Mamų istorijos: Meilė, mažylių muzika ir patarimai mamoms.

Žiemos ligos: Kaip padėti imunitetui.
Nugalėkime peršalimą. Inhaliacijos – prieš bronchitą. Kas gadina gyvenimą vaiko ausytėms.

Vaistinėlė: Pirmoji pagalba viduriuojančiam vaikui.

Kūdikis: Kokio vežimėlio norėtų kūdikis? Čiulptukas – sveikai kūdikio burnytei. Ruošiamės kūdikio higienai.
Rūpestingos mamos išrinktos sauskelnės. Pirmosios naujagimio maudynės. Mažylio indams – saugiausias ploviklis.

Būkime sveikučiai: Kodėl neapsieiname be gerųjų bakterijų. Į darželį – sveikas ir linksmas. Knyga „Diagnozė: pagaliau sveikas“.

Ką valgome: Sveika mityba geram virškinimui. Gardūs ir sveiki mažylio šventiniai valgiai.

Pataria dizainerė: Stilingi visi drauge – vaikas, mama, tėtis.

Mamytė: Vitaminai ir mineralai – sveikam nėštumui ir būsimam kūdikiui. Magnis – gyvybei ir stipriems nervams.

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2013 metų žiema

– Kokia buvo pradžia: studijos Vokietijoje, meilės istorija?

Latvijoje mokiausi muzikos pedagogės profesijos. Trečiame kurse draugė įkalbėjo studijuoti kartu Vokietijoje pagal „Erasmus“ programą. Įgijau mokslo ir gyvenimo užsienyje patirties, sutikau draugų, daug keliavome, svarbiausia – Vokietijoje sutikau būsimą vyrą Liną.

Latviai su lietuviais užsienyje susitinka kaip broliai. Taigi, ir mes – trys latviai ir penki lietuviai, labai gražiai bendravome ir dar vis nepamirštame vieni kitų. O Linui aš labai patikau. Iš pradžių bandėm susikalbėti rusiškai, tik man nepavyko, taigi perėjome prie anglų kalbos. Deja, po Vokietijos man reikėjo grįžti atgal į Rygą, o Linui į Vilnių. Tai buvo sunkus išbandymas – nežinojome, ar pavyks išsaugoti mudviejų draugystę. Kas antrą savaitę važinėjome vienas pas kitą trejus metus, kol baigėm mokslus. Tuomet radau mokytojos darbą Vilniaus Tarptautinėje mokykloje ir atvažiavau gyventi į Lietuvą, o po pusmečio pradėjau lietuviškai kalbėti.

– Ar sunku buvo palikti Latviją, įprasti prie gyvenimo Lietuvoje?

Palikti draugus, šeimą, šalį buvo nelengva. Reikėjo įprasti prie visko iš karto: prie naujų namų, žmonių, šalies, prie kitos kalbos. Iš pradžių kalbėjau angliškai ir klausiausi lietuvių kalbos: pirmosiomis dienomis tiesiog skaudėjo galvą. Bet vardan meilės viską gali padaryti: randi naujų draugų, išmoksti kalbos, įsijauti į tradicijas ir pradedi gyventi visavertį gyvenimą svetimoje šalyje, kuri ilgainiui tampa sava.

– Kaip sugalvojai įkurti savo „Kindermusik“ mokyklėlę? Ką patartum kitoms mamoms, kodėl verta lankyti muzikos pamokėles?

Per dešimtį darbo metų sukaupiau didelę muzikos pedagogės patirtį, dar mokiausi papildomai. Baigiau „Kindermusik“ programos kursus, gavau licenciją. Nuosava mokyklėlė – buvo mano svajonė, o „Kindermusik“ tai tik paskatino. Mano mokyklėlė veikia tik tris mėnesius, bet jau sulaukiau trisdešimties vaikų – nuo dviejų mėnesių iki septynerių metų. Vedu skirtingas pamokėles pagal amžių ir individualias dainavimo pamokas.

Muzika – pats priimtiniausias būdas vaikams mokytis. Muzika juos lavina ir psichologiškai, ir fiziškai, vaikas greičiau vystosi. „Kindermusik“ pedagogai daugiausia moko tėvus, nes tėvai – geriausi savo vaikų mokytojai. Visai maži kūdikėliai reaguoja į mamos balsą: kai mama dainuoja, nurimsta ir jaučiasi saugūs.

Ritmiški šokio judesiai padeda vaikui pajusti erdvę. Grojimas instrumentu lavina ne tik ritmo jausmą, bet ir judesius, koordinaciją, kurios vėliau prireikia mokantis rašyti. Mamos prisilietimai, masažai ir mankštelės leidžia vaikui pajusti savo kūną, stimuliuoja raumenis, motorikos vystymąsi. Glostymas ir supimas padeda vaiko emociniam vystymuisi, todėl, mamos, nebijokite savo vaikų kuo daugiau nešioti, kalbinti, supti, šokti su jais. Mažyliai įgunda bedradarbiauti ir susitarti su mama ir kitais vaikais, taigi vystosi socialiniai gebėjimai. Vaikai, kuriuos supa muzika, daug optimistiškesni ir laimingesni.

Muzika padeda lavinti vaiko kalbą, atmintį. Vaikas išmoksta skirtingų dainelių ir atpažįsta instrumentų skambesį, lavina balsą. Tėvams patariu, ką su vaiku galima nuveikti namuose: daineles ir šokius jie gali kartoti su visa šeima.

Viena „Kindermusik“ programų – muzikinės anglų kalbos pamokėlės vaikams. Galiu tvirtinti, kad geriausias būdas išmokti anglų kalbos – dainuojant ir judant.

– Kokios įtakos „Kindermusik“ pamokėlės turi vienerių metukų ir devynių mėnesių Leilai?

Kai dukrelė dar nebuvo gimusi, aš daug dainavau ir jai, ir vaikams savo darbovietėje. Gimus Leilai, nuolat jai dainuoju. Net sukūriau mūsų abiejų šokius. Ji dar atsimena tuos, kurių seniausiai nebešokam, nes sunku nešioti paūgėjusią mergaitę. Leilai labai patinka „Kindermusik“ pamokėlės. Ji man padeda: pati parodo mamoms, kaip muzikuoti su vaiku.

– Kiek laiko abi su dukrele išbuvote namuose? Ar Leila mielai eina į darželį?

Visiškai nedirbau septynis mėnesius, po to iki dukrelės metų gimtadienio vedžiau po porą muzikos pamokėlių per savaitę. Buvo labai naudinga ištrūkti iš namų porą valandų per savaitę ir pasidžiaugti kita aplinka. Kai Leilai suėjo vieneri metai, turėjau daugiau pamokėlių, o Leila draugaudavo su močiute arba tėveliu. Jau nuo rugpjūčio vidurio Leila lanko darželį, kuriame labai gerai jaučiasi. Čia jai neatsibosta – išbūna tik pusę dienos, po to važiuojam namo miegoti, o po pietų einam kartu muzikuoti į nuosavą „Kindermusik“ mokyklėlę.

– Sakei, kad dukrelė kalba lietuviškai, latviškai ir angliškai. Kas ją išmokė tiek kalbų?

Leilai dar nėra dvejų metukų, bet jau pradeda kalbėti lietuviškai ir latviškai. Namuose šeimos kalba yra lietuvių, darželis – lietuviškas. Aš su ja šneku tik latviškai, daug dainuojam – ir latviškai, ir angliškai. Moku daug vaikiškų angliškų dainelių, kai kurias jau dainuoja ir Leila. Ji viską kartoja – nesvarbu kokia kalba dainuoju.

– Ką labiausiai norėtum veikti laisvalaikiu?

Daug metų Latvijoje ir Lietuvoje dainavau skirtinguose choruose, tai buvo mano mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Su chorais daug keliavome: buvau Amerikoje, Brazilijoje, daugelyje Europos šalių. Keliauti mėgstame abu su vyru, o dabar planuojam kelionę į Turkiją su dukrele.

Dalyvavau „Chorų karuose“, dainavau Stano tarptautiniame chore. Dabar pritrūksta chorinio dainavimo (jau dvejus metus nedainuoju) ir sporto – paroje tiesiog per mažai valandų. Džiaugiuosi, kad svarbiausiam savo pomėgiui – muzikos mokyklėlei, laiko nepritrūksta.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė