Dažniausiai pasitaiko šios vaikų reumatinės ligos: juveniliniai idiopatinai artritai, mechaninės-ortopedinės sąnarių problemos, kitos autoimuninės ligos ir iš dalies reumatas (jis pagal TLK-10 AM klasifikaciją nėra priskiriamas šiai susirgimų grupei, nors kartais pažeidžia tik sąnarius).

Svarbiausia ir dažniausiai pasitaikanti šios grupės liga – jaunatvinis idiopatinis artritas. Taip vadinama visa grupė ūmių ir lėtinių susirgimų, kurių priežastys nėra tiksliai nustatytos. Šių ligų požymis: vaikystėje atsiradęs vieno ar kelių sąnarių uždegimas. Į šią susirgimų grupę įeina jaunatvinis (juvenilinis) reumatoidinis artritas, jaunatvinis (juvenilinis) ankilozinis spondilitas,  jaunatviniai (juveniliniai) artritai sergant kitomis ligomis (psoriaze, Krono liga). Pirmas ligos periodas trunka ne trumpiau kaip 4-6 savaites (o kartais net metus) ir dažniausiai suserga mokyklinio amžiaus vaikai (iki 16 metų).

Ligos priežastys

Mokslinėje literatūroje nurodomos šios priežastys: dažnos infekcijos, autoimuniniai organizmo pokyčiai, ilgalaikis stresas, paveldimas polinkis sirgti reumatinėmis ligomis, tačiau tikslios priežastys iki šiol nežinomos.

Ligos simptomai

Liga dažniausiai prasideda staigiu karščiavimu rytais ir vakarais, kuris daugeliui vaikų trunka nuo 2 savaičių iki mėnesio. Pagrindiniai simptomai: kelių sąnarių skausmas, patinimas bei rytinis sustingimas, taip pat sąnario judesių ribotumas. Kartais vienas ar keli skausmingi sąnariai vaikui tiesiog trukdo sėkmingai dalyvauti kūno kultūros pamokose ar būti fiziškai aktyviam. Mergaitės serga dažniau negu berniukai.
Ligai įsisenėjus ar negydant gali deformuotis sąnariai, dėl pažeistų kaulų sutrumpėja galūnės. Todėl vaikui tampa sunku judėti. Didžiausia diagnostikos problema, kad daugelis simptomų tokie, kaip ir kitų infekcinių susirgimų.

Išskiriamos 2 svarbiausios šios ligos formos.

Vidaus organus apimantis artritas (sisteminis arba visceralinis), dar vadinamas Stilio sindromu (arba Stilio liga) pavojingas gyvybei, todėl vaiką būtina nedelsiant gydyti ligoninėje.

Sisteminio jaunatvinio poliartrito pagrindinis požymis- karščiavimas, dažnai atsiranda blyškiai rausvas odos bėrimas, pažeidžiami sąnariai. Kiti požymiai: bendras silpnumas, raumenų skausmas, padidėjusios kepenys, inkstai, blužnis ir limfmazgiai, akių uždegimai bei perikarditas (širdies maišelio uždegimas) ar pleuritas (pleuros uždegimas). Karščiuojama ne mažiau kaip 2 savaites, labiausiai nukenčia vidaus organai.

Neapimantis vidaus organų (nevisceralinis) artritas lėtai progresuoja ir pažeidžia tik sąnarius, todėl nepavojingas gyvybei. Dažniausiai pažeidžiami stambūs sąnariai: kelių, riešų, čiurnos ir alkūnių. Išskiriamos 3 susirgimų rūšys.

Jaunatvinis idiopatinis oligoartritas pažeidžia nuo 1 iki 5 sąnarių per pirmuosius 6 ligos mėnesius. Gali būti pažeistos akys ir labai retai – vidaus organai.

Jaunatvinis idiopatinis poliartritas. Per pirmus 6 ligos mėnesius pažeidžiami 5 ir daugiau sąnarių. Vidaus organai pažeidžiami itin retai, akys – taip pat. Retesnė jaunatvinio idiopatinio artrito forma – juvenilinis ankilozinis spondilitas, kurį sudaro grupė ligų, visų pirma pažeidžiančių stuburą ir kojų sąnarius (dažniausiai klubo ir kelio). Kita reta jaunatvinio idiopatinio artrito forma –jaunatvinis psoriatinis artritas, išsivysto vienodai dažnai ir mergaitėms, ir berniukams, sergantiems odos žvyneline. Kitos jaunatvinio idiopatinio artrito formos pasitaiko sergant Krono liga, opiniu kolitu ir kai kuriomis kitomis ligomis.

Diagnostika

Nėra vieno tikslaus metodo jaunatviniam idiopatiniam artritui nustatyti, todėl atliekama nemažai tyrimų, ir kruopščiai renkama ligos anamnezė. Pagrindiniai laboratoriniai tyrimai: biocheminiai ir imunologiniai kraujo tyrimai (eritrocitų nusėdimo greitis (ENG), C reaktyvaus baltymo kiekio (CRB), reumatoidinio faktoriaus (Rh) nustatymas, specifiniai antikūnių testai ir kt.), kepenų ir inkstų funkcijos tyrimai, genetiniai tyrimai. Jeigu pažeistas vienas sąnarys, dažniausiai taikomas rentgenologinis, ultragarsinis sąnario tyrimas, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, kompiuterinė tomografija. Jais galima nustatyti vietinį minkštųjų audinių uždegimą, sąnarinio tarpo pokyčius, sąnarinio skysčio sankaupas, lokalią osteopeniją ar osteoporozę, erozijas, cistas, sąnario ankilozę ir pan.

Maždaug pusė sergančių vaikų iki pilnametystės nepasveiksta ir juos būtina toliau gydyti.

Gydymas

Gydymo pagrindas – uždegimą slopinantys cheminiai preparatai. Papildomai taikomos balneologinės, fizioterapinės ar reabilitacinės procedūros, psichosocialinė pagalba, kartais homeopatija ir fitoterapija. Mokomi pacientai ir jų tėvai, koreguojama mityba, moksleiviams rengiama speciali mokymosi programa. Jaunatviniu idiopatiniu artritu sergantys vaikai  dažniausiai gydomi nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir kartu  kitais medikamentais.

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo sumažina karščiavimą, sąnarių skausmą ir patinimą. Vaikui šie vaistai (ypač vartojami ilgai ir didelėmis dozėmis) gali sukelti įvairių nepageidaujamų reiškinių: kraujavimą, kepenų, inkstų, skrandžio, dvylikapirštės žarnos pažeidimus.

Kartais naudojami antibiotikai, dažniausiai – pačioje gydymo pradžioje, siekiant atmesti ar įveikti galimą infekciją, kai diagnozė yra neaiški.

Hormoniniai preparatai. Kortikosteroidai gali būti skiriami tabletėmis kartu su kitais medikamentais. Žymiai rečiau tiesiogiai į pažeistą sąnarį daromos jų injekcijos.

Imunomoduliatoriai ir antinavikiniai vaistai: metotreksatas, cikolfosfamidas, aztioprinas ir kt. veikia virškinimo trakto uždegimus, pavyzdžiui, sulfasalazinas. Jie skiriami, kai vartojant vien nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ir hormoninius vaistus sąnarių skausmas, patinimas bei kiti simptomai nesumažėja. Šie vaistai dažnai sukelia rimtų nepageidaujamų reiškinių. Dažniausi jų – pykinimas, viduriavimas, kepenų, inkstų, kraujo ir limfos bei imuninės sistemos pažeidimai.

Tumoro nekrozės faktoriaus blokatoriai (etanerceptas, infliksimabas ir kt.) ir kiti naujieji biologiniai preparatai (interleukino-6 receptorių blokatoriai, interleukino-1 ir kt.). Jie labai specifiškai veikia ar blokuoja aktyvius imuninius mechanizmus, todėl slopina uždegimą. Nors dėl šios vaistų grupės dar aktyviai diskutuojama, akivaizdu, kad jie padeda sumažinti sąnarių skausmą, patinimą, rytinį sąnarių sąstingį ir kitus simptomus, tačiau sukelia rimtus pašalinius reiškinius.

Fizioterapija ir medicininė reabilitacija taip pat svarbūs gydymo metodai. Tai fiziniai pratimai, koreguojamieji įtvarai, šiluminės ar šalčio procedūros, elektros, šviesos ir kitos procedūros. Gydymą vaistais ir reabilitaciją reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau, kad išliktų normalus sąnarių lankstumas, raumenų jėga ir tonusas.

Reabilitacija leidžia išvengti sąnarių deformacijų arba padeda jas koreguoti. Taikant aktyvų kompleksinį gydymą, vaikas beveik nejaučia jokių simptomų. Aktyviai gydant pagerėja funkciniai vaiko gebėjimai, mažiau lieka artrito apimtų sąnarių, sumažėja  eritrocitų nusėdimo greitis, pagerėja artrito pažeistų sąnarių lankstumas (jie nebetinsta, sumažėja sąnarių skausmas ir rytinis sąstingis, nebeprogresuoja sąnarių pokyčiai). Tačiau nemaža dalis susirgimų išlieka subrendusiems vaikams.

Ši liga turi neigiamos įtakos  ne tik vaikui, bet ir visai jo šeimai. Todėl ypač svarbu ramybė, supratimas ir darna šeimoje. Emociškai susidoroti su lėtine liga sunku net suaugusiam žmogui. Vaikai emociškai ir fiziškai nepasiruošę susidurti su ilgalaike, skausmą ar net negalią sukeliančia liga. Šeimos nariai turi suprasti, kad sergantis vaikas gali būti piktas, jautrus, irzlus ar liūdnas. Tai natūrali vaiko reakcija į ilgai trunkančią ligą. Mažasis ligoniukas tebėra tas pats vaikas, kuris nori džiaugtis vaikyste: žaisti smagius žaidimus, bendrauti su draugais. Todėl reikia kiek įmanoma ilgiau nekeisti įprasto vaiko dienos režimo, neriboti jo pomėgių, nes tai sukels jam dar didesnę emocinę įtampą ir stresą, kuris gali lėtinti gijimą. Svarbu padėti vaikui susitaikyti, kad artritas – neatskiriama jo gyvenimo dalis ir būtina gyventi aktyvų gyvenimą su šia liga. Labai svarbu, kad sergantį vaiką palaikytų jo broliai bei seserys.

Pagal Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojo Remigijus Zumero mokslinių straipsnių apžvalgą, parengtą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą