Dantukų sveikata priklauso ir nuo mitybos, ir nuo higienos. Ką daryti, kad dantukai nepradėtų gesti dar kūdikystėje, kaip prižiūrėti pieninius dantukus, kokią dantų pastą ir šepetėlį naudoti, kad neužpultų ėduonis, pataria UAB „Dantų harmonija – Dental Harmony“ gydytojos odontologės Vitalija Tučė ir Ieva Skiparytė.

Ėduonis gali pažeisti net ką tik išdygusį kūdikio dantuką, o dėl to kaltas vadinamasis buteliuko kariesas. Ką patartumėte mamoms?

Vitalija Tučė

Šiuo klausimu yra daug mitų. Ką tik išdygusį kūdikio dantuką iš tiesų gali pažeisti ėduonis, tačiau tai nebūtinai bus buteliuko ėduonis, kuris dabar literatūroje dažniau vadinamas ankstyvosios vaikystės ėduonimi. Šios ligos priežasčių labai daug ir dažniausiai jos yra kompleksinės, t. y. negalime vienareikšmiškai teigti, kad tik maitinimas iš buteliuko yra ėduonies priežastis. Bet, žinoma, ypatingai svarbi yra vaiko dantų higiena nuo pat pirmojo danties išdygimo (ir netgi pačios burnytės higiena, kol dantukai dar nepasirodo) bei vaiko mityba.

Žindymas – gamtos dovana vaiko burnytei ir dantukams. Jis užtikrina ir bendrą vaiko sveikatą, ir suteikia dantims bei kaulams reikalingus mikroelementus. Pats žindimo veiksmas labai naudingas vaiko veido, gomurio ir žandikaulių taisyklingam augimui (vėliau – taisyklingam sąkandžio susiformavimui). Taigi, žindančioms mamoms sakau, kad jas labai palaikau. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir esant įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, galima padėti sumažinti vaiko ėduonies riziką, – kalbu apie maitinimą nutrauktu mamos pienu.

Mamos pienas savaime ėduonies nesukelia, tad pasirinkus tinkamas maitinimo nutrauktu pienu priemones ir dantų priežiūros priemones vaiko dantukai gali būti tokie pat sveiki, kaip ir žindant mažylį. Maitinant pieno mišinukais, ėduonies rizika yra didesnė, tad tokiu atveju rekomenduoju pasikonsultuoti su vaikų odontologu, kuris padėtų pasirinkti tinkamas priemones dantukų priežiūrai ir stebėtų jūsų vaikučio dantukus dažniau, pasirūpintų ėduonies profilaktika, kad galima būtų sumažinti šios ligos riziką iki minimumo.

Kokia dantų pasta ir šepetėlis vaikui tinkamiausi? Iki kada mažyliui valyti dantukus turėtų tėveliai.  

Ieva Skiparytė

Siekiant išsaugoti dantukus sveikus – svarbu kruopšti ir taisyklinga jų priežiūra, naudojant tinkamas priemones. Pirmieji dantukų gydytojai ir saugotojai yra tėveliai, atsakingai prižiūrintys mažylių dantukus namuose.

Dantukų valymas gali būti iššūkis tiek vaikams, tiek tėveliams, tad norėdami šį procesą palengvinti, pirmiausia pasiruoškime tinkamas priemones.

Svarbu, jog dantų valymui naudojamas šepetėlis būtų patogaus dydžio ir tilptų vaiko burnytėje, o šepetėlio šereliai minkšti ir nežalojantys burnos audinių. Dantų pastą turėtume rinktis atkreipdami dėmesį į jos sudedamąsias dalis. Nuo pirmojo vaikučio dantuko tinkamiausia dantų pasta su 1000 fluoridų koncentracija (1000 ppm F-), o kiekio užtenka labai mažo – vos suvilgyti šepetėlio šerelius, tad net vaikučiui nurijus dantų pastos, žalos nepatirsime. Sulaukus 6 metų, galime naudoti dantų pastą su didesne fluoridų koncentracija – iki 1450 ppm F-, šepetėlio šerelius padengiame žirnio dydžio kiekiu.*

*Dantų pastoje esantis fluoridų kiekis gali būti koreguojamas pasitarus su gydytoju odontologu – pagal dantų būklę ir ėduonies paplitimą.

Valantis dantukus svarbu nepamiršti ir tarpdančių. Jeigu dantukai labai prigludę vienas prie kito – taip pat svarbu ir būtina išvalyti tarpdančius, nes tokiu būdu pašaliname tarpdantyje susikaupusias apnašas ir apsaugome dantukus nuo ėduonies.

Jeigu abejojate, kurį šepetėlį ar dantų pastą pasirinkti, visada drąsiai klauskite savo odontologo. Nebijokite atsinešti ir savo naudojamas priemones bei apžvelgti jas kartu su savo gydytoju!

Iki 7–8 metų vaiko dantis turėtų valyti tėveliai – 2 kartus per dieną apie 2 minutes arba kol visi dantys kruopščiai nuvalomi. Nors dažnai vaikams ši procedūra nėra maloni, tačiau labai svarbu, jog tėveliai būtų kantrūs, atkaklūs ir pastovūs.

Dantų valymas nėra lengva užduotis, tačiau, kantriai ir kruopščiai prižiūrint dantukus, kūrybiškai pasižiūrėjus į šią užduotį, galime išvengti dantukų ligų ir skausmo.

Kaip įpratinti vaiką valytis dantukus, kokias gudrybes patartumėte tėveliams?

Ieva Skiparytė

Dantų valymas yra nelengva užduotis tėveliams, tačiau be galo svarbus procesas, siekiant išsaugoti vaiko dantukus sveikus, padedantis išvengti nemalonių, skubių vizitų pas gydytoją odontologą dėl danties skausmo.

Retas vaikutis iš karto noriai leidžiasi valyti dantukus, tačiau, pasitelkus kūrybiškus būdus, tėveliams išliekant kantriems ir pastoviems, šis procesas gali žymiai palengvėti.

Motyvacinės priemonės, padėsiančios lengviau valyti dantukus:

• Būkite kūrybiški – dantų valymo metu dainuokite vaikams daineles, sekite pasakas, kurkite istorijas, kaip kutenate dantukus, kad jie būtų švarūs, sveiki ir t. t. Patiems mažiausiems galima duoti į rankytę barškutį ar kramtuką, tėveliai gali užsidėti nuotaikingus akinius ar kitą aksesuarą. Lai šis procesas būna žaismingas ir kiek įmanoma malonesnis.
• Raskite patogų ir vaikučiui tinkamą laiką – nebijokite paieškoti tokio dienos laiko, kai valymas vaikučiui malonesnis. Galbūt dantukus galime išsivalyti kartu žaisdami vonioje. Raskime laiko, kai vaikutis dar nėra labai pavargęs ir irzlus, bandykime susieti tai su kitais maloniais užsiėmimais.
• Būkite pavyzdys – įtraukite vaikutį į savo dantų valymo ritualą, darykite tai kartu ir rodykite gerą pavyzdį.
• Papildomos priemonės – dainelės, nuotaikingi filmukai apie dantukų priežiūrą, knygelės gali būti papildoma vaizdinė priemonė, padedanti vaikučiams suprasti, kodėl dantukus reikia prižiūrėti ir kruopščiai valyti kasdien.
• Dantukų valymo kalendorius – tai gali būti puikus metodas, padedantis ugdyti pastovumą ir pareigingumą valantis dantukus. Taip pat, užpildę kalendorių – pasidžiaukite ir apsidovanokite!
• Būkite kantrūs – dantų valymas vaikams tikrai gali užtrukti, taigi kantrybės tikrai reikės. Todėl suskirstykite šį procesą į kelis etapus. Nuvalykite vienos pusės dantukus, pailsėkite, pasijuokite, pažaiskite, tada valymą pratęskite.
• Leiskite vaikui tyrinėti pačiam – nors iki 7–8 metų dantukus vaikams turėtų kruopščiai išvalyti tėveliai, leiskite mažyliui priprasti prie dantų šepetėlio ir dantų valymo. Leiskite vaikui pažaisti su šepetėliu, jį pakramtyti, pajausti burnytėje. Vėliau dantukus dar kartą švariai išvalykite patys.

Vaikutis gali turėti šepetėlį, kuriuo dantukus valo savo žaisliukams. Taip bus lengviau suprasti dantukų valymo svarbą, o šis procesas taps žaidimo dalimi!

Svarbiausia – būkite kantrūs ir švelnūs vaikučiui ir sau. Dantų valymas kelia iššūkių, taip pat gali kelti įvairias emocijas ir vaikams, ir tėveliams. Pastovumas, kantrybė, kūrybiški sprendimai tikrai palengvins šį procesą ir padės apsaugoti vaikučio dantukus ir sveikatą.

* Europos vaikų odontologų draugijos (European Academy of Paediatric Dentistry) oficialios rekomendacijos. Toumba, K.J., Twetman, S., Splieth, C. et al. Guidelines on the use of fluoride for caries prevention in children: an updated EAPD policy document. Eur Arch Paediatr Dent 20, 507–516 (2019). https://doi.org/10.1007/s40368-019-00464-2).

MAMŲ ISTORIJOS.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Ženklai, perspėjantys apie silpną imunitetą. Ką reikėtų žinoti apie vaiko dantukų gydymą? Svarbiausi vitaminai vaiko akims. Du zuikiai vienu šūviu: kaip stiliaus detalė gali apsaugoti vaikų akis?

RUDENS LIGOS. Nepasiduokime virusams. Apie kokias ligas perspėja kosulys? Kad sloga ilgai nekamuotų. Gydytojas A. Vingras Apie faringitą ir pavojingesnes ligas: epiglotitą ir laringitą.

MOTERS SVEIKATA. Hemorojus nėštumo metu: natūraliai, bet veiksmingai. Išsekote po gimdymo – galbūt trūksta geležies?

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Kaip žindymas paveikia vaiko ir mamos santykius. 

KŪDIKIS. Kaip prižiūrėti atopinio dermatito varginamą vaiką?

 VAIKAS LAUKE. Kaip aprengti vaiką, kad nesušaltų ir nesukaistų?

 Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Gydant ėduonį ne visada prireikia vaiką bauginančio danties gręžimo, gali užtekti paprastos procedūros – dantuką padengti sidabro diamino fluoridu. Kada padeda ši procedūra?

Ieva Skiparytė:

Sidabro diamino fluoridas (SDF) – tai skystos formos medžiaga, naudojama ankstyvo dantų ėduonies gydymui, taip pat remineralizacijos procesui skatinti gydant danties emalio defektus (hipomineralizaciją), dantų jautrumui mažinti ir t. t. Medžiagos sudėtyje esantys sidabro jonai veikia antimikrobiškai, sumažina bakterinės bioplėvelės susidarymą, o fluoras – skatina danties audinių remineralizaciją.

Ši medžiaga gali būti puiki ankstyvų dantų pažeidimų gydymo priemonė, dar ir padedanti įveikti dantukų gydymo baimes, nes ji uždedama labai greitai, paprastai, saugiai ir dažniausiai padeda atitolinti invazyvesnį gydymą. Tai svarbu mažam ar labai bijančiam vaikučiui. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog SDF nėra vaistas, išgydantis ligą, bet gali būti puiki priemonė ją kontroliuojant ir pristabdant. Tačiau verta žinoti, kad, be didelių šios medžiagos pliusų, galimi šalutiniai efektai: padengtas sidabro diamino fluoridu dantukas gali šiek tiek patamsėti. Be to, šis būdas nėra tinkamas, esant giliems dantuko pažeidimams.

Sugedus dantukui taip giliai, kad pasiekiamas nervas, gydant danties kanalus nervas numarinamas. Tačiau galima išsaugoti dantuką gyvą. Kaip tai daroma?

Goda Usevičiūtė:

Praktikoje dažnai man nukreipia jaunuosius pacientus, kurių nuolatinių dantų būklė labai prasta. Tai gilūs kariesai, kurie kartais pasiekia ir danties nervą. Tačiau ne visada tokie pažeidimai pasibaigia šaknų kanalų gydymu. Šiuolaikinė medicina pažengusi, orientuota į danties regeneracines savybes. Jeigu nėra uždegimo požymių, danties nervas tiesiogiai padengiamas specialia biokeramine medžiaga. Tokiu būdu pavyksta dantį išsaugoti gyvybingą. Šios procedūros sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių, tokius dantis svarbu stebėti pagal gydytojo nurodymus. Beje, ši procedūra taikoma ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Judrūs išdykėliai rizikuoja ne tik nusibrozdinti kelius, susilaužyti ranką ar koją, bet ir išsimušti dantuką. Kokios dantukų traumos dažniausios ir ką svarbu žinoti tėveliams ištikus tokiai nelaimei?

Aurelija Vyšniauskaitė:

Labai opi šių laikų tema yra dantų traumos, dėl kurių kalti elektriniai paspirtukai. Kol paspirtukai nebuvo tokie populiarūs, dantų lūžiai, išmušimai buvo dažnos mėgstančių dviračių bei žiemos sportą nelaimės. Dažni įvairūs dantų lūžiai, bet pasitaiko ir visiškai išmuštų dantų. Ištikus dantų traumai rekomenduoju skubiai kreiptis į vaikų odontologijos specialistą, taip pat puikiai šią sritį išmano tiek estetinio plombavimo, tiek dantų kanalų specialistai (endodontologai). 

Dažnai dantų traumos įvyksta savaitgaliais bei vėlai vakare, kai vaikai labiau pavargę, išsiblaškę, o tokiu metu daug sunkiau rasti veikiančią odontologijos kliniką. Tada gali padėti didžiųjų miestų vaikų bei veido ir žandikaulių ligoninės, jų priėmimo skyriai.

Visais atvejais – ar dantis nuskeltas, ar net išmuštas – reikėtų įvykio vietoje surinkti visas dantų skeveldras ar išmuštus dantis ir juos pamerkti į pieną. Jei nelaimė įvyko savaitgalį ir parduotuvės nedirba, galbūt pieno rasite degalinėje.

Kitas būdas – rastas dantų nuolaužas ar dantis susukti į didelį marlės gabalėlį (jos būna automobiliniuose pirmosios pagalbos rinkiniuose) ir jei vaiko būklė leidžia, šį susuktą ritinėlį užkišame už skruosto burnoje, kol vyksime pas medikus. Dantis turi būti drėgmėje: seilėse arba piene.

Negalima dantų ir jų nuolaužų plauti vandeniu iš čiaupo, gremžti ar kažkaip valyti. Viską, ką reikės, vėliau atliks odontologas. Išmuštas dantis ar danties nuolaužos neturi išdžiūti ir pageidautina per 1 valandą atsidurti odontologo kėdėje. Tada didelė tikimybė išmuštą dantį saugiai įstatyti atgal ir kad jis prigis. Taip pat dažnai įmanoma plombinėmis medžiagomis priklijuoti lūžusio danties skeveldras. Visus sprendimus priima odontologas, ištyręs pacientą ir visus dantis, padaręs rentgeno nuotraukas ir pan.

Blogiausia yra delsti ir kažko laukti. Net jei po traumos praėjo daugiau nei valanda, vis tiek reikia skubiai pasirodyti medikams. Nepamirškime, kad dažnai dantų traumas lydi ir smegenų sutrenkimai, rankų, kojų lūžiai ir pan., tad gydytis savarankiškai ar tiesiog stebėti neverta.

Kokie pavojai galimi pažeidus pieninį dantuką, ar jo trauma gali pakenkti nuolatiniams dantims?

Ieva Skiparytė:

Dantukų trauma yra stresą keliantis įvykis tiek mažiesiems, tiek jų tėveliams, tad pirmas žingsnis jai įvykus – pasistengti nurimti ir kreiptis į gydytoją odontologą apžiūrai bei tolimesniam gydymui. Dantų traumos būna įvairios (nuskilęs tik dantuko kraštelis, visiškai išmuštas, įmuštas dantukas ir t. t.), gydymo variantų taip pat turime nemažai. Tačiau pažeistas pieninis dantukas, suteikus pirmąją pagalbą, dažniausiai yra tiesiog kruopščiai stebimas. Pieninio dantuko traumos komplikacijos gali būti nuo pakitusios dantuko spalvos iki dantuko nervo apmirimo ar net tokio danties šalinimo.

Pieninių dantukų traumų poveikis nuolatiniams dantims nėra visiškai aiškus. Vieni mokslininkai teigia, jog poveikis priklauso nuo vaiko amžiaus ir dantų išsivystymo laipsnio, kiti labiau akcentuoja traumos pobūdį. Dėl pieninio dantuko traumos galimos nuolatinių dantų formos, spalvos anomalijos, mineralizacijos sutrikimai, tačiau tokie atvejai nėra dažni. Tad nereikia stipriai baimintis, o kantriai stebėti dantų kaitą, reguliariai lankytis pas gydytoją odontologą.

Odontologų bijo ir suaugusieji, o susitarti su vaiku, kad parodytų dantukus ir dar leistų jiems kažką daryti – sudėtinga užduotis. Kaip prisikalbinate mažuosius?

Vitalija Tučė:

Aš labai mėgstu sakyti, kad baimei ribų (ypač amžiaus ribų) tikrai nėra. Kai kurie labai maži vaikai yra smalsūs, susidomėję ir dėl to ypač drąsūs. Kitiems tokio paties amžiaus mažyliams baisu viskas – nuo odontologo kabineto spalvos, kvapo iki paties gydytojo, jo daiktų ir dar nežinia ko. Vaikai labai dažnai bijo to, ko nežino, nesupranta, nėra patyrę. Tad sutikdama naujus pacientus jau būnu pasiruošusi ir nusiteikusi, kad tikriausiai mažylis nežino, kaip čia tiksliai viskas bus ir kad aš galiu jam padėti, papasakoti, parodyti. Taip pat ir labai tikiu vaiku, kad jis gali įveikti pažintinį vizitą ir tikrai dantukus parodys.

Toks nusiteikimas labai svarbus, nes vaikai jį jaučia. Lygiai taip pat svarbu, kad komfortiškai jaustųsi, būtų ramūs ir susidomėję vaiką lydintys tėvai. Labai padeda pasiruošimas namuose (dainelės, knygelių skaitymas, pasakų sekimas, žaidimai, susiję su apsilankymu pas odontologą). Tuomet klausimų ir neaiškumų vaikui lieka mažiau, jis žino, ko atėjo, kaip atrodo gydytojas, kėdė, įrankiai. Smalsu, ar tikrai viskas taip, kaip toje knygelėje namuose.

Manau, labai svarbi mano darbo dalis yra neskubėti. Stengiuosi pirmiausia pakalbinti tėvus, aptarti klausimus, kurie yra aktualūs vizito metu, kad vaikas turėtų laiko apsiprasti su mano ir šalia girdimu mamos, tėčio balsu, kabinetu. O tuomet palengva, atsižvelgdami į vaiko amžių ir gebėjimus, kartu su tėvais apžiūrime dantukus. Štai tokia ir ta paslaptis – smalsumas, švelni šypsena ir žaidimas.

Kada vaikui siūloma sedacija? Kokios nejautros rūšys jiems taikomos?

Goda Usevičiūtė:

Dažniausiai vaikučius pavyksta prikalbinti gydytis dantukus – tai gydytojo, tėvelių ir vaiko bendro indėlio rezultatas. Tačiau jeigu vaikas labai mažas, esant daugybiniams ėduonies pažeidimams, nekontroliuojamai baimei, tam tikriems raidos sutrikimams, siūlomas gydymas su sedacija. Tuomet dirbame komandoje drauge su gydytoju anesteziologu.

Išskirčiau tris sedacijos rūšis. Kaukinės sedacijos metu vaikui ant veido uždedama kaukė, į kurią jis keletą kartų pakvėpuoja, kol užmiega. Ši procedūra trumpa: galime suteikti skubią pagalbą, ištraukti dantuką, atlikti pasaitėlio korekciją, sugydyti nedidelę skylutę. Jei procedūrų apimtis didelė, rekomenduojama bendrinė nejautra, kuri trunka kelias valandas ir galime sugydyti visus dantukus.

Trečioji rūšis – peroralinė sedacija, kai vaikui sugirdomi vaistai. Jie sukelia slopinantį poveikį, todėl vaikas būna ramus, tarsi apsnūdęs, vangiai reaguoja į aplinką, bet neužmiega. Toks poveikis trunka iki valandos ir per šį laiką galima sugydyti 1–2 dantukus. Tačiau ši sedacija turi ir trūkumų – medikamentai suveikia ne visiems vaikams arba sukelia atvirkštinę reakciją: vaikas gali tapti irzlus, piktas.

Prieš bet kurią sedaciją būtina gydytojo odontologo konsultacija, kurios metu aptariame jos reikalingumą, gydymo planą, įvertiname vaiko sveikatos būklę, gretutines ligas, alergijas. Tėveliai supažindinami su sedacijos eiga ir detaliai paaiškinama, kaip procedūrai pasiruošti, kad viskas vyktų kuo sklandžiau.

Vitalija Tučė:

Tikrai yra pacientų, kurie per maži, kad sugebėtų įveikti gydymo iššūkius, arba kartais reikia labai sudėtingo gydymo – tuomet rekomenduojame jį atlikti su sedacija. Kartais vaikai turi labai neigiamų ankstesnių gydymo patirčių, kurioms perlipti reikia laiko, o burnytėje jau yra skaudantis, skubaus gydymo reikalaujantis dantis. Tokiu atveju, net jei ir matau, kad vaikas galėtų priprasti, imti pasitikėti gydytoju ir įveikti gydymą, bet laiko tam pasiruošti nebėra – skauda jau dabar. Taigi, visos situacijos labai įvairios ir priežasčių gydymui su sedacija yra daug.

Tikrai tai nėra geriausias variantas kiekvienam vaikui, tačiau labai džiaugiuosi, kad šiais laikais vaikų odontologijoje turime tokį pažangų gydymo variantą, kuris leidžia padėti vaikui be streso, skausmo ir nemalonių prisiminimų įveikti didelius gydymo iššūkius.

MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kas svarbiausia renkantis geležies preparatą? Vitaminas D: kodėl reikia vaikui papildomai ištisus metus. Suviduriavote – gelbėkite mikrobiotą.

PAVASARIO LIGOS. Kodėl svarbu gydyti net paprastą peršalimą.

BŪKIME SVEIKUČIAI . Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažų vaikų dantukų problemas. Mažiau sėdėjimo ir daugiau žaidimų.

KŪDIKIS. Švari, bet ne sterili kūdikio aplinka. Psichologė K. Tarnauskienė  Tėtis – žindymo sergėtojas. Gelbėjame odelę nuo atopinio dermatito.

TĖVAI. Po skyrybų vaikas nenori bendrauti su vienu iš tėvų: ką daryti?

MOTERŲ LIGOS. Makšties uždegimo gydymas jodo povidonu.

VAIKAS LAUKE. Vaiko apranga pavasarį – į ką atkreipti dėmesį.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. pavasaris
[raw]

[/raw]

Baltos dantukų dėmės

Balta dėmė pastebima kaip praradusi blizgesį tarsi matinė dantuko vieta. Balta dėmė yra pirminės stadijos ėduonis. Ji rodo, kad dantis netenka mineralų, tapo trapesnis ir labiau pažeidžiamas. Mažiems vaikams baltos dantukų dėmės atsiranda dėl vadinamojo buteliuko ėduonies, t.y. kai vaikas nepaleidžia iš rankų buteliuko su sultimis ar kitais saldžiais skysčiais ar prieš užmigdamas geria pieną. Burnoje saldūs gėrimai ar pienas skyla į rūgštis, kurios ardo dantų emalį.

 Ką daryti?

– pastebėjus baltą dantuko dėmę būtina nedelsiant pasikonsultuoti su vaikų odontologu;

– ikimokyklinio amžiaus vaikų dantukus turi išvalyti tėvai vaikų odontologo rekomenduotu šepetėliu ir pasta;

– vaikas turi valgyti 5 kartus per dieną, t.y. 3 pagrindiniai valgymai: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir 2 užkandžiai;

– neduoti nuolat gurkšnoti saldžių skysčių ir pieno prieš užmiegant;

– kai vaikas supranta, ko iš jo norima, pamokomas 4–5 kartus paimti į burną vandens ir jį truputį palaikius išspjauti. Jeigu vaikas nurys vandenį, žalos nebus;

– įpratinti po valgio suvalgyti gabalėlį fermentinio sūrio, nes neutralizuoja rūgštis, ardančias dantų emalį.

Gelsvi, rusvi dantukai

Baltų dantukų spalvos pasikeitimo priežastys:

– dažniausia pageltonavimo priežastis yra higieninio apsileidimo pasekmė. Pageltimas rodo prasidėjusį ėduonį arba įsisenėjusias apnašas;

– kartais pieninių dantukų spalva gali būti pasikeitusi, jei mama nėštumo metu vartojo tam tikrų vaistų;

– per didelis fluoro kiekis geriamajame vandenyje. Dėl per didelio fluoro kiekio dantys gali pasidaryti margi, dėmėti. Tokie dantys mažiau atsparūs bakterijų poveikiui, trapesni, praranda blizgesį. Tokius dantukus reikia dar stropiau prižiūrėti, dažniau su vaiku apsilankyti pas vaikų odontologą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, nustatytas ribas gamtinės kilmės fluorido kiekiai viršija dalyje šiaurės vakarų Lietuvos – Klaipėdos, Kretingos, Palangos, Šiaulių, Raseinių, Telšių, Mažeikių, Skuodo ir Kelmės savivaldybėse – esančių vandenviečių vandenyje;

– vartojant kai kuriuos tirpalus, turinčius geležies, gali atsirasti tiek pieninių, tiek ir nuolatinių dantų spalvos pokyčiai. Ant dantukų atsiranda gelsvos, rusvos spalvos juostelių, dėmelių. Estetiškai jos atrodo nekaip, tačiau pieniniams dantukams nekenkia, neturi įtakos  ateityje išdygsiančių nuolatinių dantų spalvai. Skysčio, turinčio geležies, poveikis dantukams nepriklauso nuo jo naudojimo trukmės, o priklauso nuo geležies druskos rūšies, esančios jame. Ne visi skysčiai (tirpalai), turintys geležies, gali tapti dantukų spalvos pokyčių atsiradimo priežastimi. 

 Ką daryti?

– ikimokyklinio amžiaus vaikų dantukus turi išvalyti tėvai vaikų odontologo rekomenduotu šepetėliu ir pasta;

– vaikams, gyvenantiems Lietuvos regionuose, kurių vandenyje yra per daug fluoro, maisto gamybai naudoti nusipirktą kitų regionų šaltinio vandenį;

– dantukų spalvos pokyčių padeda išvengti skysčių, turinčių geležies, gėrimas per šiaudelį ir burnos išskalavimas vandeniu tuojau po skysčio išgėrimo. Mažas vaikas 4–5 kartus pamokomas paimti į burną vandens, ir jį truputį palaikius išspjauti. Jeigu vaikas vandenį nurys, žalos nebus. Skysčio, turinčio geležies, poveikis dantukams sumažės, kai pastarieji bus išvalomi tuojau po jo išgėrimo. Skysčio, turinčio geležies, sušvirkštimas švirkštu be adatos giliau į burną, tam, kad skystis turėtų mažiau sąlyčio su dantukais, yra nerekomenduotina priemonė, nes vaikas gali pradėti springti.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

 Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“, kurią parašė gydytojai ir Vilniaus universiteto dėstytojai Alfonsas Algimantas Vingras, Rūta Praninskienė, Virginija Žilinskaitė. Leidėjas „Alma Littera“, 2022 m.

Estetinės chirurgijos centro anesteziologas Erikas Užkurnys teigia, kad tokiais atvejais, kai atsiranda skausmingas pūlingas uždegimas, natūralu, jog vaikas nieko neprisileidžia. Tačiau gydyti būtina, nes bakterijos gali sukelti karščiavimą. Vėliau gali nukentėti ir nuolatiniai dantys. „Dideliam bailiukui klinikoje taikoma bendroji nejautra – taip vaikas išvengia papildomo streso, kai baimė yra didesnė net už patį skausmą“, – pasakoja specialistas. Anot anesteziologo, toks gydymo metodas pasirenkamas dažnai, jei vaiko dantys labai prasti ir tvarkyti reikia keletą jų arba vaikas bijo anksčiau patirtų nemalonių pojūčių. Bendra narkozė vaikų odontologijos kabinetuose atliekama vos keliose Lietuvos klinikose, mat procedūroje privalo dalyvauti anesteziologas.

Anesteziologas tikina, kad atminčiai narkozė neturi jokių pasekmių

Anesteziologas sako, kad mamos vengia narkozės, nes bijo, kad ji neigiamai paveiks vaiko sveikatą bei atmintį, tačiau tokios baimės nėra pagrįstos. „Narkozei taikomi trumpalaikio poveikio medikamentai, mieguistas vaikas paprastai išlieka iki valandos“, – sako anesteziologas E. Užkurnys.
Odontologai taiko dviejų būdų nejautrą – tai kaukinė arba medikamentinė anestezija. Pirmuoju atveju naudojamas inhaliacinis anestetikas yra labai lakus – tai reiškia, kad vaikas greitai pabunda, o vaistai pasišalina per plaučius. Bendrinės anestezijos metu skiriami trumpai veikiantys medikamentai (sutrinama tabletė), kurie taip pat pasišalina per kelias valandas.
„Bendrinė nejautra kenkia tiek pat, kiek ir įprasti vaistai. Vaikai su narkoze perrišinėjami 1-2 mėnesius gydant stiprius nudegimus – kad nepatirtų didelio skausmo ir streso. Ši narkozė nekenkia organizmui, o vaistai sukurti specialiai vaikams“, – sako E. Užkurnys. – „Jau po valandos mažasis pacientas gali valgyti, vykti į namus ir užsiimti mėgstamais žaidimais ir kitokia veikla.“

Baimę sukelia patirti nemalonumai

Odontologo kabineto kaip kankinimų kambario įvaizdis – jau praeityje. Šiandien daugelyje odontologijos kabinetų vaikai gydomi maloniau, lengviau, o ir odontologams į padeda įvairiausi triukai ir malonios staigmenos vaikams, pavyzdžiui, žaisliukai, plombų spalvos, animaciniai filmukai. Kai kurių vaikų galvose gimstančios baimės neretai yra pačių gimdytojų kaltė.
„Jokiu būdu negalima vaiko gąsdinti odontologu, neparodykite savo baimių, nežadėkite to, ko neišpildysite. Sėkmingai gydyti dantis įmanoma tik tuomet, kai bendradarbiauja visi – vaikas, tėvai ir odontologas,“ – sako Estetinės chirurgijos centro vaikų odontologė Sandra Žemgulytė.
Pasak specialistės, kartais tėvai namie prižada, jog dantų gydytojas nieko nedarys, o paaiškėja, kad dantis gydyti būtina skubiai. Tada gydytojui iškyla dilema – tesėti tėvelių pažadą ar ne.
Apsaugoti vaiką nuo streso galima lankantis pas odontologą profilaktiškai kas pusę metų, kad būtų laiku pastebėtas besivystantis ėduonis. Vizitas pas odontologą rekomenduojamas išdygus pirmiesiems dantukams.
Mažylio nerimą, ką darys gydytojas, psichologai rekomenduoja sumažinti žaidimu: pasikeisdami suvaidinkite „dantistą“ – vienas kitam patikrinkite ir suskaičiuokite dantukus.

Pirmieji dantukai

Kada pradeda dygti dantukai?

Dantukai kūdikiams pradeda dygti skirtingu metu. Tai priklauso nuo vystymosi ypatybių, mitybos, paveldėtų genetinių savybių. Dažniausiai dantukai pradeda dygti maždaug 6-7-ą mėnesį, bet kai kurie tėveliai pirmuoju mažylio dantuku puikuojasi jau 4-ą mėnesį ir anksčiau, o kitiems tenka laukti beveik iki metukų. Paprastai pirmieji pasirodo apatiniai kandžiai, o 8-9-ą mėnesį išdygsta viršutiniai pirmieji kandžiai, 10-ą mėnesį jau laukite viršutinių šoninių kandžių, o 12-ą – apatinių. Pirmieji krūminiai dantys pradeda dygti 12-15-ą mėnesį, 18-20-ą mėnesį pasirodo iltiniai, o 20-30-ą mėn. – antrieji krūminiai dantys.

Jeigu vaikui suėjo metukai ir neišdygo nė vienas dantis, reikia pasirodyti odontologui, nors ir tokiu atveju dažniausiai vaikui nėra nieko blogo. Dantukai gali vėluoti neišnešiotiems ir gimusiems per mažo svorio vaikams.

Daugumai mažylių dygstantys dantukai sukelia daug nemalonių pojūčių. Kūdikis gali pasidaryti irzlus, dirglus, nuolat nubusti naktimis, atsisakyti valgio. Jeigu pastebėjote, kad gausiai teka seilės, parausta, patinsta ir niežti dantenos, laukite pirmojo dantuko. Kai kuriems kūdikiams šiek tiek pakyla temperatūra. Kodėl atsiranda šios problemos?

Seilėtekis

Daugiau seilių atsiranda dar gerokai prieš dantukų dygimą. Dėl to gali parausti odelė aplink lūpas ir smakriukas. Odelė bus sveikesnė, jeigu seiles nuolat nuvalysite minkšta servetėle, o labai sudirgusias vietas patepsite specialiu tepaliuku.

Dantenų skausmas

Aštrus dantuko viršutinis kraštas įveikdamas dantenų audinį dirgina nervų galūnėles, todėl mažyliui skauda. Tai jį erzina ir vaikas tampa dirglus. Labiausiai skauda naktį, todėl kūdikis nubunda ir verkia. Šiuo periodu mažyliui reikia daugiau dėmesio ir meilės. Pabandykite jį sudominti nauju žaisliuku, dažniau paimkite ant rankų. Šiuo periodu nekaitaliokite vaiko dienotvarkės, nesiūlykite jam naujo maisto.

Jeigu kūdikiui labai skauda, dantenas nuramina specialus gelis nuo skausmo. Žirniuko dydžio gelio išspauskite ant švaraus savo piršto ir švelniai juo įtrinkite dantenų vietą, kurioje dygsta dantukas. Šią procedūrą atlikite po valgio ir prieš miegą. Tik nuo nemalonių pojūčių vietinės priemonės saugo trumpai, nes jas nuplauna seilės.

Galite atlikti švelnų dantenų masažą. Tai darykite vėsiu virintu vandeniu sudrėkintu marlės tamponu arba savo pirštu.

Niežulys

Mamos pastebi, kad dygstant dantukams kūdikiai pradeda viską kišti į burną. Taip mažylis pasikaso niežtinčias dantenas. Apžiūrėjus burnytę mama gali pastebėti, kad dantų dygimo vietoje dantenos paraudusios ir patinusios. Dantenų niežuliui malšinti nupirkite kūdikiui kramtuką. Jie gaminami iš silikono, gumos, kai kurių vidus pripildytas vandens. Yra ekologiškų kramtukų, pavyzdžiui, iš natūralios medienos. Tokie kramtukai saugūs kūdikiams ir nesukelia alergijos.

Pakilusi temperatūra

Temperatūra dėl dygstančių dantukų padidėja ne visiems kūdikiams ir nebūna aukštesnė kaip 37,3 laipsnio. Jeigu kūdikis karščiuoja, priežastis kita. Tai gali būti į organizmą patekusi virusinė infekcija. Todėl negaluojantį kūdikį būtinai turi apžiūrėti gydytojas.

Prastas apetitas

Kai kurie vaikai dygstant dantukams pradeda mažiau valgyti arba visiškai netenka apetito. Valgant labiau skauda dantenas, todėl nebrukite per prievartą kūdikiui maisto ankstesnėmis porcijomis – jis grįš prie įprastinės mitybos, kai tik pasirodys dantukai.

Kūdikis viduriuoja

Neapsigaukite, kūdikis dėl dantukų dygimo neviduriuoja. Šiuo periodu kūdikių išmatos gali suskystėti dėl padidėjusio dirglumo, nes skauda dantenas, bet viduriavimo sveikam kūdikiui tai nesukelia. Viduriavimo priežastis gali būti visiškai su dantukais nesusijusi infekcija. Todėl kūdikį reikia būtinai nuvežti pas gydytoją.

Pirmųjų dantukų priežiūra

Tinkamai prižiūrėti burnytę reikia pradėti nuo pirmojo dantuko, nes ir vienintelis dantukas turi būti švarus. Apatinius kandžius valykite be dantų pastos. Juos nuplauna seilės ir liežuvis, todėl ypatingos priežiūros nereikia. Pastos prireiks tada, kai išdygs viršutiniai kandžiai

Rodomąjį pirštą apvyniokite šiltu vandeniu suvilgytu marlės gabalėliu ir atsargiai patrinkite vaiko dantenas. Procedūrą atlikite ne anksčiau kaip 30 minučių po valgio, nes kūdikis gali atpilti.

Galite naudoti silikoninį šepetėlį, kuris užmaunamas ant piršto. Tai skaidrus antpirštis su daugybe trumpų minkštų šerelių. Juo ne tik nuvalysite pirmuosius dantukus, bet ir pamasažuosite dantenas.

Vėliau vaikui galima nupirkti įprastinį dantų šepetėlį. Jis turi būti pagamintas iš ekologiško plastiko, o šeriai minkšti ir iš sintetinės medžiagos, nes natūralūs šereliai ilgai neišdžiūna ir juose greičiau kaupiasi bakterijos.

Dantų pastą vaikui išrinkite pagal jo amžių (jis būna pažymėtas ant pakuotės). Mažyliai iki 3 metų dažnai pastos nuryja, nes nemoka išskalauti burnos. Todėl rinkitės pastą be fluoro arba turinčią jo ne daugiau kaip 500 ppm (šią informaciją rasite ant pakuotės). Vaiko dantukus valykite du kartus per dieną (ryte ir vakare). Nuo pat pirmojo dantuko tai darykite taisyklingai. Visi dantų paviršiai, išskyrus vidinius, valomi sukamaisiais judesiais, o vidiniai – šluojamaisiais.

Metukų vaiką jau reikia nuvesti pas stomatologą, kuris nuodugniai paaiškins apie dantukų priežiūrą.

Parengė Undinė Gilė

Gimdos gyventojo treniruotės

Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išsiaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas – čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus – maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje. Visa ši veikla puikiai dera su vaiko padėtimi gimdoje: ten dėl vietos stokos jis nuolat būna susirietęs ir be didesnių pastangų bet kada gali pasiekti rankelėmis savo burną.

Naujagimio rankų „pareigos“

Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos. Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują. Šis, nuneštas į krūtis, skatina pieną tekėti latakėliais, o iš pradžių – ir gimdos raumenų susitraukimus, taip padėdamas išstumti placentą ir stabdyti kraujavimą.

Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis. „Oda prie odos“ sąlytis labai svarbus ne tik mamos pienui gamintis bei tekėti krūtyse, bet ir vaikelio jutimų bei judesių raidai.

Pamirštųjų paguoda

Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu – mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti. Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą – motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas. Jeigu mažylis laiku nesulaukia ir negali pasiekti mamos krūties, tuomet jis gali rėkti, nuliūsti užkimęs, arba atranda kitą guodėją – savo pirštelį ar nykštį.

Jeigu alkio ir nusiraminimo poreikis, atsirandantis kai dar neišdygę dantukai, patenkinamas neuždelstu žindymu ir artimu bendravimu su mama ir tėčiu, tada kūdikiui neprireikia nei pirštukų burnoje, nei čiulptukų.

Netikri draugai

Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas. Prie čiulptuko pripratęs naujagimis ar kūdikis gali nebeimti krūties arba nebemokėti jos žįsti.

Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna – tarp vaiko dantenų lieka vos 4–5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis – dėl neprivalgymo, o mama – dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų. Čiulptukas mažina ir pieno gamybą, nes krūtis nebestimuliuojama tiek, kiek reikia.

Dar viena blogybė – čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji. Paūgėjęs vaikas, vėliau turėdamas pakankamai įdomios veiklos rankoms, kumštį ar pirštą iš burnos pats ištrauks, o čiulptukas burnoje vis tiek pasiliks, dažnai net blokuodamas vaiko tolimesnį vystymąsi… Čiulptuko mažyliui nereikia išspjauti, kad ranka paimtų kokį daiktą ar žaislą, todėl atsisveikinimas su čiulptuku užtrunka ir ne visada būna lengvas.

Pakviečia dantukai

Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai išmatuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu. Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties – dantukų dygimo sukeltų jutimų. Tikriausiai pirštas burnoje neliks nuolatinis vaiko įprotis, jeigu mažylis galės nusiraminti ant artimo žmogaus rankų, prisiglausti prie mamos krūtinės, o vaiko aplinka bus įdomi ir skatins tyrinėti.

Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas – sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę. Tačiau ar visada mamai reikėtų skubėti pusmetinuko kūdikio rankelę žūtbūt pralenkti?

Pažintys su savimi

Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas – susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna – pirmoji „tyrimų laboratorija“. Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos! Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą. Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai yra didžiulė pažanga. Jeigu kūdikio rankelę apmausite pirštine ar, juo labiau, pakeisite ją negyva guma – čiulptuku, šitą nuostabų gamtos pasiūlytą vystymosi šansą iš vaiko atimsite.

Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje. Augantis kūdikis yra homo sapiens – protingas žmogus, turintis atmintį ir kuriantis asociacijas tarp priežasčių ir pasekmių, todėl netruks ateiti laikas, kai mažylis jau ir rega pradės atpažinti valgį ir nevalgomus daiktus, o pastarųjų į burną nebekiš.

Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas… O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų. Nykščio čiulpimas ir užsitęsęs mažų vaikų onanizmas yra apleisto vaiko sindromo simptomai.

Nuvilioja žaisliukai

Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais. Jeigu vaiką sudominsime kokia nors veikla, kuriai reikalingos rankos, vaikas ištrauks pirštą iš burnos pats, nes laikyti pirštą burnoje ir darbuotis rankomis vienu metu sunku…

Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu. Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę. Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo. Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias. O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę. Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų. Geriau tiesiog palaipsniui sudaryti vaikui daugiau paskatų užsiimti kitomis veiklomis, taip pamažu išblės poreikis laikyti burnoje nykštį ir šio veiksmo žavesys.

Per ilgai – negerai

Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis. Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Mažylis negali susitvarkyti su savo emocijomis, o tokiu būdu jis stengiasi jas „užčiulpti“.

Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka. Kyla klausimas – kada jau šis įprotis turėtų liautis?

Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2–4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.

Kaip atpratinti?

Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Įtampa niekur nedingsta, tik išlenda vėliau ir kitomis, dažnai stipresnėmis formomis: vaikui dreba rankos, trūkčioja smakriukas, atsiranda mirkčiojimai… O pirštuką daugelis vaikų vis tiek čiulpia, – kai niekas nemato.

Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro. Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Emocinių išgyvenimų akimirkomis vaikams svarbiausia – saugumas.

Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms. Gal vaikui patiks statyti namus iš kaladėlių, minkyti plastiliną, piešti ar net kartu su mama tvarkyti kambarius.

Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus. Tik besąlyginė meilė nuvys vaiko nerimą, suteiks stabilią emocinę pusiausvyrą ir jam nebereiks save raminti čiulpiant pirštuką.

* * *

Ištrauka iš Kazimiero Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“