Nėštumo ir žindymo metu geležies reikia daugiau

Nėštumo metu moters organizme padidėja skysčių kiekis, taigi ir cirkuliuojančio kraujo tūris. Dėl suskystėjusio kraujo sumažėja hemoglobino dalis bendrame jo tūryje. Tai laikoma normaliu reiškiniu. Pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO), mažiausias normaliu laikomas hemoglobino kiekis nėštumo metu yra 110 g/l (ne nėščioms moterims – 120–140 g/l). Tačiau tolesnis hemoglobino kiekio sumažėjimas jau reiškia anemiją, o ši liga yra pavojinga moters sveikatai ir net gyvybei.

Dėl anemijos nėštumo metu atsiranda persileidimo, priešlaikinio gimdymo grėsmė, gali sulėtėti vaisiaus vystymasis, vaikui gresia mažakraujystė pirmaisiais gyvenimo metais. Kūdikystėje atsiradusi geležies stokos anemija gali lemti vaiko pažintinių funkcijų vystymosi sutrikimus, prastą mokymąsi, polinkį į nuovargį.

Nėštumo metu, kai vyksta intensyvi eritrocitų gamyba, itin svarbu, kad nepritrūktų geležies, reikalingos vaisiaus ir placentos kraujotakai. Pritrūkti geležies nėštumo metu gali dėl sumažėjusios jos absorbcijos iš virškinamojo trakto, dėl dažną nėščiąją kamuojančio pykinimo ir vėmimo, motorikos sutrikimo ar refliuksinio ezofagito. Šio mikroelemento kartu su krauju moteris netenka gimdymo metu ir jo atsargas reikia papildyti.

Pakankamas geležies kiekis žindymo metu svarbus ir pačiai mamai, nes kūdikis šio mikroelemento gauna iš motinos pieno. Be to, geležis padeda maitinančiai mamai greičiau atsigauti po gimdymo. Motinos pienas itin svarbus šio mikroelemento trūkumo prevencijai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais – jame esanti geležis yra lengvai pasisavinama. 4–6 mėnesį sukauptos geležies atsargos išsenka, o gaunamos su motinos pienu intensyviai augančiam kūdikiui nebeužtenka, todėl būtini papildomi maisto produktai. 

Geležis geležiai nelygu

Anemijos prevencijai ir gydymui turi reikšmės tinkama mityba. Pagrindinis geležies šaltinis yra gyvūninės kilmės produktai, kurių sudėtyje yra hemo geležies. Daugiausia geležies yra jautienoje, avienoje, kepenyse, mažiau – žuvyje, vištienoje. Šiuose maisto produktuose esanti hemo geležis yra lengvai pasisavinama. Lyginant su gyvūniniu maistu, ne hemo geležis, esanti augaliniame maiste (daržovėse, vaisiuose, grūduose), pasisavinama daug prasčiau. Taigi, svarbu ne tik tai, kiek produkte yra geležies, o koks jos biologinis prieinamumas. Tačiau bet kuriuo atveju, esant geležies stokos anemijai, su maistu gaunamos geležies kiekio neužtenka.  Anemijai gydyti skiriami geležies preparatai.

Šie preparatai taip pat yra hemo geležies ir nehemo geležies. Hemo geležies preparatai yra gerai pasisavinami ir toleruojami, todėl geležies stokos anemijos gydymui užtenka mažesnės dozės.

Nehemo geležies preparatai yra siejami su prastu virškinamojo trakto toleravimu, dėl to mažėja preparato veiksmingumas. Tokiais preparatais neįmanoma per trumpą laiką padidinti hemoglobino iki reikiamo lygio, ypač trečiąjį trimestrą, kai geležies poreikis išauga, taip pat jie sukelia šalutinius poveikius. Nėščiosioms, vartojančioms hemo geležies preparatus, dažnai pasitaiko virškinamojo trakto sutrikimas ir vidurių užkietėjimas.

Be to, ne hemo geležies absorbciją virškinamajame trakte gali sumažinti maiste esančios medžiagos, tokios kaip taninai, fitatai ar chelatai, o hemo geležies pasisavinimui šios medžiagos įtakos neturi. Įvairių studijų duomenimis, dėl geresnės absorbcijos, toleravimo ir veiksmingumo geležies stokos anemijos gydymas hemo geležies preparatais yra efektyvus ir tinkamas nėštumo metu.

Geriausia išeitis – prevencija

Anemijai būdingas silpnumas ir nuolatinis nuovargis, mieguistumas, galvos svaigimas, odos sausumas ir blyškumas, padažnėjęs širdies plakimas. Taip pat gali slinkti plaukai, lūžinėti nagai. Jei pajutote šiuos simptomus, būtinai kreipkitės į gydytoją. Tik specialistas gali nustatyti diagnozę ir skirti reikiamą geležies preparato dozę, kuri priklauso nuo ligos sunkumo. Geležies preparatą reikia vartoti ilgai – keletą mėnesių. 

Nėščiųjų anemijos prevencija yra geresnis pasirinkimas nei jos gydymas, o kuo mažiau netenkama geležies, tuo lengviau jos kiekį atkurti. Todėl, planuojant nėštumą ir jau laukiantis vaikelio, verčiau apsisaugoti nuo mažakraujystės nelaukiant, kol geležies trūkumas taps pastebimas.

Parengė Undinė Gilė

Mamos nėra pasiruošusios tam, kad jas gali ištikti kažkas nemalonaus žindymo kelionėje, ypač tada, kai visi naujagimio ir kūdikio žindymo iššūkiai jau seniausiai įveikti, o vaikelis žindomas jau ne pirmus metus. Reklamose, knygose ir sveikatos priežiūros specialistų rengiamoje informacijoje žindymas piešiamas kaip ne tik didžiulę naudą, bet ir laimę teikiantis. Ten įprastai matome besišypsančią mamą ir patenkintą kūdikį.

Žindymo aversija pamažu iškilo į dienos šviesą kaip kartais pasitaikantis ilgalaikio žindymo siurprizas. Nepaisant to, kad nemažai motinų ją patiria, vis dėlto, susidūrusios pirmą kartą, dažniausiai nesupranta, kas joms darosi, nes dar net negirdėjo apie šį reiškinį. Taigi būtina apie tai kalbėti – kad kuo daugiau moterų suprastų, kas vyksta, mokėtų atpažinti žindymo aversiją bei gebėtų ją ramiai priimti ir sėkmingai tą sunkų laiką išgyventi. Pasiruošimas tokiems iššūkiams padeda pasiekti geresnių rezultatų.

Kas tai?

Žindymo aversija – tai toks reiškinys, kai žindymas kelia nemalonius jutimus, mintis, emocijas, kuriuos lydi susierzinimas ir pyktis, nepaisant to, jog savo tikslų ir nuostatų lygmeniu moterys žindymą nori tęsti. Ją patiriant žindymo metu, mamai būna labai sunku išlikti ramiai ir ji savo elgsena dažnai reaguoja panašiai kaip į stiprų skausmą. Tačiau pojūčiai yra kitokie nei tiesiog skausmas ar didelis fizinis jautrumas, nors kartais šie jausmai iš tiesų yra lydimi ir krūtų pajautrėjimo, skausmingo žindymo, kai atrodo, kad speneliai svyla ar dega.

Žindymo aversijos metu pasireiškiantys fiziniai ir psichologiniai potyriai žindymą daro atgrasiu, fiziškai nepakeliamu ir reikia milžiniškų pastangų iškęsti kiekvieną vaikelio pažindymą. Žindymo aversiją lydi jausmas, kad kūnas yra prievartaujamas, todėl kartais moterys stengiasi tiesiog atsiriboti nuo žindymo metu kylančių pojūčių ir įsivaizduoja, kad tada jos yra tiesiog krūtys, atliekančios pieno tiekimo funkciją.

Žindymo aversiją kiekviena mama jaučia vis kitaip, savitai, todėl nėra vienintelio tikslaus jos apibūdinimo. Vis dėlto yra ir visoms bendrų požymių.  Moterys sako jaučiančios labai stiprų norą, kad vaikelis atsitrauktų ir nežįstų. Jos tarsi nebegali savęs kontroliuoti – kūnas instinktyviai siekia atsitraukti, ir nors žindymą tęsti norisi, tačiau tik didžiulėmis valios pastangomis tai pavyksta. Moterys dažnai sako, kad žindymo pabaigos laukia sukandusios dantis, o kartais ir įsikandusios antklodę ar pagalvę. Jos jaučia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą, spenelių skausmą, nerimą, norą tiesiog pabėgti. Iš visų žindymo aversijos metu minimų potyrių pykčio emocija apibūdinama kaip stipriausia. Erzulys ir noras atstumti vaiką gali lydėti ne tik paties žindymo metu, bet ir kitose situacijose.

Žindymo aversija ištinka įvairaus amžiaus, įvairių etninių grupių, skirtingos šeimyninės padėties, bet kurio išsilavinimo lygio moteris visame pasaulyje. Kai kurių tyrimų duomenimis, ją patiria net 70 proc. žindančių moterų. Vienoms ji pasireiškia kiekvieno žindymo metu, kitoms – tik kartais, dar kitoms – tam tikru paros metu arba konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, labai pavargus ar konkrečiomis menstruacijų ciklo dienomis. Pastebėta, kad kuo vaikelis didesnis, tuo didesnė ir žindymo aversijos tikimybė.

Simptomai varijuoja nuo itin skausmingų iki visiškai beskausmių fizinį ir psichologinį pasibjaurėjimą keliančių pojūčių. Ne tik skirtingoms moterims jie pasireiškia savaip, bet ir ta pati moteris žindymo aversiją kaskart gali patirti kitaip. Jos intensyvumas priklauso nuo žindymo dažnumo ir trukmės bei įvairių kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, paros laiko, – būdinga, kad stipriausiai žindymo aversija pasireiškia vakare, o naktį ir ryte ji būna silpnesnė.

Žindymo aversija ar nuovargis, nebenoras žindyti?

Pasitaiko, kad moterys žindymo aversiją painioja su nuovargiu, autonomijos stoka – kai atrodo, jog visas jų gyvenimas pavirto vien žindymu, tik su pertraukomis higienos ir buities reikalams. Tačiau žindymo aversijai būdingi pojūčiai skiriasi nuo tų, kurie kyla iš nuovargio, kai moteris norėtų tik pailsėti nuo žindymo.              

Žindymo aversija nėra ir tiesiog nenoras žindyti. Priešingai, daug ją patiriančių motinų norėtų žindymą tęsti, kaip buvo suplanavusios ir svajojusios. Tačiau ištikus žindymo aversijai to nebepajėgia daryti. Tokiais atvejais moterys išgyvena neurozę – du vienas kitam prieštaraujančius poreikius: savo protu, vertybėmis, sprendimais žindyti jos nori, tačiau fiziškai ir psichologiškai nepajėgia. Akimirkomis, kai nežindo, jos vis ryžtasi žindymą tęsti, bet žindymo metu jaučiant tuos pačius nemalonumus sugrįžta impulsas atstumti vaiką.

Mamos žindymo aversiją kartais painioja su jausmu, kad apskritai žindymas neteikia joms malonumo, bet priešingai, po patirtų žindymo bėdų, mokantis žindyti, vaikeliui nuolat kabant ant krūties, žindymas asocijuojasi labiau su darbu, pareiga, varginančia veikla, o ne su malonumu. Tačiau tai taip pat nėra žindymo aversija. Tos moterys, kurios tikrai patyrė žindymo aversiją, iki to laiko irgi turėjo žindymo problemų, sunkumų, patyrė bemieges naktis ir nuovargį vaikeliui beveik nuolat prašant žįsti. Išgyvenusios tikrąją žindymo aversiją jos drąsiai galės sakyti, kad anksčiau patirti dalykai dar nebuvo žindymo aversija. Žindymo aversijos pojūčiai sunkiai supainiojami su kažkuo kitu.

Žindymo aversijos priežastys

Mokslas jau keliolika metų tyrinėja žindymo aversiją, tačiau priežastys vis dar nėra tiksliai nustatytos. Mokslininkai dirba ta kryptimi, keldami įvairias hipotezes ir jas tikrindami. Toliau aptarsime veiksnius, kurie skatina pasireikšti arba sustiprina žindymo aversijos požymius.

– Naujas nėštumas. Pastojus smarkiai keičiasi hormonų balansas organizme ir tai lemia žindymo pojūčių kitimą. Daugybė moterų tęsia savo esamo vaikelio žindymą pastojusios ir tai nesukelia jokių padarinių, tačiau kai kurios patiria žindymo aversiją. Kartais žindymo aversija nėštumo metu gali būti tokia nemaloni ir kankinanti, jog kyla mintys, kad moteris apskritai nepajėgs žindyti naujojo žmogučio, kurio dabar laukiasi.

– Mėnesinių atsinaujinimas. Žindymo pojūčiai siejasi su hormonų įtaka moters kūnui, todėl labai dažnai žindymo aversija atsiranda tada, kai atsinaujina menstruaciniai ciklai. Tokiu atveju moterys pastebi, jog nemalonūs pojūčiai vargina ne nuolat, bet tik tam tikru ciklo metu. Kai žindymo aversija susijusi su hormoniniais pokyčiais organizme, dažniausiai pojūčiai yra skausmingi, nes krūtys pajautrėja, speneliai patinsta, parausta.

– Tandeminis žindymas. Vienas iš veiksnių, didinančių tikimybę patirti žindymo aversiją, yra tandeminis žindymas. Žindymo aversija tandeminio žindymo metu dažniausiai pasireiškia tada, kai jau nėštumo metu žindymas kėlė nemalonius pojūčius.

– Stresas, emocinė trauma, sunkias emocijas keliantys įvykiai. Žindymo aversija pasireiškia tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu lygmeniu. Didelis stresas, skaudūs įvykiai gali sukelti didelį šoką, dėl kurio organizmas išsibalansuoja ir atsiranda pojūčiai, kurių nebuvo – tarp jų žindymo aversija, pajautrėję speneliai, sustiprėjęs nervinis dirglumas.

– Psichologinės ir / arba fizinės autonomijos stoka. Gali nutikti taip, kad mama pradeda jausti, jog jai tenka patirti per daug stimuliacijos būnant su vaiku / vaikais. Tai apima ir psichinę (nuolatiniai pokalbiai, klausimai–atsakymai, nuolatinis dėmesys vaikui / vaikams, siekiant išlaikyti jiems saugią aplinką ir pan.), ir fizinę (nuolatinis vaikelio nešiojimas, vedžiojimas už rankos, prilaikymas, miegojimas šalia, vaikelio sėdėjimas ant kelių, žindymas ir panašiai) sritis. Esant autonomijos stokai ir jaučiant tą fizinį ir / ar psichinį perdirginimą moteris pradeda nepakęsti, kai ją liečia, čiupinėja, ypač kai tie pojūčiai yra krūtinės srityje.

– Nuovargis, fizinis išsekimas, poilsio stoka. Žindymo aversija dažniau pasireiškia moterims, kurioms trūksta poilsio, miego, visavertės mitybos. Tuomet ir moters kūnas stokoja maisto medžiagų ir poilsio, o tai gali grėsti išsekimu – žvelgiant iš fiziologinės perspektyvos, žindymo aversijos pojūčiai galbūt siunčia signalą nustoti žindyti.

– Praeities psichologinės traumos ir esami psichikos sutrikimai. Labai retais atvejais pasitaiko, kad žindymo aversiją moterys patiria nuo pat vaikelio gimimo ir ji nesisieja nei su hormoniniais pokyčiais (nes žindymo pradžioje dėl hormonų padidėjus spenelių jautrumui žindymas yra skausmingesnis, tačiau vėliau skausmingi pojūčiai išnyksta), nei su natūraliais žindymo iššūkiais. Tokiu atveju mama jaučia, kad ji tiesiog nepajėgia to daryti, ji negali pakelti pojūčio, kad šis mažas žmogus kažką iš jos kūno ima, būna sunku patirti nuolatinį fizinį sąlytį su kitu. Tokio pobūdžio žindymo aversija gali sietis su gyvenime patirta seksualine prievarta, smurtu, valgymo sutrikimais, esant kai kuriems psichikos sutrikimams.

– Trumpas liežuvio pasaitėlis. Kartais žindymo aversijos metu skausmą sukelia blogas kūdikio prigludimas prie krūties, nes per trumpas jo liežuvio pasaitėlis. Tokiais atvejais nemalonūs pojūčiai žindant pasireiškia jau pačioje pradžioje.

– Žindymas pagal poreikį. Daugumos žindymo aversiją patiriančių moterų vaikai jau yra 2–3 metų amžiaus, taigi tikrai valgo ir kitokį maistą, tačiau vis dar žindomi pagal poreikį – kaskart, kai vaikelis užsinori. Tai skatina atsirasti arba sustiprina žindymo aversiją, kadangi toks dažnas žindymas lemia ir dažnesnį fizinį sąlytį su vaiku.

Žindymo aversija – iššūkis, kurį galima įveikti

Viskas, kas vyksta mūsų kūne – ne be priežasties. Žindymo aversijos sukeliami pojūčiai yra signalas, kad kažką reikia keisti. Kai išanalizuojame, kas būtent mums labiausiai skatina atsirasti žindymo aversiją ir ją sustiprina, tada galima bandyti ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ne visada pavyksta žindymo aversijos visiškai išvengti ir ją panaikinti, tačiau tikrai įmanoma, kad ji sumažėtų ir būtų lengviau pakeliama. Pagalbos sau galimybes aptarsime kitame žurnalo numeryje.

 *  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko ir Karolinos Tarnauskienės knygą „Kūdikio žindymas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius! Septintoji knygos laida papildyta penkiais naujais skyriais.

Daugiau apie knygą ir autorius: www.zindyk.lt

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Facebook: Išsipildymas Motinystėje

Geležis – deguonis visam organizmui

Geležis yra svarbi kraujodarai – ji įeina į raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) baltyme esančio hemoglobino sudėtį. Pagrindinė eritrocitų funkcija – aprūpinti deguonimi visą organizmą. Pritrūkus geležies, kraujyje sumažėja hemoglobino ir organizme pritrūksta deguonies, dėl to kenčia širdis, smegenys, raumenys. Deguonies stoka pablogina savijautą: pasidaro silpna, greitai pavargstama, apima mieguistumas, apatija, išblykšta oda, suprastėja apetitas. Didelė geležies stoka lemia anemiją (mažakraujystę). Susirgus anemija silpnėja imunitetas, todėl dažniau užklumpa ir kitos ligos.

Daug moters organizme esančios geležies išeikvojama nėštumo metu, kai sparčiai vystosi vaisius, formuojasi organai, auga placenta ir didėja gimda, šio mineralo atsargos kaupiamos būsimo kūdikio organizme. Gimdymo metu moteris netenka kraujo, taigi ir geležies, todėl žindančiai mamai geležis ypatingai svarbi. Kai kurios neseniai pagimdžiusios mamytės įsigudrina dar ir laikytis dietos, kad greičiau atsikratytų nėštumo metu priaugusių kilogramų ir šio mikroelemento netenka dar daugiau.

Žindančiai mamai derėtų valgyti geležies turinčių maisto produktų. Daugiausia šio mikroelemento yra mėsoje, liežuvyje, kepenėlėse, taip pat daržovėse, bet iš pastarųjų geležis pasisavinama prastai. Mėsą patariama valgyti kartu su daržovėmis – tada geležis geriau pasisavinama ir iš jos, ir iš daržovių. Serganti anemija mama mitybą gali papildyti ir geležies maisto papildais.

Motinos piene geležies nėra daug, bet ji svarbi žindančios mamos sveikatai. Kita vertus, iš motinos pieno geležis pasisavinama geriausiai. Be to, mamos piene esanti geležis vertingesnė dėl palankios jos sąveikos su kitomis pieno medžiagomis. Geležies stokos mažakraujystė ypač dažna kūdikiams iki metų, bet jeigu mama per nėštumą nesirgo anemija, šio mikroelemento atsargų jam užteks 4–6 mėnesiams.

Folio rūgštis – vaiko vystymuisi ir gerai mamos nuotaikai

Kitas žindymo metu svarbus mikroelementas, būtinas kraujodarai, vitaminas B9 (folio rūgštis). Šis vitaminas priklauso vandenyje tirpiems ir jo atsargų organizmas nesukaupia. Taigi jo pritrūkus mamai, neužteks ir augančiam mažyliui. Tokių vitaminų perdozuoti praktiškai neįmanoma, nes jų perteklius pasišalina su šlapimu.

Apie tai, kad folio rūgštį būtina vartoti visą nėštumą, gydytojas tikrai pasakė, bet apie šį vitaminą nedera pamiršti ir žindymo metu. Jis būtinas vaiko vidaus organams formuotis, naujų ląstelių susidarymui, DNR gamybai. Folio rūgštis padeda išvengti įvairių vystymosi sutrikimų. Per mažai jos gaunantys vaikai kamuojami virškinimo sutrikimų, priauga nedaug svorio, turi silpną imunitetą.

Vitamino B9 reikia baltymų ir riebalų apykaitai, kai kurių vitaminų pasisavinimui. Folio rūgštis būtina imuninei, nervų sistemoms. Dėl vitamino B9 stokos mama gali patirti pogimdyminę depresiją. Jeigu šio vitamino pritrūksta, kamuoja prislėgta nuotaika ir nuovargis, silpnumas, gali sumažėti pieno gamyba.

Daug folio rūgšties turi žirneliai, pupelės, visagrūdė duona, salotos, špinatai, svogūnai, petražolės, citrusiniai vaisiai, jos yra kiaušiniuose, kepenyse ir mėsoje. Bet žindant folio rūgšties reikia daugiau ir gaunamos iš maisto neužtenka net tinkamai maitinantis. Todėl gydytojai rekomenduoja vitaminą B9 tęsti papildomai vartoti ir žindymo metu.

Vitaminas B12, kurio trūkstant mažėja ir geležies

Šis vitaminas yra būtinas normaliam eritrocitų brendimui, o jo trūkumas dažnai lemia ir suprastėjusį kito kraujui svarbaus mikroelemento – geležies pasisavinimą. Vitamino B12 reikia ir folio rūgšties apykaitai. Jis dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų, būtinas nervų ląstelėms, smegenims, virškinimo sistemai. Dėl šio vitamino stokos gali sutrikti atmintis, ilgainiui atsiranda nemiga, koncentracijos problemų.

Tai vienintelis B grupės vitaminas, kurio atsargų organizmas gali sukaupti. Iš motinos pieno kūdikis gauna nereikšmingą vitamino B12 kiekį. Žindomam kūdikiui gali pritrūkti šio vitamino pirmąjį pusmetį, bet tik todėl, kad jis nesukaupė atsargų būdamas įsčiose. Vėliau jo pristinga vien mamos pienu maitinamas mažylis, kuris laiku negauna mėsos, žuvies, kiaušinių.

Kaip ir kitų mikroelementų, vitamino B12 poreikis padidėja nėščiosioms ir žindančioms mamoms, dar daugiau jo reikia dažnai patiriančioms stresą, intensyviai dirbančioms.

B12 yra išskirtinis vitaminas, nes aptinkamas tik gyvulinės kilmės maisto produktuose: mėsoje, kepenyse, žuvyje, moliuskuose, kiaušiniuose, pieno produktuose. Dėl šio vitamino stokos labai nukenčia mėsos nevalgančios vegetarės. Beveik visiškai jo negauna veganės – griežčiausios vegetarės, nevartojančios nė vieno gyvulinės kilmės maisto produkto, net tokių kaip kiaušiniai ir pieno produktai.

Suprastėjus savijautai pirmiausia atliekamas kraujo tyrimas, kuris padeda nustatyti tam tikrą negalavimą. Kad kraujas būtų stiprus, o mes ir mūsų vaikai sveiki, galime pasirūpinti pačios – nepamiršdamos apie mikroelementus, kurie ypatingai svarbūs tam tikrais gyvenimo periodais. Vienas iš jų – žindymo periodas, kai kraujui būtinų medžiagų poreikis padidėja.

Parengė Undinė Gilė

Ir jai bus dosniai atlyginta. Gamta savo vaikų neskriaudžia. Žindymo dovanomis mama, kaip ir jos kūdikis, džiaugsis visą gyvenimą, o prasideda jos tuojau pat po gimdymo.

Pirmoji dovana: žindymas stabdo kraujavimą

Naujagimis, priglusdamas prie motinos, jau pirmiausiais savo prisilietimais oda prie odos, o paskui ir burna žįsdamas krūtį, praneša, kad jis išgyveno ir jam reikės maisto. Reaguodama į ši „užsakymą“, mamos hipofizė išskiria hormonus, kurie, nukeliavę su krauju į krūtis, stimuliuoja jose pieno gamybą ir tekėjimą. Hormonas prolaktinas skatina pieno gamybą, o hormonas oksitocinas verčia pieną tekėti. Oksitocinas sukelia raumenų skaidulėlių, supančių pieną gaminančias liaukutes, susitraukimą, ir taip pienas pastumiamas latakėliais link spenelio. Iš tos pačios rūšies ląstelių sudaryti ir gimdos raumenys, o gimdymo metu ir tuojau po to jie yra ypatingai jautrūs oksitocinui.

Po vaiko gimdymo gimda būna pavargusi, tačiau ilsėtis jai dar nevalia, nes privalo išstumti placentą. Štai tada žindymo sukeltos oksitocino bangos ir ateina gimdai į pagalbą: jos raumenys susitraukia stipriau – juk svarbu, kad visa placenta išeitų, nes jos liekanos gali būti užsitęsusių kraujavimų ir net gimdos auglių priežastis. Ten, kur būta placentos, gimdoje lieka kraujuojanti žaizda. Oksitocino paskatinti susitraukti, raumenys užspaudžia sutrūkusias gyslutes, todėl kraujavimas būna daug silpnesnis ir baigiasi greičiau. Šitaip naujagimiai yra išgelbėję tūkstančius savo mamyčių nuo didelių nukraujavimų, o ten, kur buvęs paprotys naujagimių nežindyti, daugelis gimdyvių gausiai kraujuodavo, o neretai dėl to ir mirdavo.

Antroji dovana: apsaugo nuo naujo nėštumo

Ilgesni tarpai tarp gimdymų leistų mamos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja).Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaiko vystymuisi gimdoje, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol mama kūdikiui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Maksimali apsauga nuo pastojimo būna, jeigu: (1) moteris kūdikį maitina tik krūtimi, žindo dažnai ir nenaudoja čiulptuko vaikui nuraminti, ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neviršija šešių valandų, o dieną – keturių, (2) dar nebuvo pirmųjų po gimdymo mėnesinių ir (3) po gimdymo dar nepraėjo šeši mėnesiai.

Trečioji dovana: žindymas lieknina

Žindanti moteris gali nesunkiai palieknėti, jeigu nesistengia pati valgyti daugiau, negu jai tuomet reikia. Pristigus nėštumo metu sukauptų poodinių kūno riebalų rezervų, pieno gamybai gali būti „mobilizuoti“ net ir dar anksčiau motinos kūne jau buvę riebalai. Žindymas yra gera proga nesunkiai sumažinti antsvorį. Aišku, tai reikia daryti atsargiai, nesukeliant pavojaus savo ir kūdikio sveikatai.

Ketvirtoji dovana: saugo nuo krūties vėžio

Krūties vėžys yra dažniausia piktybinė onkologinė moterų liga. Tarp daugelio aplinkybių, galinčių paveikti jos vystymąsi, dažniausiai minimos trys: ankstyvas lytinis subrendimas, mažas gimdymų skaičius bei kūdikių nežindymas. Įvairiose šalyse atlikti tyrinėjimai parodė, jog žindymas sergamumą krūtų vėžiu gali sumažinti beveik pusiau, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo žindymas ilgesnis, tuo stipresnė ta apsauga.

Krūtyse yra ne tiktai pieną gaminančios liaukos, bet ir smulkių apokrininių liaukučių, į pieno latakėlių spindį išskiriančių nedaug skysčio, kuriame linkusios kauptis potencialiai kancerogeniškos medžiagos, iš kurių reikšmingiausia yra cholesterolio epoksidas. Kuo ilgiau tęsiasi kūdikio žindymas, tuo mažiau galimybių potencialiems kancerogenams paveikti krūtų epitelio ląsteles, nes jos yra reguliariai “nuplaunamos” tekančiu pienu. Cholesterolio-epoksido koncentracija krūtų skystyje po gimdymo ir žindymo būna gerokai mažesnė, ir tokia išsilaiko apie dvejus metus.

Penktoji dovana: apsauga nuo osteoporozės

Osteoporozė – tai kaulų išretėjimas, gręsiantis jų trapumu, dažnais, kartais net savaiminiais lūžiais. Nuo šios ligos labiausiai kenčia moterys po menopauzės. Osteoporozė vystosi dėl to, kad sumažėja kaulinio audinio tankis, t.y., kalcio koncentracija jame. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu kalcio reikia daugiau, nes šis mineralas būtinas ir kūdikio kaulinėms struktūroms. Prolaktinas, pieno gaminimą skatinantis hormonas, išsiskiriantis iš hipofizio į motinos kraują žindymo metu, pagerina kalcio įsisavinimą iš maisto. Todėl normaliai besimaitinančiai motinai kalcio trūkumas negresia. Tačiau, jeigu atsitiktų taip, jog maistinio kalcio laikinai neužtektų, dar ne bėda. Hormoninis žindančios moters kalcio apykaitos reguliavimas, tai yra geresnis šio mineralo įsisavinimas iš maisto, tęsiasi ir kūdikį nuo krūties nujunkius. Motinos kaulų mineralų tankis su kiekvienu žindytu vaiku padidėja maždaug po 1,5 procento. Dėl to sumažėja osteoporozės vystymosi rizika ir stuburo slankstelių, dubens, šlaunikaulių bei žastikaulių lūžimų pavojus.

Šeštoji dovana: palengvina diabetą ir kitas ligas

Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių nėštumo metu būna laikina simptomų remisija, t.y. pagerėjimas. Kai moteris žindo kūdikį, tie hormoniniai pokyčiai dar ne tuoj pat grįžta į pradinę būklę. Tai įvyksta pamažu kūdikio nujunkymo nuo krūties laikotarpiu, taigi ligos remisija tęsiasi ilgiau, negu nežindžiusiai motinai. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna motinoms, sergančioms, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Diabetas yra lėtinė liga, kurios metu būna sutrikusi angliavandenių apykaita dėl kasos fermento insulino trūkumo (jeigu tai – I tipo nuo insulino priklausantis „vaikų“ diabetas) arba nepakankamo insulino panaudojimo (II tipo nuo insulino nepriklausančio „suaugusiųjų“ diabeto atveju). Tuomet su maisto cukrumi gauta gliukozė neperkeliama iš kraujo į kūno audinių ląsteles ir nepaverčiama jų energija. Kadangi vaikus gimdo santykinai jaunos moterys, jų amžiui būdingesnis vaikiškasis diabetas. Joms ne tik galima, bet ir labai patartina žindyti savo kūdikius.

Pieno cukraus laktozės gamybai krūtyse panaudojama gliukozė iš motinos kraujo. Kadangi kraujyje lieka mažiau laisvos gliukozės, tai ir mažiau reikia insulino jai įsisavinti. Daugeliui diabetikių motinų žindymo laikotarpiu užtenka insulino dozių ketvirtadaliu ar perpus mažesnių už tas, kuriomis jos gydėsi iki nėštumo. Beje, gydymas insulinu netrukdo kūdikį žindyti: insulino molekulės yra per didelės, kad patektų į motinos pieną.

Greta sveikos mitybos ir tinkamos fizinės mankštos, veiksminga priemonė siekiant išvengti II tipo diabeto vystymosi yra svorio metimas, t.y., perteklinių kūno riebalų atsikratymas. Kūdikį žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jeigu mama žindymo laikotarpiu valgo saikingai, panaudojamos ir kūno riebalų atsargos, taigi, nors ir nesmarkiai, „deginamas“ jos svorio perteklius.

Septintąją išsirinkite pati

Jau šiandien galite suplanuoti, ką dovanosite sau už su žindymu sutaupytus pinigus. Jūsų šeimos banke pasiliks visi tie šimtai eurų, kurių nesulauks mišinių, čiulptukų ir buteliukų pardavėjai. Ir tie, kurie neiškeliaus į vaistinių, ligoninių ir sanatorijų kasas. Nes žindomi vaikai auga atsparesni ligoms, o ir pačios mamos sveikata labai daug laimi. Neabejoju, jog tų pinigėlių užteks Jūsų svajonių pirkiniui. Tačiau pati vertingiausioji žindymo dovana yra…

Aštuntoji – meilė!

Kūdikio maitinimas krūtimi – tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymo sąlygotas betarpis artumas yra neabejotinai didesnis, dažnesnis ir ilgesnis, negu maitinant iš buteliuko. Jis labai svarbus kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko bei visos šeimos santykiams. Savo gelme (per hormonų sąlygotus procesus smegenyse ir visam kūne) žindymas susieja motiną su vaiku patikimu ryšiu, kuris pamažu perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu ir ją pamažu darniai pakeičia psichologine artimų sielų giminyste. O tai drąsiai galime vadinti meile.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“

Pačiais gražiausiais bendravimo su kūdikiu momentais žindanti mama susiduria su daugeliu problemų, dėl kurių ji negali pamaitinti mažylio krūtimi ir reikia nutraukti pienuką. Todėl iš anksto reikėtų išmokti tai daryti bei pasirūpinti pientraukiu ir kitais mamos pagalbininkais, kurie padės įveikti kūdikio maitinimo problemas ir pavers šį darbelį maloniu užsiėmimu ir mamai, ir vaikui.

Kada reikia nutraukti pieną

Pasitaiko įvairių situacijų, kai mama priversta nutraukti pienuką. Pirmiausia, krūtyse neturi likti pienuko po žindymo. Antraip gali susidaryti pieno sąstovis, dėl kurio prasideda pavojingas krūtų uždegimas – mastitas. Tai būtina padaryti, jeigu pieno gaminasi pernelyg daug ir pritvinksta krūtys, taip pat – jeigu pienuko nepakanka ir norime, kad jo gamintųsi daugiau. Jeigu kaskart ištraukiame po žindymo krūtyse likusį pieną, liaukos jo ima gaminti daugiau. Likus neištrauktam pienui krūtyje, pradeda veikti pieno gamybą slopinantis hormonas.

Vaikas žindymo metu gali būti neramus, jeigu krūtis kieta, nes pritvinkusi pieno. Tada taip pat reikia nutraukti pieno – tiek, kad krūtis suminkštėtų ir kūdikis pasimėgaudamas vėl žįs.

Dar vienas atvejis, kai reikia nutraukti pieną – laktostazė, kurios metu pabrinksta krūtys ir sukietėja speneliai. Todėl kūdikis negali iščiulpti pienuko. Krūtys pasidaro karštos ir sunkios, iki 37 – 38 laipsnių pakyla temperatūra.

Bet kuriuo žindymo periodu gali užsikimšti pieno latakas ir krūtyje užčiuopi skausmingą sukietėjimą. Tuomet mama gali vaikui duoti kelis kartus žįsti tik skausmingą krūtį, o iš kitos krūties teks nutraukti pieną.

Kartais neįmanoma žindyti neišnešioto kūdikio, negali žįsti krūties silpnutis naujagimis, todėl pieną kurį laiką reikia nutraukinėti.

Nutraukinėti pienuką reikia ir tuomet, kai mama negali būti visą laiką su kūdikiu. Tai tikras išsigelbėjimas anksti į darbą grįžti priverstai mamytei. Jeigu vaikas kurį laiką visiškai nežindomas, kad mamai nesumažėtų pieno, jį reikia nutraukti 6–8 kartus per parą.

Kiek galima laikyti mamos pienuką

Nutrauktą mamos pienuką kambario temperatūroje galima laikyti tik 6– 8 valandas. Šaldytuve jis išlieka šviežias iki trijų parų, o šaldiklio skyriuje gali išbūti iki 2 savaičių. Užšaldytą pienuką specialiuose maišeliuose ar indeliuose išlaikyti ilgiau (iki 3 mėnesių) galima atskirame šaldiklyje.

Prieš kūdikio maitinimą mamos pieną geriausia atšildyti buteliuke – įstačius jį į dubenėlį su 25 – 30 laipsnių vandeniu. Kaitinti ant viryklės ar šildyti mikrobangų krosnelėje negalima, nes suyra biologiškai aktyvios medžiagos. Atšildyto pienuko nerekomenduojama dar sykį užšaldyti, bet 48 valandas jį galima laikyti šaldytuve.

Kaip nutraukti pienuką

Lengviausia, patogiausia ir saugiausia nutraukti pieną pientraukiu. Galima įsigyti ne tik pientraukį, bet ir plataus kaklelio buteliuką. Patogu, kai viskas yra viename rinkinyje: priemonė pienui nutraukti, jį laikyti ir maitinti kūdikį.

Minkštas, lankstus pientraukio krūties gaubtas puikiai prisitaiko ir juda kartu su krūtimi, traukiant pienelį. Švelniai įtraukite pieną į buteliuką, užsukite jį dangteliu ir laikykite šaldytuve ar šaldiklyje.

Idealu saugoti motinos pieną specialiuose maišeliuose. Kai ateina laikas maitinti kūdikį, išimi vieną maišelį ir pašildai pieną iki tinkamos temperatūros.

Jeigu skauda spenelius

Neįgudusi mama dar nemoka taisyklingai žindyti, todėl skauda spenelius. Kūdikiui sunku žįsti, jeigu mamos speneliai plokšti, o mamai kelia nerimą nugraužti speneliai. Tuomet kiekvieno naujo žindymo lauki – kaip kančios. Bet ir šiuo atveju gali sau padėti.

Maitinimo metu spenelius apsaugos antspeniai. Jie padės ir kūdikiui, ir mamai. Po kiekvieno naudojimo juos išplauname šiltame muiliname vandenyje ir leidžiame nudžiūti.

Dar vienas pagalbininkas speneliams – krūtų dėkliukai. Jie saugo jautrius nukankintus spenelius ir padeda jiems sugyti. Dėkliukai švelniai priglunda prie krūtinės ir neleidžia speneliams trintis į drabužius. Šiuose dėkliukuose laisvai cirkuliuoja oras, tai leidžia speneliams gyti. Be to, dėkliukuose kaupiasi perteklinis mamos pienas. Krūtinės dėkliukai lanksčiu silikoniniu disku mamai suteikia maksimalų komfortą.

Ne tik žindymo periodu, bet ir nėštumo metu, ruošiantis maitinimui, pravartu naudoti spenelių kremą.

Drabužių apsauga

Drabužius nuo pieno dėmių apsaugos daugkartiniai liemenėlės įklotai. Geriausi – švelnūs medvilniniai gerai sugeriantys įklotai. Išvykoje, ligoninėje ar svečiuose pravers vienkartiniai liemenėlės įklotai. Plonyčiai liemenėlės įklotėliai turi efektyviai sugerti pienuką bei būti laidūs orui.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė