MAMŲ ISTORIJOS.

 PAVASARIO LIGOS. Ruošiamės žiedadulkių sezonui. Saugomės pavasarinių ligų. Kosulys: kada gydytis patiems. Veiksminga priemonė užpuolus slogai, kosuliui ir gerklės skausmui. Kaip įveikti žarnyno infekcijas?

VAISTINĖLĖ. Kodėl pavasarį pritrūkstame geležies? Bakterijos, padedančios išsigelbėti nuo streso.

 BŪKIME SVEIKUČIAI. Pažangiausias sprendimas vaikų trumparegystei suvaldyti – jau Lietuvoje. Kaip gyventi sergant atopiniu dermatitu? Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana.

KŪDIKIS. Gydytojas A. Vingras Apie kūdikius kamuojančius pilvuko dieglius.

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Tandeminis žindymas. Kokie emociniai iššūkiai gali laukti?                                                                                      

VERTA ŽINOTI. 6 priemonės vaikams, turintiems sensorinės integracijos sutrikimų.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓ 
[raw]

[/raw]

Aplinkinių kritiškas požiūris

Tandeminis žindymas nėra itin dažnas reiškinys, žmonės prie jo neįpratę, todėl tenka pasitelkti kantrybę ir nusiteikti, kad susidursite su įvairiu aplinkinių požiūriu ir komentarais. Liūdniausia, kad dažnai net sveikatos priežiūros specialistai, neturėdami pakankamai žinių, nepalaiko tokio pasirinkimo ir abejoja dėl maistinės mamos pieno vertės žindant tandemu. Moterys yra kritikuojamos, jog toks dviejų vaikų žindymas yra tik energijos švaistymas, neduodantis vyresnėliui jokios naudos. Aplinkinių kritiški komentarai, nuvertinimas gali gerokai paveikti mamos emocinę savijautą. Svarbu neabejoti tuo, ką darote, ir pačiai sau turėti atsakymą, kuo tai naudinga ir jums prasminga.

Jau yra atlikta daug mokslinių motinos pieno sudėties žindant tandemu tyrimų. Visi parodė, jog kokybė tikrai nesuprastėja, o puikiai prisitaiko prie augančių vaikų poreikių. Pavyzdžiui, moterų, kurios žindo ilgiau nei vienerius metus, pienas yra maistingesnis už tų moterų, kurios žindo pagimdžiusios prieš gimdymo terminą ar numatytu laiku. Moterų, žindančių ilgiau nei dvejus metus, pienas turi daugiau riebalų, o kūdikio žindymo pradžioje daugiau angliavandenių.

Tandeminio žindymo aversija

Žindymas tandemu yra vienas iš veiksnių, galinčių įtakoti žindymo aversijos pojūčių atsiradimą. Vis dėlto dažniausiai žindymo aversija pasireiškia žindant tandemu tuo atveju, jei ji jau būdavo iki pastojimo, arba jei atsirado žindant nėštumo metu.

Dažnai moterys mano, jog žindymo aversiją joms sukelia nėštumas (jei iki tol aversijos nebuvo), tad tikisi, kad vaikeliui gimus ji baigsis. Tačiau, ar tikrai žindymo aversija baigsis atėjus gimdymui, niekas negali garantuoti. Tikėtina, kad jei jau patyrėte žindymo aversiją nėštumo metu, gimus vaikeliui ir žindant tandemu, ji bus tokia pati ar dar stipresnė, ir tokiu atveju gali tekti vaikus žindyti ne kartu, o atskirai.

Jei žindymo aversijos pojūčiai išliko, pastebėsite, kad naujagimio žindimas nemalonių pojūčių nesukelia, tačiau vyresnėlio – sukelia. Vyresnio vaiko burna didesnė, sąkandis stipresnis, jo žindimas jau yra kitoks, keliantis kitokius pojūčius, nei maitinant naujagimį. Egzistuoja ir psichologinis momentas – pasąmoningai švelniau priimame pojūčius, keliamus bejėgio naujagimio nei vyresnio vaikelio, su kuriuo kasdienybėje jau bendraujam skirtingai, kitaip jį suvokiame ir priimame, jau pažįstam jo, kaip atskiros asmenybės, aštresnius charakterio kampučius.

Jei jūs svarstėte apie tandeminį žindymą ir svajojote apie jį, tačiau nėštumo metu jus ištiko žindymo aversija, nenuleiskite rankų ir gimus vaikeliui bandykite. Tačiau prieš tai įvertinkite, kiek žindymas vyresniam vaikui dar reikalingas, kaip tandeminis žindymas padės jūsų vaikų tarpusavio santykiams ir ar kas nors padės namuose, nes su žindomu kūdikiu ant rankų jus galite judėti, kažką pasiimti, kažką neatidėliotino atlikti, o žindydama abu vienu metu jau turėsite būti stabiliai vienoje vietoje.

Negalėjimas žindyti abiejų vienu metu

Paveiksliukai ar meniškos nuotraukos, kuriose vaizduojama mama, žindanti du skirtingo amžiaus vaikus, atrodo labai jaukiai, romantiškai ir vilioja išgyventi tokią motinystės idilę. Kartais realybė iš tiesų būna panaši ir tai yra didelis džiaugsmas ir sėkmė. Tačiau gana dažnai pasitaiko, kad mūsų buities, naminio chaoso ir ne visada lengvai besiklostančių santykių fone tandeminio žindymo vaizdas ir išgyvenimai gali gerokai skirtis nuo to gražaus vaizdinio. Gali būti sunku įsitaisyti patogioje pozoje, kad moteris pajėgtų atsipalaiduoti žindymo metu, o įtampa gali trukdyti žindymo mechanizmui ir atrodys, kad pienukas nebėga. Bet kokia fizinė įtampa skatina veiksmą baigti greičiau, be to, kelia nervinę įtampą. O jei dar kažkuris iš žindomų vaikų yra neramus, tai savo blaškymusi išblaško ir kitą, mamai tenka išlaviruoti ir abu raminant vėl sugrąžinti prie to, ko čia visi susirinko – žindymo.

Jeigu jūsų atveju žindymas abiejų vaikų vienu metu kelia per daug įtampos, sekina ir sukuria daugiau konfliktų, nei teikia ramybės ir džiaugsmo, apsvarstykite galimybę vaikus žindyti atskirai. Jei sunku atsisakyti svajonės atitikti tą gražų „tandeminį” paveikslėlį, pabandykite prie tandeminio žindymo sugrįžti po savaitės–kitos. Auginant vaikus viskas labai greitai keičiasi, tad tai, kas nepavyksta dabar, gali puikiai sektis praėjus šiek tiek laiko. Nekaltinkite savęs, kad ne viskas vyksta, kaip norėjote. Nesijauskite prastesnė mama už tą, kuri didžiuojasi tandeminio žindymo sėkme. Mūsų, mamų, kasdienybės, galimybės, vaikų charakteriai ir daug kitų veiksnių tiek skiriasi, kad neįmanoma apskritai lygintis tarpusavyje. Ir būtinai atsiminkite – jūs esate nuostabi mama, nes siekiate suteikti, ką galite savo vaikams, ir nėra taip labai svarbu, ar tai jie gaus vienu metu, ar atskirai.

Vyresnėlio pavydas mažesniajam

Kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas. Kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais matosi pavydas ir didelis apmaudas dėl atsiradusio broliuko ar sesutės – ypač kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs prie individualaus dėmesio, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Psichologai šį reiškinį vadina „vyresniojo nukarūnavimu”. Tokiu atveju yra pavojus, kad žindymas gali tapti kovos lauku, kuriame vyresnėlis nenori užleisti savo pozicijų. Kad ir kokie iššūkiai laukia, tai, kad vis dar žindote, jam yra svarbiausias jūsų meilės garantas ir nenustebkite, jei, gimus naujam vaikeliui, vyresnis vaikas žįsti prašysis kur kas dažniau nei iki gimdymo.

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai: neigiamų emocijų pavidalu, iš didžiulio ir kartais net agresyvaus dėmesio sau reikalavimo ir fizinio priekabiavimo prie naujagimio. Taip pat gali pasireikšti psichosomatiniai negalavimai ar įvairios fiziologinės reakcijos: naktinis šlapinimasis, dingęs arba padidėjęs apetitas, pilvuko skausmai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, miego problemos. Dažniausiai visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs.
Jei vaikelis jau buvo išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, jis gali to pradėti reikalauti iš tėvų. Vaikelis visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė. Dažnai vaikas nustoja valgyti maistą, prie kurio jau buvo įpratęs, ir kaskart alkį nori malšinti tik žįsdamas.

Taigi, vyresniojo vaiko pavyduliavimas ar maištas dėl jo „nukarūnavimo” neabejotinai gali pasireikšti ir žindymo srityje. Jis gali stipriai protestuoti prieš tai, jog naujagimis yra žindomas. Vyresnėliui gali būti susiformavusi nuostata, kad mamos krūtinė ir pienukas priklauso tik jam, ir naujagimis kėsinasi į jo turtą – bando iš jo atimti mamos meilę. Mamai visa tai kelia daug streso, kadangi naujagimį žindyti būtina, o vyresnio vaikučio traumuoti pykčiu ar staiga atsiradusiais itin griežtais draudimais, kai ir taip viskas taip jautru, nesinori. Moteris jaučiasi kaip tarp dviejų ugnių, kai nežinia, ką daryti, kaip elgtis, kad niekas nenukentėtų.

Ką daryti?

Mamai derėtų susidėlioti žindymo eigą taip, kad jo metu nereikėtų kariauti ir patirti įtampą, kuri gali trikdyti naujagimio žindymą. Pirmiausia tokiems iššūkiams reikėtų ruoštis iš anksto. Dar iki gimdymo perleiskite dalį vyresnėlio priežiūros darbų tėčiui, kad gimus kūdikiui vyresnysis švelniau patirtų mamos jam ir mažyliui skiriamo dėmesio kontrastą. Visus pokyčius svarbu daryti labai pamažu, kad jie nekeltų streso.

Kartu su vyresnėliu ruoškitės žindymo iššūkiams. Pasakokite, kad broliukui ar sesutei pienukas bus labai reikalingas, reikės dalintis, kad gimęs vaikelis dar negalės valgyti nieko kito, todėl pienuko gauti turės pirmiausia ir tiek daug, kiek tik pajėgs. Su vyresniu vaikučiu galima aptarti, kiek kartų jis galės žįsti, ir paminėti, kad kai lėliukas truputį paaugs, jis galės žįsti kartu, akcentuojant to smagumą ir gerumą. Galima tą ruošimąsi apipinti ir kitomis maloniomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pažadu, kad mažylio žindymo metu vyresnėliui jūs skaitysite knygutę. Galite paminėti, kad kartais jums reikės vyresniojo pagalbos pagydyti pienuką – kai mamos krūtinė susirgs ir reikės iš jos ištraukti daug pienuko (jei darytųsi pieno sąstovis ir reiktų problemą spręsti greitai).

Svarbu patiems tėvams nenuneigti vyresnėlio emocijų, neskatinti jo slopinti jausmų, o pripažinti sau, kad tai vyksta, ir labiau susitelkti į pagalbą vaikui susidoroti su nauju stresu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad tam tikri vaiko elgesio ir emociniai pokyčiai yra natūrali reakcija į pakitusias gyvenimo aplinkybes. Stenkitės nepykti ant jo, nekaltinti, o ramiai priimti, ir sąmoningai apgaubkite dėmesiu ir meile – gal net stipriau, nei iki gimstant naujam žmogučiui. Leiskite vyresniajam vaikui jausti neigiamus jausmus, juos išreikšti, tačiau būtinai išlaikykite ribas ir uždrauskite bet kokius fizinius veiksmus prieš naujagimį, nuo pat pirmų bandymų – tai turi būti aišku ir griežta.

Jeigu viltys neišsipildo

Atminkite, žmogus yra svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu, nepaisant žinių ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas Jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą. Jam, o ne tandeminiam žindymui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su vaiku įtrūkimų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas @issipildymas.motinysteje

MAMŲ ISTORIJOS.

 ŽIEMOS LIGOS. Gydytojas A. Vingras Apie bronchito simptomus ir gydymą. Skauda gerklę: į ką atkreipti dėmesį? Gripas, COVID-19 ar peršalimas – kaip atpažinti.

 VAISTINĖLĖ. Vaikui suskaudo ausį: ką turėtume padaryti pirmiausia? Iš kur vaikui pasisemti stiprybės prieš ligas? Atsisakote mėsos – verta pasirūpinti geležimi.

 BŪKIME SVEIKUČIAI . Pažangiausias sprendimas vaikų trumparegystei suvaldyti – jau Lietuvoje. Ką verta žinoti apie pieninius dantukus?

 KŪDIKIS. Mikroelementai, be kurių neapsieisite nešiodama ir žindydama vaikelį. Negyvosios jūros mineralai – pagalba atopinei odai.

 MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Kaip žindymo aversijos patyrimas paveikia mamos emocinius išgyvenimus ir savivertę?

 KŪDIKIS LAUKE. Pirmoji žiema: kada keliauti į lauką?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą ⇓

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ⇓

[raw]

[/raw]

Mano klientė davė sutikimą pasidalinti šiuo jos pavyzdžiu. Manau, jis puikiai iliustruoja, kaip jaučiasi ir su kokiu kitų požiūriu susiduria mamos, kurias ištinka žindymo aversija. Vien šiame trumpame mamos pasidalinime mes matome jos labai sunkius jausmus vertinant save kaip mamą – jaučiuosi pati blogiausia mama, nevykėlė mama, galbūt nemylinti savo vaiko mama. Taip pat pajuntame, kaip neadekvačiai reaguoja draugė, abejodama šios mamos meile vaikui ir piršdama patarimus jausti daugiau švelnumo ir atsidavimo – neva tai išspręs problemą. Draugei akivaizdžiai trūksta žinių. Beje, reikia paminėti, jog draugė vaikų dar neturi.

Tad pasigilinkime, kas iš tiesų yra žindymo aversija, kaip jos patyrimas paveikia moters savęs, kaip mamos, vertinimą, ir ką reikėtų prisiminti, kad nepaskubėtume pasmerkti savęs (arba kitų mamų) dėl patiriamos žindymo aversijos. 

Kas vadinama žindymo aversija?

Žindymo aversija – tai toks reiškinys, kai žindymas kelia nemalonius jutimus, mintis, emocijas, kuriuos lydi susierzinimas ir pyktis, nepaisant to, jog savo tikslų ir nuostatų lygmeniu moterys žindymą nori tęsti. Patiriant žindymo aversiją, mamai būna labai sunku išlikti ramiai ir ji savo elgsena dažnai reaguoja panašiai, kaip į stiprų skausmą. Tačiau pojūčiai yra kitokie, nei tiesiog skausmas ar didelis fizinis jautrumas, nors kartais šie jausmai iš tiesų yra lydimi ir krūtų pajautrėjimo, skausmingo žindymo, kai atrodo, kad speneliai svyla ar dega.

Dėl žindymo aversijos metu pasireiškiančių fizinių ir psichologinių potyrių žindyti darosi atgrasu, fiziškai nepakeliama ir reikia milžiniškų pastangų iškęsti kiekvieną vaikelio pažindymą. Žindymo aversiją lydi jausmas, kad kūnas yra prievartaujamas, todėl kartais moterys stengiasi tiesiog atsiriboti nuo žindymo metu kylančių pojūčių ir įsivaizduoja, kad tada jos yra tiesiog krūtys, atliekančios pieno tiekimo funkciją.

Žindymo aversiją kiekviena mama jaučia vis kitaip, savitai, todėl nėra vienintelio tikslaus jos apibūdinimo. Vis dėlto yra ir visoms bendrų požymių.  Moterys sako jaučiančios labai stiprų norą, kad vaikelis atsitrauktų ir nežįstų. Jos tarsi nebegali savęs kontroliuoti – kūnas instinktyviai siekia atsitraukti, ir nors žindymą tęsti norisi, tačiau tik didžiulėmis valios pastangomis tai pavyksta. Moterys dažnai sako, kad žindymo pabaigos laukia sukandusios dantis, o kartais ir įsikandusios antklodę ar pagalvę. Jos jaučia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą, spenelių skausmą, nerimą, norą tiesiog pabėgti. Iš visų žindymo aversijos metu minimų potyrių pykčio emocija apibūdinama kaip stipriausia. Patiriant stiprią žindymo aversiją erzulys ir noras atstumti vaiką gali lydėti ne tik paties žindymo metu, bet ir kitose situacijose.

Žindymo aversija ištinka įvairaus amžiaus, įvairių etninių grupių, skirtingos šeimyninės padėties, bet kurio išsilavinimo lygio moteris visame pasaulyje. Kai kurių tyrimų duomenimis, ją patiria net 70 proc. žindančių moterų. Vienoms ji pasireiškia kiekvieno žindymo metu, kitoms – tik kartais, dar kitoms – tam tikru paros metu arba konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, labai pavargus ar tam tikromis menstruacijų ciklo dienomis. Pastebėta, kad kuo vaikelis didesnis, tuo didesnė ir žindymo aversijos tikimybė.

Mokslininkai išskiria keletą veiksnių, kurie skatina pasireikšti arba sustiprina žindymo aversijos požymius: naujas nėštumas, mėnesinių atsinaujinimas, tandeminis žindymas, stresas, emocinė trauma, sunkias emocijas keliantys įvykiai, psichologinės ir / arba fizinės autonomijos stoka, nuovargis, fizinis išsekimas, poilsio stoka, trumpas liežuvio pasaitėlis. Atkreipkite dėmesį, kad tarp minimų veiksnių nėra švelnumo, atsidavimo ar meilės stokos, kaip bandė kvestionuoti mano minimos klientės draugė.

Emocijų ir jausmų karuselėje

Išgyventi žindymo aversiją yra labai sunku ne vien fiziškai ir ne tik paties žindymo metu – ji paveikia ir moters psichiką. Dėl prieštaringų minčių motinos galvoje kyla sumaištis. Viena, lydi stiprus noras, kad vaikas atsitrauktų, ir jausmas, jog neįmanoma to kontroliuoti. Bet kartu išlieka troškimas vaikui suteikti tai, ko jam tuo metu reikia – žindymą. Mamos dažnai pasako: „Aš myliu savo vaiką, o jei myliu, tai negaliu ant jo pykti ir turiu jausti tik džiaugsmą, kad žindomas jis gauna tai, ko jam reikia”, „Aš privalau ne tik žindyti savo vaikelį, bet ir mėgautis bei džiaugtis tuo.” Jos buvo įsitikinusios, kad žindymas turi džiuginti, o štai dabar taip nėra.     

Mamos, išgyvenančios žindymo aversiją, patiria visą paletę nesmagių jausmų: nuo apmaudo ant likimo iki savęs pačios kaltinimo – kad žindymas pasidaręs toks atgrasus ir nemalonus, kad stengiasi vengti vaikelio ir sąlyčio su juo, retina ir trumpina žindymus arba, kad stengiasi vaiką nujunkyti ar nujunko. Dažnai prieš tai jos būna jau daug kartų bandžiusios susiimti, perlipti per save, ištverti, iškęsti, tačiau visos pastangos veda į dar didesnę frustraciją, nes nepavyksta tų nemalonių pojūčių išvengti, jie lieka ir nuo motinos valios nepriklauso. Kartais žindymo aversiją patiriančios moterys žindymo užbaigimą prilygina visos motinystės nesėkmei ir jaučiasi esančios blogos, netikusios mamos.

Moteris, patirianti žindymo aversiją, išgyvena vidinį konfliktą. Vienu metu jai ir norisi tęsti žindymą, kaip savo meilės vaikui išraišką, ir net purto nuo minties, kad vėl laukia visi baisūs žindymo aversijos pojūčiai. Kartu kyla ir pyktis ant vaiko dėl to, ko jis prašo, ir noras suteikti jam tai, ko jis geidžia. Moteris mąsto ir nori vienaip (vaiką priglausti ir žindyti), o negalėdama to kontroliuoti elgiasi arba norėtų pasielgti kitaip (vaiką atstumti). Nuolatinė neurozė gali stipriai paveikti ne tik moters pačios savęs, kaip mamos, suvokimą ir vertinimą, bet ir jos ryšį su vaiku.

Mamos dažnai nedrįsta kalbėti apie žindymo aversiją, garsiai įvardyti to nemalonaus jausmo, kurį patiria arba bijo pasakyti, kad jaučia atgrasumą žindymui, kadangi atsiranda manančių, jog žindymo aversijos jautimas yra psichinė problema arba nemeilė vaikui, motyvacijos žindyti stoka. Moterys jaučiasi siaubingos mamos, kad gali patirti tokius priešiškus jausmus savo vaikui žindymo metu. Jos pyksta ant savęs, jaučiasi nenormalios, kad tai patiria. Yra labai negera jausti pyktį savo mažam vaikui, bet šios emocijos kyla instinktų lygmenyje ir yra beveik nesuvaldomos, nuo pačios moters tarsi nepriklausančios.

Žindymo aversija emociškai yra labai sunkiai pakeliama, ji pavagia viską, ką iki tol gražaus ir jaukaus teikė žindymas. Visą tai užgožia vienintelis noras, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, o kartu ir didelė kaltė, kad taip jaučiamasi. Taigi, kai žindymo kelionėje moterys susiduria su žindymo aversija, gali kilti jausmai, panašūs į gedėjimo – ateina suvokimas, kad kažkas, kas buvo labai gera ir gražu, kas teikė džiaugsmą ir malonumą, baigėsi ir niekada nebegrįš. Moteris dažnai patiria liūdesį ir nusivylimą. Ji nori priglausti, myluoti, liesti vaikelį, bet ima jo vengti, kadangi fizinis sąlytis su vaiku primena jam apie galimybę pažįsti. Moteris pradeda jausti stiprų nerimą, kaip žindymo aversija paveiks jos ir vaikelio santykius, jų tarpusavio emocinį ryšį.

Žindymo aversijos išgyvenimai veikia moters savęs vertinimą. Moters, kaip mamos, identitetas yra labai svarbus psichologinei jos savijautai ir pasitikėjimui savimi. Neigiamas savęs vertinimas dėl žindymo sunkumų gali lemti bendrą savęs, kaip mamos, ir savo motinystės nuvertinimą, o tai gali kelti motinystės sunkumų ir vėliau, žindymui jau pasibaigus. Teigiamas savęs vertinimas žindant, priešingai, gali padidinti pasitikėjimą savimi kaip mama. Taigi labai svarbu laiku sustoti ir sąmoningai į viską pažvelgti, įsisąmoninti, kiek, iš tiesų, mama yra atsakinga už tai, kad patiria žindymo aversiją. Jei padarė viską, ką gali, jei išsamiai apsvarstė tolesnius pasirinkimus, vadinasi gali būti rami, kad apgynė tiek vaikelio, tiek savo interesus, atsižvelgdama į judviejų gerovę ir poreikius.

Būkime lanksčios ir pasiruošusios netikėtumams bei iššūkiams

Dabar mes nežinome, ką mums paruošusi ateitis, kokių iššūkių sulauksime, kiek resursų turėsime juos įveikti, todėl būtų neteisinga šimtu procentu tvirtinti, kad tikrai įgyvendinsime savo tikslą ar pasieksime svajonę. Dažnai mamos tik gimus vaikeliui jau nusprendžia, kad žindys tol, kol vaikas norės. Jos didžiuojasi tokiu savo sprendimu ir džiaugiasi savimi, stebisi, kodėl kitos mamos to nedaro, kartais jas ir smerkia. Tačiau mes niekada nežinome, su kokiais sunkumais susidursime. Būna mamų, kurios nebegali žindyti, nes vartoja su žindymu nesuderinamus vaistus. Pastaruoju atveju moterys nekaltina savęs, jos liūdi ir išgedi žindymo netektį, tačiau savęs, kaip motinos, už tai nenuvertina. Būna moterų, kurios nebežindo, nes beprotiškai pavargo ar emociškai išseko. Būna mamų, kurios nebežindo, nes pradeda eiti į darbą. Tų „būna” yra visokiausių, tad ir mes turime teisę turėti savo „būna“, kai ištinka didžiulė žindymo aversija, kuri man, kaip mamai, sukelia tokio masto neigiamus potyrius ir emocijas, jog daro santykiams su vaikeliu daug didesnę žalą, nei žindymo nutraukimas.

Svarbu suprasti, kad mes galime ir turime teisę neišpildyti sau pačioms sukeltų lūkesčių ir savęs nesmerkti. Prisiminkime, kad esame tokia ne viena – daugybė mamų tai patiria. Ir kad esame dėl to nekaltos. Būtina ieškoti, kas galėtų palaikyti, pasidalinti panašia patirtimi. Labai svarbu nesijausti vienišai.

Svarstant, ar atsiradus žindymo aversijai žindymą nutraukti, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsvers psichologinės žalos vaikui.

Išgyvendamos žindymo aversiją privalome palaikyti pačios save

Vėl ir vėl priminkime sau, kad žindymo aversija nuo mūsų meilės vaikui ar pastangų nepriklauso ir jokiu būdu negalima savęs vertinti pagal tai, ar ją patiriu, ar ne. Kai žindymas pasidaro stresą keliančiu motinystės veiksniu, nereikia pradėti vertinti visos motinystės tik per žindymo prizmę. Ieškokime, kokie kiti dalykai mums yra malonūs ir suteikia džiaugsmo būnant su vaiku, akcentuokime juos. Kad ir koks nuostabus dalykas yra žindymas, nesuabsoliutinkime jo, siekdamos ryšio su vaikeliu. Ryšį kuria daugelis dalykų, ne tik žindymas. Puoselėkime tuos kitus būdus. Nedarykime mąstymo klaidos – viskas arba nieko, jei žindymo procesas kelia sunkumų, nepradėkime apskritai visko vertinti tik tamsiomis spalvomis.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas @issipildymas.motinysteje

MAMŲ ISTORIJOS.

KŪDIKIS. Pilvuką užpuolė diegliai – kaip juos išvaryti. Žuvų taukai: itin svarbūs nėštumo metu ir žindant. Kad būsimam vaikeliui nepritrūktų geležies.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Vitamino D poveikis vaikų imuninei sistemai. Vaikiški akinių rėmeliai. Viskas, ką reikia žinoti apie juos.

SVEIKA MITYBA. Vaisiai ir uogos kūdikio meniu. Vaiko mityba – svarbu ir maisto produktai, ir režimas. Vanduo – geriausias vasaros gėrimas.

VASAROS PAVOJAI. Vabzdžių įkandimai ir įgėlimai – ką daryti nukentėjus? Net nedidele žaizdele reikia tinkamai pasirūpinti. Kad vasaros malonumai netaptų pavojingi.

VASAROS LIGOS. Vasarinė sloga – ne tokia paprasta, kaip atrodo. Kaip išvengti vasarinių žarnyno infekcijų.

MAMYTĖ. Makšties uždegimai: kai priežastys glūdi organizme. Psichologė K. Tarnauskienė Patiriu žindymo aversiją. Kaip padėti sau?

VERTA ŽINOTI. Gydytojas A. Vingras Pykinimas kelionėje (jūros liga)

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2022 metų vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Viskas, kas vyksta mūsų kūne – ne be priežasties. Žindymo aversijos sukeliami pojūčiai yra signalas, kad kažką reikia keisti. Kai išanalizuojame, kas būtent mums labiausiai skatina atsirasti žindymo aversiją ir ją sustiprina, tada galima bandyti ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ne visada pavyksta žindymo aversijos visiškai išvengti ir ją panaikinti, tačiau tikrai įmanoma, kad ji sumažėtų ir būtų lengviau pakeliama.

Galimi keli žindymo pokyčių variantai, kurie galėtų padėti. Kadangi žindymo aversijos priežasčių yra kelios ir jos gali būti skirtingos, o ir aversijos požymiai kiekvienai moteriai pasireiškia vis kitaip, tai nėra ir vienareikšmio atsakymo, kokį kelią rinktis. Daugeliui moterų žindymo aversijos pojūčiai gerokai blėsta, kai jos labiau pailsi, mažina žindymų skaičių ir krūtys spėja atsipalaiduoti nuo dažno jų dirginimo. Taip pat padeda galimybė užsiimti maloniomis veiklomis, kurios pakelia laimės hormonų lygį smegenyse ir atitinkamai sumažėja kūno jautrumas nemaloniems pojūčiams. Tačiau gali būti, kad net ir tai neduos pakankamo efekto ir moteris nuspręs vaikelį nujunkyti.

Žindymą palikti tokį, koks yra

Dažniausiai žindymo aversiją lemia ne vienas, o keli minėti veiksniai, kurie persipina tarpusavyje, veikdami vienas kitą, ir darosi sudėtinga suprasti, kuris iš jų yra esminis. Todėl siekiant sumažinti žindymo aversiją reikėtų atsižvelgti į visus veiksnius. Būtina:

– daugiau pailsėti. Kas jums yra poilsis? Ilsimės tada, kai atsipalaiduojame. Kas jums padeda atsipalaiduoti? Tik jūs galite atsakyti, koks poilsis jums yra geriausias, taip pat – koks poilsis auginant vaiką / vaikus jums yra įmanomas. Kai tai apgalvosite, pasikalbėkite su artimaisiais. Priminkite (pirmiausia sau pačiai!), kad jūsų poilsis svarbus ne tik jūsų, bet ir vaikelio bei visos šeimos gerovei. Pailsėjusi mama – rami mama. Rami mama – saugiai besijaučiantis vaikas ir laimingi aplinkiniai.

– daugiau pamiegoti. Iš kur imti papildomo miego? Kažką keisti nakties metu? O galbūt vaikelio pietų miegą išnaudoti ir savo miegui? Galbūt pamiegoti tada, kai kažkas iš artimųjų gali pabūti su vaiku? Nenaktinėti vakare ir eiti anksčiau miegoti naktį? O gal ryte perduoti atsibudusį vaikelį jo tėčiui ar kitam artimajam ir dar valandėlę numigti?

– rasti laiko pabūti vienumoje. Vienumoje pamažu atslūgsta visas chaosas, kuris įsisiautėja viduje esant šeimos įvykių, vaikų tarpusavio santykių ir buities darbų sūkuryje. Atslūgus tam vidiniam chaosui sugrįžta daugiau fizinės ir emocinės ramybės. Pamažu atsipalaiduojama. O tada ateina poilsis, kuris pakrauna mūsų energijos baterijas.

– rasti būdų reguliariai kuo labiau atpalaiduoti kūną. Moteris, patirdama žindymo aversiją, jaučia daug fizinės įtampos. Ta fizinė įtampa sumuojasi, kol jau pradeda rauti stogą. Būtina retsykiais tą įtampą iškrauti ir atpalaiduoti kūną. Kas jums padeda fiziškai išsikrauti? Bėgimas? Dviračio minimas? Kitas sportas? Fizinės įtampos iškrovimui tinkamiausias intensyvus sportas iki prakaito. Galite įsivaizduoti, kaip su prakaitu iš jūsų pasišalina streso hormonai.

– skirti laiko savirealizacijai. Net ir kelios minutės per dieną, ar kelios valandos per savaitę, skirtos jums prasmingai veiklai, kuri atneša kūrybinį įkvėpimą, gali stebuklingai pagerinti savijautą. Šio dalyko neatidėkite ateičiai, kai vaikelis paaugs, kai taps lengviau. Akivaizdu, kad to jūsų savijautai reikia jau dabar.

– dėmesio nukreipimas. Kai žindymas kelia nemalonius pojūčius, tam, kad laikas neprailgtų ir išvengtume didelio jų intensyvumo, stenkimės kažkur nukreipti dėmesį, kad bent kažkiek užsimirštume, jog žindome. Geriausia būtų jau prieš pradedant žindyti dėmesį sutelkti į kažką kitką ir stengtis išlaikyti, kol žindysite.

– pozityvumo akcentavimas. Kai stengiatės ištverti nemalonų žindymo procesą, pabandykite savyje žadinti mintis apie tai, kodėl žindyti yra gerai. Žindymo metu sutelkite gražiausius jausmus į vaikelį, stenkitės pajusti jam prieraišumą, švelnumą, džiaukitės juo. Jei jums pavyks, jūsų organizme išsiskirs daugiau hormono oksitocino ir tai sumažins nemalonų fizinį žindymo pojūtį.

– geriausios žindymo padėties atradimas. Patyrinėkite – galbūt žindymo metu esančių pojūčių intensyvumas priklauso nuo žindymo padėties? Gal žindymo aversija silpnesnė, kai žindote gulėdama, o gal, atvirkščiai, sėdėdama?

– keisti vaiko įprotį čiupinėti krūtis ir spenelį. Jei vaikelis įprato žįsdamas čiupinėti kitą krūtį ar spenelį ir tai stiprina žindymo aversijos pojūčius, stenkitės švelniai parodyti, kiek galima jus liesti, kol jums tai dar nesukelia diskomforto. Galbūt itin jautru, kai liečiamas, čiupinėjamas spenelis – tada pasiūlykite rankytę tiesiog laikyti ramiai ant krūties, pasakykite, kad jums skauda, kai čiupinėja spenelį. Jei vaikeliui sunku suprasti, tada atitraukite jo dėmesį nuo čiupinėjimo žaidžiant pirštukų žaidimus ar kažką kitą liečiant.

– rašykite žindymo dienoraštį. Žmogaus protas linkęs viską apibendrinti, atsižvelgdamas į emocinį krūvį, kuris tą akimirką vyrauja. Kai žindymas tiek kankina, jog atrodo išprotėsime, pradedame galvoti, kad jis visada kelia tik tokias emocijas ir su dar didesne baime laukiame kito žindymo. Tačiau, iš tiesų, žindymai ir jų metu kylantys pojūčiai kinta. Žindymo dienoraščio rašymas padeda suvokti, jog būna ir geresnių dienų, lengvesnių žindymo epizodų. Jis padeda surasti momentus, kada buvo lengviau ir taip įsitikinti, kad iš tiesų būna geriau bei išsiaiškinti kodėl.

Žindymą retinti

Atsiradus žindymo aversijai, ir ypač kai ji darosi nebepakenčiama, iškyla klausimas: ar kankintis ir bandyti ištverti, ar nutraukti? Kankinimasis, atrodo, veda į beprotybę ir kelia pyktį, o žindymo nutraukimas atrodo sunkiai įgyvendinamas.

Dažnai, esant stipriai žindymo aversijai, ir matant, kad poilsio galimybės yra mažos, o ir tikimybė sulaukti žindymo aversijos keliamų pojūčių palengvėjimo labai menka, moteris nusprendžia žindyti rečiau. Kartais iš tiesų būtent žindymų praretinimas labai gelbsti, nes ilgėja laiko tarpai, kai neliečiamos krūtys pailsi ir atėjus žindymo laikui nemalonūs pojūčiai būna lengvesni. Galimybė moteriai ilgiau turėti krūtis tik sau suteikia daugiau kūno autonomijos, kurios stoka, kaip jau minėjome, taip pat labai susijusi su žindymo aversija.

Natūralu, kad vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.

Jei žindymas, krūtų lietimas, čiupinėjimas, glaustymasis prie jų vaikeliui reiškia meilę, bandykite sukurti kitokį fizinį artumą, kuris jam taip pat sietųsi su meile, tačiau būtų mažiau dirginamos krūtys. Sodinkite vaikelį ant kelių, glostykite galvą, kasykite arba pamasažuokite nugarytę. Jei vaikas nori liesti jus, pasiūlykite, kad jis pats padarytų nugaros masažą mamai. Jei vis tik vaikeliui sunku susilaikyti nuo krūtinės čiupinėjimo, stenkitės linksmai nukreipti dėmesį, suvilioti kitkuo – gal pakutenti jį, pakviesti padūkti. Dūkti jiems patinka dar ir todėl, jog tai – taip pat fizinis kontaktas. Vaikai iš savo prigimties yra smalsūs ir todėl linkę nukreipti dėmesį net nuo to, kas malonu, į tai, kas nauja. Kai kurios mamos renkasi ne dėmesio nukreipimo, o pokalbio, paaiškinimo kelią, kai vaikeliui pasakoma, kad krūtinę skauda, krūtinė turi pailsėti, tam, kad pienukas galėtų ten atsirasti. Koks būdas bus veiksmingesnis, labai priklauso nuo vaikelio charakterio ir temperamento.

Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.

Žindymą užbaigti

Moterims, kurios patiria žindymo aversiją, kartais ji būna tokia nepakeliama, kad tenka žindymą baigti anksčiau, nei buvo planavusios. Sprendimą vaikelį nujunkyti nepasiekus savo tikslo žindyti ilgiau, moterys dažnai priima kaip asmeninę nesėkmę ir neretai išgyvena sunkias emocines būsenas, depresyvią nuotaiką.

Tam, kad nujunkymas sukeltų kuo mažiau emocinių padarinių mamai ir vaikui, svarbiausia kuo geriau tam pasiruošti. Nujunkymo sėkmė ir tai, kaip į viską reaguos vaikas, labai priklauso nuo mamos emocinės būsenos. Įvairius gyvenimo faktus ir procesus vaikai daugiausia vertina pagal tai, kokias emocijas išreiškia jų tėvai, ypač mama (nes pirmus kelerius metus santykis su mama yra glaudžiausias). Kada vaikas matys, jog mama rami, saugi, užtikrinta ir jam švelni, jis kur kas patikliau ir ramiau priims pokyčius.

Svarbu kaip įmanoma sąmoningiau įvertinti situaciją, būti švelniai sau ir save atjausti lygiai tiek pat, kiek užjaučiame vaikelį. Abu netekote to, kas jums buvo brangu ir svarbu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad žindymo aversijos, privertusios užbaigti žindymą, neįmanoma suplanuoti. Mes galime ir turime teisę neišpildyti savo pačių lūkesčių ir savęs nesmerkti. Prisiminkime, kad esate tokia ne viena – daugybė mamų tai patiria. Ir kad esame dėl to nekaltos. Būtina ieškoti, kas galėtų palaikyti, pasidalinti panašia patirtimi. Labai svarbu nesijausti vienišai.

Svarstant, ar atsiradus žindymo aversijai žindymą nutraukti, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsvers psichologinės žalos vaikui.

Jei nusprendėte žindymą užbaigti, tai geriausia padaryti kiek įmanoma nuosekliau, švelniau ir ramiau. Pradėkite nuo žindymo retinimo, kurį aprašėme anksčiau. Stebėkite save ir vaikelį. Kartais įvyksta džiugus atradimas, kad įgyvendinant žindymo retinimą, siekiant jį nutraukti, pamatome, kad retesnio žindymo pakanka tam, kad pasijustume geriau ir iki visiško žindymo nutraukimo spėjame dar gerokai nukeliauti. O jei vis tik priėjome žindymo pabaigą, tai supraskime, kad baigėsi tik žindymas, tačiau mamos ir vaiko meilės ryšys nesibaigs niekada, ir toliau puoselėkime jį visais įmanomais būdais, ir džiaukimės juo, nes tai viena iš didžiausių dovanų, kurias mums suteikė gyvenimas.

Pabaigai

Kad ir kurį pagalbos sau kelią pasirinksite, pirmiausia kruopščiai viską apgalvokite, susikurkite veiksmų planą, aptarkite su artimaisiais. Labai svarbu, kad visi būtų informuoti ir pasiektumėte vieningą sprendimą. Nuoseklumas yra būtinas. Taip pat labai svarbus tvirtas jūsų apsisprendimas. Jei nuspręsite eiti vienu keliu, o po to vėl ir vėl persigalvosite, tada vaikas jausis klaidinamas, nesaugus, sumažės jo pasitikėjimas mama, gali atsirasti nesaugus prieraišumas. Priėmus sprendimą ir jį kryptingai įgyvendinant pamažu ateina palengvėjimas. Svarbu suprasti, kad vaikui išreikšti savo meilę mes turim begalę būdų, kurti su juo santykį – taip pat.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.lt
Facebook Išsipildymas Motinystėje

Daugiau apie žindymo aversiją skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS.

SVEIKA MITYBA. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Sveiko maitinimo principai. Vanduo kūdikiui. Pirmosios daržovės kūdikio meniu.

PAVASARIO LIGOS. Vaikui skauda gerklę – peršalo, ar užklupo rimtesnė liga?  Geležies stokos anemija. Kaip gelbėtis nuo pavasarinės alergijos?

MAMYTĖ. Makšties disbiozė ir ką gali laktobakterijos. Psichologė Karolina Tarnauskienė Žindymo aversija – žindymo džiaugsmo vagis.   

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kas padeda atopinio dermatito kamuojamai odelei? Staiga užklupo viduriavimas – kodėl svarbu greičiau su juo susidoroti?

VERTA ŽINOTI. Kokie akinukai geriausiai apsaugo vaiko akis? Kaip netapti erkių taikiniu?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2022 metų pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Mamos nėra pasiruošusios tam, kad jas gali ištikti kažkas nemalonaus žindymo kelionėje, ypač tada, kai visi naujagimio ir kūdikio žindymo iššūkiai jau seniausiai įveikti, o vaikelis žindomas jau ne pirmus metus. Reklamose, knygose ir sveikatos priežiūros specialistų rengiamoje informacijoje žindymas piešiamas kaip ne tik didžiulę naudą, bet ir laimę teikiantis. Ten įprastai matome besišypsančią mamą ir patenkintą kūdikį.

Žindymo aversija pamažu iškilo į dienos šviesą kaip kartais pasitaikantis ilgalaikio žindymo siurprizas. Nepaisant to, kad nemažai motinų ją patiria, vis dėlto, susidūrusios pirmą kartą, dažniausiai nesupranta, kas joms darosi, nes dar net negirdėjo apie šį reiškinį. Taigi būtina apie tai kalbėti – kad kuo daugiau moterų suprastų, kas vyksta, mokėtų atpažinti žindymo aversiją bei gebėtų ją ramiai priimti ir sėkmingai tą sunkų laiką išgyventi. Pasiruošimas tokiems iššūkiams padeda pasiekti geresnių rezultatų.

Kas tai?

Žindymo aversija – tai toks reiškinys, kai žindymas kelia nemalonius jutimus, mintis, emocijas, kuriuos lydi susierzinimas ir pyktis, nepaisant to, jog savo tikslų ir nuostatų lygmeniu moterys žindymą nori tęsti. Ją patiriant žindymo metu, mamai būna labai sunku išlikti ramiai ir ji savo elgsena dažnai reaguoja panašiai kaip į stiprų skausmą. Tačiau pojūčiai yra kitokie nei tiesiog skausmas ar didelis fizinis jautrumas, nors kartais šie jausmai iš tiesų yra lydimi ir krūtų pajautrėjimo, skausmingo žindymo, kai atrodo, kad speneliai svyla ar dega.

Žindymo aversijos metu pasireiškiantys fiziniai ir psichologiniai potyriai žindymą daro atgrasiu, fiziškai nepakeliamu ir reikia milžiniškų pastangų iškęsti kiekvieną vaikelio pažindymą. Žindymo aversiją lydi jausmas, kad kūnas yra prievartaujamas, todėl kartais moterys stengiasi tiesiog atsiriboti nuo žindymo metu kylančių pojūčių ir įsivaizduoja, kad tada jos yra tiesiog krūtys, atliekančios pieno tiekimo funkciją.

Žindymo aversiją kiekviena mama jaučia vis kitaip, savitai, todėl nėra vienintelio tikslaus jos apibūdinimo. Vis dėlto yra ir visoms bendrų požymių.  Moterys sako jaučiančios labai stiprų norą, kad vaikelis atsitrauktų ir nežįstų. Jos tarsi nebegali savęs kontroliuoti – kūnas instinktyviai siekia atsitraukti, ir nors žindymą tęsti norisi, tačiau tik didžiulėmis valios pastangomis tai pavyksta. Moterys dažnai sako, kad žindymo pabaigos laukia sukandusios dantis, o kartais ir įsikandusios antklodę ar pagalvę. Jos jaučia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą, spenelių skausmą, nerimą, norą tiesiog pabėgti. Iš visų žindymo aversijos metu minimų potyrių pykčio emocija apibūdinama kaip stipriausia. Erzulys ir noras atstumti vaiką gali lydėti ne tik paties žindymo metu, bet ir kitose situacijose.

Žindymo aversija ištinka įvairaus amžiaus, įvairių etninių grupių, skirtingos šeimyninės padėties, bet kurio išsilavinimo lygio moteris visame pasaulyje. Kai kurių tyrimų duomenimis, ją patiria net 70 proc. žindančių moterų. Vienoms ji pasireiškia kiekvieno žindymo metu, kitoms – tik kartais, dar kitoms – tam tikru paros metu arba konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, labai pavargus ar konkrečiomis menstruacijų ciklo dienomis. Pastebėta, kad kuo vaikelis didesnis, tuo didesnė ir žindymo aversijos tikimybė.

Simptomai varijuoja nuo itin skausmingų iki visiškai beskausmių fizinį ir psichologinį pasibjaurėjimą keliančių pojūčių. Ne tik skirtingoms moterims jie pasireiškia savaip, bet ir ta pati moteris žindymo aversiją kaskart gali patirti kitaip. Jos intensyvumas priklauso nuo žindymo dažnumo ir trukmės bei įvairių kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, paros laiko, – būdinga, kad stipriausiai žindymo aversija pasireiškia vakare, o naktį ir ryte ji būna silpnesnė.

Žindymo aversija ar nuovargis, nebenoras žindyti?

Pasitaiko, kad moterys žindymo aversiją painioja su nuovargiu, autonomijos stoka – kai atrodo, jog visas jų gyvenimas pavirto vien žindymu, tik su pertraukomis higienos ir buities reikalams. Tačiau žindymo aversijai būdingi pojūčiai skiriasi nuo tų, kurie kyla iš nuovargio, kai moteris norėtų tik pailsėti nuo žindymo.              

Žindymo aversija nėra ir tiesiog nenoras žindyti. Priešingai, daug ją patiriančių motinų norėtų žindymą tęsti, kaip buvo suplanavusios ir svajojusios. Tačiau ištikus žindymo aversijai to nebepajėgia daryti. Tokiais atvejais moterys išgyvena neurozę – du vienas kitam prieštaraujančius poreikius: savo protu, vertybėmis, sprendimais žindyti jos nori, tačiau fiziškai ir psichologiškai nepajėgia. Akimirkomis, kai nežindo, jos vis ryžtasi žindymą tęsti, bet žindymo metu jaučiant tuos pačius nemalonumus sugrįžta impulsas atstumti vaiką.

Mamos žindymo aversiją kartais painioja su jausmu, kad apskritai žindymas neteikia joms malonumo, bet priešingai, po patirtų žindymo bėdų, mokantis žindyti, vaikeliui nuolat kabant ant krūties, žindymas asocijuojasi labiau su darbu, pareiga, varginančia veikla, o ne su malonumu. Tačiau tai taip pat nėra žindymo aversija. Tos moterys, kurios tikrai patyrė žindymo aversiją, iki to laiko irgi turėjo žindymo problemų, sunkumų, patyrė bemieges naktis ir nuovargį vaikeliui beveik nuolat prašant žįsti. Išgyvenusios tikrąją žindymo aversiją jos drąsiai galės sakyti, kad anksčiau patirti dalykai dar nebuvo žindymo aversija. Žindymo aversijos pojūčiai sunkiai supainiojami su kažkuo kitu.

Žindymo aversijos priežastys

Mokslas jau keliolika metų tyrinėja žindymo aversiją, tačiau priežastys vis dar nėra tiksliai nustatytos. Mokslininkai dirba ta kryptimi, keldami įvairias hipotezes ir jas tikrindami. Toliau aptarsime veiksnius, kurie skatina pasireikšti arba sustiprina žindymo aversijos požymius.

– Naujas nėštumas. Pastojus smarkiai keičiasi hormonų balansas organizme ir tai lemia žindymo pojūčių kitimą. Daugybė moterų tęsia savo esamo vaikelio žindymą pastojusios ir tai nesukelia jokių padarinių, tačiau kai kurios patiria žindymo aversiją. Kartais žindymo aversija nėštumo metu gali būti tokia nemaloni ir kankinanti, jog kyla mintys, kad moteris apskritai nepajėgs žindyti naujojo žmogučio, kurio dabar laukiasi.

– Mėnesinių atsinaujinimas. Žindymo pojūčiai siejasi su hormonų įtaka moters kūnui, todėl labai dažnai žindymo aversija atsiranda tada, kai atsinaujina menstruaciniai ciklai. Tokiu atveju moterys pastebi, jog nemalonūs pojūčiai vargina ne nuolat, bet tik tam tikru ciklo metu. Kai žindymo aversija susijusi su hormoniniais pokyčiais organizme, dažniausiai pojūčiai yra skausmingi, nes krūtys pajautrėja, speneliai patinsta, parausta.

– Tandeminis žindymas. Vienas iš veiksnių, didinančių tikimybę patirti žindymo aversiją, yra tandeminis žindymas. Žindymo aversija tandeminio žindymo metu dažniausiai pasireiškia tada, kai jau nėštumo metu žindymas kėlė nemalonius pojūčius.

– Stresas, emocinė trauma, sunkias emocijas keliantys įvykiai. Žindymo aversija pasireiškia tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu lygmeniu. Didelis stresas, skaudūs įvykiai gali sukelti didelį šoką, dėl kurio organizmas išsibalansuoja ir atsiranda pojūčiai, kurių nebuvo – tarp jų žindymo aversija, pajautrėję speneliai, sustiprėjęs nervinis dirglumas.

– Psichologinės ir / arba fizinės autonomijos stoka. Gali nutikti taip, kad mama pradeda jausti, jog jai tenka patirti per daug stimuliacijos būnant su vaiku / vaikais. Tai apima ir psichinę (nuolatiniai pokalbiai, klausimai–atsakymai, nuolatinis dėmesys vaikui / vaikams, siekiant išlaikyti jiems saugią aplinką ir pan.), ir fizinę (nuolatinis vaikelio nešiojimas, vedžiojimas už rankos, prilaikymas, miegojimas šalia, vaikelio sėdėjimas ant kelių, žindymas ir panašiai) sritis. Esant autonomijos stokai ir jaučiant tą fizinį ir / ar psichinį perdirginimą moteris pradeda nepakęsti, kai ją liečia, čiupinėja, ypač kai tie pojūčiai yra krūtinės srityje.

– Nuovargis, fizinis išsekimas, poilsio stoka. Žindymo aversija dažniau pasireiškia moterims, kurioms trūksta poilsio, miego, visavertės mitybos. Tuomet ir moters kūnas stokoja maisto medžiagų ir poilsio, o tai gali grėsti išsekimu – žvelgiant iš fiziologinės perspektyvos, žindymo aversijos pojūčiai galbūt siunčia signalą nustoti žindyti.

– Praeities psichologinės traumos ir esami psichikos sutrikimai. Labai retais atvejais pasitaiko, kad žindymo aversiją moterys patiria nuo pat vaikelio gimimo ir ji nesisieja nei su hormoniniais pokyčiais (nes žindymo pradžioje dėl hormonų padidėjus spenelių jautrumui žindymas yra skausmingesnis, tačiau vėliau skausmingi pojūčiai išnyksta), nei su natūraliais žindymo iššūkiais. Tokiu atveju mama jaučia, kad ji tiesiog nepajėgia to daryti, ji negali pakelti pojūčio, kad šis mažas žmogus kažką iš jos kūno ima, būna sunku patirti nuolatinį fizinį sąlytį su kitu. Tokio pobūdžio žindymo aversija gali sietis su gyvenime patirta seksualine prievarta, smurtu, valgymo sutrikimais, esant kai kuriems psichikos sutrikimams.

– Trumpas liežuvio pasaitėlis. Kartais žindymo aversijos metu skausmą sukelia blogas kūdikio prigludimas prie krūties, nes per trumpas jo liežuvio pasaitėlis. Tokiais atvejais nemalonūs pojūčiai žindant pasireiškia jau pačioje pradžioje.

– Žindymas pagal poreikį. Daugumos žindymo aversiją patiriančių moterų vaikai jau yra 2–3 metų amžiaus, taigi tikrai valgo ir kitokį maistą, tačiau vis dar žindomi pagal poreikį – kaskart, kai vaikelis užsinori. Tai skatina atsirasti arba sustiprina žindymo aversiją, kadangi toks dažnas žindymas lemia ir dažnesnį fizinį sąlytį su vaiku.

Žindymo aversija – iššūkis, kurį galima įveikti

Viskas, kas vyksta mūsų kūne – ne be priežasties. Žindymo aversijos sukeliami pojūčiai yra signalas, kad kažką reikia keisti. Kai išanalizuojame, kas būtent mums labiausiai skatina atsirasti žindymo aversiją ir ją sustiprina, tada galima bandyti ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ne visada pavyksta žindymo aversijos visiškai išvengti ir ją panaikinti, tačiau tikrai įmanoma, kad ji sumažėtų ir būtų lengviau pakeliama. Pagalbos sau galimybes aptarsime kitame žurnalo numeryje.

 *  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko ir Karolinos Tarnauskienės knygą „Kūdikio žindymas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius! Septintoji knygos laida papildyta penkiais naujais skyriais.

Daugiau apie knygą ir autorius: www.zindyk.lt

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Facebook: Išsipildymas Motinystėje