Dažna mama guodžiasi: „Namie buvome sveiki, o nuėję į darželį ištisai sergam.“ Belieka tik apgailestauti, kad, deja, mažo vaiko imunitetas dar silpnas. Kodėl gi tas imunitetas nebegali padėti pasikeitusiomis sąlygomis ir ką daryti tėvams, kad jis būtų ne silpnoji grandis, o pagalbininkas, klausiame Natūralaus gydymo centro gydytojos homeopatės Aivos Vaivarienės.
Nuo ko priklauso vaiko imuninė sistema, kodėl vienų vaikų imunitetas silpnesnis, o kiti atsparesni?
Imunitetą lemiantys veiksniai priklauso nuo vaiko amžiaus. Imuninė sistema pradeda formuotis dar įsčiose ir rūpintis ja reikia jau besilaukiant, o ne išleidus vaiką į darželį. Nėštumo laikotarpiu visas maisto medžiagas – kenksmingas ar naudingas – vaikas gauna iš mamos organizmo. Svarbūs veiksniai per nėštumą – būsimos mamos sveikata, jos gyvenimo būdas ir mityba. Pavyzdžiui, jeigu nėščioji rūko, netinkamai maitinasi, vaiko imunitetas gali nusilpti jam dar negimus.
Nėštumo metu atsiranda ir alergijos. Dauguma nėščiųjų mėgsta pasmaguriauti: vienos valgo daug jogurto, kitos neatsilaiko prieš sūrelius arba egzotinius vaisius, ir dėl to vaiko organizmas įsijautrina dar įsčiose. Mažylis jau gimsta linkęs į alergijas, o paskui dažniau serga. Alergiški vaikai serga sunkiau ir sveiksta lėčiau, nes jų imuninė sistema vis kovoja su kokiu nors alergenu, o kartu susidoroti dar ir su virusais neužtenka jėgų.
Antras imuniteto formavimosi etapas yra laikotarpis po gimdymo. Labai svarbios pirmosios gyvenimo minutės, valandos, dienos. Daug mokslinių tyrimų įrodė, kad žymiai stipresni ilgai mamos pienu maitinti vaikai, ypač gavę priešpienio. Imuninę sistemą labai pažeidžia jau pirmosiomis dienomis vartoti antibiotikai.
Imuniteto pagrindas formuojasi nėštumo, gimdymo laikotarpiu ir anksti pradėjus žindyti pagimdžius. Gera pradžia padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie gyvenimo, vėliau – darželyje, kai daugumai atsiranda problemų.
Kodėl neturinčio polinkio į alergijas, gana atsparaus vaiko imunitetas nebeapsaugo darželyje?
Darželinuko imunitetas ne tiek medicininė, kiek socialinė problema. Vienuose darželiuose serga daug vaikų, kituose – tik vienas kitas, o yra grupių, kuriose ligos labai retos. Tai priklauso nuo paprastų aplinkos sąlygų: vėdinimo, šildymo, oro temperatūros; ir, žinoma, auklėtojų priežiūros. Tėvai papasakoja daug istorijų iš darželio gyvenimo. Pavyzdžiui, auklėtoja prieš pietų miegą gerai išvėdina patalpą, ir lovytės įšąla. Vaikas nusirengia ir atsigula į ledinę lovą, o galbūt jis ką tik grįžęs į darželį po ligos. Pusvalandį drebėdamas stengiasi sušilti, tik spėja užmigti, ir jau laikas keltis. Suprantama, vėdinti reikia, bet svarbiausia tinkamai tai daryti. Kai kurių darželių personalui trūksta tokių žinių, įgūdžių, kartais net geranoriškumo.
Iniciatyvūs tėvai matavo darželyje ir oro taršą, ir anglies dioksido koncentraciją, teikė siūlymų savivaldybei, kaip pagerinti sąlygas, net apskaičiavo, kiek būtų sutaupyta, jeigu vaikai mažiau sirgtų, deja, pastangos nesulaukė atgarsio.
Bėda, kad neturime organizacijos, kuri stebėtų situaciją darželiuose ir imtųsi veiksmų ją gerinti. Teko girdėti, kad Prancūzijoje virtuvės šefai susirenka į konferenciją ir aptaria, kaip pagaminti, pavyzdžiui, brokolių suflė, kad vaikai pamėgtų šią daržovę. O mūsų darželiuose nuo sovietmečio taip ir liko juodoji arbata su cukrumi – nei aplinka, nei valgiaraštis nesikeičia. Vaikams organizuojama daug švenčių, kuriama žaidimų, bet apie sveikatą galvojama mažai. Tai yra didžiausia problema.
Didelė tikimybė užsikrėsti, jeigu grupėje yra kosėjančių ir sloguojančių vaikų. Tėvai dažniausiai nekreipia dėmesio į tokius negalavimus ir sergantį vaiką atveda į darželį. Pavyzdžiui, viena mama guodėsi: „Pričiaudė mano vaikui į lėkštę, tai kaipgi jis nesusirgs.“ Mamos piktinasi, kad yra vaikų, kurie ateina į darželį net snargliuotais rankogaliais. Akivaizdu, kad ligos ne visada konkretaus vaiko problema. Iš saugių namų patekęs į labai nepalankias sąlygas, net sveikas vaikas vargu ar sugebės atsilaikyti.
Gal tėvai per mažai pratina vaiką prie tų nepalankių sąlygų? Kiek įtakos vaiko atsparumui ligoms turi, pavyzdžiui, grūdinimas?
Grūdinimas prasideda nuo gryno oro, o kiek jame būna miesto vaikas? Kaime gyvenantis mažylis išbėga į didelį kiemą, pievą ar miškelį. Daugiabučių apsuptyje esantis miestiečio kiemas dažniausiai betonuotas, po langais stovi keliasdešimt automobilių, o balkone rūko kaimynas. Kiek yra kiemų su vaikų žaidimų aikštelėmis, kur galima pasikapstyti smėlio dėžėje, kiek žiemą įrengtų čiuožyklų? Vyresniam vaikui dar sunkiau rasti, kur ir ką nuveikti lauke. Ne visuose miesto rajonuose yra parkų ir žaliųjų zonų, o ar dažnai tėvai išvyksta su vaikais už miesto – į gamtą? Pagrindinis ir paprasčiausias grūdinimo būdas – buvimas gryname ore, gamtoje – sunkiai įmanomas miestiečiams.
Kitas dalykas, kad tėvai laisvalaikiu dažnai įbruka vaikui į rankas kompiuterį arba telefoną, kad leistų ramiai pailsėti jiems patiems, pavyzdžiui, panaršyti feisbuke. Paskui sutemsta ir per vėlu kur nors eiti – taip diena ir baigiasi. Ką jau kalbėti apie tokias grūdinimo procedūras, kaip apipylimai vandeniu, jei vaikas net į lauką neišleidžiamas?
Pradėti reikėtų nuo paprastų dalykų: išvėdinti namus ir neprisirūkyti prieš grįžtant į juos. Daugybė rūkančių tėčių ir mamų nežino, kad nuodingos cigarečių medžiagos iš plaučių išsiskiria dar ištisą parą – rūkymas lauke ar balkone namų neapsaugo. Tabako teršalai pasklinda namų ore ir vaikas, galima sakyti, rūko, nors ir be cigaretės.
Dar viena būtina stipraus imuniteto sąlyga – fizinis aktyvumas, o judėjimo vaikams trūksta. Mažylius tėvai vežioja automobiliu, lauke, užuot pabėgiojęs, vaikas prasėdi vežimėlyje. Taip pat ir mokykloje – liepiama ramiai sėdėti, ir net per pertraukas. Mažai judančio vaiko kraujotaka sulėtėja, dėl to organizmas gauna mažiau maisto medžiagų. Ko tuomet galime tikėtis iš imuniteto?
Dažnai netinkamai valgome ir patys, ir vaikus taip maitiname. Kokios didžiausios imunitetui kenkiančios vaikų mitybos klaidos?
Grynas vanduo ir maistas labai svarbus vaiko, kaip ir suaugusiojo, sveikatai. Ar kuriame nors darželyje duoda vaikams atsigerti vandens? Nepratina jo gerti ir mamos.
Daugiausia imuninių ląstelių gyvena žarnyne, ir tas ląsteles turime maitinti. Sveikas maistas reikalingas ne vien tam, kad gautume užtektinai vitaminų, antioksidantų ir visų kitų gyvybei svarbių medžiagų, bet ir normaliai žarnyno mikroflorai maitinti, nes nuo jos priklauso imunitetas.
Pavojingiausias imuniteto žudikas – antibiotikai. Vaikas suserga, geria antibiotikus, paskui vėl suserga, ir jam vėl duodama šių vaistų – užburtas ratas toliau sukasi. Antibiotikai žudo gerąją žarnyno florą, todėl gydytis jais verta tik būtiniausiais atvejais. Deja, daugelis šiuolaikinių mamų antibiotikų kaskart griebiasi net nuo slogos. Žarnyno mikroflorą suardome labai greitai, o atkurti ją ypač sunku. Nemanykite, kad po antibiotikų kurso išgelbės gerosios bakterijos.
Dažnai tėvams tenka priminti, kad žarnyno bakterijos yra kaip gyvūnas augintinis, kuris žus, jeigu neduosime jam valgyti. Taip ir gerosios bakterijos – neužtenka jų išgerti, turime duoti ir maisto – ląstelienos. Jeigu esame įpratę maitintis batono ir dešros sumuštiniais, dribsniais su pienu, saldžiais sūreliais, blynais ir makaronais, – ląstelienos negauname. Išgertos bakterijos nemaitinamos žūsta ir jų gėrimas neatneša jokios naudos.
Žarnyno mikroflorą maitina sveiki grūdai su visomis savo vertingosiomis dalimis, virtos ir šviežios, ypač raugintos, daržovės, ankštinių augalų gaminiai, vaisiai, sėklos, riešutai. Pavyzdžiui, keptą patiekalą vaikui galima pagaminti iš visų grūdo dalių miltų, įberti sėlenų, kad būtų daugiau ląstelienos.
Vis dalinu tėvams atmintines, kad didžiausias imuniteto priešas – cukrus. Daugybė tyrimų įrodė, kad cukrus žudo imuninės sistemos ląsteles, pašalina iš organizmo vitaminą C ir t. t. Nebūtina visiškai atsisakyti saldumynų – yra daug saldžių vaisių, uogų, o vaikai nuolat maitinami cukrumi. Iš didelės meilės visokiausiais dirbtiniais saldumynais vaikus lepina seneliai. Jais maitiname ir prastai valgantį vaiką – kad tik ką nors suvalgytų, tik jokios naudos iš tokio maisto nėra. Paradoksalu, bet net gydome vaiką sirupu su cukrumi arba duodame vitamino C saldainiukų. Taip maitinamam ir gydomam susirgusiam vaikui labai sunku pasveikti.
Kada vaikui derėtų duoti imunitetą stiprinančių preparatų ir kokie iš jų tinkamiausi?
Tėvai žino, kad imunitetui padeda vitaminas C, bet vertingiausias yra maiste esantis natūralus vitaminas C, nes tabletėje – sintetinė askorbo rūgštis. Be to, yra daug problemų, kurių neišspręs vien koks nors preparatas. Imunitetas priklauso nuo veiksnių visumos.
Pirmiausia pagalvokime, ką galime padaryti patys. Pavyzdžiui, geriau vėdinkime namus, būtinai išnaikinkime pelėsį, įpratinkime šeimą gerti vandenį ir sveikai maitintis, taip pat išspręskime socialines, psichologines problemas. Preparatai imunitetui stiprinti – paskutinė grandis. Jie reikalingi vaikams, kurie vartojo daug vaistų, ypač antibiotikų, taip pat dažnai sergantiems. Geriausia, kad tai būtų natūralios augalinės priemonės. Savo praktikoje kiekvienam vaikui siūlau individualų sprendimą – pagal problemą sukėlusias priežastis.
Daug rašoma ir kalbama apie tai, kad vaiko sveikatą lemia ir emocinė būsena. Posakį „visos ligos nuo nervų“ galima prisiminti ir kalbant apie vaikus. Jeigu namie tvyro tėvų nesantaika, kelianti nuolatinį stresą, arba vaikas gyvena slegiamas nerimo, nežinios, baimės ir pan., nesitikėkime, kad jo imunitetas bus stiprus. Tuomet nei vitaminas C, nei sveika mityba stebuklo nepadarys.
Kaip patartumėte tėveliams tinkamai gydyti susirgusį vaiką šaltuoju periodu, kai ypač puola ligos?
Greičiau pasveikti padeda rami aplinka, vaikui duokite daug skysčių, vitaminingų gėrimų, pavyzdžiui, su spanguolėmis, šaltalankiais, greipfrutais. Sunkiausias darbas yra girdyti vaiką. Jeigu karščiuojantis ligoniukas nenoriai geria, prisėskite šalia ir girdykite po truputį su šaukšteliu, pipete arba per šiaudelį.
Daug kalbama ir rašoma, kad nereikia baimintis vaikų karščiavimo. Tėvams patariu ne tik žiūrėti į termometrą, bet atsižvelgti ir į vaiko savijautą. Kai vaikas geria užtektinai skysčių ir yra žvalus, neverta pasiduoti panikai. Temperatūra duoda ir naudos – vaiko imuninė sistema kovoja, gamina antikūnus, įgyja patirties. Jei neleisime pasipriešinti pačiam organizmui, kitą kartą jis neatpažins to paties viruso ir vaikas vėl susirgs.
Karščiuojančiam vaikui galima apmauti vėsiame vandenyje su actu sudrėkintas kojines, ant alkūnių ir riešų uždėti šaltą kompresą. Temperatūrą galite numušti be vaistų: drungnu vandeniu sudrėkinta ir išgręžta audinio skiaute nušluostykite kūnelį ir leiskite nudžiūti. Stebėkite karščiuojančio vaiko savijautą. Jeigu jis gerai jaučiasi, taip gydykitės 1–2 dienas, duokite daug natūralių produktų, turinčių vitamino C, ir pasveiks.
Sunkesniais atvejais rinkitės natūralius preparatus. Savo praktikoje naudoju homeopatinius preparatus – jie padeda ir nuo temperatūros, ir nuo uždegimo, natūraliomis priemonėmis sėkmingai gydau bronchitą ir anginą. Žinoma, jeigu vaiko liga rimta, prireikia ir antibiotikų, bet retai.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
