Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Viskas, kas vyksta mūsų kūne – ne be priežasties. Žindymo aversijos sukeliami pojūčiai yra signalas, kad kažką reikia keisti. Kai išanalizuojame, kas būtent mums labiausiai skatina atsirasti žindymo aversiją ir ją sustiprina, tada galima bandyti ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ne visada pavyksta žindymo aversijos visiškai išvengti ir ją panaikinti, tačiau tikrai įmanoma, kad ji sumažėtų ir būtų lengviau pakeliama.

Galimi keli žindymo pokyčių variantai, kurie galėtų padėti. Kadangi žindymo aversijos priežasčių yra kelios ir jos gali būti skirtingos, o ir aversijos požymiai kiekvienai moteriai pasireiškia vis kitaip, tai nėra ir vienareikšmio atsakymo, kokį kelią rinktis. Daugeliui moterų žindymo aversijos pojūčiai gerokai blėsta, kai jos labiau pailsi, mažina žindymų skaičių ir krūtys spėja atsipalaiduoti nuo dažno jų dirginimo. Taip pat padeda galimybė užsiimti maloniomis veiklomis, kurios pakelia laimės hormonų lygį smegenyse ir atitinkamai sumažėja kūno jautrumas nemaloniems pojūčiams. Tačiau gali būti, kad net ir tai neduos pakankamo efekto ir moteris nuspręs vaikelį nujunkyti.

Žindymą palikti tokį, koks yra

Dažniausiai žindymo aversiją lemia ne vienas, o keli minėti veiksniai, kurie persipina tarpusavyje, veikdami vienas kitą, ir darosi sudėtinga suprasti, kuris iš jų yra esminis. Todėl siekiant sumažinti žindymo aversiją reikėtų atsižvelgti į visus veiksnius. Būtina:

– daugiau pailsėti. Kas jums yra poilsis? Ilsimės tada, kai atsipalaiduojame. Kas jums padeda atsipalaiduoti? Tik jūs galite atsakyti, koks poilsis jums yra geriausias, taip pat – koks poilsis auginant vaiką / vaikus jums yra įmanomas. Kai tai apgalvosite, pasikalbėkite su artimaisiais. Priminkite (pirmiausia sau pačiai!), kad jūsų poilsis svarbus ne tik jūsų, bet ir vaikelio bei visos šeimos gerovei. Pailsėjusi mama – rami mama. Rami mama – saugiai besijaučiantis vaikas ir laimingi aplinkiniai.

– daugiau pamiegoti. Iš kur imti papildomo miego? Kažką keisti nakties metu? O galbūt vaikelio pietų miegą išnaudoti ir savo miegui? Galbūt pamiegoti tada, kai kažkas iš artimųjų gali pabūti su vaiku? Nenaktinėti vakare ir eiti anksčiau miegoti naktį? O gal ryte perduoti atsibudusį vaikelį jo tėčiui ar kitam artimajam ir dar valandėlę numigti?

– rasti laiko pabūti vienumoje. Vienumoje pamažu atslūgsta visas chaosas, kuris įsisiautėja viduje esant šeimos įvykių, vaikų tarpusavio santykių ir buities darbų sūkuryje. Atslūgus tam vidiniam chaosui sugrįžta daugiau fizinės ir emocinės ramybės. Pamažu atsipalaiduojama. O tada ateina poilsis, kuris pakrauna mūsų energijos baterijas.

– rasti būdų reguliariai kuo labiau atpalaiduoti kūną. Moteris, patirdama žindymo aversiją, jaučia daug fizinės įtampos. Ta fizinė įtampa sumuojasi, kol jau pradeda rauti stogą. Būtina retsykiais tą įtampą iškrauti ir atpalaiduoti kūną. Kas jums padeda fiziškai išsikrauti? Bėgimas? Dviračio minimas? Kitas sportas? Fizinės įtampos iškrovimui tinkamiausias intensyvus sportas iki prakaito. Galite įsivaizduoti, kaip su prakaitu iš jūsų pasišalina streso hormonai.

– skirti laiko savirealizacijai. Net ir kelios minutės per dieną, ar kelios valandos per savaitę, skirtos jums prasmingai veiklai, kuri atneša kūrybinį įkvėpimą, gali stebuklingai pagerinti savijautą. Šio dalyko neatidėkite ateičiai, kai vaikelis paaugs, kai taps lengviau. Akivaizdu, kad to jūsų savijautai reikia jau dabar.

– dėmesio nukreipimas. Kai žindymas kelia nemalonius pojūčius, tam, kad laikas neprailgtų ir išvengtume didelio jų intensyvumo, stenkimės kažkur nukreipti dėmesį, kad bent kažkiek užsimirštume, jog žindome. Geriausia būtų jau prieš pradedant žindyti dėmesį sutelkti į kažką kitką ir stengtis išlaikyti, kol žindysite.

– pozityvumo akcentavimas. Kai stengiatės ištverti nemalonų žindymo procesą, pabandykite savyje žadinti mintis apie tai, kodėl žindyti yra gerai. Žindymo metu sutelkite gražiausius jausmus į vaikelį, stenkitės pajusti jam prieraišumą, švelnumą, džiaukitės juo. Jei jums pavyks, jūsų organizme išsiskirs daugiau hormono oksitocino ir tai sumažins nemalonų fizinį žindymo pojūtį.

– geriausios žindymo padėties atradimas. Patyrinėkite – galbūt žindymo metu esančių pojūčių intensyvumas priklauso nuo žindymo padėties? Gal žindymo aversija silpnesnė, kai žindote gulėdama, o gal, atvirkščiai, sėdėdama?

– keisti vaiko įprotį čiupinėti krūtis ir spenelį. Jei vaikelis įprato žįsdamas čiupinėti kitą krūtį ar spenelį ir tai stiprina žindymo aversijos pojūčius, stenkitės švelniai parodyti, kiek galima jus liesti, kol jums tai dar nesukelia diskomforto. Galbūt itin jautru, kai liečiamas, čiupinėjamas spenelis – tada pasiūlykite rankytę tiesiog laikyti ramiai ant krūties, pasakykite, kad jums skauda, kai čiupinėja spenelį. Jei vaikeliui sunku suprasti, tada atitraukite jo dėmesį nuo čiupinėjimo žaidžiant pirštukų žaidimus ar kažką kitą liečiant.

– rašykite žindymo dienoraštį. Žmogaus protas linkęs viską apibendrinti, atsižvelgdamas į emocinį krūvį, kuris tą akimirką vyrauja. Kai žindymas tiek kankina, jog atrodo išprotėsime, pradedame galvoti, kad jis visada kelia tik tokias emocijas ir su dar didesne baime laukiame kito žindymo. Tačiau, iš tiesų, žindymai ir jų metu kylantys pojūčiai kinta. Žindymo dienoraščio rašymas padeda suvokti, jog būna ir geresnių dienų, lengvesnių žindymo epizodų. Jis padeda surasti momentus, kada buvo lengviau ir taip įsitikinti, kad iš tiesų būna geriau bei išsiaiškinti kodėl.

Žindymą retinti

Atsiradus žindymo aversijai, ir ypač kai ji darosi nebepakenčiama, iškyla klausimas: ar kankintis ir bandyti ištverti, ar nutraukti? Kankinimasis, atrodo, veda į beprotybę ir kelia pyktį, o žindymo nutraukimas atrodo sunkiai įgyvendinamas.

Dažnai, esant stipriai žindymo aversijai, ir matant, kad poilsio galimybės yra mažos, o ir tikimybė sulaukti žindymo aversijos keliamų pojūčių palengvėjimo labai menka, moteris nusprendžia žindyti rečiau. Kartais iš tiesų būtent žindymų praretinimas labai gelbsti, nes ilgėja laiko tarpai, kai neliečiamos krūtys pailsi ir atėjus žindymo laikui nemalonūs pojūčiai būna lengvesni. Galimybė moteriai ilgiau turėti krūtis tik sau suteikia daugiau kūno autonomijos, kurios stoka, kaip jau minėjome, taip pat labai susijusi su žindymo aversija.

Natūralu, kad vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.

Jei žindymas, krūtų lietimas, čiupinėjimas, glaustymasis prie jų vaikeliui reiškia meilę, bandykite sukurti kitokį fizinį artumą, kuris jam taip pat sietųsi su meile, tačiau būtų mažiau dirginamos krūtys. Sodinkite vaikelį ant kelių, glostykite galvą, kasykite arba pamasažuokite nugarytę. Jei vaikas nori liesti jus, pasiūlykite, kad jis pats padarytų nugaros masažą mamai. Jei vis tik vaikeliui sunku susilaikyti nuo krūtinės čiupinėjimo, stenkitės linksmai nukreipti dėmesį, suvilioti kitkuo – gal pakutenti jį, pakviesti padūkti. Dūkti jiems patinka dar ir todėl, jog tai – taip pat fizinis kontaktas. Vaikai iš savo prigimties yra smalsūs ir todėl linkę nukreipti dėmesį net nuo to, kas malonu, į tai, kas nauja. Kai kurios mamos renkasi ne dėmesio nukreipimo, o pokalbio, paaiškinimo kelią, kai vaikeliui pasakoma, kad krūtinę skauda, krūtinė turi pailsėti, tam, kad pienukas galėtų ten atsirasti. Koks būdas bus veiksmingesnis, labai priklauso nuo vaikelio charakterio ir temperamento.

Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.

Žindymą užbaigti

Moterims, kurios patiria žindymo aversiją, kartais ji būna tokia nepakeliama, kad tenka žindymą baigti anksčiau, nei buvo planavusios. Sprendimą vaikelį nujunkyti nepasiekus savo tikslo žindyti ilgiau, moterys dažnai priima kaip asmeninę nesėkmę ir neretai išgyvena sunkias emocines būsenas, depresyvią nuotaiką.

Tam, kad nujunkymas sukeltų kuo mažiau emocinių padarinių mamai ir vaikui, svarbiausia kuo geriau tam pasiruošti. Nujunkymo sėkmė ir tai, kaip į viską reaguos vaikas, labai priklauso nuo mamos emocinės būsenos. Įvairius gyvenimo faktus ir procesus vaikai daugiausia vertina pagal tai, kokias emocijas išreiškia jų tėvai, ypač mama (nes pirmus kelerius metus santykis su mama yra glaudžiausias). Kada vaikas matys, jog mama rami, saugi, užtikrinta ir jam švelni, jis kur kas patikliau ir ramiau priims pokyčius.

Svarbu kaip įmanoma sąmoningiau įvertinti situaciją, būti švelniai sau ir save atjausti lygiai tiek pat, kiek užjaučiame vaikelį. Abu netekote to, kas jums buvo brangu ir svarbu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad žindymo aversijos, privertusios užbaigti žindymą, neįmanoma suplanuoti. Mes galime ir turime teisę neišpildyti savo pačių lūkesčių ir savęs nesmerkti. Prisiminkime, kad esate tokia ne viena – daugybė mamų tai patiria. Ir kad esame dėl to nekaltos. Būtina ieškoti, kas galėtų palaikyti, pasidalinti panašia patirtimi. Labai svarbu nesijausti vienišai.

Svarstant, ar atsiradus žindymo aversijai žindymą nutraukti, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsvers psichologinės žalos vaikui.

Jei nusprendėte žindymą užbaigti, tai geriausia padaryti kiek įmanoma nuosekliau, švelniau ir ramiau. Pradėkite nuo žindymo retinimo, kurį aprašėme anksčiau. Stebėkite save ir vaikelį. Kartais įvyksta džiugus atradimas, kad įgyvendinant žindymo retinimą, siekiant jį nutraukti, pamatome, kad retesnio žindymo pakanka tam, kad pasijustume geriau ir iki visiško žindymo nutraukimo spėjame dar gerokai nukeliauti. O jei vis tik priėjome žindymo pabaigą, tai supraskime, kad baigėsi tik žindymas, tačiau mamos ir vaiko meilės ryšys nesibaigs niekada, ir toliau puoselėkime jį visais įmanomais būdais, ir džiaukimės juo, nes tai viena iš didžiausių dovanų, kurias mums suteikė gyvenimas.

Pabaigai

Kad ir kurį pagalbos sau kelią pasirinksite, pirmiausia kruopščiai viską apgalvokite, susikurkite veiksmų planą, aptarkite su artimaisiais. Labai svarbu, kad visi būtų informuoti ir pasiektumėte vieningą sprendimą. Nuoseklumas yra būtinas. Taip pat labai svarbus tvirtas jūsų apsisprendimas. Jei nuspręsite eiti vienu keliu, o po to vėl ir vėl persigalvosite, tada vaikas jausis klaidinamas, nesaugus, sumažės jo pasitikėjimas mama, gali atsirasti nesaugus prieraišumas. Priėmus sprendimą ir jį kryptingai įgyvendinant pamažu ateina palengvėjimas. Svarbu suprasti, kad vaikui išreikšti savo meilę mes turim begalę būdų, kurti su juo santykį – taip pat.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.lt
Facebook Išsipildymas Motinystėje

Daugiau apie žindymo aversiją skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Su kraujo tėkme jie atnešami į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais link spenelio. Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Kuo ilgiau ir energingiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.

Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro kūdikis žįsdamas. Tačiau yra dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.

Įvairios priežastys

Ganėtinai retai per stiprią pieno gamybą gali lemti nuo mamos valios nepriklausomi genetiniai ir hormoniniai sutrikimai. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai siunčia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį. Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai net į normalų, kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį, reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės. Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau paminėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo sąlygotas neteisingas mamų elgesys.

Neprašykite, ko nereikia

Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno nepritrūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną.  Tačiau taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.

Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai, neretai susikomplikuodavę pieno sąstovių sąlygotais krūtų guzais ar net uždegimu, ištikdavo bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.

Kova su „fontanais“

Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje, galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti, purslotis ar kosėti žindymo metu. Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai žindomas jis daug kartų atsitraukia nuo krūties ir vėl priglunda.

Mamos įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai, bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį.

Žindymo biomechanika

Pastudijuokime pačios gamtos sukurtą ir per tūkstantmečius ištobulintą žindymo schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis kita savo raumenine banga, kylančia jo gale ir slenkančia link šaknies, atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kokia didelė bebūtų krūtis, kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!

Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro.  Liežuvis taip pat lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo. Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno–oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno–oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.

Gedimus reikia taisyti!

Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau pasiima pieno, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Tačiau prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti pakankamą krūties dalį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti: krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją „pasmailinus“ kūdikis galėtų gerai priglusti – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui. Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Praktiškai tai yra dažniausiai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.

Žindymo strategija

Pagal gamtą žindymas turėtų vykti taip, kad būtų geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu. Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis, liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.

Geriau nesiblaškyti

Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.

Išties, pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai įsisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.

Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Dėl dėl šitokio savotiško persivalgymo liesojo pieno ne tik ištempimo (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai. Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.

 Kaip įveikti perteklių

Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam visiškam pasisotinimui užtenkamą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties. Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą, pritaikant jį prie tikrųjų kūdikio poreikių.

Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, tegu rankomis ar pientraukiu ištraukia šiek tiek//truputį pieno – tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi gerai, bet išlaikant krūtį artipilnę, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.

Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna labiau priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji labiau derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl pradžioje net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos daugeliui mamų natūraliai atslūgsta ir prisitaiko prie kūdikio poreikių.

*  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Svarbiausias darbininkas

Kūdikiui žindant, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias darbininkas. Būtent liežuvis stumia ir traukia pieną iš motinos krūties į burną. Tarsi ją melžtų. Kad tinkamai atliktų savo pareigą, liežuvis turi išsitiesti burnos dugnu tolyn į priekį ir, palindęs po apžiotu speneliu ir areole, savo raumenų banguojančiais judesiais, slenkančiais nuo liežuvio galo link šaknies, lyg voleliu stumti pieną iš krūties į burną (1 pav.).

Liežuvio darbas žindant nėra itin lengvas, todėl šis organas yra labai raumeningas. Paviršiuje liežuvį gaubia gleivinė. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį su burnos dugnu. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuviui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir išlįsti gerokai į priekį už dantenų.

Trumpas pasaitėlis

Kartais pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Su tokiu, vaizdžiai tariant, prisegtu, liežuviu gimsta maždaug 3–4 procentai visų vaikų ir berniukams jis pasitaiko 1,5 – 2,6 kartų dažniau negu mergaitėms.

Per trumpas pasaitėlis laiko liežuvio galą pritrauktą prie burnos dugno. Glaudžiamas prie krūties, naujagimis ir prisegtą liežuvį siekia iškišti tolyn, tačiau jam nepavyksta. Pažabotas per trumpo pasaitėlio, liežuvis gali tik išsiriesti lanku aukštyn, pakildamas burnoje link gomurio. Prisegtą liežuvį galima atpažinti ir pagal būdingą širdies formą, kurią jis įgauna vaikui bandant liežuvio galą pakelti aukštyn.

Abiem atvejais burnoje vietos lieka per siaurai, kad kūdikis galėtų apžioti užtektinai daug krūties. Paprastai telpa tik spenelis. To nepakanka, kad kūdikis galėtų gerai išžįsti pieną, taigi lieka neprivalgęs. Tarp kūdikio dantenų patekęs spenelis yra ne tik spaudžiamas, trinamas ir maigomas, bet ir tempiamas burnoje susidariusio vakuumo, nes, negalėdamas išmelžti pieno liežuviu, kūdikis stengiasi jo gauti kitu būdu – siurbdamas.

Nuo to spenelio oda paburksta ir lengvai įplyšta. Spenelis yra jautriausia krūties dalis, todėl ant jo atsiradusios žaizdelės būna labai skausmingos. O skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą latakėliais iš krūties gelmės link spenelio. Krūtyje gali susidaryti pieno sąstovis, gręsiantis guzais, pabrinkimu ar net uždegimu. Pats kūdikis – pieno vartotojas – dėl nuolatinio maisto stygiaus blogai auga ir silpsta, mažėja jo atsparumas ligoms, lėtėja judesių ir proto vystymasis.

Bėda ne visada didelė

Kai kuriems trumpą liežuvio pasaitėlį turintiems kūdikiams pavyksta visai neblogai žįsti. Daug priklauso nuo liežuvio pasaitėlio prisitvirtinimo prie burnos dugno vietos ir jo paties ilgio, elastingumo – gebėjimo išsitempti. Taip pat ir nuo mamos krūties ypatybių. Jeigu spenelis yra nedidelis, o krūtis už spenelio ganėtinai minkšta, kūdikis gali pajėgti jį gerai apžioti net ir su prisegtu liežuviu. Ir atvirkščiai, stangrią krūtį su dideliu speneliu gali nepavykti tinkamai apžioti net ir patį laisviausią liežuvio pasaitėlį turinčiam kūdikiui. Lengvais atvejais liežuvio pasaitėlis per pirmuosius gyvenimo metus tiek prasitampo, jog vėliau nebekelia jokių problemų. Tačiau žindomas naujagimis turi gauti maistą jau dabar, iškart po gimimo.

Gydymas

Jeigu kūdikiui dėl trumpo liežuvio pasaitėlio sunku žįsti, pirmiausia pamėginkite padėti jam patogiau prisiglausti ir apžioti burna daugiau krūties. Dažniausiai to pakanka. Tačiau jei pasaitėlis labai trumpas ir problemų nemažėja, gali prireikti liežuvį išlaisvinti chirurginiu būdu. Gydytojas paprasčiausiai įkerpa pasaitėlį, kad atpalaiduotų liežuvį ir leistų jam laisvai judėti. Nors operacija yra paprasta, pjūvis turi būti atliktas tiksliai, kad nebūtų pažeista liežuvio vena, nervas ar kiti anatominiai dariniai. Todėl pasaitėlio pakirpimui paprastai naudojamasi žirklėmis su bukais ar užapvalintais galais. Ir geriau, jeigu tuo užsiima specialistai.

Operacija trunka 1–2 sekundes. Kadangi pasaitėlyje beveik nėra kraujagyslių, paprastai nebūna jokio kraujavimo arba pasirodo tik lašelis ar du. Žaizdos siūti nereikia. Neprireikia ir nuskausminimo. Kūdikiai dažniausiai rėkia ne dėl skausmo pjūvio vietoje, o todėl, kad nepatenkinti priverstiniu laikymu pražiodžius.

Pagerėja greitai

Prie krūties mažąjį galima glausti ir leisti jam žįsti iškart po liežuvio pasaitėlio pakirpimo operacijos. Taip pat kūdikis greitai nusiramina po patirto nesmagumo. Daugumos kūdikių prigludimas prie krūties ir žindymo technika pasitaiso ir pagerėjimą mamos pastebi labai greitai. Nelieka spenelių skausmingumo žindant kūdikį, o ir pats kūdikis veiksmingiau žinda ir geriau pavalgo. Aišku, tais atvejais, kai liežuvį išlaisvinti uždelsiama, ir mamai ant spenelių jau būna žaizdų, visiškas komfortas žindant ateina pamažu ir spenelių skausmai nurimsta vėliau. Kartais prireikia laiko ir kol kūdikis įpranta normaliai žįsti.

Atidėlioti neverta

Paprastai kuo greičiau, išaiškinus problemą, ji išsprendžiama, t. y. išlaisvinamas prisegtas liežuvis, tuo mažiau užtrunka, kol kūdikis įgunda gerai priglusti ir veiksmingai žįsti po procedūros. Jeigu tai padaroma, kai kūdikis jau būna kelių savaičių ar mėnesių amžiaus, tada prireikia ir daugiau laiko, kol jis atpranta nuo ydingo elgesio prie krūties ir įgunda gerai žįsti.

Trumpas liežuvio pasaitėlis gali pridaryti problemų ir vyresniems vaikams bei suaugusiesiems: apsunkina kramtomo maisto stumdymą burnoje, dantų valymą, žmogus negali net liežuviu iškrapštyti į nišą tarp dantų ir žando valgant patekusio maisto. Trikdomas ir kalbos vystymasis – nepavyksta ištarti kai kurių garsų, ypač č, r, š, ž. Be to, vaikui būna sunku laižyti, valgyti mėsą, o suaugus – ir bučiuotis. Trumpas pasaitėlis gali lemti netaisyklingą dantų vystymąsi. Pavyzdžiui, dėl liežuvio nuolatinio spaudimo į apatinius priekinius dantis gali formuotis jų atsikišimas ir blogas sąkandis.

Atidėlioti liežuvio išlaisvinimo ateičiai neverta ir todėl, kad naujagimiams ir mažiems kūdikiams liežuvio pasaitėlio pakirpimo operacija labai paprasta ir lengva (nes pasaitėlio plėvelė dar plona ir beveik neturi kraujagyslių), o vyresniems vaikams šios procedūros metu gali prireikti ir skausmą malšinančių vaistų suleisti, žaizdą susiūti, o kartais susidaro nepatogūs randai po liežuviu.

Be to, daugeliui vyresnių vaikų, ir ypač suaugusiųjų, pagerėjimas po vėlai atlikto liežuvio pasaitėlio pakirpimo būna tik dalinis ir pasiekiamas didelėmis papildomomis pastangomis. Ypač nelengvai ištaisomos kalbos artikuliacijos ydos. Kad išmoktų tinkamai valdyti išlaisvintą liežuvį, jiems po to dar reikia tęstinės logopedinės pagalbos, daugelio savaičių ar mėnesių pamokų ir treniruočių.

Pagalbos tenka paieškoti

Nors pasaitėlio pakirpimas dar naujagimystėje yra paprasta, saugi ir komplikacijų nesukelianti procedūra, kartais tenka paieškoti gydytojo, kuris sutiktų ir noriai imtųsi ją atlikti. Iki 19-ojo amžiaus, kūdikių pasaitėlių pakirpimas būdavo įprastas dalykas. Akušerės laikydavo vieną nagą ilgesnį ir specialiai paaštrintą, kad, pakišus pirštą naujagimiui po liežuviu, greitu judesiu pasaitėlį įpjautų ir išlaisvintų liežuvį.

Deja, ne visada, matyt, tai buvo atliekama labai higieniškai ir ne visada atidžiai apžiūrėjus, kartais visai be reikalo. Pasitaikydavo atvejų, kai aštriu nagu būdavo įbrėžiama per giliai ir iš sužeistos poliežuvinės venos stiprokai pakraujuodavo. Gąsdinančių gandų apie tai būta daugiau negu tikrų atsitikimų, tačiau daugelį gydytojų jie atbaidė nuo ryžto imtis tų procedūrų. Jie išsisukinėdavo, sakydami, jog nebus jokių problemų, kol nesueis 2–4 metai, kai prisegtas liežuvis pradės trukdyti kalbai vystytis ar vaikui mokytis groti fleita.

Be to, tai sutapo su maitinimo iš buteliuko eros piku, kai žindymas imtas laikyti praeities atgyvena. Čiulptukui niekada neskauda ir mišinių trūkumo nebūna, o čiulpiant iš buteliuko kūdikiui liežuvio iš burnos iškišti nereikia. Dabar, kai vėl vis daugiau kūdikių žindomi, naujagimių liežuvio pasaitėlio pakirpimas darosi taip pat aktualesnis. Iš tiesų šią operaciją privalu atlikti kuo anksčiau, vos tik pastebėjus, kad prisegtas liežuvis trukdo naujagimiui gerai žįsti. Motinos pienas ir žindymo teikiami privalumai kūdikiui ir motinai reikalingi jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo valandų, o ne kažkada, kai jam sukaks ketveri metai.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“
Naujausioji – šeštoji knygos laida (2019 m.) papildyta dviem skyriais: „Reino fenomenas spenelyje“ ir „Pieną gausinantys vaistai“.

GARMASTAN
Krūtų spenelių tepalas

Žįsdamas krūtį mažylis ne tik pavalgo. Taip jis užmezga svarbų emocinį ryšį su mama. Artumas maitinimo metu raminamai veikia kūdikį, o mamai padeda geriau suprasti jo poreikius. Tik kol nauja mama išmoksta taisyklingai maitinti, kenčia jos speneliai. Todėl prieš ir po maitinimo rekomenduojama naudoti tepaliuką „Garmastan“.

Gamtos pamokos

Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažulis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties. Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį – areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito – „žindimo reflekso“ – skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną. To vaikelis taip pat mokėsi iš anksto ir jau motinos įsčiose treniravosi žįsdamas savo nykštį.

Kūdikio prigludimo svarba

Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai – skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. Tačiau mūsų jau niekas neapgaus, mes žinome: čiulpimas nuo žindimo esmingai skiriasi ir kūdikių maitinimo kontekste turi visai kitokią prasmę.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos.

Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai ir čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai jis elgiasi ir čiulpdamas čiulptuką. Išties įvykių seka dažniausiai tokia ir būna: pirmiausia naujagimis atkaklia jį prižiūrinčių žmonių valia įpratinamas – išmokomas čiulpti čiulptuką.

„Geresnis“ čiulptukas

Čiulpiant „senovišką“ čiulptuką, su apvaliu, lyg lemputė, galu, kūdikis liežuvį laiko atitrauktą atgal. Šitaip įpratęs, kūdikis nebeištiesia liežuvio ir glaudžiamas prie krūties, todėl blogai žinda. Kai tai buvo demaskuota, ir čiulptukų gamintojams pakvipo bankrotu, biznieriai sumanė eilinę suktybę, dėdamiesi gerais. Tada atsirado naujoviški čiulptukai su paplokštintu galu. Tačiau ir jie savaip pavojingi: nors po guma ir atsiranda truputėlis vietos kūdikio liežuviui išsitiesti, siaurutį čiulptuką, su dar siauresniu (vos kelių milimetrų) kakleliu, kūdikis burnoje laiko jos beveik nepravėręs. O juk žinome – tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Nereikalingi daiktai

Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? – paklausite. Jokio! Žindomam kūdikiui jie visiškai nereikalingi. Buteliukai – taip pat. Iki šešių mėnesių vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas yra motinos pienas, kurį jis gauna žįsdamas krūtį. Paskui, tiesa, pamažu pradedama duoti papildomo maisto: košės – šaukšteliu, skysčių – iš puodelio. Juk metams įpusėjus kūdikis jau sėdi.

Lietuviškuose tekstuose galima atrasti ne tik „čiulptuką“, bet ir žodį „žindukas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pastarasis aiškinamas kaip „vaikui duodamas žįsti čiulptukas“. Tai yra loginė nesąmonė, nes bet koks čiulptukas būna čiulpiamas ir neturi nieko bendro su žindimu. Todėl ten, kur tenka konkretinti, atskiriant nuraminimui duodamą čiulptuką nuo butelinio čiulptuko, rašau: „čiulptukas-tuštukas“ arba tiesiog „tuštukas“. Turiu mintyje šio daikto ne tik turinio, bet ir prasmės tuštumą, jos nebuvimą. Turbūt kaip tik šia dingstimi jį taip vadina rusai („pustyška“) ir anglai („dummy“).

Kitos čiulptukų nešamos bėdos

Tuštuko čiulpimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir „daro išvadą“, kad kūdikiui reikia mažiau ir pieno gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną. Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. Dažnai būna, jog mama ar kiti suaugusieji čiulptuką „nuvalo“ jį nulaižydami savo burnoje. Tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui “eksperimentuoti” su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko-tuštuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugusiojo amžiuje pranašautojų.

Žmogui reikia žmogaus

Vis dar būna žmonių, tvirtinančių, kad šalia poreikio žįsti krūtį, kūdikiai turi dar kažkokį nenumaldomą čiulpimo poreikį, kurio patenkinimui glaustis prie motinos nebūtina. Tai esą galima padaryti įkišus vaikui į burną bet ką. Ir kaip tinkamiausias daiktas pasiūlomas čiulptukas-tuštukas.

Išties, mažyliui ne mažiau kaip geriausio maisto – motinos pieno – gavimui žįsti krūtį ar tiesiog priglusti prie mamos svarbu ir todėl, kad jaustųsi laimingas. Gamtos valia, mama yra universali kūdikio poreikių tenkintoja – ir pamaitina, ir nuramina, ir saugumą suteikia. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma išsisukti nuo dalies šių pareigų? Pavyzdžiui, jeigu mama nutars būti tik „motina-maitintoja“. Glaus kūdikį prie krūties tik tada, kai šis alkanas, o pareigą nuraminti lovelėje nuobodžiaujantį ar išgąsdintą nemalonaus sapno mažylį perduos savo guminiam „pavaduotojui“ – čiulptukui?

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį – tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko. Jeigu tie daiktai suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkia minutę ir padeda išgyventi baimę, tai mama gali būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Dėmesio!

Naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas, mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo „tikrąja motina“. Neatiduokite savo vaiko gumai, neatimkite iš vaiko savęs!

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Naujausioji – penktoji knygos laida papildyta keturiais skyriais: „Kam reikalingi čiulptukai?“, „Maitinimas ištrauktu pienu”, „Kitos mamos pienas“ ir „Dvynukų maitinimas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt