Pagalvokite apie savo prieraišumą motinai ir apie tai, kokia laimė, kad tokį prieraišumą ir ji jaučia jums, – ypač tai būtina, kai esate bejėgis kūdikis. Galima net įsivaizduoti, kad toks ryšys užsimezga natūraliai. Tačiau kiek nuodugniau pasigilinus tampa aišku, kad šis socialinis prisirišimas priklauso nuo sudėtingos cheminių signalų perdavimo sistemos. Ir šis fenomenas atsirado ne šiaip sau, o dėl konkretaus tikslo.
Kai pelių jaunikliams dėl genetinių ypatybių ima nykti tam tikras opioidinės sistemos receptorių tipas (susijęs su skausmo malšinimu ir atlygio jausmu), jie liaujasi nerimavę dėl išsiskyrimo su motina. Jie mažiau cypsi. Tai nereiškia, kad jiems apskritai ima niekas neberūpėti, – tiesą sakant, jų reakcija į grėsmę keliančius pelių patinėlius ar į šaltį netgi jautresnė nei suaugusių pelių. Tiesiog jie nebejaučia ryšio su savo motina. Gavę pauostyti motinos ir kitos, jiems nepažįstamos, pelės kvapo, jie nebejunta skirtumo. Tas pat nutinka ir tada, kai jie paeiliui įkeliami į motinos ir svetimos pelės gūžtą. Kitaip tariant, kad peliukai jaustų ryšį su motina, turi veikti atitinkamos genetinės programos. Galbūt panašūs principai lemia ir tam tikrus žmonių sutrikimus, susijusius su prieraišumo problemomis, pavyzdžiui, autizmą.
Motinos ir vaiko tarpusavio ryšio problematika siejasi ir su ištikimybės vienam partneriui klausimu. Sveikas protas mums sakytų, kad monogamija yra grįsta moraliniais sumetimais, ar ne? Bet tai išsyk verčia susimąstyti apie kitą dalyką – o iš kur šie „moraliniai sumetimai“ atsirado? Galbūt juos taip pat lemia anapus mūsų sąmonės veikiantys mechanizmai?
Pažvelkime į prerijų pelėnus. Šie nedideli padarėliai negiliai po žeme rausia sau takelius ir ištisus metus būna aktyvūs. Bet, kitaip nei kitų rūšių pelėnai ir apskritai dauguma žinduolių, prerijų pelėnai yra monogamiški. Jie susisaisto visą gyvenimą nenutrūkstančiais saitais – kartu suka lizdą, gyvena, prižiūri vienas kitą ir augina jauniklius. Kodėl jie elgiasi taip, o jų artimiems giminaičiams tai nebūdinga? Atsakymas: tai lemia hormonai.
Pelėnui patinėliui pakartotinai pasiporavus su patele, jo smegenyse išsiskiria vazopresinas. Šis hormonas jungiasi prie receptorių, esančių smegenų dalyje, vadinamoje nucleus accumbens, o tai sukelia malonumo jausmą, kuris imamas sieti su šia konkrečia patele. Tai ir lemia monogamiją. Jei šis hormonas nebeišsiskirs, poros ryšys nutrūks. Nuostabu tai, kad genetinės inžinerijos būdais padidinę vazopresino lygį mokslininkai poligamines rūšis gali pastūmėti monogamijos link.
Bet ar vazopresinas yra svarbus žmonių santykiams? 2008 m. Karolio institute Švedijoje grupė mokslininkų ištyrė 552 vyriškių, turinčių ilgalaikius heteroseksualius santykius, vazopresino receptorių geną. Paaiškėjo, kad geno dalis, vadinama RS3 334, įvairuoja: vyrų genuose gali būti dvi, viena arba nė vienos RS3 334 atkarpos. Kuo daugiau šių atkarpų yra, tuo silpnesnis vazopresino poveikis smegenų kraujotakai. Rezultatai nustebino savo paprastumu. Turimų atkarpų skaičius koreliavo su vyriškių gebėjimu užmegzti patvarius santykius. Kuo daugiau vyrų genuose buvo RS3 334 atkarpų, tuo prasčiau įvertinti jų santykiai su partnerėmis – atsižvelgiant į santykių tvirtumą, kylančias šeimines problemas ir į tai, kaip bendro gyvenimo kokybę vertina jų antrosios pusės. Turintieji dvi RS3 334 atkarpas dažniau yra nevedę, o jei veda, tai kur kas didesnė tikimybė, kad jų santuoka patirs krizių.
Tai nereiškia, kad paties žmogaus priimami sprendimai ar aplinka neturi įtakos, – tikrai turi. Tačiau tai reiškia, kad į šį pasaulį atkeliaujame turėdami skirtingus polinkius. Dalis vyrų genetiškai gali būti linkę turėti vieną partnerę ir tuo tenkintis, o kita dalis – ne. Netolimoje ateityje merginos, nuolat besidominčios mokslinėje literatūroje aprašomomis naujovėmis, galės pareikalauti, jog jų vaikinai atliktų genetinius testus, skirtus nustatyti, kokia tikimybė, kad jie bus ištikimi sutuoktiniai.
Pastaruoju metu evoliucinės psichologijos specialistai ėmėsi aktyviai nagrinėti meilės ir skyrybų klausimus. Jie netruko pastebėti, kad žmonių, kai įsimyli, aistros ir susižavėjimo pikas trunka iki trejų metų. Vidiniai kūno ir smegenų signalai šiuo laikotarpiu tiesiogine prasme yra meilės narkotikas. Bet vėliau jo poveikis ima silpnėti. Šitaip žvelgiant, mes esame iš anksto užprogramuoti prarasti susidomėjimą savo seksualiniu partneriu praėjus laikui, kurio reikia užauginti vaiką, – vidutiniškai tai trunka apie ketverius metus. Psichologės Helen Fisher manymu, esame užprogramuoti panašiai kaip lapės, kurios užmezga santykius vienam poravimosi sezonui, išbūna drauge būtent tiek laiko, kiek reikia užauginti atžaloms, o tada išsiskiria. Ištyrinėjusi beveik šešiasdešimties šalių skyrybų statistiką, Fisher pastebėjo, kad dažniausiai išsiskiriama praėjus maždaug ketveriems metams po vedybų, o tai visiškai atitinka minėtą jos hipotezę. Mokslininkės nuomone, organizmo išskiriamas meilės narkotikas – tai tiesiog veiksminga priemonė priversti vyrą ir moterį išbūti drauge užtektinai laiko, kad jų atžalos išgyvenimo tikimybė padidėtų. Tam, kad vaikas išgyventų, du tėvai yra geriau negu vienas, todėl tinkamiausias būdas šitai užtikrinti – naudojant vidinius mechanizmus įtikinti, kad jie liktų drauge.
Panašūs principai veikia ir kitu atveju – didžiulės kūdikių akys ir apskriti veidukai mums atrodo mieli ne dėl to, kad tokie yra savaime, bet dėl evoliucijos padiktuotos būtinybės, kad suaugusieji rūpintųsi kūdikiais. Tų tėvų, kuriems jų vaikai neatrodė patrauklūs, paveldimumo linija nutrūko, nes dėl globos stokos šios atžalos tiesiog neišgyvendavo. Bet mes, išlikusieji, kurių mentalinis umwelt neleidžia nė pagalvoti, kad mūsų kūdikiai nėra mieli, sėkmingai užauginame vaikus ir taip užtikriname rūšies tęstinumą.
………………………………………………………………………………………………………………………………………………..
Ištrauka iš knygos. David Eagleman. Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
„Panašiai kaip Visata yra gerokai didesnė, nei kada nors pajėgtume įsivaizduoti, taip ir mes patys esame kur kas sudėtingesni, nei mūsų savistaba pajėgia nujausti.“
David Eagleman (Deividas Iglmanas, g. 1971 m.) – amerikiečių neuromokslininkas, Bayloro medicinos koledžo, priklausančio Teksaso medicinos centrui – vienam didžiausių pasaulyje medicinos centrų – Suvokimo ir elgesio laboratorijos vadovas, Pasaulio ekonomikos forumo tarybos narys, keleto knygų autorius. Jo knygos išverstos į 27 pasaulio kalbas, o „Incognito“ pateko į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašą.
Savo provokuojančioje knygoje „Incognito“ D. Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes. Tai, kas ten vyksta, tikrai kelia nuostabą. Ne mažiau stulbina ir autoriaus siūlomų temų aprėptis. Kuo mes iš tiesų regime – akimis ar smegenimis? Kaip smegenų auglys pavyzdingą šeimos tėvą gali paversti seksualiniu iškrypėliu? Kaip veikia narkotikai? Nuo ko priklauso grožio suvokimas? Kokios spalvos yra trečiadienis? Ar nusikaltėlis visuomet kaltas dėl to, ką padarė? Ką mums žada mokslo laimėjimai kuriant dirbtinį intelektą? Atsakymai iliustruojami įvairiausiais pavyzdžiais ir tai padeda geriau suvokti, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.
„Ši knyga buvo rašoma trejus metus ir skirtingų žmonių, – sako autorius, – ir visų jų vardas – Davidas Eaglemanas, kuris keitėsi kiekvieną valandą.“
