MAMŲ ISTORIJOS.

SVEIKA MITYBA. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Sveiko maitinimo principai. Vanduo kūdikiui. Pirmosios daržovės kūdikio meniu.

PAVASARIO LIGOS. Vaikui skauda gerklę – peršalo, ar užklupo rimtesnė liga?  Geležies stokos anemija. Kaip gelbėtis nuo pavasarinės alergijos?

MAMYTĖ. Makšties disbiozė ir ką gali laktobakterijos. Psichologė Karolina Tarnauskienė Žindymo aversija – žindymo džiaugsmo vagis.   

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kas padeda atopinio dermatito kamuojamai odelei? Staiga užklupo viduriavimas – kodėl svarbu greičiau su juo susidoroti?

VERTA ŽINOTI. Kokie akinukai geriausiai apsaugo vaiko akis? Kaip netapti erkių taikiniu?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2022 metų pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

„Trečiokui Matui šį pavasarį sukanka 10, tad tai ir mano motinystės jubiliejus, – sako Karolina. – Jaučiu, kaip nuo jo jau vis dvelkteli artėjančios paauglystės vėjai. Dukrytei Danielei – penkeri. Ji vis dar gyvena tame mergaitiškame saldume, kai rožinė spalva – pati pačiausia, o jausmai ir emocijos kunkuliuoja meile pasauliui, šeimai, draugams ir labiausiai – man ir mažajam broliukui Titui, kuriam neseniai sukako vieneri.“

Su vaiko gimimu pasikeitęs gyvenimas – iššūkis visai šeimai. Kaip su šiais iššūkiais susidorojote Jūs – profesionali psichologė, Jūsų šeima, vyras, kaip jiems pasiruošėte? 

Su šypsena prisimenu vaizdą, kaip aš po pirmo gimdymo vis dar labai sunkiai vaikštau, viską skauda, silpna, normaliai išsitiesti dar nepajėgiu… O mano vyras maudo mūsų pirmagimį ir kiek sunerimęs sako: „O tai kaip čia mes viską darysim, gi nieko nemokam!”. O aš tokia rami rami ir atsipūtusi jam sakau: „Viską mes mokam, ko nemokam – išmoksim”. Tokia buvau šviežia mama.  Laimė turėti vaikelį man nustelbė bet kokias baimes. 

Mano džiaugsmą ir euforiją tapus mama stiprino tai, kad iki šeimos sukūrimo turėjau sveikatos bėdų ir man grėsė nevaisingumas. Kai pajunti grėsmę kažko neturėti, tai gavęs kur kas labiau vertini ir brangini. Dar mane labai stiprino ir tai, kad jaučiau didelę meilę, motinystės džiaugsmą ir savo Mamytės palaikymą. Visada jaučiau jos pasitikėjimą, lyg ji vis man kartotų: „Tu gali, tu viską moki, aš tavim tikiu!“ 

Džiaugiausi ir tuo, kad mūsų su vyru vertybės, sprendžiant įvairius vaikelio atėjimo, gimimo, auginimo klausimus sutapo, tad nereikėjo eikvoti energijos papildomoms kovoms. Galėjome tik paremti ir papildyti vienas kitą.

O vėliau, įsibėgėjus motinystei, buvo ir labai nelengvo laiko, kai vaikelis jautrus, dirglus, reikalauja nuolatinio dėmesio, o pati beprotiškai pavargusi. Kartais pagalvodavau, ačiū Dievui, kad aš taip norėjau vaikų, taip svajojau apie juos nuo pat savo vaikystės – dabar turiu daugiau pasiryžimo viską įveikti su meile.

Gal papasakotumėte apie savo gimdymų patirtis, kas Jums padėjo labiausiai? 

Mano gimdymai – brangiausios gyvenimo patirtys. Tai tos dienos ir akimirkos, kai labai aiškiai jaučiau buvimą tarp dviejų pasaulių: šio, žemiško, ir to, dvasinio, iš kurio visi ateinam ir į kurį po gyvenimo visi sugrįžtam. Visi gimdymai buvo skirtingi trukmės, eigos prasme, bet visi turėjo ir bendrą panašumą – jie nebuvo labai lengvi fiziškai, ypač pirmasis. Tačiau net ir dėl to aš savotiškai džiaugiuosi. Man buvo įdomu patirti, kiek gali ištverti mano kūnas ir koks jis yra tobulai gamtos sukurtas mechanizmas – jis puikiai žino ir moka, kaip išleisti vaikelį į šį pasaulį.

Man beliko atsiduoti vyksmui, nesipriešinti, priimti… Kartu patyriau, kaip kiekviename mano gimdyme atsispindėjo paties nėštumo patirtis: koks gyvenimas buvo nėštumo metu, kokia buvau aš, ypač mano vidinis pasaulis, emocinė būsena, santykiai su svarbiausiais žmonėmis… Ne veltui yra posakis: kaip gyveni, taip ir gimdai. 

Kaip suderinate darbą ir trijų vaikučių priežiūrą, tikriausiai mažiausiąjį dar iki šiol žindote?

Taip, mažiausiąjį žindau ir, jei viskas bus gerai, žindysiu tiek, kiek jam to reikės. Pirmus du žindžiau lygiai taip pat ir dėl to labai džiaugiuosi.

Mano darbas visada vykdavo poilsio sąskaita. Laiko, kai galiu kažką sukurti, parašyti ar ištrūkti be vaikų visada turėjau ribotai. Manyje visą gyvenimą ruseno noras kažką prasmingo nuveikti ir pasitarnauti kitiems, o teikti psichologines konsultacijas, pravesti paskaitėles ar kaip dulai ruošti gimdymui, lydėti moteris į gimdymą ir palaikyti po jo man atrodė prasminga. Tai atlikusi jausdavau, kad mano siela yra rami, o tada ir prie motinystės grįždavau su nauju įkvėpimu.

Jei atvirai, kartais sėdėdama konsultacijose ar dalyvaudama gimdymuose, kurie trukdavo ir parą, net savotiškai pailsėdavau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Labai gerai pamenu ir vienos pažįstamos atsakymą, kai aš, būdama dviejų mažamečių mama, stebėjausi ir susižavėjusi klausiausi, kad ji ne tik augina tris vaikus, bet dar ir dirba visu etatu. O ji sako: „Tai kad aš darbe pailsiu. Ten galiu ramiai išgerti kavos. Niekas ten ant manęs nerėkia, nelieja emocijų, o priešingai – mandagiai bendrauja ir vertina, ką darau.” 

Tada pagalvojau: iš tiesų, kaip gera, kai gali tiesiog daryti savo darbą ir niekam tavęs neprireikia kas penkias minutes. 

Gimus trečiajam vaikui kurį laiką panirau tik į motinystę, tačiau tokia jau esu, kad nenustygstu vietoje ir turiu kažką daryti, kurti. Psichologės bei dulos kontaktinei veiklai kol kas galimybių neturiu, bet priėmiau kvietimą parašyti knygos „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė” psichologinę dalį. Taip pat sukūriau feisbuke puslapį „Išsipildymas Motinystėje”, kur dalinuosi įrašais įvairiomis temomis: apie motinystę, nėštumą, gimdymą, vaikelio auginimą, santykius šeimoje. Motinystės kasdienybė ir šios veiklos puikiai papildo viena kitą, tad džiaugiuosi tuo.

Kas paskatino tapti dula?

Kai laukiausi pirmojo vaikelio, labai ruošiausi gimdymui, domėjausi ta tema. Man buvo labai svarbu, kad ši patirtis būtų kuo geresnė tiek man, tiek vaikeliui, tiek mūsų šeimai. Sukaupiau tiek žinių, kad jau tada pati sau tapau geriausia dula, ir negi viskas tuo baigiasi? Norėjosi dalintis su pasauliu, su kitomis moterimis, kad ir joms gimdymas būtų kaip šventė.

Dar nėštumo metu sužinojau, kad užsienyje yra tokios dulos, kurios lydi moteris į gimdymus, ruošia jiems. Tada svajojau, jei tik Lietuvoje tokia profesija būtų, tai tuojau pat jos mokslų imčiausi. Bet nebuvo. Tada man nušvito galvoje, kad artimiausia tam yra akušerės veikla.

Jau buvau tvirtai pasiryžusi nuo 2014 stoti į akušeriją. O tada visai netikėtai, lyg pats likimas pasirūpino, kad, likus vos savaitei iki pirmųjų dulų mokymų Lietuvoje, aš visiškai atsitiktinai pamačiau internete informaciją apie tai. Galvotrūkčiais nusiunčiau laišką su prašymu priimti, ir nors laisvų vietų nebebuvo, matyt, mano kunkuliuojantis noras ir pasiryžimas ištirpdė visus ledus – jau po kelių dienų sėdėjau pirmoje paskaitoje. Įpusėjus šiems mokymams supratau, kad būtent dulos veikla yra tai, apie ką svajoju. 

Kokia buvo dulos darbo pradžia, su kokiais iššūkiais teko susidurti? 

Šios veiklos pradžia buvo, sakyčiau, lydima ir palaikoma didelio rato moterų šviesos, užsidegimo, tikėjimo ir, be abejo, darbo šviesti visuomenę apie tokią veiklą, skintis kelius, kad gimdymo namuose ir gimdymo skyriuose į mus nebežiūrėtų kaip į įsibrovėles, kurios nori visas akušeres nustumti nuo jų sosto.

Mūsų pirmasis dulų ratas buvo toks idėjinis branduolys, kur susirinko moterys, vedinos ne siekio susikurti versliukus, bet šviesios svajonės, kad kuo daugiau moterų patirtų gimdymą kaip šventę, būdamos apsuptos meilės, švelnumo ir palaikymo. Deja, ne visi tai matė taip ir gimdymo įstaigose dažnai jautėmės nelaukiami svečiai.

Dažnai, lydėdama moterį į gimdymą, kur kas daugiau įtampos jausdavau ne dėl to, kaip susiklostys pats gimdymas, o dėl personalo požiūrio į dulos dalyvavimą, ar tai nesukels kažkokių neigiamų padarinių gimdančiai moteriai. Yra buvę atvejų, kai akušerė visais kanalais skleisdavo žinutę: „Atsivedėt tą dulą, tai dabar ir gimdykit su ja.“ Būdavo nesmagu jausti, kad akušerė į dulą žvelgia kaip į konkurentę, kai, iš tiesų, mes tampame komanda, kuri surėmusi pečius stengiasi, kad moteriai gimdymas, o vaikeliui gimimas būtų kuo geresnis. 

Tapusi dula ne tik pradėjau lydėti moteris jų nėštumo ir gimdymo kelionėse, bet drauge su dulomis Rūta Žemaityte Tal-Or ir Asta Žūkaite Kaune įkurėme besilaukiančiųjų mokyklėlę, vesdavom pasiruošimo gimdymui paskaitų ciklą. Šią veiklą puoselėjome porą metų, tačiau gimus dukrytei man teko pasitraukti.

Koks dabar ligoninės personalo požiūris į dulas?

Šiuo metu jau nueitas ilgas kelias nuo tų pirmųjų metų, kai buvo pralaužiami storiausi ledai. Daugelyje įstaigų gimdymo skyriaus personalas dulas priima natūraliai, kaip moterį lydintį asmenį, kuris turi kompetencijų moterį palaikyti, pamasažuoti, pagelbėti, būti tomis dažnai taip reikalingomis papildomomis rankomis. Dėl to yra džiugu. Yra medikų, kurie po gimdymo duloms net padėkoja už dalyvavimą. Ir man ne kartą teko to sulaukti, o tai labai sušildo ir įkvepia. 

Gal galėtumėte apibūdinti, kokios moterys kreipiasi į jus konsultacijos? Juk vienoms nereikia pagalbos iš pašalies, o kitos be jos neapsieina?

Mane dažniausiai susiranda tos moterys, kurios yra jautresnės, kurioms svarbus atliepimas į jų emocijas ir jausmus, kurios jaučia, kad gimdymo metu jų kūnas gali įsitempti vien dėl naujos aplinkos, kai iš namų atvykstama į gimdymo įstaigą, kurioms reikia švelnaus, palaikančio užnugario. Aš esu kaip emocinis amortizatorius. Gimdymo metu man esminis akcentas yra tas, kad moteris kuo labiau atsipalaiduotų ne tik fiziškai, bet dar svarbiau – emociškai. 

Yra buvę, kai dulos ieškojo moterys, kurių pirmoji gimdymo patirtis paliko skaudžių emocinių randų, ir jos svajojo, kad antrasis gimdymas būtų kitoks. Arba laukiančios pirmojo gimdymo, kurios jau dabar aiškiai žino, ko nori, ir yra pasiruošusios viską padaryti dėl to. Buvo moterų, kurių pirmasis gimdymas baigėsi cezario pjūviu ir jos svajoja pagimdyti natūraliai. O mieliausia, kai mane pakviečia vėl būti kartu jau su manim gimdžiusios moterys. Viena šeima visus tris savo vaikučius gimdė man esant šalia. Kelias kitas šeimas teko gimdymo kelionėje lydėti porą kartų. 

Psichologinės konsultacijos motinystės temomis kreipiasi moterys, kurios negali pastoti, patyrusios persileidimą, išgyvenančios stiprią gimdymo baimę arba jaučiančios psichologinę traumą dėl patirto gimdymo. Kartais apsilanko išgyvenančios depresiją po gimdymo arba sutrikusios, nežinančios, kaip pačiai adaptuotis ir padėti adaptuotis vyresniam vaikeliui gimus antrajam. 

Na, o dulos paslaugų dažniausiai ieško moterys, kurios nori tiek konsultacijų nėštumo metu, ruošiantis gimdymui, tiek dalyvavimo gimdyme. Po gimdymo dažniausiai susitinkame vieną ar du kartus aptarti gimdymo patirties ir naujai kilusių klausimų dėl žindymo, vaikelio priežiūros ar pačios moters emocinės savijautos. 

Gimdančios moters palaikymas, ko gero, sunkiausias psichologinis krūvis, kaip jį pakeliate?

Oi, nieko panašaus. Gimdančios moters palaikymas man yra šventė, palyginus su kitomis savo darbo situacijomis, kuriose tenka palaikyti žmones. Gimdanti moteris man yra karalienė, pasaulio kūrėja. Visi jos norai – man įsakymas, kurį su džiaugsmu vykdau. Net jei ji irzli, pavargusi, piktoka – na ir kas? Man kasdienybėje tenka tiek sugerti savo pačios vaikų emocijų, kad gimdančios moters emocijos nesunkiai pakeliamos. O labiausiai palaiko tai, jog kad ir kaip sunku gimdyme taptų, visada lydi ir džiaugsmas, nes mes visi, gimdanti moteris ir esantieji šalia, laukiame džiaugsmo, didžiulio džiaugsmo!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Planuodami ilgesnes atostogas, tėvai labiausiai baiminasi dėl pačių mažiausiųjų – kūdikių ar vos kelių metų vaikų. Tik kai šeimoje yra mažylių, atostogos sunkiai įsivaizduojamos skyrium, mat vaikas iki 2-2,5 metų tapatina save su mama ir nesuvokia savęs kaip atskiro individo: „Mažam vaikui nuolatinis buvimas su tėvais būtinas ir įgūdžių formavimuisi, ir saugumo jausmui.“. Todėl atostogos, kai mama ir tėtis vaikui gali skirti daugiau laiko, puiki galimybė išnaudoti ryšiui su vaiku stiprinti.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos duomenimis, pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos šeimų ryšiui su vaiku stiprinti. Šią tendenciją pastebi ir tarptautinis kelionių organizatorius „Tez Tour“. Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė sako, kad dažniausi keliautojai mažyliai iki 2 metų ir 8–12 metų vaikai.“

Deja, anaiptol ne kiekviena šeima, o ypač – auginanti daugiau nei vieną vaiką, gali atostogauti užsienyje. „Atsižvelgdamas į šeimų norą atostogauti su vaikais ir norėdamas prisidėti prie svajonių išsipildymo, „Tez Tour“ skelbia akciją „Vaikas keliauja nemokamai“. Šios akcijos esmė – vienas su šeima keliaujantis vaikas iki 12 metų į svajonių šalį skris dykai. Tai palengvins finansinę naštą su vaikas atostogaujančioms šeimoms. Ypač – per moksleivių atostogas, kai dažna šeima planuoja keliones į užsienį“, – sakė I. Aukštuolytė.

Skrendantiems vaikams – ypatingas dėmesys: vaikiškas valgiaraštis, spalvinimo knygelės su kreidelėmis ir lėktuvo įgulos staigmenos. Taip pat vaikui priklauso neapmokestinamas 20 kg bagažas. Iki 2 metų vaikas skrenda nemokamai, o jo bagažas gali būti iki 10 kg. Su vaikais skrendančios šeimos gali pasiimti į lėktuvą skysčius bei gabenti sulankstomus vežimėlius – tereikia apie tai pranešti registruojantis. Tėvai gali užsisakyti vietas greta vaikų lėktuve iš anksto rezervuodami jas internetu. Registruojantis, šeimoms su vaikais teikiama pirmenybė.

„Kai kurie tėvai neima vaikų į keliones, nes mano, kad jie ne kažin ką atsimins. Tikra tiesa, iš to, ką patyrė iki 5 metų, suaugusieji paprastai prisimena mažai. Tačiau svarbu vaiko potyriai, ryšys su tėvais, kuris išlieka. Su tėvais, vaikas jaučiasi esąs šeimos dalis, svarbus ir mylimas. Tai būtina tinkamai kiekvieno vaiko raidai, – sakė A. Želvienė. – Mokinukai geba kaupti įspūdžius, prisiminimus, todėl atostogos su tėvais įsimins ilgam“.

Tiesa, prieš atostogas su vaiku, o ypač, kai jis jau savarankiškesnis, psichologė rekomenduoja įvertinti vaiko galimybes ir atsižvelgti į tai, kas jam bus įdomu, taip pat nepamiršti vaiko poreikių.

Kad poilsis su vaikais būtų malonus, patariama prieš atostogas pasidomėti viešbučiu, kuriame šeima ketina apsistoti. Tėvams su mažamečiais vaikais siūloma rinktis 4 ar 5 žvaigždučių viešbučius su didesne teritorija, nes jose visai šeimai teikiama įvairių paslaugų. Dauguma viešbučių vaikus iki 2 metų apgyvendina nemokamai: jiems numatytos papildomos lovos.

Pastaruoju metu šeimos ypač pamėgo Bulgariją. Skrydis iki jos trumpesnis – maždaug 2 val., be to, Bulgarijoje nebūna pernelyg karšta. Šeimos su vaikais taip pat mielai atostogauja Turkijoje, Egipte ir Graikijoje, nes šių šalių kurortuose galima rinktis iš gausybės viešbučių.