Gamtos pamokos

Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažulis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties. Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį – areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito – „žindimo reflekso“ – skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną. To vaikelis taip pat mokėsi iš anksto ir jau motinos įsčiose treniravosi žįsdamas savo nykštį.

Kūdikio prigludimo svarba

Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai – skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. Tačiau mūsų jau niekas neapgaus, mes žinome: čiulpimas nuo žindimo esmingai skiriasi ir kūdikių maitinimo kontekste turi visai kitokią prasmę.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos.

Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai ir čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai jis elgiasi ir čiulpdamas čiulptuką. Išties įvykių seka dažniausiai tokia ir būna: pirmiausia naujagimis atkaklia jį prižiūrinčių žmonių valia įpratinamas – išmokomas čiulpti čiulptuką.

„Geresnis“ čiulptukas

Čiulpiant „senovišką“ čiulptuką, su apvaliu, lyg lemputė, galu, kūdikis liežuvį laiko atitrauktą atgal. Šitaip įpratęs, kūdikis nebeištiesia liežuvio ir glaudžiamas prie krūties, todėl blogai žinda. Kai tai buvo demaskuota, ir čiulptukų gamintojams pakvipo bankrotu, biznieriai sumanė eilinę suktybę, dėdamiesi gerais. Tada atsirado naujoviški čiulptukai su paplokštintu galu. Tačiau ir jie savaip pavojingi: nors po guma ir atsiranda truputėlis vietos kūdikio liežuviui išsitiesti, siaurutį čiulptuką, su dar siauresniu (vos kelių milimetrų) kakleliu, kūdikis burnoje laiko jos beveik nepravėręs. O juk žinome – tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Nereikalingi daiktai

Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? – paklausite. Jokio! Žindomam kūdikiui jie visiškai nereikalingi. Buteliukai – taip pat. Iki šešių mėnesių vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas yra motinos pienas, kurį jis gauna žįsdamas krūtį. Paskui, tiesa, pamažu pradedama duoti papildomo maisto: košės – šaukšteliu, skysčių – iš puodelio. Juk metams įpusėjus kūdikis jau sėdi.

Lietuviškuose tekstuose galima atrasti ne tik „čiulptuką“, bet ir žodį „žindukas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pastarasis aiškinamas kaip „vaikui duodamas žįsti čiulptukas“. Tai yra loginė nesąmonė, nes bet koks čiulptukas būna čiulpiamas ir neturi nieko bendro su žindimu. Todėl ten, kur tenka konkretinti, atskiriant nuraminimui duodamą čiulptuką nuo butelinio čiulptuko, rašau: „čiulptukas-tuštukas“ arba tiesiog „tuštukas“. Turiu mintyje šio daikto ne tik turinio, bet ir prasmės tuštumą, jos nebuvimą. Turbūt kaip tik šia dingstimi jį taip vadina rusai („pustyška“) ir anglai („dummy“).

Kitos čiulptukų nešamos bėdos

Tuštuko čiulpimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir „daro išvadą“, kad kūdikiui reikia mažiau ir pieno gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną. Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. Dažnai būna, jog mama ar kiti suaugusieji čiulptuką „nuvalo“ jį nulaižydami savo burnoje. Tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui “eksperimentuoti” su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko-tuštuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugusiojo amžiuje pranašautojų.

Žmogui reikia žmogaus

Vis dar būna žmonių, tvirtinančių, kad šalia poreikio žįsti krūtį, kūdikiai turi dar kažkokį nenumaldomą čiulpimo poreikį, kurio patenkinimui glaustis prie motinos nebūtina. Tai esą galima padaryti įkišus vaikui į burną bet ką. Ir kaip tinkamiausias daiktas pasiūlomas čiulptukas-tuštukas.

Išties, mažyliui ne mažiau kaip geriausio maisto – motinos pieno – gavimui žįsti krūtį ar tiesiog priglusti prie mamos svarbu ir todėl, kad jaustųsi laimingas. Gamtos valia, mama yra universali kūdikio poreikių tenkintoja – ir pamaitina, ir nuramina, ir saugumą suteikia. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma išsisukti nuo dalies šių pareigų? Pavyzdžiui, jeigu mama nutars būti tik „motina-maitintoja“. Glaus kūdikį prie krūties tik tada, kai šis alkanas, o pareigą nuraminti lovelėje nuobodžiaujantį ar išgąsdintą nemalonaus sapno mažylį perduos savo guminiam „pavaduotojui“ – čiulptukui?

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį – tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko. Jeigu tie daiktai suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkia minutę ir padeda išgyventi baimę, tai mama gali būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Dėmesio!

Naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas, mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo „tikrąja motina“. Neatiduokite savo vaiko gumai, neatimkite iš vaiko savęs!

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Naujausioji – penktoji knygos laida papildyta keturiais skyriais: „Kam reikalingi čiulptukai?“, „Maitinimas ištrauktu pienu”, „Kitos mamos pienas“ ir „Dvynukų maitinimas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt