MAMŲ ISTORIJOS. Baletas, vandens sportas ir kitos trimetės mažylės pramogos.

RUDENS LIGOS. Skauda gerklę – skubėti į vaistinę ar pas gydytoją? Gripas ir COVID-19 – saugomės abiejų. Pediatrai: kada COVID-19 susirgusiam vaikui reikia tyrimų.       

VAISTINĖLĖ. Kaip įveikti didžiausius žarnyno priešus – virusus ir antibiotikus.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gydytojas A. Vingras Mažakraujystė (anemija). Kaip sustiprinti sveikatą? (partnerio turinys). Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės. Svarbiausios atopiniu dermatitu sergančio vaiko tėvų užduotys.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindyti negalima! Ar tikrai?

NĖŠTUMAS. Nėščiajai svarbūs vitaminai ir mineralai.

MOKOMĖS. 2–3 metų mažylio pasiekimai.

VERTA ŽINOTI. Ruduo – ne tik virusinių ligų paūmėjimo metas.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Kas buvo sunkiausia tuos dvejus metus namuose, o kas smagiausia?

Tai nebuvo sunkumai, o tiesiog naujos patirtys, su kuriomis mes patys nesame susidūrę.  Prisiminimuose yra likę tik smagiausios akimirkos: pirmoji šypsena, pirmieji žingsniai, pirmieji dantukai, žodžiai. Augame kartu: aš kaip mama, o ji kaip asmenybė.

Kaip išrinkote dukrelei vardą?

Dukrelei vardą turėjau išrinkusi jau tada, kai dar tik svajojau apie mergaitę. Berniukui irgi turiu vardą… Susidūriau su tam tikrais sunkumais, todėl Amelija man yra Dievo dovana, tai ir yra viena iš vardo reikšmių.

Nors dukrelei dar bus tik treji, ji jau išbandė keletą veiklų, kas labiausiai patiko?

Kol kas sunku pasakyti, kas labiausiai patinka, stebiu dukrelę ir jos nuotaikas. Noriai ji eina į baletą, taip pat aktyviai dalyvauja anglų kalbos pamokėlėse. Noriu išnaudoti kiekvieną progą, kol galiu, o ji vėliau pasirinks pati.

Pagrindinis užsiėmimų tikslas yra socialiniai įgūdžiai. Mes namuose bendraujame lenkų kalba, darželis irgi lenkiškas, o man svarbu, kad ji gerai mokėtų daugiau kalbų. Baletą pasirinkome todėl, kad jis lavina lankstumą, taisyklingą laikyseną, koordinaciją, muzikalumą, moko improvizacijos meno.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, dienotvarkė, įpročiai dar nėštumo metu?

Turbūt, kad niekas nepasikeitė, juk nėštumas nėra liga. Tiesa, nėštumo metu lankiau baseiną, gelbėdamasi nuo nugaros skausmų. Dirbu sėdimą darbą, turiu kraujotakos problemų, todėl baseinas man buvo kaip išsigelbėjimas ir, žinoma, malonus laiko praleidimas.

Ar pratinate dukrelę prie sveikos mitybos?

Stengiuosi… manau, kad geriausias pavyzdys vaikams – tai mes, tėvai. Todėl jeigu man labai norisi ko nors nesveiko, suvalgau Amelijai nematant. Daug kalbam apie tai, kas sveika, o kas ne, dažniausiai žaidimo forma. Naudojame edukacines priemones, kalbamės parduotuvėje. Manau, kad labai svarbu su vaiku daug kalbėti: apie viską, ką darai, kodėl pasirenki tam tikrus produktus, ką iš jų gaminsi, kas tai valgys.

Su mityba kol kas neturime problemų, o dėl saldumynų susitariame. Susitarimas labai paprastas: saldainiai po pagrindinio maisto ir ribotai. Pavyzdžiui, jeigu tai šokoladinis kiaušinis, tai tik vieną pusę per dieną. Stebiuosi, kad Amelija turi tokią stiprią valią: pati palieka gabaliuką rytdienai. Ryte būtinai pasižiūri, ar jis tikrai vietoje.

Nuo dvejų jau keliaujate į darželį, ar lengvai dukrelė įprato prie naujo gyvenimo būdo?

Nebuvo lengva nei man, nei jai. Džiaugiuosi tik tuo, kad tuomet dar nebuvo karantino ir leido užeiti į grupę, pabūti su dukrele. Ir, žinoma, prie adaptacijos prisidėjo mūsų nuostabios auklytės. Buvo visko, bet daugiausia ašarų ir liūdesio. Dar ir dabar pasitaiko liūdnų akimirkų, bet paaiškinu, kad mama turi dirbti, o dukrelės darbas yra darželis, įvairiais būdais motyvuoju. Dabar lengviau, nes dukrelė jau supranta, kad yra pareigos, kurias mes privalome vykdyti.

Paprastai darželinukai dažnai serga, gal turite kokį stiprybės receptą?

Bijau apie tai kalbėti, turbūt kiekviena mama supras kodėl… Paprasčiausiai stengiamės daug laiko praleisti lauke. Turime Vakarų Škotijos baltąjį terjerą – tai vyro dovana man gimtadienio proga.  Šuniuko vedžiojimas yra mūsų kasdienybės rutina, nesvarbu kokiu oru. Mažylė labai prisirišusi prie šuniuko. Jeigu kartais paliekame ją pas tėvus, būtinai turime kartu palikti ir šuniuką: matyt, ji jaučiasi saugiau. Šuniukas – mūsų šeimos narys: švenčiame ir jo gimtadienį, kartu perkame jam žaisliukus.

Ar mažylę dažnai aplanko ožiukai, ir kaip su jais tvarkotės?

Tokiais atvejais stengiuosi pati būti labai rami ir bandau pažinti dukrelės emocijas. O jeigu labai sunku susikalbėti, tiesiog leidžiu jai pabūti vienai su savo nuotaikomis, stengiuosi nekreipti dėmesio, o vėliau apkabinu, ir viskas tą kartą susitvarko. Dabar yra emocijų metas, aplanko dažnai, bet suprantu, kad ir jai nelengva.

Kaip tėtis įsitraukia į dukrelės priežiūrą?

Tėtis yra Amelijos superherojus. Kol mama gamina, jis žaidžia su dukrele, dažniausia – su lėlėmis. Vieną dieną leidau jai išsirinkti žaislą, kaip paskatinimą už gerą elgesį, ir stebėjau dukrelę žaislų parduotuvėje. Ilgai nesvarstydama ji išsirinko mašinėlių trasą, teigdama, kad žais su tėčiu.

Kokios jūsų šeimos laisvalaikio tradicijos?

Mūsų laisvalaikio pomėgiai labai skiriasi: tėtis mėgsta motociklus, mama vandens sportą, todėl derinamės. Pavyzdžiui, kai tėtis žvejoja, mes tuo metu tyrinėjam gamtą.

Pastebėjau, kad mano mergaitė labai drąsi: nebijo nei su tėčiu, nei su mama plaukioti irklente. Aišku, laikantis visų saugos reikalavimų. Mūsų savaitgalis visada yra skirtas pramogoms, stengiamės kur nors išvažiuoti.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Ką veikėte prieš pradėdama savo verslą?

Kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra unikali, tačiau sumeluočiau sakydama, jog mano jaunystėje vyko kas nors ypatingo. Buvau tik ką pradėjusi gyventi – vienu žingsniu arčiau to tikrojo suaugusiųjų pasaulio, be patirties, šiek tiek naivi, ramiai gyvenanti mergina. Mokyklos pažymių knygelėje vien devintukai ir dešimtukai, ekonomikos studijos, bakalauro diplomas su pagyrimu, buhalterio specialybė, meilė, santuoka, magistro baigiamojo darbo aukščiausias įvertinimas. Atrodė, nuostabi ateitis laukė – tik eik ir imk, kas tau priklauso.

Kaip ryžotės pradėti nuosavą verslą, užuot ieškojus samdomo darbo?

Pirmasis darbas pagal specialybę nuleido iš debesų. Gal paskubėjau su išvadomis, tačiau ta ne vadovėliuose dėstoma teorija pasirodė tokia svetima ir bauginanti, tad norėjosi bėgti ir slėptis nuo jos kuo toliau. Taip mums su vyru gimė mintis kurti kažką savo ir nepriklausomo – pagal specialybę įgytas žinias taikyti versle: kurti sau, būti atsakingiems tik už save, stengtis dėl savęs ir skinti laurus tik sau.

Verslo pradžia buvo graži. Ambicijos, pozityvumas, tikėjimas geresniu rytojumi ir, be abejo, sėkme vedė į priekį. Pradėti buvo lengva, sunkiau išsilaikyti. Stengėmės viską atlikti patys su mažiausiomis sąnaudomis – juk kiekvieno verslo tikslas pelnas. Buvo sunku, įžengėm į dar vieną svetimą pasaulį, kuriame galioja savitos taisyklės, nuostatos, mechanizmai, principai, o prie jų reikia greitai prisitaikyti. Tada dar nesuvokėm, jog ne verslą sukūrėm, o savo pirmąjį vaiką – kaprizingą, reiklų, kasdien reikalaujantį daug dėmesio.

Kas sunkiausia sukantis savam versle? Kokius iššūkius patiriate?

Su iššūkiais susiduriu kasdien. Nelengva būti administratore, dizainere, fotografe, vadybininke, kūrėja, buhaltere, konsultante, vadove ir, be abejo, gera mama, rūpestinga žmona, namų šeimininke. Kalbant apie interneto platybes, tai lyg dvi skirtingos dimensijos – tai, kas buvo prieš dešimtmetį, ir kas vyksta dabar. Lietuvos kibernetinė erdvė labai patobulėjo, suaktyvėjo prekyba internetu. Žmonės nustojo bijoti pirkti tai, kas neapčiuopiama ir nepamatuojama. Atsirado begalė naujų prekių pasiūlos ir paklausos formų, tad šiandien svarbu neatsilikti nuo kasdien tobulėjančio pasaulio. Viską į savas vėžes sustatantis variklis yra konkurencija. Nori laimėti – dirbk ir kovok, kitaip – nieko nebus. Auginant namuose du vaikučius rūpintis dar ir verslu – iššūkis. Galiu prisipažinti, antrą kartą praeiti analogišką kelią – nuo pradžios iki šios dienos išvystyto internetinio verslo – nesiryžčiau, nedrįsčiau. Tik niekam to nesakykite! Šypsosi (aut.).

Kokie darbo namuose privalumai ir trūkumai?

Kaip didžiausią privalumą įvardinčiau laisvą darbo grafiką. Nereikia anksti keltis, stovėti pusantros valandos spūstyse, bijoti pavėluoti į darbą, visuomet atrodyti tobulai – tvarkingai sušukuotai, su makiažu, išlygintais rūbais. Bet egzistuoja vienas BET – namuose darbo neturėtų būti. Namai skirti šeimai ir poilsiui. Darbas, nors ir tavo asmeninis, turi būti už namų durų. Sandėliuke, lauke, nuomojamoje patalpoje – bet kur, tik ne namuose. Priešingu atveju nukentės svarbiausi – tie, kurių už jokius pinigus nenupirksi!

Kaip suderinate verslą ir šeimą, ypač, kai gimė sūnelis, ar daug laiko tenka atiduoti darbui?

Antrojo vaikelio gimimas atnešė begalinę laimę, bet ir didžiulę baimę. Sūnus gimė laiku sveikas, stiprus, įvertintas 9 iš 10 balų pagal Apgar skalę. Bet aštuntą parą mažyliui pakilo temperatūra, skubiai paskirti antibiotikai, tada sekė kelios dienos nežinomybės ir galiausiai išgirsta baisi diagnozė – bakterinis meningitas. Tą dieną žemė iš po kojų išslydo. Milijoną kartų klausiau savęs ir kitų, kodėl mums taip nutiko, – tuo metu nepalūžti buvo labai sunku.

Atsakomybė už ką tik pasaulį išvydusį mažylį, kuriam 24 valandas per parą reikėjo mano šilumos ir pienuko, padėjo atsigauti nuo streso ir dvasinio skausmo būsenos. Žinoma, baimės jūroje neleido paskęsti artimųjų ir draugų palaikymas. Ačiū daktarams, ačiū stebuklui, ačiū Dievui, kuris mūsų pasigailėjo – liga buvo įveikta be pasekmių. Be tų pasekmių, kurios priskiriamos šiam baisiam susirgimui, nors idealiai be pasekmių nepraeina niekas.

Sūnelio liga sujaukė tuometinį mano pasaulį, o juk ten, už durų, laukė dukrytė su vyru, jiems taip pat reikėjo meilės ir šilumos. Laukė ir tas mano pirmasis – virtualusis vaikas, juk užsakymai nepalauks, kol pagaliau teiksiuosi juos priimti. Vyras stengėsi kiek įmanydamas man padėti, atliko daugelį užduočių, jis – mūsų superherojus! Vertinant šį gyvenimo etapą per verslo prizmę, tapo aiški gerai žinoma tiesa – vienas lauke ne karys. Stabiliai verslo plėtrai reikalinga gera protingų ir atsakingų žmonių komanda tam, kad susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms viskas nesugriūtų kaip kortų namelis.

Ar sunku derinti verslą ir vaikų auginimą kartu? Taip. Verslui liko mažiau laiko, dažniausiai tai metas, kol vyresnėlė mokykloje, o mažasis miega. Kaip bus toliau, nežinau, bet reikia tikėti, kad viskas bus gerai. Patirtis, nuovargis, nesėkmės ir nusivylimai grūdina. Lygiai taip pat, kaip mažas vaikas daugelį kartų krenta tol, kol pagaliau sugeba tvirtai žengti savo pirmuosius gyvenimo žingsnius. „Tai, kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresnius“, – pritariu šiai gyvenimo tiesai. O ir vaikų šypsenos akimirksniu nubraukia visus sunkumus.

Kaip pasikeitė šeimos gyvenimas gimus antrajam vaikeliui, ar dukrelė nepavydėjo jam dėmesio?

Dukrytė ir sūnelis dievina vienas kitą, jie – geriausi draugai ir nutrūktgalviai. Pirmaisiais broliuko gyvenimo mėnesiais pavydo buvo, bet nedaug. Tai natūralu – juk atėjo naujas žmogutis, kuriam visi šypsosi, meilikauja, ima ant rankų, liūliuoja, dovanas dovanoja, šimtą kartų bučiuoja, jis visuomet šalia mamos. „O aš? Kur dėmesys man?“ – piktokai klausė vyresnėlė. Tokiomis dienomis stengėmės susėsti ir kartu ramiai, žiūrėdami į akis, bendrauti kaip trys lygiaverčiai asmenys. Klausėme, kas neramina, aiškinome, jog mažas žmogeliukas dar nieko nesupranta ir instinktyviai prašosi šilumos, valgio, jaukumo ir apsaugos. Ypač po patirto išgyvenimo dėl staiga užklupusios ligos.

Gabrielė protinga mergaitė, ji nugalėjo šiuos savo ožiukus. Dabar ji yra mano didžiausia pagalbininkė, namų šeimininkėlė, mano ausys ir akys, kai manęs nėra šalia arba esu užsiėmusi namų ruošos darbais. Kartu ji ir auklė mažajam. Kiekvienuose namuose pilna pavojų – slidi danga, laiptai, sofos, aštrūs baldų kampai, spintelės su gausybe nevalgomų ir nekramtomų, bet labai įdomiai atrodančių dalykų, pasiekiami dūžtantys daiktai, gyvūnai. Tiesą sakant, niekad vaikų neauginau ypatingomis šiltnamio sąlygomis, tačiau visuomet stengiausi būti ne tik jų mama, bet ir angelu sargu, numatyti bent žingsnį į priekį. Buvo vienas vaikas – buvo didžiulė atsakomybė už jį, dabar atsakomybė dviguba. Prioritetas visuomet buvo, yra ir bus – vaikai.

Gal turite kokių auklėjimo gudrybių, kurias taikote vaikams?

Vaikučių elgsena – tai mūsų pačių veidrodinis atspindys. Didžiausia mūsų gudrybė – pagarba ir lygiateisiškumas. Niekados nenuvertiname vaikų dėl to, jog jie dar maži, nesupranta. Vaikų kalba stengiamės paaiškinti rūpimus dalykus – tol, kol jie klausosi. Elgiamės pagal situaciją: kokie dvasiniai dalykai teikia vaikams džiaugsmo, kas priverčia vakare atsigulus į lovytę užmigti su plačia šypseną veiduke ir širdyje.

Antras svarbus auklėjimo akcentas – vaiko skatinimas mąstyti, knygų skaitymas. Auksinės protingų žmonių mintys teigiamai nuteikia, tampa atrama daugeliu gyvenimo atvejų.

Trečia – nedraudžiame vaikams žingsniuoti kartu su technologijomis. Galbūt mamos su manimi nesutiks – tai jų teisė. Mūsų nuomone, vaikas turi teisę išmėginti šiandien populiariausius žaidimus ir žaislus, aplankyti (kiek tik įmanoma) įdomiausias pramogų vietas. Turi būti visavertiškumo ir plataus pasaulio pažinimo balansas, priešingu atveju neįgyvendinti norai gali virsti agresijos, pykčio ir nusivylimo užuomazga: aš nenoriu, aš nemoku, aš negaliu, arba – jau per vėlu.

Ką patartumėte kitoms mamoms, kurios galvoja apie savo verslą, bet nesiryžta?

Iš pradžių – pagalvoti apie vaikų gerovę: užduoti sau klausimą ir sąžiningai atsakyti, ar sugebėsiu gerai pasirūpinti savo mažuoju užsiimdama ta veikla, ar tai iš viso realu? Tikrai nenuteikiu pesimistiškai, skatinu realistiškai galvoti. Nepasitikėti teorija, o išmėginti praktiškai – pasiūlyti vienokį ar kitokį produktą, tada įvertinti, ar jo paklausa stabili. Sudaryti logišką ir tikslų verslo planą, aiškiai viską aprašyti ir nedvejoti tuo, ką nori įgyvendinti. Suprasti, jog viską sukurti reikės pačiai.

Galima prirašyti visą knygą patarimų, bet didžiausias variklis turi būti atsakomybės ir pareigos jausmas. Jeigu kyla dvejonių – vien noro ir to „ai, gal man pasiseks“ – neužteks. Geriau tuomet nerizikuoti ir nepradėti. Juk svarbiausias kiekvienos mamos gyvenimo siekis jau įgyvendintas – tai jos vaikai.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Motinystės atostogų metu dalijotės informacija su kitomis mamomis organizuodama paskaitas. Kaip suderinote gausius darbus?

Tuo metu auginau pirmąją dukrytę, su kuria darėme viską kartu: abi važiuodavom į parodas, renginius ir t.t. Esu labai organizuota ir operatyvi, tad man trūko veiklos, todėl buvo vienas malonumas kažkuo užsiimti. Nors gyvename dideliame name, kurį reikia prižiūrėti, visada rasdavau laiko žaisti ir kitaip užsiimti su Gabriele, o jos pietų miegelio metu ar vakarais organizuoti mokymus. Gabrielė buvo labai ramus ir geras kūdikis.

Augindama pirmagimę organizavote net labdaros akciją vaikų namuose, papasakokite apie tai plačiau. Kas paskatino imtis tokios iniciatyvos?

Nuo mažens man buvo diegiama, kad tai, ko nebenaudosi, reikia atiduoti kitiems. Organizavau šias akcijas Vilniaus, Kauno ir Alytaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Buvo labai smagu ne tik dėl to, kad pavyko rasti daug rėmėjų, kurie skyrė savo produkcijos. Į kiekvieną įstaigą dar vežėme po linksmą kalėdinį pasirodymą vaikams – su dainomis ir muzika. Buvo gera matyti žybsinčias vaikų akytes. Ir dabar, kai tik galiu, stengiuosi atsiliepti į vieną ar kitą pagalbos šauksmą.

Gimus antrajai dukrytei, dirbti pradėjote jau po kelių mėnesių. Kaip suderinote mamos pareigas ir darbą?

Gimus Deimantei, išties buvo sunku, kankino pilvo diegliukai ir ji labai blogai miegodavo. Aš apie miegą buvau pamiršusi iki kokių 7 jos mėnesių. Kad negyvenčiau vien mintimis apie namus, sauskelnes ir kitus vaikiškus dalykus, pasinėriau į darbus. Niekada negalėjau būti vien mama: nors motinystė teikia daug džiaugsmo, bet rūpi užsiimti ir mėgstama veikla. Kadangi esu labai organizuota ir negaliu sėdėti be veiklos, įsigudrinau puikiai suderinti visus darbus. Kartais energija išsenka, bet labai greitai pasikraunu ir vėl einu pirmyn. Augti visose srityse mane skatina dukrytės, kurios yra šypsenų ir geros nuotaikos įsikūnijimas.

Kai Deimantė paaugo iki trijų mėnesių, pradėjau dirbti nepriklausoma personalo atrankų partnere. Ši veikla man labai patinka, tad išmokau laviruoti tarp savo mamos pareigų ir darbo. Dirbdavau anksti rytais, miegelių metu, vakarais, kartais kviesdavomės pagelbėti ateinančią auklytę. Energijos man užtekdavo viskam – dieną dirbti ir prižiūrėti Deimantę, vakarais skirti dėmesio grįžusiai iš darželio Gabrielei, pažaisti su ja. Užsiimdavome su dukrelėmis kartu su vyru: vienas žaisdavome ir mokydavomės su viena dukra, kitas – su kita.

Kas paskatino, užuot ieškojus samdomo darbo, kurti savo verslą?

Personalo srityje dirbu faktiškai nuo pat savo karjeros pradžios, kai baigiau viešojo administravimo magistro studijas universitete. Tad jau gerokai per dešimtmetį mano veiklos sritis yra žmogiškieji ištekliai. Teko dirbti tiek mažose organizacijose, tiek labai stambioje, todėl patirtis daugialypė. Kadangi pastaruoju metu intensyviai dirbau kaip nepriklausoma atrankų partnerė, nusprendžiau įkurti savo personalo atrankų agentūrą „Gera augti“. Augimas man svarbus visada ir visur, noriu augti ne tik kaip mama – kartu su savo nuostabiom dukrytėm, bet ir kaip specialistė, taip pat – prisidėti prie kitų įmonių augimo. Nestingu energijos, atkaklumo ir organizuotumo, taigi nuosavas verslas – kaip tik man.

Džiaugiatės draugiškomis, gero būdo dukrytėmis. Kaip jas auklėjate, kad pasiekiate tokios tobulybės? Kaip išvengiate vaikiškų ožiukų?

Ožiukai tikrai mūsų neaplenkė, bet į juos žiūrime kaip į raidos etapą. Kartais pasipykstame, kartais nekreipiame dėmesio – būna visaip, bet gyvename labai draugiškai ir linksmai.

Gabrielė tvirto liūtiško charakterio (ji liūtas pagal horoskopą) – visur nori būti pirma ir geriausia, tačiau mums kažkaip pavyko išvengi konkurencijos tarp mergaičių. Nebuvo nė karto, kad viena kitą tyčia nuskriaustų, supyktų ar pavydėtų. Šia prasme jos idealūs vaikai – be galo myli viena kitą ir kasdien tai sako daugybę kartų, o pirmiausias žodis atsikėlus būna – sesė. Jos abi yra ramios ir sukalbamos mergytės. Mažąją Deimantę darželyje vadina žiburėliu, nes ji visada šypsosi iki ausų – net ir neišsimiegojusi ar pavargusi.

Mes su vyru stengiamės kuo daugiau užsiimti su dukrelėmis: daryti įvairius darbelius, kartu žaisti, dėlioti loginio mąstymo dėliones – kiek įmanoma ugdyti tiek motorinius, tiek intelektinius gebėjimus. Esame gana griežti tėvai, nes mūsų vaikai turi tam tikras taisykles, kurių laikosi, tačiau būname ir labai lankstūs – pasiduodame dukrelių šypsenoms.

Minėjote apie šeimos tradicijas ir taisykles, kurių laikotės, kokios jos?

Pirmiausia, prie dukrelių priežiūros ir auklėjimo labai daug prisideda tėtis – kai tik turi laisvo laiko. Kasdien, jeigu nebūna išvykęs į verslo komandiruotes, veža mergaites į darželį, pina kasas, nepraleidžia žaidimų, kartu dainuoja. Kūrybingai ir smagiai tėtis padeda kurti įvairius darbelius, kuriuos reikia nešti į darželį. Jis neskirsto darbų į mamos ar tėčio – mes viską darom bendrai.

Nuo pat pirmų dienų, kai gimė Gabrielė, o vėliau ir Deimantė, stengiamės kai kuriuos darbus daryti visada tik kartu, pavyzdžiui, nuprausti mergaites. Maudynės vonioje – taip pat bendras ritualas: kol mergaitės pliuškenasi, tėveliai būna kartu. Paskui paguldome, pabučiuojame abu kiekvieną dukrelę. Kartu einame į vaikiškus renginius ir daug kitų dalykų, kai tik galime, darome kartu. Mūsų taisyklė, kad kiekvieno indėlis turi būti vienodas ir vaikai turi jaustis mylimi.

Ketverių Gabrielė – tikra mažoji modeliukė. Ar domitės šia sritimi, kažkaip ruošiate mergaitę tokiam užsiėmimui?

Gabrielė ne tik modeliukė, ji mokosi šokti, puikiai sekasi ir dainuoti, tad laviname ir balsą. Nuo šių metų ji pradėjo lankyti anglų kalbos užsiėmimus ir turbūt mielai lankytų dar daug būrelių.  Mes mergaičių neverčiame – leidžiame rinktis pačioms ir daryti tai, ką jos nori. Gabrielė nuo mažens dainuoja ir šoka prie televizoriaus, dainuoja automobilyje, deklamuoja eilėraščius darželyje per šventes ir t.t. Mergaitė yra aktyvi ir turi daug gebėjimų, o mes tik padedame atrasti tai, kas jai patinka.

Gabrielė nelanko jokios modelių mokyklos ir specialiai tikrai jos tam neruošiu. Jos didelės akys ir ilgi plaukai nuo pat mažų dienų labai patinka fotografams, todėl jau beveik trejus metus Gabrielė kviečiama dalyvauti fotosesijose, atstovaujant Lietuvos gamintojų prekių ženklus, mergaitė dalyvauja įvairiuose žurnalų projektuose ir t.t. Gabrielei tai yra dar vienas smagus užsiėmimas, o kai prisijungia ir mažoji sesutė su savo užburiančia šypsena, abiem modeliukėms kartu – dar smagiau.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

– Kokia buvo pradžia: studijos Vokietijoje, meilės istorija?

Latvijoje mokiausi muzikos pedagogės profesijos. Trečiame kurse draugė įkalbėjo studijuoti kartu Vokietijoje pagal „Erasmus“ programą. Įgijau mokslo ir gyvenimo užsienyje patirties, sutikau draugų, daug keliavome, svarbiausia – Vokietijoje sutikau būsimą vyrą Liną.

Latviai su lietuviais užsienyje susitinka kaip broliai. Taigi, ir mes – trys latviai ir penki lietuviai, labai gražiai bendravome ir dar vis nepamirštame vieni kitų. O Linui aš labai patikau. Iš pradžių bandėm susikalbėti rusiškai, tik man nepavyko, taigi perėjome prie anglų kalbos. Deja, po Vokietijos man reikėjo grįžti atgal į Rygą, o Linui į Vilnių. Tai buvo sunkus išbandymas – nežinojome, ar pavyks išsaugoti mudviejų draugystę. Kas antrą savaitę važinėjome vienas pas kitą trejus metus, kol baigėm mokslus. Tuomet radau mokytojos darbą Vilniaus Tarptautinėje mokykloje ir atvažiavau gyventi į Lietuvą, o po pusmečio pradėjau lietuviškai kalbėti.

– Ar sunku buvo palikti Latviją, įprasti prie gyvenimo Lietuvoje?

Palikti draugus, šeimą, šalį buvo nelengva. Reikėjo įprasti prie visko iš karto: prie naujų namų, žmonių, šalies, prie kitos kalbos. Iš pradžių kalbėjau angliškai ir klausiausi lietuvių kalbos: pirmosiomis dienomis tiesiog skaudėjo galvą. Bet vardan meilės viską gali padaryti: randi naujų draugų, išmoksti kalbos, įsijauti į tradicijas ir pradedi gyventi visavertį gyvenimą svetimoje šalyje, kuri ilgainiui tampa sava.

– Kaip sugalvojai įkurti savo „Kindermusik“ mokyklėlę? Ką patartum kitoms mamoms, kodėl verta lankyti muzikos pamokėles?

Per dešimtį darbo metų sukaupiau didelę muzikos pedagogės patirtį, dar mokiausi papildomai. Baigiau „Kindermusik“ programos kursus, gavau licenciją. Nuosava mokyklėlė – buvo mano svajonė, o „Kindermusik“ tai tik paskatino. Mano mokyklėlė veikia tik tris mėnesius, bet jau sulaukiau trisdešimties vaikų – nuo dviejų mėnesių iki septynerių metų. Vedu skirtingas pamokėles pagal amžių ir individualias dainavimo pamokas.

Muzika – pats priimtiniausias būdas vaikams mokytis. Muzika juos lavina ir psichologiškai, ir fiziškai, vaikas greičiau vystosi. „Kindermusik“ pedagogai daugiausia moko tėvus, nes tėvai – geriausi savo vaikų mokytojai. Visai maži kūdikėliai reaguoja į mamos balsą: kai mama dainuoja, nurimsta ir jaučiasi saugūs.

Ritmiški šokio judesiai padeda vaikui pajusti erdvę. Grojimas instrumentu lavina ne tik ritmo jausmą, bet ir judesius, koordinaciją, kurios vėliau prireikia mokantis rašyti. Mamos prisilietimai, masažai ir mankštelės leidžia vaikui pajusti savo kūną, stimuliuoja raumenis, motorikos vystymąsi. Glostymas ir supimas padeda vaiko emociniam vystymuisi, todėl, mamos, nebijokite savo vaikų kuo daugiau nešioti, kalbinti, supti, šokti su jais. Mažyliai įgunda bedradarbiauti ir susitarti su mama ir kitais vaikais, taigi vystosi socialiniai gebėjimai. Vaikai, kuriuos supa muzika, daug optimistiškesni ir laimingesni.

Muzika padeda lavinti vaiko kalbą, atmintį. Vaikas išmoksta skirtingų dainelių ir atpažįsta instrumentų skambesį, lavina balsą. Tėvams patariu, ką su vaiku galima nuveikti namuose: daineles ir šokius jie gali kartoti su visa šeima.

Viena „Kindermusik“ programų – muzikinės anglų kalbos pamokėlės vaikams. Galiu tvirtinti, kad geriausias būdas išmokti anglų kalbos – dainuojant ir judant.

– Kokios įtakos „Kindermusik“ pamokėlės turi vienerių metukų ir devynių mėnesių Leilai?

Kai dukrelė dar nebuvo gimusi, aš daug dainavau ir jai, ir vaikams savo darbovietėje. Gimus Leilai, nuolat jai dainuoju. Net sukūriau mūsų abiejų šokius. Ji dar atsimena tuos, kurių seniausiai nebešokam, nes sunku nešioti paūgėjusią mergaitę. Leilai labai patinka „Kindermusik“ pamokėlės. Ji man padeda: pati parodo mamoms, kaip muzikuoti su vaiku.

– Kiek laiko abi su dukrele išbuvote namuose? Ar Leila mielai eina į darželį?

Visiškai nedirbau septynis mėnesius, po to iki dukrelės metų gimtadienio vedžiau po porą muzikos pamokėlių per savaitę. Buvo labai naudinga ištrūkti iš namų porą valandų per savaitę ir pasidžiaugti kita aplinka. Kai Leilai suėjo vieneri metai, turėjau daugiau pamokėlių, o Leila draugaudavo su močiute arba tėveliu. Jau nuo rugpjūčio vidurio Leila lanko darželį, kuriame labai gerai jaučiasi. Čia jai neatsibosta – išbūna tik pusę dienos, po to važiuojam namo miegoti, o po pietų einam kartu muzikuoti į nuosavą „Kindermusik“ mokyklėlę.

– Sakei, kad dukrelė kalba lietuviškai, latviškai ir angliškai. Kas ją išmokė tiek kalbų?

Leilai dar nėra dvejų metukų, bet jau pradeda kalbėti lietuviškai ir latviškai. Namuose šeimos kalba yra lietuvių, darželis – lietuviškas. Aš su ja šneku tik latviškai, daug dainuojam – ir latviškai, ir angliškai. Moku daug vaikiškų angliškų dainelių, kai kurias jau dainuoja ir Leila. Ji viską kartoja – nesvarbu kokia kalba dainuoju.

– Ką labiausiai norėtum veikti laisvalaikiu?

Daug metų Latvijoje ir Lietuvoje dainavau skirtinguose choruose, tai buvo mano mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Su chorais daug keliavome: buvau Amerikoje, Brazilijoje, daugelyje Europos šalių. Keliauti mėgstame abu su vyru, o dabar planuojam kelionę į Turkiją su dukrele.

Dalyvavau „Chorų karuose“, dainavau Stano tarptautiniame chore. Dabar pritrūksta chorinio dainavimo (jau dvejus metus nedainuoju) ir sporto – paroje tiesiog per mažai valandų. Džiaugiuosi, kad svarbiausiam savo pomėgiui – muzikos mokyklėlei, laiko nepritrūksta.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė