Vaikas verkia – ką daryti?

Gamtos dovanotas signalas

Kai jūsų vaikas bus vienerių, jis ištars vieną kitą žodį, dvejų metų jau atsimins jų keliolika ar net kelias dešimtis, trimetis džiugins nesudėtingais sakiniais, septynerių pradės lankyti mokyklą, o ją baigęs ne tik šnekės, bet ir rašys dviem ar net trimis kalbomis. Tačiau mažas bejėgis kūdikėlis moka tik rėkti. Naujagimis negali kitaip pasakyti, ko jis nori ar ką jaučia. Rėkia prašydamas, rėkia pykdamas, rėkia guosdamasis. Rėksmas arba verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Tai yra puikus gamtos išradimas, sukurtas jaunikliams išgyventi, tobulas signalas – pakankamai skvarbus ir trikdantis, jog patrauktų kitų žmonių dėmesį ir priverstų daryti kažką, kad jį sustabdytų.

Du keliai

Išgirdę verkiantį vaiką, turime dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti, t.y., atsiliepti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi maitinimo valanda. Neva taip jis lepinamas, augs kaprizingas ir nesavarankiškas. Buvo sugalvota netgi tokia „kūdikių sugadinimo teorija“: tėvus įtikinėjo, kad guodžiamas vaikas niekada neišmoks nusiraminti pats ir taps vis reiklesnis ir įkyresnis.

Rėkimas yra kūdikio kalba, bendravimo priemonė. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką – su juo nenorite bendrauti. Vaikas darysis užsisklendęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam. Vaikai, kurie yra „ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių, gali atrodyti paklusnūs, supratingi, gerai išauklėti. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg droviais ir nepasitikinčiais savimi arba bejėgiškai nervingais žmonėmis. Ar apie tai svajoja jų tėvai?

Kas sugadina vaikus?

Kūdikis su atkaklesnės asmenybės pradais – tokie yra dauguma didelių poreikių vaikų – taip lengvai nepasiduoda. Reikalaudamas dėmesio jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu. Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti užgaidoms? Taigi kad jis negalvotų, jog mamos ar tėčio dėmesio nusipelnė būtent savo riksmu. Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Jo didesni poreikiai paprastai kyla ne dėl piktybiškų ir nepagrįstų kaprizų. Dažniau tai reiškia, jog tokie vaikai turi jautresnę, dirglesnę ir lengviau pažeidžiamą nervų sistemą. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia per isteriją, agresiją ir neurozes. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku ir ryšys tarp jų trūkinėja. Jie darosi atsiskyrę ir vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Vėlgi, ar kas nors laimėjo?

Motinai mylėti nesunku

Pati gamta tuo pasirūpino. Motina dėl fiziologinių pokyčių, įvykstančių jos kūne, į savo naujagimio riksmą reaguoja globojamai. Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja motinos krūtų kraujotaka, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja motiniškos intuicijos fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas – oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, taip pat suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę meilės hormonų vardą. Štai kodėl žindančios mamos mažiausiai skundžiasi savo vaikais ir nelinkusios klausyti patarimų– nekreipti dėmesio į verkiantį kūdikį.

Neik prieš gamtą!

Pavyzdžiui, kai mama siekia įgyvendinti iš anksto nusistatytą kūdikio maitinimų pagal valandas tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į ne laiku atsiradusį kūdikio verksmą. Eidama prieš gamtą, motina tarsi nujautrina save jos kūdikio signalams, darosi abejinga jo primityviai kalbai, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeimyninių santykių sritis. Taigi kūdikio palikimas išsirėkti kenkia visai šeimai, o kartais ją ir sugriauna.

Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų be reikalo atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuoto pasaulio kūdikių. Artimųjų nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų. Gal ir dėl to šiuolaikinėje Vakarų (ir mūsų, lietuvių) literatūroje dominuoja liūdnos psichologinės dvasiškai vienišų žmonių dramos su nesurastos, nesuprastos, neišsaugotos ir tragiškos meilės istorijomis.

Pažinkite savo vaiką

Jeigu mama iš pat pradžių kūdikio verksmą laikys signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turi palaužti, ji netrukus taps tikra savo vaiko reikalų žinove. Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo signalus iki verkimo taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius. Augdamas jis palaipsniui išmoks kitų bendravimo su savo tėvais būdų ir tai mažins riksmo arba verksmo, kaip signalų perdavimo priemonės, naudojimo poreikį.

Kai motina jautriai atsiliepia į savo naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta kalbėti aiškiau. Jo riksmas darosi mažiau trikdantis ir labiau informatyvus, nes ir jam nereikia jaudintis iki streso, nes jis iš savo patirties jau žino, jog mama tikrai atsilieps.

Būkite ir veikite kartu!

Laikui bėgant kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti gerą savo kūdikio elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl imsis vienintelės savo aktyvios veiklos – verkimo. Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Tačiau, jeigu vaiko nusiraminimą seks įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas žaidimėlis…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku kam – kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla. Taip, tėveliai, ir jūs džiaukitės tomis bendravimo su kūdikiu valandėlėmis, nes tikriausiai norite, kad jūsų vaikas augtų guvus ir protingas. Toks jis taps aktyviai veikdamas, o ne vien tik ramiai gulėdamas savo lovytėje ir niekam netrukdydamas.

Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį su savimi. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį dar kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Nešioti mažus kūdikius reikia! Taip turi būti pagal gamtą.

Kaip nuraminti?

Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiajam atrodo trumpai, naujagimiui gal būt yra amžinybė. Mes galim vienas kitam pasakyti: „aš dabar negaliu, neturiu laiko – tu palauk, pakentėk“. O mažo vaiko poreikiai turi būti tenkinami nedelsiant.

Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus. Suteikite mažuliui kuo daugiau signalų, kad esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį kūdikį ramina ir judesiai, nes primena tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose. O nejudri būsena, atvirkščiai, yra neįprasta, todėl mažus kūdikius baugina.

Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti. Tačiau alkis yra toli gražu ne vienintelė galima verksmo priežastis. Kūdikis gali protestuoti jausdamas karštį, šaltį, nepatogumą dėl sušlapusių arba suteptų vystyklų ar sauskelnių, veržiančių per ankštų drabužėlių. Dar kūdikiai rėkia, kai jiems skauda, išsigandę vienumos, arba tiesiog nuobodžiaudami. Labai jautrūs ilgokai lieka sunkaus gimimo išgąsdinti vaikai. Be abejonės, alkaną kūdikį reikia pamaitinti. Žindymo atidėlioti neverta, nes šio poreikio netenkinant, prie alkio jutimo prisideda stresas dėl išgąsčio, kuriam užtrukus ir tapus dominuojančiu dirgikliu, kūdikis kartais net pamiršta pirminę verksmo priežastį.

Eidama nuraminti verkiančiojo, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Būtent gera nuotaika ir optimizmas padės jums ir jūsų kūdikį išmokyti neverkti.

Tikroji pergalė

Neabejoju, jog visi tėvai, nori, kad jų vaikas nebūtų prastesnis už kitus. Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite – tą ir užauginsite. Verčiau eikite tikrojo laimėjimo keliu.

Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas. Kūdikio poreikių supratimas ir savalaikis tenkinimas yra ir pirmas žingsnis kelyje į stiprius ir draugiškus tėvų ryšius su vaiku.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook