Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Ir jai bus dosniai atlyginta. Gamta savo vaikų neskriaudžia. Žindymo dovanomis mama, kaip ir jos kūdikis, džiaugsis visą gyvenimą, o prasideda jos tuojau pat po gimdymo.

Pirmoji dovana: žindymas stabdo kraujavimą

Naujagimis, priglusdamas prie motinos, jau pirmiausiais savo prisilietimais oda prie odos, o paskui ir burna žįsdamas krūtį, praneša, kad jis išgyveno ir jam reikės maisto. Reaguodama į ši „užsakymą“, mamos hipofizė išskiria hormonus, kurie, nukeliavę su krauju į krūtis, stimuliuoja jose pieno gamybą ir tekėjimą. Hormonas prolaktinas skatina pieno gamybą, o hormonas oksitocinas verčia pieną tekėti. Oksitocinas sukelia raumenų skaidulėlių, supančių pieną gaminančias liaukutes, susitraukimą, ir taip pienas pastumiamas latakėliais link spenelio. Iš tos pačios rūšies ląstelių sudaryti ir gimdos raumenys, o gimdymo metu ir tuojau po to jie yra ypatingai jautrūs oksitocinui.

Po vaiko gimdymo gimda būna pavargusi, tačiau ilsėtis jai dar nevalia, nes privalo išstumti placentą. Štai tada žindymo sukeltos oksitocino bangos ir ateina gimdai į pagalbą: jos raumenys susitraukia stipriau – juk svarbu, kad visa placenta išeitų, nes jos liekanos gali būti užsitęsusių kraujavimų ir net gimdos auglių priežastis. Ten, kur būta placentos, gimdoje lieka kraujuojanti žaizda. Oksitocino paskatinti susitraukti, raumenys užspaudžia sutrūkusias gyslutes, todėl kraujavimas būna daug silpnesnis ir baigiasi greičiau. Šitaip naujagimiai yra išgelbėję tūkstančius savo mamyčių nuo didelių nukraujavimų, o ten, kur buvęs paprotys naujagimių nežindyti, daugelis gimdyvių gausiai kraujuodavo, o neretai dėl to ir mirdavo.

Antroji dovana: apsaugo nuo naujo nėštumo

Ilgesni tarpai tarp gimdymų leistų mamos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja).Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaiko vystymuisi gimdoje, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol mama kūdikiui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Maksimali apsauga nuo pastojimo būna, jeigu: (1) moteris kūdikį maitina tik krūtimi, žindo dažnai ir nenaudoja čiulptuko vaikui nuraminti, ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neviršija šešių valandų, o dieną – keturių, (2) dar nebuvo pirmųjų po gimdymo mėnesinių ir (3) po gimdymo dar nepraėjo šeši mėnesiai.

Trečioji dovana: žindymas lieknina

Žindanti moteris gali nesunkiai palieknėti, jeigu nesistengia pati valgyti daugiau, negu jai tuomet reikia. Pristigus nėštumo metu sukauptų poodinių kūno riebalų rezervų, pieno gamybai gali būti „mobilizuoti“ net ir dar anksčiau motinos kūne jau buvę riebalai. Žindymas yra gera proga nesunkiai sumažinti antsvorį. Aišku, tai reikia daryti atsargiai, nesukeliant pavojaus savo ir kūdikio sveikatai.

Ketvirtoji dovana: saugo nuo krūties vėžio

Krūties vėžys yra dažniausia piktybinė onkologinė moterų liga. Tarp daugelio aplinkybių, galinčių paveikti jos vystymąsi, dažniausiai minimos trys: ankstyvas lytinis subrendimas, mažas gimdymų skaičius bei kūdikių nežindymas. Įvairiose šalyse atlikti tyrinėjimai parodė, jog žindymas sergamumą krūtų vėžiu gali sumažinti beveik pusiau, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo žindymas ilgesnis, tuo stipresnė ta apsauga.

Krūtyse yra ne tiktai pieną gaminančios liaukos, bet ir smulkių apokrininių liaukučių, į pieno latakėlių spindį išskiriančių nedaug skysčio, kuriame linkusios kauptis potencialiai kancerogeniškos medžiagos, iš kurių reikšmingiausia yra cholesterolio epoksidas. Kuo ilgiau tęsiasi kūdikio žindymas, tuo mažiau galimybių potencialiems kancerogenams paveikti krūtų epitelio ląsteles, nes jos yra reguliariai “nuplaunamos” tekančiu pienu. Cholesterolio-epoksido koncentracija krūtų skystyje po gimdymo ir žindymo būna gerokai mažesnė, ir tokia išsilaiko apie dvejus metus.

Penktoji dovana: apsauga nuo osteoporozės

Osteoporozė – tai kaulų išretėjimas, gręsiantis jų trapumu, dažnais, kartais net savaiminiais lūžiais. Nuo šios ligos labiausiai kenčia moterys po menopauzės. Osteoporozė vystosi dėl to, kad sumažėja kaulinio audinio tankis, t.y., kalcio koncentracija jame. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu kalcio reikia daugiau, nes šis mineralas būtinas ir kūdikio kaulinėms struktūroms. Prolaktinas, pieno gaminimą skatinantis hormonas, išsiskiriantis iš hipofizio į motinos kraują žindymo metu, pagerina kalcio įsisavinimą iš maisto. Todėl normaliai besimaitinančiai motinai kalcio trūkumas negresia. Tačiau, jeigu atsitiktų taip, jog maistinio kalcio laikinai neužtektų, dar ne bėda. Hormoninis žindančios moters kalcio apykaitos reguliavimas, tai yra geresnis šio mineralo įsisavinimas iš maisto, tęsiasi ir kūdikį nuo krūties nujunkius. Motinos kaulų mineralų tankis su kiekvienu žindytu vaiku padidėja maždaug po 1,5 procento. Dėl to sumažėja osteoporozės vystymosi rizika ir stuburo slankstelių, dubens, šlaunikaulių bei žastikaulių lūžimų pavojus.

Šeštoji dovana: palengvina diabetą ir kitas ligas

Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių nėštumo metu būna laikina simptomų remisija, t.y. pagerėjimas. Kai moteris žindo kūdikį, tie hormoniniai pokyčiai dar ne tuoj pat grįžta į pradinę būklę. Tai įvyksta pamažu kūdikio nujunkymo nuo krūties laikotarpiu, taigi ligos remisija tęsiasi ilgiau, negu nežindžiusiai motinai. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna motinoms, sergančioms, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Diabetas yra lėtinė liga, kurios metu būna sutrikusi angliavandenių apykaita dėl kasos fermento insulino trūkumo (jeigu tai – I tipo nuo insulino priklausantis „vaikų“ diabetas) arba nepakankamo insulino panaudojimo (II tipo nuo insulino nepriklausančio „suaugusiųjų“ diabeto atveju). Tuomet su maisto cukrumi gauta gliukozė neperkeliama iš kraujo į kūno audinių ląsteles ir nepaverčiama jų energija. Kadangi vaikus gimdo santykinai jaunos moterys, jų amžiui būdingesnis vaikiškasis diabetas. Joms ne tik galima, bet ir labai patartina žindyti savo kūdikius.

Pieno cukraus laktozės gamybai krūtyse panaudojama gliukozė iš motinos kraujo. Kadangi kraujyje lieka mažiau laisvos gliukozės, tai ir mažiau reikia insulino jai įsisavinti. Daugeliui diabetikių motinų žindymo laikotarpiu užtenka insulino dozių ketvirtadaliu ar perpus mažesnių už tas, kuriomis jos gydėsi iki nėštumo. Beje, gydymas insulinu netrukdo kūdikį žindyti: insulino molekulės yra per didelės, kad patektų į motinos pieną.

Greta sveikos mitybos ir tinkamos fizinės mankštos, veiksminga priemonė siekiant išvengti II tipo diabeto vystymosi yra svorio metimas, t.y., perteklinių kūno riebalų atsikratymas. Kūdikį žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jeigu mama žindymo laikotarpiu valgo saikingai, panaudojamos ir kūno riebalų atsargos, taigi, nors ir nesmarkiai, „deginamas“ jos svorio perteklius.

Septintąją išsirinkite pati

Jau šiandien galite suplanuoti, ką dovanosite sau už su žindymu sutaupytus pinigus. Jūsų šeimos banke pasiliks visi tie šimtai eurų, kurių nesulauks mišinių, čiulptukų ir buteliukų pardavėjai. Ir tie, kurie neiškeliaus į vaistinių, ligoninių ir sanatorijų kasas. Nes žindomi vaikai auga atsparesni ligoms, o ir pačios mamos sveikata labai daug laimi. Neabejoju, jog tų pinigėlių užteks Jūsų svajonių pirkiniui. Tačiau pati vertingiausioji žindymo dovana yra…

Aštuntoji – meilė!

Kūdikio maitinimas krūtimi – tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymo sąlygotas betarpis artumas yra neabejotinai didesnis, dažnesnis ir ilgesnis, negu maitinant iš buteliuko. Jis labai svarbus kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko bei visos šeimos santykiams. Savo gelme (per hormonų sąlygotus procesus smegenyse ir visam kūne) žindymas susieja motiną su vaiku patikimu ryšiu, kuris pamažu perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu ir ją pamažu darniai pakeičia psichologine artimų sielų giminyste. O tai drąsiai galime vadinti meile.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“

Kai pelių jaunikliams dėl genetinių ypatybių ima nykti tam tikras opioidinės sistemos receptorių tipas (susijęs su skausmo malšinimu ir atlygio jausmu), jie liaujasi nerimavę dėl išsiskyrimo su motina. Jie mažiau cypsi. Tai nereiškia, kad jiems apskritai ima niekas neberūpėti, – tiesą sakant, jų reakcija į grėsmę keliančius pelių patinėlius ar į šaltį netgi jautresnė nei suaugusių pelių. Tiesiog jie nebejaučia ryšio su savo motina. Gavę pauostyti motinos ir kitos, jiems nepažįstamos, pelės kvapo, jie nebejunta skirtumo. Tas pat nutinka ir tada, kai jie paeiliui įkeliami į motinos ir svetimos pelės gūžtą. Kitaip tariant, kad peliukai jaustų ryšį su motina, turi veikti atitinkamos genetinės programos. Galbūt panašūs principai lemia ir tam tikrus žmonių sutrikimus, susijusius su prieraišumo problemomis, pavyzdžiui, autizmą.

Motinos ir vaiko tarpusavio ryšio problematika siejasi ir su ištikimybės vienam partneriui klausimu. Sveikas protas mums sakytų, kad monogamija yra grįsta moraliniais sumetimais, ar ne? Bet tai išsyk verčia susimąstyti apie kitą dalyką – o iš kur šie „moraliniai sumetimai“ atsirado? Galbūt juos taip pat lemia anapus mūsų sąmonės veikiantys mechanizmai?

Pažvelkime į prerijų pelėnus. Šie nedideli padarėliai negiliai po žeme rausia sau takelius ir ištisus metus būna aktyvūs. Bet, kitaip nei kitų rūšių pelėnai ir apskritai dauguma žinduolių, prerijų pelėnai yra monogamiški. Jie susisaisto visą gyvenimą nenutrūkstančiais saitais – kartu suka lizdą, gyvena, prižiūri vienas kitą ir augina jauniklius. Kodėl jie elgiasi taip, o jų artimiems giminaičiams tai nebūdinga? Atsakymas: tai lemia hormonai.

Pelėnui patinėliui pakartotinai pasiporavus su patele, jo smegenyse išsiskiria vazopresinas. Šis hormonas jungiasi prie receptorių, esančių smegenų dalyje, vadinamoje nucleus accumbens, o tai sukelia malonumo jausmą, kuris imamas sieti su šia konkrečia patele. Tai ir lemia monogamiją. Jei šis hormonas nebeišsiskirs, poros ryšys nutrūks. Nuostabu tai, kad genetinės inžinerijos būdais padidinę vazopresino lygį mokslininkai poligamines rūšis gali pastūmėti monogamijos link.

Bet ar vazopresinas yra svarbus žmonių santykiams? 2008 m. Karolio institute Švedijoje grupė mokslininkų ištyrė 552 vyriškių, turinčių ilgalaikius heteroseksualius santykius, vazopresino receptorių geną. Paaiškėjo, kad geno dalis, vadinama RS3 334, įvairuoja: vyrų genuose gali būti dvi, viena arba nė vienos RS3 334 atkarpos. Kuo daugiau šių atkarpų yra, tuo silpnesnis vazopresino poveikis smegenų kraujotakai. Rezultatai nustebino savo paprastumu. Turimų atkarpų skaičius koreliavo su vyriškių gebėjimu užmegzti patvarius santykius. Kuo daugiau vyrų genuose buvo RS3 334 atkarpų, tuo prasčiau įvertinti jų santykiai su partnerėmis – atsižvelgiant į santykių tvirtumą, kylančias šeimines problemas ir į tai, kaip bendro gyvenimo kokybę vertina jų antrosios pusės. Turintieji dvi RS3 334 atkarpas dažniau yra nevedę, o jei veda, tai kur kas didesnė tikimybė, kad jų santuoka patirs krizių.

Tai nereiškia, kad paties žmogaus priimami sprendimai ar aplinka neturi įtakos, – tikrai turi. Tačiau tai reiškia, kad į šį pasaulį atkeliaujame turėdami skirtingus polinkius. Dalis vyrų genetiškai gali būti linkę turėti vieną partnerę ir tuo tenkintis, o kita dalis – ne. Netolimoje ateityje merginos, nuolat besidominčios mokslinėje literatūroje aprašomomis naujovėmis, galės pareikalauti, jog jų vaikinai atliktų genetinius testus, skirtus nustatyti, kokia tikimybė, kad jie bus ištikimi sutuoktiniai.

Pastaruoju metu evoliucinės psichologijos specialistai ėmėsi aktyviai nagrinėti meilės ir skyrybų klausimus. Jie netruko pastebėti, kad žmonių, kai įsimyli, aistros ir susižavėjimo pikas trunka iki trejų metų. Vidiniai kūno ir smegenų signalai šiuo laikotarpiu tiesiogine prasme yra meilės narkotikas. Bet vėliau jo poveikis ima silpnėti. Šitaip žvelgiant, mes esame iš anksto užprogramuoti prarasti susidomėjimą savo seksualiniu partneriu praėjus laikui, kurio reikia užauginti vaiką, – vidutiniškai tai trunka apie ketverius metus. Psichologės Helen Fisher manymu, esame užprogramuoti panašiai kaip lapės, kurios užmezga santykius vienam poravimosi sezonui, išbūna drauge būtent tiek laiko, kiek reikia užauginti atžaloms, o tada išsiskiria. Ištyrinėjusi beveik šešiasdešimties šalių skyrybų statistiką, Fisher pastebėjo, kad dažniausiai išsiskiriama praėjus maždaug ketveriems metams po vedybų, o tai visiškai atitinka minėtą jos hipotezę. Mokslininkės nuomone, organizmo išskiriamas meilės narkotikas – tai tiesiog veiksminga priemonė priversti vyrą ir moterį išbūti drauge užtektinai laiko, kad jų atžalos išgyvenimo tikimybė padidėtų. Tam, kad vaikas išgyventų, du tėvai yra geriau negu vienas, todėl tinkamiausias būdas šitai užtikrinti – naudojant vidinius mechanizmus įtikinti, kad jie liktų drauge.

Panašūs principai veikia ir kitu atveju – didžiulės kūdikių akys ir apskriti veidukai mums atrodo mieli ne dėl to, kad tokie yra savaime, bet dėl evoliucijos padiktuotos būtinybės, kad suaugusieji rūpintųsi kūdikiais. Tų tėvų, kuriems jų vaikai neatrodė patrauklūs, paveldimumo linija nutrūko, nes dėl globos stokos šios atžalos tiesiog neišgyvendavo. Bet mes, išlikusieji, kurių mentalinis umwelt neleidžia nė pagalvoti, kad mūsų kūdikiai nėra mieli, sėkmingai užauginame vaikus ir taip užtikriname rūšies tęstinumą.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Ištrauka iš knygos. David Eagleman. Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p.

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

„Panašiai kaip Visata yra gerokai didesnė, nei kada nors pajėgtume įsivaizduoti, taip ir mes patys esame kur kas sudėtingesni, nei mūsų savistaba pajėgia nujausti.“

David Eagleman (Deividas Iglmanas, g. 1971 m.) – amerikiečių neuromokslininkas, Bayloro medicinos koledžo, priklausančio Teksaso medicinos centrui – vienam didžiausių pasaulyje medicinos centrų – Suvokimo ir elgesio laboratorijos vadovas, Pasaulio ekonomikos forumo tarybos narys, keleto knygų autorius. Jo knygos išverstos į 27 pasaulio kalbas, o „Incognito“ pateko į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašą.

Savo provokuojančioje knygoje „Incognito“ D. Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes. Tai, kas ten vyksta, tikrai kelia nuostabą. Ne mažiau stulbina ir autoriaus siūlomų temų aprėptis. Kuo mes iš tiesų regime – akimis ar smegenimis? Kaip smegenų auglys pavyzdingą šeimos tėvą gali paversti seksualiniu iškrypėliu? Kaip veikia narkotikai? Nuo ko priklauso grožio suvokimas? Kokios spalvos yra trečiadienis? Ar nusikaltėlis visuomet kaltas dėl to, ką padarė? Ką mums žada mokslo laimėjimai kuriant dirbtinį intelektą? Atsakymai iliustruojami įvairiausiais pavyzdžiais ir tai padeda geriau suvokti, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.

„Ši knyga buvo rašoma trejus metus ir skirtingų žmonių, – sako autorius, – ir visų jų vardas – Davidas Eaglemanas, kuris keitėsi kiekvieną valandą.“