MAMŲ ISTORIJOS.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Ženklai, perspėjantys apie silpną imunitetą. Ką reikėtų žinoti apie vaiko dantukų gydymą? Svarbiausi vitaminai vaiko akims. Du zuikiai vienu šūviu: kaip stiliaus detalė gali apsaugoti vaikų akis?

RUDENS LIGOS. Nepasiduokime virusams. Apie kokias ligas perspėja kosulys? Kad sloga ilgai nekamuotų. Gydytojas A. Vingras Apie faringitą ir pavojingesnes ligas: epiglotitą ir laringitą.

MOTERS SVEIKATA. Hemorojus nėštumo metu: natūraliai, bet veiksmingai. Išsekote po gimdymo – galbūt trūksta geležies?

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Kaip žindymas paveikia vaiko ir mamos santykius. 

KŪDIKIS. Kaip prižiūrėti atopinio dermatito varginamą vaiką?

 VAIKAS LAUKE. Kaip aprengti vaiką, kad nesušaltų ir nesukaistų?

 Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Olga, kadangi jau esame pažįstamos, žinau tavo idėjas, įdomu, kodėl pasirinkai būtent tokį fotografavimo stilių?

Dažnai šio klausimo sulaukiu iš savo herojų. Manau, kad, tikriausiai, ne aš pasirinkau tokį stilių, o jis pasirinko mane. Pradžioje aš neturėjau nei stiliaus, nei aiškios vizijos. Tiesiog išmokau techniškai valdyti kamerą, o toliau… Juk fotografija – ne tik vaizdas, tam tikras paveikslėlis. Fotografija kalba apie žmones, kurie joje vaizduojami, ir apie žmogų, stovintį už kadro. Tai yra, tu savo viziją perduodi, savo vidinį pasaulį, savo vertybes.

Pradėjau nuo moterų portretų. Žinoma, labai daug praktikavausi su savo vaikais. Kūriau tokius pasakiškus vaizdus, kaip atvirutėse. O paskui atėjo momentas, kai man pasidarė nuobodi tokia klasikinė fotografija. Pajutau norą nuotraukoje perduoti kažką daugiau negu gražų vaizdą su mažyliu, vaiku ar mergina… Kad nuotrauka atspindėtų kažkokią vertybę ir realybę. Manau, kad galutiniam rezultatui daro įtaką ir tai, ką tu skaitai, ką žiūri, kokių fotografų darbus stebi, fotografuojant tai suveikia kaip orientyrai.

O aš maniau, jog stilius atsiranda dėl skirtingo retušavimo…

Iš dalies. Kalbant apie tai, anksčiau aš daug laiko skyriau redagavimui. Nenorėjau, kad išeitų per daug „saldu“. Man nepatiko valandų valandas sėdėti prie vienos nuotraukos, retušuoti… Kai žiūri į nuotrauką prieš ir po redagavimo, pamatai, kad gal pavyksta gražiai, ryškiai, tačiau trūksta tikrumo. Norėjau, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos. Kad jos daugiau bylotų apie gyvenimą.

Nuolat kažko ieškau, kažką bandau gerinti, keisti. Aš pati keičiuosi kaip žmogus, kaip asmenybė, o tai atsispindi ir vaizduose. Man atrodo neįmanoma du kartus padaryti tą patį – kaskart išeina vis kitaip. Todėl šis procesas, turbūt, begalinis. Dabartinis stilius susikūrė, manau, per pastaruosius metus. Buvo labai daug bandymų, fotosesijų, stebėjau savo žiūrovų bei herojų reakcijas. Supratau, kad jiems patinka. Ėmiau dar labiau gilintis į dalykus, kurie mane traukė, pradėjau labiau pasitikėti savimi. Ir nuotraukos tampa dar labiau… na, nenorėčiau sakyti unikalios, bet kitokios, išsiskiriančios iš bendro srauto.

O jeigu per tavo nuotraukas, per vaizdus galima būtų perduoti filosofiją? Kokias idėjas norėtum išreikšti nuotraukomis – žmonių, laimingų šeimų?

Pastaruoju metu fotografuoju daug mažylių. Tai yra, lankausi šeimos, kurioje gimė naujas žmogus, namuose. Tokioje šeimoje, ypač jeigu vaikelis visai mažas – mėnesio ar dviejų, vyrauja ypatinga aura, tų namų atmosfera labai jaudinanti. Ten žmonės susitelkę į naują žmogutį, į savo naujus pojūčius. Aš, būdama su jais, siekiu išsaugoti tuos jaudulio momentus. Nes visa tai labai greitai pamirštama… Buitis prislopina šias emocijas. Noriu, kad žmonės turėtų galimybę vėl patirti tą pojūtį – ypatingą jaudulį, švelnumą vienas kitam.

Visi suprantame, kad gyvenimas – ne vien saldus gražus paveiksliukas, būna įvairių etapų. Santykiai šeimoje gali būti sudėtingi. Dažnai lieka kažkokių klausimų, neišspręstų iki vaiko gimimo, kurie paaštrėja. Kiekvienoje šeimoje būna momentų, kai atrodo, kad viskas blogai, viskas vyksta netinkamai. O dar pažiūrime įvairių vaizdų instagrame ir atrodo, kad kitiems viskas puiku, o mums ne taip… Tokiomis akimirkomis žmonės gali atsiversti savo istoriją – paprastai aš darau ne kelis kadrus, o pasakojimą, kad jie turėtų galimybę pamatyti save iš šalies. Kaip jie žiūri vienas į kitą, kiek švelnumo prisilietimuose…

Dažnai nutinka taip, kad dėl kažko susierzini, supyksti ant mažylio – kai nežinai, kodėl vaikas verkia, kai reikalauja daug dėmesio; tada pavargsti, paaštrėja reakcijos. Pyksti ir ant savęs: kaip aš galiu pykti ant mažo žmogučio, kuris nuo manęs priklauso… Tokiais momentais mama gali pažiūrėti tas nuotraukas ir nusiraminti. Žinoma, tai ne panacėja, būna įvairių situacijų. Bet kartais pakanka grįžti į tuos pojūčius. Koks mūsų žvilgsnis, kaip laikome savo mažylį. Kiek meilės, švelnumo, šilumos jaučiame vienas kitam.

Žinoma, kas kartą perduodu nuotraukose ir dalį savo pasaulio. Bet stengiuosi nepamiršti, kad tuos vaizdus kuriu kitiems žmonėms, kad jie galėtų prisiminti šią savo gyvenimo dalį. Noriu padėti jiems pamatyti save iš šalies, pamatyti, kaip viskas nuostabu, kaip turime vertinti tai, kas dabar vyksta. Tuos vaizdus kuriu ne tam, kad kiti fotografai mane pagirtų, jog taikau kažkokius specialius efektus ir taip toliau. Noriu, kad žmonės patiktų patys sau, kad pamatytų, kokia šauni jų šeima, kaip jie gražiai bendrauja, kaip šilta jų namuose ir kiek tarp jų meilės. Tai noriu atskleisti nuotraukomis.

Puiku. O su savo vaikais tu irgi taikai tokią fotografijos terapiją?

Ir taip, ir ne. Šiek tiek gailiuosi, kad pradėjau intensyviai fotografuoti, kai mano mažieji vaikai buvo 3–4 metų ir jau ėjo į darželį. Mes neturime daug nuotraukų iš anksčiau… Tada neteikiau tiek reikšmės fotografijai: pagrindinės nuotraukos iš pirmųjų vaikų gyvenimo dienų, vyras kartais pafilmuodavo telefonu.

Kartais pasitaiko tokių dienų, kai tik noriu, kad manęs niekas neliestų. Galiu supykti, susierzinti, galiu nesuvaldyti emocijų, pakelti balsą ir būti labai griežta… Tokiomis akimirkomis padeda tie vaizdo įrašai telefone ir prisiminimai… Bet gerai būtų turėti ir kito žmogaus darytų mūsų visų nuotraukų albumą.  Iš didžiosios dalies mūsų nuotraukų, padarytų pirmaisiais vaikų gyvenimo metais, galima pamanyti, kad juos augina tik tėvas: manęs nuotraukose beveik nėra – juk aš fotografuoju. Deja, tada nekilo minčių pakviesti fotografą.

Pasakojai apie atidėto gyvenimo sindromą, kad žmonės dažnai atideda fotosesiją, ruošdamiesi tokiam jaudinančiam įvykiui, taip pat atideda ir gyvenimą. Fotografuoji namuose, tačiau ne visi noriai įsileidžia į namus. Kaip tau pavyksta įtikinti savo herojus, kad jau dabar, jau šiandien yra puikus metas įsiminti tam tikras akimirkas ir jas įamžinti?

Apie tai aš nuolat rašau. Ir ta auditorija, kurią jau turiu, manau, pradeda tai suprasti. Kai dažnai apie tai kalbi ir žmonės mato kitų žmonių istorijas, nuotraukas, jie supranta, jog aš netelkiu dėmesio į jų būstą. Pagrindinė vertybė – žmonės, o ne interjeras. Įtikinti kažkaip specialiai nebandau. Žmonės, kurie jau paskaitė, pažiūrėjo, priprato prie manęs. Ir kai jie kreipiasi į mane, dažniausiai jau yra apsisprendę. Bet būna kartais ir kitaip…

Pavyzdžiui, viena mama man rašė, kad jie gyvena labai mažame vieno kambario bute. Kad jie labai kukliai gyvena ir neturi tokio namo, kokius aš fotografuoju. Nusiunčiau jai nuotraukas, kurios buvo padarytos net neišeinant iš miegamojo. Visa fotosesija vyko viename kambaryje ir tai šimtas įvairių nuotraukų. Fotosesijos metu aš stengiuosi apimti viską – iš skirtingų pusių, skirtingų rakursų. Savo herojams pasiūlau, ką veikti, bet nesakau, kaip jie turi tai daryti. Stengiuosi tai užfiksuoti, o tam nereikalingi rūmai: tris žmones puikiai galima fotografuoti neišeinant iš vieno kambario. Užtenka lango ir kokio nors baldo, ant kurio galima atsisėsti ar atsigulti… Nors, tiesą sakant, turbūt, pakaktų ir lango, kokio nors pledo, kad susikurtų ypatinga istorija. Ir ta mama sutiko. Mes fotografavome Kaune, sename name. Tai buvo mažas butukas, bet toks jaukus, tiek daug pasakantis apie tuos žmones…

Moters kūnas keičiasi nėštumo ir gimdymo metu. Daugelis tai priima kaip kažkokį etapą, kurį reikia išgyventi, kuo greičiau bėgti sportuoti, atsikratyti tų pokyčių, kuriuos patyrei per devynis mėnesius. Bet juk iš tikrųjų gražiausios nuotraukos – tai švytinti mama, net atrodanti netobulai, ką tik gimęs mažylis ir tėtis, kuris taip pat pasikeitė… Ar moterims sunku pasiruošti fotosesijai?

Aš puikiai suprantu, jog negaliu paveikti kiekvienos moters nuomonės, kad ji susitaikytų su tuo, jog vos pagimdžiusi ji negali atrodyti kaip aštuoniolikmetė. Bet svarbu suprasti, kad mažylis greitai auga ir, jeigu nori įamžinti būtent šį laikotarpį, tenka nustumti nepasitenkinimą savimi į antrą planą. Kita vertus, bendras įspūdis labai priklauso nuo žmonių aprangos. Mamytėms patariu vilkėti laisvus drabužius. Parinkus tinkamus drabužius, galima suteikti mamai komforto jausmą, jeigu jie laisvi, malonių atspalvių, nevaržo judesių…

Namų aplinkoje nereikalingos sudėtingos šukuosenos, ryškus makiažas. Čia neatrodys adekvačiai puošnūs drabužiai, ilgi lakuoti nagai, kai laikote rankose naujagimį. Geriau tegul būna tiesiog prižiūrėti nagai. Tėčiai dažnai pergyvena, kad jų rankos šiurkščios. Bet tai toks įspūdingas kontrastas – didelės, plaukuotos, šiurkštokos tėvo rankos, kurios laiko mažytę, švelnią, trapią naują gyvybę. Kai vaikas užaugs, jis matys tuos kadrus – koks jis mažytis ir kokios stiprios tėčio rankos. Tai nuostabi realybė.

Socialinė žiniasklaida dažnai mus verčia jaustis negerai dėl to, kad esame natūralios, nes turime atrodyti kaip modeliai. Kad būtų parduodamos paslaugos, padedančios pasiekti tokią išvaizdą. Jeigu daugiau fotografų rodys mažiau retušuotus kadrus, kuriuose daug natūralumo – nekalbu apie apsileidimą, o tiesiog apie tai, ką mes dažnai matome gyvenime – mažiau moterys jaus kompleksų tuo laikotarpiu, kai dar neatsigavo po gimdymo.

Olgos Gotli nuotraukų galerija    

Kokiomis dar mintimis norėtum pasidalinti su kitomis moterimis?

Norėčiau patarti, kad spėtų mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis dabar gyvena. Mes dažnai arba liūdime dėl praeities, arba nerimaujame dėl ateities ir pamirštame apie tą gyvenimo laikotarpį, kuris yra dabar. Norėčiau žmones paskatinti įsiminti šias akimirkas. Kad fotografuotųsi, nesigėdytų nei savęs, nei kažkokių savo buities sąlygų. Kad neatidėliotų… Nesakau, kad reikia kas mėnesį kviestis fotografą. Bet, jeigu jūs norite išsaugoti tam tikras savo gyvenimo akimirkas, neverta atidėlioti vien dėl to, kad  dabar nelabai patenkinti savo išvaizda, savo būstu ir taip toliau.

Pagalvokite, kaip jums malonu dabar žiūrinėti savo vaikystės nuotraukas. Mes dažnai fotografuojame tik vaikus. Bet kaip svarbu bus vaikui matyti nuotraukose ne tik save mažą, bet ir žmones, kurie buvo kartu. Ir taip pat labai svarbu mamai prisiminti tuometinę save. Mes, moterys, dažnai labai kritiškai save vertiname: aš bloga mama, bloga žmona, nepakankamai gera vienur ar kitur. Turime sau labai daug reikalavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo. O kartais reikia pamatyti save iš šalies. Beje, neseniai fotografavau porą su mažyliu, kuriam buvo trys savaitės, ir mama nuolat kartojo tėčiui: „Pažiūrėk, ką mes sukūrėme. Mes, du žmonės, sukūrėme naują gyvybę. Juk tai nuostabu…„ Tai ir yra didžiausia vertybė.    

Kalbėjosi Viktorija Panfilenkova

Olgos Gotli šeimą fotografavo Tati Frank

Nuo 2008 m. tarptautinė organizacija „Europa Donna” kviečia spalio 15-ąją minėti kaip Tarptautinę krūties sveikatos dieną. Šiais metais organizatoriai ragina atsigręžti į kasdienybę ir pažvelgti, kaip paprasčiausi veiksmai gali padėti išvengti onkologinių susirgimų. Esamos rekomendacijos krūtų vėžio ir kitų onkologinių ligų prevencijai apima tokius veiksmus kaip mitybos subalansavimas, fizinis aktyvumas, alkoholio ar nikotino atsisakymas, hormoninių preparatų vengimas ir pan. Kaip vienas iš tokių veiksnių, ypač svarbus vengiant krūtų vėžio, nurodomas vaikelio maitinimas krūtimi.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, žindymas yra puiki onkologinių susirgimų prevencijos priemonė. Apžvelgus 47 krūties vėžio studijas, PSO konstatuoja, kad kuo ilgiau moterys žindo, tuo jos labiau yra apsaugotos nuo krūties vėžio. Santykinė krūties vėžio rizika sumažėjo maždaug 4,3% per kiekvienus 12 mėnesių maitinimo krūtimi.

Esama ir daugiau tyrimų, vienas jų teigia, kad svarbūs ne tik pirmieji žindymo metai – su kiekvienu žindomu vaiku rizika susirgti krūties vėžiu sumažėja dar 7 procentais. Ji mažėja ir kiekvienais tolesniais žindymo metais.

Žindymas taip pat gali saugoti moteris nuo kiaušidžių vėžio. Tarptautinis PSO tyrimas parodė, kad kiaušidžių vėžio rizika tarp moterų, kurios žindė bent 2 mėnesius po kiekvieno gimdymo, sumažėjo 20-25%. Tačiau nors esama pakankamai duomenų apie žindymo naudą mamai, informacija apie žindymą kaip apie vėžio prevencijos priemonę nėra plačiai žinoma ne tik tarp visuomenės, bet ir tarp specialistų.

Moterys, maitindamos mažylius savo pienu, neretai motyvuoja save tuo, kad gerina vaiko sveikatą. Tačiau žinodamos, kad padeda ir sau, jos gali rasti daugiau argumentų, kodėl verta žindyti ir kodėl verta tai daryti kuo ilgiau. „Kadangi mūsų šeimoje yra krūties vėžiu sirgusių moterų, sužinojusi, kad žindymas gali padėti man pačiai išvengti šios ligos, jaučiausi ramiau, – teigia viena VšĮ Prieraišiosios tėvystės centras steigėjų Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. – Vis dėlto dar ne daug moterų Lietuvoje žino, kad žindymas naudingas ir joms pačioms. Mūsų šalyje vis dar per mažai dėmesio skiriama ligų prevencijai, ir šis projektas gali būti puiki proga apie tai pakalbėti – ypač Krūties sveikatos dienos proga.”

Projekto metu daug dėmesio bus skiriama ir aplinkos įtakai mamos pieno kokybei, mamos ir vaiko sveikatai. Kaip aplinkoje esančios cheminės medžiagos veikia mūsų organizmą, kur ir kokių jų esama ir ar tikrai verta visų vengti, pasakos VšĮ Baltijos aplinkos forumo specialistės. Informacija apie alternatyvias, mažiau pavojingas chemines medžiagas bus pateikiama remiantis moksliniais tyrimais, pasaulinių nevyriausybinių organizacijų (tokių kaip WWF, GreenPeace, WECF ir kt.) surinktais duomenimis, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis.

Nemokamos paskaitos apie žindymą ir pavojingas chemines medžiagas kasdienėje aplinkoje vyksta nuo Spalio 15 d. iki gruodžio 16 d. Išsamesnė informacija ir registracija į nemokamas paskaitas