisi. Abiem atvejais adresas tas pats – prie krūties: verkiantį kūdikį priglausti, alkaną – pamaitinti. O kas galėtų būti geriau?

Ar taip būtų geriau?

Jeigu mama ir kūdikis miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nesusiderina ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią mamą. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Mama labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia nuo neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį.

Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

Gamtos saugumo programa yra užkoduota ir visų motinų genuose! Todėl net ir atskirai gulinčiam kūdikiui ilgai neprabundant, mama vis tiek laikas nuo laiko, o praktiškai kiekvienos savojo miego ciklo paviršutiniškosios fazės jautriausiame taške, pabunda (kelia galvą arba keliasi ir eina) pasižiūrėti ir įsitikinti, ar jos vaikui viskas gerai.

Ir dar – patyrę tėvai žino, jog kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – jis turi visiškai įmigti – pasiekti giliojo miego fazę. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio ir migdymą tenka pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš mamos ar net visos šeimos naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau tikrai mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas paruoš ir šildys jam mišinuką.

Vaikas – ne lėlė

Nenustebkite, būna kūdikių, kurie dieną prie krūties prašosi rečiau negu naktį. Šviesa, daugiau įvairių garsų ir įvykių aplinkui veikia ne raminančiai (kaip tai būna žindant tamsoje ir tyloje naktį), o dirgina jutimus ir dėmesį, neleidžia įmigti dar kaip reikiant nepasisotinus. Be to, ir mama, savo elgesiu savotiškai paragina, skatina kūdikį suvalgyti daugiau.

Daugiau suvalgius, ir išalkstama vėliau. Be to, dieną atsibudusį kūdikį galima nuraminti ir pratempti laiką iki kito maitinimo kitomis veiklomis: pamankštinimu, pakutenimu, panešiojimu su pašokinėjimais ir padainavimais, ko juk paprastai nedarote naktį. O jeigu ir darytumėte, vargu ar labiau pailsėtumėte, negu paprasčiausiai priglausdama prabudusį šalia gulintį kūdikį prie savo krūties. Tiesiog taip darykite ir įsitikinsite, jog žindydama ir pati vėl užmigsite greičiau.

Dieną vaikas ir turi būti reiklus, nerimstantis. Labai ramiais ir daug bei ilgų pokaitėlių dieną išmiegančiais kūdikiais besidžiaugiančios mamos neretai turi atidirbti naktį (kaip, beje, ir patys dieną pramiegoję vaikai), nes augantis vaikas nėra tik valgymui ir miegojimui sukurta gyva lėlė. Žmogaus protas vystosi ne ilsėdamasis, o veikdamas. Tam vien sapnų neužtenka. Kita vertus, per daug emocinga ir intensyvi veikla per dieną gali per daug įaudrinti kūdikį ir naktį jam bus sunku ramiai miegoti. Nereikėtų mamai prieš naktį gerti stiprios kavos, nes kofeinas, patekęs su pienu, gali dirginti kūdikio smegenis ir neleisti jam giliai įmigti.

Naktibaldos metinukai

Dieniniai metinuko ar vyrėlesnio vaiko pažindymai paprastai būna neilgi, labiau dėl sunerimusio vaiko paguodimo negu dėl jo alkio pasotinimo. Ilgiausiai tęsiasi žindymai vaiką užmigdant nakčiai. Motinos pienas ir tada nebūna pavirtęs į baltą vandenį, jame yra visos maistinės ir apsauginės medžiagos. Tik, aišku, šio pieno antraisiais ar trečiaisiais metais nebereikia tiek daug kaip pirmaisiais ir ypač pirmąjį pusmetį, kai jis buvo vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas. Net ir dvejų-trejų metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t.

Dažniausiai pasitvirtina taisyklė – kuo ramesnis vaikutis užmigs, tuo ramiau ir naktį išmiegos. Pravartu susikurti savotiškus ritualus, kurie tolygiai įvestų vaikutį į užmigdymo nakties miegui procesą. Gal paliūliuokite, švelniai pakalbinkite, paniūniuokite lopšinę…

Mamai dera įsiklausyti ir į save: ar neslegia kažkokie įsisenėję rūpesčiai, problemos, konfliktai su jai svarbiais žmonėmis. Kartais šie dalykai tūno kažkur giliai ir mama lyg susigyvena su jais, užgniauždama savyje nuolatinę vidinę įtampą. Tačiau ją jaučia vaikelis ir tai gali kelti jam nesaugumo jausmą, kuris, savo ruožtu, trikdo mažojo naktinę ramybę, blaško miegelį.

Na, o jei jokie būdai nepadeda, tada belieka mamai pasirūpinti savo poilsiu dienos metu, nes kitaip dažni prabudimai naktį, negilus miegas gali lemti įsisenėjusį ilgalaikį nuovargį, kuris galiausiai perauga į perdegimą – tada ir fiziškai, ir psichologiškai mama jaučiasi blogai, o tai vėlgi atsiliepia ir vaikeliui. Taip užsisuka užburtas ratas.

Ar verta skubėti?

Geriausia kūdikio nujunkymo nuo krūties taktika yra „sąžiningų mainų“ metodas, kai žindymas pamažu pakeičiamas kita veikla, o motinos pienas – kitu maistu ir gėrimu. Vaiko glaudimasis prie krūties naktį, savo esme pirmiausia yra saugaus artumo su patikimu žmogumi siekimas. Vaikai paprastai siekia maksimumo, todėl nurimdami pas mamą jie siekia krūties. Jeigu antrojo patikimo žmogaus statusą vaiko akyse yra pelnęs tėvelis, šis taip pat gali nuraminti vaiką naktį, užtikrinti jo saugumą užmigdydamas jį naktį. Tėvelio maksimumas yra vaikui ištiesta ranka, nugarytės pakasymas… Dar vėliau vaikas persikels nakvoti ir į kitą kambarį, jeigu ten greta miegos patikimas vyresnis broliukas ar sesutė, arba vaikui patikima močiutė. Ir ateis diena, kai pasiilgsite to šilto šnopavimo…

* * *
Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“