Su vyru gyvenote Norvegijoje, dabar Ispanijoje, kokie siekiai atvedė jus į kitas šalis?

Į Norvegiją vykome daugiau kaip prieš 10 metų – norėjome užsidirbti pinigų savo tų laikų siekiams, tačiau likome gyventi, išmokau norvegų kalbą ir studijavau ten. O į Ispaniją išvykome tiesiog vedami smalsumo išbandyti gyvenimą šiltuose kraštuose, dažnai pasvajodavome apie gyvenimą, kur auga palmės ir lepina saulė ištisus metus. Kai tapome tėvais, daug kas pasikeitė, atsirado didelis noras gyventi visa širdimi, įgyvendinti kuo daugiau svajonių, daryti tai, kas patinka, ir daugiau keliauti. Tad išbandyti gyvenimą kitoje šalyje buvo viena iš tų svajonių. Galvojome: pabandysime, nepatiks – grįšime į Norvegiją, tačiau negrįžome, jau ketveri metai, kai mes čia gyvename.

Gal galėtumėte papasakoti apie vaikų auginimo sąlygas šiose šalyse, kuo skiriasi nuo situacijos Lietuvoje?

Manau, visose šalyse skiriasi tam tikri dalykai – tai auklėjimas, priežiūra, mokymo, gydymo sistemos ir pan. Lyginant visas tris šalis, man labiausiai patinka vaikų auginimas Ispanijoje.

Sąlygos auginti vaikus, manau, yra puikios. Bet taip pat manau, kad sąlygas sukuria patys tėvai, o ne tik šalis, kurioje juos auginame. Mes galime rinktis skirtingas ugdymo ir gydymo įstaigas. Ispanijoje man labiausiai patinka klimatas, nes dauguma dienų metuose yra saulėtos, tad vaikai leidžia daug laiko lauke, yra labai aktyvūs, maisto kokybė puiki, ištisus metus galime valgyti skanius, šviežius vaisius, uogas ir daržoves.

Kaip prižiūrimos nėščiosios abiejose šalyse, kokie gimdymo ypatumai?

Priežiūra Norvegijoje man nepaliko gerų prisiminimų, nes mane prižiūrinti gydytoja nepadarė reikiamų tyrimų, kurie buvo labai svarbūs, jos klaida apsunkino taip pat ir mano antrąjį nėštumą. Priežiūra čia, mano nuomone, nėra pakankama. O gimdymas Norvegijoje taip pat nebuvo lengvas, truko labai ilgai, nes gimda nesivėrė ir niekas nesuleido skatinamųjų vaistų. Gimdymas užtruko daugiau kaip 24 valandas, išsekau. Gydytoja jau sakė, kad pati nepagimdysiu, reikės cezario pjūvio. Tada pasikeitė pamaina, o atėjusi kita gydytoja suleido reikiamus vaistus, ir pagimdžiau per 5 min.

Ispanijoje su antruoju vaikeliu viskas vyko sklandžiai, buvau labai patenkinta priežiūra ir gimdymu. Tačiau galbūt antrasis nėštumas buvo sklandesnis dėl patirties: žinojau, ko laukti, ko tikėtis, įspėjau gydytoją apie gimdos neatsivėrimą pirmojo gimdymo metu ir pan. O priežiūra tikrai labai gera, dažni vizitai pas gydytoją, atliekami visi reikiami tyrimai, labai detaliai paaiškinama vaikelio būklė ir vystymasis apžiūros echoskopu metu. Tikrai drąsiai gimdyčiau ir 3 kartą!

Kaip jums, aktyviai sportuojančiai mamai, pasikeitė gyvenimas būnant nėščiai, vėliau –pagimdžius? Kaip suderinote darbą ir vaikučių auginimą?

Pasikeitė labai mažai kas, nes sportavau visą nėštumą, taip pat ir dirbau. Tiesiog prie visko prisitaikiau. Man sportas teikia gerą savijautą, tad nėštumo metu sportuoti taip pat patiko.

O po gimdymų pradėjau sportuoti praėjus 4 savaitėms, apsilankydavau pas specialistą apžiūrai, kad man uždegtų žalios šviesos signalą intensyviam sportui, ir – pirmyn. Labai svarbu pasitikrinti, nes jaučiausi gerai jau ir po savaitės, tačiau organams reikia laiko sugyti ir sugrįžti į prieš nėštumą buvusias vietas.

Suderinti viską tikrai nebuvo lengva, eidavau sportuoti anksti ryte, kada vaikučiai dar miega. Nukentėdavo mano poilsio laikas, bet tai laikinas etapas, kartais sportuodavau kartu su kūdikiu ant rankų. Kai norime, mes viską galime, moterims nėra nieko neįmanomo.

Kas jus pačią motyvuoja sportuoti, iš kur semiatės valios? Kiek laiko per dieną skiriate sportui?

Mane motyvuoja sporto teikiama nauda, noras būti sveikai ir stipriai. Žinau, kas svarbiausia žmogui: gerai jaustis, būti laimingam ir sveikam. Tai suteikia pastovus fizinis aktyvumas, sveikas reguliarus maitinimasis ir geras poilsis. Tai yra dalykai, kurie padeda jaustis puikiai. Aš noriu jaustis visada taip gerai kaip dabar, o kad taip būtų, turiu pastoviai tai daryti. Tiek tos motyvacijos: jeigu nori gauti atlygį, turi įdėti pastangas. Valios nereikia, tik disciplinos.

Jeigu tam tikrus veiksmus atliekame dažnai ir pastoviai, jie tampa mūsų įpročiais, tada mums viską atlikti paprasčiau. Jeigu jūs valotės dantis kiekvieną rytą ir vakarą, esate žmogus, kuris irgi gali laikytis disciplinos sporte!

Kiekvieną dieną stengiuosi palaikyti pakankamai didelį fizinį aktyvumą – 10 000 žingsnių per dieną. Jėgos treniruotes atlieku 3–4 kartus per savaitę po 1 val. Rekomenduočiau tokį aktyvumą visiems.

Ar priaugote daug svorio per nėštumus, kaip sekėsi jo atsikratyti ir susigrąžinti ankstesnes kūno formas?

Nežinau, pagal ką vertinti daug ar mažai, kaip nėščia moteris, tikrai atrodžiau puikiai, jaučiausi gerai ir buvau sveika. Tačiau priaugtas kilogramų skaičius buvo didelis, abu vaikučiai taip pat gimė dideli – svėrė per 4 kilogramus. Po nėštumo grįžti į buvusias kūno formas sekėsi puikiai, nes turėjau planą, kaip to pasieksiu. Pagimdžius, jau po 3 mėnesių mano kūnas atgavo buvusias formas ir raumenų masė netgi padidėjo.

Kas paskatino domėtis sveiku gyvenimo būdu, tapti jo propaguotoja?

Pirmiausia – sveikatos problemos, su kuriomis susidurdavau dar nuo paauglystės: virškinimo problemos, prasta savijauta, energijos trūkumas, stuburo išvarža. Norėjau jaustis gerai, gyventi be skausmo, būti energinga. Tai buvo kelio į sveiką gyvenseną pradžia ir priežastis, kodėl mokiausi šioje srityje. Vėliau, prieš planuojant vaikučius, metus laiko stengiausi gyventi labai sveikai. Manau, tai buvo didysis pokytis, nes pasikeitė viskas, atsirado labai daug taisyklių ir disciplinos.

Žinojau, koks pavyzdys savo vaikams noriu būti. Visa tai paskatino mane keisti savo gyvenimo būdą ir įpročius nuo pačių pamatų. Jau daugiau kaip 8 metus visiškai nevartoju alkoholio, neturiu jokių žalingų įpročių, stengiuosi visada maitintis sveikai ir palaikau pastovų fizinį aktyvumą.

Kaip pratinate vaikus prie aktyvaus, gyvenimo, ką dažniausiai veikiate?

Vaikai kartoja tai, ką daro jų tėvai. Pratinti nereikia, kai pačių įpročiai geri. Mano vaikai mato, kaip sportuoju sporto salėje arba namuose, kaip tėtis žaidžia krepšinį. Jiems tai visiškai įprasta, taip pat, kaip matyti maistą gaminančią mamą.

Būdami metukų vaikai jau bandė daryti pratimus kartu su manim, ir tai daro iki dabar, jie tobulėja ir stiprėja, nes nuolatos sportuoja. Jie mėgdžioja tėvus.

Sūnus lanko krepšinio ir kovos menų būrelius, iš viso 5 treniruotes per savaitę, lankome baseiną, kartais sportuoja kartu su manim, kartais su tėčiu žaidžia krepšinį po mokyklos. Briana dažniausiai sportuoja su manim, bando kartoti visus judesius. Judėjimas ir sportas jau yra jų gyvenimo dalis. Aktyvus laisvalaikis yra geriausias poilsis: savaitgaliais būname prie jūros, plaukiojame vandenlente kartu su vaikais, keliaujame į kitus miestus ir šalis po nematytas vietas.

Papasakokite apie jūsų šeimos mitybą, ar pasiseka atsisakyti visų nesveikų skanumynų: saldumynų, gazuotų gėrimų?

Maitintis sveikai pavyksta, nes gaminu įvairų sveiką ir skanų maistą, kuris mano šeimai patinka. Gaminu naminius desertus, ledus, saldainius, tortus ir pyragus, taip pat burgerius, lazanijas ir kebabus. Mityba vėlgi priklauso nuo mūsų įpročių: jeigu vaikų neįpratinsime kažko valgyti ar gerti, jie to ir nedarys. Saikingai saldumynų tikrai kartais galima, nieko blogo dėl to nenutiks, bet ir patys tėvai maitinasi ne itin sveikai, perka produktus su daug cukraus.

Manau, lengviausias būdas atsisakyti – pakeičiant kažkuo kitu, tad geras būdas – sveikų patiekalų alternatyva. Mano išleista knyga apie tai ir yra.

Kalbant apie neseniai išleistą jūsų knygą „Geros savijautos virtuvė“, kokia ta mityba, kuri padeda gerai jaustis?

Tai mityba, kurioje yra pakankamas kiekis baltymų, kai renkamės sveikesnius produktus, alternatyvos, daug naudingų maistinių medžiagų. Taip pat gerai savijautai reikalinga mitybos rutina: bent 3 pagrindiniai valgymai per dieną. Tad knygoje galite rasti receptus, kurie patogiai suskirstyti į pusryčius, pietus, vakarienę ir sveikus desertus. Receptai tinka visai šeimai, yra greitai ir paprastai paruošiami, o svarbiausia – skanu ir sveika!

Dėl kokių problemų dažniausiai į jus kreipiasi moterys ar mamos? Kas joms labiausiai trukdo jas išspręsti?

Dažniausios problemos tai antsvoris, nutukimas, kūno skausmai, energijos trūkumas, prasta nuotaika. Priežastys, kodėl negali to savarankiškai išspręsti – žinių, laiko trūkumas, noro, motyvacijos ir palaikymo stoka.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

MAMŲ ISTORIJOS.

SVEIKA MITYBA. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Sveiko maitinimo principai. Vanduo kūdikiui. Pirmosios daržovės kūdikio meniu.

PAVASARIO LIGOS. Vaikui skauda gerklę – peršalo, ar užklupo rimtesnė liga?  Geležies stokos anemija. Kaip gelbėtis nuo pavasarinės alergijos?

MAMYTĖ. Makšties disbiozė ir ką gali laktobakterijos. Psichologė Karolina Tarnauskienė Žindymo aversija – žindymo džiaugsmo vagis.   

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kas padeda atopinio dermatito kamuojamai odelei? Staiga užklupo viduriavimas – kodėl svarbu greičiau su juo susidoroti?

VERTA ŽINOTI. Kokie akinukai geriausiai apsaugo vaiko akis? Kaip netapti erkių taikiniu?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2022 metų pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

„Trečiokui Matui šį pavasarį sukanka 10, tad tai ir mano motinystės jubiliejus, – sako Karolina. – Jaučiu, kaip nuo jo jau vis dvelkteli artėjančios paauglystės vėjai. Dukrytei Danielei – penkeri. Ji vis dar gyvena tame mergaitiškame saldume, kai rožinė spalva – pati pačiausia, o jausmai ir emocijos kunkuliuoja meile pasauliui, šeimai, draugams ir labiausiai – man ir mažajam broliukui Titui, kuriam neseniai sukako vieneri.“

Su vaiko gimimu pasikeitęs gyvenimas – iššūkis visai šeimai. Kaip su šiais iššūkiais susidorojote Jūs – profesionali psichologė, Jūsų šeima, vyras, kaip jiems pasiruošėte? 

Su šypsena prisimenu vaizdą, kaip aš po pirmo gimdymo vis dar labai sunkiai vaikštau, viską skauda, silpna, normaliai išsitiesti dar nepajėgiu… O mano vyras maudo mūsų pirmagimį ir kiek sunerimęs sako: „O tai kaip čia mes viską darysim, gi nieko nemokam!”. O aš tokia rami rami ir atsipūtusi jam sakau: „Viską mes mokam, ko nemokam – išmoksim”. Tokia buvau šviežia mama.  Laimė turėti vaikelį man nustelbė bet kokias baimes. 

Mano džiaugsmą ir euforiją tapus mama stiprino tai, kad iki šeimos sukūrimo turėjau sveikatos bėdų ir man grėsė nevaisingumas. Kai pajunti grėsmę kažko neturėti, tai gavęs kur kas labiau vertini ir brangini. Dar mane labai stiprino ir tai, kad jaučiau didelę meilę, motinystės džiaugsmą ir savo Mamytės palaikymą. Visada jaučiau jos pasitikėjimą, lyg ji vis man kartotų: „Tu gali, tu viską moki, aš tavim tikiu!“ 

Džiaugiausi ir tuo, kad mūsų su vyru vertybės, sprendžiant įvairius vaikelio atėjimo, gimimo, auginimo klausimus sutapo, tad nereikėjo eikvoti energijos papildomoms kovoms. Galėjome tik paremti ir papildyti vienas kitą.

O vėliau, įsibėgėjus motinystei, buvo ir labai nelengvo laiko, kai vaikelis jautrus, dirglus, reikalauja nuolatinio dėmesio, o pati beprotiškai pavargusi. Kartais pagalvodavau, ačiū Dievui, kad aš taip norėjau vaikų, taip svajojau apie juos nuo pat savo vaikystės – dabar turiu daugiau pasiryžimo viską įveikti su meile.

Gal papasakotumėte apie savo gimdymų patirtis, kas Jums padėjo labiausiai? 

Mano gimdymai – brangiausios gyvenimo patirtys. Tai tos dienos ir akimirkos, kai labai aiškiai jaučiau buvimą tarp dviejų pasaulių: šio, žemiško, ir to, dvasinio, iš kurio visi ateinam ir į kurį po gyvenimo visi sugrįžtam. Visi gimdymai buvo skirtingi trukmės, eigos prasme, bet visi turėjo ir bendrą panašumą – jie nebuvo labai lengvi fiziškai, ypač pirmasis. Tačiau net ir dėl to aš savotiškai džiaugiuosi. Man buvo įdomu patirti, kiek gali ištverti mano kūnas ir koks jis yra tobulai gamtos sukurtas mechanizmas – jis puikiai žino ir moka, kaip išleisti vaikelį į šį pasaulį.

Man beliko atsiduoti vyksmui, nesipriešinti, priimti… Kartu patyriau, kaip kiekviename mano gimdyme atsispindėjo paties nėštumo patirtis: koks gyvenimas buvo nėštumo metu, kokia buvau aš, ypač mano vidinis pasaulis, emocinė būsena, santykiai su svarbiausiais žmonėmis… Ne veltui yra posakis: kaip gyveni, taip ir gimdai. 

Kaip suderinate darbą ir trijų vaikučių priežiūrą, tikriausiai mažiausiąjį dar iki šiol žindote?

Taip, mažiausiąjį žindau ir, jei viskas bus gerai, žindysiu tiek, kiek jam to reikės. Pirmus du žindžiau lygiai taip pat ir dėl to labai džiaugiuosi.

Mano darbas visada vykdavo poilsio sąskaita. Laiko, kai galiu kažką sukurti, parašyti ar ištrūkti be vaikų visada turėjau ribotai. Manyje visą gyvenimą ruseno noras kažką prasmingo nuveikti ir pasitarnauti kitiems, o teikti psichologines konsultacijas, pravesti paskaitėles ar kaip dulai ruošti gimdymui, lydėti moteris į gimdymą ir palaikyti po jo man atrodė prasminga. Tai atlikusi jausdavau, kad mano siela yra rami, o tada ir prie motinystės grįždavau su nauju įkvėpimu.

Jei atvirai, kartais sėdėdama konsultacijose ar dalyvaudama gimdymuose, kurie trukdavo ir parą, net savotiškai pailsėdavau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Labai gerai pamenu ir vienos pažįstamos atsakymą, kai aš, būdama dviejų mažamečių mama, stebėjausi ir susižavėjusi klausiausi, kad ji ne tik augina tris vaikus, bet dar ir dirba visu etatu. O ji sako: „Tai kad aš darbe pailsiu. Ten galiu ramiai išgerti kavos. Niekas ten ant manęs nerėkia, nelieja emocijų, o priešingai – mandagiai bendrauja ir vertina, ką darau.” 

Tada pagalvojau: iš tiesų, kaip gera, kai gali tiesiog daryti savo darbą ir niekam tavęs neprireikia kas penkias minutes. 

Gimus trečiajam vaikui kurį laiką panirau tik į motinystę, tačiau tokia jau esu, kad nenustygstu vietoje ir turiu kažką daryti, kurti. Psichologės bei dulos kontaktinei veiklai kol kas galimybių neturiu, bet priėmiau kvietimą parašyti knygos „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė” psichologinę dalį. Taip pat sukūriau feisbuke puslapį „Išsipildymas Motinystėje”, kur dalinuosi įrašais įvairiomis temomis: apie motinystę, nėštumą, gimdymą, vaikelio auginimą, santykius šeimoje. Motinystės kasdienybė ir šios veiklos puikiai papildo viena kitą, tad džiaugiuosi tuo.

Kas paskatino tapti dula?

Kai laukiausi pirmojo vaikelio, labai ruošiausi gimdymui, domėjausi ta tema. Man buvo labai svarbu, kad ši patirtis būtų kuo geresnė tiek man, tiek vaikeliui, tiek mūsų šeimai. Sukaupiau tiek žinių, kad jau tada pati sau tapau geriausia dula, ir negi viskas tuo baigiasi? Norėjosi dalintis su pasauliu, su kitomis moterimis, kad ir joms gimdymas būtų kaip šventė.

Dar nėštumo metu sužinojau, kad užsienyje yra tokios dulos, kurios lydi moteris į gimdymus, ruošia jiems. Tada svajojau, jei tik Lietuvoje tokia profesija būtų, tai tuojau pat jos mokslų imčiausi. Bet nebuvo. Tada man nušvito galvoje, kad artimiausia tam yra akušerės veikla.

Jau buvau tvirtai pasiryžusi nuo 2014 stoti į akušeriją. O tada visai netikėtai, lyg pats likimas pasirūpino, kad, likus vos savaitei iki pirmųjų dulų mokymų Lietuvoje, aš visiškai atsitiktinai pamačiau internete informaciją apie tai. Galvotrūkčiais nusiunčiau laišką su prašymu priimti, ir nors laisvų vietų nebebuvo, matyt, mano kunkuliuojantis noras ir pasiryžimas ištirpdė visus ledus – jau po kelių dienų sėdėjau pirmoje paskaitoje. Įpusėjus šiems mokymams supratau, kad būtent dulos veikla yra tai, apie ką svajoju. 

Kokia buvo dulos darbo pradžia, su kokiais iššūkiais teko susidurti? 

Šios veiklos pradžia buvo, sakyčiau, lydima ir palaikoma didelio rato moterų šviesos, užsidegimo, tikėjimo ir, be abejo, darbo šviesti visuomenę apie tokią veiklą, skintis kelius, kad gimdymo namuose ir gimdymo skyriuose į mus nebežiūrėtų kaip į įsibrovėles, kurios nori visas akušeres nustumti nuo jų sosto.

Mūsų pirmasis dulų ratas buvo toks idėjinis branduolys, kur susirinko moterys, vedinos ne siekio susikurti versliukus, bet šviesios svajonės, kad kuo daugiau moterų patirtų gimdymą kaip šventę, būdamos apsuptos meilės, švelnumo ir palaikymo. Deja, ne visi tai matė taip ir gimdymo įstaigose dažnai jautėmės nelaukiami svečiai.

Dažnai, lydėdama moterį į gimdymą, kur kas daugiau įtampos jausdavau ne dėl to, kaip susiklostys pats gimdymas, o dėl personalo požiūrio į dulos dalyvavimą, ar tai nesukels kažkokių neigiamų padarinių gimdančiai moteriai. Yra buvę atvejų, kai akušerė visais kanalais skleisdavo žinutę: „Atsivedėt tą dulą, tai dabar ir gimdykit su ja.“ Būdavo nesmagu jausti, kad akušerė į dulą žvelgia kaip į konkurentę, kai, iš tiesų, mes tampame komanda, kuri surėmusi pečius stengiasi, kad moteriai gimdymas, o vaikeliui gimimas būtų kuo geresnis. 

Tapusi dula ne tik pradėjau lydėti moteris jų nėštumo ir gimdymo kelionėse, bet drauge su dulomis Rūta Žemaityte Tal-Or ir Asta Žūkaite Kaune įkurėme besilaukiančiųjų mokyklėlę, vesdavom pasiruošimo gimdymui paskaitų ciklą. Šią veiklą puoselėjome porą metų, tačiau gimus dukrytei man teko pasitraukti.

Koks dabar ligoninės personalo požiūris į dulas?

Šiuo metu jau nueitas ilgas kelias nuo tų pirmųjų metų, kai buvo pralaužiami storiausi ledai. Daugelyje įstaigų gimdymo skyriaus personalas dulas priima natūraliai, kaip moterį lydintį asmenį, kuris turi kompetencijų moterį palaikyti, pamasažuoti, pagelbėti, būti tomis dažnai taip reikalingomis papildomomis rankomis. Dėl to yra džiugu. Yra medikų, kurie po gimdymo duloms net padėkoja už dalyvavimą. Ir man ne kartą teko to sulaukti, o tai labai sušildo ir įkvepia. 

Gal galėtumėte apibūdinti, kokios moterys kreipiasi į jus konsultacijos? Juk vienoms nereikia pagalbos iš pašalies, o kitos be jos neapsieina?

Mane dažniausiai susiranda tos moterys, kurios yra jautresnės, kurioms svarbus atliepimas į jų emocijas ir jausmus, kurios jaučia, kad gimdymo metu jų kūnas gali įsitempti vien dėl naujos aplinkos, kai iš namų atvykstama į gimdymo įstaigą, kurioms reikia švelnaus, palaikančio užnugario. Aš esu kaip emocinis amortizatorius. Gimdymo metu man esminis akcentas yra tas, kad moteris kuo labiau atsipalaiduotų ne tik fiziškai, bet dar svarbiau – emociškai. 

Yra buvę, kai dulos ieškojo moterys, kurių pirmoji gimdymo patirtis paliko skaudžių emocinių randų, ir jos svajojo, kad antrasis gimdymas būtų kitoks. Arba laukiančios pirmojo gimdymo, kurios jau dabar aiškiai žino, ko nori, ir yra pasiruošusios viską padaryti dėl to. Buvo moterų, kurių pirmasis gimdymas baigėsi cezario pjūviu ir jos svajoja pagimdyti natūraliai. O mieliausia, kai mane pakviečia vėl būti kartu jau su manim gimdžiusios moterys. Viena šeima visus tris savo vaikučius gimdė man esant šalia. Kelias kitas šeimas teko gimdymo kelionėje lydėti porą kartų. 

Psichologinės konsultacijos motinystės temomis kreipiasi moterys, kurios negali pastoti, patyrusios persileidimą, išgyvenančios stiprią gimdymo baimę arba jaučiančios psichologinę traumą dėl patirto gimdymo. Kartais apsilanko išgyvenančios depresiją po gimdymo arba sutrikusios, nežinančios, kaip pačiai adaptuotis ir padėti adaptuotis vyresniam vaikeliui gimus antrajam. 

Na, o dulos paslaugų dažniausiai ieško moterys, kurios nori tiek konsultacijų nėštumo metu, ruošiantis gimdymui, tiek dalyvavimo gimdyme. Po gimdymo dažniausiai susitinkame vieną ar du kartus aptarti gimdymo patirties ir naujai kilusių klausimų dėl žindymo, vaikelio priežiūros ar pačios moters emocinės savijautos. 

Gimdančios moters palaikymas, ko gero, sunkiausias psichologinis krūvis, kaip jį pakeliate?

Oi, nieko panašaus. Gimdančios moters palaikymas man yra šventė, palyginus su kitomis savo darbo situacijomis, kuriose tenka palaikyti žmones. Gimdanti moteris man yra karalienė, pasaulio kūrėja. Visi jos norai – man įsakymas, kurį su džiaugsmu vykdau. Net jei ji irzli, pavargusi, piktoka – na ir kas? Man kasdienybėje tenka tiek sugerti savo pačios vaikų emocijų, kad gimdančios moters emocijos nesunkiai pakeliamos. O labiausiai palaiko tai, jog kad ir kaip sunku gimdyme taptų, visada lydi ir džiaugsmas, nes mes visi, gimdanti moteris ir esantieji šalia, laukiame džiaugsmo, didžiulio džiaugsmo!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Gausa kelia abejonę

Kažkada, ganėtinai legalios „prekybos“ medicininiais abortais laikais, kai jų skaičius Lietuvoje buvo beveik toks pats kaip ir gimusių vaikų, santykiu 9:10 (1990–1995 m.), poliklinikose nėščiųjų klausdavo „Ar gimdysi?“ Dabar vis dažniau pasiteiraujama –„Kaip gimdysi?“ Cezario pjūvio operacijų dalis tarp visų gimdymų nuo 13 procentų 2001 metais išaugo iki 25 procentų 2010 metais.

Ar tikrai taip greitai net du kartus padaugėjo rimtų priežasčių jas atlikti? Ar Lietuvoje vis daugiau ir daugiau moterų nebegali pačios padaryti tai, kam gamta jas ruošė per milijonus evoliucijos metų? Pasaulinė Sveikatos Organizacija skelbia, jog pagal tikras medicinines indikacijas Cezario pjūvio prireikia nuo 5 iki 15 procentų visų gimimų.

Matyt, kartais išties būtų pravartu žinoti, jog net jei nei cento nepaliekama „kišenėje“, chirurginės operacijos yra papildomai finansuojamos per lėšų iš ligonių kasų skirstymą. Jeigu jau gerokai iš anksto pasijusite kreipiama tuo keliu, klauskite dar ir dar – „kodėl?!“ Išgirskite daugiau nuomonių. Ypač tų specialistų, kurie pagarsėję kaip natūralaus gimdymo šalininkai. Net ir jie nevilios moterį gimdyti pačiai, jeigu po visų reikalingų tyrimų įsitikins, jog Cezario pjūvis tikrai būtinas.

Beje, iškviestas budėjimo ligoninėje metu, aš ne kartą mačiau tokią operaciją.  Neįsivaizduokite, jog tai yra labai patogus kūdikio išėjimas pro „paradui plačiai atvertus vartus“. Atrodo ganėtinai drastiškai. Visada likdavo įspūdis, jog nenorėčiau, kad man tai būtų išrinkta vietoje normalaus natūralaus gimimo galimybės.

Susitarkite iš anksto

Dalies Cezario pjūvio operacijų neišvengiamumas jau būna aiškus gerokai prieš gimdymo terminą. Pavyzdžiui, žemai esančios ir todėl užstosiančios kelią naujagimiui, placentos niekaip neįmanoma perkelti į kitą, aukštesnę gimdos vietą. Jau iš anksto mama su tėčiu gali apgalvoti savo planus ir su gydytojais aptarti nuskausminimo būdą bei pooperacinę taktiką.

Dėl žindymo sėkmės, esant galimybei, geriau rinktis ne bendrinį nuskausminimą – narkozę, o vietinę stuburinę nejautrą. Tada mama nepramiegos vaikelio gimimo, galės ne tik išgirsti jo pirmąjį pasisveikinimą su šiuo pasauliu ir pamatyti savo išsvajotąjį džiaugsmelį, bet ir pati nuraminti jo išgąstį (tikrai būna dėl ko!). Taip pat – kaip ir gimusieji natūraliai, per Cezario pjūvį gimęs vaikas gali prisiglausti prie savo mamytės tuojau pat. Taip pat susitarkite, kad tėveliui leistų būti šalia ir padėti mamai. Aišku, jis tam turi tinkamai pasiruošti.

Pirmasis prigludimas

Be abejo, operacijai dar nesibaigus (juk dar reikės iš gimdos išimti placentą, atidžiai susiūti visus pjūvio sužeistus audinius) naujagimis negalės gulėti ant mamos pilvo. Tačiau mamos krūtinė jam bus prieinama. Dar mama negalės vaikelio glausti ir glostyti abiem rankomis: nors viena bus laisva, antrąją – su adata arba kateteriu venoje – teks laikyti nuolat ištiestą. Taigi mamai reikės pagalbos. Geriausia, jeigu šalia bus jau pamokytas tėtis. Pagaliau ir slaugytoja gali padėti priglaudžiant vaikelį prie mamos krūtinės.

Kaip ir po natūralaus gimdymo, kūdikio nereikia versti iš karto apžioti spenelį, bet leisti jam nurimti ir priprasti: užuosti mamą, prisiglaudus ausimi išgirsti jam pažįstamą širdies plakimą ir kvėpavimo garsus, paskui pajusti pirmąjį norą valgyti, kuris įprastai pasireiškia seilių pasirodymu. O tada – jau ir burna priglusti prie krūties.

Po gimdymo per Cezario pjūvį kuo greičiau pradėti žindyti yra taip pat naudinga, kaip ir pagimdžius natūraliai. Tai skatina pieno gamybą krūtyse, o dėl spenelių dirginimo pagausėjęs hormonas oksitocinas stimuliuoja ne tik pieno tekėjimą, bet ir spartesnį gimdos susitraukimą ir jos gijimą. Priešpienis teikia imunines medžiagas naujagimio atsparumui prieš infekcijas ir – kaip pirmoji maisto porcija – sužadina žarnyno judesius ir pirmųjų naujagimio išmatų, kuriose susikaupęs nebereikalingas bilirubinas, greitesnį pašalinimą. Tai padeda išvengti naujagimio geltos.

Jeigu prireiktų narkozės

Nuskausminimui naudojant narkozę, pirmasis kūdikio priglaudimas prie krūties bus galimas šiek tiek vėliau, mamai atsibudus. Beje, naujagimiui irgi teko nujautrinančių medžiagų per kraują, atitekantį iš placentos. Todėl jis gali būti mieguistai vangokas ir nelabai domėtis aplinka bei norėti ir sugebėti žįsti.

Geriausia, jei tuo laiku su vaikeliu galėtų būti tėtis. Jis kalbintų, glostytų, panešiotų ir gal net pasiguldytų nuogutį sau ant krūtinės, taip suteikdamas naujagimiui taip svarbų nuraminimą ir betarpį oda prie odos sąlytį su artimu žmogumi. Tėčiai, kurie įtraukiami į aktyvią naujagimio priežiūrą, labai prisiriša prie vaiko, mieliau bendrauja su juo ir vėliau, moka lengviau nuraminti pravirkusį. Žindymas paprastai pradedamas pooperacinės slaugos palatoje, kai mama jau prabunda ir naujagimis darosi guvesnis, ima nerimauti. Dažniausiai tai atsitinka jau per pirmąją valandą po gimimo. Taigi tikrai ne per vėlai, kad žindymas būtų sėkmingas.

Nekentėkite skausmo

Prabudusi iš narkozės, mama jau gali drąsiai žindyti naujagimį, nors jos kraujyje dar būtų nemažai žaizdų skausmą malšinančių vaistų. Taip netgi geriau, nes skausmai tikriausiai gerokai trikdytų jos pirmojo susitikimo su savo jau gimusiu vaikeliu džiaugsmą. Be to, skausmas ir žindant stabdytų pieno tekėjimą iš krūties. Dėl kūdikio galimybės apsinuodyti mamos vaistais nerimauti nereikia – jos beveik nėra. Pailgintai nejautrai vartojami tokie vaistai nuo skausmo, kurių į motinos pieną patenka labai mažai, o ir tie, susijungę su pieno baltymais, pasidaro nebeveiksmingi.

Cezario pjūvis priskiriamas prie didžiųjų chirurginių operacijų. Plačių ir gilių daugelio pilvo sienos sluoksnių ir gimdos žaizdų gijimas užtrunka daug dienų. Todėl ir vaistus nuo skausmo mamai teks vartoti dar ir sugrįžus su vaikeliu namo. Rekomenduojama išgerti ar suleisti mažiausią reikalingą, kad nejaustų skausmo, vaisto dozę. Tikrai neverta bandyti būti kankine ir vaistų atsisakyti visiškai. Kaip minėjau, tie vaistai, kuriuos gydytojai paskirs žinodami, jog mama žindo, nepakenks kūdikiui, o jos pačios gyvenimas be didelių skausmų tikrai bus šviesesnis. Be to, su kiekviena diena pieno krūtyse gausėjant, lygiagrečiai silpsta gyjančių žaizdų skausmai ir vaistų reikia vis mažiau.

Žindymo sėkmei

Kaip ir natūraliai pagimdžius, taip ir po Cezario pjūvio operacijos, svarbiausias motinos pieno gamybą skatinantis veiksnys yra dažnas žindymas. Glauskite kūdikį prie krūties, kada tik jis to panori. Naujagimį rekomenduojama maitinti bent kas 2 valandas per dieną, ir su ne didesniais kaip 4 valandų tarpais naktį. Taip susidaro maždaug 10–12 žindymų per parą.

Įsitikinkite, jog kūdikis gerai priglunda prie krūties. Plačiai išsižiojęs, jis burna turi apimti ne vien tik spenelį, bet ir didumą tamsesniojo laukelio – areolės. Tuomet ir mažasis gerai pavalgys, ir mama išvengs spenelių pakenkimo. Nekiškite naujagimiui į burną čiulptuko, nes tai gali trikdyti gebėjimą gerai žįsti, ir neduokite gerti jokių kitų skysčių – jie slopins apetitą.

Jeigu atsitiktų taip, jog dėl sveikatos problemų naujagimis laikinai negalėtų būti kartu su mama, per tą laiką pieną iš krūtų reikėtų ištraukinėti dirbtinai. Geriausiai tam tiktų elektrinis pientraukis. Gimdymo namuose jų būna. Reguliarus pieno ištraukimas stimuliuotų pieno gamybą krūtyse, apsaugotų nuo krūtų uždegimo ir naujagimį aprūpintų pačiu vertingiausiu maistu.

Grįžus namo

Gimdymas per Cezario pjūvį buvo didelė operacija. Kol išgys ir sustiprės, mamai poilsio reikės dar daugiau negu po įprasto gimdymo.  Namie susikurkite „žindymo stotį“. Kūdikį guldykite lopšyje greta mamos lovos arba, dar geriau, toje pačioje lovoje. Turėkite šalia pakankamai vystyklų, ąsotį su sultimis ar vandeniu, užkandžio. Ir daug pagalvių! Jomis mama galės apsikamšyti, kad gulint ar sėdint nebūtų spaudimo ar nepatogaus tempimo, kad kūdikis neįspirtų į pilvą.

Po operacijos mama nepajėgs viską padaryti pati. Net vien tik atlikti savo pačios ir vaikelio priežiūros reikalus jai gali būti sunki užduotis. Reikės beveik nuolatinės pagalbos. Tegu tėvelis gauna bent kelias išeigines dienas, o dar geriau – savaites, atostogų. Jeigu tai būtų neįmanoma, gal galėtų padėti giminaitė ar geriausia draugė. Arba bent samdyta moteris. Kažkas, kas pasirūpintų skalbimu, virimu, indais, dulkėmis… 

Bus gerai!

Mama dėl gimdymo per Cezario pjūvį gali patirti daug įvairių emocijų. Ypač jeigu ši operacija buvo neplanuota. Neretai mamos nusivilia, kad nepavyko pagimdyti pačioms, nors tik apie tai svajojo. Jos gali netgi bijoti, jog tai kažkokia netikusi lemtis, todėl gali nepavykti ir žindyti. Tokie nerimavimai paprastai būna visiškai nepagrįsti, nes nėra priežasčių, dėl kurių žindymas nebūtų sėkmingas.

Gimdymui gali sutrukdyti tikrai neįveikiamos kliūtys, kaip jau anksčiau minėta placentos pirmeiga. Žindymui paprastai anatominių kliūčių nebūna. Nepaisant gimdymo aplinkybių, mamos nusiteikimas, išankstinis pasiryžimas žindyti ir maitinimas krūtimi yra esminiai dalykai nuo kurių labiausiai priklauso žindymo sėkmė ir trukmė.

Be abejo, po Cezario operacijos mamai gali prireikti daugiau ištvermės ir kantrybės. Tačiau rezultatas – suteikimas vaikui to, kas jam tuo metu labiausiai reikalinga, – vertas, kad būtų pasistengta nugalėti. Nustumkite šalin liūdesį ir pažiūrėkite į šį įvykį optimistiniu šviesios ateities žvilgsniu. Svarbu nepaskęsti savigraužoje dėl to, kas atsitiko, ir neprislėgti savęs kalte ir nusivylimu, bet verčiau džiaugtis kiekviena dabarties ir galimybės būti kartu su savo jau gimusiu vaiku minute.

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Ar turėdama du vaikus nebijojote į savo šeimą įsileisti kito žmogaus? Kaip priėmė Jus Juozo šeima ir jūsiškė būsimą vyrą?

Manau, natūralu, kad tos baimės šiek tiek buvo. Tik, kol nesutikau Juozo, kol su juo nesusipažinome, apie naujus santykius išvis negalvojau, nenorėjau apskritai jokio vyro šalia savęs ir tuo labiau – mano vaikų. Net minties nebuvo, kad kažkoks vyras galėtų auklėti mano vaikus. Tikrai niekada nesusimąsčiau, kad šalia manęs atsiras žmogus, kuris taip besąlygiškai juos mylės.

Tėveliai visada gerbė mano sprendimus, kokie jie bebūtų. Jie visada pataria ir man svarbi jų nuomonė visais klausimais, bet sprendimus priimu pati. Ir šiuo atveju nebuvo kitaip. Žinoma, tėvams buvo neramu, ar šalia atsiradęs vyras yra tikrai patikimas žmogus, kuris mylės mus ir mūsų neįskaudins. Bet Juozas apsukrus – greitai ne tik man galvą apsuko, bet ir uošvienę apvyniojo aplink pirštą!

O su Juozo tėvais viskas vyko lėčiau. Nebuvau iš tų moterų, kurios spaudžia vyrą, kad greičiau vežtų pas tėvukus ir pristatytų kaip būsimą žmoną. Atėjo laikas ir patys pamatė, kad jau kelio atgal nėra.  O aš labai ir nesigilinau – tinku jiems, ar netinku. Nei man su jais gyventi, nei jiems su manim. Bet labai džiaugiausi, kad Juozas su mano tėveliais palaiko puikius santykius, taip pat ir aš –myliu ir gerbiu savo vyro tėvelius.

Kaip Juozui pavyko susidraugauti su vaikais ir kaip sekėsi jiems? Kokie dabar jo ir vyresnių vaikų santykiai?

Santykiai niekuo nesiskiria nuo tėčio ir dukros, sūnaus ir tėčio. Nėra daugiau ką ir pridurti.

Viskas vyko labai natūraliai ir gan greitai – nebuvo jokių lūžių ar ilgų pokalbių, aiškinimų. Viskas taip gražiai ir savaime susidėliojo, kad net patiems sunku patikėti. Juozas juos į savo gyvenimą ir širdį įsileido nuo pirmos akimirkos, taip pat – ir vaikai.

Kaip vyras atlaikė dalyvavimą gimdyme, ar nesakė po to: „daugiau niekada“? Ar jums padėjo jo buvimas šalia?

Stiprus mano vyras. Atlaikytų dar ne vieną gimdymą.  Bet jeigu rimtai, jaudinosi jis labiau už mane. Kadangi mūsų mažytė gimė ne nustatytą datą, o šiek tiek vėliau, tai streso nemažai Juozui buvo. Labiausiai dėl to, kad apsisprendęs dalyvauti gimdyme bijojo į jį nespėti, nes tomis dienomis vyko nemažai koncertų, o jų neatšauksi.  Mes su vyru nuo pat pirmos dienos visur kartu ir jo buvimas šalia man visada yra beprotiškai svarbus. O tokia akimirką – ypatingai!

Ne viena moteris baiminasi dėl to, kad gimdymo metu būdamas šalia vyras pamatys ją ne itin patrauklioje situacijoje? Ką apie tai manote?

Taip, ir aš sakiau, kad nieko ten romantiško nėra. Bet turbūt priežastis buvo ta, jog nenorėjau spausti vyro dėl jo apsisprendimo dalyvauti ar ne. Bet tikrai labai džiaugiuosi, kad jis priėmė labai pasiteisinusį sprendimą.

Tą akimirką tikrai ne apie save galvoji – pamatys ar nepamatys kažko – šitoje situacijoje yra svarbesnių dalykų. Suaugęs, protingas vyras, manau, puikiai viską supranta ir reaguoja normaliai.

Pokyčiai nėštumo metu, nešiojant trečią vaikelį, jums jau buvo pažįstami, o vyrui, kuriam Agota pirmas vaikas,– viskas nauja, kas jam labiausiai kėlė nerimą? Beje, ar pastarasis nėštumas buvo kuo nors ypatingas ar kitoks negu ankstesni?

Kiekvienas nėštumas savitas, bet vienodai svarbus ir malonus! Nė vienas mano nėštumas nebuvo sunkus. Nežinau, ką reiškia, kai pykina nuo kvapų, kai kažkoks maistas neįtinka ir pan. Nėštumas praėjo labai ramiai – visada buvau energinga, pilna jėgų – norėjosi kalnus nuversti.  Gal maisto racionas kažkiek pasikeitęs buvo, bet labai nežymiai, tai net negaliu kažko ypatingo įvardinti.

Juozas rūpinosi manimi besąlygiškai, nors, pagalvojus, jis visada taip elgiasi. Tik tas augantis pilvelis primindavo, kad jau tuoj tuoj… Laukdami išgyvenome be galo gražų metą: netikėtos atostogos karantino metu leido ganėtinai ilgą laiką būti visiems kartu.  Ir nerimauti nebuvo dėl ko, gal labiausiai jaudinomės prieš eidami pas gydytojus – įleis kartu ar ne.

Kaip vyresnieji vaikai sutiko mažąją sesutę? Ko gero, pagrindinis tėvelių dėmesys dabar atitenka jai?

Vyresnėliai labai laukė sesers. Matas gal šiek tiek mažiau, nes jis norėjo broliuko, o gavo dar vieną sesę, bet šią problemą mes taip pat sprendėme. Išsiaiškinome, kad jis vienas vienintelis mamos princas ir savo statusu nereiks dalintis su niekuo, o Karolinai princesės vieta jau teks su sese pasidalinti.

Vaikams dėmesio tikrai netrūksta. Stengiamės ne tik Agotėlei jo suteikti – visur viską darome kartu. Pirmosiomis dienomis mano dėmesys neišvengiamai buvo tik Agotai, bet Juozas dėmesį kitiems vaikams kompensavo su kaupu. Aš labai juo didžiuojuos! Jis toks tobulas tėtis! Tikrai –kartais žodžių pritrūksta viskam apsakyti ir jam padėkoti!

Gal vyresni vaikai padeda prižiūrėti mažąją sesutę?

Esu labai laiminga mama ir žmona, nes pagalbos sulaukiu visada iš visų šeimos narių. Vaikai ne išimtis – jie tobuli. Matas dažnai sesei dainuoja, Karolina taip pat labai padeda – visada mamos dešinioji ranka.

Vyras koncertuoja ir kituose miestuose, veikiausiai namuose dažnai jo nebūna? Kaip įsigudrinate auklėti vyresniuosius?

Negaliu taip sakyti, bet tyliai džiaugiuosi, kad Juozui darbų apmažėjo. Ir jis namie pačiomis sunkiausiomis dienomis, kai vyresnėliams reikia eiti į darželį ir mokyklą. Nes tokie malonumai kaip vežiojimas rytais į daržiuką ir į mokyklą, pusryčių gaminimas, namų darbai atitenka jam! Mes su Agotėle – mėgstančios pamiegoti damos, o šeima supratinga – niekada neverčia iš lovos.

Savaitgaliais, kai tėtis dirba, mes pramogaujam. Nedaug dar tokių savaitgalių buvo, bet tikiu, kad įsivažiuosime į ritmą ir pavyks su viskuo vis geriau susitvarkyti.

Vienas vaikutis mokykloje, kitas darželyje, o trečias ant rankų – visa atsakingo darbo diena, ir darbo valandos tikrai nenormuotos! O kaip surandate laiko sau, kas suteikia atgaivos nuo kasdienės rutinos?

Malonumas, o ne darbas! Nėra sunku su viskuo susitvarkyti, kai šalia nuostabus vyras, su kuriuo esame viena komanda, žiūrinti į vieną pusę ir turinti vieną tikslą. Šis laikotarpis, kol mūsų mažiukė paaugs, yra sudėtingesnis mano vyrui ir reikalauja daugiau veiklos. Labai vertinu, kad jis puikiai su viskuo susitvarko. Vertinu tai, kad jis mums su Agotėle leidžia pasidžiaugti ramybe, pasivaikščiojimais pajūriu, saldžiu miegeliu – man tai labai svarbu. Mano laikas sau – tai malonus laikas su šeima. Nesu mėgėja kažkur ištrūkti be šeimos, be vyro. Laikas sau – nuėjimas į grožio saloną, ir man visiškai to pakanka. Laiko sau randu kasdien su knyga rankoje ir kavos puodeliu pajūryje, kai Agotėlė miega pietų miegelį. Tobulesnio laiko kaip su šeima nėra – jis nepakeičiamas ir neapsakomas!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Fotografavo Asta  Bieliauskienė (astaphoto)

MAMŲ ISTORIJOS

RUDENS LIGOS. Vaiko stiprybei – nuo ligų, pervargimo ir blogos nuotaikos. Kaip atskirti COVID-19 nuo peršalimo, gripo ir kitų ligų? Greičiausias būdas atsikratyti peršalimo ligų .

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kada gerosios bakterijos padeda? Gydytojas Algimantas Vingras Atopinis dermatitas (egzema). Apranga, su kuria nebaisūs nei lietūs, nei vėjai. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

KŪDIKIS. Kas užkemša kūdikio nosytę? Žindančios mamos mityba – be didelių tabu. Motinos pieno kariuomenė. Vanduo kūdikiui (Baltijos mineraliniai vandenys )

KĄ VALGOME. Duona – kas svarbiausia renkantis?

MAMYTĖ. Streso padariniai – rimčiausios ligos.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas” – 2020 m. ruduo

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Dėl cezario pjūvio diskutuojama ne tik medicinos, bet ir populiariojoje spaudoje. Ši chirurginė procedūra atliekama moterims, norint išvengti arba gydyti grėsmingas komplikacijas, kurios kelia pavojų motinos ar naujagimio gyvybei ir sveikatai. Tačiau ar tikrai kiekviena moteris žino apie galimas cezario pjūvio komplikacijas? „Tai – viena iš procedūrų, kurias renkasi nemažai nėščiųjų ir gimdyvių klaidingai manydamos, jog apsaugo naujagimio sveikatą ir gyvybę”, – sako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikoje viešą paskaitą skaičiusi gydytoja akušerė ginekologė doc. Eglė Bartusevičienė.

Pageidaujama ir kai medikai nesiūlo

Gydytoja paaiškino, kad ši chirurginė procedūra gelbsti gyvybę ir sveikatą tik tada, kai yra atliekama, jeigu būtina, t. y., kai natūralus gimdymas per makštį yra rizikingesnis nei galimos cezario pjūvio komplikacijos.

„Didesnį cezario pjūvio operacijų skaičių lemia tokios priežastys kaip vyresnis gimdyvių amžius, nutukimo „epidemija”, dažniau atliekamos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Dabar gali gimdyti daugiau moterų, kurios serga sunkiomis lėtinėmis ligomis ir anksčiau dėl to negalėdavo pastoti ir išnešioti kūdikio, tačiau joms dažnai atliekama cezario pjūvio operacija”.  Pagrindinė priežastis, kodėl moterys pageidauja šios operacijos, naujagimio saugumas ir sveikata, bet gydytoja akcentuoja kitą motyvą.

Gali sukelti gimdymo komplikacijas, o kūdikiui gresia ligos

„Manoma, kad cezario pjūvis yra išeitis išvengti gimdymo skausmų. Tuomet susidaro kiek ironiška situacija – gimdyvė, siekdama išvengti vienkartinio skausmo, bet po operacijos gali susidaryti sąaugų pilve ir dėl to kamuos nuolatiniai ar pasikartojantys skausmai”, – pasakojo gydytoja. Ar moterys žino apie su šia operacija susijusias komplikacijas naujagimiui bei jai pačiai?

Komplikacijos cezario pjūvio operacijos metu ar po jos, yra ne tik dėl anestezijos: gali būti pažeisti greta esantys organai, didesnė infekcijos, kraujo perpylimo tikimybė, trombembolinės komplikacijos, sąaugos pilve, kurios sukelia skausmą. „Po cezario pjūvio moterims sunkiau ateityje pastoti, dažniau nėštumas būna negimdinis ar baigiasi persileidimu. Jei moteris pastoja, kitas nėštumas ir gimdymas būna rizikingesnis. Dažniau sulėtėja vaisiaus augimas, ištinka priešlaikinis gimdymas, plyšta gimda, joje nenormaliai prisitvirtina placenta arba įauga į gimdos sieną. Todėl gimdymo metu moteris netenka daug kraujo, kyla pavojus naujagimio ir jos pačios sveikatai ir gyvybei”.

Gydytoja pabrėžia, jog iškart po gimimo cezario pjūvio operacijos būdu naujagimiai dažniau patiria kvėpavimo sutrikimus. „Ant tokių naujagimių odos ir į žarnyną nepatenka gerųjų motinos bakterijų, kurios labai svarbios vaiko imunitetui ir organizmo metaboliniams procesams. Būtent dėl to cezario pjūvio operacijos pagalba gimę vaikai dažniau serga I tipo cukriniu diabetu, nutukimu, bronchine astma ir kitomis imuninės sistemos ligomis”. Doc. E. Bartusevičienė pabrėžė, kad ši operacija turi būti atliekama tik tuomet, kai būtina.

Pagimdyti pačios gali ir patyrusios cezario pjūvio operaciją moterys

Viešoje paskaitoje Kauno klinikose gydytoja doc. E. Bartusevičienė paneigė ir vieną dažniausių mitų: „Moterys mano, kad pagimdžius cezario pjūvio operacijos būdu, kitą kartą natūraliai pagimdyti neįmanoma – moksliniai tyrimai byloja, kad tai pavyksta vis daugiau gimdyvių”

Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė sako, kad norint sumažinti nereikalingų cezario pjūvio operacijų kuriamos prevencinės priemonės, o klinikoje įkurta „Šeimos akademija”. „Nėščiųjų ir gimdyvių priežiūra, jų sveikatos raštingumo gerinimu rūpinasi savarankiškai dirbančios akušerės, o moterys pasitiki jų profesionalumu. Specialistai rekomenduoja cezario pjūvio operacijų skaičių vertinti kaip vieną iš akušerinės pagalbos kokybės kriterijų”.

Kauno klinikų informacija

Gimdymas atveria kelius infekcijoms

Neseniai pagimdžiusios moters organizmas nualintas ir pažeidžiamas. Atsiskyrus placentai, buvusios jos prisitvirtinimo vietos gimdos ertmėje pažeistos – tai gana didelis plotas. Mikrobai, patekę į šias žaizdas, kaip ir bet kurias kitas, greitai sukelia uždegimą. Puiki terpė jiems daugintis – gimdai traukiantis atsirandančios išskyros – lochijos. Tai placentos prisitvirtinimo audinių liekanos, kraujo, gleivių išskyros. Pirmosiomis dienomis po gimdymo jos būna su kraujo priemaiša, po to pasidaro šviesiai gelsvos ir vis šviesėja bei mažėja. Lochijos išnyksta po 5-6 savaičių.

Gimdos kaklelis, kūdikiui buvęs vartais į pasaulį, pirmosiomis savaitėmis dar lieka praviras, todėl tarp gimdos ir makšties nėra apsauginio barjero. Visiškai gimdos kaklelis užsidaro praėjus trims savaitėms po gimdymo. Be to, gimdos kaklelio gleivių kamštis, užkertantis kelią mikrobams, taip pat dar nesusiformavęs, taigi pasiekti jiems žaizdas gimdoje nėra jokių kliūčių. Net ir lengviausio gimdymo metu, tempiantis audiniams, atsiranda mikroįtrūkių bei mikrotraumų, pro kurias gali prasiskverbti mikrobai. Dar atviresni keliai per siūles, kurios atsirado plyšus tarpvietės, makšties ar gimdos kaklelio audiniams. 

Makštyje yra daugybė bakterijų, įprastinėmis sąlygomis apie 95 proc. jų – laktobakterijos, išskiriančios pieno rūgštį. Todėl makšties terpė įprastai yra rūgštinė, ji neleidžia mikrobams patekti į gimdą bei išlaikomas minimalus, nesukeliantis uždegimų, natūraliai čia esančių patogeninių mikrobų kiekis. Dėl organizme vykstančių pokyčių po gimdymo makšties terpė tampa šarminė ir  nebeatlieka apsauginės funkcijos. Tuomet pasidaro pavojingi ne tik iš išorės patenkantys mikrobai, bet ir savi, nuolat gyvenantys gleivinėse.

Visas nepalankias aplinkybes sustiprina tai, kad nėštumo bei gimdymo išsekintos moters apsauginės  reakcijos per silpnos atsilaikyti savo jėgomis. Gimdymas – didelis stresas organizmui,  dar labiau susilpninantis nėštumo metu sumenkusį imunitetą.  Moteris nusilpusi dar ir dėl to, kad gimdydama  ji neteko kraujo, pasikeitė hormonų pusiausvyra, alina po gimdymo užklumpantis stresas.

Akivaizdu, kad pirmaisiais mėnesiais po gimdymo moters lytiniai organai nėra natūraliai apsaugoti, kaip anksčiau, todėl tai padaryti reikia pačiai. Ar lengvai pavyks atsigauti, ar neužklups ginekologinės ligos, kaip sugis pažeisti audiniai, daug priklauso nuo intymių vietų švaros ir tinkamų higienos priemonių.

Nepriekaištinga švara  – pagrindinis ginklas prieš infekcijas

Intymių vietų švara padeda greičiau sugyti žaizdoms ir siūlėms, o dauguma ginekologinių komplikacijų po gimdymo atsiranda būtent dėl netinkamos higienos. Įvairiems lytinių organų uždegimams moteris ypatingai imli pirmąjį mėnesį po gimdymo.

Kraujas, išsiskiriantis drauge su lochijomis, yra geras maistas mikrobams, padeda jiems sparčiai augti ir daugintis. Todėl pagrindinė jaunos mamos užduotis, kad lochijos nesikauptų išoriniuose lytiniuose organuose. Taigi reikia dažnai apsiprausti. Tai patariama daryti ne rečiau kaip kartą per 2-3 valandas, taigi ne mažiau kaip 6-8 kartus per parą. Kol dar nesugijo audinių įtrūkiai ir žaizdelės, svarbu apsiprausti pasinaudojus tualetu, prieš miegą bei atsikėlus ryte. Pirmosiomis dienomis, kai išskyros itin gausios, reikia dažnai keisti higieninius įklotus (ne rečiau kaip kas 2-3 valandas) ir kiekvieną kartą po to apsiprausti. Po gimdymo nepatariama naudoti tamponų, nes per atvirą gimdos kaklelį į jos ertmę gali patekti makšties turinys.

Gausiau lochijos išsiskiria maitinant kūdikį krūtimi, nes vaikui žindant susidaro daugiau hormono oksitocino, kuris skatina gimdos susitraukimą. Todėl apsiprausti derėtų taip pat ir po kiekvieno žindymo.

Apsiprausiama nestipria srove tekančiu šiltu vandeniu, taip, kad į lytinius organus nepatektų tiesiosios žarnos mikrofloros. Todėl vandens srovė nukreipiama nuo tarpvietės  išangės link, be to, vandens neturi patekti giliau į makštį, nes jis išplaus naudingą mikroflorą. Apsiprausiame nuosekliai: pradedame  nuo tarpvietės, o paskui pereiname prie išangės srities.  Nenaudokite jokių kempinių, nes jomis galite pažeisti audinius, o per smulkučius įtrūkius lengvai patenka infekcija. Nusiprausus, intymios vietos atsargiai nusausinamos tik šiai kūno daliai skirtu rankšluosčiu, kuris kasdien išskalbiamas. Jeigu gimdant plyšo ar buvo prakirpta tarpvietė, lytinės lūpos, praustis reikia ypač atsargiai. Svarbu neliesti siūlių ir netrinti lytinių organų.

Visą pogimdyminį periodą derėtų vengti maudynių vonioje, atvirame vandens telkinyje  arba baseine, nes mikrobai į lytinius organus gali patekti per vandenį. Nepamirštame ir apie susilpnėjusį imunitetą, todėl nepersišaldome.

Kodėl po gimdymo reikia specialaus prausiklio?

Intymių vietų oda ir gleivinė po gimdymo ypatingai jautrios ir anksčiau naudotos higienos priemonės gali sukelti alergijas. Netinkamos higienos priemonės gali apsunkinti audinių gijimą ir jis užsitęs. Šiuo periodu reikia specialių prausiklių, kurie ne tik gerai pašalina nešvarumus, bet ir turi natūraliai mikroflorai atsikurti padedančių medžiagų. Prausikliai, skirti pogimdyminiam periodui, labai švelnūs, be galinčių sudirginti medžiagų – net dažnai juos naudojant.

Dar viena iš svarbiausių intymiosios higienos priemonių savybių yra palaikyti rūgštinę moters intymių sričių terpę, kurios pH 4,0. Šiam periodui skirti prausikliai turi komponentų, apsaugančių  nuo patogeninių bakterijų augimo, o tai labai svarbu gimdymo metu pažeistų intymių vietų priežiūrai. Ypač naudingi prausikliai su pieno rūgštimi, kuri reikalinga normaliai makšties aplinkai atkurti.

Parengė Undinė Gilė

Jūsų vyras taip pat gydytojas, gal mokėtės viename kurse? Ar namuose pavyksta atsiriboti nuo darbinių problemų?

Su Tadu susitikome autobuse: gyvenome šalia Kauno esančiuose miesteliuose ir kas rytą vykdavome į Medicinos akademiją – tuomet jis mokėsi trečiame, aš antrame kurse. Taip nutiko, kad vieną kartą abu važiavome tuo pačiu autobusu. Tadas, per tarpelį tarp sėdynių išvydęs, kad skaitau medicininius konspektus, išdrįso mane užkalbinti. Taip ir prasidėjo mudviejų kelionė. Susituokėme, abu įstojome į rezidentūrą, o, man įpusėjus pirmus jos metus, pradėjome laukti Barborytės. Visai neseniai sugrįžau į darbą. Tiesa, jau į kitą rezidentūrą: vaikų ligas iškeičiau į šeimos mediciną, taigi vėl esu pirmametė rezidentė. Barbora jau lanko darželį, o birželio pabaigoje švęsime antrąjį dukrelės gimtadienį.

Po vienu stogu gyventi dviem medikams ir sunku, ir lengva. Sudėtingas ir įtemptas darbas, emocijos… Kartais grįžtame namo kaip reikiant nusiplūkę. Tadas dirba keliuose darbuose, taigi ne visus savaitgalius leidžiame kartu. Tačiau mes puikiai vienas kitą suprantame, nors ir stengiamės darbo neparsinešti namo, kartais diskutuojame, aptariame darbe kylančius iššūkius, drauge sprendžiame medicinines mįsles.

Esate rašiusi, kad sprendimas dirbti su vaikais Jums buvo iššūkis. Kas paskatino pasirinkti šią sritį?

Tik įstojusi į mediciną, žinojau, kad dirbsiu su vaikais. Pediatrija – specifinė sritis: juk pacientai dažnai nepasakys, ką jiems skauda, kaip jaučiasi. Turi pasikliauti intuicija, mokėti iššifruoti tam tikrus simptomus ir tėvų pasakojimus. Apžiūrėti vaiką nėra paprasta. Suaugusieji irgi baiminasi gydytojų, tačiau mes mokame tas baimes suvaldyti arba bent sumažinti. O su vaikais yra sudėtingiau – turi pats šiek tiek išlikti vaiku, būti žaismingas, vertas pasitikėjimo. Mane tai žavėjo. Vaikai arba pajaučia vienam ar kitam žmogui simpatiją, arba ne.

Vis dar prisimenu tuos siaubingus apsilankymus poliklinikose, kuomet pati buvau vaikas. Jų nebuvo daug, bet išties įstrigo. Labiausiai gąsdino tai, jog su tavimi niekas nebendrauja, nepasakoja, kas vyks ir kodėl. Dabar požiūris į darbą su vaikais keičiasi, gydytojai aktyviai domisi bendravimo su mažaisiais psichologiniais aspektais. Deja, pediatrų ateitis miglota, ypač didžiuosiuose miestuose, taigi teko permąstyti savo pasirinkimą. Šeimos gydytoja nusprendžiau tapti stebėdama savo vyrą Tadą – žinojau, ko tikėtis. Čia taip pat kasdien sutinku nemažai vaikų – tai nuostabu! Šeimos gydytojo darbas – labai įdomus, tačiau sudėtingas. Turi būti nuolatos įsijungęs klinikinio mąstymo režimą: vienas pacientas skundžiasi pakilusiu kraujospūdžiu, kitas – ant odos atsiradusiais mazgeliais, o trečias – mažas naujagimis, kurį ant rankų glaudžia nerimaujanti mama. Tai skatina nepaliaujamai mokytis, o žmogaus kūną matyti kaip nedalomą visumą.

Kaip kilo mintis drauge su kolege įsteigti tėvystės mokyklėlę?

Abi su Agne susitikome dar būdamos studentės – mokslinėje draugijoje. Vyresnė Agnė man buvo tikras pavyzdys ir įkvėpimas. Nuostabus sutapimas, – jog laukiamės, sužinojome panašiu metu, o mūsų mergaites skiria vos pusmetis! Taigi tapome dar artimesnės, dalindavomės įvairiais laukimo džiaugsmais ir nerimu. Vieną kartą, drauge su šeimomis atostogaujant Druskininkuose, Agnė papasakojo ape savo sumanymą – įkurti mokyklą tėvams. Man ši idėja labai patiko, pritarė ir mūsų vyrai, taigi nusprendėme nelaukti ir kibti į darbus. Atkaklumas, nuoširdumas ir tvirtas tikėjimas savo vizija mus nuolatos vedė ir veda į priekį.

Ši idėja kilo labai natūraliai – norėjome sukurti tai, ko trūko ir trūksta mums pačioms. Todėl atsirado koncentruotas, profesionalus ir šiltos, jaukios atmosferos kupinas paskaitų ciklas besilaukiantiems, paskaitos ir įvairūs užsiėmimai jau auginantiems mažylius, smagūs susitikimai. Juk augindamas turi augti, tobulėti ir pats. Štai taip gimė mūsų mokyklos devizas „Aug(in)ti”! Norėjome, kad visi taip galvojantys apie tėvystę, burtųsi į bendruomenę – juk drauge lengviau ir paprasčiau. Tiesą sakant, šiuolaikiniai tėvai išties yra labai vieniši – vaikus auginame toli nuo savo gimtųjų namų – tėvų, sesių, brolių… O socialiniai tinklai, forumai – tėra bendravimo iliuzija. Mamoms ir tėčiams reikia gyvo pašnekesio, paprasto paskatinimo: ”Mums irgi taip buvo, viskas bus gerai, pamatysi!” Taigi skatiname būsimus tėvus mūsų organizuojamuose kursuose susirasti bičiulių, palaikyti su jais ryšį.

Kitas dalykas – informacijos gausa. Šiais laikais nėra problemos dėl per mažo jos kiekio, atvirkščiai, tėčiams ir mamoms tenka sunki užduotis – atsirinkti, kuri informacija yra patikima, o kuri – abejotina. Tai išties sudėtinga, ypač neturint specialių žinių, taigi įvairios paskaitos padeda išspręsti šias dilemas ir namo iškeliauti tik su patikimos ir profesionalios informacijos bagažu.

Klausimas kaip mokyklėlės lektorei: ko dažniausiai nežino tėveliai ir kokias klaidas daro?

Viena didžiausių klaidų, mano nuomone, tai nepasitikėjimas savo gebėjimu auginti vaiką. Dauguma tėvų kaip įmanydami bando tapti pačiais geriausiais, nė nesusimąstydami, kad tokie jau yra. Kiekvienas vaikelis labai skirtingas, ypatingas ir tik jo tėvai jį supranta bei jaučia geriausiai. Štai kodėl kiekvieną patarimą, pasiūlymą reikia pritaikyti savo mažyliui. Labai svarbi yra mamų intuicija. Mokslas įrodė, jog tai – ne mistika, o hormonais pagrįstas ypatingas, unikalus mamos ir jos mažylio ryšys. Jis neatsiranda savaime: kuo ilgiau mama būna šalia savo vaiko, stebi jo siunčiamus ženklus, jį glaudžia ir myluoja, tuo stipresnis jų ryšys ir ji pradeda tiesiog jausti savo mažylį. Tuomet mama pasijunta ramesnė, labiau pasitiki savo jėgomis – juk ji žino, kokias grimasas vaikelis nutaiso, kai yra alkanas, kokiais ženklais jai pasako, kad pavargo ir nori ilsėtis. Tai padeda dar labiau mėgautis motinyste.

Mamos stengiasi būti tobulos: ruošti skaniausias tyreles, kruopščiausiai prausti ir migdyti… Tačiau tobulų mamų paprasčiausiai nėra. Mes visos darome klaidų, o bijoti jų nereikia. Taip, stengtis būtina, tačiau reikia jausti saiką. Juk nuolatinis savęs spaudimas atima didžiąją dalį motinystės žavesio ir džiaugsmo, o vaikams tereikia laimingos mamos. Todėl pasaulis tikrai nesugrius, jei retkarčiais mažyliui pasiūlysite ne naminės tyrelės, o grindų siurbimą iškeisite į tingų pasivoliojimą lovoje.

Kokie populiariausi mitai, kuriais dauguma mamų vis dar vadovaujasi?

Man labai artima vaikų miego tema. Barbora turėjo įvairių miego sunkumų, taigi aš aktyviai ieškojau informacijos ir labai daug išmokau. Apmaudu, tačiau dėl miego itin gausu vis dar gajų mitų. Pavyzdžiui, daugelis vis dar galvoja, kad prastas mažųjų miegas yra sutrikimas, tačiau tokia yra vaiko fiziologija. Kaip negalime skatinti mėnesio sulaukusio mažylio vaikščioti, taip neįmanoma kažkokiu ypatingu būdu įpratinti jį gerai miegoti. Žinoma, galime pasitelkti tam tikrus pagalbos būdus, stengdamiesi suteikti galimybę pailsėti visai šeimai, tačiau labai dažnai šios problemos yra tiesiog išaugamos. Nervinės funkcijos mažyliui augant bręsta ir tvirtėja, o miegas tampa vis produktyvesnis. Tėvų lūkesčiai turi būti realistiški.

Kitas – tai nusiraminimo mitas. Vis dar gali išgirsti kaip kiti (ypač vyresniosios kartos atstovai) moko ką tik iškeptus tėvus: „Nepulk iškart prie verkiančio vaiko, tegul pats nusiramina!“ Tačiau tai netiesa – vaikai nusiraminti patys mokosi iki penktųjų savo gyvenimo metų, mažesni to tiesiog nesugeba, jiems reikia mūsų, tėvų, jog padėtume suvaldyti neigiamas, stiprias emocijas. Štai kodėl supykusio, išsigandusio, tėvų šaukiančio mažylio negalima palikti vieno – juk tą akimirką jam mūsų pagalbos reikia labiausiai. Tas pats galioja ir vakariniams migdymams – tikrai ne visi kūdikiai ir maži vaikai geba užmigti patys. Kai kuriems jų reikia paglostymo, lopšinės, bučinių – tam, kad nurimtų. Manau, kad dėmesys ir meilė – geriausia, ką galime duoti savo vaikams.

Taip pat bijoma, jog supimai, mylavimai ir bučiniai, prisirišimas nuo ankstyvos vaikystės tarsi užkirs kelią vaiko savarankiškumui, tačiau tai irgi netiesa. Gausu medicininių tyrimų, įrodančių, jog prisirišimas vaikystėje, atvirkščiai, padeda vaikams tapti savarankiškesniems suaugus, lengviau užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Negalime priversti vaiko tapti savarankišku žmogumi, tarsi jėga stumdami.

Ar motinystės patirtis padėjo Jums profesinėje veikloje, o profesija – mamai? Kas tapus mama buvo sunkiausia?

Po Barboros gimimo mano gyvenime viskas tarsi apsivertė aukštyn kojom, ir tai buvo nuostabiausia. Aš, kruopšti planuotoja, maksimalistė, mėgstanti nuolatos viską kontroliuoti, išmokau leisti įvykiams tekėti sava vaga, pasikliauti kitais žmonėmis ir pačiu gyvenimu, nesisieloti dėl menkniekių. Taip pat išmokau nieko neveikti, nors tai, pasirodo, yra labai svarbi veikla, pavyzdžiui, pusvalandį kalbinti kiemo katiną ar ieškoti gražiausio akmenėlio… Pradėjau geriau suprasti mamas – kodėl jos taip sielojasi ir braukia ašaras už procedūrinio kabineto durų, kuomet ten gailiai rauda jų vaikelis…

Sunkiausia suvokti, jog negaliu visko kontroliuoti ir suvaldyti pati. Iš pradžių tai gąsdina, bet ilgainiui įpranti. Gydytojų vaikai taip pat serga ir mes lygiai taip pat grąžome rankas už uždarų procedūrinio kabineto durų, jaudinamės matuodami temperatūrą ir įsitempę klausomės kosulio. Žinoma, žinios padeda nuspręsti, ką daryti, kaip gydyti, tačiau stengiamės mažylės sveikatą atiduoti į savo kolegų rankas, o patys – tiesiog likti tėvais.

Gal dukrelę auginate griežtai pagal sveikos gyvensenos principus, ar turite savas taisykles?

Barbora privertė mus pasitempti mitybos srityje. Atrodė, jog maitinamės sveikai, tačiau radome įvairių spragų. Nuo šiol pusryčiams visuomet renkamės grūdų košę su įvairiais vaisiais ar šviežiomis uogomis, baltus miltus pakeitėme į viso grūdo, baltąjį rafinuotą cukrų – į nerafinuotą. Taip pat beveik visiškai atsisakėme saldumynų. Vakarais, likus dviem valandoms iki miego, išjungiame visus ekranus – tai ramus laikas skaityti, vartyti knygeles, pavakarieniauti, šnekučiuotis. Melsva ekranų spinduliuojama šviesa slopina miego hormono melatonino išsiskyrimą. Jau nekalbu apie programų turinį – net ir specialios vaikams pritaikytos laidelės kaip reikiant įaudrina dar itin jautrią mažųjų nervų sistemą.

Kas svarbiausia nėštumo metu, kokį gimdymo būdą rinkotės, ką manote apie vyro dalyvavimą gimdyme?

Nėštumo metu svarbiausia klausytis savo kūno ir minčių, stengtis, jog suptų kuo daugiau šviesos ir meilės. Ne veltui senovėje (dar iki šiol kai kuriose gentyse) besilaukiančias moteris saugodavo nuo piktų akių ar nužiūrėjimo. Taip pat svarbu tinkamai pasiruošti. Ir ne tik išmokti keisti sauskelnes ar žindyti – reikia ir emocinio pasiruošimo. Juk moteris virsta mama. Tai labai gražus, jautrus ir itin emocingas metas. Taip pat visoms besilaukiančioms patarčiau išmokti relaksacijos pratimų, būdų, padėsiančių gimdymo metu. Abejoju, ar įmanoma gimdyti besijuokiant, tačiau galima suvaldyti skausmą.

Manau, kad vyras gimdant gali ir padėti, ir trukdyti. Jei jis yra tiesiog įstumiamas į gimdyklą, nieko gero. Gimdymą vyrui sunku suvokti, todėl nežinantis, kaip ir kas tuo metu vyksta, bus pasimetęs. Geriausia, kai pora apsilanko specialiuose užsiėmimuose, kuriuose su gimdymo procesu yra supažindinama ne tik moteris, bet ir vyras. Tuomet jis gali tapti nepakeičiamu pagalbininku. Savo vyro neverčiau dalyvauti gimdyme – jis pats tai pasirinko. Jo buvimas teikė drąsos, jaučiausi ne vieniša, o pagalba po gimdymo buvo neįkainojama. Rūpinomės savo naujagime abu – tai išties nuostabu! Tegaliu įsivaizduoti, kaip sunku buvo mūsų mamoms, kurios viską turėjo atlaikyti vienos.

Kaip sekasi derinti motinystės rūpesčius su daug laiko reikalaujančia darbine veikla? Juk abiejų darbai tikrai įtempti.

Sunku, bet mes stengiamės išnaudoti net menkiausią progą – sėdame ant dviračių ar į automobilį, surengiame neplanuotą išvyką, mėgstame susitikti su bičiuliais, o kartais tiesiog mėgaujamės ilgais rytais ir iki pietų neišsliuogiame iš pižamų.

Į ką patartumėte atkreipti dėmesį tėveliams, artėjant vasaros atostogoms ir drauge su vaikais besimėgaujant šiltojo meto malonumais?

Pirmiausia, į apsaugą nuo saulės, kurios malonumais labai svarbu mėgautis atsargiai. Mažylių oda itin jautri saulei, o žalingas UV spindulių poveikis sumuojasi – per žiemą jis neišnyksta, kaupiasi metus, o peržengus leistiną slenkstį, pradeda formuotis įvairios odos ligos, iš jų nuožmiausia – melanoma. Kažkodėl įrudęs mažylis atrodo sveikesnis už blyškesnės odos savininką, tačiau tai – mitas. Kremą nuo saulės būtina parinkti kruopščiai – jis turi būti neorganinis, be vitamino A (retinilio palmitato), parabenų, kvapiųjų medžiagų, PABA (paraaminobenzoinės rūgšties), aliuminio,oksibenzono.

Juo netepkite jaunesnio nei 6 mėn. mažylio. Iš naujo ištepti kūnelį reikėtų pasimaudžius arba praėjus 2 val. po paskutinio tepimosi. Neabejotinai reikalinga kepuraitė, idealiausia, kad ji dengtų ir kakliuką – jis gana dažnai nukenčia labiausiai. Taip pat derėtų drabužėliais pridengti pečius ir pakinklius. Saulės venkite didžiausio jos aktyvumo valandomis – nuo 10 iki 15 val. Nuolatos pasiūlykite vaikeliui atsigerti, taip pat nepamirškite skysčių ir patys. Troškulį geriausiai numalšina paprasčiausias vanduo.

Neužkandžiaukite gatvėje ruošiamu maistu, o vaisius ir daržoves gerai nuplaukite. Taip pat būkite budrūs dėl erkių – maži, bet pikti vabzdžiai grobio tyko ne tik miškuose ar brūzgynuose, bet ir miesto parkeliuose.

Kokia Jūsų šeimos vasara su dukrele?

Darbinga – negalėsime džiaugtis ilgesnėmis atostogomis, tačiau tikimės pailsėti rudeniop.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Asmeninio archyvo ir fotografės Eurikos Balčiūtės („Pienės Pūkas Photography“) nuotraukos

Patys mažiausieji pradeda žengti pirmuosius savarankiškus žingsnelius ir mamai neramu – tik lėk iš paskos, kad užsižiopsojęs mažylis neužkliūtų arba kojytės nesusipainiotų.

Galbūt jūsų šeima šis pavasarį laukia ar ką tik sulaukė naujagimio? Tuomet šis metas – tikras išbandymas mamai ir tėčiui, seneliams, broliukams ir sesutėms.

Nuotaiką gadina lietus ir šaltas vėjas, kuris dar gali atpūsti ir peršalimo ligą – taip pat, kaip ir žiemą ar rudenį. Todėl visi pasistiprinkime žiemos nuvargintą imunitetą ir nesirkime. Būkime sveiki ir džiaukimės pavasariu!

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų pavasaris