Kūdikių maitinimas iš buteliuko gali reikšti žindymo pabaigą. Daugelis motinų sako: „Jis nebenori žįsti“. Populiariausias paaiškinimas – „iš buteliuko čiulpti patogiau, kūdikis aptingsta ir nebenori žįsti iš krūties“.
Tačiau tai netiesa. Iš buteliuko čiulpti nėra patogiau. Įvairūs neišnešiotų ar sunkiomis širdies ligomis sergančių kūdikių tyrimai rodo, kad jų širdies ir kvėpavimo dažnis bei deguonies lygis daug pastovesnis, kai maitinami ne iš buteliuko, o žindomi. Kūdikiai sutverti žįsti, tam skirti jų raumenys ir refleksai, o išmokti čiulpti iš buteliuko reikia ypatingų pastangų.
Taigi viskas ne dėl paprastumo ar sudėtingumo, o dėl to, kad tai – skirtingi dalykai. Išskyrus kelis pirmus lašus, kurie išteka patys, iš krūties pieną reikia išžįsti: ritmiškai stumdyti liežuvį. Be to, kad padeda žįsti, toks judesys įtraukia daugiau krūties ir maitintis patogiau.
Pienas iš buteliuko teka pats, kūdikis turi jį stabdyti, kad galėtų nuryti burnoje susikaupusį pieną, tad liežuvis ritmiškais judesiais juda į priekį ir buteliuką išstumia. Kad taip nenutiktų, žindukų ir čiulptukų galiukas yra tarsi kamuoliukas, neleidžiantis buteliukui išslysti. Toliau žindukas siauras ir leidžia kūdikiui čiulpti beveik neprasižiojant. Jei jis išsižiotų taip pat plačiai kaip žįsdamas krūtį, galiuko su „kamuoliuku“ burnoje neišlaikytų.
Kiek vyresni kūdikiai kartais čiulpia ir krūtį, ir iš buteliuko (ar čiulpia čiulptuką), pritaikydami lūpų ir liežuvio judesius. Tačiau pirmas kelias savaites daugelis susipainioja ir, žįsdami iš krūties, nemoka čiulpti iš buteliuko bei atvirkščiai. Pirmas kelias dienas kai kurios motinos skundžiasi: „Jis nuolat nori žįsti, bet neima čiulptuko“ (nuolat reiškia nepraėjus trims valandoms), o kitos sako: „Nesuprantu, kodėl jis nežinda, juk nuolat turi čiulptuką“ (dažnai girdėtas paaiškinimas „Jis nežinda, nes motina neturi pieno“ netinka, nes kūdikis su džiaugsmu „žinda“ čiulptuką, nors jame pieno nėra nė lašelio).
Pirmąkart iš buteliuko (pavyzdžiui, jei seselė nenori žadinti motinos naktį) kūdikis dažnai nevalgo. Pienas ir žindukas juokingo skonio, žindukas kietas ir keistos formos, tad, kai kūdikis bando žįsti kaip krūtį, pienas trykšta taip greitai, kad jis užspringsta, ima verkti. Maloni seselė sako: „Nieko, mažyli, būk gerutis ir gerk pienelį“, o ne tokia maloni seselė taria: „Su tokiomis nesąmonėmis nesitaikstysiu“, bet abi seselės užsispiria. Po kelių akimirkų kūdikis supranta: jei liežuvį laikys kitaip, nepasprings. „Šaunuolis, matai, kaip lengva?“ – sako seselė. „Sakiau, jis tik užsispyręs“, – sako kita.
Po kelių valandų kūdikis, nuneštas motinai, „pagalvos“ tai, ką vėliau sakys šimtus kartų: „Mamyte, žiūrėk, kaip moku!“ ir su krūtimi elgsis taip, kaip ką tik išmoko čiulpdamas iš buteliuko – liežuvį stumti į priekį. Siaubas – krūtis iš burnos išslys! Juk krūtys neturi kamuoliuko, jos smailėja.
„Jis neima krūties ir verkia“, – sako į neviltį puolusi motina. Po valandas trukusio gimdymo išsekusi, su siautėjančiais hormonais ir kenčianti nuo pogimdyminio liūdesio (ne tokio stipraus, kaip pogimdyminė depresija, bet pasitaikančio daug dažniau), motina iš tiesų sako: kūdikis ją atstūmė. Ar gali būti blogiau? „Nesijaudink, jis greit žįs“, – sako mieloji seselė. „Verkia, juk neturi pieno“, – sako ne tokia miela seselė. Jos nusineša kūdikį ir duoda dar kartą iš buteliuko. Tai – pabaigos pradžia.
Žinoma, kiekviena seselė (ir mama, močiutė, tėvas, draugai) žino – visada galima maitinti ir iš buteliuko. Jei kūdikis nenori, tereikia trupučio kantrybės. Niekad negirdime žmonių, sakančių: „Neverta stengtis, kartais iš buteliuko ir nepripranta“ arba „Mano brolienei buvo taip pat: kūdikis iš buteliuko nečiulpė ir vos nenumirė iš bado, galiausiai jai teko žindyti“, arba „Neturėtum būti apsėsta maitinimo iš buteliuko, šiais laikais kūdikiai gali puikiai žįsti“, arba „Tikiu maitinimu iš buteliuko, bet kartais kai kurios moterys negali to daryti“, arba „Geriau žindyti su meile nei maitinti iš buteliuko pykstant“, arba „Perduodi savo baimes kūdikiui, versdama jį gerti iš buteliuko“, arba „Neverta jausti kaltės, nebūtina maitinti iš buteliuko, kad būtum gera motina“…
Jei kiekviena motina būtų įsitikinusi, kad žindyti kūdikį visada įmanoma ir stengtųsi tai daryti, visi kūdikiai liautųsi „atsisakinėti“ krūties jau po kelių minučių. O sudėtingiausiais atvejais padėtų tokių pačių įsitikinimų ir daugiau patirties turinti seselė. Jei kiekviena mama, seselė, močiutė, tėvas ir draugai tikėtų žindymu, kaip dabar tiki maitinimu iš buteliuko, man nereikėtų rašyti šios knygos.
Krūties atsisakymą, kai kūdikis pripranta prie buteliuko, vadinamu spenelio ir žinduko painiava. Siekiant to išvengti, motinoms patariama nemaitinti iš buteliuko ir neduoti čiulptuko bent pirmą mėnesį. Daugelis vieno mėnesio kūdikių visiškai nečiulps buteliuko ar neims čiulptuko, bet juos lengviau apgauti nei naujagimius. Kiti gers iš buteliuko ar nepaleis čiulptuko, bet jų nebepainios su speneliu ir liežuvio judesius pritaikys pagal situaciją. Tačiau kai kurie kūdikiai (nesvarbu, kokio amžiaus, net sulaukę pusės metų), įpratę prie čiulptuko ar gerti iš buteliuko, krūties nežįs arba žindančiai mama skaudės.
Daugybė gydytojų teigia: nėra tokio dalyko kaip spenelio ir žinduko painiava ir kad jei mama pamaitina vieną ar kelis kartus iš buteliuko, naujagimiams neturi jokios įtakos žindimui. Tiesa, ši teorija nepatvirtinta jokių tyrimų duomenis, nes, norėdami sužinoti, kas vyksta, reikėtų tyčia iš buteliuko maitinti kūdikių grupę. Tie, kurie nesupranta žindymo naudos, tokiais tyrimais nesidomi, o suprantantys mano, kad toks tyrimas neetiškas.
Ištrauka iš pediatro C. Gonzálezo knygos apie žindymą
…………………………………………………………………………………
Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato antrą praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstamo ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo „Žindyti yra paprasta“.
Besilaukiančios ar jau susilaukusios kūdikio mamos dažnai jaudinasi, ar galės žindyti. Galbūt neturės pieno? Ar kūdikiui jo pakaks? Gydytojas Carlosas Gonzálezas šioje knygoje išsamiai ir įtikinamai įrodo, kad žindyti gali kiekviena motina. Be to, tai vienas geriausių dalykų, ką ji gali duoti savo vaikui! „Šią knygą parašiau ne todėl, kad įtikinčiau motinas žindyti, bet norėdamas padėti pasiekti savo tikslą norinčioms žindyti“ – taip autorius rašo pratarmėje.
Knygoje ne tik drąsinama žindyti, bet ir pateikiama daug besilaukiančioms bei žindančioms moterims svarbios informacijos – žindymo nauda vaikui ir mamai, įvairūs mitai, galintys sutrukdyti sklandžiai žindyti, laktacijos eiga, geriausios žindymo padėtys, negalavimai ir mityba, skatinanti pieno gamybą.
Gonzálezas žindymo klausimais domisi jau daugiau nei 20 metų, jis yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.
Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų. Informacijos pateikiama kaip tik tiek, kiek reikia žinoti. Parašytą paprastai ir aiškiai, šią įtraukiančią knygą mielai skaitysite ir nėštumo metu, ir po gimdymo!“
