Viskas, kas vyksta mūsų kūne – ne be priežasties. Žindymo aversijos sukeliami pojūčiai yra signalas, kad kažką reikia keisti. Kai išanalizuojame, kas būtent mums labiausiai skatina atsirasti žindymo aversiją ir ją sustiprina, tada galima bandyti ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ne visada pavyksta žindymo aversijos visiškai išvengti ir ją panaikinti, tačiau tikrai įmanoma, kad ji sumažėtų ir būtų lengviau pakeliama.

Galimi keli žindymo pokyčių variantai, kurie galėtų padėti. Kadangi žindymo aversijos priežasčių yra kelios ir jos gali būti skirtingos, o ir aversijos požymiai kiekvienai moteriai pasireiškia vis kitaip, tai nėra ir vienareikšmio atsakymo, kokį kelią rinktis. Daugeliui moterų žindymo aversijos pojūčiai gerokai blėsta, kai jos labiau pailsi, mažina žindymų skaičių ir krūtys spėja atsipalaiduoti nuo dažno jų dirginimo. Taip pat padeda galimybė užsiimti maloniomis veiklomis, kurios pakelia laimės hormonų lygį smegenyse ir atitinkamai sumažėja kūno jautrumas nemaloniems pojūčiams. Tačiau gali būti, kad net ir tai neduos pakankamo efekto ir moteris nuspręs vaikelį nujunkyti.

Žindymą palikti tokį, koks yra

Dažniausiai žindymo aversiją lemia ne vienas, o keli minėti veiksniai, kurie persipina tarpusavyje, veikdami vienas kitą, ir darosi sudėtinga suprasti, kuris iš jų yra esminis. Todėl siekiant sumažinti žindymo aversiją reikėtų atsižvelgti į visus veiksnius. Būtina:

– daugiau pailsėti. Kas jums yra poilsis? Ilsimės tada, kai atsipalaiduojame. Kas jums padeda atsipalaiduoti? Tik jūs galite atsakyti, koks poilsis jums yra geriausias, taip pat – koks poilsis auginant vaiką / vaikus jums yra įmanomas. Kai tai apgalvosite, pasikalbėkite su artimaisiais. Priminkite (pirmiausia sau pačiai!), kad jūsų poilsis svarbus ne tik jūsų, bet ir vaikelio bei visos šeimos gerovei. Pailsėjusi mama – rami mama. Rami mama – saugiai besijaučiantis vaikas ir laimingi aplinkiniai.

– daugiau pamiegoti. Iš kur imti papildomo miego? Kažką keisti nakties metu? O galbūt vaikelio pietų miegą išnaudoti ir savo miegui? Galbūt pamiegoti tada, kai kažkas iš artimųjų gali pabūti su vaiku? Nenaktinėti vakare ir eiti anksčiau miegoti naktį? O gal ryte perduoti atsibudusį vaikelį jo tėčiui ar kitam artimajam ir dar valandėlę numigti?

– rasti laiko pabūti vienumoje. Vienumoje pamažu atslūgsta visas chaosas, kuris įsisiautėja viduje esant šeimos įvykių, vaikų tarpusavio santykių ir buities darbų sūkuryje. Atslūgus tam vidiniam chaosui sugrįžta daugiau fizinės ir emocinės ramybės. Pamažu atsipalaiduojama. O tada ateina poilsis, kuris pakrauna mūsų energijos baterijas.

– rasti būdų reguliariai kuo labiau atpalaiduoti kūną. Moteris, patirdama žindymo aversiją, jaučia daug fizinės įtampos. Ta fizinė įtampa sumuojasi, kol jau pradeda rauti stogą. Būtina retsykiais tą įtampą iškrauti ir atpalaiduoti kūną. Kas jums padeda fiziškai išsikrauti? Bėgimas? Dviračio minimas? Kitas sportas? Fizinės įtampos iškrovimui tinkamiausias intensyvus sportas iki prakaito. Galite įsivaizduoti, kaip su prakaitu iš jūsų pasišalina streso hormonai.

– skirti laiko savirealizacijai. Net ir kelios minutės per dieną, ar kelios valandos per savaitę, skirtos jums prasmingai veiklai, kuri atneša kūrybinį įkvėpimą, gali stebuklingai pagerinti savijautą. Šio dalyko neatidėkite ateičiai, kai vaikelis paaugs, kai taps lengviau. Akivaizdu, kad to jūsų savijautai reikia jau dabar.

– dėmesio nukreipimas. Kai žindymas kelia nemalonius pojūčius, tam, kad laikas neprailgtų ir išvengtume didelio jų intensyvumo, stenkimės kažkur nukreipti dėmesį, kad bent kažkiek užsimirštume, jog žindome. Geriausia būtų jau prieš pradedant žindyti dėmesį sutelkti į kažką kitką ir stengtis išlaikyti, kol žindysite.

– pozityvumo akcentavimas. Kai stengiatės ištverti nemalonų žindymo procesą, pabandykite savyje žadinti mintis apie tai, kodėl žindyti yra gerai. Žindymo metu sutelkite gražiausius jausmus į vaikelį, stenkitės pajusti jam prieraišumą, švelnumą, džiaukitės juo. Jei jums pavyks, jūsų organizme išsiskirs daugiau hormono oksitocino ir tai sumažins nemalonų fizinį žindymo pojūtį.

– geriausios žindymo padėties atradimas. Patyrinėkite – galbūt žindymo metu esančių pojūčių intensyvumas priklauso nuo žindymo padėties? Gal žindymo aversija silpnesnė, kai žindote gulėdama, o gal, atvirkščiai, sėdėdama?

– keisti vaiko įprotį čiupinėti krūtis ir spenelį. Jei vaikelis įprato žįsdamas čiupinėti kitą krūtį ar spenelį ir tai stiprina žindymo aversijos pojūčius, stenkitės švelniai parodyti, kiek galima jus liesti, kol jums tai dar nesukelia diskomforto. Galbūt itin jautru, kai liečiamas, čiupinėjamas spenelis – tada pasiūlykite rankytę tiesiog laikyti ramiai ant krūties, pasakykite, kad jums skauda, kai čiupinėja spenelį. Jei vaikeliui sunku suprasti, tada atitraukite jo dėmesį nuo čiupinėjimo žaidžiant pirštukų žaidimus ar kažką kitą liečiant.

– rašykite žindymo dienoraštį. Žmogaus protas linkęs viską apibendrinti, atsižvelgdamas į emocinį krūvį, kuris tą akimirką vyrauja. Kai žindymas tiek kankina, jog atrodo išprotėsime, pradedame galvoti, kad jis visada kelia tik tokias emocijas ir su dar didesne baime laukiame kito žindymo. Tačiau, iš tiesų, žindymai ir jų metu kylantys pojūčiai kinta. Žindymo dienoraščio rašymas padeda suvokti, jog būna ir geresnių dienų, lengvesnių žindymo epizodų. Jis padeda surasti momentus, kada buvo lengviau ir taip įsitikinti, kad iš tiesų būna geriau bei išsiaiškinti kodėl.

Žindymą retinti

Atsiradus žindymo aversijai, ir ypač kai ji darosi nebepakenčiama, iškyla klausimas: ar kankintis ir bandyti ištverti, ar nutraukti? Kankinimasis, atrodo, veda į beprotybę ir kelia pyktį, o žindymo nutraukimas atrodo sunkiai įgyvendinamas.

Dažnai, esant stipriai žindymo aversijai, ir matant, kad poilsio galimybės yra mažos, o ir tikimybė sulaukti žindymo aversijos keliamų pojūčių palengvėjimo labai menka, moteris nusprendžia žindyti rečiau. Kartais iš tiesų būtent žindymų praretinimas labai gelbsti, nes ilgėja laiko tarpai, kai neliečiamos krūtys pailsi ir atėjus žindymo laikui nemalonūs pojūčiai būna lengvesni. Galimybė moteriai ilgiau turėti krūtis tik sau suteikia daugiau kūno autonomijos, kurios stoka, kaip jau minėjome, taip pat labai susijusi su žindymo aversija.

Natūralu, kad vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.

Jei žindymas, krūtų lietimas, čiupinėjimas, glaustymasis prie jų vaikeliui reiškia meilę, bandykite sukurti kitokį fizinį artumą, kuris jam taip pat sietųsi su meile, tačiau būtų mažiau dirginamos krūtys. Sodinkite vaikelį ant kelių, glostykite galvą, kasykite arba pamasažuokite nugarytę. Jei vaikas nori liesti jus, pasiūlykite, kad jis pats padarytų nugaros masažą mamai. Jei vis tik vaikeliui sunku susilaikyti nuo krūtinės čiupinėjimo, stenkitės linksmai nukreipti dėmesį, suvilioti kitkuo – gal pakutenti jį, pakviesti padūkti. Dūkti jiems patinka dar ir todėl, jog tai – taip pat fizinis kontaktas. Vaikai iš savo prigimties yra smalsūs ir todėl linkę nukreipti dėmesį net nuo to, kas malonu, į tai, kas nauja. Kai kurios mamos renkasi ne dėmesio nukreipimo, o pokalbio, paaiškinimo kelią, kai vaikeliui pasakoma, kad krūtinę skauda, krūtinė turi pailsėti, tam, kad pienukas galėtų ten atsirasti. Koks būdas bus veiksmingesnis, labai priklauso nuo vaikelio charakterio ir temperamento.

Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.

Žindymą užbaigti

Moterims, kurios patiria žindymo aversiją, kartais ji būna tokia nepakeliama, kad tenka žindymą baigti anksčiau, nei buvo planavusios. Sprendimą vaikelį nujunkyti nepasiekus savo tikslo žindyti ilgiau, moterys dažnai priima kaip asmeninę nesėkmę ir neretai išgyvena sunkias emocines būsenas, depresyvią nuotaiką.

Tam, kad nujunkymas sukeltų kuo mažiau emocinių padarinių mamai ir vaikui, svarbiausia kuo geriau tam pasiruošti. Nujunkymo sėkmė ir tai, kaip į viską reaguos vaikas, labai priklauso nuo mamos emocinės būsenos. Įvairius gyvenimo faktus ir procesus vaikai daugiausia vertina pagal tai, kokias emocijas išreiškia jų tėvai, ypač mama (nes pirmus kelerius metus santykis su mama yra glaudžiausias). Kada vaikas matys, jog mama rami, saugi, užtikrinta ir jam švelni, jis kur kas patikliau ir ramiau priims pokyčius.

Svarbu kaip įmanoma sąmoningiau įvertinti situaciją, būti švelniai sau ir save atjausti lygiai tiek pat, kiek užjaučiame vaikelį. Abu netekote to, kas jums buvo brangu ir svarbu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad žindymo aversijos, privertusios užbaigti žindymą, neįmanoma suplanuoti. Mes galime ir turime teisę neišpildyti savo pačių lūkesčių ir savęs nesmerkti. Prisiminkime, kad esate tokia ne viena – daugybė mamų tai patiria. Ir kad esame dėl to nekaltos. Būtina ieškoti, kas galėtų palaikyti, pasidalinti panašia patirtimi. Labai svarbu nesijausti vienišai.

Svarstant, ar atsiradus žindymo aversijai žindymą nutraukti, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsvers psichologinės žalos vaikui.

Jei nusprendėte žindymą užbaigti, tai geriausia padaryti kiek įmanoma nuosekliau, švelniau ir ramiau. Pradėkite nuo žindymo retinimo, kurį aprašėme anksčiau. Stebėkite save ir vaikelį. Kartais įvyksta džiugus atradimas, kad įgyvendinant žindymo retinimą, siekiant jį nutraukti, pamatome, kad retesnio žindymo pakanka tam, kad pasijustume geriau ir iki visiško žindymo nutraukimo spėjame dar gerokai nukeliauti. O jei vis tik priėjome žindymo pabaigą, tai supraskime, kad baigėsi tik žindymas, tačiau mamos ir vaiko meilės ryšys nesibaigs niekada, ir toliau puoselėkime jį visais įmanomais būdais, ir džiaukimės juo, nes tai viena iš didžiausių dovanų, kurias mums suteikė gyvenimas.

Pabaigai

Kad ir kurį pagalbos sau kelią pasirinksite, pirmiausia kruopščiai viską apgalvokite, susikurkite veiksmų planą, aptarkite su artimaisiais. Labai svarbu, kad visi būtų informuoti ir pasiektumėte vieningą sprendimą. Nuoseklumas yra būtinas. Taip pat labai svarbus tvirtas jūsų apsisprendimas. Jei nuspręsite eiti vienu keliu, o po to vėl ir vėl persigalvosite, tada vaikas jausis klaidinamas, nesaugus, sumažės jo pasitikėjimas mama, gali atsirasti nesaugus prieraišumas. Priėmus sprendimą ir jį kryptingai įgyvendinant pamažu ateina palengvėjimas. Svarbu suprasti, kad vaikui išreikšti savo meilę mes turim begalę būdų, kurti su juo santykį – taip pat.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.lt
Facebook Išsipildymas Motinystėje

Daugiau apie žindymo aversiją skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, arba kai vaikas buvo per anksti nujunkytas mamai susirgus. Žindymo atnaujinimas būtų ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimus.  Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena mama, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi. Svarbiausia sėkmės sąlyga – pačios mamos noras tai padaryti.

Niekas nedirba be reikalo

Jau nėštumo metu mama ruošiasi gimsiančio vaikelio maitinimui. Krūtyse intensyviai auga ir vystosi liaukinis audinys (latakėliai ir alveolės), o pagimdžius pienas randasi pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį. Jeigu kūdikis sveikas ir aktyviai žinda kada nori – pieno bus tiek, kiek jam reikia. Tačiau moterų „pieno fabrikėliai“ nedirba be reikalo ir stabdo gamybą, jeigu anksčiau pagamintas pienas nepanaudojamas – nepašalinamas iš krūtų. Retinant ir trumpinant žindymus, pieno krūtyse rasis vis mažiau, o galop visai nustojus žindyti – užges ir naujo pieno gamyba. Pamažu pieno liaukų alveolės ir latakėliai subliūkš ir susitrauks – „išeis atostogų“.

Jeigu tas poilsis pelnytas – kūdikis žindytas pakankamai ilgai ir gali toliau sveikas augti be motinos pieno – viskas gerai. Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi žmonijos patirtimi ir mokslininkų išmintimi, rekomenduoja pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitinti vien tik motinos pienu, o vėliau žindymą tęsti (iki dvejų metų ir ilgiau), duodant tinkamą papildomą maistą. Tačiau daugelis mamų nustoja žindyti savo vaikelius jau pirmaisiais mėnesiais, savaitėmis ar net dienomis. Ne visiems kūdikiams ir ne visoms mamytėms tai baigiasi laimingai.

Bėdos dėl skubos

Per anksti pradėjus dirbtinį maitinimą kūdikiui gresia alergija, virškinimo sutrikimai. Negaudamas motinos pieno, mažylis praranda jo teikiamą imuninę apsaugą ir atsparumą infekcijoms. Žindymo sąlygojamo glaudaus ryšio su motina netektis pakerta mažojo žmogaus saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, trikdo jo emocinį ir psichinį vystymąsi, gebėjimą harmoningai bendrauti su artimiausiais žmonėmis ir pasauliu.

Kuo anksčiau kūdikis nujunkomas nuo krūties, tuo skaudesnės pasekmės jo ir mamos sveikatai. Ypač kenčia nebežindomi naujagimiai ir neseniai pagimdžiusios moterys. Jas dažniau kamuoja pogimdyminė depresija, vangiai susitraukdama ilgiau ir gausiau kraujuoja bei vėliau į pirmykštę būseną grįžta gimda. Nežindančiai mamai greičiau atsiranda mėnesinės (vėlgi kraujavimai) ir naujo nėštumo tikimybė tuomet, kai dar labai reikalingas poilsis ir organizmo sustiprėjimas po buvusio nėštumo. Trumpai žindžiusios moterys labiau rizikuoja susirgti krūtų vėžiu ir osteoporoze vyresniame amžiuje.

Kelias atgal

Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas.  Nežindymo atostogoms užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybos atnaujinimas taptų sunkiau įvykdoma užduotimi, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl užauginti. Tačiau ir tai įmanoma.

Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet taip pat gali stimuliuoti šių pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi. Relaktacija iš esmės įvykdo dvi užduotis: atnaujinama pieno gamyba moters krūtyse ir kūdikis vėl išmokomas žįsti.

Dviejų reikalas

Abu laktacijos procesai – pieno gamyba ir jo tekėjimas iš krūties – natūraliai vyksta vienu metu. Pieno gamybą kūdikis skatina žįsdamas motinos krūtį, o žinda jis todėl, kad taip darydamas atranda krūtyje jau esantį pieną. Taigi, kad ir kaip svarbus yra mamos noras, relaktacijos sėkmei vien tik to neužteks.

Antrasis veiksmo dalyvis taip pat turėtų būti suinteresuotas. Neretai šitaip ir atsitinka: jau kurį laiką nebežindytas mažylis burna prie krūties iškart priglunda taip meistriškai, lyg jokios pertraukos nė nebuvę. Motinos pieno gamyba atsinaujina greičiau, jei pertrauka buvo trumpesnė, bet tai dar priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai gerai žįsti vėl išmoksta greičiau negu kelių mėnesių kūdikiai.

 Tačiau relaktacija įmanoma ir tuomet, kai kūdikis gerokai vyresnis, ypač jei jis žinda noriai ir energingai. Deja, daugelis iš buteliuko per čiulptuką gerti įpratusių kūdikių nebenori imti krūties, net jeigu joje jau atsirado pieno. Jie nebežino, ką reikia daryti prie krūties, ir sugriebę tik spenelį bando siurbti pieną lyg iš guminio čiulptuko, taip sužalodami švelnią spenelio odą, arba jo išvis neima burnon kaip atprasto ir nebepažįstamo daikto.

Žingsneliai į sėkmę

Pasiryžusiai atnaujinti žindymą mamai prireiks kantrybės, išmanymo ir… artimųjų paramos – ne tik pritarimu bei moraliniu palaikymu, bet ir išvadavimu nuo daugelio buitinių rūpesčių.  Pradedant relaktaciją, pirmiausia svarbus glaudus mamos ir kūdikio sąlytis – nešiojant vaikelį ant rankų ir miegant kartu su juo naktį. Nešiojimui palengvinti pravartu turėti nešioklę. Kūdikiui taip pat reikia padėti priprasti prie pasikeitimų – juk mama, pratindama mažylį prie krūties, griauna jo įprastą pasaulį, kur nuraminama tuštuku ir valgoma per guminį pakaitalą. Dabar visa tai išnyks iš mažylio gyvenimo ir turi atsirasti tiktai krūtis – ir nusiraminimui, ir pavalgymui.

Link pergalės gali tekti paėjėti ir kompromisų takeliu. Pavyzdžiui, kad mažylis kategoriškai nenusisuktų nuo mamos spenelio, pabandykite jį patepti kūdikiui priprastu mišiniu. Greičiausiai girdymo mišiniu, bent kaip dalies kūdikio gaunamo maisto, nebus galima išvengti relaktacijos pradžioje, kol pieno gamyba mamos krūtyse dar nepakankama. Pieno mamos krūtyse vėl pradės rastis, jeigu jo bus prašoma.

Tai galima padaryti dviem būdais: kūdikiui dažnai žindant krūtį arba pačiai mamai dirginant spenelius masažu ir ištraukiant pieną iš krūtų dirbtinai (rankomis arba pientraukiu). Bet kol pieno ims gamintis tiek, kad vaikeliui užtektų, papildomai, vis mažinant porciją, dar kažkiek laiko (savaitę ar dvi) teks duoti ir mišinėlio, tačiau geriau ne per čiulptuką, bet šaukšteliu arba iš puodelio, o dar geriau – pasinaudojant žindymo papildikliu. 

Geras prietaisas

Alkanas kūdikis keletą kartų pažindęs tuščią krūtį, bet mažai ką arba nieko neištraukęs, gali nusivilti ir atsisakyti ilgiau prie jos likti – ypač jeigu jau yra pripratęs čiulpti iš buteliuko. Specialus prietaisas – žindymo papildiklis – suteikia unikalią galimybę žindyti kūdikį iš nepakankamai gausiai pieną tiekiančios krūties. Jis užtikrina, kad kūdikis gautų papildomo maisto tuomet, kai, prigludęs prie krūties, mokosi žįsti. Kartu kūdikis savo burna liesdamas spenelį stimuliuoja nervinius receptorius pakankamai ilgą laiką, kad paskatintų naujo pieno gamybą.

Papildiklis (arba papildoma maitinimo sistema) susideda iš rezervuaro (maišelio, buteliuko ar puodelio) ir nuo jo link krūties einančio elastingo vamzdelio, kuriuo maistas atiteka į kūdikio burną. Tas vamzdelis turėtų būti gana plonas, kad netrukdytų žindymui ir kad šalia jo neliktų tarpelio orui praeiti. Be to, kad neslankiotų, šį vamzdelį prie krūties odos galima pritvirtinti pleistro juostele. Vamzdelio galas turėtų būti greta spenelio viršūnės.

Kaip papildas geriausiai tinka dirbtinai ištrauktas moters pienas ar mišinukas. Jo kiekis reguliuojamas taip, kad krūtis būtų pakankamai stimuliuojama, kol kūdikis pasisotins ir bus patenkintas. Pradžioje papildo į rezervuarą įpilama tiek, kiek maisto kūdikis iki šiol buvo įpratęs suvalgyti. Vėliau, kai motinos pieno atsiranda ir ima gausėti, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildo, vis mažiau jo įpilant į rezervuarą.  Per papildiklį kūdikis turėtų gauti maisto pakankamai, kad nebadautų ir kad būtų skatinamas ilgiau, aktyviau ir dažniau žįsti.

Padės ir prigimtis

 Žindymas yra natūralus procesas, užprogramuotas žmogaus genuose. Kiekvienas kūdikis jau įsčiose pasąmoningai laukia, kada jis galės priglusti prie motinos krūties. Ir net jeigu po gimimo viskas įvyksta ne taip, kaip turėtų būti, ir mažylis maitinamas iš buteliuko, tas galimybės žįsti laukimas vis tiek pasilieka ir rusena jo pasąmonėje kaip dar neįgyvendintas. Taigi priglaudžiant kūdikį prie krūties nesąmoningoje (mieguistoje) būsenoje, galima pažadinti jo prigimtą norą žįsti mamos krūtį. Todėl daugeliui mamų pavyksta atnaujinti žindymą naktį, kai vaikelis dar ne visai pabudęs. Galima bandyti speneliu liesti ir miegančio kūdikio burną. Galbūt motinos kvapas išprovokuos įgimtą žindymo poreikį primenantį sapną. Beje, galima pabandyti mažylį glausti prie krūties ir dienos miegelių metu.

 Kai pienas „sugrįžta“

Pradžioje, kol krūtyse pieno pasigamina dar nedaug, kūdikį glausti prie krūties žindymui reikėtų kuo dažniau, maždaug kas pusantros valandos ir paeiliui prie abiejų krūtų vieno maitinimo metu, kad laktacijos stimuliavimas būtų veiksmingesnis. O pieno gerokai pagausėjus, kuo ilgiau žindyti iš vienos krūties, kad kūdikis iš jos gautų visą pieną – ir pradinį liesesnįjį, ir riebesnįjį galinį. Laktacijai įsisiūbavus, žindomas kūdikis vis geriau pasisotina ir jo maitinimai pagal poreikį darosi retesni.

Pasitaiko, kad atnaujinus žindymą nepavyksta pasiekti kūdikį visiškai patenkinančio motinos pieno kiekio. Tokiu atveju mažylis bus maitinamas mišriai. Tai reiškia, jog iki šešių mėnesių amžiaus kūdikis gaus ir mišinio. Paskui mišinį pamažu išstums kitoks papildomas maistas – daržovių ir kruopų košės, mėsa ir kiti produktai, o žindymai bus tęsiami tol, kol to norės mama ir vaikas.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

MAMŲ ISTORIJOS / Du mamos rūpestėliai.

ŽIEMOS LIGOS / Vaiko žiemos vaistinėlė / Lengvas mažylio kvėpavimas.

VAIKAS NEGALUOJA / Ramiam pilveliui / Kaip padėti dermatitu sergančiam mažyliui.

BŪKIME SVEIKI / Fermentų svarba mažo ir didelio žmogaus sveikatai.

PATARIA GYDYTOJAS / Natūralus nujunkymas – tai sąžiningi mainai.

KŪDIKIS / Mažų nosyčių priežiūros ypatumai / Sveika odelė – nuo pirmųjų dienų / Kūdikis namuose.

MAMYTĖ / Kaip nubaidyti hemorojų.

RUOŠIAMĖS KALĖDOMS / Kad šventės neapkarstų / Kalėdų dovana išpildo vaiko svajonę.

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:

“Mama ir vaikas” 2012 metų žiema