Kas labiausiai kenkia speneliams?

Žindymo metu skaudėti neturi. Nebent pačioje pradžioje – prisitaikant prie kūdikio maitinimo krūtimi. Pagrindinė spenelių skausmo ir įtrūkių priežastis – netinkamas krūties apžiojimas. Kūdikis turi apžioti ne tik spenelį, bet kartu ir aplink jį esantį apskritą rusvą laukelį (areolę). Tinkamai žindant spenelis yra giliai burnoje ir spaudomas pigmentinis laukelis. Gerai apžiojusiam krūtį kūdikiui lengviau ištraukti pieną, todėl speneliai mažiau traumuojami.

Jeigu mažylio burnoje atsiduria tik spenelis, jo jautrią odą dantenos stipriai traumuoja. Todėl mamai skauda ir gali atsirasti įtrūkimų. Be to, čiulpiant tik spenelį, pienas teka lėtai ir kūdikiui tenka ilgai darbuotis. Svarbu ir tai, kaip po žindymo atitrauksite mažylį nuo krūties. Spenelį iš burnos reikia ištraukti švelniai, o tai padaryti geriausia tuomet, kai pasisotinęs mažylis išsižios ir jį paleis.

Kol naujagimis mokosi žįsti, geriausia apsieiti be buteliuko. Mažylis gali susipainioti, jeigu pakaitomis jį maitinsite iš buteliuko, nes krūtį jis žinda kitaip nei čiulpia žinduką.

Spenelių įtrūkimus gali paskatinti dažnas krūtų plovimas prieš ir po maitinimo, ypač su prausikliais. Oda išsausėja ir darosi lengviau pažeidžiama. Todėl reguliariai plauti krūtų prieš maitinimą nerekomenduojama, tik prausiantis visą kūną – kartą per dieną. Tai išsaugo natūralią odos drėgmę. Prieš pradėdamos maitinti, galite nuvalyti spenelį savo pienu.

Papildoma trintis ir spaudimas spenelių srityje atsiranda dėl aptemptų drabužių, ypač jei audinys yra standus arba šiurkštus. Tai dirgina ir pažeidžia jautrią odą.

Dar viena spenelių traumavimo priežastis atsiranda prasikalus dantukams, kai mažylis kasosi dantenas arba kandžiojasi žaisdamas. Tada geriausia nustoti maitinti. Atsargiai ištraukite spenelį iš mažylio burnytės ir vėl pasiūlykite krūtį po kurio laiko. Švelniai ištraukti krūtį galite įkišusi mažąjį pirštą ties burnos kampučiu.

Sutrūkinėjusių spenelių pavojai

Spenelių įtrūkimai – atviri vartai infekcijų sukėlėjams. Vienas iš pavojų – krūties uždegimas mastitas, kurio kita priežastis – pieno sąstovis. Po gimdymo mamos imunitetas silpnesnis, o per pažeidimus spenelyje infekcija nesunkiai patenka į organizmą.

Kitas spenelių įtrūkių keliamas pavojus – pienligė, kurią sukelia grybelis Candida albicans. Šis grybelis – įprastinis burnos, žarnyno, makšties ir odos gyventojas. Paprastai jis nesukelia jokių problemų, tačiau, susidarius palankioms sąlygoms, gali pradėti daugintis. Dėl dar silpnos imuninės sistemos, nesusiformavusios burnos ir žarnyno mikrobiotos naujagimiams dažnai atsiranda burnos gleivinės pienligė (kandidozė). O nuo mažylio užsikrečia mama. Serganti šia infekcija mama taip pat gali užkrėsti kūdikį.

Kaip padėti pažeistiems speneliams?

Geriausias būdas išvengti spenelių pažeidimų, sumažinti pažeistos odos diskomfortą – stengtis, kad kūdikis taisyklingai apžiotų krūtį. Jeigu krūtis persipildžiusi pieno tiek, kad rudasis laukelis sukietėjęs, kūdikis nesugebės apžioti areolės. Todėl pirmiausia šiek tiek pieno nutraukite ir pradėkite maitinti kūdikį, kai rudasis laukelis suminkštės.

Jei žindydama jaučiate stiprų skausmą, geriau pirmiausia priglausti kūdikį prie mažiau skaudančios krūties. Kelis kartus galite nemaitinti iš skaudančios krūties, tačiau nutraukite pieną rankomis ar pientraukiu, kad būtų stimuliuojama pieno gamyba.

Žindykite kūdikį pagal poreikį. Taip užtikrinsite tinkamą pieno gamybą. Be to, neperalkęs kūdikis nesiblaškys ir ramiau žįsdamas mažiau traumuos spenelius.

Jeigu vis dėlto speneliai sutrūkinėjo, gali padėti natūralios odos priežiūros priemonės. Po žindymo spenelius patepkite iš krūties išspaustu pienu ir leiskite išdžiūti. Mamos pienas pasižymi antibakterinėmis savybėmis, jame yra žaizdų gijimą skatinančio vitamino E. Galite įsigyti specialų švelnų kremą, kuris sudrėkins, padės nuraminti ir atkurti pažeistą odą. Daugumos kremų su lanolinu net nereikia pašalinti prieš maitinimą.

Ir sveikiems, ir pažeistiems speneliams svarbi tinkama higiena. Prauskitės švelniomis priemonėmis, neturinčiomis odą dirginančių agresyvių cheminių medžiagų. Naudingos oro vonios. Todėl, esant galimybei, pabūkite be liemenėlės, nevilkėkite jos naktį. Jei pienas laša iš krūtų, naudokite vienkartinius liemenėlės įklotus – speneliai turi būti sausi. Dėvėkite laisvus, minkštus drabužius, kad išvengtumėte spenelių spaudimo ir trinties.

Tinkamai rūpinantis, spenelių įtrūkimai sugyja per savaitę, o skausmas praeina per 1–2 paras.

Parengė Undinė Gilė

MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS.  Paprasti būdai stiprinti vaiko sveikatą. Gerklės skausmas – daugelio ligų pranašas. Kaip išgyventi pavasarį alergiškam žmogui?

VAISTINĖLĖ. Įveikti ligą padės inhaliacijos. Žarnyną užpuolė virusai – nepamirškite probiotikų.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Trumparegystė progresuoja šuoliais. Ką daryti? Vaikui skauda pilvą? Gali būti, kad kaltas stresas.

KĄ VALGOME? Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Ką daryti, jeigu vaikas nevalgo? Ar netoleruojant laktozės būtina atsisakyti pieno 

MAMYTĖ. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė K. Tarnauskienė Kai kyla nerimas, ar saugu žindyti nėštumo metu.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Kodėl nevirškina pieno?

Laktozė yra piene ir jo produktuose esantis natūralus cukrus – angliavandenis, kurį skaido fermentas laktazė. Šis fermentas gaminasi plonojoje žarnoje, o jo paveikta laktozė skyla į gliukozę ir galaktozę, tada šias medžiagas įsisavina organizmas.Jeigu laktazės nepakanka, nesuskaidytas pieno cukrus patenka į storąją žarną. Čia jį skaidant žarnyno bakterijoms susidaro dujos, išsiskiria organinės rūgštys. Dėl to pučia pilvą, atsiranda vandeningas viduriavimas ir kiti nemalonūs požymiai.

Dažniausiai laktazės stoka nulemta genetiškai: pieno cukrų skaidančio fermento aktyvumas palaipsniui mažėja jau nuo 5 metų amžiaus. Tai yra pirminis laktazės nepakankamumas. Dažniausiai laktozės netoleravimas atsiranda suaugusiesiems, o jaunesni žmonės ją toleruoja geriau. Įgimtas laktozės netoleravimas pasitaiko retai.  

Iš pradžių vaisiaus žarnyne laktazės aktyvumas yra mažas, vėliau jis didėja ir naujagimis iš karto po gimimo gali virškinti motinos pieną. Neišnešioti naujagimiai gali patirti laikiną laktozės netoleravimą, tačiau vaikui augant fermento kiekis didėja. 

Antrinį laktazės nepakankamumą paskatina virusinės (pavyzdžiui, rotavirusinė) ir bakterinės žarnyno infekcijos, celiakija, Krono liga, kitos virškinimo sistemos ligos, onkologinės ligos. Išsigydžius ligą, laktozės netoleravimas paprastai praeina per keletą savaičių.

Pagrindiniai požymiai, iš kurių galėtume įtarti laktazės stoką:

• dujų kaupimasis žarnyne (meteorizmas), pilvo skausmas, pūtimas ir gurgėjimas;
• viduriavimas, dėl kurio gali ištikti dehidratacija;
• pykinimas, vėmimas;
• koncentracijos, trumpalaikės atminties sutrikimas;
• raumenų, sąnarių ir galvos skausmas;
• be priežasties kamuojantis nuovargis;
• alerginiai bėrimai;
• kūdikiams būdingi pilvuko diegliai ir atpylimas

Visi simptomai atsiranda išgėrus pieno arba suvalgius jo produktą. Simptomų stiprumas priklauso nuo to, kiek fermento trūksta, taip pat turi reikšmės į žarnyną patenkančios laktozės kiekis.

Tačiau tokie simptomai ne visada reiškia laktozės netoleravimą, juos pastebėjus vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Kaip nustatomas laktozės netoleravimas?

Diagnozei nustatyti atliekami kai kurie tyrimai. Vienas iš tokių yra kraujo tyrimas, kuris parodo laktozės vartojimo įtaką cukraus kiekiui kraujyje. Iš pirmojo kraujo mėginio nustatomas cukraus kiekis kraujyje. Antrąkart gliukozė tikrinama praėjus porai valandų po to, kai išgeriama stiklinė pieno.

Jei organizme užtenka fermento laktazės, tyrimo pradžioje suvartota laktozė būna suskaidyta į gliukozę ir galaktozę, o tai lemia cukraus kiekio kraujyje padidėjimą. Tačiau jei pakartotinai tiriant cukraus kiekis kraujyje nepadidėja, tai rodo, kad organizmas jo nepasisavina.

Kitas tyrimas – kvėpavimo testas, kai išgėrus daug laktozės turinčio skysčio, matuojamas vandenilio kiekis iškvėptame ore. Paveldėtam laktozės netoleravimui nustatyti iš kraujo arba seilių gali būti atliekamas genetinis laktozės netoleravimo tyrimas (PGR).

Ką daryti, jeigu nuo pieno pučia pilvą?

Laktozės netoleravimo problema sprendžiama koreguojant mitybą. Galima vartoti mažiau pieno ir jo produktų arba jų atsisakyti ir rinktis tokį maistą be laktozės.Kitas variantas – įsigyti fermento laktazės preparatą, kuris padės suskaidyti piene esantį cukrų.

Laktozės netoleruojančiam žindomam kūdikiui kiekvieno maitinimo metu pienas ištraukiamas ir įmaišoma fermento laktazės lašų. Dirbtinai maitinamam kūdikiui fermento įlašinama į pieno mišinį.

Kūdikiui laktozė yra pagrindinis energijos šaltinis, ji svarbi sparčiai besivystančioms smegenims. Vaikui augant, kai pienas nėra vienintelis maistas, angliavandenių organizmas gali pasisavinti ir iš kitų produktų.

Turint genetiškai paveldėtą įgimtą fermento trūkumą mažylį gali tekti maitinti pienu be laktozės arba augaliniais mišiniais. Laimei, toks laktozės netoleravimas pasitaiko retai.

Laktozės netoleravimo požymiai priklauso nuo ją skaidančio fermento kiekio. Vieniems jo trūkumas sukelia tik nedidelį diskomfortą, kitiems – stiprius negalavimus. Visiškai laktozės netoleruojančiam žmogui šis negalavimas gali lemti atminties sutrikimus, raumenų skausmus, burnos opas, odos bėrimus, net sutrikdyti širdies darbą.

Nevartojant laktozės turinčių produktų arba sumažinus jų kiekį, mitybos racioną reikia sudaryti taip, kad organizmui užtektų visų reikalingų maistinių medžiagų. Tuomet reikėtų daugiau valgyti riešutų, lapinių daržovių, kiaušinių trynių, žuvies, ypač svarbi daug vitamino D turinti jūrinė žuvis.

Jei laktazės fermento trūksta ne itin daug, paprastai galima suvalgyti tam tikrą kiekį pieno produktų. Jei išgėrę pieno jaučiate nemalonius simptomus, pabandykite sumažinti jo kiekį, vartoti pieno produktus mažomis porcijomis, kad spėtų atsinaujinti reikiamas laktazės kiekis. Mažiau laktozės raugintuose pieno produktuose, todėl galbūt virškinimas nesutriks, jei nedideliais kiekiais vartosite kefyrą, rūgpienį, jogurtą, grietinę, sviestą, brandintą sūrį.

Pienas be laktazės

Jeigu tai nepadės, galite rinktis pieną, pagamintą be laktozės. Šiuo metu yra sukurta daug specializuotų mažai laktozės ir visai jos neturinčių produktų vaikams ir suaugusiesiems.

Pieno produktai yra baltymų, vitaminų bei mikroelementų šaltinis, jie ypatingai svarbūs vaikui. Piene daugiausia kaulams bei dantims būtino kalcio, yra fosforo, dėl to šie produktai turi didelę reikšmę augimo laikotarpiu vaikams ir paaugliams. Pieno baltymų sudėtyje yra visos žmogui reikalingos aminorūgštys. Labai vertingi ir nesunkiai įsisavinami piene esantys riebalai. Karvės pienas yra regėjimui ir imunitetui būtino vitamino A šaltinis, turi vitamino D, gerinančio kalcio pasisavinimą. Be to, suteikia nervų sistemai reikalingų B grupės vitaminų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kodėl užpuola pilvuko diegliai?

Kūdikių diegliai nelaikomi liga ir praeina su amžiumi. Dažniausiai jie prasideda pirmojo mėnesio pabaigoje ir dingsta iki 5–6 mėnesių amžiaus. Diegliai vargina 2–3 valandas per dieną ir kartojasi dažniau nei tris kartus per savaitę.

Pilvo dieglių priežastys dar iki galo nenustatytos. Jos siejamos su virškinamojo trakto nebrandumu, nervų sistema, žarnyno motorikos sutrikimais, netobula žarnyno mikrobiota (gerųjų bakterijų iš mamos per mažai gauna po Cezario pjūvio operacijos gimę kūdikiai).

Dieglių priežastis gali būti mažylio permaitinimas. Tuomet likęs žarnyne nesuvirškintas maistas pradeda rūgti, dėl to susidaro daug dujų, spaudžiančių žarnyno sieneles.

Kita priežastis – netaisyklingas maitinimas, kai kūdikis su maistu nuryja daug oro. Taip nutinka, jeigu labai skubėdamas valgyti išalkęs mažylis netinkamai apžioja spenelį. Taip pat – maitinant iš buteliuko, jeigu čiulptuko forma netinkama arba jo skylutė per didelė. Jeigu mažylis neatsirūgsta, šis oras spaudžia žarnyną – t. y. sukelia dieglius.

Viena iš dažnai pasitaikančių problemų, dėl kurių atsiranda diegliai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, yra laktozės (pieno cukraus) netoleravimas. Ištikus šiai bėdai organizmas negali suskaidyti laktozės.

 Kaip atpažinti laktozės netoleravimą?

Laktozei įsisavinti būtinas fermentas laktazė, kuris gaminamas plonojoje žarnoje. Laktazė skaido pieno cukrų į monosacharidus – gliukozę ir galaktozę. Šios medžiagos patenka į kraujotaką ir dalyvauja medžiagų apykaitoje. Jeigu organizmas negamina šio fermento arba jo pagamina per mažai, neįsisavinta laktozė lieka virškinamajame trakte.

Nesuvirškinta laktozė iš plonosios žarnos atsiduria storojoje žarnoje, o ten ją skaido žarnyno bakterijos. Šio proceso metu vyksta rūgimas, todėl atsiranda nemalonūs pojūčiai: išsiskiria gleivinę dirginančios dujos, kamuoja pilvo skausmas, spazmai ir pūtimas, viduriavimas, pykinimas.  Taip pat gali atsirasti alerginiai bėrimai, raumenų ir sąnarių, galvos skausmai. Šios bėdos prasideda per porą valandų – išgėrus pieno ar suvalgius jo produktą. Simptomų stiprumas priklauso nuo produkto kiekio ir nuo to, kiek fermento trūksta organizme. Nevartojant pieno produktų, simptomai išnyksta.

Dažniausiai nustatomas laktazės trūkumas, t. y. šio fermento būna per mažai, retais atvejais jis visiškai negaminamas organizme. Įgimtas laktozės netoleravimas pasitaiko retai, dauguma jį įgyja. Šia bėdą gali lemti plonosios žarnos pažeidimai, virškinamojo trakto ligos (celiakija, Krono liga, dirgliosios žarnos sindromas), alergijos, taip pat – virusinės ligos, pvz., rotavirusinė, norovirusinė infekcija.

Nustatant laktozės netoleravimą, stebimi virškinamojo trakto negalavimai vartojant jos turinčius maisto produktus. Taip pat gali būti atliekami specialūs kraujo tyrimai, tarp jų ir genetinis, iškvepiamo oro testas. 

Itin svarbus kūdikiams angliavandenis

Laktazė pradeda gamintis dar vaisiaus žarnyne. Gebėjimą skaidyti laktozę mažylis paveldi genetiškai. Trečiąjį nėštumo trimestrą fermento aktyvumas pradeda sparčiai didėti. Aktyviausias šis fermentas ką tik gimusio naujagimio žarnyne. Todėl naujagimiai gerai toleruoja motinos pieną. Didelis laktazės aktyvumas išlieka kūdikystėje, kai pienas yra pagrindinis maistas. Vėliau, vaikui augant, laktazės mažėja, tuomet organizmas gali suvirškinti mažesnį pieno kiekį. Laktazės kiekis natūraliai sumažėja po nujunkymo, tačiau tuomet šio fermento reikia mažiau, nes pienas jau nebėra vienintelis maisto produktas. 

Neišnešiotų naujagimių laktazės aktyvumas daug mažesnis nei išnešiotų, todėl jiems pasitaiko trumpalaikis laktozės netoleravimas. Augant paprastai fermento aktyvumas pasidaro normalus.

Motinos pienas turi daugiau laktozės negu karvės. Piene esanti laktozė – svarbus organizmui angliavandenis, kurio reikia kūdikio smegenims. Jis padeda įsisavinti kai kuriuos mikroelementus, pavyzdžiui, kalcį, būtiną augančiam mažyliui. Kūdikiams tai yra pagrindinis energijos šaltinis. Esant laktozės netoleravimui kūdikis iš pieno gauna mažiau baltymų, kalcio, magnio ir fosforo.

Laktozė kūdikiui svarbi ir kaip prebiotikas, skatinantis gerųjų bakterijų (bifidobakterijų bei laktobakterijų) dauginimąsi. Tai turi didelę reikšmę imuninei sistemai, saugančiai nuo ligas sukeliančių mikroorganizmų

Kaip maitinti laktozės netoleruojantį mažylį?

Pašalinti pieną – pagrindinį ir iš pradžių net vienintelį kūdikio maistą – iš mitybos raciono neįmanoma, kaip ir sumažinti jo kiekį. Pienas bei jo produktai svarbūs bet kokio amžiaus vaikui: tai kalcio ir daugelio kitų organizmui būtinų medžiagų šaltinis.

Laktozės netoleruojantiems žindomiems kūdikiams galima padėti pakeitus maitinimo būdą.

Pavyzdžiui, leidžiant mažyliui išgerti visą vienoje krūtyje esantį pieną. Jei kūdikis gauna tik liesesnį pradinį pieną iš abiejų krūtų, laktozės pasisavinama mažiau, negu suvalgius ir pradinio, ir riebesnio galinio pieno.  Be to, galiniame piene esantys riebalai ilgesniam laikui suteikia sotumo jausmą.  

Jeigu tai nepadeda, laktozės netoleravimo problemą galima išspręsti maitinant mažiau laktozės turinčiu mišiniu, kurį skiria gydytojas. Retai pasitaikančio įgimto trūkumo atvejais kūdikiai maitinami pieno produktais be laktozės.

Viena iš išeičių netoleruojant laktozės – vartoti laktazės fermento maisto papildą, kuris padės suskaidyti piene esančią laktozę. Tokie preparatai būna tablečių, kapsulių ar lašų formos. Kūdikiams skirtas fermentas yra vartojamas lašais. Jo įpilama į nutrauktą motinos pieną arba pieno mišinį.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Nuo ko pradėti?

„Kūdikiams iki vienerių metų pats sveikiausias yra mamos pienas. Griežtų rekomendacijų, kada galima pradėti vartoti karvės pieno produktus, nėra. Visgi, bendrai sutariama, kad artėjant pirmajam gimtadieniui į vaiko dienos racioną verta pradėti įtraukinėti ir įvairius pieno gaminius, nes jie padeda aprūpinti augantį mažylio organizmą reikalingomis medžiagomis“, – teigia V. Urbonas.

Anot gydytojo, pratinant vaiką prie karvės pieno, geriausia pradėti nuo sviesto, kurį galima dėti į košes, kai kūdikiui sukanka 8–9 mėnesiai. Tuomet – eilė fermentuotiems pieno produktams: kefyrui, jogurtui ir rūgpieniui.

V. Urbonas atkreipia dėmesį, kad perkant pieno produktus vaikams, reikia atsižvelgti į jų riebumą. „Svarbu nepamiršti, kad mažiems vaikams reikėtų vengti liesų pieno produktų. Juose trūksta riebalų, kurie yra būtini tinkamai medžiagų apykaitai, kai kurių vitaminų įsisavinimui bei nervų sistemos vystymuisi“, – įspėja medikas.

Vaikui augant, siūloma didinti pieno kiekį. Pavyzdžiui, 4–8 metų vaikams rekomenduojama suvartoti nuo 1,5 iki 2 pieno produktų porcijų, 9–11 metų – nuo 2 iki 3 (viena pieno produktų porcija prilyginama 250 mililitrų pieno arba 200 gramų jogurto).

Išrūgų baltymai – itin vertingi

Piene aptinkama įvairių naudingų medžiagų, vaikams šis maisto produktas ypatingai svarbus kaip baltymų šaltinis.

„Baltymai – pagrindinė organizmo statybinė medžiaga. Sparčiai augančiam vaikui būtina gauti pakankamai baltymų, užtikrinančių greitą ląstelių augimą ir vystymąsi. Baltymų sudėtinės dalys – aminorūgštys yra svarbios smegenų veiklai, tad jų trūkstant darosi sunkiau išlaikyti dėmesį. Vienas pagrindinių aminorūgščių šaltinių – išrūgų baltymai, todėl vaikams geriausia pirkti kokybišką, lietuvišką pieną, kuriame gausu šių medžiagų“, – komentuoja V. Urbonas.

Išrūgų baltymai – vienas iš karvių pieno baltymų komponentų. Jie yra ypač naudingi, tačiau jautrūs aukštai temperatūrai. Kai pienas kaitinamas aukštesnėje nei 74 laipsnių temperatūroje, prasideda denatūracijos procesas, kurio metu išrūgų baltymai ima keisti savo struktūrą ir praranda biologinę vertę. Todėl, anot V. Urbono, tėvai turėtų pasirūpinti, kad jų vaikai vartotų žemoje temperatūroje pasterizuotą, neperkaitintą pieną.

Siūlo atkreipti dėmesį į kilmės šalį

Kaip teigia gydytojas, rekomenduojama atsižvelgti ir į tai, kur pieno produktai pagaminti.

„Koks kiekis piene aptinkamų naudingųjų maisto medžiagų pasiekia mus ir mūsų vaikus priklauso nuo daugybės veiksnių – nuo  sąlygų, kuriomis auginamos melžiamos karvės, iki technologijų, naudojamų perdirbant pieną. Ypač svarbu, kuo gyvuliai maitinami – juk tai, ką suėda karvės, galiausiai pieno produktų forma pasiekia ir mus. Todėl geriausia rinktis vietinį, lietuviškose pievose besiganančių karvių pieną ir iš jo pagamintus produktus“, – sako V. Urbonas.

Anot jo, mūsų šalis gali didžiuotis ne tik giliomis pieno produktų gaminimo tradicijomis, tačiau ir itin aukštais standartais, užtikrinančiais saugumą bei gamyboje naudojamomis inovacijomis, kurios padeda išsaugoti vertingą pieno sudėtį.

Gydytojo nuomonę patvirtina ir „Pieno tyrimai“, nustatę, kad lietuviškame piene aptinkama daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių nei importuotame iš užsienio. Tam įtaką daro karvių pašaras – jis ne tik nulemia gyvulio sveikatą, bet ir keičia piene aptinkamų riebalų ir baltymų santykį.  

Pienas – naudingų mineralų ir vitaminų šaltinis

„Pieno produktus reikia vartoti dar ir todėl, kad juose gausu įvairių mineralų, visų pirma – kalcio. Jis yra itin reikalingas vaikui greitai augant, nes padeda formuotis tvirtiems kaulams ir dantims. Kalcio koncentracija pieno produktuose yra išties didelė ir jis lengvai patenka į organizmą. Stiklinėje pieno yra 300 miligramų kalcio, o 9–18 m. vaikams per parą reikia suvartoti 1300 miligramų. Augaliniuose produktuose kalcio taip pat yra, tačiau kur kas mažiau ir jis sunkiau patenka į organizmą. Pavyzdžiui, špinatuose šios medžiagos yra 20 procentų mažiau, o ir pasisavinimas prastesnis“, – sako V. Urbonas.

Pieno sudėtyje yra ir kitų mineralų, tokių kaip kalis ar fosforas. Kalis yra svarbus daugeliui gyvybinių organizmo funkcijų, o fosforas palaiko kaulų ir dantų struktūrą bei formuoja raumeninį audinį.

Kaip teigia vaikų gydytojas, pieno produktuose taip pat yra daugybė organizmui reikalingų vitaminų. „Pienas ir jo gaminiai turtingi vitaminų, ypač A, B2, B5, B12, kurie labai gerai patenka į organizmą. Šie vitaminai svarbūs sklandžiam vaiko organizmo sistemų darbui. Visgi, tai yra tik maža dalis piene aptinkamų naudingų medžiagų – iš viso jų apie 200“, – pasakoja V. Urbonas.

MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Su kraujo tėkme jie atnešami į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais link spenelio. Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Kuo ilgiau ir energingiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.

Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro kūdikis žįsdamas. Tačiau yra dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.

Įvairios priežastys

Ganėtinai retai per stiprią pieno gamybą gali lemti nuo mamos valios nepriklausomi genetiniai ir hormoniniai sutrikimai. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai siunčia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį. Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai net į normalų, kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį, reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės. Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau paminėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo sąlygotas neteisingas mamų elgesys.

Neprašykite, ko nereikia

Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno nepritrūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną.  Tačiau taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.

Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai, neretai susikomplikuodavę pieno sąstovių sąlygotais krūtų guzais ar net uždegimu, ištikdavo bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.

Kova su „fontanais“

Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje, galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti, purslotis ar kosėti žindymo metu. Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai žindomas jis daug kartų atsitraukia nuo krūties ir vėl priglunda.

Mamos įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai, bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį.

Žindymo biomechanika

Pastudijuokime pačios gamtos sukurtą ir per tūkstantmečius ištobulintą žindymo schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis kita savo raumenine banga, kylančia jo gale ir slenkančia link šaknies, atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kokia didelė bebūtų krūtis, kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!

Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro.  Liežuvis taip pat lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo. Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno–oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno–oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.

Gedimus reikia taisyti!

Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau pasiima pieno, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Tačiau prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti pakankamą krūties dalį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti: krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją „pasmailinus“ kūdikis galėtų gerai priglusti – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui. Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Praktiškai tai yra dažniausiai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.

Žindymo strategija

Pagal gamtą žindymas turėtų vykti taip, kad būtų geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu. Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis, liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.

Geriau nesiblaškyti

Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.

Išties, pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai įsisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.

Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Dėl dėl šitokio savotiško persivalgymo liesojo pieno ne tik ištempimo (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai. Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.

 Kaip įveikti perteklių

Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam visiškam pasisotinimui užtenkamą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties. Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą, pritaikant jį prie tikrųjų kūdikio poreikių.

Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, tegu rankomis ar pientraukiu ištraukia šiek tiek//truputį pieno – tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi gerai, bet išlaikant krūtį artipilnę, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.

Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna labiau priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji labiau derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl pradžioje net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos daugeliui mamų natūraliai atslūgsta ir prisitaiko prie kūdikio poreikių.

*  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Sveiko vaiko savijauta dėl to nenukenčia ir jis normaliai priauga svorio. Maždaug po pusmečio kūdikiai nustoja atpylinėti, nes jau gali sėdėti ir mažiau guli, taip pat pradeda valgyti tirštesnį maistą.

Pagrindinės priežastys: prarytas oras, permaitinimas ir alkis

Dažniau atpila netaisyklingai maitinamas mažylis. Netinkamai apžiojęs spenelį kūdikis maitinimo metu praryja daug oro, todėl po maitinimo jis nerimauja, po to stipriai atsirūgsta ir atpila. Dirbtiniais mišinukais maitinamas kūdikis oro praryja su nedideliu pieno kiekiu, esant netinkamai buteliuko padėčiai arba netinkamam žindukui.

Atpylinėja ir godžiai valgantys peralkę kūdikiai, nes ir tuomet mažyliai praryja daug oro. Kad kūdikis nespėtų labai išalkti, dažniau jį žindykite. Jo skrandukas mažas, todėl per didelis pieno kiekis nebetelpa ir perteklių mažylis atpila.

Permaitinamas vaikas nuolat atsirūgsta, atpila, atsiranda virškinamojo trakto sutrikimų, dėl kurių kamuoja diegliai. Dėl neišsivysčiusio žarnyno neišnešioti kūdikiai atpila dažniau. Norint išvengti šio reiškinio ar sumažinti į burną atgal patenkančio apvirškinto pieno kiekį, bet kokiu atveju būtina vengti permaitinimo ir laikytis maitinimo taisyklių.

Padeda vertikali padėtis

Po maitinimo nepamirškite palaikyti kūdikį vertikaliai apie pusvalandį ir šiuo metu neatlikite aktyvių manipuliacijų, pavyzdžiui, nekeiskite sauskelnių, nevartykite mažylio ir stenkitės, kad jis pabūtų ramiai. Kad atsirūgimų ir atpylimų sumažėtų, maitinkite mažylį taip pat vertikalesnėje padėtyje, o nerimaujantį, sudirgusį mažylį valgydinkite tik nuraminusi. Pavalgiusio kūdikio negalima iškart guldyti ant nugaros, nes atpiltam pienui patekus į kvėpavimo takus vaikas gali užspringti.

Kiek naudingas mūsų sveikatai pienas? Kada jo vengti? Kaip derinti su vaistais? Kuo pakeisti, jei esame jam alergiški ar netoleruojame laktozės? Tai daugeliui aktualūs klausimai.

Ką prarandame atsisakę stiklinės pieno?

„Pieno produktai neretai yra nuvertinami dėl juose esančios laktozės. Žmonės neretai patys sau diagnozuoja laktozės netoleravimą ar alergiją. Manydami, kad pienas yra sutrikusios savijautos priežastis arba norėdami apsidrausti, kai kurie visiškai atsisako pieno produktų, tačiau tuomet gali kilti kitų sutrikimų“, – perspėja „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Kristina Šnirpūnienė. Pasak jos, viena opiausių jaunų žmonių problemų ir šiuolaikinė mada – pieno produktų atsisakymas.

„Pieno sudėtyje yra daugiau kaip 100 įvairiausių naudingų medžiagų. Laktozė ir riebalai suteikia energijos, baltymai, vitaminai A, B1, B2, B12, fermentai, kalcis, fosforas reikalingi augimui, vystymuisi, gyvybinėms organizmo funkcijoms, imuninei sistemai, hormonai padeda medžiagų apykaitai, piene yra natūralių antibakterinių medžiagų. Pavyzdžiui, išgėrus 250 g. pieno, suaugęs žmogus gauna trečdalį kalcio ir fosforo paros kiekio. Piene esantis vitaminas D ir fosforas padeda organizmui įsisavinti kalcį, kuris svarbus kaulams, dantims bei raumenims. O prieš sau nustatant laktozės netoleravimą, pirmiausia reikėtų atlikti tyrimus“, – teigia vaistininkė.

Pienas ypač svarbus vaikams. „Jeigu vaikams neduodama pieno ir jo produktų, gali sulėtėti jų augimas, fizinė ir psichinė raida, atsiranda rachito grėsmė. Nežindomiems kūdikiams gydytojai skiria specialius mišinukus, didina vitamino D, kalcio paros dozę. Žinoma, pienas neturėtų tapti vieninteliu maistu. Todėl mamoms, kurios sako, kad jų vaikas nieko nevalgo, bet per dieną išgeria daug pieno, šio produkto neužtenka, vis tiek reikia po truputį pratinti vaiką ir prie kitokio maisto – daržovių, žuvies, mėsos ar košių“, – įspėja ji.

Laktozės netoleravimas

Pagal statistiką, laktozės Lietuvoje netoleruoja kas trečias žmogus. Laktozė – pieno cukrus, kurį plonajame žarnyne suskaido fermentas laktazė. Trūkstant šio fermento, laktozė yra neskaidoma ir dėl to, išgėrus pieno, praėjus 2–3 val., prasideda pilvo pūtimas, skausmas, viduriavimas.

„Šio fermento trūkumas gali būti genetiškai paveldėtas ir didėti su amžiumi arba įgytas dėl plonosios žarnos gleivinės pažeidimo, pavyzdžiui, dėl celiakijos, žarnyno infekcijų, tam tikrų vaistų ar alkoholio. Ignoruojant laktozės netoleravimą, viduriavimas tampa lėtiniu, prastėja maisto įsisavinimas, mažėja svoris, netenkama daug skysčių ir mineralų, kamuoja nuolatiniai pilvo skausmai. Ši problema nustatoma atlikus laktozės toleravimo testą“, – aiškina vaistininkė.

Laktozė, pasak jos, kaip pagalbinė medžiaga plačiai naudojama vaistų bei maisto papildų gamyboje, todėl visiškai jos netoleruojantys, apie tai turėtų įspėti vaistininką.

Alergija pienui

Pasak vaistininkės, kartais sunku atskirti laktozės netoleravimą ir alergiją karvės pieno baltymams. Abiejų negalavimų požymiai panašūs – viduriavimas, dirglumas, pilvo skausmai arba pūtimas. Diagnozė patvirtinama atlikus kraujo tyrimą bei odos mėginių testą.

„Esant alergijai, gali atsirasti atopinis dermatitas arba dilgėlinis bėrimas, kvėpavimo sistemos organų pažeidimai. Ši alergija labiau paplitusi tarp kūdikių ir vaikų iki 3 m., o laktozės netoleravimas dažniausiai yra vyresniųjų liga, įgyjama dėl žarnyną pažeidžiančių ligų. Gerai tai, kad alergiją karvės pienui vaikai dažniausiai tiesiog išauga“, – sako ji.

Anot vaistininkės, jei ligonis netoleruoja tik vieno iš karvės pieno baltymo – kazeino, puiki alternatyva yra ožkos pienas, kuris šio alergizuojančio baltymo neturi. Ožkos pienas sudėtimi labai artimas karvės pienui, tik yra riebesnis, todėl netinka vaikams iki 1 m. amžiaus.

Maisto papildai pieno nepakeičia

Žmonės, kurie netoleruoja laktozės ar alergiški pienui, į turi valgyti kitų maisto produktų, turinčių kalcio ir vitamino B12.
„Karvės pieną galima pakeisti sojų, kokosų, migdolų, ryžių ar avižų pienu. Artimiausias karvės pienui sojų pienas, tačiau ir jis gali alergizuoti. Prieš perkant, reikėtų atkreipti dėmesį, ar jis nepagamintas iš genetiškai modifikuotų sojos pupelių. Ypač alergiškiems žmonėms tinka kokosų pienas, bet jis neturi baltymų. Ryžių pienas malonaus, saldaus skonio, bet menkavertis. Pieno produktai, kuriuos duodate vaikui, turėtų būti papildyti kalciu ir vitaminu B12“, – pataria K. Šnirpūnienė.

Kalcis iš maisto papildų nėra taip gerai pasisavinamas kaip iš maisto, todėl negalintiems vartoti pieno, nereiktų didinti sintetinio kalcio dozės, o daugiau vartoti kalcio turinčių produktų: žuvies, pupelių, brokolių ir kitų kopūstų, avižinių košių.

Ar pienas padeda sergant?

K. Šnirpūnienė teigia, kad užsikrėtus roto ar norovirusu bei kitomis žarnyno virusinėmis infekcijomis pieno bei jo produktų derėtų atsisakyti, nes liga gali paūmėti.

„Daug diskutuojama, ar galima vartoti pieną ir jo produktus sergant kvėpavimo takų virusinėmis ligomis, o gal karštas pienas su medumi yra pats geriausias vaistas? Manau, kad duonos riekė su varške nepablogins savijautos, bet jei slogą ir kosulį gydysite pora litrų karšto pieno su medumi, tai savijauta gali ir pablogėti, nes visa energija bus eikvojama ne kovai su virusu, o pienui suvirškinti“, – sako vaistininkė.
Taip pat vaistininkė atkreipia dėmesį į pieno ir kai kurių vaistų suderinamumą. „Išgėrus tam tikrų grupių antibiotiką, taip pat kai kurį kitą vaistą ir geležies preparatą, pieno produktą reikia vartoti po 2–3 val. pertraukos, nes pienas gali pabloginti vaistų įsisavinimą.