Penkiametės Izabelės mama Dovilė Baranauskienė vietoj karjeros mėgstamame darbe pasirinko dukrelės priežiūrą ir ugdymą namuose. Taip nusprendė dėl vaiko gerovės, kad mergaitė augtų apsupta besąlygiškos meilės, vadovaujantis prieraišios tėvystės principais, atliepiant vaiko poreikius. Tėvai neišsiskiria su dukrele ir keliaudami – jie visur drauge. Tik ketvirtam šeimos nariui auksaspalviui retriveriui Toriui tenka palaukti sugrįžtančių namiškių.
Kaip ryžotės palikti darbą, kad galėtumėte namuose auginti dukrelę? Ar nebuvo gaila?
Gyvenime susidėlioju prioritetus, išsigryninu savo norus. Tuomet tikrai nesudėtinga darbą iš namų suderinti su vaiko auginimu. Žinau, kas dabar geriausia man ir mano šeimai. Permainos manęs negąsdina, todėl, gimus vaikui, atsidaviau motinystei.
Į darbą biure planavau grįžti po 3 mėnesių, bet negrįžau ir po 3-ejų metų. Sprendimus pakoregavo ir pasaulinė pandemija. Jeigu kas nors man, karjeristei, pamišusiai dėl savo darbo, daugybės veiklų, būtų tai pasakę prieš gimstant dukrai, būčiau gardžiai pasijuokus. Dirbau labai mylimą darbą personalo ir rinkodaros vadove finansinėje įstaigoje, puikiame kolektyve. Bet tapus mama mano gyvenimo prioritetai pasikeitė. Liko graži patirtis.
Dėl savo sprendimų tik džiaugiuosi. Gimus vaikui, atsirado ilgai laukta ramybė ir pilnatvė. Išmokau neskubėti, nepavargti, atsisakyti, kas man nesvarbu ir nesukti dėl to galvos. Gyvenu harmonijoje, be didelio ankstesnio tempo, kai reikėjo lėkti, spėti, dalyvauti visur. Dabar man gera neskubėti ir tuo mėgaujuosi. Gera išjausti akimirkas su vaiku. Raginu ir kitas mamas įsiklausyti į save, būtent jūs žinote geriausiai, ko reikia jums, ko reikia vaikui.
Iš kur semiatės žinių ugdymui? Juk mokytis daugelio dalykų reikia nuo mažumės?
Idėjų semiuosi iš kitų mamų, draugių, skaitau atitinkamas knygas, straipsnius. Kai domiesi, informacija pasiekiama vienu ar kitu būdu. Šiais laikais jos apstu, svarbu tik atsirinkti. Man, turinčiai edukologijos bakalaurą, tai nesunku. Juokiuosi, kad tik tapusi mama, žinias, įgytas universitete, ir pritaikau praktikoje, nes iki tol niekada nedirbau mokytoja.
Mano visa darbinė patirtis finansiniame sektoriuje, o dabar mokau finansinio raštingumo savo dukrytę. Gerų praktikų patyriau ir išmokau studijuodama pagal Erasmus programą Suomijoje. Man patinka skandinaviškas požiūris į vaikų ugdymą. Jei ir neturėčiau tokio išsilavinimo, idėjas reiktų tik išsirinkti.
Namie ugdant vaiką man padeda rutina ir planavimas. Mokomės skaityti, rašyti, matematikos, darom įvairias kūrybines užduotis, sportuojame, muzikuojame, tyrinėjame. Viskas vyksta žaidimo principu ir su gera nuotaika, įkvėpimu. Būna dienų, kai tiesiog paklūstu vaiko norams, ir veikiame tai, ką nori ji, arba lekiame iš namų pramogauti. Myliu ir globoju savo vaiką, tikiu, kad moters pasiekimai ateityje, pasitikėjimas ir tikėjimas savimi, laimė dažnai priklauso nuo jos santykių su mama. Juk būtent šis ryšys dažniausiai ir padeda pagrindus visiems kitiems santykiams gyvenime.
Nuo kokio amžiaus dukrelė jau keliavo su jumis kartu ir kaip ji jaučiasi kelionėje, kitoje šalyje? Ką iš savo patirties galėtumėt patarti kitiems tėvams, besiruošiantiems keliauti su mažu vaiku?
Mes keliones mėgstanti šeima ir visada keliaujam su vaiku. Mūsų kelionės savarankiškos, pažintinės ir gan aktyvios, kiek tai įmanoma keliaujant su vaiku pagal jo amžių. Izabelės pirma kelionė nelabai ankstyva – vienerių metukų.
Iki 3-ejų metukų dukrelė skrydžių metu miegodavo. Vėliau susidūrėm su ausų skausmu. Man pačiai skraidant reikia vaistų nuo skausmo. Pasitarus su gydytoja, dukrytei prieš kylant irgi duodu sirupo nuo skausmo ir įpurškiu nosies lašų. Skrydžio metu Izabelė užsideda vaikiškas apsaugines ausines, geria vandenį, valgo. Tai tikrai apsaugo nuo skausmo. Lėktuve dukrytė spalvina knygeles, piešia, pasiimam kelioninį žaisliuką, žaidžiam žodžių žaidimą, turim įsirašę filmukų.
Maršrutus susiplanuojam namuose, o jų laikymasis priklauso nuo situacijos, oro sąlygų ir pan. jau nuvykus. Planuodama kelionę visada žiūriu, ką įdomaus galima nuveikti su vaiku, ką pamatyti, pasiteirauju feisbuke tų miestų grupėse.
Kelionėse dukrytei viskas įdomu. Iki 4 metukų visada imdavome kelioninį vežimėlį, kad pavargusi galėtų pailsėti ir numigti, o mes dėl to nestabdytumėm savo kelionės. Dar ant vežimo ir kuprinę pasikabindavome – nereikia nešti. Vieni pliusai. Kai dukrytė buvo mažesnė, rinkdavausi maršrutus, kurie tinkami važiavimui su vežimėliu. O dabar imam paspirtuką: kiek važiuoja, kiek eina savo kojytėm.
Jeigu rezervuoju pietums ar vakarienei vietas restorane, būtinai pasižiūriu arba pasiteirauju, ar priima su vaikais. Sužiūriu vaikiškus renginius, koncertus ar spektaklius, nuperku iš anksto bilietus. Lankomės teatruose, muziejuose. Nemėgstu zoologijos sodų, bet Paryžiuje esantį labai rekomenduoju – didelė teritorija, dauguma gyvūnų gyvena po atviru dangumi – panašiai kaip laisvėje.
Tik viena kelionė buvo tingėjimui – Zakinto saloje Graikijoje, kai laiką leidome viešbučio teritorijoje ir pajūryje, o buvo tik kelios pažintinės išvykos. Visada keliaujam tam, kad kuo daugiau patirtume ir pamatytume. Visokios kelionės yra naudingos! Nes iš kiekvienos vaikas grįžta gerokai ūgtelėjęs visomis prasmėmis. Kol kas keliaujame tik po Europą, dažniausia kryptis – Italija. Ten važiuojame traukiniais, automobiliu ir daug einam pėsčiomis. Italijoje keliauti su vaiku šaunu: italai myli vaikus, gatvėje senjoros kviečia vakarienės, vaišina ledais.
Artėjant kelionei, visada patikrinu dokumentų galiojimo datas, peržiūriu skrydžių bendrovės bagažo taisykles, nes atsiranda pakeitimų. Prieš kelionę pasirūpinam visais įmanomais draudimais, kiekvienas turime ir Europos sveikatos draudimo korteles. Visus skrydžiui reikalingus dokumentus laikau vienoje vietoje. Kol laukiam lėktuvo, apžiūrinėjam lėktuvus pro langą, aptariam artėjančią kelionę ir pan.
Visada imu kelioninę vaistinėlę, kurioje yra termometras, pincetas ir keli būtiniausi vaistai: nuo skausmo ir temperatūros, gerklės perštėjimo, nuo pilvelio bėdų, savo rankinėje visada turiu vaistą nuo alergijos, kremą nuo vabzdžių įkandimų ir pleistrų. Jeigu kažko prireiktų daugiau – nusiperku vietinėje vaistinėje.
Kaip ir kasdienybėje, taip ir kelionėje, svarbiausia, mano manymu, yra nusiteikimas ir suvokimas, kad viskas yra mūsų požiūrio klausimas.
Lagaminais neapsikraunam, išmokau susikrauti daiktus visai šeimai labai apgalvotai, bet būtinos gražios suknelės man ir dukrytei. Viena kuprinė skiriama daiktams, kurie reikalingi oro uoste ir skrydžio metu.
Tėvams patarčiau pasirūpinti kelioniniu naktipuodžiu. Turim kelioninį sulankstomą naktipuodį, kuris „auga” su vaiku ir vienkartinių lengvų naktipuodžių. Jie nėra brangūs, paprasti naudoti, saugūs, telpa ir į kišenę, lengvai išlankstomi.
Į vaiko drabužio kišenę įdedu vizitinę, kurioje vieno iš tėvų kontaktai, vardas ir pavardė. Kai keliavau į Italiją viena su vaiku kalėdiniu laikotarpiu, striukės vidinėje pusėje prisiuvau etiketę su kontaktais. Nors Izabelė žino svarbiausius asmens duomenis, bet man taip ramiau. Žinoma, prieš kiekvieną kelionę svarbu aptarti su vaiku elgesio taisykles, viską išaiškinti, išsiaiškinti, ar ji žino, ką turėtų daryti, jeigu pasimestų, kaip elgtis oro uoste, lėktuve.
Izabelė puiki keliautoja, paskutinė kelionė buvo pernai gruodį iš Helsinkio į Laplandiją pas Kalėdų Senelį. Kelionė buvo ilga ir pilna nuotykių: didelė pūga, elnių bandos pakelėje. Kasmet keliaujam į Italiją, ten malamės traukiniais ir automobiliu. Stengiamės, kad vaikas pažintų pasaulį ne tik iš knygų. Vis dar mūsuose vyrauja nuomonė, su ja susidūrėm ir mes, kad neverta imti vaiko į keliones: tai nepatogu, sunku, jis nieko neprisimins ir pan. Tačiau mums patinka keliauti kartu ir lengva! Taip, vaikas neprisimena pirmųjų savo kelionių, bet prisimenu jas aš, prisiminimai šildys visada, mes žiūrime kartu nuotraukas, vaizdo įrašus.
Ar dažnai dukrelė bendrauja su kitais vaikais, kur susiranda draugų?
Izabelė, kaip ir aš, komunikabili asmenybė, draugų susiranda visur, kur nueina. Dukrelė turi savo mėgstamus žaidimų kambarius. Nuo ankstyvo amžiaus ji kartu su bendraamžiais lanko mokyklėles. Mums sekasi, nes Izabelę moko nuostabios mokytojos. Pradėjome nuo „Yamahos“, lankėme dailės ir keramikos mokyklą „Džiaugsmo ratas”, muzikinio ir kūrybinio ugdymo studiją „Džimba”. Izabelė nuolat šoka ir dainuoja.
Lankomės teatruose, muziejuose, parodose. Man svarbu, kad vaikas ugdytųsi visapusiškai. Lietuvoje esam buvę visuose vaikiškuose spektakliuose ir viename suaugusiųjų – balete „Bajederė“. Lankėmės Milano teatre „La Scala”, Paryžiuje „Opera Garnier“.
Kaip jūsų namuose atsirado šuniukas – ne kiekvienam vaikui taip pasiseka? Ką manote, kodėl auginant vaiką verta turėti šuniuką?
Toris mūsų namuose atsirado dar prieš gimstant Izabelei. Aš, nors ir myliu gyvūnus, nesiruošiau turėti dar vieno po šuns netekties vaikystėje.
Mūsų šeimoje įvyko nelaimė – iškeliavo vyro mama, o Toris buvo jos šuo. Į mūsų namus atkeliavo jau suaugęs, didelis baltų pūkų kamuolys su charakteriu. Reikėjo laiko visiems susigyventi, susibičiuliauti. Kaip žinia, netekties skausmą patiria ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Tuo sunkiu laiku mes padėjome jam, jis – mums. Taip į mūsų gyvenimą atėjusios baltos letenytės pėduoja iki šiol. Šuo mūsų gyvenimui suteikė įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatino atrasti naujas kasdienybės spalvas. Tuo sunkiu laiku tai buvo terapija mums visiems.
Torio veislė auksaspalvis retriveris, mano nuomone, ideali vaikams: šuo, atrodo, visada šypsosi, jo šelmiškos ir gėrio pilnos akys, rodos, visada viską supranta, jis yra tikras džiaugsmo skleidėjas. Toris nėra vaiko žaislas, jis žaidimų draugas, visavertis šeimos narys. Žinoma, tam tikros ribos yra ir turi būti. Rūpesčių yra tik dėl Torio sveikatos. Jam jau 13 metų, o per pastaruosius dvejus metus jis patyrė ne vieną operaciją. Bet viskas išgyventa ir nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šuo suteikia mums kasdien. Norintys augintinio turi suprasti, kad tai didelė atsakomybė ir dar didesnė meilė.
Kai išvykstame atostogų, Toriu pasirūpina mūsų prosenelis arba kaimynas. Šunų viešbutis nepasiteisino, po jo Torį vežėme operuoti kojos. Šios veislės agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, yra nulinė. Jie yra bičiuliai, nori su visais draugauti. Izabelė su juo auga ir mokosi švelnumo, ištikimybės, atsakomybės. Žinoma, būna ir pykčių: vieną akimirką nepasidalija žaislais, o kitą jau dovanoja jam savuosius. Jis nuspalvina šeimos dienas savo šėliojimais ir, kaip kažkas pasakė, „leidžia ant savo uodegos suptis gražiausioms mūsų svajonėms“.
Papasakokite apie Izabelės dalyvavimą reklamose, kas paskatino? Kokios įsimintiniausios fotosesijos buvo? Turite daug gražių nuotraukų ir instagrame kuriate šeimos istorijos archyvą. Gal fotografija vieno iš jūsų hobis?
Pirmoji Izabelės fotosesija buvo 2–3 metukų – Lietuvos kūrėjų vaikiškų drabužių reklamai. Už pradžią esu dėkinga savo kursiokei Gintarei, parašiusiai žinutę apie atranką: „Dalyvaukit, tai kaip tik tavo Izabelei.” Niekada iki tol jokiose atrankose nedalyvaudavom. Atrinko. Buvo pirmas susitikimas po uždaros pandemijos. Visi išsiilgę bendravimo – jaudinausi, kaip pavyks.
Pavyko gerai! Vėliau apie atrankas parašydavo bičiuliai, agentūros. Dalyvavimas reklamose, fotosesijose ir filmavimuose Izabelei yra tarsi smagūs žaidimai, ji įsijaučia į vaidmenis. Smagus pasiruošimas, pats procesas ir, žinoma, rezultatas: turi gražių profesionaliai padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Taip pat mokosi finansinio raštingumo – pati planuoja, kaip išleis ar taupys savo uždirbtus pinigus.
Būtent filmavimo aikštelėse užsimezgė gražios draugystės. Jai patinka dėmesys, patinka save matyti reklaminiuose stenduose mieste ar per televizorių. Man, kaip mamai, svarbu, kokia tai reklama, kokia reklamos žinutė, kaip jausis vaikas. Jeigu kyla abejonių, nedalyvaujam.
Įsiminė amerikietiškai rinkai skirta naujo kraujospūdžio matuoklio su programėle reklama. Izabelė dar ir dabar prisimena įdomių istorijų papasakojusį „netikrą“ senelį, su kuriuo dalyvavo filmavime. Dukrai paliko įspūdį draudimo bendrovės reklama, kur reikėjo ne tik nusifilmuoti, bet ir įrašyti reklamoje skambančią dainelę tikroje garso įrašų studijoje.
Man patinka grožis visur ir visada, taip pat ir gražios nuotraukos. Daug fotografuoju, mėgstu fiksuoti akimirkas. Neleidžiu prisiminimams tūnoti užslėptiems telefone ar kompiuteryje – spausdinuosi nuotraukas. Pildau fotoalbumus, puošiu namus gražiausių akimirkų vaizdais.
Jeigu nefotografuoju pati, žinau į ką galiu kreiptis. Turiu kelis mėgstamus fotografus ir žinau, kad rezultatas bus toks, kokio tikiuosi ir dar geresnis. Visai neseniai dukrytę pakvietė fotografuotis su alpakomis. Esu dėkinga fotografui už nerealius jausmus ir tobulą rezultatą Žinoma, norint tobulų kadrų, reikia atsakingai pasiruošti: svarbus nusiteikimas, gera nuotaika, derantys drabužiai ir avalynė.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
