Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Su kraujo tėkme jie atnešami į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais link spenelio. Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Kuo ilgiau ir energingiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.

Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro kūdikis žįsdamas. Tačiau yra dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.

Įvairios priežastys

Ganėtinai retai per stiprią pieno gamybą gali lemti nuo mamos valios nepriklausomi genetiniai ir hormoniniai sutrikimai. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai siunčia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį. Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai net į normalų, kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį, reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės. Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau paminėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo sąlygotas neteisingas mamų elgesys.

Neprašykite, ko nereikia

Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno nepritrūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną.  Tačiau taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.

Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai, neretai susikomplikuodavę pieno sąstovių sąlygotais krūtų guzais ar net uždegimu, ištikdavo bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.

Kova su „fontanais“

Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje, galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti, purslotis ar kosėti žindymo metu. Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai žindomas jis daug kartų atsitraukia nuo krūties ir vėl priglunda.

Mamos įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai, bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį.

Žindymo biomechanika

Pastudijuokime pačios gamtos sukurtą ir per tūkstantmečius ištobulintą žindymo schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis kita savo raumenine banga, kylančia jo gale ir slenkančia link šaknies, atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kokia didelė bebūtų krūtis, kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!

Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro.  Liežuvis taip pat lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo. Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno–oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno–oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.

Gedimus reikia taisyti!

Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau pasiima pieno, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Tačiau prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti pakankamą krūties dalį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti: krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją „pasmailinus“ kūdikis galėtų gerai priglusti – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui. Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Praktiškai tai yra dažniausiai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.

Žindymo strategija

Pagal gamtą žindymas turėtų vykti taip, kad būtų geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu. Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis, liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.

Geriau nesiblaškyti

Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.

Išties, pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai įsisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.

Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Dėl dėl šitokio savotiško persivalgymo liesojo pieno ne tik ištempimo (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai. Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.

 Kaip įveikti perteklių

Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam visiškam pasisotinimui užtenkamą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties. Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą, pritaikant jį prie tikrųjų kūdikio poreikių.

Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, tegu rankomis ar pientraukiu ištraukia šiek tiek//truputį pieno – tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi gerai, bet išlaikant krūtį artipilnę, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.

Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna labiau priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji labiau derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl pradžioje net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos daugeliui mamų natūraliai atslūgsta ir prisitaiko prie kūdikio poreikių.

*  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Tačiau tai netiesa. Iš buteliuko čiulpti nėra patogiau. Įvairūs neišnešiotų ar sunkiomis širdies ligomis sergančių kūdikių tyrimai rodo, kad jų širdies ir kvėpavimo dažnis bei deguonies lygis daug pastovesnis, kai maitinami ne iš buteliuko, o žindomi. Kūdikiai sutverti žįsti, tam skirti jų raumenys ir refleksai, o išmokti čiulpti iš buteliuko reikia ypatingų pastangų.

Taigi viskas ne dėl paprastumo ar sudėtingumo, o dėl to, kad tai – skirtingi dalykai. Išskyrus kelis pirmus lašus, kurie išteka patys, iš krūties pieną reikia išžįsti: ritmiškai stumdyti liežuvį. Be to, kad padeda žįsti, toks judesys įtraukia daugiau krūties ir maitintis patogiau.

Pienas iš buteliuko teka pats, kūdikis turi jį stabdyti, kad galėtų nuryti burnoje susikaupusį pieną, tad liežuvis ritmiškais judesiais juda į priekį ir buteliuką išstumia. Kad taip nenutiktų, žindukų ir čiulptukų galiukas yra tar­si kamuoliukas, neleidžiantis buteliukui išslysti. Toliau žindukas siauras ir leidžia kūdikiui čiulpti beveik neprasi­žiojant. Jei jis išsižiotų taip pat plačiai kaip žįsdamas krūtį, galiuko su „kamuoliuku“ burnoje neišlaikytų.

Kiek vyresni kūdikiai kartais čiulpia ir krūtį, ir iš bute­liuko (ar čiulpia čiulptuką), pritaikydami lūpų ir liežuvio judesius. Tačiau pirmas kelias savaites daugelis susipai­nioja ir, žįsdami iš krūties, nemoka čiulpti iš buteliuko bei atvirkščiai. Pirmas kelias dienas kai kurios motinos skun­džiasi: „Jis nuolat nori žįsti, bet neima čiulptuko“ (nuolat reiškia nepraėjus trims valandoms), o kitos sako: „Nesupran­tu, kodėl jis nežinda, juk nuolat turi čiulptuką“ (dažnai girdėtas paaiškinimas „Jis nežinda, nes motina neturi pie­no“ netinka, nes kūdikis su džiaugsmu „žinda“ čiulptuką, nors jame pieno nėra nė lašelio).

Pirmąkart iš buteliuko (pavyzdžiui, jei seselė nenori ža­dinti motinos naktį) kūdikis dažnai nevalgo. Pienas ir žin­dukas juokingo skonio, žindukas kietas ir keistos formos, tad, kai kūdikis bando žįsti kaip krūtį, pienas trykšta taip greitai, kad jis užspringsta, ima verkti. Maloni seselė sako: „Nieko, mažyli, būk gerutis ir gerk pienelį“, o ne tokia ma­loni seselė taria: „Su tokiomis nesąmonėmis nesitaiksty­siu“, bet abi seselės užsispiria. Po kelių akimirkų kūdikis supranta: jei liežuvį laikys kitaip, nepasprings. „Šaunuolis, matai, kaip lengva?“ – sako seselė. „Sakiau, jis tik užsispy­ręs“, – sako kita.

Po kelių valandų kūdikis, nuneštas motinai, „pagal­vos“ tai, ką vėliau sakys šimtus kartų: „Mamyte, žiūrėk, kaip moku!“ ir su krūtimi elgsis taip, kaip ką tik išmoko čiulpdamas iš buteliuko – liežuvį stumti į priekį. Siaubas – krūtis iš burnos išslys! Juk krūtys neturi kamuoliuko, jos smailėja.

„Jis neima krūties ir verkia“, – sako į neviltį puolusi motina. Po valandas trukusio gimdymo išsekusi, su siau­tėjančiais hormonais ir kenčianti nuo pogimdyminio liū­desio (ne tokio stipraus, kaip pogimdyminė depresija, bet pasitaikančio daug dažniau), motina iš tiesų sako: kūdikis ją atstūmė. Ar gali būti blogiau? „Nesijaudink, jis greit žįs“, – sako mieloji seselė. „Verkia, juk neturi pieno“, – sa­ko ne tokia miela seselė. Jos nusineša kūdikį ir duoda dar kartą iš buteliuko. Tai – pabaigos pradžia.

Žinoma, kiekviena seselė (ir mama, močiutė, tėvas, draugai) žino – visada galima maitinti ir iš buteliuko. Jei kūdikis nenori, tereikia trupučio kantrybės. Niekad negir­dime žmonių, sakančių: „Neverta stengtis, kartais iš bute­liuko ir nepripranta“ arba „Mano brolienei buvo taip pat: kūdikis iš buteliuko nečiulpė ir vos nenumirė iš bado, ga­liausiai jai teko žindyti“, arba „Neturėtum būti apsėsta maitinimo iš buteliuko, šiais laikais kūdikiai gali puikiai žįsti“, arba „Tikiu maitinimu iš buteliuko, bet kartais kai kurios moterys negali to daryti“, arba „Geriau žindyti su meile nei maitinti iš buteliuko pykstant“, arba „Perduodi savo baimes kūdikiui, versdama jį gerti iš buteliuko“, arba „Neverta jausti kaltės, nebūtina maitinti iš buteliuko, kad būtum gera motina“…

Jei kiekviena motina būtų įsitikinusi, kad žindyti kūdi­kį visada įmanoma ir stengtųsi tai daryti, visi kūdikiai liautųsi „atsisakinėti“ krūties jau po kelių minučių. O su­dėtingiausiais atvejais padėtų tokių pačių įsitikinimų ir daugiau patirties turinti seselė. Jei kiekviena mama, seselė, močiutė, tėvas ir draugai tikėtų žindymu, kaip dabar tiki maitinimu iš buteliuko, man nereikėtų rašyti šios knygos.

Krūties atsisakymą, kai kūdikis pripranta prie buteliu­ko, vadinamu spenelio ir žinduko painiava. Siekiant to iš­vengti, motinoms patariama nemaitinti iš buteliuko ir ne­duoti čiulptuko bent pirmą mėnesį. Daugelis vieno mėne­sio kūdikių visiškai nečiulps buteliuko ar neims čiulptuko, bet juos lengviau apgauti nei naujagimius. Kiti gers iš buteliuko ar nepaleis čiulptuko, bet jų nebepainios su speneliu ir liežuvio judesius pritaikys pagal situaciją. Ta­čiau kai kurie kūdikiai (nesvarbu, kokio amžiaus, net su­laukę pusės metų), įpratę prie čiulptuko ar gerti iš buteliu­ko, krūties nežįs arba žindančiai mama skaudės.

Daugybė gydytojų teigia: nėra tokio dalyko kaip spenelio ir žinduko painiava ir kad jei mama pamaitina vieną ar kelis kartus iš buteliuko, naujagimiams neturi jokios įtakos žin­dimui. Tiesa, ši teorija nepatvirtinta jokių tyrimų duome­nis, nes, norėdami sužinoti, kas vyksta, reikėtų tyčia iš bu­teliuko maitinti kūdikių grupę. Tie, kurie nesupranta žindymo naudos, tokiais tyrimais nesidomi, o suprantantys mano, kad toks tyrimas neetiškas.

Ištrauka iš pediatro C. Gonzálezo knygos apie žindymą

…………………………………………………………………………………

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato antrą praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstamo ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo „Žindyti yra paprasta“.

Besilaukiančios ar jau susilaukusios kūdikio mamos dažnai jaudinasi, ar galės žindyti. Galbūt neturės pieno? Ar kūdikiui jo pakaks? Gydytojas Carlosas Gonzálezas šioje knygoje išsamiai ir įtikinamai įrodo, kad žindyti gali kiekviena motina. Be to, tai vienas geriausių dalykų, ką ji gali duoti savo vaikui! „Šią knygą parašiau ne todėl, kad įtikinčiau motinas žindyti, bet norėdamas padėti pasiekti savo tikslą norinčioms žindyti“ – taip autorius rašo pratarmėje.

Knygoje ne tik drąsinama žindyti, bet ir pateikiama daug besilaukiančioms bei žindančioms moterims svarbios informacijos – žindymo nauda vaikui ir mamai, įvairūs mitai, galintys sutrukdyti sklandžiai žindyti, laktacijos eiga, geriausios žindymo padėtys, negalavimai ir mityba, skatinanti pieno gamybą.

Gonzálezas žindymo klausimais domisi jau daugiau nei 20 metų, jis yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų. Informacijos pateikiama kaip tik tiek, kiek reikia žinoti. Parašytą paprastai ir aiškiai, šią įtraukiančią knygą mielai skaitysite ir nėštumo metu, ir po gimdymo!“

Bet vasaros karštis žindančiai mamai kelia kitų rūpesčių. Kiek kartų stengtis žindyti kūdikį, ar jam duoti vandenuko, kaip prižiūrėti krūtis?

Mamos pienas – saugus maistas vasarą

Didelis mamos pieno privalumas, kad jis saugus. Mama žino, kad vasara – žarnyno infekcijų metas ir kūdikiams. Netinkamai pasterizuoti buteliukai, nepakankamai švariomis rankomis pagamintas mišinukas gali sukelti pilvuko negalavimus.

Ar karštis turi didelės įtakos kūdikio apetitui?

Priešingai nei mano daugelis tėvų, vasaros karštis veikia kūdikio apetitą daug mažiau negu mamos ir tėčio kulinarinius pomėgius. Mamos pieną vaiko organizmas lengvai virškina, taigi net karštą vasaros dieną sveikam kūdikiui nekyla noras jo atsisakyti. Jeigu kūdikis atsisako krūties, mama turėtų ieškoti kitų priežasčių. Galbūt kūdikis negaluoja arba pakito pienuko skonis (mama suvalgė neįprastą maisto produktą). Apžiūrėkite burnytę: ar nėra ant liežuvio, gomurio ir kitose vietose balkšvų nenusivalančių apnašų, dėl kurių žindomam kūdikiui skauda. Tai gali būti, pavyzdžiui, grybelio sukelta pienligė. Sykį per savaitę pasverkite kūdikį. Jeigu jis priauga svorio, nervintis neverta. 3– 6 mėnesių kūdikiai paprastai valgo 5 – 6 kartus per parą, kiti mėgsta dažniau. Žindykite kūdikį tiek, kiek jis nori ir kada nori, bet ne mažiau kaip 5 – 6 kartus per dieną. Jeigu nerimaujate, ar vaikeliui užtenka pieno, suskaičiuokite šlapias sauskelnes ar vystyklus. Ne mažiau kaip šešis kartus per parą pasišlapinantis kūdikis tikrai sotus. Žinoma, jei jis tik žindomas ir negeria kitokių skysčių. Jei su mamos pienu gaunamo vandens, tai pat ir paties pieno, kūdikiui per mažai, jo šlapimas pasidaro tamsesnis ir aštriau kvepia. Visais atvejais geriausia pasitarti su vaikų gydytoju.

Ar vasarą žindomam kūdikiui reikia atsigerti vandens?

Pediatrai nepataria žindomam kūdikiui duoti vandenuko ar arbatėlių. Mat reikiamą skysčio kiekį kūdikis gauna su mamos pienu, kuriame yra 90 proc. vandens. Tyrimais įrodyta, kad vandeniu ir arbatėlėmis girdomas žindomas kūdikis labiau linkęs į viduriavimą. Pasaulio sveikatos organizacija pirmąjį gyvenimo pusmetį rekomenduoja vengti papildomai girdyti žindomus kūdikius. Karštyje mama daugiau prakaituoja, todėl ji ir turi gerti daugiau vandens, o kūdikis gaus skysčių kartu su mamos pienu. Vanduo būtinas tik dirbtinai maitinamam kūdikiui.

Ar karštą dieną dažnai prausti krūtis?

Dažnai praustis nebūtina net ir karštyje. Apsiprausti patariama tik vieną kartą per dieną. Mat krūtis apsaugo sekretas, kurį išskiria rudajame laukelyje aplink spenelį esančios liaukos. Jeigu mama suprakaitavo arba išsimaudė sūriame jūros vandenyje, pakanka apiplauti krūtis švariu šiltu vandeniu be muilo. Nepamirškite, kad dažnai prausiama oda gali išsausėti. Sausa oda labiau pažeidžiama, ima pleiskanoti, trūkinėja speneliai.

Kaip išvengti spenelių įtrūkimų?

Pirmiausia, tinkamai laikykite prie krūties glaudžiamą kūdikį. Nepatyrusią mamą pamokys pediatras arba žindymo specialistas. Jokiu būdu neverta vadovautis močiutės patarimais prausti krūtis su muilu prieš kiekvieną maitinimą. Jeigu speneliai vis dėlto sutrūkinėjo, galima išspausti lašelį pieno ir patepti pažeistą krūtį. Be to, pažeistą krūtį stenkitės kuo ilgiau palaikyti nuogą.

Vaistinėje įsigysite specialų tepalą suskilusiems speneliams. Be tepalo neapsieisite, jeigu įtrūkimų daug, jie skausmingi ir kraujuoja.

Kodėl vasara – netinkamas nujunkymo metas?

Karštyje kūdikis dažniau nori gerti, o troškulį geriausiai malšina įprastinis lengvai virškinamas gėrimas – mamos pienas. Pienas greitai papildo skysčio atsargas mažylio organizme. Be to, mamos piene yra nuo žarnyno negalavimų saugančių antikūnų, kurie dar ir stiprina imunitetą. Imunitetas svarbus ir vasarą – palankiausią metą įvairioms žarnyno infekcijoms.

Kiek laiko kūdikis žinda?

Vasaros karštyje paprastai kūdikis dažnai ieško krūties ir ilgiau žinda. Dažnai žindydama patenkinsite jo skysčio poreikius. Tik stebėkite, kad krūtys netaptų žinduku. Kai kurie kūdikiai pasisotina per 10 –15 minučių, o jeigu mamai pienas teka lėtai, prireikia daugiau laiko. Bet jei kūdikis iš vienos krūties žinda ilgiau kaip 30 minučių, patikrinkite, ar jis tinkamai apžioja krūtį. Mažylis neturėtų žįsti ilgiau kaip 40 minučių. Kai jaučiate, kad kūdikis ne žinda, o tik žaidžia arba užmiega su speneliu burnytėje, atsargiai jį ištraukite.

Kada prireikia mišinuko?

Kartais mama priversta primaitinti ir mažą kūdikį arba visiškai atsisakyti žindymo. Tai atsitinka, kai moteris turi per mažai pieno ir kūdikis nepriauga reikiamo svorio. Mamos pienukas nebetinka, jeigu mama geria vaistus, kurie patenka į kraują ir gali pakenkti kūdikiui. Kartais mamai tenka kuriam laikui išsiskirti su kūdikiu, pavyzdžiui, prireikia atsigulti į ligoninę.

Ar galima nutrauktą pieną laikyti kambaryje?

Vasarą kambario temperatūroje pieno jokiu būdu nelaikykite – įdėkite jį į šaldytuvą. Nesistenkite po kiekvieno maitinimo kruopščiai nutraukinėti krūtyse likusio pieno, nes jo gaminsis vis daugiau. Mat pieno liaukos prisitaiko prie didėjančių poreikių.

Išvyka – su kūdikio maisteliu

Mišinukais maitinamo kūdikio mama, ruošdamasi į sodybą arba prie jūros, turi susikrauti daugybę mitybos reikmenų – buteliukų, čiulptukų, įvairių kitokių indelių, prireiks šildymo bei sterilizavimo prietaisų. Kūdikio indelius reikia kruopščiai plauti ir išvykoje. Pavyzdžiui, sodyboje, kurioje nėra karšto vandens, tai daryti sudėtinga. Dar prisideda rūpestis mišinukais. Kažkiek jų, žinoma, galima pasiimti į kelionę, kitų teks ieškoti poilsio vietoje – tik nežinia, ar bus kūdikio mėgstamų. Taigi per visokius rūpesčius mamai nebus kada pailsėti.

Žindanti mama gali be rūpesčių kūdikio maistu skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ar automobiliu. Su žindomu kūdikiu patogu keliauti didesniais atstumais, gražią vasaros dieną pailsėti prie ežero. Kūdikis saldžiai išsimiegos gryname ore medžių pavėsyje, o nubudęs bus iškart pamaitintas. Mamai nereikės ieškoti, kaip išlaikyti maistą šviežią ar jį pašildyti.

Gryname ore miegantis ir guguojantis kūdikis noriai valgys mamos pienuką, o malonus poilsis mamai suteiks stiprybės ir energijos.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė