Gimdos gyventojo treniruotės

Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išsiaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas – čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus – maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje. Visa ši veikla puikiai dera su vaiko padėtimi gimdoje: ten dėl vietos stokos jis nuolat būna susirietęs ir be didesnių pastangų bet kada gali pasiekti rankelėmis savo burną.

Naujagimio rankų „pareigos“

Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos. Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują. Šis, nuneštas į krūtis, skatina pieną tekėti latakėliais, o iš pradžių – ir gimdos raumenų susitraukimus, taip padėdamas išstumti placentą ir stabdyti kraujavimą.

Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis. „Oda prie odos“ sąlytis labai svarbus ne tik mamos pienui gamintis bei tekėti krūtyse, bet ir vaikelio jutimų bei judesių raidai.

Pamirštųjų paguoda

Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu – mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti. Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą – motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas. Jeigu mažylis laiku nesulaukia ir negali pasiekti mamos krūties, tuomet jis gali rėkti, nuliūsti užkimęs, arba atranda kitą guodėją – savo pirštelį ar nykštį.

Jeigu alkio ir nusiraminimo poreikis, atsirandantis kai dar neišdygę dantukai, patenkinamas neuždelstu žindymu ir artimu bendravimu su mama ir tėčiu, tada kūdikiui neprireikia nei pirštukų burnoje, nei čiulptukų.

Netikri draugai

Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas. Prie čiulptuko pripratęs naujagimis ar kūdikis gali nebeimti krūties arba nebemokėti jos žįsti.

Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna – tarp vaiko dantenų lieka vos 4–5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis – dėl neprivalgymo, o mama – dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų. Čiulptukas mažina ir pieno gamybą, nes krūtis nebestimuliuojama tiek, kiek reikia.

Dar viena blogybė – čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji. Paūgėjęs vaikas, vėliau turėdamas pakankamai įdomios veiklos rankoms, kumštį ar pirštą iš burnos pats ištrauks, o čiulptukas burnoje vis tiek pasiliks, dažnai net blokuodamas vaiko tolimesnį vystymąsi… Čiulptuko mažyliui nereikia išspjauti, kad ranka paimtų kokį daiktą ar žaislą, todėl atsisveikinimas su čiulptuku užtrunka ir ne visada būna lengvas.

Pakviečia dantukai

Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai išmatuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu. Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties – dantukų dygimo sukeltų jutimų. Tikriausiai pirštas burnoje neliks nuolatinis vaiko įprotis, jeigu mažylis galės nusiraminti ant artimo žmogaus rankų, prisiglausti prie mamos krūtinės, o vaiko aplinka bus įdomi ir skatins tyrinėti.

Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas – sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę. Tačiau ar visada mamai reikėtų skubėti pusmetinuko kūdikio rankelę žūtbūt pralenkti?

Pažintys su savimi

Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas – susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna – pirmoji „tyrimų laboratorija“. Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos! Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą. Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai yra didžiulė pažanga. Jeigu kūdikio rankelę apmausite pirštine ar, juo labiau, pakeisite ją negyva guma – čiulptuku, šitą nuostabų gamtos pasiūlytą vystymosi šansą iš vaiko atimsite.

Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje. Augantis kūdikis yra homo sapiens – protingas žmogus, turintis atmintį ir kuriantis asociacijas tarp priežasčių ir pasekmių, todėl netruks ateiti laikas, kai mažylis jau ir rega pradės atpažinti valgį ir nevalgomus daiktus, o pastarųjų į burną nebekiš.

Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas… O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų. Nykščio čiulpimas ir užsitęsęs mažų vaikų onanizmas yra apleisto vaiko sindromo simptomai.

Nuvilioja žaisliukai

Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais. Jeigu vaiką sudominsime kokia nors veikla, kuriai reikalingos rankos, vaikas ištrauks pirštą iš burnos pats, nes laikyti pirštą burnoje ir darbuotis rankomis vienu metu sunku…

Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu. Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę. Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo. Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias. O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę. Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų. Geriau tiesiog palaipsniui sudaryti vaikui daugiau paskatų užsiimti kitomis veiklomis, taip pamažu išblės poreikis laikyti burnoje nykštį ir šio veiksmo žavesys.

Per ilgai – negerai

Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis. Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Mažylis negali susitvarkyti su savo emocijomis, o tokiu būdu jis stengiasi jas „užčiulpti“.

Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka. Kyla klausimas – kada jau šis įprotis turėtų liautis?

Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2–4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.

Kaip atpratinti?

Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Įtampa niekur nedingsta, tik išlenda vėliau ir kitomis, dažnai stipresnėmis formomis: vaikui dreba rankos, trūkčioja smakriukas, atsiranda mirkčiojimai… O pirštuką daugelis vaikų vis tiek čiulpia, – kai niekas nemato.

Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro. Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Emocinių išgyvenimų akimirkomis vaikams svarbiausia – saugumas.

Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms. Gal vaikui patiks statyti namus iš kaladėlių, minkyti plastiliną, piešti ar net kartu su mama tvarkyti kambarius.

Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus. Tik besąlyginė meilė nuvys vaiko nerimą, suteiks stabilią emocinę pusiausvyrą ir jam nebereiks save raminti čiulpiant pirštuką.

* * *

Ištrauka iš Kazimiero Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“

RUDENS LIGOS. Jeigu peršalęs vaikas užkimo, galite įtarti laringitą. Kas geriausiai apsaugos vaiką ir suaugusius šeimos narius nuo gripo? Neišvengėte peršalimo ligos – patarimai, kaip gydytis, kad greičiau pasveiktumėte. Kada kosulys padeda pasveikti? Kaip aprengti vaiką rudenį, kad jis nesušaltų, nesušlaptų ir neperkaistų?

VAISTINĖLĖ. Medikės mamos pasakojimas apie preparatą, kuris padeda nesusirgti visai šeimai. Kodėl stresas kenkia imunitetui? Paraudo, ašaroja, niežti akys – galbūt tai konjunktyvito – akių junginės uždegimo pradžia. Vaikui būtini vitaminai, kurie suteikia jėgų nugalėti rudens virusus.

SVEIKA MITYBA. Interviu su vaikų gydytoju Kazimieru Vitkausku apie vandenį: kada pradėti juo girdyti kūdikį, koks vanduo geriausias vaikui?

KŪDIKIS. Ištrauka iš gydytojo K. Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas“ Pirštas kūdikio burnoje –blogai ar gerai? Koks vežimėlis jums tinka pagal gyvenimo būdą? Ką verta žinoti tėvams apie pirmuosius dantukus?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kodėl svarbu, kad vaikui nepritrūktų geležies. Ar adenoidai iš tikrųjų yra barjeras ligoms ir kada reikia operacijos?

PATARIMAI TĖVAMS. Gudrybės, padėsiančios mamai ir tėčiui sudominti vaiką darželiu.

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų ruduo

Čiulptukas naudingas dar ir tuo, kad treniruoja kramtomuosius raumenis, padeda formuotis sąkandžiui, dantukams, tobulinti žandikaulių, gomurio, liežuvio ir lūpų judesių koordinaciją. Todėl labai svarbu išrinkti tinkamą čiulptuką ne tik pagal kūdikio amžių, bet ir kokybišką. Čiulptukas turi ne tik nuraminti, bet ir prisidėti prie fiziologinio kūdikio vystymosi.

Ortodontinis čiulptukas – taisyklingam sąkandžiui

Tinkamos formos čiulptukas panašus į mamos spenelį, tuomet kūdikio pojūčiai tokie kaip žindant krūtį. Toks čiulptukas padeda taisyklingai formuotis burnytės raumenims, dantenoms, žandikauliui. Be abejonės, geriausia čiulptuko forma – plokščia arba nuožulnaus paviršiaus. Kaip tik tokie yra ortodontiniai čiulptukai. Jie palieka pakankamai vietos liežuviui, todėl nesusidaro slėgis į žandikaulį ir dantis. Ortodontinis čiulptukas priverčia dirbti mažylio liežuvio raumenis, kūdikis čiulpia uždara burnyte ir kvėpuoja nosimi. Tai taisyklingas čiulpimas, kuris padeda tinkamai formuotis viršutiniam ir apatiniam žandikauliui bei dantims. Ortodontiniai čiulptukai ateityje padės išvengti netaisyklingai užaugusių dantukų koregavimo: nereikės nešioti breketų ar ortodontinių plokštelių.

Svarbu ir tinkama anatomiškai suformuota atraminė čiulptuko dalis. Čiulptuko plastikinis pagrindas turi priglusti prie burnytės, bet netrukdyti kvėpuoti ir nespausti dantukų.

Čiulptukų medžiagos ir higiena

Šiuolaikiniai čiulptukai gaminami iš silikono ir latekso. Lateksas (kaučiukas) – gamtinė, daug minkštesnė medžiaga, bet mažiau patvari kaip silikonas. Latekso čiulptukai ypač tinka silpniems ir neišnešiotiems naujagimiams. Bet latekse yra baltymų molekulių, todėl ši medžiaga jautriam vaikui gali sukelti alergiją. Silikonas – labai minkšta ir lanksti kaip guma, atspari temperatūrų pokyčiams beskonė ir bekvapė medžiaga. Jos sudėtyje nėra chemikalų, todėl galima virinti. Silikonas – sintetinė medžiaga ir alergijos nesukelia.

To paties čiulptuko negalima naudoti ištisus metus. Silikoninius čiulptukus reikia keisti kas mėnesį ar pusantro, o latekso – kas tris mėnesius. Naują čiulptuką reikia pavirinti 1– 2 minutes ir laikyti specialiame hermetiškame dėkle. Idealu, kai čiulptukas turi specialų laikiklį, kuriuo jis prisegamas prie vaiko drabužėlių ar vežimėlio. Kūdikis gali išspjauti čiulptuką, o laikiklis neleis jam nukristi ant grindų ar nešvaraus šaligatvio. Jeigu kurį laiką vaikas apsiėjo be šio pagalbininko, iš pradžių jį pamirkykite virintame vandenyje ir tuomet dėkite į mažylio burnytę.

Kai mažyliui prasikala pirmieji dantukai, nuolat atidžiai apžiūrėkite čiulptuką, nes jis gali nukrimsti gabalėlį gumos ir juo paspringti.

Kada atsisakyti čiulptuko?

Piktnaudžiauti čiulptuku nedera. Kūdikį nuraminti galima kitaip: paglostyti, pasūpuoti, pakalbinti. Čiulptuką geriausia duoti tuomet, kai nepadeda mamos ar tėčio pastangos. Nesiūlykite čiulptuko ramiam mažyliui ir išimkite jį iš užmigusio kūdikio burnytės. Atprasti nuo čiulptuko stenkitės iki vienerių – pusantrų metų. Jeigu vyresnis vaikas nepaleidžia iš burnytės čiulptuko, jis gali pakenkti sąkandžiui, išsikreivins dantukų eilės. Skirtingų kūdikių čiulpimo refleksas nevienodo stiprumo. Taigi vieni vaikai lengvai atpranta nuo čiulptuko, kitus tenka nuvilioti įvairiomis mamos ir tėčio gudrybėmis.

Tyrimais įrodyta, kad su čiulptuku miegančius kūdikius beveik dviem trečdaliais rečiau ištinka staigios kūdikių mirties sindromas. Mat čiulpiant labiau atsiveria kvėpavimo takai (jų neuždengia liežuvis) ir miegas ne toks gilus, todėl staiga pamiršęs kvėpuoti kūdikis lengvai nubunda. Žindymas taip pat mažina kūdikių mirties sindromo riziką. Todėl čiulptuko nedera dažnai duoti naujagimiui pirmomis savaitėmis, kai formuojasi žindymo įgūdžiai, tinkamiausias laikas – nuo 3 – 4 savaičių. Čiulptukas ypač reikalingas pieno mišinukais maitinamam kūdikiui, nes iš buteliuko jis greitai pavalgo ir nespėja patenkinti čiulpimo reflekso.

Dėl čiulptukų naudos ginčijamasi, bet viena akivaizdu, kad tai geresnis įgimtų refleksų patenkinimo būdas už piršto čiulpimą. Piršto čiulpimas ne tik žalingas kūdikio sąkandžio formavimuisi, bet nuo šio įpročio daug sunkiau atprasti negu nuo čiulptuko.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė