Gamtos dovanotas signalas

Kai jūsų vaikas bus vienerių, jis ištars vieną kitą žodį, dvejų metų jau atsimins jų keliolika ar net kelias dešimtis, trimetis džiugins nesudėtingais sakiniais, septynerių pradės lankyti mokyklą, o ją baigęs ne tik šnekės, bet ir rašys dviem ar net trimis kalbomis. Tačiau mažas bejėgis kūdikėlis moka tik rėkti. Naujagimis negali kitaip pasakyti, ko jis nori ar ką jaučia. Rėkia prašydamas, rėkia pykdamas, rėkia guosdamasis. Rėksmas arba verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Tai yra puikus gamtos išradimas, sukurtas jaunikliams išgyventi, tobulas signalas – pakankamai skvarbus ir trikdantis, jog patrauktų kitų žmonių dėmesį ir priverstų daryti kažką, kad jį sustabdytų.

Du keliai

Išgirdę verkiantį vaiką, turime dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti, t.y., atsiliepti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi maitinimo valanda. Neva taip jis lepinamas, augs kaprizingas ir nesavarankiškas. Buvo sugalvota netgi tokia „kūdikių sugadinimo teorija“: tėvus įtikinėjo, kad guodžiamas vaikas niekada neišmoks nusiraminti pats ir taps vis reiklesnis ir įkyresnis.

Rėkimas yra kūdikio kalba, bendravimo priemonė. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką – su juo nenorite bendrauti. Vaikas darysis užsisklendęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam. Vaikai, kurie yra „ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių, gali atrodyti paklusnūs, supratingi, gerai išauklėti. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg droviais ir nepasitikinčiais savimi arba bejėgiškai nervingais žmonėmis. Ar apie tai svajoja jų tėvai?

Kas sugadina vaikus?

Kūdikis su atkaklesnės asmenybės pradais – tokie yra dauguma didelių poreikių vaikų – taip lengvai nepasiduoda. Reikalaudamas dėmesio jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu. Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti užgaidoms? Taigi kad jis negalvotų, jog mamos ar tėčio dėmesio nusipelnė būtent savo riksmu. Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Jo didesni poreikiai paprastai kyla ne dėl piktybiškų ir nepagrįstų kaprizų. Dažniau tai reiškia, jog tokie vaikai turi jautresnę, dirglesnę ir lengviau pažeidžiamą nervų sistemą. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia per isteriją, agresiją ir neurozes. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku ir ryšys tarp jų trūkinėja. Jie darosi atsiskyrę ir vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Vėlgi, ar kas nors laimėjo?

Motinai mylėti nesunku

Pati gamta tuo pasirūpino. Motina dėl fiziologinių pokyčių, įvykstančių jos kūne, į savo naujagimio riksmą reaguoja globojamai. Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja motinos krūtų kraujotaka, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja motiniškos intuicijos fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas – oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, taip pat suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę meilės hormonų vardą. Štai kodėl žindančios mamos mažiausiai skundžiasi savo vaikais ir nelinkusios klausyti patarimų– nekreipti dėmesio į verkiantį kūdikį.

Neik prieš gamtą!

Pavyzdžiui, kai mama siekia įgyvendinti iš anksto nusistatytą kūdikio maitinimų pagal valandas tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į ne laiku atsiradusį kūdikio verksmą. Eidama prieš gamtą, motina tarsi nujautrina save jos kūdikio signalams, darosi abejinga jo primityviai kalbai, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeimyninių santykių sritis. Taigi kūdikio palikimas išsirėkti kenkia visai šeimai, o kartais ją ir sugriauna.

Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų be reikalo atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuoto pasaulio kūdikių. Artimųjų nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų. Gal ir dėl to šiuolaikinėje Vakarų (ir mūsų, lietuvių) literatūroje dominuoja liūdnos psichologinės dvasiškai vienišų žmonių dramos su nesurastos, nesuprastos, neišsaugotos ir tragiškos meilės istorijomis.

Pažinkite savo vaiką

Jeigu mama iš pat pradžių kūdikio verksmą laikys signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turi palaužti, ji netrukus taps tikra savo vaiko reikalų žinove. Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo signalus iki verkimo taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius. Augdamas jis palaipsniui išmoks kitų bendravimo su savo tėvais būdų ir tai mažins riksmo arba verksmo, kaip signalų perdavimo priemonės, naudojimo poreikį.

Kai motina jautriai atsiliepia į savo naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta kalbėti aiškiau. Jo riksmas darosi mažiau trikdantis ir labiau informatyvus, nes ir jam nereikia jaudintis iki streso, nes jis iš savo patirties jau žino, jog mama tikrai atsilieps.

Būkite ir veikite kartu!

Laikui bėgant kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti gerą savo kūdikio elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl imsis vienintelės savo aktyvios veiklos – verkimo. Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Tačiau, jeigu vaiko nusiraminimą seks įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas žaidimėlis…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku kam – kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla. Taip, tėveliai, ir jūs džiaukitės tomis bendravimo su kūdikiu valandėlėmis, nes tikriausiai norite, kad jūsų vaikas augtų guvus ir protingas. Toks jis taps aktyviai veikdamas, o ne vien tik ramiai gulėdamas savo lovytėje ir niekam netrukdydamas.

Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį su savimi. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį dar kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Nešioti mažus kūdikius reikia! Taip turi būti pagal gamtą.

Kaip nuraminti?

Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiajam atrodo trumpai, naujagimiui gal būt yra amžinybė. Mes galim vienas kitam pasakyti: „aš dabar negaliu, neturiu laiko – tu palauk, pakentėk“. O mažo vaiko poreikiai turi būti tenkinami nedelsiant.

Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus. Suteikite mažuliui kuo daugiau signalų, kad esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį kūdikį ramina ir judesiai, nes primena tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose. O nejudri būsena, atvirkščiai, yra neįprasta, todėl mažus kūdikius baugina.

Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti. Tačiau alkis yra toli gražu ne vienintelė galima verksmo priežastis. Kūdikis gali protestuoti jausdamas karštį, šaltį, nepatogumą dėl sušlapusių arba suteptų vystyklų ar sauskelnių, veržiančių per ankštų drabužėlių. Dar kūdikiai rėkia, kai jiems skauda, išsigandę vienumos, arba tiesiog nuobodžiaudami. Labai jautrūs ilgokai lieka sunkaus gimimo išgąsdinti vaikai. Be abejonės, alkaną kūdikį reikia pamaitinti. Žindymo atidėlioti neverta, nes šio poreikio netenkinant, prie alkio jutimo prisideda stresas dėl išgąsčio, kuriam užtrukus ir tapus dominuojančiu dirgikliu, kūdikis kartais net pamiršta pirminę verksmo priežastį.

Eidama nuraminti verkiančiojo, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Būtent gera nuotaika ir optimizmas padės jums ir jūsų kūdikį išmokyti neverkti.

Tikroji pergalė

Neabejoju, jog visi tėvai, nori, kad jų vaikas nebūtų prastesnis už kitus. Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite – tą ir užauginsite. Verčiau eikite tikrojo laimėjimo keliu.

Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas. Kūdikio poreikių supratimas ir savalaikis tenkinimas yra ir pirmas žingsnis kelyje į stiprius ir draugiškus tėvų ryšius su vaiku.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Pasiilgstu naujagimio verksmo. Gal tai ir keista, bet daugelis Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus pacientų neverkia. Jie būna tiek nusilpę, kad nebeįstengia verkti. Pirmasis riksmas – tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Jei mes jo neišgirstame, sunerimstame, kad kažkas negerai.

Verksmas – sudėtingas reiškinys. Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą, nes tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams. Šio riksmo neįmanoma neatpažinti. Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės dar turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręsdamas motinos įsčiose. Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį turi pakeisti oras. Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų surikus. Tokį riksmą lemia naujagimio fiziologija.

Puiku, jei naujagimis verkia. Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti. Yra gerai išnagrinėtas mechanizmas, padedantis jo plaučiams užsipildyti oru. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo priežasčių – kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių. Tai kelia nerimą, nes tokį mažylį reikia kuo greičiau pradėti gaivinti.

Naujagimio verksmas gali rodyti, kad jam nėra taip blogai, kita vertus, galime manyti, kad jam nėra gerai. Jei naujagimis pernelyg anksti nusilpęs, bet vėliau pradeda verkti, yra vilties, kad jis atsigauna ir stiprėja.

Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Pasiūlius geriausią daiktą pasaulyje – motinos krūtį, vaikas nurimsta, nes praalkus didžiausias malonumas – valgyti ir miegoti.

Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti, jis gali niurzgėti, nes nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasituštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, todėl jis gali paleisti gerklę visu balsu. Kol kūdikis nepradeda čiauškėti ir kalbėti, vienintelė jo saviraiška – verksmas, nes tik tokiu būdu jis gali prisišaukti savo motiną ar tėvą. Ilgainiui vaikas išmoksta verksmu naudotis.

Mokslininkai yra ištyrę, kad naujagimio verksmas būna labai skirtingas. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Stengdamasis atkreipti į save dėmesį, kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti.

Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Jei verksmas kažkoks ypatingas, ji gali įtarti, kad vaikui kas nors negerai. Verksmas – signalinė sistema, padedanti mums suprasti, ko nori mažylis. Kai naujagimis klykia kelias valandas, niekas negali to ilgai ištverti. Vadinasi, jam kažkas atsitiko. Galbūt nubudęs naktį jis praalko? Jei taip, pavalgęs tuoj nurimsta ir užmiega.

Kai naujagimis verkia dusdamas ir ilgai nenurimsta maitinamas, myluojamas, sūpuojamas, nešiojamas ant rankų, reikia ieškoti ligos priežasties.

Mane kur kas labiau sugraudina ne verksmas, o naujagimio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku jį pažadinti. Pats verksmas nėra grėsmingas ženklas, kur kas blogiau – vangumas ir mieguistumas, silpnumas, nes tai rodo, kad naujagimis nebeturi jėgų.

Ar gali naujagimis verkti iš skausmo? Kaip jį įmanoma nuraminti? Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas priepuolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malšinančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį ir duoti savo kūdikiui vaistų. Medicinoje lengvabūdiškas elgesys yra bloga praktika, nebent tai būtų traukuliai, kuriuos reikia malšinti. Patys traukuliai taip pat nėra liga, tik ženklas. Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą. Jei neįprastas kūdikio elgesys tėvams kelia nerimą, jie turi kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją.

Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skausmui ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina malšinti skausmo imant kraujo ar atliekant kokias nors kitas nesudėtingas procedūras. Jie rėmėsi požiūriu, kad naujagimis atsparus skausmui, nes jo nervų sistema nėra subrendusi, nėra tiek nervinių galūnėlių, kiek jų turi suaugęs žmogus, o neišnešioto naujagimio nervinės skaidulos dar neturi dangalo mielino. Neretai net chirurgas, atėjęs į mūsų skyrių atlikti nedidelės procedūros, manydavo, kad naujagimiui nereikia skirti vaistų nuo skausmo. Buvo manoma – prapjausi pūlinį, paverks vaikas ir nustos. Tokių dalykų seniai nebėra, nes niekas neabejoja, kad naujagimis jautrus skausmui, o ypač neišnešiotas, gimęs 37-ą nėštumo savaitę ir anksčiau.

Moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra priešingai – naujagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Įdūrus adata į pirštą suaugusiam žmogui, skausmas jaučiamas tik dūrio vietoje ir po penkių ar dešimties minučių jis gali nieko nejusti. O naujagimio skausmas nuo piršto plinta į visą galūnę. Naujagimio skausmo pojūtis kur kas stipresnis ir išlieka kur kas ilgiau – jis nurimsta tik po pusės valandos, o kartais trunka iki valandos. Šio fakto negalima užmiršti, jei norima tuoj pat atlikti kitą procedūrą. Netgi tada, kai naujagimis vystomas, keičiama jo kūno padėtis, jam gali vėl suskausti anksčiau įdurtą vietą.

Naujagimiui skauda kitaip nei suaugusiam žmogui, ir šį skausmą būtina malšinti. Yra atlikta daug klinikinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad netinkamai slopinant skausmą mažėja jo slenkstis, todėl menkiausias prisilietimas gali vėl jį išprovokuoti. Yra svarbi naujagimystės patirtis. Nuo pirmųjų dienų ilgai gydyti intensyviosios terapijos skyriuje vaikai net sulaukę paauglystės skiriasi nuo bendraamžių, nes yra kur kas jautresni skausmui. Prieš 30 ar 40 metų pasaulyje nebuvo daug dėmesio skiriama skausmo malšinimui, tuo metu gydyti naujagimiai net sulaukę brandos kitaip reaguoja į skausmą. Manoma, kad didelis kiekis skausmingų procedūrų gali būti svarbi priežastis, kodėl sulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas negali susikaupti ir prasčiau mokosi. Skausminga patirtis taip pat gali būti susijusi su vaiko raidos ypatumais, hiperaktyvumu, polinkiu į priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų.

Dažniausiai naujagimiui imama kraujo iš kulno, nes ši vieta gerai išvagota kraujagyslių, specialia adata įdūrus į kulną nesunku paimti kraujo laboratoriniams tyrimams. Taip imami kapiliarinio kraujo mėginiai, jiems užtenka vos kelių lašų kraujo. Kuo dažniau duriama į kulną, tuo labiau toje vietoje išveši nervinės galūnėlės. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl žmogaus kulnas gali likti jautrus skausmui visą gyvenimą. Medicinos literatūroje aprašyta net tokių atvejų, kai suaugęs žmogus negali normaliai priminti kojos, nes jam visą laiką diegia kulną. Tokio negalavimo priežastis – skausmingos medicininės procedūros, atliktos pirmosiomis gyvenimo dienomis.

Į naujagimio veną duriama tik prireikus didesnio kraujo kiekio sudėtingesniems tyrimams, pavyzdžiui, tiriant kraujo dujas, įvairius fermentus, atliekant genetinį tyrimą. Kaip tą veną surasti ir kurioje vietoje durti? Dažniausiai pasirenkama vena, esanti arčiausiai odos paviršiaus. Naujagimio galvoje nėra riebalinio sluoksnio, todėl poodyje esančios venos matomos geriausiai. Iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, ar durti į kulną, ar į kraujagyslę galvoje. Ši procedūra skausminga, kartais dūris į rankos poodinę veną naujagimiui būna skausmingesnis nei dūris į veną galvoje. Tačiau jauni tėvai to nežino, jiems toks tyrimas kelia siaubą, todėl visada paaiškinu, kodėl kraujas imamas iš venos naujagimio galvoje.

Mūsų proseneliai gerai žinojo, kaip malšinti skausmą. Nuo seno kaimo moterys duodavo verkiančiam vaikui į marlę suvyniotos duonos. Čiulpdamas tokį gumulėlį jis nurimdavo, nes burnoje esančios seilės skaido angliavandenius ir vaikas tuoj pat pajunta saldumą. Mūsų prosenelės taip pat įberdavo į medžiagos skiautę aguonų. Visi puikiai žinome, kad išgėrus per Kūčias aguonų pieno traukia į miegą. Dar į medžiagos skiautę suvyniodavo cukraus gabalėlį, jį čiulpdamas naujagimis nurimdavo ir užmigdavo.

Jau galime paaiškinti, kodėl taip yra. Sulašinus į burną saldaus tirpalo, pavyzdžiui, gliukozės, pavyksta numalšinti skausmą. Šį fenomeną tyrinėję mokslininkai nustatė, kad dirginant skonio receptorius naujagimio organizme gaminasi biologiškai aktyvių medžiagų endorfinų, slopinančių skausmą. Jei gliukozės tirpalą sulašinsime per zondą tiesiai į naujagimio skrandį, nebus jokio skausmo malšinimo poveikio. Pasaulyje atlikta daug tokių tyrimų, įrodančių šį mechanizmą, bet dar niekam nepavyko atsakyti į klausimą, kodėl cukraus gabalėlis nepadeda atsikratyti skausmo vėliau, kai vaikas sulaukia keturių ar šešių mėnesių.

Prieš atlikdami įvairias procedūras gydytojai taip pat stengiasi apsaugoti naujagimį nuo skausmo ir į burną lašina keletą lašelių gliukozės. Viename tarptautiniame suvažiavime italų mokslininkai rodė filmą, kaip reaguoja naujagimiai, kai jiems imama kraujo. Vienam iš jų prieš tokią procedūrą buvo sulašinta gliukozės, todėl įdūrus adata į kulniuką jis ir toliau miegojo nereaguodamas į skausmą. O gliukozės negavęs naujagimis smarkiai krūptelėjo nuo dūrio į kulną ir ilgai nenustojo verkti.

Įmanoma mažinti skausmą ir duodant čiulptuką. Tam nepritartų čiulptukų kritikai, juk apsilankius kūdikiams draugiškoje ligoninėje čiulptukų niekur nepamatysite, nes jų stengiamasi nenaudoti. Aš niekada nebuvau toks kategoriškas, esu įsitikinęs, kad negalima pulti į kraštutinumus. Čiulptukas negali pakeisti krūties, todėl neverta naujagimio maitinti iš buteliuko. O čiulptukas atlieka kitą vaidmenį. Čiulpimas – svarbus procesas, jis gali būti refleksinis ir nesusijęs su maitinimu, nes naujagimis pradeda čiulpti dar būdamas motinos įsčiose. Vienas švedų fotografas įamžino, kaip vaisius laiko pirštą burnytėje. Refleksinis čiulpimas yra kitoks nei žindant krūtį. Yra užfiksuoti netgi kitokie judesiai. Nėra teisūs skeptikai, raginantys išmesti čiulptukus ir jų neduoti naujagimiams, jie neatsižvelgia į kūdikio fiziologiją. Refleksinis čiulpimas labai reikalingas.

Dabar gaminami čiulptukai labai pasikeitė, jų neįmanoma lyginti su tais, kuriuos duodavome naujagimiams prieš kelis dešimtmečius. Jie kitokios formos, atitinka naujagimio burnos anatomiją, yra pagaminti iš kitokių medžiagų. Noriu, kad suprastumėte, aš neraginu grąžinti čiulptukų į gydymo praktiką, tačiau noriu priminti, kad refleksinis čiulpimas taip pat padeda malšinti skausmą. Toks čiulpimas naudingas, nes naujagimiui teikia saugumo jausmą ir nukreipia jo dėmesį. Pamirkius čiulptuką į saldų tirpalą, dar labiau stiprėja skausmo malšinamasis poveikis. Tai žinodami, mes suvilgome čiulptuką ir duodame jį naujagimiui, kuriam ketiname atlikti kokią nors procedūrą. Nors toks skausmo malšinimas trunka vos kelias minutes, per tą laiką daug ką įmanoma atlikti be skausmo.

Refleksinis čiulpimas nesąmoningas, ilgainiui jis išnyksta, bet pirmosiomis gyvenimo dienomis toks čiulpimas svarbus, nes mažina stresą. Kai naujagimis žinda motinos krūtį, čiulpimas vyksta bangomis, jis prasideda nuo nedidelių judesių, ilgainiui jų amplitudė didėja, vėliau mažėja. O refleksinis čiulpimas yra ritmiškas, nes tai vienodos amplitudės judesiai. Galime netgi daryti išvadą, kad refleksinis čiulpimas susijęs su naujagimio psichomotoriniu vystymusi.

Nuraminti naujagimį gali ir kiti ritmiški judesiai, pavyzdžiui, supimas, ne veltui mūsų protėviai guldydavo vaiką į pakabintą lopšį. Vaikui nusiraminti padeda ir glostymas, nešiojimas ant rankų, liūliavimas. Jei motina nenori vaikui duoti cukrumi pasaldinto skysčio, gali pasiūlyti savo krūtį, žindymas teikia malonumo, todėl naujagimis nejaus skausmo.

Kad vaikui neskaudėtų, galima paglostyti pilvą, priglausti prie krūtinės, parodyti šiek tiek daugiau meilės. Kai tai nepadeda, naudojamos specialios žvakutės. Kur kas stipresnį poveikį turi medikamentai, mažinantys pooperacinį skausmą. Pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad atliekant medicinines procedūras skausmas mūsų skyriuje visada malšinamas – ar reikėtų naujagimiui nuo odos nuimti pleistrą, ar paskiepyti. Turime nepamiršti, kad naujagimiui skauda. Kad po sunkios operacijos nesikankintų, galime jam skirti netgi morfino ar fentanilio. Tai – narkotiniai analgetikai, tokių vaistų kartais prireikia netgi kelias paras. Yra žinoma, kad skiriant jų ilgiau kaip savaitę kūdikis gali priprasti, o staiga sumažinus jų dozę gali pasireikšti kita bėda – abstinencijos sindromas. Šių kraštutinumų įmanoma išvengti, skiriant saugias vaistų dozes, todėl tėvai neturėtų nuogąstauti, kai išoperuotam naujagimiui leidžiami narkotiniai analgetikai. Skirtingai nuo kitų medikamentų, į kurių klinikines studijas nėra įtraukiami tokio amžiaus vaikai, narkotiniai analgetikai gerai ištyrinėti ir plačiai taikomi intensyviosios terapijos praktikoje.

Ištrauka iš knygos „Naujagimių gydytojo užrašai” – apie mažiausius pacientus ir kitokią medikų kasdienybę

Arūnas Liubšys, Danutė Jonušienė. Naujagimių gydytojo užrašai. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 255 p. Dailininkė Ilona Kukenytė

Arūnas Liubšys – Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas, medicinos mokslų daktaras, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, tarptautinių organizacijų patarėjas bei ekspertas, vienas iš naujagimių intensyviosios terapijos bei moderniosios neonatologijos pradininkų Lietuvoje.

Danutė Jonušienė – psichologė, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir portalo lrytas.lt žurnalistė, rašanti straipsnius apie sveikatą ir mediciną. Knygų „Toksikologo užrašai“ (2014), „Urologo užrašai“ (2015) bendraautorė.

Kiekviena šeima laukia savo stebuklo – naujagimio. Laukia tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio. Kartais tas labai lauktas stebuklas ateina į šį pasaulį per anksti, ne toks, kokio buvo tikėtasi, arba labai sergantis. Tada tėvai susiduria su nelauktais ir netikėtais iššūkiais, nerimu, kankinančiu laukimu ir daugybe iškylančių klausimų. Sunkiausia būna, kai jau nuo pirmųjų gyvenimo valandų jų kūdikiui kyla gyvybės ar mirties klausimas, – tokią įtampą ir stresą ne kiekvienas gali suvaldyti… Ką daryti, kai bėda užklumpa netikėtai, kaip padėti šeimai ištverti negandą?

Dr. Arūnas Liubšys dalijasi savo ilgamečio darbo su naujagimiais patirtimi, šių mažųjų pacientų neįtikėtinomis savybėmis, bendravimo su tėvais subtilybėmis, medikų darbo užkulisiais, pasakoja apie savo mokytojus, pateikia savo nuomonę visuomenei svarbiais klausimais ir požiūrį į pastarųjų dešimtmečių pokyčius gydant ir prižiūrint naujagimius.
Knyga „Naujagimių gydytojo užrašai“ skirta tėvams, kuriems neretai reikia emocinės paramos ar medicininių žinių, ir visiems kitiems skaitytojams, kuriems įdomu išgirsti apie kitokią medikų kasdienybę.