Gamtos paskirtas

Žindymas dar vadinamas natūraliu maitinimu, nes būtent tokį būdą aprūpinti kūdikį visada šviežiu, šiltu ir švariu maistu sukūrė ir milijonus metų tobulino pati gamta.

Motinos pienas yra tobulas maistas, turintis tinkamu santykiu visų medžiagų, reikalingų kūdikiui gerai augti ir normaliai vystytis. Jos gaunamos iš motinos kraujo, atitekančio į krūtų liaukas, kur virsta pienu, o paskui galop tampa vaiko kraujo ir kūno dalelėmis. Taigi jų beveik nereikia perdirbti, todėl motinos pienas nuostabiai lengvai virškinamas ir labai gerai įsisavinamas kūdikio organizme: iš jo kuriamos ir energiją gauna visos mažojo žmogaus kūno ląstelės.

Motinos pieno sudėtis

Produktą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus, angliavandenius. Tačiau pati svarbiausia ir gausiausia moters pieno sudėtinė dalis yra vanduo: juk be jo net gyvybė būtų neįmanoma. Vandens reikia, kad kraujas būtų skystas ir tekėtų kūno gyslomis, kad ląstelių citoplazmoje vyktų medžiagų apykaita ir kad su šlapimu pasišalintų atliekos. Piene sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, vanduo numalšina kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Taigi motinos pienas dar tik žindomam mažyliui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.

Baltymai

Skirtingai nuo karvės pieno, kuriame vyrauja sunkiai virškinamas ir lėtai įsisavinamas varškės baltymas kazeinas, moters piene daugiau yra vandenyje tirpių baltymų albuminų, kurie labai lengvai įsisavinami iš žarnyno į kraują. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl guvus, o vaikelio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes energija sutelkiama sunkiam virškinimui. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro priešinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami.

Riebalai

Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 procentai, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4 – 4,5 procentų. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsi-gerti, pienas liesesnis, o baigiant, dėl sotumo – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Todėl neteisūs, kurie pravardžiuoja moters pieną skystu melsvu vandenėliu, nes, bandydami jį patikrinti ištraukdami rankomis ar pientraukiu, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.

Moters pieno riebalai ypatingi. Dėl jų žindomų kūdikių poodis yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitintųjų. Motinos piene gausu ilgos grandinės polinesočiųjų riebalinių rūgščių, labai svar-bių smegenų ir akių tinklainės vystymuisi bei nervinių ląstelių mielinizacijai – apvalkalėlių, dengiančių nervines skaidulas, susiformavimui.

Angliavandeniai

Pagrindinis moters pieno angliavandenis yra pieno cukrumi vadinama laktozė. Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų – galaktozės ir gliukozės. Galaktozė reikalinga sintezei galaktolipidų, kurie būtini centrinės nervų sistemos vystymuisi. Bet pirmiausia laktozė yra lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis, ypač tinkama smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės yra žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene jos daugiausia, pusantro karto daugiau negu karvės piene.

Laktozė taip pat gerina kai kurių organizmui reikalingų mineralų įsisavinimą, tarp kurių yra kalcis ir geležis, bei stimuliuoja augimą ,,gerųjų“ bakterijų, kurios žarnyne neleidžia veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams.

Mineralai ir vitaminai

Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. Daugiau nebūtinai reiškia geriau. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai įsisavinama (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.

Kalcio daugiau yra karvės piene, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai įsisavinamas – tik 25 procentus, o iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Šis vitaminas pasigamina kūdikio odelėje, jei saulėtą dieną jis pabūna lauke. Nesaulėtu metu ir mamai, ir kūdikiui vertėtų vartoti vitamino D preparatus.

Jei mama normaliai maitinasi, jos piene yra užtenktinai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau įsisavinamas iš motinos pieno.

Žindymo reikšmė kūno augimui…

Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių svoris auga greičiau negu tokį pat mišinių kiekį išgeriančių dirbtinai maitinamų bendraamžių kūno masė. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas nei mišiniai. Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. O maitinamiems iš buteliuko kūdikiams dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jų alkiui numalšinti.

Žindomus kūdikius nuo persivalgymo (ir nuo įpročio tai daryti visą gyvenimą) bei nutukimo saugo pats motinos pienas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra ir mažiau saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Iš buteliuko maitinamas vaikas tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta visa porcija iki galo, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.

… ir proto vystymuisi

Pirmieji apie tyrinėjimus, bylojančius, kad kūdikystėje žindyti vaikai geriau vystosi protiškai negu maitinti dirbtinai, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai paskelbė 1929 m. Vėlesnės studijos įvairiose šalyse patvirtino, jog kūdikystėje ilgiau žindytų vaikų ir paauglių protinio vystymosi rodikliai būna aukštesni.

Daugelis aplinkybių lemia vaiko vystymąsi ir intelektą. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos ir socialinių-ekonominių faktorių sąveikos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos intelektas ir išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį. Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Tai liudija rezultatai tyrimų, atliktų ne tik Amerikoje ar Anglijoje, bet ir Lietuvoje. Eglės Markūnienės mokslinės disertacijos „Medicininiai, psichologiniai ir socialiniai kūdikių žindymo veiksniai“ (2003 m.) duomenimis, aukštąjį išsilavinimą turinčių motinų, kurios savo kūdikius žindė 4 mėnesius ir ilgiau, buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu motinų, turinčių vidurinį ar žemesnį išsimokslinimą.

Kūdikio žindymas sukuria abipusę paskatų sistemą: brandžios asmenybės renkasi žindymą, o žindymas savo ruožtu jau ne tik psichologiniu, bet ir biologiniu keliu (per motinystės hormonus, pagausėjančius motinos kraujyje žindant) stimuliuoja motinišką, vaiką ugdyti skatinančią, elgseną.

Anglijos ir Naujosios Zelandijos mokslininkai, tyrę maitinimo įtaką neišnešiotų labai mažo gimimo svorio vaikų protiniam vystymuisi, nustatė, kad aštuonerių metų amžiuje intelekto koeficientas buvo vidutiniškai dešimčia balų aukštesnis tų, kurie naujagimystėje maitinti motinos pienu. Tai, jog pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jie buvo laikomi inkubatoriuje ir maitinami per zondą, leidžia manyti, kad vystymosi pranašumą sąlygojo taip pat ir biologiniai paties motinos pieno faktoriai. Tam tikros riebalinės rūgštys – tarp jų svarbiausia dokosaheksaeno rūgštis – kurių gausu moters piene, o karvės piene trūksta, yra būtinos normaliam žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi.

Motinos pieno konkurentai

Našlaičiams, negaunantiems motinos pieno, ir kūdikiams, kurių mamytės žindyti negali ar (daug dažniau) nenori, maistas paprastai gaminamas iš lengviausiai prieinamos ir pigiausios žaliavos – kito žinduolio, tačiau biologiškai žmogui labai tolimo – karvės –pieno. Šio gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene), augaliniais aliejais kompensuojamas riebalų stygius ir dar pridedama įvairių papildų, kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta įsisavinti, ir dar nežinia, ar tikrai be nepageidaujamų pasekmių. Be to, joks komercinis maistelis neturi ir niekada, nes net ir teoriškai neįmanoma, neturės tų nuostabių dalykų, kuriuos aptarsime kitą kartą – tai kūdikio sveikatą saugančios motinos pieno savybės!
* * *
Pagal gydytojo Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Jeigu pati ir nerūkai…

Net neabejoju, jog jūs, vartančios šį žurnalą būsimos ir esamos mamytės, pačios nerūkote. Tačiau noriu, kad perskaitytumėte likusią rašinio dalį. Todėl, kad būtumėte stiprios apginti save ir vaikus nuo rūkorių jūsų aplinkoje. Ir kad galėtumėte pamokyti kitas mamas, kurios linkusios dūmą patraukti.

Tabaką rūkyti nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Nestipriai apsinuodijus darosi silpna, pykina ir svaigsta galva. Didelė dozė gali sukelti traukulius, kvėpavimo raumenų paralyžių ir mirtį.  Gaila, bet dar daug jaunų žmonių pradeda rūkyti, nes linkę maištauti, nori atrodyti šaunūs ir… įpranta. Kartais taip, jog nebegali liautis.

Nikotinas žalingas

Būna, mamytė pareiškia: per nėštumą iškenčiau nerūkiusi, o dabar jau galiu rinktis – jeigu rūkymas su žindymu nesuderinamas, maitinsiu kūdikį mišiniais, o pati vėl mėgausiuos cigaretėmis!

Palauk, sakykite jai, motinos pienas vaikeliui ir žindymas jums abiem nėra tokie nesvarbūs, kad ramia sąžine galėtum jų atsisakyti. Taip, nikotinas į motinos pieną išties patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi–trys valandos, nikotino per jos pieną kūdikis gal ir visai nebegautų…

Ypač, jei rūkoma daug

Jeigu mama traukia dūmą nesivaržydama ir surūko dvidešimt ir dar daugiau cigarečių per dieną, ir jos žindomam kūdikiui gali pasireikšti apsinuodijimo nikotinu požymiai: pilka odos spalva, atpylimai po maitinimo, pilvo diegliai, viduriavimas ir padidėjęs nervinis dirglumas. Nors vaikelis atrodo labai pavargęs, bet užmiega sunkiai, sapnuoja košmarus ir greitai prabudęs vėl verkia. Sulėtėja jo svorio augimas. Nikotinas slopina apetitą, o dėl pakitusio motinos pieno skonio kūdikis gali nenorėti žįsti, priešintis glaudžiant prie krūties. O jeigu ir žinda, krūtyse jis randa gerokai mažiau pieno, nes nikotinas slopina motinos hipofizyje sekreciją dviejų svarbių hormonų: prolaktino, kuris turėtų skatinti pieno gamybą, ir oksitocino, reikalingo, kad pienas tekėtų iš krūtų.

Bet dūmai – labiau!

Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė negu per žindančios motinos pieną, kūdikį pasiekia per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose: 2,7 kartų daugiau negu dūmuose, kuriuos iš cigaretės per filtrą įkvepia rūkantysis, ten yra nikotino, 2,5 kartų daugiau anglies monoksido ir 3,4 kartų daugiau kancerogeno benzpireno. Žmonių, užaugusių namuose, kur rūkė abu tėvai, rizika susirgti plaučių vėžiu vėliau gyvenime labai padidėja. Juo labiau, kad rūkorių vaikai ir patys daug dažniau tampa rūkoriais. Rūkančių tėvų kūdikiai kelis kartus dažniau serga ausų uždegimu, pneumonija, bronchų astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Dėl glaudesnio mamos sąlyčio su kūdikiu ir ilgesnio buvimo kartu motinos rūkymas daro didesnę žalą negu tėvo rūkymas.

Žindyti ar ne?

Mano pozicija vienareikšmė: aš nepritariu rūkymui – nei vieno vyro, nei vienos moters, tuo labiau žindyvės! Tačiau susidūręs su realybe sakau: geriau rūkyti ir žindyti, negu rūkyti ir nežindyti. Tyrimais nustatyta, jog, pavyzdžiui, kvėpavimo organų ligomis, rūkančių motinų žindyti vaikai sirgo rečiau, negu rūkančių motinų dirbtinai maitinami kūdikiai. Kadangi kūdikiui labiausiai kenkia jo paties įkvėpti tabako dūmai (nuo smilkstančios cigaretės ar iškvėpti rūkančiojo), tai kūdikis šį „pasyvų rūkymą“ patiria nepriklausomai nuo to, ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis vis tiek gauna žindymo ir motinos pieno teikiamą naudą, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Jeigu motina nepajėgia mesti rūkyti, bus mažiau bėdos, kai ji rūkys tuojau po žindymo ir kuo toliau nuo kūdikio: kitame kambaryje, o dar geriau – lauke, nes tuomet ne tik kūdikiui nereikės kvėpuoti cigaretės dūmais, bet pati mama jų mažiau įkvėps. Paskui, prieš paimdama kūdikį, tegu nusiplauna rankas, nusiprausia veidą ir persivelka kitais drabužiais.

 Naudingi patarimai

 Patarkite jai mažinti surūkomų cigarečių skaičių, palikti vis ilgesnes nuorūkas bei rūkyti mažiau nikotino turinčias cigaretes. Dar galima pasinaudoti priemonėmis, pakeičiančiomis cigarečių nikotiną, nes būtent nuo jo ir atsiranda nenumaldomas poreikis rūkyti. Naudojant nikotino pleistrus ir kūdikis, ir pati motina išvengtų visų kitų kenksmingų medžiagų, kurių būna tabako dūmuose. Jeigu ji nebuvo įpratusi rūkyti naktį, nikotino pleistras tuo laiku nereikalingas. O ir dieną galbūt nebūtina, kad moters kraujyje nuolat būtų nikotino, gal ir noras rūkyti jai užeina tik tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis. Tuomet geriau tiktų nikotininė kramtomoji guma, nikotino koncentraciją greitai padidinanti tuo metu, kai moteriai jo reikia. Kūdikį tegu žindo prieš pat gumos kramtymą, kad iki kito žindymo, po dviejų – trijų valandų, nikotino jos kraujyje ir piene nebeliktų. O paskui bandyti ir tą dozę mažinti: kramtant gumą vis trumpiau, rečiau…

Gera žinia

Nuostabiausia, jog ir pats žindymas moteriai padėtų atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, taip pat ir endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir todėl padeda sušvelninti simptomus, atsirandančius nutraukus vartoti nikotiną, ar net išvengti jų. O itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis (man taip atrodo) užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.

Vyno kūdikiui taip pat nereikia

 Al­ko­ho­lis iš mo­ti­nos krau­jo leng­vai pa­ten­ka į pie­ną, ten pasiekdamas tokią pat koncentraciją. Didžiausia ji būna praėjus maždaug 1-1,5 val. po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trimis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti. Tuo metu geriausia išvis apsieiti be vyno. Vėliau ret­kar­čiais mamos iš­ge­ria­ma vy­no tau­rė blo­go po­vei­kio kū­di­kio svei­ka­tai ne­tu­rė­tų, ta­čiau tai da­ry­ti ge­riau tuo­jau po žin­dy­mo, kad iki ki­to mai­ti­ni­mo al­ko­ho­lio kon­cent­ra­ci­ja pie­ne jau bū­tų su­ma­žė­ju­si. Alkoholį nuolat vartoti draudžiu, nes tai sutrikdytų žindomo kūdikio psichomotorinį vystymąsi. Be to, gali sulėtėti ir vaiko augimas, nes alkoholis dalinai slopina pieno gamybą ir tekėjimą iš krūtų.

 Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalai, rūkalai ar vaiko sveikata?

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Šaltuoju metų laiku žmonės dažniau suserga virusų ir bakterijų sukeliamomis užkrečiamosiomis ligomis, būna gripo epidemijų. Pasitaiko ir žindančioms mamytėms sunegaluoti: pakyla temperatūra, sloguoja, kosti…

Trys karščiuojančios mamos klausimai

Vienas: ar saugu maitinti naujagimį ar kūdikį, jeigu žindanti mama karščiuoja, kūno temperatūra pakyla daugiau kaip 38 laipsniai? Gal tuomet ir jos krūtų pienas būna per karštas, todėl geriau nusitraukti ir iš buteliuko sugirdyti atvėsintą? Antras klausimas toks: jeigu mama karščiuoja, o juk temperatūra paprastai pakyla nuo virusų ar bakterijų sukeliamų užkrečiamųjų ligų, tai gal mamai vėlgi derėtų pieną ištraukti ir išpilti arba kūdikiui duoti jau pasterizuotą, t.y., pakaitintą beveik iki virimo, sunaikinus ligų sukėlėjus mikroorganizmus? Ir trečias: ar gali žindyti temperatūrą mažinančių vaistų išgėrusi mama?

„Per karštas“?

Tarkime, jog tai tiesa – mamai karščiuojant, atitinkamai laipsniu, dviem ar net trimis pakyla ir jos pieno temperatūra. Kas dėl to galėtų atsitikti? Atsargi išmintis sako: prieš duodamas kažkokį maistą ar gėrimą mažam vaikui, pirmiausia paliesk ir paragauk pats. Nekarščiuojančios mamos pienas yra jos kūno – maždaug 36,6-37 laipsnių – temperatūros. Paragaukite tokios pat temperatūros pieno ar vandens. Maloniai šiltas. Tęskite eksperimentą: kontroliuodami termometru, sušildykite pieną arba vandenį iki 38 laipsnių, paskui iki 39 ar net 40 laipsnių. Užpilkite sau ant rankos – nenusideginote, siurbtelėjote burna – nenusiplikėte, nurijote – viskas gerai! Gerai bus ir kūdikiui, išžindusiam iš krūties šiek tiek šiltesnį motinos pieną.

„Nešvarus“ pienas

Ar keičiasi karščiuojančios mamos pieno sudėtis? Taip, pokyčių gali būti. Dvejopų. Vieni priklauso nuo karščiavimą sukėlusios ligos vietos. Pavyzdžiui, jeigu mama serga pūlingu krūties uždegimu ir pūlinys atsiveria į pieno latakus, jais iš krūties ištekantis pienas gali būti užterštas pūliais ir juose esančiomis bakterijomis. Būtent iš tos krūties kūdikio geriau nežindyti, laikinai – kol krūtis pasveiks. O jeigu kažkur kvėpavimo takuose ar virškinimo trakte prikibę ligos sukėlėjai nesukėlė ir septicemijos – kraujo užkrėtimo, dėl kurio infekcija gali patekti į pieno liaukas ir tolyn į pieną –žindyti mama gali drąsiai.

Motinos pieno kariuomenė

Kiti susirgusios mamos pieno pokyčiai būna dėl jame atsirandančių pačios mamos su savo pienu siunčiamų specialių kūdikį būtent nuo tos ligos sukėlėjų saugančių ir net tuos sukėlėjus naikinančių komponentų.

Karščiuojančios mamos pienas jos kūdikiui gali būti ypatingai naudingas. Kūno temperatūros pakilimas yra žmogaus apsauginė reakcija kovai su ligos sukėlėjais. Kovojant su infekcija mamos kraujyje padaugėja imuninių medžiagų (ypač daug sekrecinio imunoglobulino A, saugančio gleivines) ir gyvųjų ląstelių – leukocitų, gebančių naikinti bakterijas. Jos patenka ir į mamos pieną, kad nuo tokių pačių sukėlėjų saugotų ir jos vaiką. Jeigu mama savo pieną ištrauks ir išpils, o kūdikiui vietoje jo duos imunine prasme visiškai bejėgį „maistelį“ – mišinuką, kūdikis tokios apsaugos tikrai negaus. Jeigu mama ištrauktą savo pieną sugirdys kūdikiui, prieš tai jį nukenksminusi – pasterizuos kaitindama beveik iki virimo – tada žus visos tos gerosios ląstelės ir bus suardyta dauguma imunoglobulinų molekulių. Iš mamos pieno liks jau nebe „ir vaistas“, bet tik „geriausias maistas“. Be to, jeigu, kaip ir pirmuoju atveju mišinuką, taip ir antruoju – ištrauktą mamos pieną, kūdikis išgers iš buteliuko per čiulptuką, mažylis, taip įpratęs, gali nebenorėti žįsti, t.y., dirbti aktyviai (buteliukas išmoko tinginiauti) ir taisyklingai (reikia apžioti ne tik spenelį, bet ir aplinkinį rudąjį laukelį prie krūties).

Jei prireikia vaistų

Kūno temperatūros pakilimas yra žmogaus apsauginė reakcija kovai su ligos sukėlėjais. Todėl neverta skubėti numušti iki normalios temperatūros neaukšto, iki maždaug 38-38,5 laipsnių, karščiavimo. Tačiau, net ir žindanti mama neprivalo kęsti didelio varginančio karščiavimo ir skausmų. Įprastai tokiais atvejais tinka nereceptiniai vaistai paracetamolis arba ibuprofenas, jie žindomam kūdikiui nepakenks. Taip pat ir kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, sloguojančios nosies praplovimai „jūros vandeniu“. Ir, tikriausiai, pats svarbiausias – vanduo: organizmo skysčių stygiui kompensuoti, ligos toksinams išplauti ir… užtikrinti pakankamą kūdikiui pieno gamybą.

Antibiotiką galima pasirinkti

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti mama ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tinkamiausius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais gydomi susirgę vaikai, net naujagimiai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip vienas procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo – gal prireiks ir gerųjų bakterijų. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino.

Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui?

Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo. Stenkitės vaistus vartoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jų koncentracijos motinos piene. Paprastai taip būna tarp 1 – 3 valandų išgėrus vaisto. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą išgerti (jeigu jis vartojamas tik kartą per dieną) prieš ilgiausią kūdikio miegą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš geriant vaistą) ištraukto motinos pieno.

Pagaliau, jeigu mamos gydymui būtinas toks vaistas, kuris su kūdikio žindymu niekaip nesuderinamas, patarčiau per jo vartojimo laikotarpį mamai pieną iš krūtų ištraukti reguliariai – tuomet pieno gamyba tęsis iki tada, kai to vaisto nebevartosite, ir vėl galėsite žindyti.

Geriausias sprendimas

Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu,  irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai net dar anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, atnešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama ar kiti ta liga užsikrėtusieji. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar – kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnarpškite nosies arti vaiko. Tai galioja ir visiems kitiems sirguliuojantiems šeimynykščiams, o kosintys svečiai tegu atidės apsilankymus, kol pasveiks.

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Daugiau apie knygą ir autorių: www.zindyk.lt

Tačiau tai netiesa. Iš buteliuko čiulpti nėra patogiau. Įvairūs neišnešiotų ar sunkiomis širdies ligomis sergančių kūdikių tyrimai rodo, kad jų širdies ir kvėpavimo dažnis bei deguonies lygis daug pastovesnis, kai maitinami ne iš buteliuko, o žindomi. Kūdikiai sutverti žįsti, tam skirti jų raumenys ir refleksai, o išmokti čiulpti iš buteliuko reikia ypatingų pastangų.

Taigi viskas ne dėl paprastumo ar sudėtingumo, o dėl to, kad tai – skirtingi dalykai. Išskyrus kelis pirmus lašus, kurie išteka patys, iš krūties pieną reikia išžįsti: ritmiškai stumdyti liežuvį. Be to, kad padeda žįsti, toks judesys įtraukia daugiau krūties ir maitintis patogiau.

Pienas iš buteliuko teka pats, kūdikis turi jį stabdyti, kad galėtų nuryti burnoje susikaupusį pieną, tad liežuvis ritmiškais judesiais juda į priekį ir buteliuką išstumia. Kad taip nenutiktų, žindukų ir čiulptukų galiukas yra tar­si kamuoliukas, neleidžiantis buteliukui išslysti. Toliau žindukas siauras ir leidžia kūdikiui čiulpti beveik neprasi­žiojant. Jei jis išsižiotų taip pat plačiai kaip žįsdamas krūtį, galiuko su „kamuoliuku“ burnoje neišlaikytų.

Kiek vyresni kūdikiai kartais čiulpia ir krūtį, ir iš bute­liuko (ar čiulpia čiulptuką), pritaikydami lūpų ir liežuvio judesius. Tačiau pirmas kelias savaites daugelis susipai­nioja ir, žįsdami iš krūties, nemoka čiulpti iš buteliuko bei atvirkščiai. Pirmas kelias dienas kai kurios motinos skun­džiasi: „Jis nuolat nori žįsti, bet neima čiulptuko“ (nuolat reiškia nepraėjus trims valandoms), o kitos sako: „Nesupran­tu, kodėl jis nežinda, juk nuolat turi čiulptuką“ (dažnai girdėtas paaiškinimas „Jis nežinda, nes motina neturi pie­no“ netinka, nes kūdikis su džiaugsmu „žinda“ čiulptuką, nors jame pieno nėra nė lašelio).

Pirmąkart iš buteliuko (pavyzdžiui, jei seselė nenori ža­dinti motinos naktį) kūdikis dažnai nevalgo. Pienas ir žin­dukas juokingo skonio, žindukas kietas ir keistos formos, tad, kai kūdikis bando žįsti kaip krūtį, pienas trykšta taip greitai, kad jis užspringsta, ima verkti. Maloni seselė sako: „Nieko, mažyli, būk gerutis ir gerk pienelį“, o ne tokia ma­loni seselė taria: „Su tokiomis nesąmonėmis nesitaiksty­siu“, bet abi seselės užsispiria. Po kelių akimirkų kūdikis supranta: jei liežuvį laikys kitaip, nepasprings. „Šaunuolis, matai, kaip lengva?“ – sako seselė. „Sakiau, jis tik užsispy­ręs“, – sako kita.

Po kelių valandų kūdikis, nuneštas motinai, „pagal­vos“ tai, ką vėliau sakys šimtus kartų: „Mamyte, žiūrėk, kaip moku!“ ir su krūtimi elgsis taip, kaip ką tik išmoko čiulpdamas iš buteliuko – liežuvį stumti į priekį. Siaubas – krūtis iš burnos išslys! Juk krūtys neturi kamuoliuko, jos smailėja.

„Jis neima krūties ir verkia“, – sako į neviltį puolusi motina. Po valandas trukusio gimdymo išsekusi, su siau­tėjančiais hormonais ir kenčianti nuo pogimdyminio liū­desio (ne tokio stipraus, kaip pogimdyminė depresija, bet pasitaikančio daug dažniau), motina iš tiesų sako: kūdikis ją atstūmė. Ar gali būti blogiau? „Nesijaudink, jis greit žįs“, – sako mieloji seselė. „Verkia, juk neturi pieno“, – sa­ko ne tokia miela seselė. Jos nusineša kūdikį ir duoda dar kartą iš buteliuko. Tai – pabaigos pradžia.

Žinoma, kiekviena seselė (ir mama, močiutė, tėvas, draugai) žino – visada galima maitinti ir iš buteliuko. Jei kūdikis nenori, tereikia trupučio kantrybės. Niekad negir­dime žmonių, sakančių: „Neverta stengtis, kartais iš bute­liuko ir nepripranta“ arba „Mano brolienei buvo taip pat: kūdikis iš buteliuko nečiulpė ir vos nenumirė iš bado, ga­liausiai jai teko žindyti“, arba „Neturėtum būti apsėsta maitinimo iš buteliuko, šiais laikais kūdikiai gali puikiai žįsti“, arba „Tikiu maitinimu iš buteliuko, bet kartais kai kurios moterys negali to daryti“, arba „Geriau žindyti su meile nei maitinti iš buteliuko pykstant“, arba „Perduodi savo baimes kūdikiui, versdama jį gerti iš buteliuko“, arba „Neverta jausti kaltės, nebūtina maitinti iš buteliuko, kad būtum gera motina“…

Jei kiekviena motina būtų įsitikinusi, kad žindyti kūdi­kį visada įmanoma ir stengtųsi tai daryti, visi kūdikiai liautųsi „atsisakinėti“ krūties jau po kelių minučių. O su­dėtingiausiais atvejais padėtų tokių pačių įsitikinimų ir daugiau patirties turinti seselė. Jei kiekviena mama, seselė, močiutė, tėvas ir draugai tikėtų žindymu, kaip dabar tiki maitinimu iš buteliuko, man nereikėtų rašyti šios knygos.

Krūties atsisakymą, kai kūdikis pripranta prie buteliu­ko, vadinamu spenelio ir žinduko painiava. Siekiant to iš­vengti, motinoms patariama nemaitinti iš buteliuko ir ne­duoti čiulptuko bent pirmą mėnesį. Daugelis vieno mėne­sio kūdikių visiškai nečiulps buteliuko ar neims čiulptuko, bet juos lengviau apgauti nei naujagimius. Kiti gers iš buteliuko ar nepaleis čiulptuko, bet jų nebepainios su speneliu ir liežuvio judesius pritaikys pagal situaciją. Ta­čiau kai kurie kūdikiai (nesvarbu, kokio amžiaus, net su­laukę pusės metų), įpratę prie čiulptuko ar gerti iš buteliu­ko, krūties nežįs arba žindančiai mama skaudės.

Daugybė gydytojų teigia: nėra tokio dalyko kaip spenelio ir žinduko painiava ir kad jei mama pamaitina vieną ar kelis kartus iš buteliuko, naujagimiams neturi jokios įtakos žin­dimui. Tiesa, ši teorija nepatvirtinta jokių tyrimų duome­nis, nes, norėdami sužinoti, kas vyksta, reikėtų tyčia iš bu­teliuko maitinti kūdikių grupę. Tie, kurie nesupranta žindymo naudos, tokiais tyrimais nesidomi, o suprantantys mano, kad toks tyrimas neetiškas.

Ištrauka iš pediatro C. Gonzálezo knygos apie žindymą

…………………………………………………………………………………

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato antrą praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstamo ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo „Žindyti yra paprasta“.

Besilaukiančios ar jau susilaukusios kūdikio mamos dažnai jaudinasi, ar galės žindyti. Galbūt neturės pieno? Ar kūdikiui jo pakaks? Gydytojas Carlosas Gonzálezas šioje knygoje išsamiai ir įtikinamai įrodo, kad žindyti gali kiekviena motina. Be to, tai vienas geriausių dalykų, ką ji gali duoti savo vaikui! „Šią knygą parašiau ne todėl, kad įtikinčiau motinas žindyti, bet norėdamas padėti pasiekti savo tikslą norinčioms žindyti“ – taip autorius rašo pratarmėje.

Knygoje ne tik drąsinama žindyti, bet ir pateikiama daug besilaukiančioms bei žindančioms moterims svarbios informacijos – žindymo nauda vaikui ir mamai, įvairūs mitai, galintys sutrukdyti sklandžiai žindyti, laktacijos eiga, geriausios žindymo padėtys, negalavimai ir mityba, skatinanti pieno gamybą.

Gonzálezas žindymo klausimais domisi jau daugiau nei 20 metų, jis yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų. Informacijos pateikiama kaip tik tiek, kiek reikia žinoti. Parašytą paprastai ir aiškiai, šią įtraukiančią knygą mielai skaitysite ir nėštumo metu, ir po gimdymo!“

MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS. Peršalimo pavojai ir gydymo klaidos. Ar mokame pažaboti kosulį?  Kaip padėti dažnai sergančiam vaikui? Kaip išvaduoti gerklę nuo skausmo?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gelbėjimosi ratas imunitetui nuo alergijų ir infekcijų. Kuo tėveliams gali padėti kineziterapeutas? Sveikas pavasaris su vitaminais. Lietuvoje vaikai dažniau serga dėl vitamino D stokos.

VAISTINĖLĖ. Gastroezofaginis refliuksas – kada sunerimti?

KŪDIKIS. Varome iš pilvuko diegliukus. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas: Kam reikalingi čiulptukai?

NAMAI. Atverkime namus pavasariui.

MAMYTĖ. Kad šlapimo pūslė nekamuotų.

Atsisiųskite žurnalą PDF formatu

Žurnalas FLASH formatu

Gamtos pamokos

Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažulis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties. Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį – areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito – „žindimo reflekso“ – skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną. To vaikelis taip pat mokėsi iš anksto ir jau motinos įsčiose treniravosi žįsdamas savo nykštį.

Kūdikio prigludimo svarba

Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai – skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. Tačiau mūsų jau niekas neapgaus, mes žinome: čiulpimas nuo žindimo esmingai skiriasi ir kūdikių maitinimo kontekste turi visai kitokią prasmę.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos.

Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai ir čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai jis elgiasi ir čiulpdamas čiulptuką. Išties įvykių seka dažniausiai tokia ir būna: pirmiausia naujagimis atkaklia jį prižiūrinčių žmonių valia įpratinamas – išmokomas čiulpti čiulptuką.

„Geresnis“ čiulptukas

Čiulpiant „senovišką“ čiulptuką, su apvaliu, lyg lemputė, galu, kūdikis liežuvį laiko atitrauktą atgal. Šitaip įpratęs, kūdikis nebeištiesia liežuvio ir glaudžiamas prie krūties, todėl blogai žinda. Kai tai buvo demaskuota, ir čiulptukų gamintojams pakvipo bankrotu, biznieriai sumanė eilinę suktybę, dėdamiesi gerais. Tada atsirado naujoviški čiulptukai su paplokštintu galu. Tačiau ir jie savaip pavojingi: nors po guma ir atsiranda truputėlis vietos kūdikio liežuviui išsitiesti, siaurutį čiulptuką, su dar siauresniu (vos kelių milimetrų) kakleliu, kūdikis burnoje laiko jos beveik nepravėręs. O juk žinome – tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Nereikalingi daiktai

Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? – paklausite. Jokio! Žindomam kūdikiui jie visiškai nereikalingi. Buteliukai – taip pat. Iki šešių mėnesių vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas yra motinos pienas, kurį jis gauna žįsdamas krūtį. Paskui, tiesa, pamažu pradedama duoti papildomo maisto: košės – šaukšteliu, skysčių – iš puodelio. Juk metams įpusėjus kūdikis jau sėdi.

Lietuviškuose tekstuose galima atrasti ne tik „čiulptuką“, bet ir žodį „žindukas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pastarasis aiškinamas kaip „vaikui duodamas žįsti čiulptukas“. Tai yra loginė nesąmonė, nes bet koks čiulptukas būna čiulpiamas ir neturi nieko bendro su žindimu. Todėl ten, kur tenka konkretinti, atskiriant nuraminimui duodamą čiulptuką nuo butelinio čiulptuko, rašau: „čiulptukas-tuštukas“ arba tiesiog „tuštukas“. Turiu mintyje šio daikto ne tik turinio, bet ir prasmės tuštumą, jos nebuvimą. Turbūt kaip tik šia dingstimi jį taip vadina rusai („pustyška“) ir anglai („dummy“).

Kitos čiulptukų nešamos bėdos

Tuštuko čiulpimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir „daro išvadą“, kad kūdikiui reikia mažiau ir pieno gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną. Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. Dažnai būna, jog mama ar kiti suaugusieji čiulptuką „nuvalo“ jį nulaižydami savo burnoje. Tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui “eksperimentuoti” su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko-tuštuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugusiojo amžiuje pranašautojų.

Žmogui reikia žmogaus

Vis dar būna žmonių, tvirtinančių, kad šalia poreikio žįsti krūtį, kūdikiai turi dar kažkokį nenumaldomą čiulpimo poreikį, kurio patenkinimui glaustis prie motinos nebūtina. Tai esą galima padaryti įkišus vaikui į burną bet ką. Ir kaip tinkamiausias daiktas pasiūlomas čiulptukas-tuštukas.

Išties, mažyliui ne mažiau kaip geriausio maisto – motinos pieno – gavimui žįsti krūtį ar tiesiog priglusti prie mamos svarbu ir todėl, kad jaustųsi laimingas. Gamtos valia, mama yra universali kūdikio poreikių tenkintoja – ir pamaitina, ir nuramina, ir saugumą suteikia. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma išsisukti nuo dalies šių pareigų? Pavyzdžiui, jeigu mama nutars būti tik „motina-maitintoja“. Glaus kūdikį prie krūties tik tada, kai šis alkanas, o pareigą nuraminti lovelėje nuobodžiaujantį ar išgąsdintą nemalonaus sapno mažylį perduos savo guminiam „pavaduotojui“ – čiulptukui?

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį – tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko. Jeigu tie daiktai suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkia minutę ir padeda išgyventi baimę, tai mama gali būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Dėmesio!

Naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas, mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo „tikrąja motina“. Neatiduokite savo vaiko gumai, neatimkite iš vaiko savęs!

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Naujausioji – penktoji knygos laida papildyta keturiais skyriais: „Kam reikalingi čiulptukai?“, „Maitinimas ištrauktu pienu”, „Kitos mamos pienas“ ir „Dvynukų maitinimas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt

Ir jai bus dosniai atlyginta. Gamta savo vaikų neskriaudžia. Žindymo dovanomis mama, kaip ir jos kūdikis, džiaugsis visą gyvenimą, o prasideda jos tuojau pat po gimdymo.

Pirmoji dovana: žindymas stabdo kraujavimą

Naujagimis, priglusdamas prie motinos, jau pirmiausiais savo prisilietimais oda prie odos, o paskui ir burna žįsdamas krūtį, praneša, kad jis išgyveno ir jam reikės maisto. Reaguodama į ši „užsakymą“, mamos hipofizė išskiria hormonus, kurie, nukeliavę su krauju į krūtis, stimuliuoja jose pieno gamybą ir tekėjimą. Hormonas prolaktinas skatina pieno gamybą, o hormonas oksitocinas verčia pieną tekėti. Oksitocinas sukelia raumenų skaidulėlių, supančių pieną gaminančias liaukutes, susitraukimą, ir taip pienas pastumiamas latakėliais link spenelio. Iš tos pačios rūšies ląstelių sudaryti ir gimdos raumenys, o gimdymo metu ir tuojau po to jie yra ypatingai jautrūs oksitocinui.

Po vaiko gimdymo gimda būna pavargusi, tačiau ilsėtis jai dar nevalia, nes privalo išstumti placentą. Štai tada žindymo sukeltos oksitocino bangos ir ateina gimdai į pagalbą: jos raumenys susitraukia stipriau – juk svarbu, kad visa placenta išeitų, nes jos liekanos gali būti užsitęsusių kraujavimų ir net gimdos auglių priežastis. Ten, kur būta placentos, gimdoje lieka kraujuojanti žaizda. Oksitocino paskatinti susitraukti, raumenys užspaudžia sutrūkusias gyslutes, todėl kraujavimas būna daug silpnesnis ir baigiasi greičiau. Šitaip naujagimiai yra išgelbėję tūkstančius savo mamyčių nuo didelių nukraujavimų, o ten, kur buvęs paprotys naujagimių nežindyti, daugelis gimdyvių gausiai kraujuodavo, o neretai dėl to ir mirdavo.

Antroji dovana: apsaugo nuo naujo nėštumo

Ilgesni tarpai tarp gimdymų leistų mamos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja).Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaiko vystymuisi gimdoje, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol mama kūdikiui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Maksimali apsauga nuo pastojimo būna, jeigu: (1) moteris kūdikį maitina tik krūtimi, žindo dažnai ir nenaudoja čiulptuko vaikui nuraminti, ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neviršija šešių valandų, o dieną – keturių, (2) dar nebuvo pirmųjų po gimdymo mėnesinių ir (3) po gimdymo dar nepraėjo šeši mėnesiai.

Trečioji dovana: žindymas lieknina

Žindanti moteris gali nesunkiai palieknėti, jeigu nesistengia pati valgyti daugiau, negu jai tuomet reikia. Pristigus nėštumo metu sukauptų poodinių kūno riebalų rezervų, pieno gamybai gali būti „mobilizuoti“ net ir dar anksčiau motinos kūne jau buvę riebalai. Žindymas yra gera proga nesunkiai sumažinti antsvorį. Aišku, tai reikia daryti atsargiai, nesukeliant pavojaus savo ir kūdikio sveikatai.

Ketvirtoji dovana: saugo nuo krūties vėžio

Krūties vėžys yra dažniausia piktybinė onkologinė moterų liga. Tarp daugelio aplinkybių, galinčių paveikti jos vystymąsi, dažniausiai minimos trys: ankstyvas lytinis subrendimas, mažas gimdymų skaičius bei kūdikių nežindymas. Įvairiose šalyse atlikti tyrinėjimai parodė, jog žindymas sergamumą krūtų vėžiu gali sumažinti beveik pusiau, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo žindymas ilgesnis, tuo stipresnė ta apsauga.

Krūtyse yra ne tiktai pieną gaminančios liaukos, bet ir smulkių apokrininių liaukučių, į pieno latakėlių spindį išskiriančių nedaug skysčio, kuriame linkusios kauptis potencialiai kancerogeniškos medžiagos, iš kurių reikšmingiausia yra cholesterolio epoksidas. Kuo ilgiau tęsiasi kūdikio žindymas, tuo mažiau galimybių potencialiems kancerogenams paveikti krūtų epitelio ląsteles, nes jos yra reguliariai “nuplaunamos” tekančiu pienu. Cholesterolio-epoksido koncentracija krūtų skystyje po gimdymo ir žindymo būna gerokai mažesnė, ir tokia išsilaiko apie dvejus metus.

Penktoji dovana: apsauga nuo osteoporozės

Osteoporozė – tai kaulų išretėjimas, gręsiantis jų trapumu, dažnais, kartais net savaiminiais lūžiais. Nuo šios ligos labiausiai kenčia moterys po menopauzės. Osteoporozė vystosi dėl to, kad sumažėja kaulinio audinio tankis, t.y., kalcio koncentracija jame. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu kalcio reikia daugiau, nes šis mineralas būtinas ir kūdikio kaulinėms struktūroms. Prolaktinas, pieno gaminimą skatinantis hormonas, išsiskiriantis iš hipofizio į motinos kraują žindymo metu, pagerina kalcio įsisavinimą iš maisto. Todėl normaliai besimaitinančiai motinai kalcio trūkumas negresia. Tačiau, jeigu atsitiktų taip, jog maistinio kalcio laikinai neužtektų, dar ne bėda. Hormoninis žindančios moters kalcio apykaitos reguliavimas, tai yra geresnis šio mineralo įsisavinimas iš maisto, tęsiasi ir kūdikį nuo krūties nujunkius. Motinos kaulų mineralų tankis su kiekvienu žindytu vaiku padidėja maždaug po 1,5 procento. Dėl to sumažėja osteoporozės vystymosi rizika ir stuburo slankstelių, dubens, šlaunikaulių bei žastikaulių lūžimų pavojus.

Šeštoji dovana: palengvina diabetą ir kitas ligas

Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių nėštumo metu būna laikina simptomų remisija, t.y. pagerėjimas. Kai moteris žindo kūdikį, tie hormoniniai pokyčiai dar ne tuoj pat grįžta į pradinę būklę. Tai įvyksta pamažu kūdikio nujunkymo nuo krūties laikotarpiu, taigi ligos remisija tęsiasi ilgiau, negu nežindžiusiai motinai. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna motinoms, sergančioms, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Diabetas yra lėtinė liga, kurios metu būna sutrikusi angliavandenių apykaita dėl kasos fermento insulino trūkumo (jeigu tai – I tipo nuo insulino priklausantis „vaikų“ diabetas) arba nepakankamo insulino panaudojimo (II tipo nuo insulino nepriklausančio „suaugusiųjų“ diabeto atveju). Tuomet su maisto cukrumi gauta gliukozė neperkeliama iš kraujo į kūno audinių ląsteles ir nepaverčiama jų energija. Kadangi vaikus gimdo santykinai jaunos moterys, jų amžiui būdingesnis vaikiškasis diabetas. Joms ne tik galima, bet ir labai patartina žindyti savo kūdikius.

Pieno cukraus laktozės gamybai krūtyse panaudojama gliukozė iš motinos kraujo. Kadangi kraujyje lieka mažiau laisvos gliukozės, tai ir mažiau reikia insulino jai įsisavinti. Daugeliui diabetikių motinų žindymo laikotarpiu užtenka insulino dozių ketvirtadaliu ar perpus mažesnių už tas, kuriomis jos gydėsi iki nėštumo. Beje, gydymas insulinu netrukdo kūdikį žindyti: insulino molekulės yra per didelės, kad patektų į motinos pieną.

Greta sveikos mitybos ir tinkamos fizinės mankštos, veiksminga priemonė siekiant išvengti II tipo diabeto vystymosi yra svorio metimas, t.y., perteklinių kūno riebalų atsikratymas. Kūdikį žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jeigu mama žindymo laikotarpiu valgo saikingai, panaudojamos ir kūno riebalų atsargos, taigi, nors ir nesmarkiai, „deginamas“ jos svorio perteklius.

Septintąją išsirinkite pati

Jau šiandien galite suplanuoti, ką dovanosite sau už su žindymu sutaupytus pinigus. Jūsų šeimos banke pasiliks visi tie šimtai eurų, kurių nesulauks mišinių, čiulptukų ir buteliukų pardavėjai. Ir tie, kurie neiškeliaus į vaistinių, ligoninių ir sanatorijų kasas. Nes žindomi vaikai auga atsparesni ligoms, o ir pačios mamos sveikata labai daug laimi. Neabejoju, jog tų pinigėlių užteks Jūsų svajonių pirkiniui. Tačiau pati vertingiausioji žindymo dovana yra…

Aštuntoji – meilė!

Kūdikio maitinimas krūtimi – tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymo sąlygotas betarpis artumas yra neabejotinai didesnis, dažnesnis ir ilgesnis, negu maitinant iš buteliuko. Jis labai svarbus kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko bei visos šeimos santykiams. Savo gelme (per hormonų sąlygotus procesus smegenyse ir visam kūne) žindymas susieja motiną su vaiku patikimu ryšiu, kuris pamažu perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu ir ją pamažu darniai pakeičia psichologine artimų sielų giminyste. O tai drąsiai galime vadinti meile.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“