MAMŲ ISTORIJOS.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Ženklai, perspėjantys apie silpną imunitetą. Ką reikėtų žinoti apie vaiko dantukų gydymą? Svarbiausi vitaminai vaiko akims. Du zuikiai vienu šūviu: kaip stiliaus detalė gali apsaugoti vaikų akis?

RUDENS LIGOS. Nepasiduokime virusams. Apie kokias ligas perspėja kosulys? Kad sloga ilgai nekamuotų. Gydytojas A. Vingras Apie faringitą ir pavojingesnes ligas: epiglotitą ir laringitą.

MOTERS SVEIKATA. Hemorojus nėštumo metu: natūraliai, bet veiksmingai. Išsekote po gimdymo – galbūt trūksta geležies?

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Kaip žindymas paveikia vaiko ir mamos santykius. 

KŪDIKIS. Kaip prižiūrėti atopinio dermatito varginamą vaiką?

 VAIKAS LAUKE. Kaip aprengti vaiką, kad nesušaltų ir nesukaistų?

 Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Olga, kadangi jau esame pažįstamos, žinau tavo idėjas, įdomu, kodėl pasirinkai būtent tokį fotografavimo stilių?

Dažnai šio klausimo sulaukiu iš savo herojų. Manau, kad, tikriausiai, ne aš pasirinkau tokį stilių, o jis pasirinko mane. Pradžioje aš neturėjau nei stiliaus, nei aiškios vizijos. Tiesiog išmokau techniškai valdyti kamerą, o toliau… Juk fotografija – ne tik vaizdas, tam tikras paveikslėlis. Fotografija kalba apie žmones, kurie joje vaizduojami, ir apie žmogų, stovintį už kadro. Tai yra, tu savo viziją perduodi, savo vidinį pasaulį, savo vertybes.

Pradėjau nuo moterų portretų. Žinoma, labai daug praktikavausi su savo vaikais. Kūriau tokius pasakiškus vaizdus, kaip atvirutėse. O paskui atėjo momentas, kai man pasidarė nuobodi tokia klasikinė fotografija. Pajutau norą nuotraukoje perduoti kažką daugiau negu gražų vaizdą su mažyliu, vaiku ar mergina… Kad nuotrauka atspindėtų kažkokią vertybę ir realybę. Manau, kad galutiniam rezultatui daro įtaką ir tai, ką tu skaitai, ką žiūri, kokių fotografų darbus stebi, fotografuojant tai suveikia kaip orientyrai.

O aš maniau, jog stilius atsiranda dėl skirtingo retušavimo…

Iš dalies. Kalbant apie tai, anksčiau aš daug laiko skyriau redagavimui. Nenorėjau, kad išeitų per daug „saldu“. Man nepatiko valandų valandas sėdėti prie vienos nuotraukos, retušuoti… Kai žiūri į nuotrauką prieš ir po redagavimo, pamatai, kad gal pavyksta gražiai, ryškiai, tačiau trūksta tikrumo. Norėjau, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos. Kad jos daugiau bylotų apie gyvenimą.

Nuolat kažko ieškau, kažką bandau gerinti, keisti. Aš pati keičiuosi kaip žmogus, kaip asmenybė, o tai atsispindi ir vaizduose. Man atrodo neįmanoma du kartus padaryti tą patį – kaskart išeina vis kitaip. Todėl šis procesas, turbūt, begalinis. Dabartinis stilius susikūrė, manau, per pastaruosius metus. Buvo labai daug bandymų, fotosesijų, stebėjau savo žiūrovų bei herojų reakcijas. Supratau, kad jiems patinka. Ėmiau dar labiau gilintis į dalykus, kurie mane traukė, pradėjau labiau pasitikėti savimi. Ir nuotraukos tampa dar labiau… na, nenorėčiau sakyti unikalios, bet kitokios, išsiskiriančios iš bendro srauto.

O jeigu per tavo nuotraukas, per vaizdus galima būtų perduoti filosofiją? Kokias idėjas norėtum išreikšti nuotraukomis – žmonių, laimingų šeimų?

Pastaruoju metu fotografuoju daug mažylių. Tai yra, lankausi šeimos, kurioje gimė naujas žmogus, namuose. Tokioje šeimoje, ypač jeigu vaikelis visai mažas – mėnesio ar dviejų, vyrauja ypatinga aura, tų namų atmosfera labai jaudinanti. Ten žmonės susitelkę į naują žmogutį, į savo naujus pojūčius. Aš, būdama su jais, siekiu išsaugoti tuos jaudulio momentus. Nes visa tai labai greitai pamirštama… Buitis prislopina šias emocijas. Noriu, kad žmonės turėtų galimybę vėl patirti tą pojūtį – ypatingą jaudulį, švelnumą vienas kitam.

Visi suprantame, kad gyvenimas – ne vien saldus gražus paveiksliukas, būna įvairių etapų. Santykiai šeimoje gali būti sudėtingi. Dažnai lieka kažkokių klausimų, neišspręstų iki vaiko gimimo, kurie paaštrėja. Kiekvienoje šeimoje būna momentų, kai atrodo, kad viskas blogai, viskas vyksta netinkamai. O dar pažiūrime įvairių vaizdų instagrame ir atrodo, kad kitiems viskas puiku, o mums ne taip… Tokiomis akimirkomis žmonės gali atsiversti savo istoriją – paprastai aš darau ne kelis kadrus, o pasakojimą, kad jie turėtų galimybę pamatyti save iš šalies. Kaip jie žiūri vienas į kitą, kiek švelnumo prisilietimuose…

Dažnai nutinka taip, kad dėl kažko susierzini, supyksti ant mažylio – kai nežinai, kodėl vaikas verkia, kai reikalauja daug dėmesio; tada pavargsti, paaštrėja reakcijos. Pyksti ir ant savęs: kaip aš galiu pykti ant mažo žmogučio, kuris nuo manęs priklauso… Tokiais momentais mama gali pažiūrėti tas nuotraukas ir nusiraminti. Žinoma, tai ne panacėja, būna įvairių situacijų. Bet kartais pakanka grįžti į tuos pojūčius. Koks mūsų žvilgsnis, kaip laikome savo mažylį. Kiek meilės, švelnumo, šilumos jaučiame vienas kitam.

Žinoma, kas kartą perduodu nuotraukose ir dalį savo pasaulio. Bet stengiuosi nepamiršti, kad tuos vaizdus kuriu kitiems žmonėms, kad jie galėtų prisiminti šią savo gyvenimo dalį. Noriu padėti jiems pamatyti save iš šalies, pamatyti, kaip viskas nuostabu, kaip turime vertinti tai, kas dabar vyksta. Tuos vaizdus kuriu ne tam, kad kiti fotografai mane pagirtų, jog taikau kažkokius specialius efektus ir taip toliau. Noriu, kad žmonės patiktų patys sau, kad pamatytų, kokia šauni jų šeima, kaip jie gražiai bendrauja, kaip šilta jų namuose ir kiek tarp jų meilės. Tai noriu atskleisti nuotraukomis.

Puiku. O su savo vaikais tu irgi taikai tokią fotografijos terapiją?

Ir taip, ir ne. Šiek tiek gailiuosi, kad pradėjau intensyviai fotografuoti, kai mano mažieji vaikai buvo 3–4 metų ir jau ėjo į darželį. Mes neturime daug nuotraukų iš anksčiau… Tada neteikiau tiek reikšmės fotografijai: pagrindinės nuotraukos iš pirmųjų vaikų gyvenimo dienų, vyras kartais pafilmuodavo telefonu.

Kartais pasitaiko tokių dienų, kai tik noriu, kad manęs niekas neliestų. Galiu supykti, susierzinti, galiu nesuvaldyti emocijų, pakelti balsą ir būti labai griežta… Tokiomis akimirkomis padeda tie vaizdo įrašai telefone ir prisiminimai… Bet gerai būtų turėti ir kito žmogaus darytų mūsų visų nuotraukų albumą.  Iš didžiosios dalies mūsų nuotraukų, padarytų pirmaisiais vaikų gyvenimo metais, galima pamanyti, kad juos augina tik tėvas: manęs nuotraukose beveik nėra – juk aš fotografuoju. Deja, tada nekilo minčių pakviesti fotografą.

Pasakojai apie atidėto gyvenimo sindromą, kad žmonės dažnai atideda fotosesiją, ruošdamiesi tokiam jaudinančiam įvykiui, taip pat atideda ir gyvenimą. Fotografuoji namuose, tačiau ne visi noriai įsileidžia į namus. Kaip tau pavyksta įtikinti savo herojus, kad jau dabar, jau šiandien yra puikus metas įsiminti tam tikras akimirkas ir jas įamžinti?

Apie tai aš nuolat rašau. Ir ta auditorija, kurią jau turiu, manau, pradeda tai suprasti. Kai dažnai apie tai kalbi ir žmonės mato kitų žmonių istorijas, nuotraukas, jie supranta, jog aš netelkiu dėmesio į jų būstą. Pagrindinė vertybė – žmonės, o ne interjeras. Įtikinti kažkaip specialiai nebandau. Žmonės, kurie jau paskaitė, pažiūrėjo, priprato prie manęs. Ir kai jie kreipiasi į mane, dažniausiai jau yra apsisprendę. Bet būna kartais ir kitaip…

Pavyzdžiui, viena mama man rašė, kad jie gyvena labai mažame vieno kambario bute. Kad jie labai kukliai gyvena ir neturi tokio namo, kokius aš fotografuoju. Nusiunčiau jai nuotraukas, kurios buvo padarytos net neišeinant iš miegamojo. Visa fotosesija vyko viename kambaryje ir tai šimtas įvairių nuotraukų. Fotosesijos metu aš stengiuosi apimti viską – iš skirtingų pusių, skirtingų rakursų. Savo herojams pasiūlau, ką veikti, bet nesakau, kaip jie turi tai daryti. Stengiuosi tai užfiksuoti, o tam nereikalingi rūmai: tris žmones puikiai galima fotografuoti neišeinant iš vieno kambario. Užtenka lango ir kokio nors baldo, ant kurio galima atsisėsti ar atsigulti… Nors, tiesą sakant, turbūt, pakaktų ir lango, kokio nors pledo, kad susikurtų ypatinga istorija. Ir ta mama sutiko. Mes fotografavome Kaune, sename name. Tai buvo mažas butukas, bet toks jaukus, tiek daug pasakantis apie tuos žmones…

Moters kūnas keičiasi nėštumo ir gimdymo metu. Daugelis tai priima kaip kažkokį etapą, kurį reikia išgyventi, kuo greičiau bėgti sportuoti, atsikratyti tų pokyčių, kuriuos patyrei per devynis mėnesius. Bet juk iš tikrųjų gražiausios nuotraukos – tai švytinti mama, net atrodanti netobulai, ką tik gimęs mažylis ir tėtis, kuris taip pat pasikeitė… Ar moterims sunku pasiruošti fotosesijai?

Aš puikiai suprantu, jog negaliu paveikti kiekvienos moters nuomonės, kad ji susitaikytų su tuo, jog vos pagimdžiusi ji negali atrodyti kaip aštuoniolikmetė. Bet svarbu suprasti, kad mažylis greitai auga ir, jeigu nori įamžinti būtent šį laikotarpį, tenka nustumti nepasitenkinimą savimi į antrą planą. Kita vertus, bendras įspūdis labai priklauso nuo žmonių aprangos. Mamytėms patariu vilkėti laisvus drabužius. Parinkus tinkamus drabužius, galima suteikti mamai komforto jausmą, jeigu jie laisvi, malonių atspalvių, nevaržo judesių…

Namų aplinkoje nereikalingos sudėtingos šukuosenos, ryškus makiažas. Čia neatrodys adekvačiai puošnūs drabužiai, ilgi lakuoti nagai, kai laikote rankose naujagimį. Geriau tegul būna tiesiog prižiūrėti nagai. Tėčiai dažnai pergyvena, kad jų rankos šiurkščios. Bet tai toks įspūdingas kontrastas – didelės, plaukuotos, šiurkštokos tėvo rankos, kurios laiko mažytę, švelnią, trapią naują gyvybę. Kai vaikas užaugs, jis matys tuos kadrus – koks jis mažytis ir kokios stiprios tėčio rankos. Tai nuostabi realybė.

Socialinė žiniasklaida dažnai mus verčia jaustis negerai dėl to, kad esame natūralios, nes turime atrodyti kaip modeliai. Kad būtų parduodamos paslaugos, padedančios pasiekti tokią išvaizdą. Jeigu daugiau fotografų rodys mažiau retušuotus kadrus, kuriuose daug natūralumo – nekalbu apie apsileidimą, o tiesiog apie tai, ką mes dažnai matome gyvenime – mažiau moterys jaus kompleksų tuo laikotarpiu, kai dar neatsigavo po gimdymo.

Olgos Gotli nuotraukų galerija    

Kokiomis dar mintimis norėtum pasidalinti su kitomis moterimis?

Norėčiau patarti, kad spėtų mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis dabar gyvena. Mes dažnai arba liūdime dėl praeities, arba nerimaujame dėl ateities ir pamirštame apie tą gyvenimo laikotarpį, kuris yra dabar. Norėčiau žmones paskatinti įsiminti šias akimirkas. Kad fotografuotųsi, nesigėdytų nei savęs, nei kažkokių savo buities sąlygų. Kad neatidėliotų… Nesakau, kad reikia kas mėnesį kviestis fotografą. Bet, jeigu jūs norite išsaugoti tam tikras savo gyvenimo akimirkas, neverta atidėlioti vien dėl to, kad  dabar nelabai patenkinti savo išvaizda, savo būstu ir taip toliau.

Pagalvokite, kaip jums malonu dabar žiūrinėti savo vaikystės nuotraukas. Mes dažnai fotografuojame tik vaikus. Bet kaip svarbu bus vaikui matyti nuotraukose ne tik save mažą, bet ir žmones, kurie buvo kartu. Ir taip pat labai svarbu mamai prisiminti tuometinę save. Mes, moterys, dažnai labai kritiškai save vertiname: aš bloga mama, bloga žmona, nepakankamai gera vienur ar kitur. Turime sau labai daug reikalavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo. O kartais reikia pamatyti save iš šalies. Beje, neseniai fotografavau porą su mažyliu, kuriam buvo trys savaitės, ir mama nuolat kartojo tėčiui: „Pažiūrėk, ką mes sukūrėme. Mes, du žmonės, sukūrėme naują gyvybę. Juk tai nuostabu…„ Tai ir yra didžiausia vertybė.    

Kalbėjosi Viktorija Panfilenkova

Olgos Gotli šeimą fotografavo Tati Frank

MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kas svarbiausia renkantis geležies preparatą? Vitaminas D: kodėl reikia vaikui papildomai ištisus metus. Suviduriavote – gelbėkite mikrobiotą.

PAVASARIO LIGOS. Kodėl svarbu gydyti net paprastą peršalimą.

BŪKIME SVEIKUČIAI . Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažų vaikų dantukų problemas. Mažiau sėdėjimo ir daugiau žaidimų.

KŪDIKIS. Švari, bet ne sterili kūdikio aplinka. Psichologė K. Tarnauskienė  Tėtis – žindymo sergėtojas. Gelbėjame odelę nuo atopinio dermatito.

TĖVAI. Po skyrybų vaikas nenori bendrauti su vienu iš tėvų: ką daryti?

MOTERŲ LIGOS. Makšties uždegimo gydymas jodo povidonu.

VAIKAS LAUKE. Vaiko apranga pavasarį – į ką atkreipti dėmesį.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. pavasaris
[raw]

[/raw]

Penkiametės Izabelės mama Dovilė Baranauskienė vietoj karjeros mėgstamame darbe pasirinko dukrelės priežiūrą ir ugdymą namuose. Taip nusprendė dėl vaiko gerovės, kad mergaitė augtų apsupta besąlygiškos meilės, vadovaujantis prieraišios tėvystės principais, atliepiant vaiko poreikius. Tėvai neišsiskiria su dukrele ir keliaudami – jie visur drauge. Tik ketvirtam šeimos nariui auksaspalviui retriveriui Toriui tenka palaukti sugrįžtančių namiškių.

Kaip ryžotės palikti darbą, kad galėtumėte namuose auginti dukrelę? Ar nebuvo gaila?

Gyvenime susidėlioju prioritetus, išsigryninu savo norus. Tuomet tikrai nesudėtinga darbą iš namų suderinti su vaiko auginimu. Žinau, kas dabar geriausia man ir mano šeimai. Permainos manęs negąsdina, todėl, gimus vaikui, atsidaviau motinystei.

Į darbą biure planavau grįžti po 3 mėnesių, bet negrįžau ir po 3-ejų metų. Sprendimus pakoregavo ir pasaulinė pandemija. Jeigu kas nors man, karjeristei, pamišusiai dėl savo darbo, daugybės veiklų, būtų tai pasakę prieš gimstant dukrai, būčiau gardžiai pasijuokus. Dirbau labai mylimą darbą personalo ir rinkodaros vadove finansinėje įstaigoje, puikiame kolektyve. Bet tapus mama mano gyvenimo prioritetai pasikeitė. Liko graži patirtis.

Dėl savo sprendimų tik džiaugiuosi. Gimus vaikui, atsirado ilgai laukta ramybė ir pilnatvė. Išmokau neskubėti, nepavargti, atsisakyti, kas man nesvarbu ir nesukti dėl to galvos. Gyvenu harmonijoje, be didelio ankstesnio tempo, kai reikėjo lėkti, spėti, dalyvauti visur. Dabar man gera neskubėti ir tuo mėgaujuosi. Gera išjausti  akimirkas su vaiku. Raginu ir kitas mamas įsiklausyti į save, būtent jūs žinote geriausiai, ko reikia jums, ko reikia vaikui.

Iš kur semiatės žinių ugdymui? Juk mokytis daugelio dalykų reikia nuo mažumės?

Idėjų semiuosi iš kitų mamų, draugių, skaitau atitinkamas knygas, straipsnius. Kai domiesi, informacija pasiekiama vienu ar kitu būdu. Šiais laikais jos apstu, svarbu tik atsirinkti.  Man, turinčiai edukologijos bakalaurą, tai nesunku. Juokiuosi, kad tik tapusi mama, žinias, įgytas universitete, ir pritaikau praktikoje, nes iki tol niekada nedirbau mokytoja.

Mano visa darbinė patirtis finansiniame sektoriuje, o dabar mokau finansinio raštingumo savo dukrytę. Gerų praktikų patyriau ir išmokau studijuodama pagal  Erasmus programą Suomijoje. Man patinka skandinaviškas požiūris į vaikų ugdymą. Jei ir neturėčiau tokio išsilavinimo, idėjas reiktų tik išsirinkti. 

Namie ugdant vaiką man padeda rutina ir planavimas. Mokomės skaityti, rašyti, matematikos, darom įvairias kūrybines užduotis, sportuojame, muzikuojame, tyrinėjame. Viskas vyksta žaidimo principu ir su gera nuotaika, įkvėpimu. Būna dienų, kai tiesiog paklūstu vaiko norams, ir veikiame tai, ką nori ji, arba lekiame iš namų pramogauti. Myliu ir globoju savo vaiką, tikiu, kad moters pasiekimai ateityje, pasitikėjimas ir tikėjimas savimi, laimė dažnai priklauso nuo jos santykių su mama. Juk būtent šis ryšys dažniausiai ir padeda pagrindus visiems kitiems santykiams gyvenime. 

Nuo kokio amžiaus dukrelė jau keliavo su jumis kartu ir kaip ji jaučiasi kelionėje, kitoje šalyje? Ką iš savo patirties galėtumėt patarti kitiems tėvams, besiruošiantiems keliauti su mažu vaiku?

Mes keliones mėgstanti šeima ir visada keliaujam su vaiku. Mūsų kelionės savarankiškos, pažintinės ir gan aktyvios, kiek tai įmanoma keliaujant su vaiku pagal jo amžių. Izabelės pirma kelionė nelabai ankstyva – vienerių metukų.

Iki 3-ejų metukų dukrelė skrydžių metu miegodavo. Vėliau susidūrėm su ausų skausmu. Man pačiai skraidant reikia vaistų nuo skausmo. Pasitarus su gydytoja, dukrytei prieš kylant irgi duodu sirupo nuo skausmo ir įpurškiu nosies lašų. Skrydžio metu Izabelė užsideda vaikiškas apsaugines ausines, geria vandenį, valgo. Tai tikrai apsaugo nuo skausmo. Lėktuve dukrytė spalvina knygeles, piešia, pasiimam kelioninį žaisliuką, žaidžiam žodžių žaidimą, turim įsirašę filmukų. 

Maršrutus susiplanuojam namuose, o jų laikymasis priklauso nuo situacijos, oro sąlygų ir pan. jau nuvykus. Planuodama kelionę visada žiūriu, ką įdomaus galima nuveikti su vaiku, ką pamatyti, pasiteirauju feisbuke tų miestų grupėse.

Kelionėse dukrytei viskas įdomu. Iki 4 metukų visada imdavome kelioninį vežimėlį, kad pavargusi galėtų pailsėti ir numigti, o mes dėl to nestabdytumėm savo kelionės. Dar ant vežimo ir kuprinę pasikabindavome – nereikia nešti. Vieni pliusai. Kai dukrytė buvo mažesnė, rinkdavausi maršrutus, kurie tinkami važiavimui su vežimėliu. O dabar imam paspirtuką: kiek važiuoja, kiek eina savo kojytėm.

Jeigu rezervuoju pietums ar vakarienei vietas restorane, būtinai pasižiūriu arba pasiteirauju, ar priima su vaikais. Sužiūriu vaikiškus renginius, koncertus ar spektaklius, nuperku iš anksto bilietus. Lankomės teatruose, muziejuose. Nemėgstu zoologijos sodų, bet Paryžiuje esantį labai rekomenduoju – didelė teritorija, dauguma gyvūnų gyvena po atviru dangumi – panašiai kaip laisvėje.

Tik viena kelionė buvo tingėjimui – Zakinto saloje Graikijoje, kai laiką leidome viešbučio teritorijoje ir pajūryje, o buvo tik kelios pažintinės išvykos. Visada keliaujam tam, kad kuo daugiau patirtume ir pamatytume. Visokios kelionės yra naudingos! Nes iš kiekvienos vaikas grįžta gerokai ūgtelėjęs visomis prasmėmis. Kol kas keliaujame tik po Europą, dažniausia kryptis – Italija. Ten važiuojame traukiniais, automobiliu ir daug einam pėsčiomis. Italijoje keliauti su vaiku šaunu: italai myli vaikus, gatvėje senjoros kviečia vakarienės, vaišina ledais.

Artėjant kelionei, visada patikrinu dokumentų galiojimo datas, peržiūriu skrydžių bendrovės bagažo taisykles, nes atsiranda pakeitimų. Prieš kelionę pasirūpinam visais įmanomais draudimais, kiekvienas turime ir  Europos sveikatos draudimo korteles. Visus skrydžiui reikalingus dokumentus laikau vienoje vietoje. Kol laukiam lėktuvo, apžiūrinėjam lėktuvus pro langą, aptariam artėjančią kelionę ir pan.

Visada imu kelioninę vaistinėlę, kurioje yra termometras, pincetas ir  keli būtiniausi vaistai: nuo skausmo ir temperatūros, gerklės perštėjimo, nuo pilvelio bėdų, savo rankinėje visada turiu vaistą nuo  alergijos, kremą nuo vabzdžių įkandimų ir pleistrų. Jeigu kažko prireiktų daugiau – nusiperku vietinėje vaistinėje.

Kaip ir kasdienybėje, taip ir kelionėje, svarbiausia, mano manymu, yra nusiteikimas ir suvokimas, kad viskas yra mūsų požiūrio klausimas.

Lagaminais neapsikraunam, išmokau susikrauti daiktus visai šeimai labai apgalvotai, bet būtinos gražios suknelės man ir dukrytei. Viena kuprinė skiriama daiktams, kurie reikalingi oro uoste ir skrydžio metu.

Tėvams patarčiau pasirūpinti kelioniniu naktipuodžiu. Turim kelioninį  sulankstomą naktipuodį, kuris „auga” su vaiku ir vienkartinių lengvų naktipuodžių. Jie nėra brangūs, paprasti naudoti, saugūs, telpa ir į kišenę, lengvai išlankstomi.

Į vaiko drabužio kišenę įdedu vizitinę, kurioje vieno iš tėvų kontaktai, vardas ir pavardė. Kai keliavau į Italiją viena su vaiku kalėdiniu laikotarpiu, striukės vidinėje pusėje prisiuvau etiketę su kontaktais. Nors Izabelė žino svarbiausius asmens duomenis, bet man taip ramiau. Žinoma, prieš kiekvieną kelionę svarbu aptarti su vaiku elgesio taisykles, viską išaiškinti, išsiaiškinti, ar ji žino, ką turėtų daryti, jeigu pasimestų, kaip elgtis oro uoste, lėktuve.

Izabelė puiki keliautoja, paskutinė kelionė buvo pernai gruodį iš Helsinkio į Laplandiją pas Kalėdų Senelį. Kelionė buvo ilga ir pilna nuotykių: didelė pūga, elnių bandos pakelėje. Kasmet keliaujam į Italiją, ten malamės traukiniais ir automobiliu. Stengiamės, kad vaikas pažintų pasaulį ne tik iš knygų. Vis dar mūsuose vyrauja nuomonė, su ja susidūrėm ir mes, kad neverta imti vaiko į keliones: tai nepatogu, sunku, jis nieko neprisimins ir pan. Tačiau mums patinka keliauti kartu ir lengva! Taip, vaikas neprisimena pirmųjų savo kelionių, bet prisimenu jas aš, prisiminimai šildys visada, mes žiūrime kartu nuotraukas, vaizdo įrašus.

Ar dažnai dukrelė bendrauja su kitais vaikais, kur susiranda draugų?

Izabelė,  kaip ir aš, komunikabili asmenybė, draugų susiranda visur, kur nueina. Dukrelė turi savo mėgstamus žaidimų kambarius. Nuo ankstyvo amžiaus ji kartu su bendraamžiais lanko mokyklėles. Mums sekasi, nes Izabelę moko nuostabios mokytojos. Pradėjome nuo „Yamahos“, lankėme dailės ir keramikos mokyklą „Džiaugsmo ratas”, muzikinio ir kūrybinio ugdymo studiją „Džimba”. Izabelė nuolat šoka ir dainuoja.

Lankomės teatruose, muziejuose, parodose. Man svarbu, kad vaikas ugdytųsi visapusiškai. Lietuvoje esam buvę visuose vaikiškuose spektakliuose ir viename suaugusiųjų – balete „Bajederė“.  Lankėmės Milano teatre „La Scala”, Paryžiuje „Opera Garnier“.

Kaip jūsų namuose atsirado šuniukas – ne kiekvienam vaikui taip pasiseka? Ką manote, kodėl auginant vaiką verta turėti šuniuką?

Toris mūsų namuose atsirado dar prieš gimstant Izabelei. Aš, nors ir myliu gyvūnus, nesiruošiau turėti dar vieno po šuns netekties vaikystėje.

Mūsų šeimoje įvyko nelaimė – iškeliavo vyro mama, o Toris buvo jos šuo. Į mūsų namus atkeliavo jau suaugęs, didelis baltų pūkų kamuolys su charakteriu. Reikėjo laiko visiems susigyventi, susibičiuliauti. Kaip žinia, netekties skausmą patiria ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Tuo sunkiu laiku mes padėjome jam, jis – mums. Taip į mūsų gyvenimą atėjusios baltos letenytės pėduoja iki šiol. Šuo mūsų gyvenimui suteikė įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatino atrasti naujas kasdienybės spalvas. Tuo sunkiu laiku tai buvo terapija mums visiems.

Torio veislė auksaspalvis retriveris, mano nuomone, ideali vaikams: šuo, atrodo, visada šypsosi, jo šelmiškos ir gėrio pilnos akys, rodos, visada viską supranta, jis yra tikras džiaugsmo skleidėjas. Toris nėra vaiko žaislas, jis žaidimų draugas, visavertis šeimos narys. Žinoma, tam tikros ribos yra ir turi būti. Rūpesčių yra tik dėl Torio sveikatos. Jam jau 13 metų, o per pastaruosius dvejus metus jis patyrė ne vieną operaciją. Bet viskas išgyventa ir nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šuo suteikia mums kasdien. Norintys augintinio turi suprasti, kad tai didelė atsakomybė ir dar didesnė meilė.

Kai išvykstame atostogų, Toriu pasirūpina mūsų prosenelis arba kaimynas. Šunų viešbutis nepasiteisino, po jo Torį vežėme operuoti kojos. Šios veislės agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, yra nulinė. Jie yra bičiuliai, nori su visais draugauti. Izabelė su juo auga ir mokosi švelnumo, ištikimybės, atsakomybės. Žinoma, būna ir pykčių: vieną akimirką nepasidalija žaislais, o kitą jau dovanoja jam savuosius. Jis nuspalvina šeimos dienas savo šėliojimais ir, kaip kažkas pasakė, „leidžia ant savo uodegos suptis gražiausioms mūsų svajonėms“.

Papasakokite apie Izabelės dalyvavimą reklamose, kas paskatino? Kokios įsimintiniausios fotosesijos buvo? Turite daug gražių nuotraukų ir instagrame kuriate šeimos istorijos archyvą. Gal fotografija vieno iš jūsų hobis?

Pirmoji Izabelės fotosesija buvo 2–3 metukų – Lietuvos kūrėjų vaikiškų drabužių reklamai. Už pradžią esu dėkinga savo kursiokei Gintarei, parašiusiai žinutę apie atranką: „Dalyvaukit, tai kaip tik tavo Izabelei.” Niekada iki tol jokiose atrankose nedalyvaudavom. Atrinko. Buvo pirmas susitikimas po uždaros pandemijos. Visi išsiilgę bendravimo – jaudinausi, kaip pavyks.

Pavyko gerai! Vėliau apie atrankas parašydavo bičiuliai, agentūros. Dalyvavimas reklamose, fotosesijose ir filmavimuose Izabelei yra tarsi smagūs žaidimai, ji įsijaučia į vaidmenis. Smagus pasiruošimas, pats procesas ir, žinoma, rezultatas: turi gražių profesionaliai padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Taip pat mokosi finansinio raštingumo – pati planuoja, kaip išleis ar taupys savo uždirbtus pinigus.

Būtent filmavimo aikštelėse užsimezgė gražios draugystės. Jai patinka dėmesys, patinka save matyti reklaminiuose stenduose mieste ar per televizorių.  Man, kaip mamai, svarbu, kokia tai reklama, kokia reklamos žinutė, kaip jausis vaikas. Jeigu kyla abejonių, nedalyvaujam.

Įsiminė amerikietiškai rinkai skirta naujo kraujospūdžio matuoklio su programėle reklama. Izabelė dar ir dabar prisimena įdomių istorijų papasakojusį „netikrą“ senelį, su kuriuo dalyvavo filmavime. Dukrai paliko įspūdį draudimo bendrovės reklama, kur reikėjo ne tik nusifilmuoti, bet ir įrašyti reklamoje skambančią dainelę tikroje garso įrašų studijoje.

Man patinka grožis visur ir visada, taip pat ir gražios nuotraukos. Daug fotografuoju, mėgstu fiksuoti akimirkas. Neleidžiu prisiminimams tūnoti užslėptiems telefone ar kompiuteryje – spausdinuosi nuotraukas. Pildau fotoalbumus, puošiu namus gražiausių akimirkų vaizdais.

Jeigu nefotografuoju pati, žinau į ką galiu kreiptis. Turiu kelis mėgstamus fotografus ir žinau, kad rezultatas bus toks, kokio tikiuosi ir dar geresnis. Visai neseniai dukrytę pakvietė fotografuotis  su alpakomis. Esu dėkinga fotografui už nerealius jausmus ir tobulą rezultatą Žinoma, norint tobulų kadrų, reikia atsakingai pasiruošti: svarbus nusiteikimas, gera nuotaika, derantys drabužiai ir avalynė. 

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė