Viską, ko širdis geidžia

Anks­čiau la­bai ak­cen­tuotos mai­ti­nan­čios mamos mi­ty­bos tai­syk­lės, įvai­rūs die­tos su­var­žy­mai. Ypač ab­sur­diš­kas prie­ta­ras, drau­džian­tis žin­dan­čiai mo­ti­nai val­gy­ti švie­žius vai­sius ir dar­žo­ves. Jo­kio moks­li­nio pa­grin­do ne­tu­ri bai­mė, kad mo­ti­nai pil­vo pū­ti­mą su­ke­lian­tis mais­tas ga­li su­kel­ti pil­vo pū­ti­mą ir jos žin­do­mam kū­di­kiui. Nor­ma­lioms žar­nų bak­te­ri­joms fer­men­tuo­jant mais­to skai­du­las, pil­ve at­si­ran­da du­jų. Ta­čiau nei pa­čios skai­du­los, nei du­jos nė­ra ab­sor­buo­ja­mos iš žar­ny­no į krau­ją, tai­gi ir į mo­ti­nos pie­ną nepa­tenka.

Kai ku­rio­se dar­žo­vė­se, pa­vyz­džiui, čes­na­kuo­se, svo­gū­nuo­se, ri­di­kė­liuo­se, taip pat prie­sko­niuo­se, yra ete­ri­nių alie­jų, tu­rin­čių cha­rak­te­rin­gą kva­pą ar sko­nį, ga­lin­tį iš­ties per­si­duo­ti į pie­ną, ir kū­di­kiai kar­tais rea­guo­ja. Vie­niems tai pa­tin­ka, bet bū­na ir at­si­sa­kan­čių žįs­ti čes­na­ku kve­pian­tį pie­ną. Mamai su­val­gius čes­na­ko, pir­mą­ją va­lan­dą spe­ci­fi­nio kva­po pie­ne pa­pras­tai dar nė­ra, po dvie­jų va­lan­dų jis stip­riau­sias, o pa­skui pa­laips­niui iš­nyks­ta. Pa­na­šiai bū­na ir su ki­tais prie­sko­niais.

Skir­tin­gai ne­gu vis tuo pa­čiu mi­ši­niu nuo­lat mai­ti­na­mi „bu­te­liuko vai­kai“, žin­do­mi kū­di­kiai per

mo­ti­nos pie­ną pa­ti­ria pla­čią įvai­ro­vę kva­pų ir sko­nių, ku­rie ga­li nu­jun­ky­mo lai­ko­tar­piu pa­ska­tin­ti no­riau val­gy­ti juos tu­rin­tį – jau „pažįstamą“ – mais­tą. Tai­gi žin­dan­ti mama tar­si su­ku­ria vai­ko mi­ty­bos įpro­čius ir po­lin­kį drą­siau ra­gau­ti nau­jo mais­to.

Ko derėtų vengti?

Kar­tais kū­di­kiai ne­to­le­ruo­ja tam tik­rų pro­duk­tų mo­ti­nos mais­te. Pas­te­bė­ta at­ve­jų, kai pil­vo dieg­liai žin­do­miems kū­di­kiams at­si­ras­da­vo mamai val­gius ne tik jau mi­nė­tų čes­na­kų ir svo­gū­nų, bet ir ko­pūs­tų, griež­čių (sė­ti­nių), pu­pe­lių, ra­bar­ba­rų, sly­vų. Jei­gu įta­ria­ma, kad ku­ris nors pro­duk­tas tu­ri blo­gą po­vei­kį kū­di­kiui per pie­ną, rei­kė­tų ste­bė­ti, ar neat­si­ras kū­di­kiui virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mo reiš­ki­nių pir­mą­ją pa­rą nuo to mais­to su­val­gy­mo, ar kartosis vėl jo suvalgius.

Vi­siš­kai ne­de­rė­tų kū­di­kio pra­tin­ti prie al­ko­ho­lio. Iš mo­ti­nos krau­jo al­ko­ho­lis leng­vai pa­ten­ka į jos pie­ną. Gir­tau­jan­čių mo­ti­nų žin­do­mi kū­di­kiai blo­giau au­ga (al­ko­ho­lis slo­pi­na pie­no te­kė­ji­mą krū­ty­je) ir ga­li bū­ti pa­ken­kia­mos vai­ko sme­ge­nys. Tik ret­kar­čiais iš­ge­ria­ma vy­no tau­rė blo­go po­vei­kio kū­di­kio svei­ka­tai gal ir ne­tu­rė­tų, ta­čiau tai da­ry­ti ge­riau tuo­jau po žin­dy­mo, kad iki ki­to mai­ti­ni­mo al­ko­ho­lio kon­cent­ra­ci­ja pie­ne jau bū­tų su­ma­žė­ju­si.

Žin­dan­čios mamos kar­tais įspė­ja­mos ne­ger­ti ka­vos, juo­do­sios ar­ba­tos, ko­ka­ko­los, pep­si­ko­los, ka­ka­vos, nes šie gė­ri­mai tu­ri ko­fei­no, dėl ku­rio cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą sti­mu­liuo­jan­čio po­vei­kio kū­di­kis ga­li bū­ti ne­ra­mus ir jam sun­ku už­mig­ti. Be to, ko­fei­nas slo­pi­na ge­le­žies įsi­sa­vi­ni­mą iš mo­ti­nos ir kū­di­kio virš­ki­ni­mo trak­to, tuo di­din­da­mas ma­žak­rau­jys­tės ri­zi­ką. Ta­čiau moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta, jog tik la­bai ma­ža da­lis ko­fei­no iš mamos krau­jo pa­ten­ka į jos pie­ną ir dar ma­žiau jo ap­tin­ka­ma žin­do­mo kū­di­kio krau­jo se­ru­me, to­dėl sai­kin­gas ka­vos var­to­ji­mas ne­su­ke­lia pro­ble­mų žin­do­mam kū­di­kiui. O di­de­lių ko­fei­no kie­kių tu­rin­čių pro­duk­tų mai­ti­nan­čiai mamai rei­kė­tų veng­ti, ypač jei­gu ji žin­do neiš­ne­šio­tą nau­ja­gi­mį. Tuo­met ko­fei­no pa­ša­li­ni­mas iš or­ga­niz­mo vyks­ta lė­čiau ir jis ga­li kaup­tis, su­kel­da­mas vai­kui svei­ka­tos su­tri­ki­mų. Taip pat ne­rei­kė­tų per daug val­gy­ti ir šo­ko­la­do, nes ja­me yra į ko­fei­ną pa­na­šios me­džia­gos teob­ro­mi­no. Sai­kin­gai mamos val­go­mas šo­ko­la­das žin­do­mam kū­di­kiui ne­su­ke­lia nei pil­vo dieg­lių, nei ki­tų virš­ki­ni­mo bė­dų.

Alergijos pavojai

Kai ku­rie mais­to pro­duk­tai ga­li aler­gi­zuo­ti kū­di­kius, ypač tu­rin­čius įgim­tą šei­mos po­lin­kį. Ne­rei­kia draus­ti mo­ti­nai ko nors val­gy­ti vien dėl to, kad ji žin­do. Ta­čiau ver­ta ste­bė­ti žin­do­mo kū­di­kio reak­ci­ją į mais­tą. Ki­lus įta­ri­mui, to­kio pro­duk­to rei­kė­tų veng­ti dvi sa­vai­tes. Pa­vyz­džiui, esant ne­pa­lan­kiai aler­gi­nei anam­ne­zei šei­mo­je, kū­di­kiui ga­li iš­ryš­kė­ti aler­gi­nis bė­ri­mas ar pa­di­dė­jęs ne­ra­mu­mas, jei­gu mo­ti­na var­to­ja daug pie­no. Dažniausiai žindomus kūdikius alergizuoja į motinos pieną patekę tirpieji karvės pieno baltymai.

„Gerk pie­ną, kad bū­tų pie­no“ – taip daž­nai bū­da­vo sa­ko­ma ir da­bar ga­li­ma iš­girs­ti pa­ta­riant žin­dan­čiai mamai. Tai gin­čy­ti­nas tei­gi­nys jau vien dėl to, kad jo­kios gam­to­je eg­zis­tuo­jan­čios žin­duo­lių rū­šies suau­gę in­di­vi­dai, tai­gi ir pa­te­lės, ne­var­to­ja pie­no, ta­čiau sėk­min­gai žin­do jau­nik­lius. Dau­ge­liui ne­ci­vi­li­zuo­tų žmo­nių gen­čių žo­džiai, reiš­kian­tys pie­ną, aso­ci­juo­ja­si tik su jų kū­di­kių ir ki­tų jau­nik­lių mais­tu. Mū­sų žmo­nės klai­din­gai gal­vo­ja, kad mo­ti­na, ger­da­ma daug kar­vės pie­no, pa­di­dins sa­vo pa­čios pie­no kie­kį. Mamos iš­ge­ria­mas gy­vu­lių pie­nas nė­ra kaip nors svar­bus jos pa­čios pie­no ga­my­bai.

Kalcis ir geležis

Tie­sa, pie­nas yra vie­nas iš kal­cio šal­ti­nių mais­te, ta­čiau nor­ma­li kal­cio kon­cent­ra­ci­ja mo­ti­nos pie­ne vis tiek bū­tų už­tik­ri­na­ma, jei­gu mama ir ne­ger­tų kar­vės pie­no. Jei­gu kal­cio trūk­tų mamos mais­te, jis bū­tų paim­tas iš or­ga­niz­mo au­di­nių ir pri­sta­ty­tas į mo­ti­nos pie­ną ga­mi­nan­čias jos krū­tų ląs­te­les. Tai­gi žin­dan­čiai mamai tei­sin­giau bū­tų sa­ky­ti: kad ta­vo pa­čios or­ga­niz­mui ne­prit­rūk­tų kal­cio, jo rei­kė­tų gau­ti su mais­tu, o vie­nas iš dau­giau­sia jo tu­rin­čių mais­to šal­ti­nių yra gy­vu­lių, pa­vyz­džiui, kar­vės, pie­nas ir jo pro­duk­tai. Be­je, yra žmo­nių, ypač suau­gu­sių, ku­rie ne­to­le­ruo­ja ne­per­dirb­to kar­vės pie­no ar­ba ne­mėgs­ta jo sko­nio. Tuo­met la­biau tik­tų rau­gin­to pie­no pro­duk­tai: jo­gur­tas, varš­kė, sū­ris. Ne­daug pie­no pro­duk­tų var­to­jan­čioms mamoms rei­kė­tų per pa­rą gau­ti apie 500–600 mg kal­cio pa­pil­dų, o be­veik ne­var­to­jan­čioms – maž­daug 1000–1200 mg per pa­rą. Yra ir dau­giau kal­cio šal­ti­nių mais­te: pa­vyz­džiui, se­za­mo sėk­los, la­pi­niai ko­pūs­tai, špi­na­tai, bro­ko­liai, ke­pe­nys, mig­do­lai, kon­ser­vuo­tos sar­di­nės ir la­ši­ša, val­go­mos kar­tu su su­minkš­tė­ju­siais kau­lais.

Taip pat ir nor­ma­li ge­le­žies kon­cent­ra­ci­ja mo­ti­nos pie­ne yra už­tik­ri­na­ma ne­prik­lau­so­mai nuo mo­ti­nos mi­ty­bos. Jei­gu jos trūks­ta mais­te, pa­nau­do­ja­ma mo­ti­nos kū­no au­di­nių, pir­miau­sia krau­jo, ge­le­žis. Ma­žak­rau­jys­tė nė­ra kliū­tis žin­dy­ti. Ge­le­žies po­rei­kis mai­ti­nan­čioms mamoms yra toks pat ar net ma­žes­nis kaip prieš nėš­tu­mą, nes žin­dant vė­liau at­si­nau­ji­na mė­ne­si­nės, o be to, į pie­ną pe­rei­na ma­žiau ge­le­žies, ne­gu jos ne­ten­ka­ma per menst­rua­ci­jas. Aiš­ku, ma­žak­rau­jys­te ser­gan­čią mamą bū­ti­nai rei­kia gy­dy­ti, ta­čiau ji ne­tu­rė­tų nu­sto­ti žin­dy­ti kū­di­kio.

Vitaminų reikia kasdien

Žin­dan­čios mamos mais­te tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai pro­duk­tų, turinčių B gru­pės vi­ta­mi­nų (B₁, B₂, B₆, B₁₂) ir vi­ta­mi­no C. Jie yra tir­pūs van­de­ny­je, to­dėl mo­ti­nos or­ga­niz­me jų at­sar­gos ne­su­kau­pia­mos. Tai­gi šių vi­ta­mi­nų trūks­tant mamos mais­te, ma­žiau jų bū­tų ir pie­ne. Pa­kan­ka­mai B gru­pės vi­ta­mi­nų mama gau­tų val­gy­da­ma duo­ną ir ki­tus grū­dų pro­duk­tus, vi­ta­mi­no B₁₂ – pie­no pro­duk­tus, žu­vį, mė­są ir kiau­ši­nius. Vi­ta­mi­no C po­rei­kis lak­ta­ci­jos metu taip pat pa­di­dė­ja. Daug jo yra švie­žiuo­se vai­siuo­se, uo­go­se ir dar­žo­vė­se. Vi­ta­mi­no C ir ki­tų van­de­ny­je tir­pių vi­ta­mi­nų kon­cent­ra­ci­ja mo­ti­nos pie­ne ne­pa­ky­la aukš­čiau nor­ma­lios, nes per­tek­lius pa­ša­li­na­mas su šla­pi­mu.

Rie­ba­luo­se tir­pių vi­ta­mi­nų kie­kis pie­ne ma­žiau pri­klau­so nuo mamos die­tos pokyčių. Vi­ta­mi­nų A ir D kon­cent­ra­ci­ja pie­ne iš­lie­ka nor­ma­li, kol jų yra jei ne mamos mais­te (svies­te, kiau­ši­nių try­niuo­se, ke­pe­ny­se), tai jos kū­no at­sar­go­se. Vi­ta­mi­no E (jo yra alie­ju­je, ja­vų ge­ma­luo­se, mė­so­je, kiau­ši­nių try­niuo­se, mor­ko­se) kon­cent­ra­ci­ja di­džiau­sia prieš­pie­ny­je, nes nau­ja­gi­miui la­bai svar­bus jo an­tiok­si­daci­nis vei­ki­mas. Vi­ta­mi­no K di­džiau­sias po­rei­kis yra per gim­dy­mą ir pir­mo­sio­mis nau­ja­gi­mio gy­ve­ni­mo die­no­mis, kai bū­na di­džiau­sia vi­di­nio krau­ja­vi­mo (ypač į sme­ge­nis ir į žar­ny­ną) ri­zi­ka. Kad vi­ta­mi­no K at­sar­gos būtų užtikrintos, mo­ti­nos mais­te (mor­ko­se, sa­lo­to­se, špi­na­tuo­se, ke­pe­ny­se) jis ypač rei­ka­lin­gas nėš­tu­mo pa­bai­go­je.

Tai­gi žin­dan­čios mo­ti­nos mais­tas tu­ri bū­ti ne tik pa­kan­ka­mai ka­lo­rin­gas, bet dar svar­biau, kad jis bū­tų įvai­rus. Pa­sik­liau­ti vien tik vais­ti­nė­se par­duo­da­mais vi­ta­mi­nų ir mais­to pa­pil­dų pre­pa­ra­tais ne­rei­kė­tų. Vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų įsi­sa­vi­ni­mas or­ga­niz­me iš dirb­ti­nių mais­to pa­pil­dų ne vi­sa­da yra efek­ty­vus ir ne­pri­lygs­ta jų įsi­sa­vi­ni­mui iš na­tū­ra­laus mais­to.

Pagal gydytojo Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“