Žindymo kelionėje, kaip ir kiekvienoje kelionėje, vyksta nuolatiniai pokyčiai, prie kurių tenka prisiderinti ir mamai, ir vaikeliui. Kai kurie pokyčiai atneša lengvumo, o kiti priešingai – naujų išbandymų. Dėl įvairių aplinkos, moters fiziologijos ar vaikelio augimo pokyčių gali susiklostyti taip, kad mamai pasidaro be galo sunku pakelti pojūčius arba emocinius išgyvenimus, kuriuos tenka patirti žindymo metu. Dažniausiai tai ištinka mamas, kurių vaikelis jau nebe kūdikis, o savarankiškai vaikštantis vienmetis ar dvimetis, tačiau žįsti prašosi tokiu pat dažnumu ir intensyvumu kaip anksčiau, o kartais net ir dar daugiau.
Jei neatsižvelgiama į tai, kad žindymas pradeda labai neigiamai veikti mamos emocinę būseną ir nieko nekeičiama, mama jaučiasi it prievartaujama, kaupiasi įtampa, pyktis ir nepasitenkinimas, ir galiausiai prasiveržia išorėn tokiais būdais, kurie džiaugsmo ir laimės šeimai neatneša. O jei įtampa užspaudžiama viduje, ji gali pasireikšti įvairiais fiziniais ir emociniais negalavimais ar net ligomis.
Šiame straipsnyje aptarsime, ką galima keisti, kad žindymas netaptų kančios šaltiniu.
Pasiruošimas pokyčiams
Nurimti
Prieš darant bet kokius pokyčius pirmiausia reikia nurimti. Kai mama rami ir užtikrinta – bet kokie pokyčiai įvyksta sklandžiau ir vaikelis juos priima su didesniu saugumu ir pasitikėjimo jausmu. Tam, kad mama nurimtų ir drąsiai bei pasitikinčiai įgyvendintų pokyčius, ji turi būti užtikrinta, kad elgiasi teisingai. Jausmui, kad elgiuosi teisingai, dažnai pakiša koją abejonės, ar tikrai vaikelio nenuskriausiu nebesuteikdama jam to, ką turėjo iki šiol, ar jo netraumuosiu, ar jam neteks išgyventi pernelyg skaudžius praradimo jausmus… Tokios abejonės yra natūraliai kylančios ir byloja apie mamos didelę meilę, rūpestį ir atsidavimą vaikeliui.
Tokias abejones turime išmąstyti, išjausti, bet jose neįklimpti ir nepaskęsti. Mūsų psichika per šių abejonių išmąstymą ir išjautimą pamažu adaptuojasi prie būsimų pokyčių ir juos jaukinasi. Geriau su tomis abejonėmis pagyventi ir su jomis susitvarkyti dabar, nei pradėti mindžikuoti jau ėmusis pokyčių. Pamažu abejonėms rimstant, metas pasitelkti į pagalbą protą ir susidėlioti strategiją, kuri bus kuo palankesnė ir vaikeliui, ir mamai.
Įsisąmoninti, kad pokyčiai reikalingi jau DABAR
Nors dažniausiai motinystės kelyje linkstam matyti tik vaikelį ir pasirinkimus, atsižvelgiant į jo gerbūvį, vis tik mamos gerbūvis yra ne mažiau svarbus. Mamos elgsena formuoja vaiko savęs vertinimo, saugumo jausmą. Todėl itin svarbu, kaip ji pati jaučiasi – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklausys ir vaiko emocinė gerovė. Todėl labai svarbu, kad mama rimtai vertintų tai, kaip ji jaučiasi gyvendama tokiu žindymo ritmu, koks yra. Jei ji jaučiasi labai prastai ir kenčia – nėra gerai ir būtina imtis pokyčių.
Būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsveria psichologinės žalos vaikui.
Nusiteikti, kad vaikelis tikriausiai protestuos
Natūralu, jei vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.
Metas susidėlioti strategiją
Esminis žingsnis palengvinti situaciją yra retinti žindymus dienos metu ir/arba keisti susiklosčiusią nakties rutiną.
Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.
Prieš pasirenkant žindymo retinimo taktiką, atsakykite sau į klausimus:
– Kurie žindymai vaikeliui yra svarbiausi?
– Kurie žindymai man yra patogiausi?
– Kurių žindymų laiką lengviau apriboti?
– Kurių žindymų nutraukimas sukeltų vaikui didžiausią neviltį?
– Kuriuos žindymus galima pakeisti kitu maistu ar kitokia veikla? Pavyzdžiui, vietoj vakarinio buvimo namuose ir žindymo skaitant knygutes, galėtume lauke pažaisti kamuoliu, o knygutės paskaitymą palikti tėveliui ar močiutei.
– Kurie žindymai man pačiai palengvina gyvenimą? Pavyzdžiui, gal žindymas prieš naktį labai padeda užmigdyti vaikelį?
Pokyčiai, susiję su žindymu naktį
Siekiant sumažinti žindymo metu patiriamus sunkius pojūčius ar emocinius išgyvenimus gerų rezultatų duoda žindymo naktį retinimas arba atsisakymas – tai padeda mamai geriau pamiegoti ir kūnas labiau pailsi nuo fizinio kontakto perkrovos. Žinoma, tokia strategija tinkama kūdikiams, kurie jau yra vyresni nei 6 mėnesių, o geriausia – per 12 mėnesių amžiaus (įvertinant vaikelio raidą, augimą ir kitus sveikatos ypatumus – dėl konkretaus atvejo geriausia pasitarti su vaikelio gydytoju arba žindymo konsultante).
Dažniausiai po gero nakties miego žindymo sukeliami nemalonūs pojūčiai būna gerokai sumažėję. Nepaisant didelio tokio būdo veiksmingumo, tai pasiekti būna ganėtinai sunku, kadangi dažnai būtent žindymas padeda nuraminti ir vėl užmigdyti prabudusį vaiką.
Juk visi žinome, kad kūdikiai ir maži vaikai naktimis gyvena savotišką gyvenimą, kuris mums, tėvams, nepavaldus. Miego problemos yra dažnos tarp mažų vaikų. Maždaug 20–30 procentų kūdikių ir mažų vaikų miega jautriai, su pertraukomis. Miego kokybei reikšmingi įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, vaiko temperamentas, aplinkos sąlygos. Kūdikiai ir maži vaikai yra linkę gana dažnai atsibusti, o tada ieško įprastos nusiraminimo ir užmigimo priemonės – mamos krūties.
Paradoksalu, bet nors žindymas padeda prabudusiems vaikams nurimti ir vėl įmigti, jis lemia ir dažnesnį prabudimą. Iki 6 mėnesių žindomi kūdikiai naktį prabunda dažniau nei nežindomi, tačiau nuo 6 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių miegas susilygina su nežindomų vaikų miegu ir ilgainiui jų miego kokybė nebesiskiria.
Dažnai mamos bijo naktinių pokyčių.
Esant dideliam nuovargiui bet kokie pokyčiai atrodo kaip grėsmingi iššūkiai. Ir vis dėlto verta apsvarstyti, ką galime bandyti pakeisti ir sutelkus jėgas paeksperimentuoti. Naktimis būna labai sunku laikytis užsibrėžto plano, kai vaikelis, negavęs krūties, patiria didelę emocinę frustraciją. Labai tikėtina, kad pirmomis naktimis tai įvyks, nes įpročius keisti labai sunku, ypač tokius, kurie teikė didelį malonumą ir nusiraminimą.
Nusiteikite pirmiausia raminti save, kai jūsų vaikas verks ir protestuos, o tada apgalvokite, kaip galite jam padėti. Galbūt įvesite kitą naktinį ritualą, bent iš dalies kompensuojantį netekusio pienuko vaikelio patiriamą stresą. Gal jis nurimtų atsigėręs vandens. Arba sudomintų naujas žaislas, apie kurį sukurta istorija patiktų vaikeliui ir jį nuramintų.
Stenkitės iš anksto aptarti su vaikeliu, jog naktį pienuko nebebus, kad tai jam nebūtų nemaloni staigmena ir šokas. Galima vaikeliui pasakyti: naktį pienukas miegos, nes jam reikia pailsėti – kad dieną vėl būtų tiek, kiek norisi.
Labai padeda, jeigu vaikelio santykiai su tėčiu ar kitu artimu žmogumi, gyvenančiu kartu, yra geri ir įprasti. Galima tuo pasinaudoti ir kelias pirmas naktis migdyti vaiką su kitu šeimos nariu. Nusprendus retinti ar nutraukti naktinį žindymą, galima pasitelkti į pagalbą vyrą, kad šis, kai vaikelis prasibudęs nusiraminimui ieškos mamos krūties, jį paimtų, panešiotų, priglaustų. Nors vaikeliui bus liūdna be mamos, tačiau tėčio glėbys vis tiek ramins ir simbolinę mamos netektį bus lengviau išgyventi taip, nei vienam lovoje. Tikriausiai po kelių tokių naktų vaikelis įsisąmonins, kad su kiekvienu prasibudimu žįsti negaus ir kelsis rečiau.
Žindymas neturi tapti kančia
Linkint ramybės ir teigiamų pokyčių, norisi vėl priminti – žindymas neturi tapti kančios šaltiniu. Vaikelis artumą su mama žindymo metu turi sieti su laimingos mamos vaizdu – taip jis išmoks, kad artumas su kitu žmogumi teikia laimę. Kur kas geriau retesnis žindymas, bet teikiantis džiaugsmą abiem, nei dažnas, tačiau vykstantis mamos kančios kaina.
Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje
Instagramas: issipildymas.motinysteje
Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)
