Kas tie pilvuko diegliai?

Diegliai diagnozuojami tuomet, kai atmetamos kitos sveikatos sutrikimų priežastys. Tai yra, kūdikis neserga, jis sotus, sausas, išsimiegojęs, patogiai įsitaisęs, bet vis tiek irzlus, blaškosi ir verkia. Rėkti mažylis pradeda netikėtai, be jokios akivaizdžios priežasties, o paskui taip pat staiga liaujasi.

Pilvo dieglių kamuojamas vaikas rėkia kiek įmanydamas, lenkia kojytes prie pilvo, spaudžia kumštukus, išrausta. Nuraminti jį, atrodo, neįmanoma – niekas nepadeda arba gelbsti tik trumpam, ir gyvenimas tėvams virsta košmaru. Tėvų įtampa ir stresas dar labiau sustiprina mažylio verksmą, nes jis jaučia jų nuotaiką.

Pilvo diegliai nėra liga, jie nepavojingi sveikatai – tai savaime su amžiumi praeinanti problema. Todėl reikia tiesiog kantriai išlaukti stengiantis palengvinti kūdikio būklę.

Diegliai dažniausiai prasideda pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis. Taip pat yra ryšys su paros laiku – pilvuko skausmai apninka antroje dienos pusėje arba vakare ir trunka apie 2–3 valandas. Nenumaldomo verksmo priepuoliai gali tęstis iki 4–6 mėn.

Taigi pilvuko dieglius galite atpažinti pagal verkimo trukmę ir kartojimosi laiką bei dažnį, išsiaiškinus, kad nėra kitų priežasčių. Žinoma, nustatinėti diagnozę savarankiškai neverta. Nepaaiškinamas verksmas yra priežastis parodyti kūdikį pediatrui.

Kas sukelia pilvuko skausmą?

Pilvo diegliai kamuoja ir natūraliai žindomus kūdikius, ir maitinamus mišinukais. Tikslios jų priežastys nežinomos, o įtakos jiems atsirasti gali turėti daugelis veiksnių.   

• Žarnyno mikrobiotos balanso sutrikimas, kai pritrūksta gerųjų bakterijų. Taip gali nutikti gimdant cezario pjūvio operacijos metu, nes kūdikis negauna šių bakterijų iš mamos organizmo. Gerąsias bakterijas pažeidžia antibiotikai, kuriuos vartojo mama ar teko duoti kūdikiui iškart po gimimo.
• Karvės pieno baltymų netoleravimas, jei žindanti mama vartoja pieno produktus arba kūdikis maitinamas su karvės pienu pagamintais mišinukais.
• Piene esantį cukrų – laktozę skaidančio fermento laktazės trūkumas organizme. Laikinas laktozės netoleravimas dėl šio fermento trūkumo kūdikiams atsiranda ir todėl, kad jų žarnynas dar nesubrendęs. Tokiu atveju į motinos pieną arba mišinuką galima pridėti laktazės fermento lašiukų.
• Pilvuko skausmo kaltininkai gali būti kai kurie žindančios mamos suvalgyti maisto produktai, pavyzdžiui, kopūstai, ridikėliai, svogūnai, česnakai, riešutai, vynuogės, kriaušės.
• Virškinamojo trakto nebrandumas, lemiantis dujų kaupimąsi žarnyne.
• Netinkamas maitinimo būdas, kai kūdikis praryja daug oro apžiojęs ne visą spenelį arba maitinamas iš netinkamo buteliuko. Oro kartu su maistu prisivalgo skubėdamas gerti pienuką peralkęs kūdikis. Diegliai gali kamuoti persivalgiusį mažylį.
• Vienas iš dieglius lemiančių veiksnių – nebrandi nervinė sistema. Turi reikšmės psichosocialiniai faktoriai: kūdikio emocinis jautrumas, įtempta situacija šeimoje. Diegliai dažniau kamuoja mamų, kurios nėštumo metu patyrė daug streso ir įtampos, vaikus.

Didesnę pilvo dieglių tikimybę lemia rūkymas nėštumo metu, po gimdymo.

Kaip padėti kūdikiui?

Pirmas dalykas, kurį turėtų padaryti tėvai – nusiraminti patiems. Yra daug būdų verkiančiam kūdikiui nuraminti, kuriuos galėtumėte išbandyti.

• Tinkamai priglauskite kūdikį prie krūties, keiskite buteliuką, jei kūdikis maitinamas dirbtinai – tai padės nuryti mažiau oro. Galite įsigyti buteliuką, kuris pagamintas taip, kad oras nepatektų į kūdikio pilvuką.
• Jeigu maitinate kūdikį dirbtinai, pasitarkite su gydytoju dėl mišinuko.
• Nepermaitinkite – jei maitinate mišinuku, laikykitės paruošimo taisyklių ir dozavimo pagal amžių.
• Po maitinimo palaikykite kūdikį vertikaliai, kad padėtumėte jam atsirūgti. Taip iš virškinamojo trakto pasišalins nurytas oras ir sumažės slėgis skrandyje.
• Nusiraminti kūdikiui padeda nešiojimas ir supimas.
• Gali padėti šiluma – vaikiška šildyklė arba lygintuvu pašildytas vystyklas ant pilvuko.
• Priglauskite mažylį prie savęs, nuogu pilvuku paguldykite kūdikį ant savo ar tėčio krūtinės.
• Pasitelkite vadinamąjį baltąjį triukšmą: galite įjungti oro valytuvą, ventiliatorių arba specialų prietaisą.
• Galbūt mažylis nusiramins vežiojamas automobilyje ar vežimėlyje.
• Prieš maitinimą paguldykite kūdikį ant pilvuko sulenktomis kojytėmis – tai padės sumažinti susikaupusias dujas.
• Jeigu žindote, pabandykite iš savo raciono išbraukti įtartiną produktą, kurį suvalgius kūdikis ima verkti.
• Kad oras greičiau pasišalintų, švelniai pamasažuokite pilvuką pagal laikrodžio rodyklę, pamankštinkite kojytes – lenkiant jas prie pilvo.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kas labiausiai kenkia speneliams?

Žindymo metu skaudėti neturi. Nebent pačioje pradžioje – prisitaikant prie kūdikio maitinimo krūtimi. Pagrindinė spenelių skausmo ir įtrūkių priežastis – netinkamas krūties apžiojimas. Kūdikis turi apžioti ne tik spenelį, bet kartu ir aplink jį esantį apskritą rusvą laukelį (areolę). Tinkamai žindant spenelis yra giliai burnoje ir spaudomas pigmentinis laukelis. Gerai apžiojusiam krūtį kūdikiui lengviau ištraukti pieną, todėl speneliai mažiau traumuojami.

Jeigu mažylio burnoje atsiduria tik spenelis, jo jautrią odą dantenos stipriai traumuoja. Todėl mamai skauda ir gali atsirasti įtrūkimų. Be to, čiulpiant tik spenelį, pienas teka lėtai ir kūdikiui tenka ilgai darbuotis. Svarbu ir tai, kaip po žindymo atitrauksite mažylį nuo krūties. Spenelį iš burnos reikia ištraukti švelniai, o tai padaryti geriausia tuomet, kai pasisotinęs mažylis išsižios ir jį paleis.

Kol naujagimis mokosi žįsti, geriausia apsieiti be buteliuko. Mažylis gali susipainioti, jeigu pakaitomis jį maitinsite iš buteliuko, nes krūtį jis žinda kitaip nei čiulpia žinduką.

Spenelių įtrūkimus gali paskatinti dažnas krūtų plovimas prieš ir po maitinimo, ypač su prausikliais. Oda išsausėja ir darosi lengviau pažeidžiama. Todėl reguliariai plauti krūtų prieš maitinimą nerekomenduojama, tik prausiantis visą kūną – kartą per dieną. Tai išsaugo natūralią odos drėgmę. Prieš pradėdamos maitinti, galite nuvalyti spenelį savo pienu.

Papildoma trintis ir spaudimas spenelių srityje atsiranda dėl aptemptų drabužių, ypač jei audinys yra standus arba šiurkštus. Tai dirgina ir pažeidžia jautrią odą.

Dar viena spenelių traumavimo priežastis atsiranda prasikalus dantukams, kai mažylis kasosi dantenas arba kandžiojasi žaisdamas. Tada geriausia nustoti maitinti. Atsargiai ištraukite spenelį iš mažylio burnytės ir vėl pasiūlykite krūtį po kurio laiko. Švelniai ištraukti krūtį galite įkišusi mažąjį pirštą ties burnos kampučiu.

Sutrūkinėjusių spenelių pavojai

Spenelių įtrūkimai – atviri vartai infekcijų sukėlėjams. Vienas iš pavojų – krūties uždegimas mastitas, kurio kita priežastis – pieno sąstovis. Po gimdymo mamos imunitetas silpnesnis, o per pažeidimus spenelyje infekcija nesunkiai patenka į organizmą.

Kitas spenelių įtrūkių keliamas pavojus – pienligė, kurią sukelia grybelis Candida albicans. Šis grybelis – įprastinis burnos, žarnyno, makšties ir odos gyventojas. Paprastai jis nesukelia jokių problemų, tačiau, susidarius palankioms sąlygoms, gali pradėti daugintis. Dėl dar silpnos imuninės sistemos, nesusiformavusios burnos ir žarnyno mikrobiotos naujagimiams dažnai atsiranda burnos gleivinės pienligė (kandidozė). O nuo mažylio užsikrečia mama. Serganti šia infekcija mama taip pat gali užkrėsti kūdikį.

Kaip padėti pažeistiems speneliams?

Geriausias būdas išvengti spenelių pažeidimų, sumažinti pažeistos odos diskomfortą – stengtis, kad kūdikis taisyklingai apžiotų krūtį. Jeigu krūtis persipildžiusi pieno tiek, kad rudasis laukelis sukietėjęs, kūdikis nesugebės apžioti areolės. Todėl pirmiausia šiek tiek pieno nutraukite ir pradėkite maitinti kūdikį, kai rudasis laukelis suminkštės.

Jei žindydama jaučiate stiprų skausmą, geriau pirmiausia priglausti kūdikį prie mažiau skaudančios krūties. Kelis kartus galite nemaitinti iš skaudančios krūties, tačiau nutraukite pieną rankomis ar pientraukiu, kad būtų stimuliuojama pieno gamyba.

Žindykite kūdikį pagal poreikį. Taip užtikrinsite tinkamą pieno gamybą. Be to, neperalkęs kūdikis nesiblaškys ir ramiau žįsdamas mažiau traumuos spenelius.

Jeigu vis dėlto speneliai sutrūkinėjo, gali padėti natūralios odos priežiūros priemonės. Po žindymo spenelius patepkite iš krūties išspaustu pienu ir leiskite išdžiūti. Mamos pienas pasižymi antibakterinėmis savybėmis, jame yra žaizdų gijimą skatinančio vitamino E. Galite įsigyti specialų švelnų kremą, kuris sudrėkins, padės nuraminti ir atkurti pažeistą odą. Daugumos kremų su lanolinu net nereikia pašalinti prieš maitinimą.

Ir sveikiems, ir pažeistiems speneliams svarbi tinkama higiena. Prauskitės švelniomis priemonėmis, neturinčiomis odą dirginančių agresyvių cheminių medžiagų. Naudingos oro vonios. Todėl, esant galimybei, pabūkite be liemenėlės, nevilkėkite jos naktį. Jei pienas laša iš krūtų, naudokite vienkartinius liemenėlės įklotus – speneliai turi būti sausi. Dėvėkite laisvus, minkštus drabužius, kad išvengtumėte spenelių spaudimo ir trinties.

Tinkamai rūpinantis, spenelių įtrūkimai sugyja per savaitę, o skausmas praeina per 1–2 paras.

Parengė Undinė Gilė

MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS.  Paprasti būdai stiprinti vaiko sveikatą. Gerklės skausmas – daugelio ligų pranašas. Kaip išgyventi pavasarį alergiškam žmogui?

VAISTINĖLĖ. Įveikti ligą padės inhaliacijos. Žarnyną užpuolė virusai – nepamirškite probiotikų.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Trumparegystė progresuoja šuoliais. Ką daryti? Vaikui skauda pilvą? Gali būti, kad kaltas stresas.

KĄ VALGOME? Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Ką daryti, jeigu vaikas nevalgo? Ar netoleruojant laktozės būtina atsisakyti pieno 

MAMYTĖ. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė K. Tarnauskienė Kai kyla nerimas, ar saugu žindyti nėštumo metu.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

MAMŲ ISTORIJOS.

ŽIEMOS LIGOS. COVID-19 ir gripas – abi ligos vienodai pavojingos. Kaip greičiau pasveikti užpuolus peršalimo ligai. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažylių slogą. Kaip išgyventi žiemą su šalčio dilgėline.

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Kaip atsilaikyti prieš puolančius virusus? Probiotikai – kovojant su žarnyno virusais.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Kada derėtų susirūpinti geležimi? Kodėl vaikui užkietėja viduriai?

MAMYTĖ. Treniruotės ir maistas po gimdymo susilpnėjusiems dubens raumenims. Psichologė K. Tarnauskienė Ar vaikas mane naudoja vietoje čiulptuko?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Mažyliai gali užsikrėsti sloga ir tuomet, kai suaugusieji nepaiso asmens higienos taisyklių, pvz., nusišnypštę nosį, nenusiplovę rankų ima mažylį ant rankų ir pan. Jei žindanti mama ar mažylį maitinantis asmuo negaluoja – žindoma, maitinama tik užsidėjus kaukę – jos įsigyjamos vaistinėse. 

Sloga yra rimta mažylio liga

Užsikimšus nosytei, jis negali gerai kvėpuoti ir jo gyvenimas pasikeičia: nevalgo ir blogai miega. Mažylio organizmas nesugeba apriboti uždegimo plitimo. Jis išplinta į nosiaryklę ir kitus kvėpavimo takus. Susikaupusios išskyros čiaudint, kosint greitai per platų klausomąjį vamzdį patenka į vidurinę ausį ir prasideda jos uždegimas <…>. 

Būdinga:

• nosies gleivinė paburksta, atsiranda įvairaus tirštumo gleivių (dažniausiai skystų, vandeningų), nosytė varva, vėliau gleivės tirštėja;
• mažyliui sunku kvėpuoti pro nosį, tampa irzlus, neramus;
• atsiranda čiaudulys – taip organizmas mėgina atsikratyti gleivių, kuriose yra ligos sukėlėjų;
• mažylis neramiai miega, blogai valgo;
• gali karščiuoti;
• sloga tęsiasi 7–10 dienų.

Kaip padėti?

– Gleives ištraukti nosies gleivių aspiratoriais. Aspiratoriais išskyros pašalinamos greitai, saugiai ir higieniškai. <…> Gleivės atsiurbinėjamos dažnai, kai tik pamatoma, kad jų atsirado ir būtinai prieš žindymą, maitinimą, miegą, vaistų lašinimą į nosį.

– Į nosį lašinti izotoninį jūros vandenį. Jis suskystina gleives – jos tampa lengviau išsiurbiamos. Purkšti yra neatsargu, nes neįmanoma sureguliuoti purškimo srovės jėgą ir greitį.

– Į nosį lašinti nosies užgulimą mažinančius vaistus. Mažyliams iki vienerių – trejų metų į nosį galima lašinti tik jiems skirtus vaistus. Kitaip tariant, negalima lašinti vyresniems vaikams ir suaugusiesiems skirtų lašų.

– Nosies lašus, mažinančius nosies užgulimą, galima lašinti tik gerai išvalius susikaupusias išskyras. Lašiukus lašinkite gulinčiam mažyliui – iš pradžių į vieną šnervę, o po to į kitą. Į kiekvieną šnervę įlašinami 2–3 lašai. Jokių lašų į nosį negalima lašinti dažniau kaip 5–6 kartus per parą. Lašindamos vaistus į nosį, stenkitės jų buteliuko (pipetės) antgalio neįkišti į šnervę, nes, pajudinęs galvą, mažylis gali susižeisti. Po kiekvieno lašinimo buteliuko galas nuplaunamas šilto tekančio vandens srove.

– Gulinčiam sloguojančiam mažyliui padėkite pagalvėlę, kad gleivės lengviau ištekėtų iš nosies į išorę. Kai sloguojant gleivės teka į nosiaryklę, mažylis kosi, o tai vėl sukelia nemalonius pojūčius ir mažylį erzina, jis tampa neramus, verkia.

– Dažnai, jei įmanoma, kambarį vėdinkite skersvėju, palaikykite jame ne aukštesnę kaip 18 °C temperatūrą. Vėsiame ore vaikas geriau jaučiasi.

– Migdykite gerai išvėdintoje patalpoje, balkone (kai lauke ne žemesnė negu + 5–7 °C temperatūra). Vėsus oras mažina nosies gleivinės paburkimą, palengvėja kvėpavimas, mažylis geriau pailsi. Be to, žemesnėje temperatūroje ne taip greitai gleivės sudžiūsta į plutą.

– Jeigu neturi temperatūros, eikite į lauką. Žinoma, būnant gryname ore, reikia nuolat stebėti, ar mažylis kvėpuoja pro nosį. Jeigu nosis užkimšta ir mažylis kvėpuoja išsižiojęs, grįžkite į namus. Prieš nešdamos mažylį į lauką, išvalykite nosį.

– Prieš kiekvieną žindymą, maitinimą nosis išvaloma jūros vandeniu ir išsiurbiamos gleivės. Krūtis pasiūloma dažniau, nes kai sunku kvėpuoti, mažylis greitai pavargsta ir ištraukia mažiau pieno. Reikia stengtis, kad žindantis sloguojantis mažylis būtų kuo vertikalesnėje padėtyje. Sloguojantį mažylį geriau žindyti sėdint, kiek pakėlus galvutę, krūtinėlę. Galima žindyti priglaudus mažylį prie krūties vertikaliai. Maitinant pieno mišiniu irgi būtina imti ant rankų, maitinti vertikalesnėje padėtyje.

Į gydytoją nedelsiant dera kreiptis, kai:

• pradėjo sloguoti jaunesnis nei 3 mėnesių mažylis;
• pakilo temperatūra iki 38 °C;
• išskyros pagelto, tapo pūlingos, tirštos, atsirado nemalonus kvapas;
• staiga tapo neramus, irzlus, pablogėjo apetitas, griebiasi už ausų;
• atsirado kosulys;
• sloga užsitęsė ilgiau nei 10 dienų.

Kaip išvengti?

Svarbu yra mažinti užsikrėtimo nuo sloguojančių asmenų riziką. Dera:

• peršalusiems sloguojantiems naudoti vienkartines nosinaites, popierinius rankšluosčius. Po pasinaudojimo minėtas priemones iš karto išmesti į uždarą talpą;
• nečiaudėti, nekosėti neužsidengus burnos ir nosies;
• plauti rankas. Nesiliesti prie mažylio neplautomis rankomis;
• viršutinių kvėpavimo takų (peršalimo) liga sergantiems šeimos nariams  dėvėti kaukę, dengiančią burną ir nosį;
• valyti virtuvės stalo ir spintelių paviršius, durų rankenas, jei serga bet kuris iš šeimos narių.

Mažyliams, ypač pirmomis savaitėmis po gimimo, nosis būna užsikimšusi ir be slogos. Kai kurie mažyliai net kelis mėnesius pro nosį kvėpuoja švilpdami. Taip yra dėl to, kad mažylių nosies landos gana siauros – jas greitai užkemša nedidelis gleivių kiekis. Mažylis šnopuoja ir dėl to, kad atsiradus įvairiems dirgikliams (dulkėms, lakioms cheminėms medžiagoms, bakterijoms, virusams) jų nosies gleivinė greitai paburksta ir išskiria daugiau sekreto.

Šnopavimą skatina ir sausas patalpų oras, todėl būtina patalpas gerai vėdinti, sekti, kad jose nebūtų per sausa, ir mažylio nosytę esant reikalui išplauti jūros vandeniu <…>. Jei šnopavimas sumažėja išvalius nosies angas vatos suktukais, iš jos nebėga išskyros, nėra mažylio elgesio pokyčių, kosčiojimo, vadinasi – tai ne sloga.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS

Daugiavaikės mamos glėbyje – ir šeima, ir nuosavi verslai                                                           

RUDENS LIGOS

Ruošiamės gripo ir COVID-19 sezonui. Darželio ir mokyklos baubai – rotavirusai. Vaikas susirgo bronchitu: kaip greičiau jam padėti?

RUDENS VAISTINĖLĖ

Gelbėjame vaiką nuo ausies skausmo. Kaip reikėtų pasiruošti alergiško vaiko tėvams.

BŪKIME SVEIKUČIAI

Kaip padėti vaikui apsiginti nuo ligų? Kad diabetas neužpultų iš pasalų. Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Kodėl geležis moterims turi rūpėti ypatingai?

KŪDIKIS

Kai dėl pilvuko dieglių kalta laktozė. Gydytojas A. Vingras Atopinis dermatitas. Kūdikio higiena – svarbiausia odos problemų prevencija.

MAMYTĖ

Psichologė K. Tarnauskienė Kai žindymas varo iš proto, bet dar nesinori visiškai nujunkyti.

VERTA ŽINOTI

Natūralus švelnumas ir nauda nuo pirmųjų dienų.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. ruduo

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw] 

Natūrali termoreguliacija

Naujagimiai dar nesugeba reguliuoti savo kūno temperatūros, todėl gali greitai perkaisti arba sušalti. Natūralios vilnos gaminiai – drabužėliai, patalynė, pledai ar miegmaišiai, padeda palaikyti stabilią ir optimalią kūno temperatūrą, todėl mažyliui lengviau išvengti tiek perkaitimo, tiek peršalimo.

Sugeria drėgmę ir leidžia odai kvėpuoti

Karščiavimo ir prakaitavimo metu dauguma audinių sudrėksta ir nemaloniai limpa prie kūno. Nustojus prakaituoti jie vis dar išlieka drėgni, dėl to jaučiamas diskomfortas ir kūnui sunku sušilti. Vilna drėgmės sugeria iki 30 % savo svorio ir ją išgarina, todėl pasibaigus karščiavimui ir prakaitavimui kūnui iš karto suteikia reikiamą šilumą. Vilnonės patalynės oro pralaidumas siekia net 86 proc.

Švelnumas jautriai kūdikių odai

Nors vilna dažnai asocijuojasi su šiurkštumu, šiuolaikiniai vilnos gaminiai, ypač pagaminti iš merinosų vilnos, yra švelnūs ir nedirgina jautrios kūdikio odos. „Flokati“ vilnos gaminiai kūdikiams gaminami iš 100 proc. merinosų vilnos, kuri apdirbama specialiu būdu. Vilnos šukavimo proceso metu paliekami tik patys ploniausi ir švelniausi plaukeliai, todėl gaminiai yra itin malonūs liestis prie kūno.

Renkantis drabužėlius kraiteliui svarbu atkreipti dėmesį ne tik į audinį, bet ir į siūles. Kad nedirgintų odos, siūlės turėtų būti išvirkščios. Verta atkreipti dėmesį, kad kojinės, pirštinės ir kepurytės turėtų raištelius – tai suteiks stabilumo ir neleis nukristi. Svarbu įsitikinti, kad drabužėliai yra tinkamo dydžio – ne per maži ar per dideli, kad mažylis jaustųsi nesuvaržytas ir patogiai. „Flokati“ vaikiški gaminiai kuriami siekiant užtikrinti maksimalų kasdieninį mažylių komfortą nuo pirmųjų dienų bet kuriuo metų laiku.

Natūralus mikromasažas ir hipoalerginė apsauga

Vilna naujagimiams rekomenduojama ne tik dėl šilumos. Net ir pati švelniausia vilna stimuliuoja odoje esančius receptorius, kurie skatina naujagimio kraujotaką ir aktyvina kvėpavimą, kuris pirmosiomis dienomis dar tik formuojasi.

Dėl vilnoje esančio lanolino vilnonis audinys turi natūralių antibakterinių savybių, todėl yra tinkamas žmonėms, turintiems polinkį į alerginius susirgimus. Tai itin svarbu kūdikiams, kurių imuninė sistema dar tik formuojasi.

Lizdelis, miegmaišis, vokelis – ar jie visi reikalingi?

Prekių, kurios palengvina kūdikio priežiūrą, pasirinkimas labai didelis. Įvairių gultukų, kilimėlių ir miegmaišių pasiūla gali suklaidinti, todėl renkantis verta atkreipti dėmesį į jų funkcionalumą.

Pavyzdžiui, kūdikio lizdelis yra naudingas ne tik kaip apsauga miegant, bet ir kaip saugi erdvė lovelėje, tėvų lovoje ar ant sofos, taip pat gali pasitarnauti kelionėse ar vystant vaiką.

Vokeliai, kuriuose kūdikis yra suvystomas, itin praverčia pirmaisiais mėnesiais. Pasirinkę merinosų vilnos vokelius, galėsite būti tikri, kad  jie prisitaikys prie temperatūros pokyčių, todėl mažylis neperkais ir nesušals.

Dauguma tėvų nerimauja, kad naktį kūdikis gali užsimesti antklodę ant veido ir taip apsisunkinti kvėpavimą. Tokiu atveju miegmaišiai gali būti puikus sprendimas, padėsiantis išvengti šios problemos. Jie ne tik šildo, bet ir leidžia kūdikiui miegoti saugiai, ramiai, nevaržant judesių.

„Flokati“ taip pat siūlo ir aktyviam gyvenimo būdui pritaikytus miegmaišius, kurie yra patogus pasirinkimas kelionėms vežimėliu, rogėmis ar automobiliu. Šių miegmaišių vidinis sluoksnis pagamintas iš vilnos, o išorinis – neperpučiamas ir atsparus drėgmei. Šie miegmaišiai ypač tinka šaltuoju metų laiku.

Kelionėms automobiliu pravartu turėti sėdynės užtiesalus su vilna ir linu. Vilna šildys šaltuoju metų laiku, o linas vėsins šiltuoju. Abu audiniai pralaidūs orui, todėl padės sušilus mažiau prakaituoti.

Partnerio turinys

Kodėl užpuola pilvuko diegliai?

Kūdikių diegliai nelaikomi liga ir praeina su amžiumi. Dažniausiai jie prasideda pirmojo mėnesio pabaigoje ir dingsta iki 5–6 mėnesių amžiaus. Diegliai vargina 2–3 valandas per dieną ir kartojasi dažniau nei tris kartus per savaitę.

Pilvo dieglių priežastys dar iki galo nenustatytos. Jos siejamos su virškinamojo trakto nebrandumu, nervų sistema, žarnyno motorikos sutrikimais, netobula žarnyno mikrobiota (gerųjų bakterijų iš mamos per mažai gauna po Cezario pjūvio operacijos gimę kūdikiai).

Dieglių priežastis gali būti mažylio permaitinimas. Tuomet likęs žarnyne nesuvirškintas maistas pradeda rūgti, dėl to susidaro daug dujų, spaudžiančių žarnyno sieneles.

Kita priežastis – netaisyklingas maitinimas, kai kūdikis su maistu nuryja daug oro. Taip nutinka, jeigu labai skubėdamas valgyti išalkęs mažylis netinkamai apžioja spenelį. Taip pat – maitinant iš buteliuko, jeigu čiulptuko forma netinkama arba jo skylutė per didelė. Jeigu mažylis neatsirūgsta, šis oras spaudžia žarnyną – t. y. sukelia dieglius.

Viena iš dažnai pasitaikančių problemų, dėl kurių atsiranda diegliai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, yra laktozės (pieno cukraus) netoleravimas. Ištikus šiai bėdai organizmas negali suskaidyti laktozės.

 Kaip atpažinti laktozės netoleravimą?

Laktozei įsisavinti būtinas fermentas laktazė, kuris gaminamas plonojoje žarnoje. Laktazė skaido pieno cukrų į monosacharidus – gliukozę ir galaktozę. Šios medžiagos patenka į kraujotaką ir dalyvauja medžiagų apykaitoje. Jeigu organizmas negamina šio fermento arba jo pagamina per mažai, neįsisavinta laktozė lieka virškinamajame trakte.

Nesuvirškinta laktozė iš plonosios žarnos atsiduria storojoje žarnoje, o ten ją skaido žarnyno bakterijos. Šio proceso metu vyksta rūgimas, todėl atsiranda nemalonūs pojūčiai: išsiskiria gleivinę dirginančios dujos, kamuoja pilvo skausmas, spazmai ir pūtimas, viduriavimas, pykinimas.  Taip pat gali atsirasti alerginiai bėrimai, raumenų ir sąnarių, galvos skausmai. Šios bėdos prasideda per porą valandų – išgėrus pieno ar suvalgius jo produktą. Simptomų stiprumas priklauso nuo produkto kiekio ir nuo to, kiek fermento trūksta organizme. Nevartojant pieno produktų, simptomai išnyksta.

Dažniausiai nustatomas laktazės trūkumas, t. y. šio fermento būna per mažai, retais atvejais jis visiškai negaminamas organizme. Įgimtas laktozės netoleravimas pasitaiko retai, dauguma jį įgyja. Šia bėdą gali lemti plonosios žarnos pažeidimai, virškinamojo trakto ligos (celiakija, Krono liga, dirgliosios žarnos sindromas), alergijos, taip pat – virusinės ligos, pvz., rotavirusinė, norovirusinė infekcija.

Nustatant laktozės netoleravimą, stebimi virškinamojo trakto negalavimai vartojant jos turinčius maisto produktus. Taip pat gali būti atliekami specialūs kraujo tyrimai, tarp jų ir genetinis, iškvepiamo oro testas. 

Itin svarbus kūdikiams angliavandenis

Laktazė pradeda gamintis dar vaisiaus žarnyne. Gebėjimą skaidyti laktozę mažylis paveldi genetiškai. Trečiąjį nėštumo trimestrą fermento aktyvumas pradeda sparčiai didėti. Aktyviausias šis fermentas ką tik gimusio naujagimio žarnyne. Todėl naujagimiai gerai toleruoja motinos pieną. Didelis laktazės aktyvumas išlieka kūdikystėje, kai pienas yra pagrindinis maistas. Vėliau, vaikui augant, laktazės mažėja, tuomet organizmas gali suvirškinti mažesnį pieno kiekį. Laktazės kiekis natūraliai sumažėja po nujunkymo, tačiau tuomet šio fermento reikia mažiau, nes pienas jau nebėra vienintelis maisto produktas. 

Neišnešiotų naujagimių laktazės aktyvumas daug mažesnis nei išnešiotų, todėl jiems pasitaiko trumpalaikis laktozės netoleravimas. Augant paprastai fermento aktyvumas pasidaro normalus.

Motinos pienas turi daugiau laktozės negu karvės. Piene esanti laktozė – svarbus organizmui angliavandenis, kurio reikia kūdikio smegenims. Jis padeda įsisavinti kai kuriuos mikroelementus, pavyzdžiui, kalcį, būtiną augančiam mažyliui. Kūdikiams tai yra pagrindinis energijos šaltinis. Esant laktozės netoleravimui kūdikis iš pieno gauna mažiau baltymų, kalcio, magnio ir fosforo.

Laktozė kūdikiui svarbi ir kaip prebiotikas, skatinantis gerųjų bakterijų (bifidobakterijų bei laktobakterijų) dauginimąsi. Tai turi didelę reikšmę imuninei sistemai, saugančiai nuo ligas sukeliančių mikroorganizmų

Kaip maitinti laktozės netoleruojantį mažylį?

Pašalinti pieną – pagrindinį ir iš pradžių net vienintelį kūdikio maistą – iš mitybos raciono neįmanoma, kaip ir sumažinti jo kiekį. Pienas bei jo produktai svarbūs bet kokio amžiaus vaikui: tai kalcio ir daugelio kitų organizmui būtinų medžiagų šaltinis.

Laktozės netoleruojantiems žindomiems kūdikiams galima padėti pakeitus maitinimo būdą.

Pavyzdžiui, leidžiant mažyliui išgerti visą vienoje krūtyje esantį pieną. Jei kūdikis gauna tik liesesnį pradinį pieną iš abiejų krūtų, laktozės pasisavinama mažiau, negu suvalgius ir pradinio, ir riebesnio galinio pieno.  Be to, galiniame piene esantys riebalai ilgesniam laikui suteikia sotumo jausmą.  

Jeigu tai nepadeda, laktozės netoleravimo problemą galima išspręsti maitinant mažiau laktozės turinčiu mišiniu, kurį skiria gydytojas. Retai pasitaikančio įgimto trūkumo atvejais kūdikiai maitinami pieno produktais be laktozės.

Viena iš išeičių netoleruojant laktozės – vartoti laktazės fermento maisto papildą, kuris padės suskaidyti piene esančią laktozę. Tokie preparatai būna tablečių, kapsulių ar lašų formos. Kūdikiams skirtas fermentas yra vartojamas lašais. Jo įpilama į nutrauktą motinos pieną arba pieno mišinį.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Odos ypatybės pirmaisiais gyvenimo metais

Ilgai mirkusi vaisiaus vandenyse odelė, gimus kūdikiui, patenka į kitokią aplinką, prie kurios turi prisitaikyti. Dažna naujagimio odos reakcija iš vandens patekus į sausą orą yra pleiskanojimas. Jis atsiranda ant pilvuko, krūtinės, kojyčių ir rankyčių. Tai normalus reiškinys, odai prisitaikant prie naujų sąlygų, kuris paprastai praeina savaime. Ką tik gimusiam mažyliui ant kaktos, nosies ar smakro gali pasirodyti balti spuogai, tai naujagimių aknė (lot. milia). Jie taip pat išnyksta savaime. Kitas adaptacinis odos pokytis – prakaitinis bėrimas – rausvi taškeliai ant kaktos, kūno. Tokio bėrimo priežastis dėl perkaitimo užsikimšusios prakaito liaukos.

Pirmaisiais gyvenimo metais viršutinis odos sluoksnis (epidermis) yra plonas. Be to, silpniau funkcionuoja prakaito ir riebalų liaukos. Kūdikio oda greitai praranda drėgmę ir linkusi išsausėti.  Dėl šių priežasčių odelė jautresnė ir labiau pažeidžiama nei suaugusiųjų.

Odos išsausėjimui turi įtakos sausas oras, karštis ir šaltis, kiti dirgikliai, taip pat – netinkama priežiūra. Sausa oda pasidaro šiurkšti, pleiskanoja, parausta, susilpnėja barjeras, apsaugantis nuo įvairių aplinkoje esančių medžiagų. Tokioje odoje gali atsirasti įtrūkių, pro kuriuos lengva prasiskverbti patogeniniams mikroorganizmams ir alergenams, galintiems sukelti uždegimą.  

Sudirgimai ypač greitai atsiranda tose vietose, kur drabužėliai trinasi į odelę, ypatingai nukenčia po sauskelnėmis esančios vietos, veikiamos šilumos ir drėgmės.

Kas padeda odelei?

Kad sustiprėtų šis apsauginis organizmo barjeras, gali padėti kruopšti kasdienė higiena ir specialiai kūdikiams skirtos priežiūros priemonės.

Ilgas buvimas vonioje, ypač karštame vandenyje, nuplauna natūralią apsauginę odos plėvelę, todėl epidermis tampa pažeidžiamas. Taigi, maudynių laiką rekomenduojama apriboti iki dešimties minučių, o vanduo turi būti šiltas (ne karštas ir ne šaltas). Maudyti kūdikį patariama 2–3 kartus per savaitę.

Kūdikio oda itin jautriai reaguoja į kosmetikoje esančias medžiagas. Naudokite specialiai vaikams skirtą minkštą, švelnų prausiklį, kuriame nėra agresyvių ar kenksmingų cheminių medžiagų. Jo pH turėtų būti neutralus. Rinkitės maudymosi gelius ir skystus muilus su drėkinamaisiais komponentais, nes jie padeda apsaugoti odą. Venkite prausiklių su dažikliais ir kvapiosiomis medžiagomis, kurios išsausina odą ir gali ją pažeisti. Be to, šios medžiagos pro odą gali patekti į organizmą ir išprovokuoti alergiją.

Net ir švelnaus prausiklio nedera naudoti kiekvienąsyk, jo užtenka vieną kartą per savaitę. Kitoms maudynėms pakanka šilto vandens. Po to odelę patepkite vaikišku drėkinamuoju losjonu, aliejumi ar kremu, kad apsaugotumėte nuo išsausėjimo.

Rinkitės drabužius iš natūralių audinių be šiurkščių siūlių. Tokie audiniai kaip medvilnė, yra minkšti, nesukelia alergijos ir leidžia odai lengvai kvėpuoti. Aprenkite kūdikį pagal orą, kad jis nesušaltų ir neperkaistų.

Kūdikio drabužiai ir patalynė skalbiami tik su specialiais vaikiškais skalbikliais be agresyvių cheminių medžiagų. Ieškokite ploviklio, skirto jautrią odą turintiems vaikams.

Užpakaliuko higiena

Ypač jautrios odos zonos yra sauskelnių srityje, kuri liečiasi su šlapimu ir išmatomis, taip pat – odos raukšlės. Dažniausiai kūdikius užklumpanti bėda – vystyklų dermatitas. Bėrimų atsiranda ant sėdmenų, pilvo apačioje, šlaunų viršuje, lytinių organų srityje. Oda parausta, gali atsirasti įtrūkimų, žaizdelių, pūlinukų. Išvengti šios uždegiminės odos ligos padės kruopšti intymių vietų higiena.

Sauskelnes turėtumėte keisti kas 2–3 valandas per dieną, o nuplautą užpakaliuką ir tarpvietę patepti specialiu tepalu su cinku, aliejumi arba kremu.

Prieš kiekvieną sauskelnių keitimą kūdikį būtina apiplauti tekančiu šiltu vandeniu iš čiaupo. Intymiai kūdikio higienai tinka vaikiškas prausiklis, kuris naudojamas jį maudant. Tačiau prausiant net pasituštinusio kūdikio užpakaliuką kiekvieną kartą prausiklio nereikia – jis sausina odelę.  

Jei nėra galimybės vaiko nuprausti po tekančiu vandeniu, galite naudoti drėgnas servetėles ar specialiai kūdikio odai valyti skirtą skystį. Šios priemonės nuo pat gimimo pravers naktį ar kelionėje, taip pat – kitais atvejais, kai negalite išmaudyti kūdikio. Ypač kruopščiai išvalykite odos raukšles: aplink kaklą, pažastis, kirkšnis, užpakaliuką. Ten kaupiasi prakaitas ir nešvarumai. Rikitės tokias odelės valymo priemones, kurios nesausina ir nedirgina.

Parengė Undinė Gilė