„Kai žindau vaikelį ir patiriu žindymo aversiją yra taip sunku tai ištverti, kad, rodos, aptemsta protas. Jaučiu, kaip imu nekęsti ir vaiko, ir savęs. Kažkur dingsta meilė ir švelnumas. Norisi nusiplėšti krūtis ir pabėgti. Jaučiuosi pati blogiausia mama. Nesuvokiu, kaip galiu tai jausti savo vaikui. Kodėl kitos žindo ir tuo mėgaujasi, o mane net purto nuo minties apie tai? Vis svarstau, ką darau ne taip? Jaučiuosi nevykėlė mama. Bandžiau apie tai papasakoti draugei – jai atrodė, kad nepakankamai myliu savo vaiką. Ji man pasakė, kad turiu pasistengti jausti daugiau švelnumo ir atsidavimo jam. Gal tikrai jo nemyliu?“ – tai žodžiai mano klientės, kuri išgyveno labai stiprią žindymo aversiją.
Mano klientė davė sutikimą pasidalinti šiuo jos pavyzdžiu. Manau, jis puikiai iliustruoja, kaip jaučiasi ir su kokiu kitų požiūriu susiduria mamos, kurias ištinka žindymo aversija. Vien šiame trumpame mamos pasidalinime mes matome jos labai sunkius jausmus vertinant save kaip mamą – jaučiuosi pati blogiausia mama, nevykėlė mama, galbūt nemylinti savo vaiko mama. Taip pat pajuntame, kaip neadekvačiai reaguoja draugė, abejodama šios mamos meile vaikui ir piršdama patarimus jausti daugiau švelnumo ir atsidavimo – neva tai išspręs problemą. Draugei akivaizdžiai trūksta žinių. Beje, reikia paminėti, jog draugė vaikų dar neturi.
Tad pasigilinkime, kas iš tiesų yra žindymo aversija, kaip jos patyrimas paveikia moters savęs, kaip mamos, vertinimą, ir ką reikėtų prisiminti, kad nepaskubėtume pasmerkti savęs (arba kitų mamų) dėl patiriamos žindymo aversijos.
Kas vadinama žindymo aversija?
Žindymo aversija – tai toks reiškinys, kai žindymas kelia nemalonius jutimus, mintis, emocijas, kuriuos lydi susierzinimas ir pyktis, nepaisant to, jog savo tikslų ir nuostatų lygmeniu moterys žindymą nori tęsti. Patiriant žindymo aversiją, mamai būna labai sunku išlikti ramiai ir ji savo elgsena dažnai reaguoja panašiai, kaip į stiprų skausmą. Tačiau pojūčiai yra kitokie, nei tiesiog skausmas ar didelis fizinis jautrumas, nors kartais šie jausmai iš tiesų yra lydimi ir krūtų pajautrėjimo, skausmingo žindymo, kai atrodo, kad speneliai svyla ar dega.
Dėl žindymo aversijos metu pasireiškiančių fizinių ir psichologinių potyrių žindyti darosi atgrasu, fiziškai nepakeliama ir reikia milžiniškų pastangų iškęsti kiekvieną vaikelio pažindymą. Žindymo aversiją lydi jausmas, kad kūnas yra prievartaujamas, todėl kartais moterys stengiasi tiesiog atsiriboti nuo žindymo metu kylančių pojūčių ir įsivaizduoja, kad tada jos yra tiesiog krūtys, atliekančios pieno tiekimo funkciją.
Žindymo aversiją kiekviena mama jaučia vis kitaip, savitai, todėl nėra vienintelio tikslaus jos apibūdinimo. Vis dėlto yra ir visoms bendrų požymių. Moterys sako jaučiančios labai stiprų norą, kad vaikelis atsitrauktų ir nežįstų. Jos tarsi nebegali savęs kontroliuoti – kūnas instinktyviai siekia atsitraukti, ir nors žindymą tęsti norisi, tačiau tik didžiulėmis valios pastangomis tai pavyksta. Moterys dažnai sako, kad žindymo pabaigos laukia sukandusios dantis, o kartais ir įsikandusios antklodę ar pagalvę. Jos jaučia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą, spenelių skausmą, nerimą, norą tiesiog pabėgti. Iš visų žindymo aversijos metu minimų potyrių pykčio emocija apibūdinama kaip stipriausia. Patiriant stiprią žindymo aversiją erzulys ir noras atstumti vaiką gali lydėti ne tik paties žindymo metu, bet ir kitose situacijose.
Žindymo aversija ištinka įvairaus amžiaus, įvairių etninių grupių, skirtingos šeimyninės padėties, bet kurio išsilavinimo lygio moteris visame pasaulyje. Kai kurių tyrimų duomenimis, ją patiria net 70 proc. žindančių moterų. Vienoms ji pasireiškia kiekvieno žindymo metu, kitoms – tik kartais, dar kitoms – tam tikru paros metu arba konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, labai pavargus ar tam tikromis menstruacijų ciklo dienomis. Pastebėta, kad kuo vaikelis didesnis, tuo didesnė ir žindymo aversijos tikimybė.
Mokslininkai išskiria keletą veiksnių, kurie skatina pasireikšti arba sustiprina žindymo aversijos požymius: naujas nėštumas, mėnesinių atsinaujinimas, tandeminis žindymas, stresas, emocinė trauma, sunkias emocijas keliantys įvykiai, psichologinės ir / arba fizinės autonomijos stoka, nuovargis, fizinis išsekimas, poilsio stoka, trumpas liežuvio pasaitėlis. Atkreipkite dėmesį, kad tarp minimų veiksnių nėra švelnumo, atsidavimo ar meilės stokos, kaip bandė kvestionuoti mano minimos klientės draugė.
Emocijų ir jausmų karuselėje
Išgyventi žindymo aversiją yra labai sunku ne vien fiziškai ir ne tik paties žindymo metu – ji paveikia ir moters psichiką. Dėl prieštaringų minčių motinos galvoje kyla sumaištis. Viena, lydi stiprus noras, kad vaikas atsitrauktų, ir jausmas, jog neįmanoma to kontroliuoti. Bet kartu išlieka troškimas vaikui suteikti tai, ko jam tuo metu reikia – žindymą. Mamos dažnai pasako: „Aš myliu savo vaiką, o jei myliu, tai negaliu ant jo pykti ir turiu jausti tik džiaugsmą, kad žindomas jis gauna tai, ko jam reikia”, „Aš privalau ne tik žindyti savo vaikelį, bet ir mėgautis bei džiaugtis tuo.” Jos buvo įsitikinusios, kad žindymas turi džiuginti, o štai dabar taip nėra.
Mamos, išgyvenančios žindymo aversiją, patiria visą paletę nesmagių jausmų: nuo apmaudo ant likimo iki savęs pačios kaltinimo – kad žindymas pasidaręs toks atgrasus ir nemalonus, kad stengiasi vengti vaikelio ir sąlyčio su juo, retina ir trumpina žindymus arba, kad stengiasi vaiką nujunkyti ar nujunko. Dažnai prieš tai jos būna jau daug kartų bandžiusios susiimti, perlipti per save, ištverti, iškęsti, tačiau visos pastangos veda į dar didesnę frustraciją, nes nepavyksta tų nemalonių pojūčių išvengti, jie lieka ir nuo motinos valios nepriklauso. Kartais žindymo aversiją patiriančios moterys žindymo užbaigimą prilygina visos motinystės nesėkmei ir jaučiasi esančios blogos, netikusios mamos.
Moteris, patirianti žindymo aversiją, išgyvena vidinį konfliktą. Vienu metu jai ir norisi tęsti žindymą, kaip savo meilės vaikui išraišką, ir net purto nuo minties, kad vėl laukia visi baisūs žindymo aversijos pojūčiai. Kartu kyla ir pyktis ant vaiko dėl to, ko jis prašo, ir noras suteikti jam tai, ko jis geidžia. Moteris mąsto ir nori vienaip (vaiką priglausti ir žindyti), o negalėdama to kontroliuoti elgiasi arba norėtų pasielgti kitaip (vaiką atstumti). Nuolatinė neurozė gali stipriai paveikti ne tik moters pačios savęs, kaip mamos, suvokimą ir vertinimą, bet ir jos ryšį su vaiku.
Mamos dažnai nedrįsta kalbėti apie žindymo aversiją, garsiai įvardyti to nemalonaus jausmo, kurį patiria arba bijo pasakyti, kad jaučia atgrasumą žindymui, kadangi atsiranda manančių, jog žindymo aversijos jautimas yra psichinė problema arba nemeilė vaikui, motyvacijos žindyti stoka. Moterys jaučiasi siaubingos mamos, kad gali patirti tokius priešiškus jausmus savo vaikui žindymo metu. Jos pyksta ant savęs, jaučiasi nenormalios, kad tai patiria. Yra labai negera jausti pyktį savo mažam vaikui, bet šios emocijos kyla instinktų lygmenyje ir yra beveik nesuvaldomos, nuo pačios moters tarsi nepriklausančios.
Žindymo aversija emociškai yra labai sunkiai pakeliama, ji pavagia viską, ką iki tol gražaus ir jaukaus teikė žindymas. Visą tai užgožia vienintelis noras, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, o kartu ir didelė kaltė, kad taip jaučiamasi. Taigi, kai žindymo kelionėje moterys susiduria su žindymo aversija, gali kilti jausmai, panašūs į gedėjimo – ateina suvokimas, kad kažkas, kas buvo labai gera ir gražu, kas teikė džiaugsmą ir malonumą, baigėsi ir niekada nebegrįš. Moteris dažnai patiria liūdesį ir nusivylimą. Ji nori priglausti, myluoti, liesti vaikelį, bet ima jo vengti, kadangi fizinis sąlytis su vaiku primena jam apie galimybę pažįsti. Moteris pradeda jausti stiprų nerimą, kaip žindymo aversija paveiks jos ir vaikelio santykius, jų tarpusavio emocinį ryšį.
Žindymo aversijos išgyvenimai veikia moters savęs vertinimą. Moters, kaip mamos, identitetas yra labai svarbus psichologinei jos savijautai ir pasitikėjimui savimi. Neigiamas savęs vertinimas dėl žindymo sunkumų gali lemti bendrą savęs, kaip mamos, ir savo motinystės nuvertinimą, o tai gali kelti motinystės sunkumų ir vėliau, žindymui jau pasibaigus. Teigiamas savęs vertinimas žindant, priešingai, gali padidinti pasitikėjimą savimi kaip mama. Taigi labai svarbu laiku sustoti ir sąmoningai į viską pažvelgti, įsisąmoninti, kiek, iš tiesų, mama yra atsakinga už tai, kad patiria žindymo aversiją. Jei padarė viską, ką gali, jei išsamiai apsvarstė tolesnius pasirinkimus, vadinasi gali būti rami, kad apgynė tiek vaikelio, tiek savo interesus, atsižvelgdama į judviejų gerovę ir poreikius.
Būkime lanksčios ir pasiruošusios netikėtumams bei iššūkiams
Dabar mes nežinome, ką mums paruošusi ateitis, kokių iššūkių sulauksime, kiek resursų turėsime juos įveikti, todėl būtų neteisinga šimtu procentu tvirtinti, kad tikrai įgyvendinsime savo tikslą ar pasieksime svajonę. Dažnai mamos tik gimus vaikeliui jau nusprendžia, kad žindys tol, kol vaikas norės. Jos didžiuojasi tokiu savo sprendimu ir džiaugiasi savimi, stebisi, kodėl kitos mamos to nedaro, kartais jas ir smerkia. Tačiau mes niekada nežinome, su kokiais sunkumais susidursime. Būna mamų, kurios nebegali žindyti, nes vartoja su žindymu nesuderinamus vaistus. Pastaruoju atveju moterys nekaltina savęs, jos liūdi ir išgedi žindymo netektį, tačiau savęs, kaip motinos, už tai nenuvertina. Būna moterų, kurios nebežindo, nes beprotiškai pavargo ar emociškai išseko. Būna mamų, kurios nebežindo, nes pradeda eiti į darbą. Tų „būna” yra visokiausių, tad ir mes turime teisę turėti savo „būna“, kai ištinka didžiulė žindymo aversija, kuri man, kaip mamai, sukelia tokio masto neigiamus potyrius ir emocijas, jog daro santykiams su vaikeliu daug didesnę žalą, nei žindymo nutraukimas.
Svarbu suprasti, kad mes galime ir turime teisę neišpildyti sau pačioms sukeltų lūkesčių ir savęs nesmerkti. Prisiminkime, kad esame tokia ne viena – daugybė mamų tai patiria. Ir kad esame dėl to nekaltos. Būtina ieškoti, kas galėtų palaikyti, pasidalinti panašia patirtimi. Labai svarbu nesijausti vienišai.
Svarstant, ar atsiradus žindymo aversijai žindymą nutraukti, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsvers psichologinės žalos vaikui.
Išgyvendamos žindymo aversiją privalome palaikyti pačios save
Vėl ir vėl priminkime sau, kad žindymo aversija nuo mūsų meilės vaikui ar pastangų nepriklauso ir jokiu būdu negalima savęs vertinti pagal tai, ar ją patiriu, ar ne. Kai žindymas pasidaro stresą keliančiu motinystės veiksniu, nereikia pradėti vertinti visos motinystės tik per žindymo prizmę. Ieškokime, kokie kiti dalykai mums yra malonūs ir suteikia džiaugsmo būnant su vaiku, akcentuokime juos. Kad ir koks nuostabus dalykas yra žindymas, nesuabsoliutinkime jo, siekdamos ryšio su vaikeliu. Ryšį kuria daugelis dalykų, ne tik žindymas. Puoselėkime tuos kitus būdus. Nedarykime mąstymo klaidos – viskas arba nieko, jei žindymo procesas kelia sunkumų, nepradėkime apskritai visko vertinti tik tamsiomis spalvomis.
Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje
Instagramas @issipildymas.motinysteje
