Nuostabiausias laikas – praleistas kartu su šeima

Dviejų vaikų mamai Gražinai likimas lėmė į vyrus grupės „Patruliai“ dainininką Juozą Butnorių. Septynerių metų Karolina ir penkerių Matas Juozą vadina tėčiu, o prieš porą mėnesių atsirado dar vienas šeimos narys – Agota. Mažieji su mama nekantraudami laukia iš koncertų grįžtančio tėčio, ir Gražina Butnorienė sako, kad geriau negu šeimoje niekur nėra.

Ar turėdama du vaikus nebijojote į savo šeimą įsileisti kito žmogaus? Kaip priėmė Jus Juozo šeima ir jūsiškė būsimą vyrą?

Manau, natūralu, kad tos baimės šiek tiek buvo. Tik, kol nesutikau Juozo, kol su juo nesusipažinome, apie naujus santykius išvis negalvojau, nenorėjau apskritai jokio vyro šalia savęs ir tuo labiau – mano vaikų. Net minties nebuvo, kad kažkoks vyras galėtų auklėti mano vaikus. Tikrai niekada nesusimąsčiau, kad šalia manęs atsiras žmogus, kuris taip besąlygiškai juos mylės.

Tėveliai visada gerbė mano sprendimus, kokie jie bebūtų. Jie visada pataria ir man svarbi jų nuomonė visais klausimais, bet sprendimus priimu pati. Ir šiuo atveju nebuvo kitaip. Žinoma, tėvams buvo neramu, ar šalia atsiradęs vyras yra tikrai patikimas žmogus, kuris mylės mus ir mūsų neįskaudins. Bet Juozas apsukrus – greitai ne tik man galvą apsuko, bet ir uošvienę apvyniojo aplink pirštą!

O su Juozo tėvais viskas vyko lėčiau. Nebuvau iš tų moterų, kurios spaudžia vyrą, kad greičiau vežtų pas tėvukus ir pristatytų kaip būsimą žmoną. Atėjo laikas ir patys pamatė, kad jau kelio atgal nėra.  O aš labai ir nesigilinau – tinku jiems, ar netinku. Nei man su jais gyventi, nei jiems su manim. Bet labai džiaugiausi, kad Juozas su mano tėveliais palaiko puikius santykius, taip pat ir aš –myliu ir gerbiu savo vyro tėvelius.

Kaip Juozui pavyko susidraugauti su vaikais ir kaip sekėsi jiems? Kokie dabar jo ir vyresnių vaikų santykiai?

Santykiai niekuo nesiskiria nuo tėčio ir dukros, sūnaus ir tėčio. Nėra daugiau ką ir pridurti.

Viskas vyko labai natūraliai ir gan greitai – nebuvo jokių lūžių ar ilgų pokalbių, aiškinimų. Viskas taip gražiai ir savaime susidėliojo, kad net patiems sunku patikėti. Juozas juos į savo gyvenimą ir širdį įsileido nuo pirmos akimirkos, taip pat – ir vaikai.

Kaip vyras atlaikė dalyvavimą gimdyme, ar nesakė po to: „daugiau niekada“? Ar jums padėjo jo buvimas šalia?

Stiprus mano vyras. Atlaikytų dar ne vieną gimdymą.  Bet jeigu rimtai, jaudinosi jis labiau už mane. Kadangi mūsų mažytė gimė ne nustatytą datą, o šiek tiek vėliau, tai streso nemažai Juozui buvo. Labiausiai dėl to, kad apsisprendęs dalyvauti gimdyme bijojo į jį nespėti, nes tomis dienomis vyko nemažai koncertų, o jų neatšauksi.  Mes su vyru nuo pat pirmos dienos visur kartu ir jo buvimas šalia man visada yra beprotiškai svarbus. O tokia akimirką – ypatingai!

Ne viena moteris baiminasi dėl to, kad gimdymo metu būdamas šalia vyras pamatys ją ne itin patrauklioje situacijoje? Ką apie tai manote?

Taip, ir aš sakiau, kad nieko ten romantiško nėra. Bet turbūt priežastis buvo ta, jog nenorėjau spausti vyro dėl jo apsisprendimo dalyvauti ar ne. Bet tikrai labai džiaugiuosi, kad jis priėmė labai pasiteisinusį sprendimą.

Tą akimirką tikrai ne apie save galvoji – pamatys ar nepamatys kažko – šitoje situacijoje yra svarbesnių dalykų. Suaugęs, protingas vyras, manau, puikiai viską supranta ir reaguoja normaliai.

Pokyčiai nėštumo metu, nešiojant trečią vaikelį, jums jau buvo pažįstami, o vyrui, kuriam Agota pirmas vaikas,– viskas nauja, kas jam labiausiai kėlė nerimą? Beje, ar pastarasis nėštumas buvo kuo nors ypatingas ar kitoks negu ankstesni?

Kiekvienas nėštumas savitas, bet vienodai svarbus ir malonus! Nė vienas mano nėštumas nebuvo sunkus. Nežinau, ką reiškia, kai pykina nuo kvapų, kai kažkoks maistas neįtinka ir pan. Nėštumas praėjo labai ramiai – visada buvau energinga, pilna jėgų – norėjosi kalnus nuversti.  Gal maisto racionas kažkiek pasikeitęs buvo, bet labai nežymiai, tai net negaliu kažko ypatingo įvardinti.

Juozas rūpinosi manimi besąlygiškai, nors, pagalvojus, jis visada taip elgiasi. Tik tas augantis pilvelis primindavo, kad jau tuoj tuoj… Laukdami išgyvenome be galo gražų metą: netikėtos atostogos karantino metu leido ganėtinai ilgą laiką būti visiems kartu.  Ir nerimauti nebuvo dėl ko, gal labiausiai jaudinomės prieš eidami pas gydytojus – įleis kartu ar ne.

Kaip vyresnieji vaikai sutiko mažąją sesutę? Ko gero, pagrindinis tėvelių dėmesys dabar atitenka jai?

Vyresnėliai labai laukė sesers. Matas gal šiek tiek mažiau, nes jis norėjo broliuko, o gavo dar vieną sesę, bet šią problemą mes taip pat sprendėme. Išsiaiškinome, kad jis vienas vienintelis mamos princas ir savo statusu nereiks dalintis su niekuo, o Karolinai princesės vieta jau teks su sese pasidalinti.

Vaikams dėmesio tikrai netrūksta. Stengiamės ne tik Agotėlei jo suteikti – visur viską darome kartu. Pirmosiomis dienomis mano dėmesys neišvengiamai buvo tik Agotai, bet Juozas dėmesį kitiems vaikams kompensavo su kaupu. Aš labai juo didžiuojuos! Jis toks tobulas tėtis! Tikrai –kartais žodžių pritrūksta viskam apsakyti ir jam padėkoti!

Gal vyresni vaikai padeda prižiūrėti mažąją sesutę?

Esu labai laiminga mama ir žmona, nes pagalbos sulaukiu visada iš visų šeimos narių. Vaikai ne išimtis – jie tobuli. Matas dažnai sesei dainuoja, Karolina taip pat labai padeda – visada mamos dešinioji ranka.

Vyras koncertuoja ir kituose miestuose, veikiausiai namuose dažnai jo nebūna? Kaip įsigudrinate auklėti vyresniuosius?

Negaliu taip sakyti, bet tyliai džiaugiuosi, kad Juozui darbų apmažėjo. Ir jis namie pačiomis sunkiausiomis dienomis, kai vyresnėliams reikia eiti į darželį ir mokyklą. Nes tokie malonumai kaip vežiojimas rytais į daržiuką ir į mokyklą, pusryčių gaminimas, namų darbai atitenka jam! Mes su Agotėle – mėgstančios pamiegoti damos, o šeima supratinga – niekada neverčia iš lovos.

Savaitgaliais, kai tėtis dirba, mes pramogaujam. Nedaug dar tokių savaitgalių buvo, bet tikiu, kad įsivažiuosime į ritmą ir pavyks su viskuo vis geriau susitvarkyti.

Vienas vaikutis mokykloje, kitas darželyje, o trečias ant rankų – visa atsakingo darbo diena, ir darbo valandos tikrai nenormuotos! O kaip surandate laiko sau, kas suteikia atgaivos nuo kasdienės rutinos?

Malonumas, o ne darbas! Nėra sunku su viskuo susitvarkyti, kai šalia nuostabus vyras, su kuriuo esame viena komanda, žiūrinti į vieną pusę ir turinti vieną tikslą. Šis laikotarpis, kol mūsų mažiukė paaugs, yra sudėtingesnis mano vyrui ir reikalauja daugiau veiklos. Labai vertinu, kad jis puikiai su viskuo susitvarko. Vertinu tai, kad jis mums su Agotėle leidžia pasidžiaugti ramybe, pasivaikščiojimais pajūriu, saldžiu miegeliu – man tai labai svarbu. Mano laikas sau – tai malonus laikas su šeima. Nesu mėgėja kažkur ištrūkti be šeimos, be vyro. Laikas sau – nuėjimas į grožio saloną, ir man visiškai to pakanka. Laiko sau randu kasdien su knyga rankoje ir kavos puodeliu pajūryje, kai Agotėlė miega pietų miegelį. Tobulesnio laiko kaip su šeima nėra – jis nepakeičiamas ir neapsakomas!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Fotografavo Asta  Bieliauskienė (astaphoto)

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook