Kas tie pilvuko diegliai?

Diegliai diagnozuojami tuomet, kai atmetamos kitos sveikatos sutrikimų priežastys. Tai yra, kūdikis neserga, jis sotus, sausas, išsimiegojęs, patogiai įsitaisęs, bet vis tiek irzlus, blaškosi ir verkia. Rėkti mažylis pradeda netikėtai, be jokios akivaizdžios priežasties, o paskui taip pat staiga liaujasi.

Pilvo dieglių kamuojamas vaikas rėkia kiek įmanydamas, lenkia kojytes prie pilvo, spaudžia kumštukus, išrausta. Nuraminti jį, atrodo, neįmanoma – niekas nepadeda arba gelbsti tik trumpam, ir gyvenimas tėvams virsta košmaru. Tėvų įtampa ir stresas dar labiau sustiprina mažylio verksmą, nes jis jaučia jų nuotaiką.

Pilvo diegliai nėra liga, jie nepavojingi sveikatai – tai savaime su amžiumi praeinanti problema. Todėl reikia tiesiog kantriai išlaukti stengiantis palengvinti kūdikio būklę.

Diegliai dažniausiai prasideda pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis. Taip pat yra ryšys su paros laiku – pilvuko skausmai apninka antroje dienos pusėje arba vakare ir trunka apie 2–3 valandas. Nenumaldomo verksmo priepuoliai gali tęstis iki 4–6 mėn.

Taigi pilvuko dieglius galite atpažinti pagal verkimo trukmę ir kartojimosi laiką bei dažnį, išsiaiškinus, kad nėra kitų priežasčių. Žinoma, nustatinėti diagnozę savarankiškai neverta. Nepaaiškinamas verksmas yra priežastis parodyti kūdikį pediatrui.

Kas sukelia pilvuko skausmą?

Pilvo diegliai kamuoja ir natūraliai žindomus kūdikius, ir maitinamus mišinukais. Tikslios jų priežastys nežinomos, o įtakos jiems atsirasti gali turėti daugelis veiksnių.   

• Žarnyno mikrobiotos balanso sutrikimas, kai pritrūksta gerųjų bakterijų. Taip gali nutikti gimdant cezario pjūvio operacijos metu, nes kūdikis negauna šių bakterijų iš mamos organizmo. Gerąsias bakterijas pažeidžia antibiotikai, kuriuos vartojo mama ar teko duoti kūdikiui iškart po gimimo.
• Karvės pieno baltymų netoleravimas, jei žindanti mama vartoja pieno produktus arba kūdikis maitinamas su karvės pienu pagamintais mišinukais.
• Piene esantį cukrų – laktozę skaidančio fermento laktazės trūkumas organizme. Laikinas laktozės netoleravimas dėl šio fermento trūkumo kūdikiams atsiranda ir todėl, kad jų žarnynas dar nesubrendęs. Tokiu atveju į motinos pieną arba mišinuką galima pridėti laktazės fermento lašiukų.
• Pilvuko skausmo kaltininkai gali būti kai kurie žindančios mamos suvalgyti maisto produktai, pavyzdžiui, kopūstai, ridikėliai, svogūnai, česnakai, riešutai, vynuogės, kriaušės.
• Virškinamojo trakto nebrandumas, lemiantis dujų kaupimąsi žarnyne.
• Netinkamas maitinimo būdas, kai kūdikis praryja daug oro apžiojęs ne visą spenelį arba maitinamas iš netinkamo buteliuko. Oro kartu su maistu prisivalgo skubėdamas gerti pienuką peralkęs kūdikis. Diegliai gali kamuoti persivalgiusį mažylį.
• Vienas iš dieglius lemiančių veiksnių – nebrandi nervinė sistema. Turi reikšmės psichosocialiniai faktoriai: kūdikio emocinis jautrumas, įtempta situacija šeimoje. Diegliai dažniau kamuoja mamų, kurios nėštumo metu patyrė daug streso ir įtampos, vaikus.

Didesnę pilvo dieglių tikimybę lemia rūkymas nėštumo metu, po gimdymo.

Kaip padėti kūdikiui?

Pirmas dalykas, kurį turėtų padaryti tėvai – nusiraminti patiems. Yra daug būdų verkiančiam kūdikiui nuraminti, kuriuos galėtumėte išbandyti.

• Tinkamai priglauskite kūdikį prie krūties, keiskite buteliuką, jei kūdikis maitinamas dirbtinai – tai padės nuryti mažiau oro. Galite įsigyti buteliuką, kuris pagamintas taip, kad oras nepatektų į kūdikio pilvuką.
• Jeigu maitinate kūdikį dirbtinai, pasitarkite su gydytoju dėl mišinuko.
• Nepermaitinkite – jei maitinate mišinuku, laikykitės paruošimo taisyklių ir dozavimo pagal amžių.
• Po maitinimo palaikykite kūdikį vertikaliai, kad padėtumėte jam atsirūgti. Taip iš virškinamojo trakto pasišalins nurytas oras ir sumažės slėgis skrandyje.
• Nusiraminti kūdikiui padeda nešiojimas ir supimas.
• Gali padėti šiluma – vaikiška šildyklė arba lygintuvu pašildytas vystyklas ant pilvuko.
• Priglauskite mažylį prie savęs, nuogu pilvuku paguldykite kūdikį ant savo ar tėčio krūtinės.
• Pasitelkite vadinamąjį baltąjį triukšmą: galite įjungti oro valytuvą, ventiliatorių arba specialų prietaisą.
• Galbūt mažylis nusiramins vežiojamas automobilyje ar vežimėlyje.
• Prieš maitinimą paguldykite kūdikį ant pilvuko sulenktomis kojytėmis – tai padės sumažinti susikaupusias dujas.
• Jeigu žindote, pabandykite iš savo raciono išbraukti įtartiną produktą, kurį suvalgius kūdikis ima verkti.
• Kad oras greičiau pasišalintų, švelniai pamasažuokite pilvuką pagal laikrodžio rodyklę, pamankštinkite kojytes – lenkiant jas prie pilvo.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Ką išgyvena vaikas?

Pradėkime nuo to, kad kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas: kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais jausti pavydą ir didelį apmaudą dėl atsiradusio broliuko ar sesutės. Ypač tai aštru, kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs gauti individualų dėmesį, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Tai vadinama pirmagimio nukarūnavimu.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna…

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai neigiamų emocijų pavidalu, didžiuliu ir kartais net agresyviu dėmesio sau reikalavimu, fiziniu priekabiavimu prie naujagimio. Gali pasireikšti psichosomatika ar įvairiomis kitomis fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, dingęs arba padidėjęs apetitas, naktinis šlapinimasis, viduriavimas ar, priešingai, vidurių užkietėjimas, pilvelio skausmai, miegelio problemos.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna, gali atsirasti polinkis čiulpti savo pirštą. Išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, vaikas gali to pradėti reikalauti iš tėvų.

Vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas

Visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs. Vaikas visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė.

Šios reakcijos, žinoma, priklauso nuo vyresniojo vaiko amžiaus. Jaunesnis nei trijų metų vaikas dažniausiai dar nepastebi ryškių pokyčių, kol jaunesnysis broliukas ar sesutė nepaauga ir nepradeda kištis į jo žaidimus ir pan. Tačiau trejų metų vaikai ir vyresni jau sugeba aiškiau suprasti atsiradusį skirtumą ir tam priešinasi minėtais būdais. Net vaikai, beveik pasiekę paauglystę, gali jausti nuoskaudą dėl sumažėjusio tėvų dėmesio jiems, atsiradus naujam vaikeliui, tačiau jie dažniausiai tai išreiškia švelnesniais būdais, kartais jaučiasi kalti dėl tokių savo jausmų ir jų neparodo, savyje susitaikydami su pakitusia situacija.

Mūsų nagrinėjama situacija, kai žindomas naujagimis, tik viena iš daugelio, kai yra tikimybė, kad vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas.

Ką išgyvena mama?

Dažniausiai ne tik pirmagimį, bet ir mamą stipriai emociškai paveikia pirmagimio nukarūnavimo procesas. Gali kilti didelis sąmyšis, pasimetimas: ką ji jaučia savo vaikui, ar  tebemyli jį vis dar taip pat?

Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Kartais gimus naujagimiui vyresnis vaikas gali tapti tarsi nebe toks reikšmingas, koks buvo anksčiau. Tokie jausmai mamą gali labai sutrikdyti. Jai gali atrodyti, kad ji nuo pirmojo tarsi atsiribojo emociškai ir kad jo poreikiams patenkinti reikia tarsi daugiau valios pastangų nei anksčiau, kad ji tai daro lyg su mažesniu dėmesingumu. Mamai gali kilti labai didelis kaltės jausmas ir daug impulsų pirmagimiui tą menamą skriaudą kaip nors kompensuoti – o tai ne visada išeina į naudą tiek mamai, tiek vaikui. Kartais tokie impulsai gali paskatinti vėl pradėti žindyti vyresnį vaikelį, nepaisant to, kad jis jau buvo nujunkytas ir dabartinis jo žindymas, iš tiesų, mamai būtų gerokai sunki užduotis.

Tad šis pirmagimio nukėlimo nuo sosto momentas iš tiesų yra jautrus ne tik vaikui, bet ir mamai. Nes visą tą požiūrio į vaiką pokytį savyje ji gali priimti net kaip staiga dingusią meilę savo vaikui. Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti

Jei mama iki gimstant naujam vaikeliui nebuvo pakankamai emociškai paleidusi vyresniojo, priklausomai nuo jo amžiaus, tai tas paleidimas gali štai taip staiga ir gana skausmingai tiek mamai, tiek vaikui ištikti gimus antrajam. Tam tikra prasme apkarpyti tą stiprų simbiotinį ryšį su vyresniu vaiku jam raidos prasme yra sveika. Bet kaip tai padaryti švelniai ir atsakingai – tai jau motinystės menas.

Iš tiesų, tos simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti nuo pat gimimo – taip iš lėto, kad sunku tai ir pastebėti. Kai sveikas palaipsnis atsiskyrimas vyksta taip lėtai, vos pastebimai, jo skausmingai nepajunta nei vaikas, nei mama. Gyvenimas taip sudėtas, kad mamai nuo pat vaikelio gimimo tenka pamažu jį paleisti. Pirmiausia mamai tenka suvokti, kad jis vis tik nėra jos kūnas, vėliau – kad jis yra savita, kartais ir labai skirtinga nuo mamos, asmenybė.

Kaip visi šie išgyvenimai paveikia žindymą ir situacijas, susijusias su juo?

Vyresnis vaikas, kai mama pradeda žindyti naujagimį, dažnai patiria įvairias emocijas, priklausomai nuo jo amžiaus, temperamento ir to, kaip šeima paruošė jį naujam broliui ar sesei.

Vaikas gali jausti pavydą naujagimiui, kurį lydi jausmai, kad esu mažiau svarbus ir atstumtas. Atsiranda didelė rizika, kad vaikas į naujagimį pradės žiūrėti priešiškai, kaip į konkurentą dėl mamos meilės, ypač jei anksčiau jis pats buvo mamos dėmesio centre. Šiuos išgyvenimus gali lydėti liūdesys ar vienišumas, ypač jei nėra išsamiai paaiškinta, kodėl mama dabar tiek dėmesio skiria kūdikiui.

Taip pat, kaip jau minėjome anksčiau, vaikas gali pradėti elgtis taip, kaip mažesnis, kad susigrąžintų mamos dėmesį. Sustiprėja saugumo poreikis – jam gali reikėti daugiau apkabinimų, padrąsinimo ir patikinimo, kad jis vis dar mylimas ir svarbus. Jei vaikas dar per mažas suprasti, kodėl mama tiek laiko praleidžia su naujagimiu, jam gali būti sunku tai išgyventi be paaiškinimų ir emocinės paramos, jis gali būti labai pasimetęs.

Esminis klausimas – ką daryti? Leisti ar neleisti vaikui pažįsti, jei jis to prašo?

Pirmiausia prisiminkime, kad kai mama žindo naujagimį, labai natūralu, jog vyresnis vaikelis gali išreikšti norą būti taip pat žindomas – tai dažnai būdas ieškoti artumo, saugumo ar mamos dėmesio, ypač, kai šeimoje atsiranda naujas kūdikis.

Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas.

Atsakymas į klausimą, ar leisti pabandyti pažįsti, priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia mama turi įvertinti savo galimybes: ar jaučiuosi pajėgi tai išgyventi – ar man pakaks emocinių resursų išlikti ramiai, jei tai bus nemalonu? Prisiminkime, kad kuo didesnis vaikelis, tuo didesnė rizika patirti žindymo aversiją. 

Jei mama jaučiasi patogiai, galima leisti trumpai pažįsti ar paragauti pieno – tai gali būti būdas nuraminti vaiką ir patenkinti jo emocinį poreikį. Nebijokime, tai negrąžins jo į visavertį žindymą, jei jis jau buvo nujunkytas (dažniausiai tokie vaikai jau nebemoka žįsti, nes išnykęs žindimo refleksas), bet gali suteikti jam reikalingą artumo jausmą.

Ir vis tik, jei mama nesijaučia patogiai, tokiu atveju svarbu reaguoti švelniai, bet ribą nubrėžti. Prisiminkime, kad dauguma vaikų šį norą greitai pamiršta, jei jaučia, kad jų emocinis poreikis atliepiamas kitaip. Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas. Raskime kitokių būdų tai padaryti.

Svarbiausia išlaikykime ryšį

Vaikui mamos meilė gali atkeliauti įvairiais keliais. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu negalime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu.  Kartais reikia tik kūrybiškumo rasti tuos visiems priimtinus būdus.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Mažyliai gali užsikrėsti sloga ir tuomet, kai suaugusieji nepaiso asmens higienos taisyklių, pvz., nusišnypštę nosį, nenusiplovę rankų ima mažylį ant rankų ir pan. Jei žindanti mama ar mažylį maitinantis asmuo negaluoja – žindoma, maitinama tik užsidėjus kaukę – jos įsigyjamos vaistinėse. 

Sloga yra rimta mažylio liga

Užsikimšus nosytei, jis negali gerai kvėpuoti ir jo gyvenimas pasikeičia: nevalgo ir blogai miega. Mažylio organizmas nesugeba apriboti uždegimo plitimo. Jis išplinta į nosiaryklę ir kitus kvėpavimo takus. Susikaupusios išskyros čiaudint, kosint greitai per platų klausomąjį vamzdį patenka į vidurinę ausį ir prasideda jos uždegimas <…>. 

Būdinga:

• nosies gleivinė paburksta, atsiranda įvairaus tirštumo gleivių (dažniausiai skystų, vandeningų), nosytė varva, vėliau gleivės tirštėja;
• mažyliui sunku kvėpuoti pro nosį, tampa irzlus, neramus;
• atsiranda čiaudulys – taip organizmas mėgina atsikratyti gleivių, kuriose yra ligos sukėlėjų;
• mažylis neramiai miega, blogai valgo;
• gali karščiuoti;
• sloga tęsiasi 7–10 dienų.

Kaip padėti?

– Gleives ištraukti nosies gleivių aspiratoriais. Aspiratoriais išskyros pašalinamos greitai, saugiai ir higieniškai. <…> Gleivės atsiurbinėjamos dažnai, kai tik pamatoma, kad jų atsirado ir būtinai prieš žindymą, maitinimą, miegą, vaistų lašinimą į nosį.

– Į nosį lašinti izotoninį jūros vandenį. Jis suskystina gleives – jos tampa lengviau išsiurbiamos. Purkšti yra neatsargu, nes neįmanoma sureguliuoti purškimo srovės jėgą ir greitį.

– Į nosį lašinti nosies užgulimą mažinančius vaistus. Mažyliams iki vienerių – trejų metų į nosį galima lašinti tik jiems skirtus vaistus. Kitaip tariant, negalima lašinti vyresniems vaikams ir suaugusiesiems skirtų lašų.

– Nosies lašus, mažinančius nosies užgulimą, galima lašinti tik gerai išvalius susikaupusias išskyras. Lašiukus lašinkite gulinčiam mažyliui – iš pradžių į vieną šnervę, o po to į kitą. Į kiekvieną šnervę įlašinami 2–3 lašai. Jokių lašų į nosį negalima lašinti dažniau kaip 5–6 kartus per parą. Lašindamos vaistus į nosį, stenkitės jų buteliuko (pipetės) antgalio neįkišti į šnervę, nes, pajudinęs galvą, mažylis gali susižeisti. Po kiekvieno lašinimo buteliuko galas nuplaunamas šilto tekančio vandens srove.

– Gulinčiam sloguojančiam mažyliui padėkite pagalvėlę, kad gleivės lengviau ištekėtų iš nosies į išorę. Kai sloguojant gleivės teka į nosiaryklę, mažylis kosi, o tai vėl sukelia nemalonius pojūčius ir mažylį erzina, jis tampa neramus, verkia.

– Dažnai, jei įmanoma, kambarį vėdinkite skersvėju, palaikykite jame ne aukštesnę kaip 18 °C temperatūrą. Vėsiame ore vaikas geriau jaučiasi.

– Migdykite gerai išvėdintoje patalpoje, balkone (kai lauke ne žemesnė negu + 5–7 °C temperatūra). Vėsus oras mažina nosies gleivinės paburkimą, palengvėja kvėpavimas, mažylis geriau pailsi. Be to, žemesnėje temperatūroje ne taip greitai gleivės sudžiūsta į plutą.

– Jeigu neturi temperatūros, eikite į lauką. Žinoma, būnant gryname ore, reikia nuolat stebėti, ar mažylis kvėpuoja pro nosį. Jeigu nosis užkimšta ir mažylis kvėpuoja išsižiojęs, grįžkite į namus. Prieš nešdamos mažylį į lauką, išvalykite nosį.

– Prieš kiekvieną žindymą, maitinimą nosis išvaloma jūros vandeniu ir išsiurbiamos gleivės. Krūtis pasiūloma dažniau, nes kai sunku kvėpuoti, mažylis greitai pavargsta ir ištraukia mažiau pieno. Reikia stengtis, kad žindantis sloguojantis mažylis būtų kuo vertikalesnėje padėtyje. Sloguojantį mažylį geriau žindyti sėdint, kiek pakėlus galvutę, krūtinėlę. Galima žindyti priglaudus mažylį prie krūties vertikaliai. Maitinant pieno mišiniu irgi būtina imti ant rankų, maitinti vertikalesnėje padėtyje.

Į gydytoją nedelsiant dera kreiptis, kai:

• pradėjo sloguoti jaunesnis nei 3 mėnesių mažylis;
• pakilo temperatūra iki 38 °C;
• išskyros pagelto, tapo pūlingos, tirštos, atsirado nemalonus kvapas;
• staiga tapo neramus, irzlus, pablogėjo apetitas, griebiasi už ausų;
• atsirado kosulys;
• sloga užsitęsė ilgiau nei 10 dienų.

Kaip išvengti?

Svarbu yra mažinti užsikrėtimo nuo sloguojančių asmenų riziką. Dera:

• peršalusiems sloguojantiems naudoti vienkartines nosinaites, popierinius rankšluosčius. Po pasinaudojimo minėtas priemones iš karto išmesti į uždarą talpą;
• nečiaudėti, nekosėti neužsidengus burnos ir nosies;
• plauti rankas. Nesiliesti prie mažylio neplautomis rankomis;
• viršutinių kvėpavimo takų (peršalimo) liga sergantiems šeimos nariams  dėvėti kaukę, dengiančią burną ir nosį;
• valyti virtuvės stalo ir spintelių paviršius, durų rankenas, jei serga bet kuris iš šeimos narių.

Mažyliams, ypač pirmomis savaitėmis po gimimo, nosis būna užsikimšusi ir be slogos. Kai kurie mažyliai net kelis mėnesius pro nosį kvėpuoja švilpdami. Taip yra dėl to, kad mažylių nosies landos gana siauros – jas greitai užkemša nedidelis gleivių kiekis. Mažylis šnopuoja ir dėl to, kad atsiradus įvairiems dirgikliams (dulkėms, lakioms cheminėms medžiagoms, bakterijoms, virusams) jų nosies gleivinė greitai paburksta ir išskiria daugiau sekreto.

Šnopavimą skatina ir sausas patalpų oras, todėl būtina patalpas gerai vėdinti, sekti, kad jose nebūtų per sausa, ir mažylio nosytę esant reikalui išplauti jūros vandeniu <…>. Jei šnopavimas sumažėja išvalius nosies angas vatos suktukais, iš jos nebėga išskyros, nėra mažylio elgesio pokyčių, kosčiojimo, vadinasi – tai ne sloga.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Natūrali termoreguliacija

Naujagimiai dar nesugeba reguliuoti savo kūno temperatūros, todėl gali greitai perkaisti arba sušalti. Natūralios vilnos gaminiai – drabužėliai, patalynė, pledai ar miegmaišiai, padeda palaikyti stabilią ir optimalią kūno temperatūrą, todėl mažyliui lengviau išvengti tiek perkaitimo, tiek peršalimo.

Sugeria drėgmę ir leidžia odai kvėpuoti

Karščiavimo ir prakaitavimo metu dauguma audinių sudrėksta ir nemaloniai limpa prie kūno. Nustojus prakaituoti jie vis dar išlieka drėgni, dėl to jaučiamas diskomfortas ir kūnui sunku sušilti. Vilna drėgmės sugeria iki 30 % savo svorio ir ją išgarina, todėl pasibaigus karščiavimui ir prakaitavimui kūnui iš karto suteikia reikiamą šilumą. Vilnonės patalynės oro pralaidumas siekia net 86 proc.

Švelnumas jautriai kūdikių odai

Nors vilna dažnai asocijuojasi su šiurkštumu, šiuolaikiniai vilnos gaminiai, ypač pagaminti iš merinosų vilnos, yra švelnūs ir nedirgina jautrios kūdikio odos. „Flokati“ vilnos gaminiai kūdikiams gaminami iš 100 proc. merinosų vilnos, kuri apdirbama specialiu būdu. Vilnos šukavimo proceso metu paliekami tik patys ploniausi ir švelniausi plaukeliai, todėl gaminiai yra itin malonūs liestis prie kūno.

Renkantis drabužėlius kraiteliui svarbu atkreipti dėmesį ne tik į audinį, bet ir į siūles. Kad nedirgintų odos, siūlės turėtų būti išvirkščios. Verta atkreipti dėmesį, kad kojinės, pirštinės ir kepurytės turėtų raištelius – tai suteiks stabilumo ir neleis nukristi. Svarbu įsitikinti, kad drabužėliai yra tinkamo dydžio – ne per maži ar per dideli, kad mažylis jaustųsi nesuvaržytas ir patogiai. „Flokati“ vaikiški gaminiai kuriami siekiant užtikrinti maksimalų kasdieninį mažylių komfortą nuo pirmųjų dienų bet kuriuo metų laiku.

Natūralus mikromasažas ir hipoalerginė apsauga

Vilna naujagimiams rekomenduojama ne tik dėl šilumos. Net ir pati švelniausia vilna stimuliuoja odoje esančius receptorius, kurie skatina naujagimio kraujotaką ir aktyvina kvėpavimą, kuris pirmosiomis dienomis dar tik formuojasi.

Dėl vilnoje esančio lanolino vilnonis audinys turi natūralių antibakterinių savybių, todėl yra tinkamas žmonėms, turintiems polinkį į alerginius susirgimus. Tai itin svarbu kūdikiams, kurių imuninė sistema dar tik formuojasi.

Lizdelis, miegmaišis, vokelis – ar jie visi reikalingi?

Prekių, kurios palengvina kūdikio priežiūrą, pasirinkimas labai didelis. Įvairių gultukų, kilimėlių ir miegmaišių pasiūla gali suklaidinti, todėl renkantis verta atkreipti dėmesį į jų funkcionalumą.

Pavyzdžiui, kūdikio lizdelis yra naudingas ne tik kaip apsauga miegant, bet ir kaip saugi erdvė lovelėje, tėvų lovoje ar ant sofos, taip pat gali pasitarnauti kelionėse ar vystant vaiką.

Vokeliai, kuriuose kūdikis yra suvystomas, itin praverčia pirmaisiais mėnesiais. Pasirinkę merinosų vilnos vokelius, galėsite būti tikri, kad  jie prisitaikys prie temperatūros pokyčių, todėl mažylis neperkais ir nesušals.

Dauguma tėvų nerimauja, kad naktį kūdikis gali užsimesti antklodę ant veido ir taip apsisunkinti kvėpavimą. Tokiu atveju miegmaišiai gali būti puikus sprendimas, padėsiantis išvengti šios problemos. Jie ne tik šildo, bet ir leidžia kūdikiui miegoti saugiai, ramiai, nevaržant judesių.

„Flokati“ taip pat siūlo ir aktyviam gyvenimo būdui pritaikytus miegmaišius, kurie yra patogus pasirinkimas kelionėms vežimėliu, rogėmis ar automobiliu. Šių miegmaišių vidinis sluoksnis pagamintas iš vilnos, o išorinis – neperpučiamas ir atsparus drėgmei. Šie miegmaišiai ypač tinka šaltuoju metų laiku.

Kelionėms automobiliu pravartu turėti sėdynės užtiesalus su vilna ir linu. Vilna šildys šaltuoju metų laiku, o linas vėsins šiltuoju. Abu audiniai pralaidūs orui, todėl padės sušilus mažiau prakaituoti.

Partnerio turinys

Kodėl užpuola pilvuko diegliai?

Kūdikių diegliai nelaikomi liga ir praeina su amžiumi. Dažniausiai jie prasideda pirmojo mėnesio pabaigoje ir dingsta iki 5–6 mėnesių amžiaus. Diegliai vargina 2–3 valandas per dieną ir kartojasi dažniau nei tris kartus per savaitę.

Pilvo dieglių priežastys dar iki galo nenustatytos. Jos siejamos su virškinamojo trakto nebrandumu, nervų sistema, žarnyno motorikos sutrikimais, netobula žarnyno mikrobiota (gerųjų bakterijų iš mamos per mažai gauna po Cezario pjūvio operacijos gimę kūdikiai).

Dieglių priežastis gali būti mažylio permaitinimas. Tuomet likęs žarnyne nesuvirškintas maistas pradeda rūgti, dėl to susidaro daug dujų, spaudžiančių žarnyno sieneles.

Kita priežastis – netaisyklingas maitinimas, kai kūdikis su maistu nuryja daug oro. Taip nutinka, jeigu labai skubėdamas valgyti išalkęs mažylis netinkamai apžioja spenelį. Taip pat – maitinant iš buteliuko, jeigu čiulptuko forma netinkama arba jo skylutė per didelė. Jeigu mažylis neatsirūgsta, šis oras spaudžia žarnyną – t. y. sukelia dieglius.

Viena iš dažnai pasitaikančių problemų, dėl kurių atsiranda diegliai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, yra laktozės (pieno cukraus) netoleravimas. Ištikus šiai bėdai organizmas negali suskaidyti laktozės.

 Kaip atpažinti laktozės netoleravimą?

Laktozei įsisavinti būtinas fermentas laktazė, kuris gaminamas plonojoje žarnoje. Laktazė skaido pieno cukrų į monosacharidus – gliukozę ir galaktozę. Šios medžiagos patenka į kraujotaką ir dalyvauja medžiagų apykaitoje. Jeigu organizmas negamina šio fermento arba jo pagamina per mažai, neįsisavinta laktozė lieka virškinamajame trakte.

Nesuvirškinta laktozė iš plonosios žarnos atsiduria storojoje žarnoje, o ten ją skaido žarnyno bakterijos. Šio proceso metu vyksta rūgimas, todėl atsiranda nemalonūs pojūčiai: išsiskiria gleivinę dirginančios dujos, kamuoja pilvo skausmas, spazmai ir pūtimas, viduriavimas, pykinimas.  Taip pat gali atsirasti alerginiai bėrimai, raumenų ir sąnarių, galvos skausmai. Šios bėdos prasideda per porą valandų – išgėrus pieno ar suvalgius jo produktą. Simptomų stiprumas priklauso nuo produkto kiekio ir nuo to, kiek fermento trūksta organizme. Nevartojant pieno produktų, simptomai išnyksta.

Dažniausiai nustatomas laktazės trūkumas, t. y. šio fermento būna per mažai, retais atvejais jis visiškai negaminamas organizme. Įgimtas laktozės netoleravimas pasitaiko retai, dauguma jį įgyja. Šia bėdą gali lemti plonosios žarnos pažeidimai, virškinamojo trakto ligos (celiakija, Krono liga, dirgliosios žarnos sindromas), alergijos, taip pat – virusinės ligos, pvz., rotavirusinė, norovirusinė infekcija.

Nustatant laktozės netoleravimą, stebimi virškinamojo trakto negalavimai vartojant jos turinčius maisto produktus. Taip pat gali būti atliekami specialūs kraujo tyrimai, tarp jų ir genetinis, iškvepiamo oro testas. 

Itin svarbus kūdikiams angliavandenis

Laktazė pradeda gamintis dar vaisiaus žarnyne. Gebėjimą skaidyti laktozę mažylis paveldi genetiškai. Trečiąjį nėštumo trimestrą fermento aktyvumas pradeda sparčiai didėti. Aktyviausias šis fermentas ką tik gimusio naujagimio žarnyne. Todėl naujagimiai gerai toleruoja motinos pieną. Didelis laktazės aktyvumas išlieka kūdikystėje, kai pienas yra pagrindinis maistas. Vėliau, vaikui augant, laktazės mažėja, tuomet organizmas gali suvirškinti mažesnį pieno kiekį. Laktazės kiekis natūraliai sumažėja po nujunkymo, tačiau tuomet šio fermento reikia mažiau, nes pienas jau nebėra vienintelis maisto produktas. 

Neišnešiotų naujagimių laktazės aktyvumas daug mažesnis nei išnešiotų, todėl jiems pasitaiko trumpalaikis laktozės netoleravimas. Augant paprastai fermento aktyvumas pasidaro normalus.

Motinos pienas turi daugiau laktozės negu karvės. Piene esanti laktozė – svarbus organizmui angliavandenis, kurio reikia kūdikio smegenims. Jis padeda įsisavinti kai kuriuos mikroelementus, pavyzdžiui, kalcį, būtiną augančiam mažyliui. Kūdikiams tai yra pagrindinis energijos šaltinis. Esant laktozės netoleravimui kūdikis iš pieno gauna mažiau baltymų, kalcio, magnio ir fosforo.

Laktozė kūdikiui svarbi ir kaip prebiotikas, skatinantis gerųjų bakterijų (bifidobakterijų bei laktobakterijų) dauginimąsi. Tai turi didelę reikšmę imuninei sistemai, saugančiai nuo ligas sukeliančių mikroorganizmų

Kaip maitinti laktozės netoleruojantį mažylį?

Pašalinti pieną – pagrindinį ir iš pradžių net vienintelį kūdikio maistą – iš mitybos raciono neįmanoma, kaip ir sumažinti jo kiekį. Pienas bei jo produktai svarbūs bet kokio amžiaus vaikui: tai kalcio ir daugelio kitų organizmui būtinų medžiagų šaltinis.

Laktozės netoleruojantiems žindomiems kūdikiams galima padėti pakeitus maitinimo būdą.

Pavyzdžiui, leidžiant mažyliui išgerti visą vienoje krūtyje esantį pieną. Jei kūdikis gauna tik liesesnį pradinį pieną iš abiejų krūtų, laktozės pasisavinama mažiau, negu suvalgius ir pradinio, ir riebesnio galinio pieno.  Be to, galiniame piene esantys riebalai ilgesniam laikui suteikia sotumo jausmą.  

Jeigu tai nepadeda, laktozės netoleravimo problemą galima išspręsti maitinant mažiau laktozės turinčiu mišiniu, kurį skiria gydytojas. Retai pasitaikančio įgimto trūkumo atvejais kūdikiai maitinami pieno produktais be laktozės.

Viena iš išeičių netoleruojant laktozės – vartoti laktazės fermento maisto papildą, kuris padės suskaidyti piene esančią laktozę. Tokie preparatai būna tablečių, kapsulių ar lašų formos. Kūdikiams skirtas fermentas yra vartojamas lašais. Jo įpilama į nutrauktą motinos pieną arba pieno mišinį.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Odos ypatybės pirmaisiais gyvenimo metais

Ilgai mirkusi vaisiaus vandenyse odelė, gimus kūdikiui, patenka į kitokią aplinką, prie kurios turi prisitaikyti. Dažna naujagimio odos reakcija iš vandens patekus į sausą orą yra pleiskanojimas. Jis atsiranda ant pilvuko, krūtinės, kojyčių ir rankyčių. Tai normalus reiškinys, odai prisitaikant prie naujų sąlygų, kuris paprastai praeina savaime. Ką tik gimusiam mažyliui ant kaktos, nosies ar smakro gali pasirodyti balti spuogai, tai naujagimių aknė (lot. milia). Jie taip pat išnyksta savaime. Kitas adaptacinis odos pokytis – prakaitinis bėrimas – rausvi taškeliai ant kaktos, kūno. Tokio bėrimo priežastis dėl perkaitimo užsikimšusios prakaito liaukos.

Pirmaisiais gyvenimo metais viršutinis odos sluoksnis (epidermis) yra plonas. Be to, silpniau funkcionuoja prakaito ir riebalų liaukos. Kūdikio oda greitai praranda drėgmę ir linkusi išsausėti.  Dėl šių priežasčių odelė jautresnė ir labiau pažeidžiama nei suaugusiųjų.

Odos išsausėjimui turi įtakos sausas oras, karštis ir šaltis, kiti dirgikliai, taip pat – netinkama priežiūra. Sausa oda pasidaro šiurkšti, pleiskanoja, parausta, susilpnėja barjeras, apsaugantis nuo įvairių aplinkoje esančių medžiagų. Tokioje odoje gali atsirasti įtrūkių, pro kuriuos lengva prasiskverbti patogeniniams mikroorganizmams ir alergenams, galintiems sukelti uždegimą.  

Sudirgimai ypač greitai atsiranda tose vietose, kur drabužėliai trinasi į odelę, ypatingai nukenčia po sauskelnėmis esančios vietos, veikiamos šilumos ir drėgmės.

Kas padeda odelei?

Kad sustiprėtų šis apsauginis organizmo barjeras, gali padėti kruopšti kasdienė higiena ir specialiai kūdikiams skirtos priežiūros priemonės.

Ilgas buvimas vonioje, ypač karštame vandenyje, nuplauna natūralią apsauginę odos plėvelę, todėl epidermis tampa pažeidžiamas. Taigi, maudynių laiką rekomenduojama apriboti iki dešimties minučių, o vanduo turi būti šiltas (ne karštas ir ne šaltas). Maudyti kūdikį patariama 2–3 kartus per savaitę.

Kūdikio oda itin jautriai reaguoja į kosmetikoje esančias medžiagas. Naudokite specialiai vaikams skirtą minkštą, švelnų prausiklį, kuriame nėra agresyvių ar kenksmingų cheminių medžiagų. Jo pH turėtų būti neutralus. Rinkitės maudymosi gelius ir skystus muilus su drėkinamaisiais komponentais, nes jie padeda apsaugoti odą. Venkite prausiklių su dažikliais ir kvapiosiomis medžiagomis, kurios išsausina odą ir gali ją pažeisti. Be to, šios medžiagos pro odą gali patekti į organizmą ir išprovokuoti alergiją.

Net ir švelnaus prausiklio nedera naudoti kiekvienąsyk, jo užtenka vieną kartą per savaitę. Kitoms maudynėms pakanka šilto vandens. Po to odelę patepkite vaikišku drėkinamuoju losjonu, aliejumi ar kremu, kad apsaugotumėte nuo išsausėjimo.

Rinkitės drabužius iš natūralių audinių be šiurkščių siūlių. Tokie audiniai kaip medvilnė, yra minkšti, nesukelia alergijos ir leidžia odai lengvai kvėpuoti. Aprenkite kūdikį pagal orą, kad jis nesušaltų ir neperkaistų.

Kūdikio drabužiai ir patalynė skalbiami tik su specialiais vaikiškais skalbikliais be agresyvių cheminių medžiagų. Ieškokite ploviklio, skirto jautrią odą turintiems vaikams.

Užpakaliuko higiena

Ypač jautrios odos zonos yra sauskelnių srityje, kuri liečiasi su šlapimu ir išmatomis, taip pat – odos raukšlės. Dažniausiai kūdikius užklumpanti bėda – vystyklų dermatitas. Bėrimų atsiranda ant sėdmenų, pilvo apačioje, šlaunų viršuje, lytinių organų srityje. Oda parausta, gali atsirasti įtrūkimų, žaizdelių, pūlinukų. Išvengti šios uždegiminės odos ligos padės kruopšti intymių vietų higiena.

Sauskelnes turėtumėte keisti kas 2–3 valandas per dieną, o nuplautą užpakaliuką ir tarpvietę patepti specialiu tepalu su cinku, aliejumi arba kremu.

Prieš kiekvieną sauskelnių keitimą kūdikį būtina apiplauti tekančiu šiltu vandeniu iš čiaupo. Intymiai kūdikio higienai tinka vaikiškas prausiklis, kuris naudojamas jį maudant. Tačiau prausiant net pasituštinusio kūdikio užpakaliuką kiekvieną kartą prausiklio nereikia – jis sausina odelę.  

Jei nėra galimybės vaiko nuprausti po tekančiu vandeniu, galite naudoti drėgnas servetėles ar specialiai kūdikio odai valyti skirtą skystį. Šios priemonės nuo pat gimimo pravers naktį ar kelionėje, taip pat – kitais atvejais, kai negalite išmaudyti kūdikio. Ypač kruopščiai išvalykite odos raukšles: aplink kaklą, pažastis, kirkšnis, užpakaliuką. Ten kaupiasi prakaitas ir nešvarumai. Rikitės tokias odelės valymo priemones, kurios nesausina ir nedirgina.

Parengė Undinė Gilė

Jei neatsižvelgiama į tai, kad žindymas pradeda labai neigiamai veikti mamos emocinę būseną ir nieko nekeičiama, mama jaučiasi it prievartaujama, kaupiasi įtampa, pyktis ir nepasitenkinimas, ir galiausiai prasiveržia išorėn tokiais būdais, kurie džiaugsmo ir laimės šeimai neatneša. O jei įtampa užspaudžiama viduje, ji gali pasireikšti įvairiais fiziniais ir emociniais negalavimais ar net ligomis.

Šiame straipsnyje aptarsime, ką galima keisti, kad žindymas netaptų kančios šaltiniu.

Pasiruošimas pokyčiams

Nurimti

Prieš darant bet kokius pokyčius pirmiausia reikia nurimti. Kai mama rami ir užtikrinta – bet kokie pokyčiai įvyksta sklandžiau ir vaikelis juos priima su didesniu saugumu ir pasitikėjimo jausmu. Tam, kad mama nurimtų ir drąsiai bei pasitikinčiai įgyvendintų pokyčius, ji turi būti užtikrinta, kad elgiasi teisingai. Jausmui, kad elgiuosi teisingai, dažnai pakiša koją abejonės, ar tikrai vaikelio nenuskriausiu nebesuteikdama jam to, ką turėjo iki šiol, ar jo netraumuosiu, ar jam neteks išgyventi pernelyg skaudžius praradimo jausmus… Tokios abejonės yra natūraliai kylančios ir byloja apie mamos didelę meilę, rūpestį ir atsidavimą vaikeliui.

Tokias abejones turime išmąstyti, išjausti, bet jose neįklimpti ir nepaskęsti. Mūsų psichika per šių abejonių išmąstymą ir išjautimą pamažu adaptuojasi prie būsimų pokyčių ir juos jaukinasi. Geriau su tomis abejonėmis pagyventi ir su jomis susitvarkyti dabar, nei pradėti mindžikuoti jau ėmusis pokyčių. Pamažu abejonėms rimstant, metas pasitelkti į pagalbą protą ir susidėlioti strategiją, kuri bus kuo palankesnė ir vaikeliui, ir mamai.

Įsisąmoninti, kad pokyčiai reikalingi jau DABAR

Nors dažniausiai motinystės kelyje linkstam matyti tik vaikelį ir pasirinkimus, atsižvelgiant į jo gerbūvį, vis tik mamos gerbūvis yra ne mažiau svarbus. Mamos elgsena formuoja vaiko savęs vertinimo, saugumo jausmą. Todėl itin svarbu, kaip ji pati jaučiasi – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklausys ir vaiko emocinė gerovė. Todėl labai svarbu, kad mama rimtai vertintų tai, kaip ji jaučiasi gyvendama tokiu žindymo ritmu, koks yra. Jei ji jaučiasi labai prastai ir kenčia – nėra gerai ir būtina imtis pokyčių.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsveria psichologinės žalos vaikui.

Nusiteikti, kad vaikelis tikriausiai protestuos

Natūralu, jei vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.

Metas susidėlioti strategiją

Esminis žingsnis palengvinti situaciją yra retinti žindymus dienos metu ir/arba keisti susiklosčiusią nakties rutiną.

Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.

Prieš pasirenkant žindymo retinimo taktiką, atsakykite sau į klausimus:

– Kurie žindymai vaikeliui yra svarbiausi?

– Kurie žindymai man yra patogiausi?

– Kurių žindymų laiką lengviau apriboti?

– Kurių žindymų nutraukimas sukeltų vaikui didžiausią neviltį?

– Kuriuos žindymus galima pakeisti kitu maistu ar kitokia veikla? Pavyzdžiui, vietoj vakarinio buvimo namuose ir žindymo skaitant knygutes, galėtume lauke pažaisti kamuoliu, o knygutės paskaitymą palikti tėveliui ar močiutei.

– Kurie žindymai man pačiai palengvina gyvenimą? Pavyzdžiui, gal žindymas prieš naktį labai padeda užmigdyti vaikelį?                    

Pokyčiai, susiję su žindymu naktį

Siekiant sumažinti žindymo metu patiriamus sunkius pojūčius ar emocinius išgyvenimus gerų rezultatų duoda žindymo naktį retinimas arba atsisakymas – tai padeda mamai geriau pamiegoti ir kūnas labiau pailsi nuo fizinio kontakto perkrovos. Žinoma, tokia strategija tinkama kūdikiams, kurie jau yra vyresni nei 6 mėnesių, o geriausia – per 12 mėnesių amžiaus (įvertinant vaikelio raidą, augimą ir kitus sveikatos ypatumus – dėl konkretaus atvejo geriausia pasitarti su vaikelio gydytoju arba žindymo konsultante).

Dažniausiai po gero nakties miego žindymo sukeliami nemalonūs pojūčiai būna gerokai sumažėję. Nepaisant didelio tokio būdo veiksmingumo, tai pasiekti būna ganėtinai sunku, kadangi dažnai būtent žindymas padeda nuraminti ir vėl užmigdyti prabudusį vaiką.

Juk visi žinome, kad kūdikiai ir maži vaikai naktimis gyvena savotišką gyvenimą, kuris mums, tėvams, nepavaldus. Miego problemos yra dažnos tarp mažų vaikų. Maždaug 20–30 procentų kūdikių ir mažų vaikų miega jautriai, su pertraukomis. Miego kokybei reikšmingi įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, vaiko temperamentas, aplinkos sąlygos. Kūdikiai ir maži vaikai yra linkę gana dažnai atsibusti, o tada ieško įprastos nusiraminimo ir užmigimo priemonės – mamos krūties.

Paradoksalu, bet nors žindymas padeda prabudusiems vaikams nurimti ir vėl įmigti, jis lemia ir dažnesnį prabudimą. Iki 6 mėnesių žindomi kūdikiai naktį prabunda dažniau nei nežindomi, tačiau nuo 6 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių miegas susilygina su nežindomų vaikų miegu ir ilgainiui jų miego kokybė nebesiskiria.

Dažnai mamos bijo naktinių pokyčių.

Esant dideliam nuovargiui bet kokie pokyčiai atrodo kaip grėsmingi iššūkiai. Ir vis dėlto verta apsvarstyti, ką galime bandyti pakeisti ir sutelkus jėgas paeksperimentuoti. Naktimis būna labai sunku laikytis užsibrėžto plano, kai vaikelis, negavęs krūties, patiria didelę emocinę frustraciją. Labai tikėtina, kad pirmomis naktimis tai įvyks, nes įpročius keisti labai sunku, ypač tokius, kurie teikė didelį malonumą ir nusiraminimą.

Nusiteikite pirmiausia raminti save, kai jūsų vaikas verks ir protestuos, o tada apgalvokite, kaip galite jam padėti. Galbūt įvesite kitą naktinį ritualą, bent iš dalies kompensuojantį netekusio pienuko vaikelio patiriamą stresą. Gal jis nurimtų atsigėręs vandens. Arba sudomintų naujas žaislas, apie kurį sukurta istorija patiktų vaikeliui ir jį nuramintų.

Stenkitės iš anksto aptarti su vaikeliu, jog naktį pienuko nebebus, kad tai jam nebūtų nemaloni staigmena ir šokas. Galima vaikeliui pasakyti: naktį pienukas miegos, nes jam reikia pailsėti – kad dieną vėl būtų tiek, kiek norisi.

Labai padeda, jeigu vaikelio santykiai su tėčiu ar kitu artimu žmogumi, gyvenančiu kartu, yra geri ir įprasti. Galima tuo pasinaudoti ir kelias pirmas naktis migdyti vaiką su kitu šeimos nariu. Nusprendus retinti ar nutraukti naktinį žindymą, galima pasitelkti į pagalbą vyrą, kad šis, kai vaikelis prasibudęs nusiraminimui ieškos mamos krūties, jį paimtų, panešiotų, priglaustų. Nors vaikeliui bus liūdna be mamos, tačiau tėčio glėbys vis tiek ramins ir simbolinę mamos netektį bus lengviau išgyventi taip, nei vienam lovoje. Tikriausiai po kelių tokių naktų vaikelis įsisąmonins, kad su kiekvienu prasibudimu žįsti negaus ir kelsis rečiau.

Žindymas neturi tapti kančia

Linkint ramybės ir teigiamų pokyčių, norisi vėl priminti – žindymas neturi tapti kančios šaltiniu. Vaikelis artumą su mama žindymo metu turi sieti su laimingos mamos vaizdu – taip jis išmoks, kad artumas su kitu žmogumi teikia laimę. Kur kas geriau retesnis žindymas, bet teikiantis džiaugsmą abiem, nei dažnas, tačiau vykstantis mamos kančios kaina.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

 Priežastys:

– nepakankamai subrendusi virškinimo sistema – trūksta virškinimo fermentų (medžiagų, skaidančių įvairias maisto medžiagas) ir dėl to atsiranda dujų;

– fiziologiškai mažo spindžio žarnos. Dėl to žarnyne gali susikaupti dujų, kurios išpučia pilvą, sukelia skausmą ir kitus nemalonius pojūčius;

– oro prisirijimas žindant / valgant. Labai svarbu yra teisingas mažylio priglaudimas prie krūties. Kai mažylis tik čiulpia, o ne žinda, didėja tikimybė, kad jis prisiris oro ir suskaus pilvuką;

– pernelyg didelės emocijos, nervinis stimuliavimas (kalbinimas, aktyvus žaidinimas) gali padidinti lygiųjų žarnyno raumenų tonusą, sukelti spazmus. Dėl to sulėtėja žarnyno peristaltika, o tai lemia spazmus, pilvo pūtimą ir skausmą;

– žindanti motina valgo daug pilvo pūtimą galinčių sukelti produktų.

Būdinga:

– verkdamas mažylis pritraukia keliukus prie pilvuko, spiria kojomis, riečiasi, nenurimsta paimtas ant rankų;

– pilvuko apimtis padidėjusi, oda įtempta.

Ką daryti?

– Kai žindote, patikrinkite, ar taisyklingai kūdikis apžioja spenelį kartu su pigmentiniu laukeliu;

– jei maitinate iš buteliuko, pasistenkite, kad kūdikis apžiotų platų žinduko pagrindą, o ne žinduko galą. Buteliuką laikykite taip, kad oras susikauptų jo gale, naudokite žindukus su vožtuvu;

– kai žindote, saikingai valgykite maisto, skatinančio dujų susidarymą, pvz., visų kopūstinių daržovių, svogūnų, ankštinių, ridikų, saldžių obuolių, kriaušių, uogų, raugintų,  marinuotų daržovių. Kartais užtenka tik sumažinti tokio maisto kiekį ir nereikia jo visiškai atsisakyti. Stebėkite, po kokio suvalgyto maisto kūdikiui pučia pilvuką, ir to maisto kiekį pirmiausiai sumažinkite, o jei tai nepadeda, atsisakykite;

– prieš ir po žindymo padėkite atsirūgti <…>;

– kai maitinate, neskubėkite, mažylį pakelkite 45° kampu arba, kai jis jau sėdi, maitinkite sėdintį;

– neduokite jokio žinduko ar čiulptuko.

Kaip padėti?

– prieš maitinimą guldykite ant pilvuko, t. y. stiprinkite tiesiuosius pilvo raumenis;

– žindydamos kūdikį pridėkite prie krūties taip, kad jis apžiotų ne tik spenelį, bet ir tamsų laukelį apie spenelį, ir jo apatinė lūpa būtų atvipusi;

– po žindymo apie 30 min. palaikykite stačią;

– po to, kai baigs atpilti, raugėti oru, paguldykite ant kairiojo šono;

– paguldykite kūdikį pilvuku ant pašildyto delno, prilaikykite galvutę;

– pilvuko nešildykite šildytuvu, nedėkite ant jo šilto kompreso;

– kai kuriems mažyliams padeda sūpavimas, nešiojimas ant rankų;

– išbandykite „važiavimą dviratuku”, kai mažylio keliai lenkiami prie pilvuko;

– pilvuką sukamaisiais judesiais pagal laikrodžio rodyklę pamasažuokite. Masažuojant pilvuką rankos turi būti šiltos, švelnios, be ilgų nagų ir žiedų. Masažą pradėkite prie pat krūtinės ląstos delnais, plonai pateptais masažo aliejumi. Iš pradžių judesiai turi būti švelnūs, glostantys, palaipsniui virstantys lengvu spaudimu, skatinančiu pilvo raumenų susitraukimą.  Sušildytais delnais švelniai spausdamos pilvo sienelę glostykite pilvuką nuo viršutinės pilvo dalies žemyn. Rankos juda viena paskui kitą. Kaire ranka prilaikykite kūdikio pėdutes. Dešiniu delnu glostykite pilvuką nuo viršaus žemyn. Uždėkite rankas iš abiejų pilvuko šonų, braukite nykščiais nuo centro į šonus. Glostykite pilvuką pagal laikrodžio rodyklę aplink bambą.

Dešinės rankos delnu glostykite pilvuko dešinę pusę iš viršaus žemyn. Dešinės rankos delnu glostykite pilvuką iš dešinės į kairę ir žemyn. Dešinės rankos delnu glostykite pilvuką iš apačios į viršų, iš kairės į dešinę ir žemyn. Dešinės rankos pirštų pagalvėlės „vaikštinėja“ per pilvuką iš kairės į dešinę. Masažo trukmė 2–4 min. Kuo mažylis neramesnis, tuo masažo trukmė trumpesnė. Jei masažuojant dujos pradeda šalintis, o mažylis leidžia jums masažuoti pilvuką, galite pamasažuoti ilgėliau – 4–7 minutes arba netrukus pakartoti procedūrą;

– duokite dujų kaupimąsi mažinančių vaistų (jų be recepto įsigyjama vaistinėse, instrukcijose nurodyta, kaip vartoti).

Kada kreiptis į gydytoją?

– Jeigu pilvuką pučia kasdien, kūdikis ar mažas vaikas būna neramus, nedelsiant būtina kreiptis į gydytoją;

– jeigu naujagimiui, kūdikiui ar vyresniam vaikui pradeda staiga ir smarkiai pūsti pilvuką – nedelsiant kreipkitės į gydytoją, nes taip gali prasidėti sunki žarnyno liga – jo nepraeinamumas.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kodėl pritrūksta pieno angliavandenius skaldančios laktazės?

Pagrindinis pieno angliavandenis laktozė (pieno cukrus) patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių. Laktozės yra motinos piene, taip pat – karvės, ožkos ir pieno mišiniuose.  Laktozės skaldymui yra būtinas fermentas laktazė, kuris paverčia ją gliukoze ir galaktoze, o šios medžiagos absorbuojamos į kraują. Sparčiai besivystančiam kūdikiui jos yra labai svarbios – būtinos smegenų, visos nervų sistemos vystymuisi. Be to, laktozė reikalinga kalcio, magnio, geležies pasisavinimui. Nesuvirškinta laktozė storojoje žarnoje tampa prebiotiku, skatinančiu normalios mikrobiotos susidarymą.

Jeigu plonojoje žarnoje nepasigamina pakankamai fermento laktazės, kad galėtų susivirškinti pieno angliavandeniai, atsiranda laktozės netoleravimas. Nesuskaldyta plonajame žarnyne laktozė kartu su maistu patenka į storąjį žarnyną, kuriame ją veikia šios žarnos bakterijos. Jos ima skaldyti laktozę fermentacijos būdu, o jai vykstant atsiranda rūgimas. Šio proceso metu išsiskiria daug dujų ir pradeda pūsti pilvą, kamuoja pilvuko diegliai, suskystėja išmatos.

Pagrindiniai laktozės netoleravimo požymiai: dujų kaupimasis, pilvo pūtimas ir skausmas, diegliai, atpylimai ir viduriavimas. Po maitinimo kūdikis pasidaro neramus, nervingas, verkia, jo pilvukas išsipučia ir sukietėja. Geriausiai laktozės netoleravimą galime atpažinti iš sauskelnių turinio: esant šiam negalavimui išmatos būna vandeningos ir putotos.

Laktozės netoleravimas gali būti pirminis (įgimtas), kurį lemia genetiškai paveldimas fermento laktazės trūkumas. Tačiau šis variantas pasitaiko retai.

Antrinį laktozės netoleravimą lemia vėliau atsirandantys veiksniai. Jo priežastis gali būti žarnyno infekcijos ar alergija karvės pieno baltymams, pažeidžianti žarnyno gleivinės epitelį. Ši problema išnyksta pasveikus po infekcijos ar pašalinus alergeną. Antrinį laktozės netoleravimą gali sukelti tokios ligos kaip virusinis gastroenteritas, celiakija arba Krono liga.

Neišnešioti naujagimiai dažnai patiria laikiną laktazės trūkumą, susijusį su virškinimo sistemos nebrandumu ir silpnu šio fermento aktyvumu. Dėl to gali atsirasti trumpalaikis laktozės netoleravimas.

Kuo maitinti laktozės netoleruojantį kūdikį?

Atsiradus tokioms pilvuko bėdoms reikia kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė. Neturėtume pamiršti, kad žarnyno dieglius ir pilvo pūtimą gali sukelti ne tik laktazės stoka, bet ir kitos priežastys. Gydytojas skirs reikiamus tyrimus negalavimui nustatyti. Tyrimais nustatomas ir laktozės netoleravimą lemiantis genetinis faktorius.

Laktazės trūkumas gali atsirasti tiek krūtimi, tiek dirbtinai maitinamam kūdikiui. Jeigu stiprūs laktozės netoleravimo simptomai kamuoja mišinuku maitinamą mažylį, gydytojas gali rekomenduoti mišinį be laktozės. Jeigu žindomam kūdikiui ši problema atsirado dėl alergijos, galbūt mamai užteks pašalinti alergizuojantį produktą iš savo mitybos ir ji galės tęsti žindymą.

Beje, žindomiems kūdikiams pilvuką dažniausiai pučia ne dėl laktozės netoleravimo, bet dėl jos pertekliaus mamos piene. Mat pradiniame piene yra mažiau riebalų, bet daug pieno cukraus. Dalies laktozės kūdikio virškinamasis traktas nespėja įsisavinti, nes šis skystesnis pienas greičiau nuteka į storąją žarną ir sukelia ten rūgimą, dėl kurio atsiranda pilvuko bėdos.

Todėl vieno maitinimo metu patariama kūdikiui duoti valgyti iš vienos krūties, kad jis gautų visą joje esantį pieną – taip pat ir galinį, ir per daug neprisivalgytų daug laktozės turinčio liesesnio pradinio.

Jeigu vaikui nustatomas laktazės trūkumas, laktozę ne visada būtina visiškai pašalinti iš jo mitybos raciono. Dažnai toleruojamas tik tam tikras pieno cukraus kiekis. Laktozės netoleruojantys kūdikiai gali vartoti pieno mišinius su mažesniu laktozės kiekiu. Gydytojas gali patarti įsigyti fermento laktazės preparatą, kuris padės suskaldyti piene esančią laktozę.

Įgimtą laktozės netoleravimą turintys kūdikiai negali gerti ne tik motinos pieno, bet ir karvės bei ožkos pieno. Jie maitinami pieno produktais be laktozės arba augaliniais mišiniais, pavyzdžiui, iš sojos pupelių. 

Palengvinti pilvuko dieglius gali padėti paprastos priemonės. Prieš valgymą paguldykite mažylį ant pilvo. Kad pilvuke susikaupusios dujos greičiau pasišalintų, pamaitintą kūdikį palaikykite vertikaliai, taip jis galės atsirūgti. Kenčiančiam pilvukui gali padėti lengvas masažas. Esant stipriam pilvo pūtimui, galima naudoti dujų šalinimo vamzdelį.

Parengė Undinė Gilė