Nauja knyga

Knyga skirta mažus vaikus auginančiai šeimai. Joje išsamiai ir kartu glaustai paaiškintos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, būdingi požymiai, nurodoma, kaip sunegalavusiam vaikui gali padėti tėvai ir kada nedelsiant būtina kreiptis į gydytoją. Daug dėmesio skiriama ligų profilaktikai.

Supažindinama su dažniausiomis vaikų neurologinėmis ligomis, vaikų miego ypatumais. Pateikiama informacija, kaip padėti vaikui, kai staigiai jį ištiko nelaimė. Tai pirmųjų trejų gyvenimo metų mažoji ligų enciklopedija tėvams.

Knygos autoriai ilgametę vaikų gydytojų praktiką turintys gydytojai ir Vilniaus universiteto dėstytojai Alfonsas Algimantas Vingras, Rūta Praninskienė, Virginija Žilinskaitė.

Leidėjas ‚Alma Littera“, 2022 m

Knygelė „Mano herojus – tai tu“ skirta viso pasaulio vaikams, paveiktiems COVID-19 pandemijos. Susipažindami su pagrindinio knygelės istorijos herojaus Arijaus nuotykiais, vaikai plečia savo žinias ir suvokimą apie koronavirusą. Tai padeda tėvams ir pedagogams vaikams patraukliu būdu kalbėti apie vaikus bauginančius dalykus, susijusius su koronavirusu, bei žaismingai juos mokyti laikytis saugumo rekomendacijų.

Knygelės tikslinė grupė yra 6–11 metų vaikai. Rekomenduojama, kad vaikai neskaitytų knygelės istorijos vieni – ją vaikui arba nedidelei vaikų grupelei turėtų perskaityti vienas tėvų, globėjų ar mokytojų, o perskaičius istoriją aptarti kitus vaikams iškilusius klausimus. 

Knygelė „Mano herojus – tai tu“ – tai Nuolatinio agentūrų bendradarbiavimo komiteto Psichinės sveikatos ir Psichosocialinės pagalbos ekstremaliųjų įvykių metu Atskaitinės grupės (angl. IASC MHPSS RG) projektas. Ji buvo parengta bendradarbiaujant su ekspertais iš daugiau nei 50 tarptautinių organizacijų, tėvais, globėjais, mokytojais ir vaikais iš 104 šalių. Šiuo metu knygelė yra išversta į 130 skirtingų kalbų.

SAM primena, kad karantino metu svarbu skirti dėmesio mažųjų emocinei sveikatai, nes viešojoje erdvėje girdima informacija, pasikeitusi kasdienio gyvenimo rutina ir suaugusiųjų kalbos gali turėti neigiamos įtakos ir mažųjų psichikos sveikatai. Daugiau patarimų, kaip rūpintis vaikų emocine sveikata pandemijos metu, galite rasti nacionalinėje psichikos sveikatos svetainėje www.pagalbasau.lt.

Knygelę galite atsisiųsti nemokamai, spustelėję šią nuorodą „Mano herojus – tai tu“ 

Taip pat galite susipažinti ir su filmuku, adaptuotu pagal knygelę: https://www.youtube.com/watch?v=FdO7MHlCkys

SAM Spaudos tarnyba

Knygos autoriai gydytojai ir Vilniaus universiteto dėstytojai: Greta Balčiūnienė, Dalia Mickevičiutė, Rūta Praninskienė, Algimantas Vingras, Virginija Žilinskaitė. Leidėjas UAB „Vitae Litera“, 2020 m. Įsigyti galima knygos.lt knygynuose bei internetu.

Tai originali lietuvių autorių knyga apie nėštumą, gimdymą, laikotarpį po gimdymo ir pirmuosius gyvenimo metus. Knyga parašyta remiantis klinikine praktika ir naujausiais moksliniais tyrimais.

Rasite atsakymus į daugelį klausimų, kurių dažnai kyla besilaukiant kūdikio ir artėjant gimdymo terminui. Daug dėmesio skiriama psichologiniams aspektams. Leidinyje pateikta daug aiškios informacijos apie sparčiai augančio mažylio maitinimą, priežiūrą, protinės ir fizinės brandos lavinimą nuo gimimo iki metukų, nurodomos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, paaiškinama jų profilaktika.

KELIONĖSE

Vaikai jaučia natūralų troškimą ir nestokoja energijos visą laiką žaisti, bet kartais jiems tenka tiesiog pasėdėti. Tai gali būti išsirengus į ilgą kelionę automobiliu, laukiant savo eilės pas gydytoją, pas kirpėją arba restorane, kol atneš užsakytą maistą. Galite paruošti vaikui užsiėmimų krepšį ir nešiotis jį drauge. Nesvarbu, kur esate ir ką darote, būkite pasirengę užimti vaiką nesudėtinga veikla, kuriai reikia nedaug priemonių: tada vaikas bus ramus, o tėvai išsaugos sveiką protą.

Žaidimas žodžiais

Paprašykite vaiko paaiškinti, ką jam reiškia tam tikri žodžiai. Išrinkite tokius žodžius, kurie vaikui būtų nelabai girdėti. Pradėti galite kad ir nuo šių: cementas, santuoka, atsistatydinti, bakalauras, jubiliejus, proga, ypatingas, paklusnus, šalis. Veikiausiai nustebsite, kad kai kurių vaiko vartojamų žodžių prasmė jam vis dar yra neaiški. O kai kurie atsakymai bus nepakartojami: užsirašykite juos būsimoms kartoms!

Kas aš?

Sugalvokite galvosūkių apie gyvūnus, daiktus arba žmones ir užduokite savo vaikui. Apie dramblį galėtumėte sakyti: „Esu labai didelis, turiu ilgą straublį, gyvenu Afrikoje. Kas aš esu?“ Apie gaisrinės automobilį: „Esu didelis ir raudonas, mano garsi sirena; padedu gesinti gaisrus. Kas aš esu?“ Apibūdinkite žmones pagal jų profesiją (gydytojus, medicinos slaugytojus, policininkus) arba šeimos narius ir draugus pagal išvaizdą (aukštas, su akiniais, ilgais plaukais). Apibūdinkite tiksliai, kad vaikas galėtų įminti ir jam nebūtų per sunku.

Pypt

Išsirinkite vaiko dažnai girdėtą ir gerai žinomą pasaką, dainą arba eilėraštį. Skaitykite arba dainuokite tą kūrinėlį, tam tikrose vietose pakeisdami žodžius kitais. Pavyzdžiui: „Du balandžiai, du balandžiai…“ arba „Mano batai buvo trys…“ Tegus vaikas klausosi, o išgirdęs netinkamą žodį sako „Pypt!“

Spėlionių krepšys

Reikės:

pagalvės užvalkalo arba užtraukiamos medžiaginės kuprinės;

nedidelių nedūžtančių namų apyvokos reikmenų.

Sudėkite nedidelius nedužius namų apyvokos reik-menis į krepšį. Uždarykite, kad jų nebūtų matyti. Duokite vaikui pačiupinėti juos per audeklą ir atspėti, kas ten yra.

Kažkas mėlyno

Laukdami prie gydytojo kabineto durų, restorane arba važiuodami automobiliu apsidairykite. Tegul vaikas išvardija po penkis mėlynus, raudonus, geltonus ir kitokius daiktus.

Valgomas vėrinys

Reikės:

ilgos saldymedžio lazdelės;

sausų pusryčių arba sausainių su skylute per vidurį.

Užriškite mazgą ant vieno ilgos saldymedžio lazdelės galo (arba ant paprasčiausio raištelio). Pamokykite vaiką suverti ant jo sausų pusryčių gabalėlius arba sausainius, tada mazgu suriškite abu galus. Kurį laiką vaikui bus smagu. Parduotuvėje jis gali suvalgyti vieną savo vėrinio gabalėlį, jums įsidėjus vieną produktą į krepšelį; automobilyje po vieną gali suvalgyti kaskart pamatęs šunį arba raudoną mašiną.

Smagi ir kūrybiška ugdomoji veikla kiekvienai dienai!

Trish Kuffner. Ką veikti su ikimokyklinukais? Vertėja Ema Bernotaitė. – Vilnius: Briedis [2018] – 344 p.

Leidykla „Briedis“ papildo knygų seriją tėvams „Pabučiuok mane“ ir pristato antrąją Lietuvos skaitytojams jau pažįstamos autorės Trish Kuffner knygą „Ką veikti su ikimokyklinukais?“

Ikimokykliniame amžiuje žaidimai ypač svarbūs – tai yra ugdymo būdas. Vaiko raidai būtina patirčių ir veiklos įvairovė, o žaisdami jie lavina pažinimo gebėjimus, motoriką, suvokia jausmus, mokosi suprasti pasaulį.

Šioje smagioje ir kūrybiškoje ugdomojoje knygoje rasite daugybę žaidimų ir įvairių užsiėmimų 3–6 metų vaikams, tačiau daugelis pasiūlytų idėjų džiugins jūsų atžalą ir vėliau. Žaidimai ir darbeliai ne tik padės atitraukti ikimokyklinuką nuo televizoriaus, bet ir skatins vaiko raidą, smalsumą bei ugdys įvairius įgūdžius. Svarbiausia, darbelius paprasta atlikti, o reikalingų priemonių pakaks tų, kurių yra po ranka!

Šioje knygoje siūloma veikla ugdys ikimokyklinuko skaitymo ir matematinius įgūdžius, sudomins mokslinėmis užduotėlėmis; įvairūs užsiėmimai skatins vaiko fizinę, psichinę ir emocinę raidą pasitelkus muziką, šokius, vaidybą ir žaidžiant įvairius žaidimus lauke; knyga padės sugalvoti idėjų, ką veikti namie, kaip nekasdieniškai ir kūrybiškai švęsti šventes bei kuo užimti vaikus laukiant prie gydytojo kabineto ar ilgai keliaujant automobiliu.

Džiaukitės savo ikimokyklinukais! Nespėsite pajusti, kaip jie užaugs, ir vaikai, kuriems kadaise jūsų reikėjo nuolat, pagalbos prašys vis rečiau. Praleiskite kuo daugiau laimingų valandų kartu juokdamiesi, žaisdami, augdami ir mokydamiesi!

Pasiilgstu naujagimio verksmo. Gal tai ir keista, bet daugelis Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus pacientų neverkia. Jie būna tiek nusilpę, kad nebeįstengia verkti. Pirmasis riksmas – tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Jei mes jo neišgirstame, sunerimstame, kad kažkas negerai.

Verksmas – sudėtingas reiškinys. Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą, nes tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams. Šio riksmo neįmanoma neatpažinti. Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės dar turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręsdamas motinos įsčiose. Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį turi pakeisti oras. Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų surikus. Tokį riksmą lemia naujagimio fiziologija.

Puiku, jei naujagimis verkia. Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti. Yra gerai išnagrinėtas mechanizmas, padedantis jo plaučiams užsipildyti oru. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo priežasčių – kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių. Tai kelia nerimą, nes tokį mažylį reikia kuo greičiau pradėti gaivinti.

Naujagimio verksmas gali rodyti, kad jam nėra taip blogai, kita vertus, galime manyti, kad jam nėra gerai. Jei naujagimis pernelyg anksti nusilpęs, bet vėliau pradeda verkti, yra vilties, kad jis atsigauna ir stiprėja.

Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Pasiūlius geriausią daiktą pasaulyje – motinos krūtį, vaikas nurimsta, nes praalkus didžiausias malonumas – valgyti ir miegoti.

Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti, jis gali niurzgėti, nes nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasituštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, todėl jis gali paleisti gerklę visu balsu. Kol kūdikis nepradeda čiauškėti ir kalbėti, vienintelė jo saviraiška – verksmas, nes tik tokiu būdu jis gali prisišaukti savo motiną ar tėvą. Ilgainiui vaikas išmoksta verksmu naudotis.

Mokslininkai yra ištyrę, kad naujagimio verksmas būna labai skirtingas. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Stengdamasis atkreipti į save dėmesį, kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti.

Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Jei verksmas kažkoks ypatingas, ji gali įtarti, kad vaikui kas nors negerai. Verksmas – signalinė sistema, padedanti mums suprasti, ko nori mažylis. Kai naujagimis klykia kelias valandas, niekas negali to ilgai ištverti. Vadinasi, jam kažkas atsitiko. Galbūt nubudęs naktį jis praalko? Jei taip, pavalgęs tuoj nurimsta ir užmiega.

Kai naujagimis verkia dusdamas ir ilgai nenurimsta maitinamas, myluojamas, sūpuojamas, nešiojamas ant rankų, reikia ieškoti ligos priežasties.

Mane kur kas labiau sugraudina ne verksmas, o naujagimio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku jį pažadinti. Pats verksmas nėra grėsmingas ženklas, kur kas blogiau – vangumas ir mieguistumas, silpnumas, nes tai rodo, kad naujagimis nebeturi jėgų.

Ar gali naujagimis verkti iš skausmo? Kaip jį įmanoma nuraminti? Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas priepuolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malšinančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį ir duoti savo kūdikiui vaistų. Medicinoje lengvabūdiškas elgesys yra bloga praktika, nebent tai būtų traukuliai, kuriuos reikia malšinti. Patys traukuliai taip pat nėra liga, tik ženklas. Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą. Jei neįprastas kūdikio elgesys tėvams kelia nerimą, jie turi kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją.

Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skausmui ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina malšinti skausmo imant kraujo ar atliekant kokias nors kitas nesudėtingas procedūras. Jie rėmėsi požiūriu, kad naujagimis atsparus skausmui, nes jo nervų sistema nėra subrendusi, nėra tiek nervinių galūnėlių, kiek jų turi suaugęs žmogus, o neišnešioto naujagimio nervinės skaidulos dar neturi dangalo mielino. Neretai net chirurgas, atėjęs į mūsų skyrių atlikti nedidelės procedūros, manydavo, kad naujagimiui nereikia skirti vaistų nuo skausmo. Buvo manoma – prapjausi pūlinį, paverks vaikas ir nustos. Tokių dalykų seniai nebėra, nes niekas neabejoja, kad naujagimis jautrus skausmui, o ypač neišnešiotas, gimęs 37-ą nėštumo savaitę ir anksčiau.

Moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra priešingai – naujagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Įdūrus adata į pirštą suaugusiam žmogui, skausmas jaučiamas tik dūrio vietoje ir po penkių ar dešimties minučių jis gali nieko nejusti. O naujagimio skausmas nuo piršto plinta į visą galūnę. Naujagimio skausmo pojūtis kur kas stipresnis ir išlieka kur kas ilgiau – jis nurimsta tik po pusės valandos, o kartais trunka iki valandos. Šio fakto negalima užmiršti, jei norima tuoj pat atlikti kitą procedūrą. Netgi tada, kai naujagimis vystomas, keičiama jo kūno padėtis, jam gali vėl suskausti anksčiau įdurtą vietą.

Naujagimiui skauda kitaip nei suaugusiam žmogui, ir šį skausmą būtina malšinti. Yra atlikta daug klinikinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad netinkamai slopinant skausmą mažėja jo slenkstis, todėl menkiausias prisilietimas gali vėl jį išprovokuoti. Yra svarbi naujagimystės patirtis. Nuo pirmųjų dienų ilgai gydyti intensyviosios terapijos skyriuje vaikai net sulaukę paauglystės skiriasi nuo bendraamžių, nes yra kur kas jautresni skausmui. Prieš 30 ar 40 metų pasaulyje nebuvo daug dėmesio skiriama skausmo malšinimui, tuo metu gydyti naujagimiai net sulaukę brandos kitaip reaguoja į skausmą. Manoma, kad didelis kiekis skausmingų procedūrų gali būti svarbi priežastis, kodėl sulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas negali susikaupti ir prasčiau mokosi. Skausminga patirtis taip pat gali būti susijusi su vaiko raidos ypatumais, hiperaktyvumu, polinkiu į priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų.

Dažniausiai naujagimiui imama kraujo iš kulno, nes ši vieta gerai išvagota kraujagyslių, specialia adata įdūrus į kulną nesunku paimti kraujo laboratoriniams tyrimams. Taip imami kapiliarinio kraujo mėginiai, jiems užtenka vos kelių lašų kraujo. Kuo dažniau duriama į kulną, tuo labiau toje vietoje išveši nervinės galūnėlės. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl žmogaus kulnas gali likti jautrus skausmui visą gyvenimą. Medicinos literatūroje aprašyta net tokių atvejų, kai suaugęs žmogus negali normaliai priminti kojos, nes jam visą laiką diegia kulną. Tokio negalavimo priežastis – skausmingos medicininės procedūros, atliktos pirmosiomis gyvenimo dienomis.

Į naujagimio veną duriama tik prireikus didesnio kraujo kiekio sudėtingesniems tyrimams, pavyzdžiui, tiriant kraujo dujas, įvairius fermentus, atliekant genetinį tyrimą. Kaip tą veną surasti ir kurioje vietoje durti? Dažniausiai pasirenkama vena, esanti arčiausiai odos paviršiaus. Naujagimio galvoje nėra riebalinio sluoksnio, todėl poodyje esančios venos matomos geriausiai. Iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, ar durti į kulną, ar į kraujagyslę galvoje. Ši procedūra skausminga, kartais dūris į rankos poodinę veną naujagimiui būna skausmingesnis nei dūris į veną galvoje. Tačiau jauni tėvai to nežino, jiems toks tyrimas kelia siaubą, todėl visada paaiškinu, kodėl kraujas imamas iš venos naujagimio galvoje.

Mūsų proseneliai gerai žinojo, kaip malšinti skausmą. Nuo seno kaimo moterys duodavo verkiančiam vaikui į marlę suvyniotos duonos. Čiulpdamas tokį gumulėlį jis nurimdavo, nes burnoje esančios seilės skaido angliavandenius ir vaikas tuoj pat pajunta saldumą. Mūsų prosenelės taip pat įberdavo į medžiagos skiautę aguonų. Visi puikiai žinome, kad išgėrus per Kūčias aguonų pieno traukia į miegą. Dar į medžiagos skiautę suvyniodavo cukraus gabalėlį, jį čiulpdamas naujagimis nurimdavo ir užmigdavo.

Jau galime paaiškinti, kodėl taip yra. Sulašinus į burną saldaus tirpalo, pavyzdžiui, gliukozės, pavyksta numalšinti skausmą. Šį fenomeną tyrinėję mokslininkai nustatė, kad dirginant skonio receptorius naujagimio organizme gaminasi biologiškai aktyvių medžiagų endorfinų, slopinančių skausmą. Jei gliukozės tirpalą sulašinsime per zondą tiesiai į naujagimio skrandį, nebus jokio skausmo malšinimo poveikio. Pasaulyje atlikta daug tokių tyrimų, įrodančių šį mechanizmą, bet dar niekam nepavyko atsakyti į klausimą, kodėl cukraus gabalėlis nepadeda atsikratyti skausmo vėliau, kai vaikas sulaukia keturių ar šešių mėnesių.

Prieš atlikdami įvairias procedūras gydytojai taip pat stengiasi apsaugoti naujagimį nuo skausmo ir į burną lašina keletą lašelių gliukozės. Viename tarptautiniame suvažiavime italų mokslininkai rodė filmą, kaip reaguoja naujagimiai, kai jiems imama kraujo. Vienam iš jų prieš tokią procedūrą buvo sulašinta gliukozės, todėl įdūrus adata į kulniuką jis ir toliau miegojo nereaguodamas į skausmą. O gliukozės negavęs naujagimis smarkiai krūptelėjo nuo dūrio į kulną ir ilgai nenustojo verkti.

Įmanoma mažinti skausmą ir duodant čiulptuką. Tam nepritartų čiulptukų kritikai, juk apsilankius kūdikiams draugiškoje ligoninėje čiulptukų niekur nepamatysite, nes jų stengiamasi nenaudoti. Aš niekada nebuvau toks kategoriškas, esu įsitikinęs, kad negalima pulti į kraštutinumus. Čiulptukas negali pakeisti krūties, todėl neverta naujagimio maitinti iš buteliuko. O čiulptukas atlieka kitą vaidmenį. Čiulpimas – svarbus procesas, jis gali būti refleksinis ir nesusijęs su maitinimu, nes naujagimis pradeda čiulpti dar būdamas motinos įsčiose. Vienas švedų fotografas įamžino, kaip vaisius laiko pirštą burnytėje. Refleksinis čiulpimas yra kitoks nei žindant krūtį. Yra užfiksuoti netgi kitokie judesiai. Nėra teisūs skeptikai, raginantys išmesti čiulptukus ir jų neduoti naujagimiams, jie neatsižvelgia į kūdikio fiziologiją. Refleksinis čiulpimas labai reikalingas.

Dabar gaminami čiulptukai labai pasikeitė, jų neįmanoma lyginti su tais, kuriuos duodavome naujagimiams prieš kelis dešimtmečius. Jie kitokios formos, atitinka naujagimio burnos anatomiją, yra pagaminti iš kitokių medžiagų. Noriu, kad suprastumėte, aš neraginu grąžinti čiulptukų į gydymo praktiką, tačiau noriu priminti, kad refleksinis čiulpimas taip pat padeda malšinti skausmą. Toks čiulpimas naudingas, nes naujagimiui teikia saugumo jausmą ir nukreipia jo dėmesį. Pamirkius čiulptuką į saldų tirpalą, dar labiau stiprėja skausmo malšinamasis poveikis. Tai žinodami, mes suvilgome čiulptuką ir duodame jį naujagimiui, kuriam ketiname atlikti kokią nors procedūrą. Nors toks skausmo malšinimas trunka vos kelias minutes, per tą laiką daug ką įmanoma atlikti be skausmo.

Refleksinis čiulpimas nesąmoningas, ilgainiui jis išnyksta, bet pirmosiomis gyvenimo dienomis toks čiulpimas svarbus, nes mažina stresą. Kai naujagimis žinda motinos krūtį, čiulpimas vyksta bangomis, jis prasideda nuo nedidelių judesių, ilgainiui jų amplitudė didėja, vėliau mažėja. O refleksinis čiulpimas yra ritmiškas, nes tai vienodos amplitudės judesiai. Galime netgi daryti išvadą, kad refleksinis čiulpimas susijęs su naujagimio psichomotoriniu vystymusi.

Nuraminti naujagimį gali ir kiti ritmiški judesiai, pavyzdžiui, supimas, ne veltui mūsų protėviai guldydavo vaiką į pakabintą lopšį. Vaikui nusiraminti padeda ir glostymas, nešiojimas ant rankų, liūliavimas. Jei motina nenori vaikui duoti cukrumi pasaldinto skysčio, gali pasiūlyti savo krūtį, žindymas teikia malonumo, todėl naujagimis nejaus skausmo.

Kad vaikui neskaudėtų, galima paglostyti pilvą, priglausti prie krūtinės, parodyti šiek tiek daugiau meilės. Kai tai nepadeda, naudojamos specialios žvakutės. Kur kas stipresnį poveikį turi medikamentai, mažinantys pooperacinį skausmą. Pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad atliekant medicinines procedūras skausmas mūsų skyriuje visada malšinamas – ar reikėtų naujagimiui nuo odos nuimti pleistrą, ar paskiepyti. Turime nepamiršti, kad naujagimiui skauda. Kad po sunkios operacijos nesikankintų, galime jam skirti netgi morfino ar fentanilio. Tai – narkotiniai analgetikai, tokių vaistų kartais prireikia netgi kelias paras. Yra žinoma, kad skiriant jų ilgiau kaip savaitę kūdikis gali priprasti, o staiga sumažinus jų dozę gali pasireikšti kita bėda – abstinencijos sindromas. Šių kraštutinumų įmanoma išvengti, skiriant saugias vaistų dozes, todėl tėvai neturėtų nuogąstauti, kai išoperuotam naujagimiui leidžiami narkotiniai analgetikai. Skirtingai nuo kitų medikamentų, į kurių klinikines studijas nėra įtraukiami tokio amžiaus vaikai, narkotiniai analgetikai gerai ištyrinėti ir plačiai taikomi intensyviosios terapijos praktikoje.

Ištrauka iš knygos „Naujagimių gydytojo užrašai” – apie mažiausius pacientus ir kitokią medikų kasdienybę

Arūnas Liubšys, Danutė Jonušienė. Naujagimių gydytojo užrašai. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 255 p. Dailininkė Ilona Kukenytė

Arūnas Liubšys – Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas, medicinos mokslų daktaras, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, tarptautinių organizacijų patarėjas bei ekspertas, vienas iš naujagimių intensyviosios terapijos bei moderniosios neonatologijos pradininkų Lietuvoje.

Danutė Jonušienė – psichologė, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir portalo lrytas.lt žurnalistė, rašanti straipsnius apie sveikatą ir mediciną. Knygų „Toksikologo užrašai“ (2014), „Urologo užrašai“ (2015) bendraautorė.

Kiekviena šeima laukia savo stebuklo – naujagimio. Laukia tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio. Kartais tas labai lauktas stebuklas ateina į šį pasaulį per anksti, ne toks, kokio buvo tikėtasi, arba labai sergantis. Tada tėvai susiduria su nelauktais ir netikėtais iššūkiais, nerimu, kankinančiu laukimu ir daugybe iškylančių klausimų. Sunkiausia būna, kai jau nuo pirmųjų gyvenimo valandų jų kūdikiui kyla gyvybės ar mirties klausimas, – tokią įtampą ir stresą ne kiekvienas gali suvaldyti… Ką daryti, kai bėda užklumpa netikėtai, kaip padėti šeimai ištverti negandą?

Dr. Arūnas Liubšys dalijasi savo ilgamečio darbo su naujagimiais patirtimi, šių mažųjų pacientų neįtikėtinomis savybėmis, bendravimo su tėvais subtilybėmis, medikų darbo užkulisiais, pasakoja apie savo mokytojus, pateikia savo nuomonę visuomenei svarbiais klausimais ir požiūrį į pastarųjų dešimtmečių pokyčius gydant ir prižiūrint naujagimius.
Knyga „Naujagimių gydytojo užrašai“ skirta tėvams, kuriems neretai reikia emocinės paramos ar medicininių žinių, ir visiems kitiems skaitytojams, kuriems įdomu išgirsti apie kitokią medikų kasdienybę.

Pagyrimų ir įvertinimų įrankiai: ne visos odės yra vienodos

Būdai pagirti, kurie padės, o ne trukdys <…>

Įsivaizduokite šiuos scenarijus:

<…>

2. Jūs neturite jokio oficialaus muzikinio išsilavinimo, bet labai mėgstate dainuoti duše. Nusprendžiate tai išbandyti ir sausumoje, tad prisijungiate prie choro. Po kelių pirmųjų pamokų jums vis dar sunku. Melodijos atrodo per sudėtingos, jaučiate, kad didžiąją laiko dalį nepataikote į natą. Choro dirigentui tariate: „Nežinau, ar man vertėtų tai tęsti. Man tiesiog nepavyksta.“

Jis atsako: „Nesijaudinkite, jums puikiai sekasi! Jūsų balsas skamba gerai.“

Ar toks pagyrimas suteiktų jums daugiau pasitikėjimo savimi? Galbūt svarstytumėte: Ar choro dirigentas apsiriko, ar meluoja? Gal jis tiesiog manęs negirdėjo, nes labiau klausė sopranų. Gal jis stengiasi, kad pasijusčiau geriau. O galbūt jis tik nori, kad sumokėčiau nario mokestį, kurio reikia kitai jo įmokai už automobilį…

3. Jūs ištisas savaites dirbate prie naujos skaitymo programos savo vaiko mokykloje. Nusiunčiate ją direktoriui ir nekantriai laukiate jo atsakymo. Kitą dieną gaunate elektroninį laišką: „Puikiai padirbėta. Ačiū.“

Ar jūs džiaugiatės, kad direktorius patenkintas jūsų stulbinančiomis idėjomis? Galbūt jūs abejojate, ar jos jam tikrai patiko? Ar jis pastebėjo, kiek minčių sudėjote į pristatymą, kaip argumentavote savo idėjas, naudodamasis naujausiais tyrimais, ar užfiksavo, kad išsprendėte finansavimo problemą? O gal jis tiesiog tikrino savo darbų sąrašą ir nusprendė išsivalyti elektroninio pašto dėžutę, prieš eidamas namo švęsti savaitgalio?

4. Jums patinka krepšinis. Manote, kad tai smagus sportas, bet esate tik mėgėjas. Jūs daugybę kartų netaikliai mėtote kamuolį į krepšį sporto klube, kol pagaliau jums pavyksta pataikyti. Būtent tą akimirką įeina kažkoks nepažįstamasis ir taria: „Puiku! Gebate tobulai pašokti!“

Kaip jūs reaguojate? Ar užsimanote su juo pažaisti, ar mieliau paskubomis sprunkate namo, kad nesugadintumėte teigiamo įspūdžio netaiklių metimų serija?

Ko mes siekiame, girdami vaikus? Dauguma žmonių atsakytų: „Mes skatiname juos pamatyti savo pačių privalumus“, „Norime juos paraginti daryti tai, ką jie daro“, „Stengiamės, kad jie jaustųsi pasitikintys savimi… ar net labiau stengtųsi.“ Atrodo savaime suprantama, kad, bandydami stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi, dažnai ir entuziastingai jiems kartosime: „Jūs esate puikūs, protingi, nuostabūs, gražūs, jūs patys geriausi!“

Bet jei vartojame vertinamuosius žodžius, dažnai gauname priešingą efektą. Kaip turbūt pastebėjote, skaitydami anksčiau aprašytus scenarijus, pagyrimai, kuriais teisiama arba vertinama, gali sukelti problemų.

Jie gali nukreipti mūsų dėmesį į mūsų trūkumus, o ne privalumus: Aš nesu tokia jau puiki. Reikėjo mane pamatyti prieš dešimt minučių.

Jie gali sukelti mums abejonių dėl giriančio žmogaus nuoširdumo: Ar jis tikrai taip mano, ar tik stengiasi, kad aš pasijusčiau geriau? Ko jam iš manęs reikia?

Jie gali nuskambėti atmestinai: Ar jis bent užmetė akį į milžinišką mano darbą? Gal nevertėjo stengtis.

Jie gali mus gąsdinti: O jeigu nesugebėsiu to padaryti kitą kartą?

Jie netgi gali priversti mus visiškai pasiduoti – nustoti daryti tai, ką darėme, ir pasitraukti.

Į šį reiškinį atkreipiau dėmesį muzikos festivalyje prieš keletą metų. Grupė žongliruotųjų skatino žiūrovus išbandyti jų įrankius. Pastebėjau mažą berniuką, kuris buvo aktyvesnis už daugumą suaugusiųjų ir sugebėjo vienu metu išlaikyti keletą maišelių su pupelėmis ore.

„Ei, pažvelk į tą vaiką, – tariau savo vyrui. – Jam tikrai gerai sekasi!“

Berniukas pažiūrėjo į mane kylančios žvaigždės akimis, numetė pupelių maišelius ir nuėjo.

Kas nutiko? Kodėl spontaniškas nepažįstamojo pagyrimas privertė jį sustoti?

Šis berniukas labai atsidėjęs mokėsi kažko naujo ir provokuojančio. Staiga kažkoks nepažįstamasis jį ėmė teisti. Dabar vaikas, užuot susitelkęs į atliekamą užduotį, turėjo nerimauti, ar jam pavyks sučiupti pupelių maišelius, išmetus juos kitą sykį, ir ar šis nepažįstamasis vėl atitinkamai jį įvertins. Geriau pasitraukti, kol sekasi. Kaip apgailėtinai pasielgiau su šiuo vargšu vaiku!

Pirmoji pagyrimų taisyklė yra ta, kad jie ne visuomet yra priimtini.

Kai vaikas yra įsitraukęs į kokią nors veiklą, nereikia trikdyti jo dėmesio, šmėkščiojant ir brukant neprašytus komentarus. Duokite jam erdvės! Pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės, jei gamintumėte vakarienę, o jūsų partneris sėdėtų už kelių žingsnių ir vis kartotų: „Puiki svogūnų pjaustymo technika. Gerai pasirinkai kepimo aliejų. Kaip lygiai nuskustos morkos. Labai profesionaliai laikai skardinės atidarytuvą.“ Kiek minučių tai pakęstumėte, nepradėję rėkti: „Palik mane vieną!“

O kaip su tais atvejais, kai vaikai nori, kad į jų veiksmus būtų reaguojama? Jie atbėga pas mus, kišdami savo kreidelių piešinius mums po nosimis ir sakydami: „ŽIŪRĖK! Ar tau patinka?“ Koks atsakymas juos įkvėptų, o ne užgesintų jų entuziazmą?

ĮRANKIS NR. 1: Apibūdinkite, ką matote

Kur kas naudingiau girti, nepasiduodant vertinimo pagundai, o tiesiog apibūdinant, ką matome (girdime ar pastebime bet kuria iš savo penkių juslių).

Užuot sakę: „Koks gražus piešinys!“
Pamėginkite: „Matau žalias linijas, kurios kyla ir leidžiasi. Pažvelk, kaip jos susijungia su šiomis raudonomis figūromis!“

Užuot sakę: „Puikiai padirbėta!“
Pamėginkite: „Matau, kad surinkai visas mašinėles, visas knygas ir netgi purvinas kojines! Matau švarias grindis. Tai buvo didelis darbas.“

Užuot tarę: „Nuostabiai susidorojai.“
Pabandykite: „Matau, kad apibraukei kiekvieną paveikslėlį, kuris prasideda raide B.“

Užuot sakę: „Tau pavyko laikytis taisyklių.“ Pamėginkite: „Tu užėmei savo vietą rate, vos tik išgirdęs žodžius „laikas į ratą“.“

Užuot konstatavę: „Puikus bandymas.“
Pabandykite: „Tas kamuolys pakilo iki penktos sienos plytelių eilės. Jis kaskart vis labiau priartėja prie krepšio.“
Arba, jei nesate nusiteikę daugiažodžiauti, galite tiesiog tarti: „Tu tai padarei!“

Visi šie teiginiai leidžia vaikui suprasti, kad jūs pastebėjote jo darbą ir jis jums svarbus. O vertinimas ar teisimas galėtų numušti mažojo entuziazmą stengtis ateityje.

Saros istorija: pasaka apie žuvytę

Parengiamojoje mokyklėlėje yra tokia maža mergaitė, kuri nuolat man rodo savo piešinius: „Mokytoja, mokytoja, žiūrėkit!“

Aš atsakau: „Labai gražu, šis piešinys nuostabus.“

Tada ji numeta jį ant žemės ir nueina. Šis piešinys atrodo kaip peckelionė, tad tikrai nėra daugiau ką pasakyti.

Šįkart aš apibūdinau: „Matau iškraipytas linijas viršuje ir daug mėlynos apačioje. Man tai primena vėją ir jūrą.“

Mergaitė akylai pažvelgė į savo pačios piešinį ir pirštu parodė į mažą kvadratinį ženkliuką, kurio aš nepastebėjau: „Ar matai jį? Tai mažytė žuvytė!“

Ji grįžo į darbų kambarį ir pripiešė daugiau mažų „žuvyčių“. Atrodė, kad, man įdėmiai įsižiūrėjus į piešinį, mažajai jis tapo vertingesnis ir privertė ją labiau stengtis.

Daugiau naudingų patarimų rasite J. Faber ir J. King knygoje „Kaip kalbėti su mažais vaikais, kad jie klausytų: išgyvenimo gidas tėvams, auginantiems 2–7-erių metų vaikus“.

Pastaruosius tris dešimtmečius viso pasaulio mamos ir tėčiai, ieškodami praktiškų ir veiksmingų auklėjimo būdų, kliaujasi A. Faber ir E. Mazlish bestseleriu „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“, Boston Globe tituluotu „auklėjimo biblija“. Milijonai skaitytojų pamilo šią knygą, tačiau daugeliui kilo klausimų, kaip joje aprašomas strategijas pritaikyti auklėjant jaunesnio amžiaus vaikus. Atsiliepdamos į tėvų pagalbos šauksmą, auklėjimo ekspertės Joanna Faber (Adelės Faber dukra) ir Julie King pritaiko išbandytas ir patikimas  „Kaip kalbėti…“  bendravimo strategijas mažiesiems – 2–7-erių metų amžiaus vaikams.

Naujojoje knygoje autorės dalijasi dar nepasakotomis, žaismingai iliustruotomis tėvų ir mokytojų istorijomis, pateikia naudingų patarimų, kaip spręsti kasdienius sunkumus, kurie pažįstami visiems, auginantiems vaikus ar su jais dirbantiems.

Remdamiesi knygoje siūlomomis technikomis, tėvai užmegs tvirtesnius ir džiaugsmingesnius santykius su mažaisiais, užaugins savimi pasitikinčias, linkusias bendradarbiauti asmenybes.

Šiuolaikinių migdymo metodų bėdos

Tereikia palikti jį trumpam išsiverkti; jei nuolatos skubėsite pas jį, jis niekuomet neišmoks užmigti pats.

Padarykite lentelę lipdukams klijuoti, ir kiekvieną rytą, jei tik buvo geras ir puikiai miegojo, duokite jam po lipduką. Kai lentelę užpildys, kuo nors ypač jį apdovanokite, kad buvo toks šaunuolis.

Nežiūrėkite į akis ir nekalbėkite, tiesiog iškart neškite į kambarį ir tvirtai pasakykite: „Laikas miegoti“, – jis greitai išmoks.

Negailėdami girkite už tai, kad savo lovoje išmiega visą naktį, kartokite, koks jis geras, ir pabrėžkite, koks jau didelis.

Niekada neleiskite kūdikiui užmigti prie krūties ar jums ant rankų, jis visuomet turi būti paguldomas, kol neužmigo. Gali truputį priešintis, tačiau tai tik į gera. Juk nenorite užsikrauti vargo.

Jei vaikas verkia, paimkite jį ant rankų, bet vos jam nurimus paguldykite, jei pravirksta, vėl paimkite, tačiau nurimusį tuojau paguldykite. Jis turi išmokti užmigti pats.

Paguldykite vaiką į lovą, išeikite iš kambario ir uždarykite duris, jei jis pravirksta, grįžkite, pasakykite, kad metas miegoti, ir vėl palikite jį vieną. Kartokite, kiek prireiks, tačiau nemyluokite ir nekalbėkite.

Paguldykite jį į lopšį ir išeikite, jei jis verkia sunerimęs ar iš skausmo, sugrįžkite, tačiau jeigu tik priešinasi, palikite jį net jei atpila – išties ypač jei atpila, nes taip elgiasi, kad atkreiptų jūsų dėmesį. Jis neturi suprasti, kad vos jam atpylus paimsite jį ant rankų.

Sėdėkite greta vaiko lovelės ir laikykite už rankos, tačiau neimkite jo į glėbį. Kiekvieną vakarą stenkitės atsisėsti vis toliau, kol galų gale visai išeisite iš kambario.

Paguldykite jį į lovą, atsisėskite greta, tačiau visai nekreipkite į jį dėmesio. Tai švelnus būdas, nes nepaliekate jo vieno. Galų gale jis užmigs.

Įsigykite specialų laikrodį miego įpročiams ugdyti, vaizdžiai rodantį vaikui, kada priimtina keltis. Tada jis žinos, ar jam leidžiama keltis, vos į jį pažiūrėjęs. Jei laikrodis rodo, kad dar ne metas, jis žinos, kad turi pagulėti lovoje ilgiau.

Galėčiau tęsti beveik be galo. Kuriuos iš šių „perliukų“ esate girdėję jūs? Įsivaizduoju, gana nemažai. Mano nuomone, nė vienas iš šių migdymo metodų nėra švelnus. Manau, nė vienu neatsižvelgiama į vaiką, ir nors iš pradžių trokštamas rezultatas pasiekiamas, dažniausiai jis būna trumpalaikis.

Kokiomis ilgalaikėmis vertybėmis yra pagrįstas jūsų, kaip tėvų, ryšys su vaikais? Kokiais žmonėmis jie turėtų tapti? Kokiomis vertybėmis turėtų gyventi? Man itin svarbios toliau vardijamos vertybės, o jums?

Noriu, kad mes su vaiku būtume artimi ne tik dabar, bet ir ateityje jam suaugus.

Noriu, kad jis manimi pasitikėtų, žinotų, kad gali man pasakoti bet ką, kreiptis į mane iškilus bet kokiai problemai – aš visuomet būsiu pasirengusi jam padėti.

Noriu, kad jis žinotų, jog myliu ir amžinai mylėsiu jį neatsižvelgdama į nieką.

Noriu, kad žinotų, jog jį gerbiu, o jo poreikiai – tiek fiziniai, tiek emociniai – yra man svarbūs.

Noriu, kad jaustų, jog jo gerovė man svarbiausia. Padarysiu viską, kad jam padėčiau augti sveikam ir laimingam.

Noriu, kad vaikas pasitikėtų savimi ir būtų savarankiškas.

Noriu, kad jis užaugęs mokėtų atjausti ir kitų jausmus brangintų taip pat, kaip ir savuosius.

Noriu, kad būtų geras sau ir kitiems. Trokštu, kad būtų supratingas.

Noriu, kad pasitikėtų kitais ir būtų vertas kitų pasitikėjimo.

Noriu, kad jaustųsi saugus ir laimingas, ir ateityje gebėtų užmegzti tvirtus ryšius su partneriu.

Dabar apžvelgsiu keletą skyriaus pradžioje minėtų griežtų metodų, kaip ugdyti miego įpročius, ir aptarsiu, ar jie dera su jūsų tėvystės tikslais – ir omenyje turiu ne tik trumpalaikį tikslą „pirmąkart po ilgo laiko pagaliau išsimiegoti“.

 Tipinių griežtų migdymo  metodų trūkumai

 Kontroliuojamas verkimas

Pradėkime nuo kontroliuojamo verkimo ir „išsiverkimo“. Ar tai padeda mūsų vaikui suprasti, kad visuomet esame pasirengę jam padėti? Ar taip jis mokomas pasitikėti mumis, kad tenkinsime jo emocinius ir fizinius poreikius? Ar jaučia, kad gerbiate jį ir jo jausmus? Ar mokosi atjautos? Argi mes jį atjaučiame? Ar paliktas vienas jis gali būti laimingas, saugus ir nepriklausomas? Nemanau.

Manau, temokome jį, kad mamytė ir tėvelis jo poreikiais rūpinasi nuo ryto iki vakaro, bet ne naktimis. Žinau, labai supaprastinau, ir jūs tikrai to nesiekiate, bet pažiūrėkite į tai vaiko akimis: kaip jis įvertins jūsų veiksmus ir ketinimus, juolab kad jo smegenys dar nesubrendusios ir jis negeba mąstyti racionaliai kaip suaugęs?

Įsivaizduokite, koks sutrikęs jis turėtų būti. Pagalvokite, o jei jūsų partneris tik pusę laiko būtų jums geras, atjaučiantis ir supratingas? Ar pasitikėtumėte ir kliautumėtės juo? Žinoma, ne. Ar būtent tai norite pasakyti savo vaikui?

Paimti ant rankų, paguldyti, greitai sugrįžti ir pamažu išeiti

O ką reiškia paimti ant rankų, paguldyti, atskubėti į kambarį vos jam pravirkus, tačiau nesuteikti to, ko jis iš tiesų nori (jūsų artumo – ir fizinio, ir emocinio), arba kas naktį stumti kėdę vis toliau nuo lopšio ar lovelės? Šie metodai dažnai liaupsinami kaip švelnus kontroliuojamo verkimo ir išsiverkimo pakaitalas. Tačiau jie anaiptol ne švelnūs. Ar jie atitinka ilgalaikius jūsų tėvystės tikslus? Ar naudodamiesi jais gerbsite vaiko poreikius? Ar įtikinsite jį, kad visada pagelbėsite? Ar taip kuriate stiprius, patikimus saitus su juo? Ar padedate jam suprasti, kad kitų jausmai yra svarbūs? Vėlgi nemanau. Taip elgėsi daktaro Džekilo ir pono Haido tėvas iš Stevensono romano – mylintis, atjaučiantis ir dėmesingas dieną, bet šaltas, atitolęs ir nereaguojantis naktį. Kokių jausmų tai sukelia vaikui? Trikdo ir skaudina.

Miego įgūdžius ugdantis laikrodis

Laikrodžiai su mielų gyvūnėlių, atsimerkiančių rytais, snukučiais, šviečiantys laikrodžiai, atėjus rytui ar vakarui užsidegantys ar keičiantys spalvas, meilūs miegančių arba žaidžiančių žvėrelių paveikslėliai – gali pasirodyti, kad tai švelnus sprendimas. Bet kokią pasąmoninę žinią perduodame vaikui kabindami tokius laikrodžius? Būsiu greta tavęs tada, kai man atrodys tinkama. Jei laikrodis miega, tavo poreikiai turi palaukti. O galbūt tokią: aš nuspręsiu, kiek tu turi miegoti, kad ir ko tavo organizmas norėtų, nes pažįstu jį geriau nei tu. Nė neabejoju, kad dauguma tėvų nė neketina sakyti tokių dalykų savo vaikams ir tokį laikrodį įsigyja skatinami geriausių norų. Tačiau mąstykite kaip vaikas: kad ir kaip jis džiūgautų turėdamas savo laikrodį, džiaugsmas kaip mat išgaruos, kai supras, kad jis diktuoja, kiek laiko galima praleisti su tėvais. Ir tada viskas atrodo ne taip jau ir miela.

 Kova dėl miego – laimėtojai ir pralaimėtojai

Įsivaizduokite – kovą dėl miego vieni laimi, kiti pralaimi. Dar kartą perskaitykite jau aptartus migdymo metodus ir įsivaizduokite, kad jie suveikė. Davė trokštamų rezultatų – vaikas pasidavė ir užmigo. Kas laimėjo? Tėvai? Valio, tai bent pergalė: pagaliau mažylis miega, priešaky visos nakties poilsis, matyti nežmoniško nuovargio pabaiga, rodos, grįžta normalus gyvenimas. O tai kas pralaimėjo? Jei tėvai laimėjo, tai vaikas, žinoma, pralaimėjo? Šiaip ar taip, vis tiek negavo iš tėvų to, ko jam labai reikėjo. Neteko – ir tai blogiausia.

Neteko pasitikėjimo tėvais, prarado mažą dalelę savęs – ne tik dabar, bet ir ateičiai. Laimėdami grumtynes vakarais vaiką visada pažeminame iki pralaimėtojo. Ar tikrai to norite? Ar žvelgiant vaiko akimis pergalė išties tokia saldi? Žinoma, kai kurie specialistai bandytų jus įtikinti, kad visa tai – vaiko gerovei, kad miegas gyvybiškai svarbus ir nepailsėjęs mažylis susirgs, tad padedate jam užmigti jo paties labui.

Apmaudžiausia štai kas: jūs dėl miego stygiaus esate pažeidžiami, bet jūsų vaikai – dešimtkart labiau. Iš tikrųjų vaikui reikia jūsų. Privalote būti savo vaiko gynėjai ir sergėtojai, saugoti jį naktį – šiuo tamsiu ir gąsdinančiu paros metu jis tik jus ir teturi. Esmė – surasti jūsų ir mažylio emocinius bei fizinius poreikius tenkinantį sprendimą. Tai neturėtų būti „ar – arba“, kaip rodytų metodai, nuo kurių pradėjau šį skyrių. Jūs turite poreikių, o jūsų vaikas turi savųjų, ir nėra jokio stebuklingo visus juos tenkinančio sprendimo, tačiau galima imtis visiems priimtinų ir švelnesnių būdų. Apie tai kituose šios knygos skyriuose.

Dovanų ir pagyrų, skirtų miegui skatinti, kritika

Ar galima vaiką girti ir apdovanoti už tai, kad miega visą naktį, klusniai eina gulti ar lieka savo kambaryje? Jeigu jis gauna lipdukų, galybę liaupsių, o gerai elgdamasis gal net ir dovaną, juk nusipelnė, tiesa? Ar tikrai tai nemenkina jo besivystančios asmenybės? Tikrai neprieštarauja jūsų ilgalaikiams vaiko auginimo tikslams? Pagalvokite darkart.

Kas iš tikrųjų atsitinka, kai apdovanojate ar giriate vaiką už tai, kad jis miegojo taip, kaip norite? Jam išties įteikiamas lipdukas ar naujas meškutis, tik ar jam to reikia? Ar atsiliepėte naktį jam ko nors prireikus? Ar atsižvelgėte į jo baimę, alkį ar norą būti arčiau ir nurimti? Ar atjautėte ir stengėtės suprasti, kaip jis jaučiasi, pripažinote jo labai tikrą nerimą? O gal jis buvo mokomas užgniaužti savo poreikius, slėpti nuo jūsų tikruosius jausmus? Kaip ateityje tai gali paveikti jūsų santykius?

Ar lipdukams praradus savo vertę neteks nuolat papirkinėti jo žaislais, o gal net ir pinigais? Ar tai tikrai puoselėja nuoširdžius, patikimus ir pagarbius tarpusavio ryšius? Nemanau.

O kaip besąlygiškos meilės vaikui idėja – ar dera čia pagyros ir dovanos už ramų miegą? Ką jūs iš tiesų jam sakote? Aš išties myliu tave tik tada, kai naktį tyliai būni savo kambaryje ir duodi man ramybę? O gal – aš myliu tave, bet naktį ilsėtis ir iki ryto neregėti tavęs akyse man patinka dar labiau? Sąlyginė meilė, ar bent jos nuovoka, nors aš esu tikra, kad savo vaiką mylite iš tiesų besąlygiškai, yra slidžios nuokalnės pradžia, ji moko vaiką, kad meilė kitiems gali būti suderėta ar suklastota. Netrukus jis pradės teirautis: „Kas man už tai, jei tą padarysiu?“ arba: „Ką man duosi, jei taip padarysiu?“ O kas bus ateityje – ko jį išmokysite apie artimus ryšius? Mylėti ir priimti būsimą partnerį tokį, koks yra, ar kad meilė kelia reikalavimų ir turi išlygų? Ko jūs mokote juos apie save pačius? Tai man svarbiausia. Kad ir kaip tai patrauklu, dovanos ir pagyros tik atrodo „švelnūs“, „smagūs“ ir „veiksmingi“ būdai, bet pagalvokite apie ilgalaikę jų prasmę.

Ištrauka iš knygos

„Ramaus miego knyga“ padės susigrąžinti ramų miegą ne tik vaikams

Sarah Ockwell-Smith. Ramaus miego knyga: praktinis vadovas auginantiems naujagimius, kūdikius ir ikimokyklinukus. Iš anglų kalbos vertė Vytenė Menkevičienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 303 p.

Dailininkė Asta Puikienė

Kūdikio atėjimas į šeimą – didžiulė laimė. Tačiau tėvų džiaugsmas greitai ima blėsti, jei kas naktį juos pažadina verksmas. Pagalvokite, juk taip nutinka kelis ar net keliolika kartų per naktį. O jei tai tęsiasi metus, dvejus… penkerius? Tikriausiai dauguma tėvų galėtų papasakoti įvairiausių naktinių istorijų iš savo patirties. Galbūt pažįstate ir tokių, kuriems drauge su vaikais ilgiau ar trumpiau teko nemiegoti visai. Ką daryti, kad jums taip neatsitiktų? Kaip elgtis, jei kūdikis naktį jus vis pažadina? Ko griebtis, jei ūgtelėjęs vaikas bijo eiti miegoti ar naktį pašoka iš lovos? Kaip visai šeimai atgauti saldų miegą ir gyvenimo džiaugsmą?

Atsakymą žino Sarah Ockwell-Smith (Sara Okvel-Smit) – britų psichologė, vaikų ugdymo specialistė, rašytoja ir hipnoterapeutė, ypač besidominti vaikų miego problemomis, viena iš tinklalapio www.gentleparenting.co.uk įkūrėjų. „Ramaus miego knyga“ – tai vadovas, kuriame miego trūkumo iškankinti tėvai ras patarimų, kaip sureguliuoti miegą nuo pirmos naujagimio dienos iki mokyklinio amžiaus. Aptariamos pačios įvairiausios problemos: dažnas nubudimas naktimis, šlapinimasis į lovą, ikimokyklinukų košmarai ir visiškas nenoras eiti miegoti. Šioje knygoje rasite mokslinės informacijos ir linksmų nutikimų, o visų pirma – užtikrintai sakomų ir praktika patikrintų patarimų, kurie tiek tėvams, tiek ir vaikams padės susigrąžinti ramų miegą.

 Puiki, praktiška, moksliniais tyrimais paremta knyga apie vaikų miegą. Šią knygą rekomenduočiau perskaityti ne tik tėveliams ir seneliams, bet ir specialistams, dirbantiems su vaikais. Knygoje pateikiamos naujausių tyrimų išvados ir aptariami paprasti, lengvai pritaikomi metodai, kurie šeimai padės paprasčiau vertinti vaikų miegą. Suvokus elementarius miego principus, geriau miegos ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai.

Konferencijos „Atsakinga tėvystė“ organizatorė, trijų vaikų mama Jūratė Bortkevičienė

Pagaliau – mokslu ir žmogiškumu grįsta knyga, kuri nuramins pervargusius tėvus. Išsiverkimo metodai ir griežtos kūdikių dienotvarkės telieka istorija.

Aušra Paukštytė, knygos „Mamystė“ autorė

Kodėl davimas taip apsėdęs daugelį tėvų ir moky­tojų? Kas gera vaikui iš to, kad išmoks dalytis? Juk su­augusieji beveik nieko niekam neduoda.

Jaunesnė nė dvejų Izabelė parke žaidžia su kibirė­liu, kastuvėliu ir kamuoliuku, o ją su meile stebi ma­ma. Kadangi rankutės labai mažos, laiko tik kastuvėlį, o kibirėlis su kamuoliu guli ant žemės šalia jos. Priei­na panašaus amžiaus vaikutis, atsisėda šalia Izabelės ir, netaręs nė žodžio, pasiima kamuoliuką.

Izabelė beveik dešimt minučių į kamuoliuką nekrei­pė nė menkiausio dėmesio ir iš pradžių toliau ramiai sau kapsto smėlį kastuvėliu. Ramiai? Akylas stebėtojas atkreips dėmesį, kad kasa vis smarkiau, o akies kam­pučiu žiūri į kamuoliuką. Šią akimirką, panašu, naujo­kas puikiai suvokia, kad įžengė į pavojingą teritoriją.

Jis patraukia kamuoliuką toliau, palaukia reakcijos, ta­da kamuoliuką padeda atgal. Izabelė įspėja:

– Mano! – o vėliau dar patikslina: – Liukas mano.

Atėjūnas, greičiausiai dar nemokantis sudaryti trijų žodžių sakinių (o gal nenori išsiduoti), kartoja:

– Kamuo, liukas, liukas!

Neabejodama, kad šia žodžių gausa buvo pasikėsin­ta į nuosavybę, Izabelė mano turinti susigrąžinti savo teises į mažą žalią kamuoliuką. Atėjūnas truputį prie­šinasi, bet, kai Izabelė nemato, įsigudrina pagriebti ki­birėlį. Mergaitė patenkinta žaidžia su ką tik atgautu kamuoliuku, bet staiga vėl susirūpina. Jos kibirėlis! To jau per daug!

Taip gali tęstis pusę popietės. Izabelė leis berniukui pažaisti su vienu ar kitu jos daiktu arba nenoromis tai pakęs, o gal ir visai neleis. Gal pasiūlys berniukui kas­tuvėlį mainais į kibirėlį. Ir vienas, ir kitas vaikas gali kiek parėkti ar paverkti, tačiau bet kuriuo atveju nau­jasis Izabelės „draugas“ šiuo taikiu žaidimu greičiau­siai bus patenkintas.

Labai tikėtina, kad įsitrauks abi mamos. Ir tada atsi­tiks tai, kas visada mane stebina: užuot aršiai gynu­sios savo vaiką, abi mamos stoja svetimo vaiko pusėn:

– Izabele, leisk berniukui pažaisti su kastuvėliu!

– Pedrai, atiduok mergytei kibirėlį!

Geriausiu atveju viskas apsiribos keliais paragini­mais, tačiau gana įprasta, kad abi mamos pradeda uo­liai varžytis savo dosnumu (kaip lengva dosniai daly­tis ne savo kastuvėliu!).

– Pakaks, Izabele, jeigu toliau taip elgsiesi, mamytė supyks!

– Pedrai, tuojau pat atsiprašyk, antraip eisime na­mo!

– Nesirūpink, nieko tokio, jeigu jis pažais su kastu­vėliu! Mano mažylė tokia savanaudė…

– Mano berniukas tikras neklaužada! Turiu stebėti jį neatitraukdama akių, jis visada erzina kitus vaikus ir ima jų daiktus…

Ir taip abu vaikai atkalbinėjami nuo to, ką daro, kaip dvi mažytės tarpusavy kariaujančios šalys, kurios būtų pasiekusios taikos susitarimą, jeigu nebūtų įsiki­šusios dvi nenugalimos jėgos.

Tokios scenos, pasikartojančios tūkstančius kartų, verčia manyti, kad mūsų vaikai savanaudžiai. Juk pa­tys dalytumės plastikiniu kastuvėliu ir kibirėliu nė akimirkos nedvejodami. Bet ar tikrai mes daug dos­nesni už vaikus, o gal mums tie daiktai nesvarbūs?

Į viską būtina pažvelgti kitaip. Įsivaizduokite: sėdi­te parke ant suoliuko ir klausotės muzikos. Šalia ant suoliuko pasidėjote rankinę, o ant jos – sulankstytą laikraštį. Prieina nepažįstamasis, prisėda šalia ir, neta­ręs nė žodžio, ima skaityti jūsų laikraštį. Po kurio lai­ko padeda (ant žemės nesulankstęs), paima jūsų ranki­nę, atidaro ir naršo…

Kiek kęstumėte, kol, per daug nesirinkdami žodžių, nepažįstamajam parodytumėte jo vietą arba čiuptumė­te savo rankinę ir pabėgtumėte? O jeigu tolumoje pamatytumėte policininką, ar jo nešauktumėte? O jei­gu jis prieitų ir pasakytų:

– Duokit tam žmogui savo rankinę, antraip supyk­siu. Atleiskite, pone, ši moteris nemoka dalytis… Ar jums patinka jos mobilusis telefonas? Paskambinkite kam nors, jeigu norite… Patylėkite, moterie, jeigu dar šiaušitės, parodysiu, kas yra kas!

Mūsų dosnumas priklauso nuo trijų veiksnių: ką skoliname, kam ir kuriam laikui. Galime paskolinti knygą bendradarbiui kelioms savaitėms, bet nepatin­ka, jeigu nepažįstamasis nepasiklausęs ima mūsų lai­kraštį. Pavairuoti automobilį duotume tik artimam draugui arba giminaičiui.

Mažas vaikas neturi daug daiktų, todėl kibirėlis su kastuvėliu ir kamuoliukas jam svarbūs ne mažiau kaip mums rankinė, kompiuteris ar motociklas. Laikas vai­kui bėga greičiau ir paskolinti žaisliuką kelioms minu­tėms jam taip pat sunku, kaip vaiko tėvui būtų sunku kam nors kelioms dienoms paskolinti savo automobilį. Be to, mūsų vaikai skiria draugus ir pažįstamus, nors to gal ir nesuvokiame. Pavyzdžiui, kurį sakinį pasaky­tų Izabelės mama, jei norėtų apibendrinti pirmiau ap­rašytas istorijas?

1. Izabelė žaidė smėlio dėžėje su mažuoju savo draugu, tada priėjo nepažįstamasis, paėmė mano laikraštį ir vos nenusinešė mano rankinės. Įsiu­tau!

2. Mes su draugu žaidėme su mano rankine, tada prie Izabelės priėjo nepažįstamasis ir bandė at­imti jos kamuolį. Įsiutau!

Žinoma, suaugusiojo akimis abu nekalti, bejėgis dvejų metų vaikas tėra „mielas mažas draugužis“. Bet kai ūgis nesiekia ir metro, dvejų metų berniukas yra nepažįstamas, svetimas žmogus, o gal net „įtartinų kėslų turintis tipas“.

Kitas pavyzdys. Dvidešimt penkerių Enrikė niekaip negali nuraminti verkiančio sūnelio ir vietoj barškučio duoda automobilio raktelius. Kikė griebia, čiupinėja, žiūrinėja, vėl čiupinėja. Prieina šešerių metų mergaitė ir pradeda maloniai bendrauti:

– Koks mielas berniukas. Kuo jis vardu? Kiek jam metų? – ji ne pagal metus brandi mergaitė. –

Mano pusbrolis Antonijus dabar aštuonių mėnesių, šiandien jis neatėjo, nes skauda ausytę.

– Labas! Kokie gražūs raktai! Duok man juos! Žiūrėk, už tai duosiu kamuoliuką.

Tėčiui nauja sūnaus draugė labai patinka tol, kol toji miela draugužė nubėga, nešina jo automo­bilio rakteliais, vietoj jų palikdama savo kamuoliuką. Kaip manote, kiek sekundės dalelyčių prireiks, kad Enrikė mergaitę imtų vytis ir raktelius atsiimtų? Sūnus sutiko mainytis, jo tėtis – ne.

Mūsų vaikai kur kas dosnesni už mus.

* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *

Ištrauka iš knygos

Laimingiausios vaikų dienos priklauso nuo jūsų

Carlos González. Pabučiuok mane. Vertėja Jurga Šidiškytė. – Vilnius: Briedis [2017] – 304 p.

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato dar vieną praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – ispanų pediatro Carloso Gonzálezo bestselerį „Pabučiuok mane“.

Prieraišiosios tėvystės, kurios esmė – stipraus tėvų ir vaikų ryšio kūrimas bei puoselėjimas, šalininkas gydytojas Carlosas Gonzálezas ragina tėvus pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą. Jis pataria labiau pasitikėti savo instinktais, o ne kažkieno nustatytomis taisyklėmis. „Auginkite savo vaikus taip, kaip liepia širdis, nes laimingiausios jų dienos dar tik bus, ir jos priklauso nuo jūsų“ – sako trijų vaikų tėtis.

Autorius savo knygoje argumentuodamas pateikia svarbiausius principus, padėsiančius užmegzti glaudų ryšį su vaikais ir auginti juos laimingus – maitinkite tik pagal poreikį, dažniau nešiokite ir myluokite kūdikį, skubomis reaguokite į mažylio verksmą, jei tik įmanoma, kuo ilgiau miegokite kartu ir kt.

Remdamasis medicina ir evoliucijos teorija, Carlosas Gonzálezas šioje knygoje paneigia gausiai paplitusius mitus, kad, auklėjant vaikus, svarbiausia laikytis griežtos drausmės ir tikslios dienotvarkės. Jis tikina, kad vaikai yra geri, nuoširdūs, supratingi ir nesavanaudžiai iš prigimties, bei skatina juos auginti su meile, pagarba ir duodant kuo daugiau laisvės.

Pediatras C. Gonzálezas yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Pasaka kalba tokiu būdu, kuris atitinka vaiko mąstyseną ir pasaulio patyrimo būdą. Todėl ji jam atrodo tokia įtikinama. Pasakos paguoda daug geresnė nei ta, kurios vaikas sulaukia, kai jį stengiamasi paguosti remiantis suaugusiųjų mąstysena ir požiūriu. Vaikas tiki tuo, ką sako pasaka, nes jos pasaulėvaizdis atitinka jo pasaulėvaizdį.

Kad ir kokio būtume amžiaus, mums yra įtikinamas tik toks pasakojimas, kuris atitinka principus, kuriems paklūsta mūsų mąstymo procesai. Jei tai teisinga kalbant apie suaugusiuosius, kurie išmoko pripažinti, kad egzistuoja daugiau nei viena pažiūrų sistema, kuria vadovaujantis galima suprasti pasaulį, – nors mums sunku ar net neįmanoma iš tikrųjų mąstyti laikantis ne savo, o kokios kitos pažiūrų sistemos, – juolab tai teisinga kalbant apie vaiką. Jo mąstymas animistinis.

Kaip ir neraštingi žmonės bei daugelis raštingų, „vaikas mano, kad jo santykiai su negyvuoju pasauliu atitinka santykių su gyvuoju žmonių pasauliu modelį: myluoja mielą jam patinkantį daiktą taip, kaip myluotų motiną, o duris, kurios jam trenkė, muša“14. Reikia pridurti, kad pirmu atveju jis taip elgiasi būdamas įsitikinęs, jog tas mielas daiktas mėgsta būti myluojamas taip pat kaip ir jis; o duris vaikas baudžia todėl, kad yra tikras, jog jos trenkė jam tyčia, norėdamos bloga.

Kaip parodė Piaget, vaiko mąstymas lieka animistinis iki lytinės brandos pradžios. Tėvai ir mokytojai sako jam, kad daiktai nejaučia ir negali atlikti veiksmų. Kad ir kiek vaikas, norėdamas įtikti šiems suaugusiesiems ar nebūti išjuoktas, apsimestų, jog tiki tuo, širdies gilumoje jis žino geriau. Kitų racionaliai mokomas, vaikas tik paslepia „tikrąjį žinojimą“ giliau sieloje ir racionalumas šio žinojimo nepaveikia. Tačiau šį žinojimą gali formuoti ir veikti tai, ko galima išgirsti iš pasakų.

Aštuonmečiui (čia tinka Piaget pavyzdžiai) saulė gyva, nes ji šviečia (ir, būtų galima pridurti, ji taip daro dėl to, kad nori). Animistiškai mąstančiam vaikui akmuo gyvas, nes gali judėti, pavyzdžiui, rieda žemyn nuo kalvos. Net ir dvylikos su puse metų vaikas yra įsitikinęs, kad upelis gyvas ir turi valią, nes jo vanduo teka. Tikima, kad saulėje, akmenyje ir vandenyje gyvena dvasios, labai panašios į žmones, todėl jie jaučia ir elgiasi kaip žmonės.15

Vaikui nėra aiškios ribos, skiriančios daiktus nuo gyvų būtybių, o visa, kas gyva, gyvena labai panašiai kaip mes. Jei nesuprantame, ką akmenys, medžiai ir gyvūnai turi mums pasakyti, tai todėl, kad nesame jiems užtektinai imlūs. Vaikui, siekiančiam suprasti pasaulį, atrodo protinga tikėtis atsakymų iš tų objektų, kurie sužadina jo smalsumą. Vaikas yra egocentriškas, todėl jis tikisi, kad gyvūnas kalbės apie tai, kas jam tikrai svarbu, kaip kalba gyvūnai iš pasakų ir kaip pats vaikas kalba su savo tikrais ar žaisliniais gyvūnais. Vaikas įsitikinęs, kad gyvūnas, net to atvirai ir neparodydamas, supranta ir jaučia kaip ir jis.

Gyvūnai pasaulyje klajoja laisvai ir po didelius plotus, todėl visai suprantama, kad pasakose jie gali tapti išėjusio ko nors ieškoti ir į tolimas vietas nukeliavusio herojaus vedliais. Visa, kas juda, yra gyva, ir tai vaikui leidžia patikėti, kad vėjas gali kalbėti ir nunešti veikėją ten, kur šiam reikia, kaip pasakoje
„Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio“16. Mąstant animistiškai, ne tik gyvūnai jaučia ir mąsto kaip mes – gyvi yra net akmenys. Tad kokiai nors būtybei būti paverstai akmeniu tiesiog reiškia, kad ji kurį laiką turės tylėti ir nejudėti. Taip pat samprotaujant atrodo visai tikėtina, kai daiktai, kurie anksčiau buvo nebylūs, pradeda kalbėti, duoda patarimų ir leidžiasi į klajones kartu su veikėju. Be to, visuose daiktuose gyvena dvasia, panaši į visas kitas dvasias (tai yra vaiko, kuris ėmė projektuoti savo dvasią į visus šiuos dalykus, dvasia), ir dėl šio vidinio tapatumo atrodo įtikima, kad žmogus gali pavirsti gyvūnu arba atvirkščiai – kaip pasakose „Gražuolė ir Pabaisa“ ar „Karalaitis varlė“.17 Nenubrėžiama griežta riba tarp gyva ir negyva, todėl negyva taip pat gali atgyti.

Kai vaikai, kaip ir didieji filosofai, ieško atsakymų į esminius ir amžinus klausimus: „kas aš esu? kaip turiu elgtis, kai gyvenime kyla sunkumų? kuo privalau tapti?“ – jie tai daro remdamiesi savo animistiniu mąstymu. Bet vaikas turi tiek abejonių dėl to, kas yra jo gyvenimas, kad pirmiausia jam kyla klausimas „kas aš esu?“

Kai tik vaikas pradeda vaikščioti ir tyrinėti aplinką, jis ima svarstyti savo tapatybės klausimą. Pastebėjęs savo atvaizdą veidrodyje, susimąsto, ar tai, ką mato, tikrai yra jis, o ne kitas lygiai toks pat vaikas, stovintis už šios stiklinės sienos. Jis nori tai išsiaiškinti: tyrinėja, ar tas kitas vaikas tikrai visokeriopai yra toks kaip jis. Vaikas daro grimasas, pasisuka ir šiaip, ir taip, nueina nuo veidrodžio ir šoka atgal prie jo, kad įsitikintų, ar tas kitas nuėjo, o gal tebėra čia. Nors vaikui tik treji, jis jau susiduria su sudėtingu asmens tapatybės klausimu.

Vaikas savęs klausia: „Kas aš esu? Iš kur atsiradau? Kaip atsirado pasaulis? Kas sukūrė žmogų ir visus gyvūnus? Koks gyvenimo tikslas?“ Tiesa, jis svarsto šiuos esminius klausimus ne abstrakčiai, o daugiausia taip, kaip jie susiję su juo. Rūpinasi ne dėl to, ar egzistuoja teisingumas kiekvienam žmogui, o ar teisingai bus elgiamasi su juo. Vaikas domisi, kas įstūmė jį į nepalankią padėtį ir kas galėtų sutrukdyti, kad taip neatsitiktų. Ar, be tėvų, yra dar kokių nors palankių jėgų? Ar tėvai yra palanki jėga? Kaip jam lavėti ir dėl ko? Ar jis gali turėti vilties, net jei būtų pasielgęs blogai? Kodėl jam visa tai atsitiko? Kokią reikšmę tai turės jo ateičiai? Pasakos pateikia atsakymus į šiuos neatidėliotinus klausimus, ir daugelį jų vaikas suvokia tik klausydamasis pasakų.

Suaugusiųjų akimis, taip pat ir šiuolaikinio mokslo požiūriu, pasakų pateikiami atsakymai yra fantastiniai ir neteisingi. Iš tikrųjų šie atsakymai atrodo tokie klaidingi, kad daugelis suaugusiųjų, atitolusių nuo vaikiško pasaulio patyrimo, nesutinka, kad vaikams būtų pateikiama tokia „klaidinga“ informacija. Tačiau tikroviški paaiškinimai vaikams paprastai būna nesuprantami, nes vaikai neturi abstraktaus proto, reikalingo jiems suvokti. Nors pateikę moksliškai teisingą atsakymą suaugusieji mano, kad vaikui viskas bus aiškiau, tokie paaiškinimai mažą vaiką suglumina, gniuždo ir dvasiškai palaužia. Vaikas gali jaustis saugus tik tada, kai yra įsitikinęs, kad dabar supranta tai, kas anksčiau jį trikdė, bet jis niekada šio jausmo nepatirs, jei jam pateikiami faktai, dėl kurių kyla naujų neaiškumų. Net jei vaikas pritaria gautam atsakymui, jis ima abejoti, ar uždavė tinkamą klausimą. Paaiškinimas jam neturi prasmės, taigi jis turėtų tikti atsakyti į kažkokį nežinomą klausimą, o ne į tą, kurį jis uždavė.

Todėl svarbu nepamiršti, kad vaiką įtikina tik tokios formuluotės, kurias jis gali suprasti remdamasis turimomis žiniomis ir skaitydamasis su tuo, kas yra užvaldę jo jausmus. Kai vaikui sakoma, kad Žemė skrieja kosmoso erdve ir veikiama sunkio jėgos sukasi aplink Saulę, tačiau, kitaip nei ant žemės krentantis vaikas, į Saulę nenukrenta, jį tai labai glumina. Vaikas iš patirties žino, kad kiekvienas daiktas turi į ką nors remtis ar būti ko nors laikomas. Tik gavęs paaiškinimą, pagrįstą šiomis žiniomis, jis pasijus geriau išmanąs apie Žemę kosmose. Dar svarbiau, jog tam, kad ant Žemės paviršiaus jaustųsi saugus, vaikas turi tikėti, jog šis pasaulis tvirtai laikomas vietoje. Todėl jam atrodo, kad geresnis paaiškinimas pateikiamas mite, kuriame sakoma, kad Žemė laikosi ant vėžlio ar ją laiko milžinas.

Jei vaikas priima kaip tiesą tai, ką jam sako tėvai, – kad Žemė yra planeta, kurią jos kelyje patikimai laiko sunkio jėga, – jis tegali įsivaizduoti, kad sunkio jėga yra virvelė. Taigi tėvų paaiškinimas nepadeda jam geriau suprasti, kas yra Žemė, ir nepadeda jaustis saugiai. Reikia gana brandžiai mąstyti, kad patikėtum, jog tavo gyvenime galimas stabilumas, kai Žemė, kurios paviršiumi vaikštai (šis paviršius yra tvirčiausias iš visų aplinkinių dalykų ir ant jo viskas laikosi), neįtikėtinu greičiu sukasi apie nematomą ašį; be to, ji dar sukasi aplink Saulę; o dar – su visa Saulės sistema lekia per kosmosą. Man niekada neteko susidurti su berniuku iki lytinės brandos pradžios, kuris galėtų suvokti visą šį vienu metu vykstantį judėjimą, nors pažinojau daugelį tokių, kurie galėjo šią informaciją pakartoti. Tokie vaikai kaip papūgos kartoja paaiškinimus, kurie jų pasaulio patirties požiūriu yra melas, tačiau jie privalo tikėti jų teisingumu dėl to, kad tai kokio nors suaugusiojo žodžiai. Dėl to vaikai ima nepasitikėti savo patirtimi, taigi ir savimi bei savo proto nauda.

1973-iųjų rudenį laikraščiai rašė apie Kohouteko kometą. Tuo metu vienas nusimanantis gamtos mokslų mokytojas labai protingų antrokų ir trečiokų grupelei pateikė šios kometos paaiškinimą. Kiekvienas vaikas kruopščiai išsikirpo iš popieriaus skritulį ir nusibraižė ant jo planetų kelią aplink Saulę. Kometos kelias buvo pavaizduotas popierine elipse, pritvirtinta prie to popierinio skritulio įkarpoje. Vaikai man parodė, kad kometos judėjimo kelias su planetų keliais sudaro kampą. Man ėmus klausinėti, vaikai pasakė, kad laiko kometą rankose, ir parodė man elipsę. Kai paklausiau, kaip kometa, kurią jie laiko rankose, gali būti ir danguje, visi suglumo.

Sutrikę vaikai kreipėsi į mokytoją ir šis rūpestingai paaiškino, kad tas kruopščiai jų pasidarytas rankose laikomas daiktas tėra planetų ir kometos modelis. Visi vaikai pasakė, kad suprato, ir būtų tą patį pakartoję, jei jų būtų dar klausę. Bet anksčiau jie į rankose laikomą skritulį, sujungtą su elipse, žvelgė su pasididžiavimu, o dabar jis jiems pasidarė visai neįdomus. Keli popierių suglamžė, kiti išmetė modelį į šiukšlių dėžę. Kol popieriaus figūrėlė vaikams buvo kometa, jie visi ketino parsinešti modelį namo ir parodyti tėvams, bet dabar jis jiems nebeturėjo prasmės.

Stengdamiesi priversti vaiką priimti moksliškai teisingus paaiškinimus, tėvai, deja, dažnai nepaiso, ką mokslas yra atradęs apie vaiko proto veikimą. Vaikų psichinių procesų tyrimai, ypač atlikti Piaget, įtikinamai parodė, kad mažas vaikas negali suprasti dviejų itin svarbių abstrakčių idėjų – kiekio pastovumo ir grįžtamumo, pavyzdžiui, kad tas pats vandens kiekis siaurame inde pakyla aukštai, o plačiame lieka žemai ir kad atimant pridėties procesas apgręžiamas. Kol vaikas neįstengia suprasti tokių abstrakčių idėjų, jis gali suvokti pasaulį tik subjektyviai.18

Moksliniams paaiškinimams suvokti reikia objektyvaus mąstymo. Tiek teoriniai, tiek eksperimentiniai tyrimai parodė, kad nė vienas ikimokyklinio amžiaus vaikas šių dviejų idėjų iš tikrųjų suprasti negali, o be jų neįmanomas abstraktus supratimas. Ankstyvame amžiuje, iki aštuonerių ar dešimties, vaikas savo patirčiai nusakyti gali susikurti tik itin suasmenintas idėjas. Jis maitinasi augalais, augančiais ant šios Žemės, kaip motina jį maitino krūtimi, todėl jam atrodo natūralu laikyti Žemę motina ar deive, ar bent motinos buveine.

Net ir mažas vaikas kažkaip žino, kad jį sukūrė tėvai. Todėl jam atrodo labai suprantama, kad, kaip ir jį, visus žmones ir aplinką, kurioje jie gyvena, sukūrė antžmogiška figūra, pernelyg nesiskirianti nuo jo tėvų, – koks nors dievas ar deivė. Tėvai vaiką prižiūri ir namuose parūpina to, ko jam reikia, todėl jis lengvai patiki, kad kažkas panašus į juos, tik daug galingesnis, protingesnis ir patikimesnis – angelas sargas – jam išėjus į pasaulį elgsis taip pat.

Taigi vaikas suvokia pasaulio tvarką pagal tėvų ir to, kas vyksta šeimoje, paveikslą. Senovės egiptiečiai, kaip ir vaikas, laikė dangų motiniška figūra (Nuta), kuri, globėjiškai išsilenkusi virš žemės, romiai gobia žemę ir juos.19 Toks požiūris anaiptol netrukdo žmogui vėliau pradėti aiškinti pasaulį racionaliau ir suteikia saugumo ten ir tada, kai jo labiausiai reikia, o šis saugumas atėjus laikui leidžia susikurti tikrai racionalų pasaulėvaizdį. Gyvenimas mažoje bekraštės erdvės supamoje planetoje vaikui atrodo baisiai vienišas ir šaltas – tiesiog priešingybė to, koks, jo žiniomis, turėtų būti gyvenimas. Todėl senovės žmonės turėjo poreikį jausti, kad juos apgobusi saugo ir šildo motina. Menkinti tokį globėjišką vaizdinį, laikant jį tik vaikiška nebrandaus proto projekcija, – tai atimti iš mažo vaiko dalį jam reikalingo ilgalaikio saugumo ir paguodos.

Tiesa, jei saugančios dangaus motinos idėjos laikomasi per ilgai, ji gali protą varžyti. Nei infantilios projekcijos, nei priklausomybė nuo įsivaizduojamų globėjų – tokių kaip angelas sargas, kuris rūpinasi tavimi, kol miegi ar kol nėra Motinos, – nesuteikia tikro saugumo. Bet tol, kol žmogus negali suteikti sau tikro saugumo, fantazijos ir projekcijos yra daug geriau nei jokio saugumo. Kai vaikas tokį (iš dalies įsivaizduojamą) saugumą patiria ganėtinai ilgai, tai jam leidžia pajusti pasitikėjimą gyvenimu, o šis jausmas reikalingas, kad jis pasitikėtų savimi. Pasitikėjimas savimi būtinas, kad didėjančiais proto gebėjimais vaikas išmoktų įveikti gyvenime kylančius sunkumus. Galiausiai vaikas supranta, kad tai, ką jis laikė pažodžiui teisinga idėja, – žemė kaip motina, – tėra simbolis.

Pavyzdžiui, vaikas, kurį pasaka išmokė tikėti, jog veikėjas, iš pradžių atrodęs bjaurus ir grėsmingas, gali stebuklingai pavirsti pagalbiausiu draugu, jau gali patikėti ir tuo, kad sutiktas nepažįstamas jį gąsdinantis vaikas taip pat gali nustoti grėsmingumo ir tapti puikiu draugu. Tikėjimas pasakos „tiesa“ suteikia vaikui drąsos nesitraukti paveiktam įspūdžio, kurį iš pradžių padaro šis nepažįstamasis. Prisiminęs, jog daugybės pasakų herojai gyvenime sulaukė sėkmės dėl to, kad išdrįso susidraugauti su kokia nors iš pirmo žvilgsnio nepatrauklia figūra, vaikas tiki, jog gali pakartoti tą patį stebuklą.

Žinau daug atvejų, kai žmogui, ypač vėlyvoje paauglystėje, prireikė ne vienų metų tikėjimo stebuklais kompensuoti jų pirmalaikei netekčiai vaikystėje, kai jam buvo primesta atšiauri tikrovė. Atrodo, tarsi šie jauni žmonės jaustų, jog dabar turi paskutinę progą kompensuoti didelį gyvenimo patirties trūkumą, arba manytų, jog jie, niekada netikėję stebuklais, neatlaikys suaugusiųjų gyvenimo griežtumo. Daugelis jaunų žmonių, kurie mūsų dienomis staiga bando pabėgti į narkotikų sukeliamus sapnus, tampa kokio nors guru mokiniais, tiki astrologija, užsiima „juodąja magija“ ar kaip nors kitaip bėga nuo tikrovės į svajas apie stebuklingą patirtį, kuri turėtų pakeisti gyvenimą į gera, buvo pirma laiko verčiami pažvelgti į tikrovę kaip suaugusieji. Bandymo tokiais būdais vangstytis tikrovės gilesnė priežastis yra susijusi su tuo, ką vaikas patyrė formuodamasis, gyvenimo pradžioje. Ši patirtis sutrukdo išsiugdyti įsitikinimą, kad gyvenimą galima įvaldyti tikroviškais būdais.

Atrodo, pageidautina, kad žmogus per savo gyvenimą pakartotų procesą, istoriškai vykusį moksliniam mąstymui formuojantis. Istoriškai žmogus ilgą laiką naudojosi emocinėmis projekcijomis, tokiomis kaip dievai, kurios kilo iš jo nebrandžių vilčių ir troškimo paaiškinti žmogų, visuomenę ir visatą. Šie paaiškinimai padėdavo jam jaustis saugiai. Paskui iš lėto, vykstant visuomenės, mokslo ir technologijos pažangai, žmogus išsilaisvino iš nuolatinės baimės dėl savo gyvenimo. Pasijutęs saugiau ir pasaulyje, ir sieloje, žmogus galėjo suabejoti vaizdinių, kurie jam anksčiau buvo aiškinamosios priemonės, pagrįstumu. Nuo tada „vaikiškos“ žmogaus projekcijos ėmė nykti ir jų vietą užėmė racionalesni paaiškinimai. Tačiau šiame procese tikrai nebuvo išvengta keistenybių. Protarpiais pasitaiko įtampos ir nepritekliaus laikotarpių ir žmogus vėl ima guostis „vaikiška“ idėja, kad jis ir jo būstas yra visatos centras.

Elgsenos požiūriu, kuo žmogus gyvenime jaučiasi saugesnis, tuo mažiau jam reikia laikytis „infantilių“ projekcijų – mitinių paaiškinimų ar pasakose siūlomų būdų įveikti amžinus gyvenimo sunkumus – ir tuo daugiau jis gali leisti sau ieškoti racionalių paaiškinimų. Kuo saugesnis jaučiasi žmogus, tuo jam lengviau sutikti su paaiškinimu, sakančiu, kad jo pasaulis kosmose mažareikšmis. Kai tik žmogus jaučiasi esąs tikrai reikšmingas savo žmogiškoje aplinkoje, jam mažai terūpi jo planetos svarba visatoje. Kita vertus, kuo nesaugesnis žmogus savyje ir toje vietoje, kurią užima aplinkiniame pasaulyje, tuo labiau jis iš baimės traukiasi į save arba, jei nepasitraukia, tada juda į išorę, siekia ką nors užkariauti vien tam, kad užkariautų. Jis elgiasi priešingai nei tas, kuris tyrinėja skatinamas smalsumą išlaisvinančio saugumo.

Dėl tų pačių priežasčių vaikui, kol jis nėra tikras, ar artimiausios aplinkos žmonės jį apsaugos, reikia tikėti, kad pranašesnės jėgos, tokios kaip angelas sargas, juo rūpinasi ir kad pasaulis bei jo vieta pasaulyje yra labai svarbūs. Čia išryškėja viena šeimos gebėjimo suteikti būtiniausią saugumą sąsaja su tuo, ar vaikas augdamas noriai imasi racionalių tyrinėjimų.

* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *

Ištrauka iš knygos „Kodėl mums reikia stebuklo“ – apie pasakas psichoanalitiko žvilgsniu

Bruno Bettelheim. Kodėl mums reikia stebuklo: pasakų reikšmė ir svarba: psichoanalitinis požiūris. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 479 p. Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos mums būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs.

Bruno Bettelheim (Brunas Betelheimas, 1903–1990) – garsus žydų kilmės amerikietis vaikų psichologas ir psichiatras, ilgametis Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius. 1938–1939 m. kalėjo Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose, nuo 1939 m. gyveno JAV. B. Bettelheimą išgarsino įvairias traumas patyrusių vaikų terapijos metodas. Jo veikalai apie vaikų emocines traumas, brandos ritualus ir vyriškumo formavimąsi išlieka labai aktualūs iki šiol.

„Kodėl mums reikia stebuklo“ – tai vienas svarbiausių B. Bettelheimo darbų, jame į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu. Čia aptariamos visame pasaulyje žinomos pasakos („Trys paršiukai“, „Jūreivis Sindbadas“, „Anselis ir Grytutė“, „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“ ir kt.) ir atskleidžiama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Autorius teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui – įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Pasakos padeda pažinti save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.

Tačiau tai netiesa. Iš buteliuko čiulpti nėra patogiau. Įvairūs neišnešiotų ar sunkiomis širdies ligomis sergančių kūdikių tyrimai rodo, kad jų širdies ir kvėpavimo dažnis bei deguonies lygis daug pastovesnis, kai maitinami ne iš buteliuko, o žindomi. Kūdikiai sutverti žįsti, tam skirti jų raumenys ir refleksai, o išmokti čiulpti iš buteliuko reikia ypatingų pastangų.

Taigi viskas ne dėl paprastumo ar sudėtingumo, o dėl to, kad tai – skirtingi dalykai. Išskyrus kelis pirmus lašus, kurie išteka patys, iš krūties pieną reikia išžįsti: ritmiškai stumdyti liežuvį. Be to, kad padeda žįsti, toks judesys įtraukia daugiau krūties ir maitintis patogiau.

Pienas iš buteliuko teka pats, kūdikis turi jį stabdyti, kad galėtų nuryti burnoje susikaupusį pieną, tad liežuvis ritmiškais judesiais juda į priekį ir buteliuką išstumia. Kad taip nenutiktų, žindukų ir čiulptukų galiukas yra tar­si kamuoliukas, neleidžiantis buteliukui išslysti. Toliau žindukas siauras ir leidžia kūdikiui čiulpti beveik neprasi­žiojant. Jei jis išsižiotų taip pat plačiai kaip žįsdamas krūtį, galiuko su „kamuoliuku“ burnoje neišlaikytų.

Kiek vyresni kūdikiai kartais čiulpia ir krūtį, ir iš bute­liuko (ar čiulpia čiulptuką), pritaikydami lūpų ir liežuvio judesius. Tačiau pirmas kelias savaites daugelis susipai­nioja ir, žįsdami iš krūties, nemoka čiulpti iš buteliuko bei atvirkščiai. Pirmas kelias dienas kai kurios motinos skun­džiasi: „Jis nuolat nori žįsti, bet neima čiulptuko“ (nuolat reiškia nepraėjus trims valandoms), o kitos sako: „Nesupran­tu, kodėl jis nežinda, juk nuolat turi čiulptuką“ (dažnai girdėtas paaiškinimas „Jis nežinda, nes motina neturi pie­no“ netinka, nes kūdikis su džiaugsmu „žinda“ čiulptuką, nors jame pieno nėra nė lašelio).

Pirmąkart iš buteliuko (pavyzdžiui, jei seselė nenori ža­dinti motinos naktį) kūdikis dažnai nevalgo. Pienas ir žin­dukas juokingo skonio, žindukas kietas ir keistos formos, tad, kai kūdikis bando žįsti kaip krūtį, pienas trykšta taip greitai, kad jis užspringsta, ima verkti. Maloni seselė sako: „Nieko, mažyli, būk gerutis ir gerk pienelį“, o ne tokia ma­loni seselė taria: „Su tokiomis nesąmonėmis nesitaiksty­siu“, bet abi seselės užsispiria. Po kelių akimirkų kūdikis supranta: jei liežuvį laikys kitaip, nepasprings. „Šaunuolis, matai, kaip lengva?“ – sako seselė. „Sakiau, jis tik užsispy­ręs“, – sako kita.

Po kelių valandų kūdikis, nuneštas motinai, „pagal­vos“ tai, ką vėliau sakys šimtus kartų: „Mamyte, žiūrėk, kaip moku!“ ir su krūtimi elgsis taip, kaip ką tik išmoko čiulpdamas iš buteliuko – liežuvį stumti į priekį. Siaubas – krūtis iš burnos išslys! Juk krūtys neturi kamuoliuko, jos smailėja.

„Jis neima krūties ir verkia“, – sako į neviltį puolusi motina. Po valandas trukusio gimdymo išsekusi, su siau­tėjančiais hormonais ir kenčianti nuo pogimdyminio liū­desio (ne tokio stipraus, kaip pogimdyminė depresija, bet pasitaikančio daug dažniau), motina iš tiesų sako: kūdikis ją atstūmė. Ar gali būti blogiau? „Nesijaudink, jis greit žįs“, – sako mieloji seselė. „Verkia, juk neturi pieno“, – sa­ko ne tokia miela seselė. Jos nusineša kūdikį ir duoda dar kartą iš buteliuko. Tai – pabaigos pradžia.

Žinoma, kiekviena seselė (ir mama, močiutė, tėvas, draugai) žino – visada galima maitinti ir iš buteliuko. Jei kūdikis nenori, tereikia trupučio kantrybės. Niekad negir­dime žmonių, sakančių: „Neverta stengtis, kartais iš bute­liuko ir nepripranta“ arba „Mano brolienei buvo taip pat: kūdikis iš buteliuko nečiulpė ir vos nenumirė iš bado, ga­liausiai jai teko žindyti“, arba „Neturėtum būti apsėsta maitinimo iš buteliuko, šiais laikais kūdikiai gali puikiai žįsti“, arba „Tikiu maitinimu iš buteliuko, bet kartais kai kurios moterys negali to daryti“, arba „Geriau žindyti su meile nei maitinti iš buteliuko pykstant“, arba „Perduodi savo baimes kūdikiui, versdama jį gerti iš buteliuko“, arba „Neverta jausti kaltės, nebūtina maitinti iš buteliuko, kad būtum gera motina“…

Jei kiekviena motina būtų įsitikinusi, kad žindyti kūdi­kį visada įmanoma ir stengtųsi tai daryti, visi kūdikiai liautųsi „atsisakinėti“ krūties jau po kelių minučių. O su­dėtingiausiais atvejais padėtų tokių pačių įsitikinimų ir daugiau patirties turinti seselė. Jei kiekviena mama, seselė, močiutė, tėvas ir draugai tikėtų žindymu, kaip dabar tiki maitinimu iš buteliuko, man nereikėtų rašyti šios knygos.

Krūties atsisakymą, kai kūdikis pripranta prie buteliu­ko, vadinamu spenelio ir žinduko painiava. Siekiant to iš­vengti, motinoms patariama nemaitinti iš buteliuko ir ne­duoti čiulptuko bent pirmą mėnesį. Daugelis vieno mėne­sio kūdikių visiškai nečiulps buteliuko ar neims čiulptuko, bet juos lengviau apgauti nei naujagimius. Kiti gers iš buteliuko ar nepaleis čiulptuko, bet jų nebepainios su speneliu ir liežuvio judesius pritaikys pagal situaciją. Ta­čiau kai kurie kūdikiai (nesvarbu, kokio amžiaus, net su­laukę pusės metų), įpratę prie čiulptuko ar gerti iš buteliu­ko, krūties nežįs arba žindančiai mama skaudės.

Daugybė gydytojų teigia: nėra tokio dalyko kaip spenelio ir žinduko painiava ir kad jei mama pamaitina vieną ar kelis kartus iš buteliuko, naujagimiams neturi jokios įtakos žin­dimui. Tiesa, ši teorija nepatvirtinta jokių tyrimų duome­nis, nes, norėdami sužinoti, kas vyksta, reikėtų tyčia iš bu­teliuko maitinti kūdikių grupę. Tie, kurie nesupranta žindymo naudos, tokiais tyrimais nesidomi, o suprantantys mano, kad toks tyrimas neetiškas.

Ištrauka iš pediatro C. Gonzálezo knygos apie žindymą

…………………………………………………………………………………

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato antrą praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstamo ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo „Žindyti yra paprasta“.

Besilaukiančios ar jau susilaukusios kūdikio mamos dažnai jaudinasi, ar galės žindyti. Galbūt neturės pieno? Ar kūdikiui jo pakaks? Gydytojas Carlosas Gonzálezas šioje knygoje išsamiai ir įtikinamai įrodo, kad žindyti gali kiekviena motina. Be to, tai vienas geriausių dalykų, ką ji gali duoti savo vaikui! „Šią knygą parašiau ne todėl, kad įtikinčiau motinas žindyti, bet norėdamas padėti pasiekti savo tikslą norinčioms žindyti“ – taip autorius rašo pratarmėje.

Knygoje ne tik drąsinama žindyti, bet ir pateikiama daug besilaukiančioms bei žindančioms moterims svarbios informacijos – žindymo nauda vaikui ir mamai, įvairūs mitai, galintys sutrukdyti sklandžiai žindyti, laktacijos eiga, geriausios žindymo padėtys, negalavimai ir mityba, skatinanti pieno gamybą.

Gonzálezas žindymo klausimais domisi jau daugiau nei 20 metų, jis yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų. Informacijos pateikiama kaip tik tiek, kiek reikia žinoti. Parašytą paprastai ir aiškiai, šią įtraukiančią knygą mielai skaitysite ir nėštumo metu, ir po gimdymo!“