Nuo ko priklauso vaiko imuninė sistema, kodėl vienų vaikų imunitetas silpnesnis, o kiti atsparesni?

Imunitetą lemiantys veiksniai priklauso nuo vaiko amžiaus. Imuninė sistema pradeda formuotis dar įsčiose ir rūpintis ja reikia jau besilaukiant, o ne išleidus vaiką į darželį. Nėštumo laikotarpiu visas maisto medžiagas – kenksmingas ar naudingas – vaikas gauna iš mamos organizmo. Svarbūs veiksniai per nėštumą – būsimos mamos sveikata, jos gyvenimo būdas ir mityba. Pavyzdžiui, jeigu nėščioji rūko, netinkamai maitinasi, vaiko imunitetas gali nusilpti jam dar negimus.

Nėštumo metu atsiranda ir alergijos. Dauguma nėščiųjų mėgsta pasmaguriauti: vienos valgo daug jogurto, kitos neatsilaiko prieš sūrelius arba egzotinius vaisius, ir dėl to vaiko organizmas įsijautrina dar įsčiose. Mažylis jau gimsta linkęs į alergijas, o paskui dažniau serga. Alergiški vaikai serga sunkiau ir sveiksta lėčiau, nes jų imuninė sistema vis kovoja su kokiu nors alergenu, o kartu susidoroti dar ir su virusais neužtenka jėgų.

Antras imuniteto formavimosi etapas yra laikotarpis po gimdymo. Labai svarbios pirmosios gyvenimo minutės, valandos, dienos. Daug mokslinių tyrimų įrodė, kad žymiai stipresni ilgai mamos pienu maitinti vaikai, ypač gavę priešpienio. Imuninę sistemą labai pažeidžia jau pirmosiomis dienomis vartoti antibiotikai.

Imuniteto pagrindas formuojasi nėštumo, gimdymo laikotarpiu ir anksti pradėjus žindyti pagimdžius. Gera pradžia padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie gyvenimo, vėliau – darželyje, kai daugumai atsiranda problemų.

Kodėl neturinčio polinkio į alergijas, gana atsparaus vaiko imunitetas nebeapsaugo darželyje?

Darželinuko imunitetas ne tiek medicininė, kiek socialinė problema. Vienuose darželiuose serga daug vaikų, kituose – tik vienas kitas, o yra grupių, kuriose ligos labai retos. Tai priklauso nuo paprastų aplinkos sąlygų: vėdinimo, šildymo, oro temperatūros; ir, žinoma, auklėtojų priežiūros. Tėvai papasakoja daug istorijų iš darželio gyvenimo. Pavyzdžiui, auklėtoja prieš pietų miegą gerai išvėdina patalpą, ir lovytės įšąla. Vaikas nusirengia ir atsigula į ledinę lovą, o galbūt jis ką tik grįžęs į darželį po ligos. Pusvalandį drebėdamas stengiasi sušilti, tik spėja užmigti, ir jau laikas keltis. Suprantama, vėdinti reikia, bet svarbiausia tinkamai tai daryti. Kai kurių darželių personalui trūksta tokių žinių, įgūdžių, kartais net geranoriškumo.

Iniciatyvūs tėvai matavo darželyje ir oro taršą, ir anglies dioksido koncentraciją, teikė siūlymų savivaldybei, kaip pagerinti sąlygas, net apskaičiavo, kiek būtų sutaupyta, jeigu vaikai mažiau sirgtų, deja, pastangos nesulaukė atgarsio.

Bėda, kad neturime organizacijos, kuri stebėtų situaciją darželiuose ir imtųsi veiksmų ją gerinti. Teko girdėti, kad Prancūzijoje virtuvės šefai susirenka į konferenciją ir aptaria, kaip pagaminti, pavyzdžiui, brokolių suflė, kad vaikai pamėgtų šią daržovę. O mūsų darželiuose nuo sovietmečio taip ir liko juodoji arbata su cukrumi – nei aplinka, nei valgiaraštis nesikeičia. Vaikams organizuojama daug švenčių, kuriama žaidimų, bet apie sveikatą galvojama mažai. Tai yra didžiausia problema.

Didelė tikimybė užsikrėsti, jeigu grupėje yra kosėjančių ir sloguojančių vaikų. Tėvai dažniausiai nekreipia dėmesio į tokius negalavimus ir sergantį vaiką atveda į darželį. Pavyzdžiui, viena mama guodėsi: „Pričiaudė mano vaikui į lėkštę, tai kaipgi jis nesusirgs.“ Mamos piktinasi, kad yra vaikų, kurie ateina į darželį net snargliuotais rankogaliais. Akivaizdu, kad ligos ne visada konkretaus vaiko problema. Iš saugių namų patekęs į labai nepalankias sąlygas, net sveikas vaikas vargu ar sugebės atsilaikyti.

Gal tėvai per mažai pratina vaiką prie tų nepalankių sąlygų? Kiek įtakos vaiko atsparumui ligoms turi, pavyzdžiui, grūdinimas?

Grūdinimas prasideda nuo gryno oro, o kiek jame būna miesto vaikas? Kaime gyvenantis mažylis išbėga į didelį kiemą, pievą ar miškelį. Daugiabučių apsuptyje esantis miestiečio kiemas dažniausiai betonuotas, po langais stovi keliasdešimt automobilių, o balkone rūko kaimynas. Kiek yra kiemų su vaikų žaidimų aikštelėmis, kur galima pasikapstyti smėlio dėžėje, kiek žiemą įrengtų čiuožyklų? Vyresniam vaikui dar sunkiau rasti, kur ir ką nuveikti lauke. Ne visuose miesto rajonuose yra parkų ir žaliųjų zonų, o ar dažnai tėvai išvyksta su vaikais už miesto – į gamtą? Pagrindinis ir paprasčiausias grūdinimo būdas – buvimas gryname ore, gamtoje – sunkiai įmanomas miestiečiams.

Kitas dalykas, kad tėvai laisvalaikiu dažnai įbruka vaikui į rankas kompiuterį arba telefoną, kad leistų ramiai pailsėti jiems patiems, pavyzdžiui, panaršyti feisbuke. Paskui sutemsta ir per vėlu kur nors eiti – taip diena ir baigiasi. Ką jau kalbėti apie tokias grūdinimo procedūras, kaip apipylimai vandeniu, jei vaikas net į lauką neišleidžiamas?

Pradėti reikėtų nuo paprastų dalykų: išvėdinti namus ir neprisirūkyti prieš grįžtant į juos. Daugybė rūkančių tėčių ir mamų nežino, kad nuodingos cigarečių medžiagos iš plaučių išsiskiria dar ištisą parą – rūkymas lauke ar balkone namų neapsaugo. Tabako teršalai pasklinda namų ore ir vaikas, galima sakyti, rūko, nors ir be cigaretės.

Dar viena būtina stipraus imuniteto sąlyga – fizinis aktyvumas, o judėjimo vaikams trūksta. Mažylius tėvai vežioja automobiliu, lauke, užuot pabėgiojęs, vaikas prasėdi vežimėlyje. Taip pat ir mokykloje – liepiama ramiai sėdėti, ir net per pertraukas. Mažai judančio vaiko kraujotaka sulėtėja, dėl to organizmas gauna mažiau maisto medžiagų. Ko tuomet galime tikėtis iš imuniteto?

Dažnai netinkamai valgome ir patys, ir vaikus taip maitiname. Kokios didžiausios imunitetui kenkiančios vaikų mitybos klaidos?

Grynas vanduo ir maistas labai svarbus vaiko, kaip ir suaugusiojo, sveikatai. Ar kuriame nors darželyje duoda vaikams atsigerti vandens? Nepratina jo gerti ir mamos.

Daugiausia imuninių ląstelių gyvena žarnyne, ir tas ląsteles turime maitinti. Sveikas maistas reikalingas ne vien tam, kad gautume užtektinai vitaminų, antioksidantų ir visų kitų gyvybei svarbių medžiagų, bet ir normaliai žarnyno mikroflorai maitinti, nes nuo jos priklauso imunitetas.

Pavojingiausias imuniteto žudikas – antibiotikai. Vaikas suserga, geria antibiotikus, paskui vėl suserga, ir jam vėl duodama šių vaistų – užburtas ratas toliau sukasi. Antibiotikai žudo gerąją žarnyno florą, todėl gydytis jais verta tik būtiniausiais atvejais. Deja, daugelis šiuolaikinių mamų antibiotikų kaskart griebiasi net nuo slogos. Žarnyno mikroflorą suardome labai greitai, o atkurti ją ypač sunku. Nemanykite, kad po antibiotikų kurso išgelbės gerosios bakterijos.

Dažnai tėvams tenka priminti, kad žarnyno bakterijos yra kaip gyvūnas augintinis, kuris žus, jeigu neduosime jam valgyti. Taip ir gerosios bakterijos – neužtenka jų išgerti, turime duoti ir maisto – ląstelienos. Jeigu esame įpratę maitintis batono ir dešros sumuštiniais, dribsniais su pienu, saldžiais sūreliais, blynais ir makaronais, – ląstelienos negauname. Išgertos bakterijos nemaitinamos žūsta ir jų gėrimas neatneša jokios naudos.

Žarnyno mikroflorą maitina sveiki grūdai su visomis savo vertingosiomis dalimis, virtos ir šviežios, ypač raugintos, daržovės, ankštinių augalų gaminiai, vaisiai, sėklos, riešutai. Pavyzdžiui, keptą patiekalą vaikui galima pagaminti iš visų grūdo dalių miltų, įberti sėlenų, kad būtų daugiau ląstelienos.

Vis dalinu tėvams atmintines, kad didžiausias imuniteto priešas – cukrus. Daugybė tyrimų įrodė, kad cukrus žudo imuninės sistemos ląsteles, pašalina iš organizmo vitaminą C ir t. t. Nebūtina visiškai atsisakyti saldumynų – yra daug saldžių vaisių, uogų, o vaikai nuolat maitinami cukrumi. Iš didelės meilės visokiausiais dirbtiniais saldumynais vaikus lepina seneliai. Jais maitiname ir prastai valgantį vaiką – kad tik ką nors suvalgytų, tik jokios naudos iš tokio maisto nėra. Paradoksalu, bet net gydome vaiką sirupu su cukrumi arba duodame vitamino C saldainiukų. Taip maitinamam ir gydomam susirgusiam vaikui labai sunku pasveikti.

Kada vaikui derėtų duoti imunitetą stiprinančių preparatų ir kokie iš jų tinkamiausi?

Tėvai žino, kad imunitetui padeda vitaminas C, bet vertingiausias yra maiste esantis natūralus vitaminas C, nes tabletėje – sintetinė askorbo rūgštis. Be to, yra daug problemų, kurių neišspręs vien koks nors preparatas. Imunitetas priklauso nuo veiksnių visumos.

Pirmiausia pagalvokime, ką galime padaryti patys. Pavyzdžiui, geriau vėdinkime namus, būtinai išnaikinkime pelėsį, įpratinkime šeimą gerti vandenį ir sveikai maitintis, taip pat išspręskime socialines, psichologines problemas. Preparatai imunitetui stiprinti – paskutinė grandis. Jie reikalingi vaikams, kurie vartojo daug vaistų, ypač antibiotikų, taip pat  dažnai sergantiems. Geriausia, kad tai būtų natūralios augalinės priemonės. Savo praktikoje kiekvienam vaikui siūlau individualų sprendimą – pagal problemą sukėlusias priežastis.

Daug rašoma ir kalbama apie tai, kad vaiko sveikatą lemia ir emocinė būsena. Posakį „visos ligos nuo nervų“ galima prisiminti ir kalbant apie vaikus. Jeigu namie tvyro tėvų nesantaika, kelianti nuolatinį stresą, arba vaikas gyvena slegiamas nerimo, nežinios, baimės ir pan., nesitikėkime, kad jo imunitetas bus stiprus. Tuomet nei vitaminas C, nei sveika mityba stebuklo nepadarys.

Kaip patartumėte tėveliams tinkamai gydyti susirgusį vaiką šaltuoju periodu, kai ypač puola ligos?

Greičiau pasveikti padeda rami aplinka, vaikui duokite daug skysčių, vitaminingų gėrimų, pavyzdžiui, su spanguolėmis, šaltalankiais, greipfrutais. Sunkiausias darbas yra girdyti vaiką. Jeigu karščiuojantis ligoniukas nenoriai geria, prisėskite šalia ir girdykite po truputį su šaukšteliu, pipete arba per šiaudelį.

Daug kalbama ir rašoma, kad nereikia baimintis vaikų karščiavimo. Tėvams patariu ne tik žiūrėti į termometrą, bet atsižvelgti ir į vaiko savijautą. Kai vaikas geria užtektinai skysčių ir yra žvalus, neverta pasiduoti panikai. Temperatūra duoda ir naudos – vaiko imuninė sistema kovoja, gamina antikūnus, įgyja patirties. Jei neleisime pasipriešinti pačiam organizmui, kitą kartą jis neatpažins to paties viruso ir vaikas vėl susirgs.

Karščiuojančiam vaikui galima apmauti vėsiame vandenyje su actu sudrėkintas kojines, ant alkūnių ir riešų uždėti šaltą kompresą. Temperatūrą galite numušti be vaistų: drungnu vandeniu sudrėkinta ir išgręžta audinio skiaute nušluostykite kūnelį ir leiskite nudžiūti. Stebėkite karščiuojančio vaiko savijautą. Jeigu jis gerai jaučiasi, taip gydykitės 1–2 dienas, duokite daug natūralių produktų, turinčių vitamino C, ir pasveiks.

Sunkesniais atvejais rinkitės natūralius preparatus. Savo praktikoje naudoju homeopatinius preparatus – jie padeda ir nuo temperatūros, ir nuo uždegimo, natūraliomis priemonėmis sėkmingai gydau bronchitą ir anginą. Žinoma, jeigu vaiko liga rimta, prireikia ir antibiotikų, bet retai.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Mitybos rėžimas

Vienas iš pagrindinių dalykų, prie kurio tėvai turėtų įpratinti savo vaiką – dienos rėžimas. Kūdikis nuo pat gimimo natūraliai išalksta kas kelias valandas, o jam paaugus, pusryčiai, pietūs ir vakarienė turėtų būti patiekiami taip pat tuo pačiu metu. Pagrindinių valgymų maistas turi būti šiltas, o tarp jų mažylis turėtų 2-3 kartus užkandžiauti (priešpiečiai, pavakariai, naktipiečiai). Vaikai greičiau įsitrauks į tokią dienotvarkę, jei tėveliai rodys pavyzdį ir valgys drauge.

„Žinoma, ne visada tėveliai galės valgyti kartu su savo mažyliu, bet nesunku kartu prisėsti prie stalo, suvalgyti vaisių, riešutų ar atsigerti arbatos. Svarbu, kad vaikas matytų teigiamą pavyzdį“, – pataria L. Barauskienė.

Vaiko organizmui reikalingi skysčiai. Duoti atsigerti mažyliui reikėtų kiekvieno valgymo metu. Tik neduokite sulčių ar kito saldaus gėrimo likus valandai ar mažiau iki valgymo, nes vaiko apetitas sumažės. Apskritai saldintus gėrimus vaikui derėtų duoti labai retai.

Kokių produktų ir kiek reikia?

Dienos maisto taisyklė: 5+5+3+2. Ji reiškia, kad 1-3 metų vaikas turi suvalgyti penkias porcijas bulvių ir grūdinių produktų (duona, grūdų trapučiai, bulvių košė), penkias porcijas daržovių ir vaisių (obuoliai, kriaušės, slyvos, bananai, brokoliai, morkos), tris porcijas pieno produktų (pieno mišinukai, nesaldus jogurtas, sūris) ir dvi porcijas daug baltymų turinčio maisto (pupelės, žirneliai, lęšiai, vištienos krūtinėlė, liesos jautienos faršas, veršiena, kiaušiniai, žuvis).

„Pavyzdžiui, grūdinių produktų užteks, jei vaikas per dieną suvalgys 2 riekes duonos, 2 ryžių trapučius ir 3-5 valgomus šaukštus sausų pusryčių be cukraus. Pieno produktų dienos kiekis – 250 ml mamos pieno arba pieno mišinuko, 200 g nesaldaus jogurto ir 45 g ne kieto, nesaldaus sūrio arba grūdėtos varškės. Rinkitės pagal tai, kokį maistą vaikas mėgsta, tik išlaikykite šias proporcijas ir kartais paįvairinkite meniu“, – teigia gydytoja-dietologė.

Ko vaikui geriau neduoti

Anot Linos Barauskienės, dažniausiai tėveliai netinkamai maitina vaiką dėl dviejų priežasčių: nežino arba nusileidžia vaikų kaprizams. Pavyzdžiui, vietoj vandens duoda atsigerti sulčių ar kitų saldintų gėrimų, nes mažylis kitko negeria, o sausainius ar traškučius pateisina tuo, kad vaikas liks alkanas.

„Visiškai vaikui netinkamas gruzdintas, riebaluose virtas ar keptas maistas. Iš jo mažylis gauna reikiamas kalorijas, tačiau negauna jokių vitaminų ir kitų naudingų medžiagų – tik ligas sukeliančius kancerogenus. Sūrūs ar saldūs, riebaluose gaminti valgiai, greitas maistas taip pat netinka mažiems vaikams. Nedera pamiršti, kad vaikas nėra suaugęs, visą maistą jam reikia gaminti atskirai“, – teigia gydytoja-dietologė.

Vaikams taip pat nepatariama valgyti sausainių, tortų, pyragų bei kiti saldumynų. Atsakingai rinkitės ir gėrimus: glotnučiuose, sultyse, vaisvandeniuose yra per daug cukraus. Vengti vaikui reiktų ne tik kavos, bet ir arbatos, kitų gėrimų su kofeinu.

„ Šie nesveiki produktai sumažina vaiko apetitą, tada jis nebevalgo naudingo maisto, be to, pakenkia augantiems dantukams. Dėl netinkamo maisto vaikas gali nutukti ir susirgti įvairiomis ligomis“, – primena L. Barauskienė.

Apetitą skatina valgymo etiketas

Pasak gydytojos, svarbu ir kaip patiekiame maistą. Savotišką ritualą sukurs vaikiški indai, įrankiai, maisto gaminimas ir tikrai sulauksite daugiau susidomėjimo.

„Pasirūpinkite, kad vaikas turėtų savo mažą lėkštelę bei įrankius, maistą patiekite mažomis porcijomis. Stenkitės neversti vaiko ragauti maisto, kurio jis nenori, tegul pats nusprendžia, kiek nori valgyti. Valgymui skirkite pakankamai laiko, bet neblaškykite mažylio dirgikliais: televizorius, kompiuteris ar telefonas neturėtų būti vakarienės palydovas“, – sako gydytoja.

1-3 metų amžiaus vaikui reikalinga ir tam tikra laisvė – stenkitės nekreipti dėmesio į netvarką aplink vaiko lėkštę ar iš lėkštės išvirtusį kopūsto lapą. Nepamirškite, kad mažylis taip susipažįsta su skirtingais maisto produktais. Būkime kantrūs ir rodydami teigiamą pavyzdį padėsime vaikui greičiau įprasti prie tinkamos mitybos.

Prieš išleidžiant vaiką į ugdymo įstaigą, dažniausiai domimasi mokyklos aplinka, joje puoselėjamomis tradicijomis, vertybėmis, pedagogų gebėjimu sudominti mokinius. Bet ne mažiau svarbu pasirūpinti būsimojo mokinuko sveikata, todėl pirmiausiai tėveliams norime priminti, jeigu dar nepatikrinote savo atžalos sveikatos, paskubėkite tai padaryti kuo greičiau, nes vaiko sveikatos pažymėjimą į mokyklą būtina pristatyti iki rugsėjo 15 dienos. Uždelsus, tai padaryti bus labai sudėtinga, kadangi prie gydytojų kabinetų nusidrieks ilgiausios eilės.

Profilaktiniai vaikų sveikatos patikrinimai turi būti atliekami kasmet ir yra nemokami.

Kartais tenka išgirsti kai kurių tėvelių nuomonę, jog profilaktiniai sveikatos tikrinimai yra tik formalumas. Tai labai klaidinga nuostata, nes profilaktiniai tikrinimai ne tik padeda laiku nustatyti ir gydyti negalavimus ar sveikatos sutrikimus, bet ir suteikia puikią galimybę su savo šeimos gydytoju aptarti pagrindinius ligų prevencijos bei sveiko gyvenimo būdo ugdymo principus.

Prireikus vaikas bus siunčiamas konsultuotis pas gydytojus specialistus, jam bus atlikti papildomi reikalingi tyrimai.

Jei vaikas turi sveikatos sutrikimų, šeimos gydytojas nurodo, kokių rekomendacijų (mitybos, fizinės veiklos apribojimo) laikantis vaikas gali dalyvauti mokykloje vykdomoje ugdymo veikloje.
Taip pat Vaiko sveikatos pažymėjime nurodoma, kokios skubios pagalbos dėl alergijos ar lėtinių ligų vaikui gali prireikti mokykloje.

Už rekomendacijų, kurias nurodo Vaiko sveikatos pažymėjimą išrašantis šeimos gydytojas ar pediatras, laikymąsi atsako pats vaikas, jo tėvai ar globėjai, o mokyklos visuomenės sveikatos priežiūros specialistas padeda užtikrinti šių rekomendacijų įgyvendinimą ugdymo įstaigoje.

Atlikus Vilniaus miesto moksleivių sveikatos duomenų analizę, paaiškėjo, kad tik trečdalis Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklų mokinių neturi sveikatos sutrikimų, todėl į vaiko sveikatos patikrą reikia žiūrėti labai atsakingai.

Bene svarbiausias kiekvieno mokinio atributas, turintis tiesioginę įtaką jo sveikatai, yra kuprinė, Kokia gi turi būti „draugiška kuprinė”, kuri nežalotų besiformuojančio stuburo ir nesudarytų sąlygų atsirasti laikysenos sutrikimams.

Laikysena – tai sveikatos atspindys, nuo jos priklauso ne tik kūno grožis, bet ir krūtinės ląstos, dubens, galūnių kaulų ir vidaus organų vystymasis. Deja, skeleto-raumenų sistemos sutrikimai nustatomi net trečdaliui patikrintų mokinių.

Mokyklinę kuprinę rinkitės su diržais ir rankenėle. Diržų ilgis turi būti reguliuojamas, o plotis būti ne siauresnis kaip 3,5 cm.

Rūpinantis vaikų saugumu, mokyklinių kuprinių išorinėje pusėje turi būti pritvirtinti atšvaitai.

Na ir svarbiausia – mokyklinės kuprinės svoris. Kuprinė, skirta pradinukams turėtų sverti ne daugiau 700 g, vyresniųjų klasių moksleivių – ne daugiau 1000 g.

Kadangi Lietuvoje labai aktuali „sunkios kuprinės” problema, tėveliai turėtų pastoviai kontroliuoti savo atžalų kuprines. Pradinukai į jas dažnai susikrauna ne tik visas turimas knygas bei kitas mokymuisi skirtas priemones, bet ir mylimiausius žaislus.

Mokslininkų tyrimais įrodyta, kad per daug sveriančios ar netinkamai nešiojamos kuprinės sukelia kaklo, pečių, nugaros skausmus, apsunkina kvėpavimą, formuoja ydingą laikyseną, sukelia jaunatvinę osteochondrozę (stuburo tarpslankstelinių diskų ligą).

Vaikams rekomenduojam nešti ne sunkesnę kaip 10 proc. savo svorio kuprinę, kuri turi būti su dviem diržais ir nešama taisyklingai užsidėjus ant pečių.

Didžiausią mokyklinių kuprinių turinio dalį sudaro vadovėliai. Vadovėlis 1-4 klasėms turi sverti ne daugiau kaip 300 g, 5-8 klasėms – 400 g, 9-10 klasėms – 500 g ir 11-12 klasėms – ne daugiau kaip 600 g.

Visos mokyklinės prekės, teikiamos į rinką, turi būti paženklintos teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu mokyklinės prekės, naudojamos pagal paskirtį ar numanomu būdu, gali turėti tam tikros rizikos vaikų sveikatai, į tai turi būti aiškiai atkreiptas dėmesys.

Labai svarbu moksleiviui sukurti tinkamą mokymosi aplinką. Rašomasis stalas ir kėdė turi būti pritaikyti pagal ūgį. Vaikui tiesiai atsisėdus, stalo kraštas turi būti tokiame aukštyje, kad, atsirėmęs alkūnėmis į stalo paviršių, rodomuoju pirštu pasiektų išorinį akies kraštą, o jo pečiai nepakiltų. Kėdė turėtų būti aukštu atlošu, prisitaikančiu prie fiziologinių stuburo linkių. Vaikui sėdint, jo kojos į žemę turi remtis stačiu kampu.

Stalą rekomenduojama statyti šonu taip, kad langas būtų sėdinčiojo vaiko kairėje, jei jis yra dešiniarankis, arba dešinėje, jei yra kairiarankis. Rekomenduojama papildomai įrengti ir vietinį apšvietimą. Stalinės lempos šviesa neturi būti per ryški, geriausiai tinka 60-80 vatų lemputė.

Sėdint prie stalo:

• nugara turi būti tiesi;
• kūno svoris pasiskirstęs tolygiai ant abiejų sėdmenų;
• pilvas įtrauktas;
• pečiai laisvai nuleisti;
• galva pakelta;
• pėdos turi tvirtai remtis į grindis;
• per alkūnes sulenktos rankos turi gulėti ant stalo lygiagrečiai grindims.

Kad vaikas augtų sveikas, labai svarbu nuo pat mažens formuoti sveikos ir saugios gyvensenos įpročius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti fizinio aktyvumo skatinimui. Pagal PSO rekomendacijas vaikas kiekvieną dieną turėtų būti fiziškai aktyvus ne mažiau kaip 1 valandą. Deja, apklausų duomenimis tik 15,5 proc. mokinių fizinis aktyvumas atitinka šias rekomendacijas.

Augančiam vaikui ne mažiau svarbi mityba. Grūdų produktai, daržovės ir vaisiai – rekomenduojami didesnės biologinės vertės maisto produktai. Deja, apklausos duomenimis daržoves kartą ar kelis kartus per dieną vartoja tik 22,4 proc. moksleivių, vaisius – trečdalis. Nevisavertę vaikų mitybą atskleidė faktas, kad nemaža dalis jų kasdien vartoja mažos maistinės vertės produktus. Saldainių ir šokolado kartą ar kelis kartus per dieną valgė kas ketvirtas (23,3 proc.) mokinys, torto, pyragaičių ir sausainių – 7,5 proc., bulvių traškučiais užkandžiavo 5,4 proc. vaikų, kokakolos ir kitų gazuotų gėrimų kasdien gėrė kas dešimtas mokinys (10,2 proc.).

Pratinkite savo atžalas kasdien valgyti pusryčius. Vaikai, valgantys sočius pusryčius, būna darbingesni, geriau koncentruoja dėmesį, jų geresnė atmintis bei nuotaika, rečiau būna nutukę.
Ką duoti pusryčiams? Rekomenduojami sudėtiniai angliavandeniai – košės, dribsniai, kiti grūdų produktai. Būtent sudėtiniai angliavandeniai suteikia energijos dienos pradžiai, pagerina smegenų veiklą (taigi ir nuotaiką, atmintį, dėmesį).

Ne mažesnis galvos skausmas tėveliams, kam priešpiečiams skirtus pinigėlius išleidžia jų vaikas. Vaikų maitinimą mokyklose reglamentuoja teisės aktai, kuriais draudžiama mokykloje prekiauti traškučiais, riebaluose virtais gaminiais, saldumynais, konditerijos gaminiais su kremu, gazuotais bei energiniais gėrimais. Tačiau neretai vaikai šių produktų nusiperka šalia mokyklų esančiose parduotuvėse.

Geriausias šios problemos sprendimo būdas – įdėti jiems maisto iš namų. Tai galėtų būti sumuštiniai su virta mėsa, sūrio lazdelės, jogurtas, daržovės, vaisiai.

Bendrojo ugdymo mokyklose kasdien organizuojami pietūs, kurių metu visiems vaikams sudaromos sąlygos pavalgyti šilto visaverčio maisto. Maistas gaminamas laikantis nustatytų maisto saugos ir maisto tvarkymo reikalavimų bei atsižvelgiant į rekomenduojamas paros ir maistinių medžiagų normas, todėl pietus mokykloje valgyti yra saugu ir sveika. Be to vienas iš karštų patiekalų būna tausojantis virškinimo sistemą – pagamintas verdant vandenyje ar garuose arba troškintas.

Tikimės, kad mūsų patarimai Jums bus naudingi ir naujieji mokslo metai bus sveiki ir darbingi!

Liudmila Sliaužienė
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro
Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja

Susijusios temos:

[inpagepostlist_search mokykla ir sveikata]

Iš vieno gramo angliavandenių gaunamos 4 kcal energijos (tiek pat energijos gauname ir iš baltymų, o iš riebalų – 9 kcal). Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti 4 kartus didesnis nei baltymų ar riebalų. Angliavandeniai vaikams bei suaugusiesiems svarbūs ir tuo, kad iš jų organizme yra sintetinamos riebalų rūgštys, pakeičiamos amino rūgštys, nukleorūgštys ir kofermentai.

Angliavandenių skirstymas

Mitybos požiūriu, angliavandeniai galėtų būti skirstomi į dvi grupes: „glikeminius angliavandenius”, t. y. angliavandenius, skaidomus ir absorbuojamus žmogaus plonajame žarnyne ir skaidulines medžiagas, t. y. angliavandenius, kurie į storąjį žarnyną patenka nesuskaidyti. Pagrindiniai glikeminiai angliavandeniai yra monosacharidai, disacharidai, malto-oligosacharidai ir krakmolas. Monosacharidai ir disacharidai dažnai įvardijami kaip cukrūs.
Sąvoka „pridedami cukrūs” reiškia sacharozę, fruktozę, gliukozę, krakmolo hidrolizatus (gliukozės sirupą, fruktozės sirupą) ir kitus cukraus preparatus naudojamus atskirai ar pridedamus ruošiant ir gaminant maistą. Cukraus alkoholiai (polioliai), t. y. sorbitolis, ksilitolis, manitolis ir laktitolis dažniausiai nepriskiriami grupei „cukrūs”.

Daug sudėtinių angliavandenių (polisacharidų) turintys maisto produktai sudaro maisto produktų pasirinkimo piramidės pagrindą. Grūdinių produktų (rupios duonos, košės ir pan.) rekomenduojama vagyti kelis kartus per dieną.
Suaugusio žmogaus organizmo angliavandenių poreikis siekia 300-400 g per parą, o esant didesniam fiziniam krūviui – poreikis didėja.
Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, kad būtų užtikrintas gliukozės poreikis smegenims, tiek vaikams (vyresniems nei 1 metų), tiek suaugusiems pakanka 130 g angliavandenių per dieną.
Suaugusiam žmogui per parą reikia apie 25 g skaidulinių medžiagų.

Vaikai ir suaugę Lietuvos gyventojai suvartoja per mažai angliavandenių

Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja, kad tiek suaugusiųjų, tiek vaikų mityboje angliavandeniai sudarytų nuo 45 iki 60 proc. raciono vertės. Europos gyventojų mitybos tyrimai rodo, kad vaikų ir paauglių mityboje angliavandeniai sudaro 43-58 proc., o suaugusiųjų mityboje 38-56 proc. raciono energinės vertės.

Vaikų ir suaugusiųjų maisto racione stebimas angliavandenių trūkumas (angliavandenių kilmės kalorijos sudaro 41,1 proc. raciono energinės vertės).

Kuriuose maisto produktuose yra daugiausiai angliavandenių?

Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra augalinis maistas. Iš gyvūninės kilmės produktų pažymėtinas pienas – laktozės šaltinis. Angliavandeniai gali natūraliai būti tam tikrų maisto produktų sudėtyje (krakmolas bulvėse ar grūduose, fruktozė vaisiuose, laktozė piene) arba būti įdėti į maisto produktus gamybos metu.

Didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais), kurių daug yra grūdiniuose ir miltų produktuose (košėse, ryžiuose, duonoje, makaronuose, pusryčių javainiuose), bulvėse.
Pavyzdžiui, ryžiuose yra apie 70 proc. krakmolo, manų kruopose – apie 72 proc., perlinėse kruopose – apie 67,5 proc., bulvėse – apie 17 proc. Svarbūs krakmolo šaltiniai maiste yra šakniagumbiai ir ankštiniai augalai. Visų grūdo dalių (dar vadinamų „viso grūdo”, „pilno grūdo”) grūdų produktai, ankštiniai augalai, bulvės, kitos daržovės ir vaisiai yra pagrindiniai skaidulinių medžiagų šaltiniai.

Pagrindiniai cukrų šaltiniai yra vaisiai, uogos, vaisių sultys, kai kurios daržovės, pienas ir pieno produktai. Cukriniuose runkeliuose sacharozės yra iki 25 proc., morkose – apie 7 proc., laktozės – pieno cukraus – karvės piene yra apie 5 proc. Svarbus cukrų šaltinis yra maisto produktai (pvz., gazuoti gėrimai ir saldumynai), į kuriuos pridėta sacharozės (cukraus) ir krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo).
Maisto produktai, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), dažniau yra itin kaloringi ir sudėtyje turi mažai kitų naudingų maistinių medžiagų, todėl tokius produktus reikėtų vartoti saikingai. Konditerijos gaminiai, kepiniai neretai taip pat nėra tinkamas pasirinkimas kasdieninei mitybai, nes juose gausu ne tik cukrų, bet ir riebalų (ypač sočiųjų ir transriebalų).

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai primena:
1. Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti 4 kartus didesnis nei baltymų ar riebalų;
2. Didžiąją dalį iš angliavandenių gaunamos energijos turėtų sudaryti energija, gaunama su sudėtiniais angliavandeniais (polisacharidais);
3. Grūdinių produktų (rupios duonos, košės ir pan.) rekomenduojama valgyti kelis kartus per dieną;
4. Rinktis maisto produktus, kuriuose yra daug skaidulinių medžiagų, t. y. daržoves, vaisius, visų grūdo dalių produktus.
5. Maisto produktus, į kuriuos gamybos metu įdėta daug cukraus (cukrų), reikėtų vartoti saikingai.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistų informacija