Alergija

Pakartotinai į organizmą patekus alergenui, įvyksta alerginė reakcija – antikūnai stengiasi neutralizuoti alergenus. Kovos padarinys – atsiradę įvairūs alerginės reakcijos požymiai, pvz., bėrimai, sloga, dusulys ir daugelis kitų. Alergenai gali patekti į organizmą per odą, kvėpavimo takus, injekcijas arba nuryjant maisto produktus. Norint palengvinti alergijos simptomus, reikia vengti alergenų, maisto produktų, kurių sudėtyje yra alergenų ar jų pėdsakų.

 Alergija yra fiziologijos klaida. Tikimybė, kad vaikas susirgs alergija, yra:

• 10–15 proc., jei abu tėvai yra sveiki;
• iki 30 proc., jei abu tėvai sveiki, bet alergine liga serga kiti giminės;
• iki 40 proc., jei vienas iš tėvų serga alergine liga;
• 60–80 proc., jei abu tėvai serga alergine liga.

Polinkį susirgti alergine liga lemia pakitę genai. Jau atrasta apie 20 pakitusių genų, kurie yra alerginės ligos atsiradimo priežastis. Paveldima ne alergija konkrečiam alergenui, o bendras polinkis susirgti alergine liga.

 Alergija maistui –

padidėjęs imuninis organizmo atsakas į tam tikrą maisto produktą. Dažniausi alergizuojantys produktai yra pienas, kiaušiniai, kviečiai, žuvys, riešutai ir sojos. Alergija maistui gali pasireikšti anksti – net kelių mėnesių mažyliams. Alergija pienui pasireiškia apie 2 proc. vaikų. Alergijos maistui požymiai yra įvairūs:

• apie 50 proc. – odos simptomai (pasikartojantys bėrimai, paraudimas, odos sausumas ar šlapiavimas, tinimas (paburkimas), niežulys);
• apie 20 proc. – virškinimo sistemos simptomai (atpylinėjimas, vėmimas, lūpų ir gomurio tinimas, diegliai, vidurių užkietėjimas arba gausios gleivės, kraujingos priemaišos išmatose, raudonas žiedas apie išangę, blogai augantis svoris);
• retesni kvėpavimo sistemos simptomai (sloga, čiaudulys, kosulys, švokštimas, padažnėjęs kvėpavimas, apsunkintas kvėpavimas per nosį);
• kartais nervų sistemos simptomai (dirglumas, irzlumas, sutrikęs miegas, stipraus verksmo priepuoliai ar nuolatinis verkimas).

 Aptikus alergijos simptomų, dera:

• kreiptis į vaiko gydytoją, su juo aptarti mažylio maitinimą ir priežiūrą namuose bei paklausyti jo patarimų. Gydytojas, įvertinęs konkretaus mažylio būklę, sprendžia, kokia pagalba būtina, ar reikalinga vaikų alergologo konsultacija;
• jeigu po gydytojo konsultacijos mažylio būklė nepagerėja per 7–10 dienų, dera kreiptis pakartotinai;
• neužsiimti mažylio gydymu jokiais vaistais, tepalais pagal draugių, močiutės ar ,,Google” patarimus;
• vaikų alergologui išsamiai (nepagražinant ir nesumenkinant situacijos) papasakoti, kokiais požymiais ir kada prasidėjo mažylio liga, jei ji kinta, tai kokios galimos jos kitimo priežastys, ar buvo taikytas koks nors gydymas; jei taip, koks jo efektas, kokiomis ligomis sirgo / serga artimiausi giminaičiai;
• ateiti į vaikų alergologo konsultaciją su jokiais tepalais neišteptu mažyliu, nes gydytojas turi pamatyti niekuo ir niekaip nepaveiktus ligos simptomus.

Vaikų alergologas, įvertinęs mamos pasakojimą apie mažylio ligą ir jo būklę, sprendžia, kokius alergologinius tyrimus atlikti norint patvirtinti arba paneigti alerginės ligos, taip pat ir maisto alergijos, diagnozę. Alergologiniai tyrimai nėra tikslūs 100 procentų, nes kiekvienas organizmas į alergenus gali sureaguoti skirtingai. Jei alerginės ligos diagnozė patvirtinama, konkrečiam mažyliui, priklausomai nuo jo būklės, duodami patarimai, kaip jį maitinti, prižiūrėti, kuo tepti odą ir pan. Jei diagnozuojama alergija maistui, žindančiai motinai atsisakius tam tikrų maisto produktų, mažylio bėrimai dažniausiai išnyksta. Derėtų visą savaitę valgyti vieną produktą ir stebėti mažylio būklę. Jei būklė blogėja, to produkto būtina atsisakyti.

Vienas dažniausių mamų klausimų – „Ką daryti, kad mažylis nesusirgtų alergine liga?”

Mitybos rekomendacijos alergijos prevencijai skirstomos į tris periodus: nėštumo, žindymo ir kūdikystės (t.y. kol vaikui sukaks vieneri metai), kai pradedami duoti papildomi maisto produktai.

 Speciali dieta nėščioms moterims nerekomenduojama, nes trūksta įrodymų, patvirtinančių mitybos apribojimo naudą mažylių maisto alergijai ir atopinio dermatito prevencijai (…). MoksIiniais tyrimais neįrodyta, kad įprastų maisto alergenų vengimas nėštumo metu maisto alergijos prevencijai buvo naudingas.

Žindymas naudingas tiek motinai, tiek mažyliui, todėl rekomenduojamas visiems mažyliams, nepriklausomai nuo to, ar jo giminėje yra ar buvo sergančiųjų alergine liga. Dabar visuotinai sutariama, kad žindymas yra pirmo pasirinkimo alerginių ligų prevencijos priemonė. Įrodymų, kad žindančioms moterims reikėtų laikytis specialios šalintinės dietos alerginių ligų prevencijai, nepakanka, todėl mitybos apriboti nerekomenduojama. Mama turi valgyti sveiką visavertį maistą, įvairius produktus. Mamos pienas nealergizuoja, bet alergizuoti gali tai, ką mamytė suvalgo, nes alergenai patenka į jos pieną, o su juo – į mažylio organizmą, taip žindantis mažylis gali tapti alergiškas tam tikriems produktams. Tik apie 0,5 proc. žindomų mažylių yra alergiški dėl su mamos pienu gaunamų alergenų.

Alergija dažniausiai pasireiškia pradėjus maitinti pieno mišiniais,

pagamintais karvės pieno pagrindu. Jei dėl kokių nors priežasčių žindymas neįmanomas ar trūksta mamos pieno, alergijos karvės pienui profilaktikai (prevencijai), didelę alerginių ligų riziką turinčius mažylius rekomenduojama pirmus 4 gyvenimo mėnesius maitinti hidrolizuotais karvės pieno arba amino rūgščių mišiniais. Mišinį parenka vaikų alergologas. Didelės alerginės rizikos mažyliai – tai mažyliai, kurių pirmos eilės giminaičiai (vienas ar abu tėvai, broliai / seserys) serga alergine liga – alergija maistui, atopiniu dermatitu, alergine sloga (rinitu), astma.

Remiantis 2015–2016 m. publikuotų tyrimų duomenimis, ankstyvas davimas galimai alergizuojančio maisto, kol dar mažylis gauna savo motinos pieno, didelės rizikos mažyliams gali turėti apsauginį poveikį, t. y. sumažinti alerginės ligos riziką. Minėtuose tyrimuose pateiktos ir šios alergijos maistui pirminės prevencijos rekomendacijos:

• žindyti visus mažylius pirmuosius 4–6 gyvenimo mėnesius, o vėliau tiek ilgai, kiek mama gali ir mažylis nori;
• iki 4 mėnesių neduoti jokio papildomo maisto;
• didelės rizikos mažyliams pirmus 4 gyvenimo mėnesius turėtų būti skiriami hidrolizuoti karvės pieno arba amino rūgščių mišiniai;
• mažyliams nuo 4 mėnesių, turintiems didelę alerginių ligų riziką, nerekomenduojama speciali dieta;
• duodant papildomo maisto, nereikia atidėlioti atskirų produktų, galinčių alergizuoti (pvz., kviečių, kiaušinio, riešutų, žuvies), į dietą įtraukimo laiko. Kol kas nėra nustatytas optimalus laikas, kada pradėti duoti kiekvieno iš paminėtų produktų;
• nujunkant mažylį nuo motinos pieno, neatidėliojamas papildomo maisto, galimai turinčio alergenų, įtraukimas į jo dietą (racioną);
• gerosios bakterijos (probiotikai) ir / ar prebiotikai (maistinės skaidulos) nerekomenduojamos, nes nepakanka įrodymų, kuri gerųjų bakterijų rūšis ar dozė gali atitolinti alerginės ligos atsiradimą ar daryti įtaką jos eigai.

 Vienintelis efektyvus maisto alergijos gydymas – alergeno pašalinimas iš dietos

Nors ir atliekami alergologiniai tyrimai, alergeną nustatyti ne visuomet lengva, nes alergiją vienu ir tuo pačiu metu gali sukelti keli alergenai, kurie gali patekti į organizmą įvairiais keliais, todėl jų išvengti gana sunku.

Yra žinoma, kad dauguma vaikų alergiją pieno produktams išauga vidutiniškai iki trejų metų, kiaušiniams – iki septynerių. Žuviai, vėžiagyviams, riešutams dauguma vaikų lieka alergiški visą gyvenimą.

Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“ (gydytojo pediatro Algimanto Vingro patarimai)

Kada šaltis sukelia alergiją?

Šalčio alergijos priežastys iki šiol nėra iki galo išsiaiškintos. Ji gali atsirasti dėl kitų ligų, pavyzdžiui, krioglobulinemijos (susijusi su kraujyje pakitusiais baltymais). Viena iš priežasčių yra imuninės sistemos susilpnėjimas po virusinių infekcijų: gripo, sukeltų kitų kvėpavimo takų virusų, vėjaraupių, hepatito, herpeso, taip pat – mikoplazmų ir kt. Manoma, kad šalčio dilgėlinės priežastis gali būti lėtinės ligos: reumatoidinis artritas, tonzilitas ir kitos.

Paprastai negalavimai pajuntami būnant šaltyje arba jau grįžus namo. Kad atsirastų tokios alergijos simptomai, nereikia labai žemos temperatūros – gali užtekti pliusinės 15 laipsnių, ypač jei yra drėgna ir vėjuota. Ši alergija gali prasidėti ir vaikui prisilietus prie šalto daikto, pavyzdžiui, laikantis šaltų turėklų viešajame transporte, plikomis rankomis lipdant sniego gniūžtes, suvalgius šalto maisto, pavyzdžiui, ledų, išgėrus šalto gėrimo. Tokią alergiją gali sukelti vėsus vanduo maudantis.

Šalčio dilgėlinė vadinama netipine ar pseudoalergija, nes šią ligą sukelia ne įprastiniai alergenai, o šaltis. Organizmas, apsisaugodamas nuo peršalimo, perduoda signalą imuninėms ląstelėms gaminti biologiškai aktyvias medžiagas, o jos sukelia alerginę reakciją.

Kaip atpažinti?

Šalčio dilgėlinės simptomai yra panašūs į kitokios alergijos. Dažniausiai šaltis paveikia atviras kūno vietas (veido ir rankų): sukelia nepaprastą niežėjimą, oda parausta, gali atsirasti pūslių. Šie negalavimai pajuntami po kelių minučių, išėjus į šaltą orą, ir išnyksta per 30–60 min. Tačiau ilgiau pabuvus šaltyje nemalonūs simptomai gali atsirasti ne tik šalčio paveiktose vietose. Bėrimų gali būti ir uždengtose vietose – visame kūne.

Sergant šia alergija, išėjus į lauką, gali užsikimšti nosis, kamuoti nuolatinė sloga ir ašarojimas. Liečiant šaltus objektus gali ištinti rankos, nuo šalto gėrimo ar maisto dilgčioja ir patinsta lūpos, sunkesniais atvejais patinsta gerklos ir pasunkėja kvėpavimas.

Tačiau šie negalavimai nebūtinai byloja apie šalčio alergiją. Jei vaikui pabuvus šaltyje oda parausta, ima pleiskanoti, mažylis grįžta namo išraudęs, galbūt odelė tiesiog jautri, ją gali sudirginti ir striukės apykaklė, šalikas ar pirštinės. Vaikas gali būti alergiškas kokioms nors drabužių medžiagoms: vilnai, pūkams ir pan. Aprenkite mažylį kitais drabužiais, ir jei tada abejonių išlieka, galima atlikti alerginius tyrimus.

Norėdami patikrinti, ar vaikas nėra alergiškas šalčiui, ant vidinės dilbio pusės palaikykite ledo kubelį. Jei po poros minučių šis odos plotelis pasidaro blyškus arba parausta – alergijos nėra. Bet jeigu toje vietoje atsiranda nedidelis patinimas, oda pradeda niežėti ar iškyla pūslių, turėtumėte kreiptis į gydytoją. Tiksli ligos diagnozė nustatoma pagal kraujo tyrimą ar kitais metodais.

Ar liga pavojinga ir kaip ji gydoma?

Tokie šalčio alergijos požymiai kaip odos sausumas, paraudimas ar niežėjimas nėra pavojingi – juos galite sumažinti šiltai aprengę vaiką ir apsaugoję atviras kūno vietas kremu. Ilgai būnant šaltyje arba maudantis šaltame vandenyje, gali ištikti pavojinga anafilaksinė reakcija: pasidaro silpna, nukrinta kraujospūdis, net gali pritemti sąmonė. Tokiais atvejais prireikia ir skubios pagalbos.

Dėl rimtesnių negalavimų, pavyzdžiui, ilgai neišnykstančių patinimų, kurie gali sukelti dusulį, geriausia pasitarti su gydytoju. Jei alergija stipri, gydytojas skiria adrenalino autoinjektorių, kurį visada reikia nešiotis su savimi.

Nors šalčio dilgėlinė nėra tikroji alergija, ji gydoma antihistamininiais vaistais, tačiau preparatą turėtų parinkti gydytojas. Visiškai išgydyti šalčio alergijos neįmanoma, vaistai tik palengvina ligos simptomus. Bet gera žinia, kad vieniems po kelių mėnesių, kitiems prireikia maždaug 5 metų, bet ši liga praeina savaime – taip pat netikėtai, kaip pasirodė.

Kaip apsaugoti vaiką nuo šalčio alergijos?

Pagrindinis tėvelių darbas – tinkamai apsaugoti vaiką, nors šaltuoju sezonu nesusidurti su šalčio alergija mūsų klimato sąlygomis nelengva – juk reikia vengti ir žvarbaus oro, ir vėjo, ir drėgmės.

• Pirmiausia rekomenduojama neperkaisti, praustis šiltu vandeniu, dėvėti šiltus drabužius, pagamintus iš natūralių audinių.
• Išeinančiam iš namų vaikui užriškite šaliką, uždėkite šiltą kepurę, nuo vėjo gelbstintį gobtuvą, užmaukite pirštines.
• Vaiko veidas ir galūnės neturi būti drėgnos, nes drėgmė pritraukia šaltį ir jis veikia dar stipriau.
• Stebėkite orų prognozę – geriau neikite pasivaikščioti žemesnėje temperatūroje.
• Nepamirškite apie kremą, kuris sudaro apsauginę plėvelę ir neleidžia šalčiui pažeisti atviras kūno vietas: skruostus, nosį, lūpas. Išeidami į šaltį, prieš 30 minučių patepkite vaiko veidą ir rankas riebiu kremu.
• Neduokite vaikui maisto iškart iš šaldytuvo, šaltų gėrimų.
• Nesodinkite į šaltą automobilį, palaukite, kol įšils.
• Stiprinkite vaiko imunitetą, sveikai maitinkite, duokite daugiau vaisių ir daržovių.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Dabartiniame chemijos amžiuje alergija dažnai prasideda vaikystėje, be to, ji gali būti paveldėta. Jeigu mama ar tėtis alergiškas, 20-40 proc. tikėtina, kad ir vaikas susirgs šia liga. Jei alergiški abu tėveliai, ši tikimybė jau 40-60 proc. Anksčiausiai žmogus susiduria su maisto alergenais – dar kūdikystėje. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai dažniausiai išauga maisto alergiją, bet pasidaro jautrūs įkvepiamiesiems alergenams.

Slogos kaltininkas – šienligė

Užburkusi nosis, jos niežulys, vandeningos išskyros, nuolat atakuojantis čiaudulys dažniausiai praneša apie alerginę slogą, vadinamą šienlige. Ją sukelia medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės. Labiausiai šienligė neduoda ramybės intensyviausiu žydėjimo periodu – gegužės, birželio, rugpjūčio mėnesiais. Bet jei esate alergiški, pavyzdžiui, lazdynui arba alksniui, liga su pavasariu pasveikins jau antroje kovo pusėje. Pasibaigus medžių žydėjimui, vasarą pasklinda žolių ir piktžolių žiedadulkės, kurios alergiškiems žmonėms sukelia nemažai problemų. Gegužę ir birželį pražįsta miglė, motiejukas, šunažolė, eraičinas. Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį ore sklando balandų, pelynų, kukurūzų ir saulėgrąžų žiedadulkės. Šienligė nesnaudžia ir žiemą, nes alergenai slepiasi verbose ir sausose puokštėse.

Jei alerginė sloga tęsiasi ištisus metus, galite įtarti, kad dėl jos kaltos dulkių erkutės, šunys ar katės, galbūt pelėsiai ar tabako dūmai. Be to, alerginį rinitą gali sukelti ir daugelis maisto produktų.

Prie šios ligos dažnai prisijungia alerginis konjunktyvitas. Jį atpažinsite iš perštinčių ir ašarojančių akių, kurios bijo šviesos. Dar parausta junginė, paburksta vokai, teka gleivingos akių išskyros. Tik neapsigaukite, nes alerginio konjunktyvito požymiai panašūs į infekcinio.

Alergijos pėdsakai odoje – atopinis dermatitas ir dilgėlinė

Atopinis dermatitas dažnai užklumpa vaikus pirmaisiais gyvenimo metais. Šis lėtinis alerginis odos uždegimas kamuoja mažylio odą bėrimais, niežuliu, pleiskanomis. Neaplenkia ši alergija ir suaugusiųjų. Jos priežasčių gali būti nemažai – įvairūs įkvepiamieji bei maisto alergenai, ligą paskatina odos sausumas.

Maisto produktai bei jų priedai, dažikliai, vaistai, vaistažolės, cheminės medžiagos gali tapti dilgėlinės alergenais. Ant odos atsiranda rausvos, susiliejančios pūkšlės, kurias niežti bei degina. Per parą bėrimai vienoje vietoje išnyksta ir atsiranda kitoje. Tik šios ligos nedera painioti su kita dilgėlinės rūšimi – nealergine, kurios požymiai panašūs. Prie dilgėlinės dažnai prisijungia ir Kvinkės edema – pabrinksta poodis ir gleivinės vokų, lūpų ir ausų sritys, degina, niežti. Ypač pavojingas alergijos smūgis – anafilaksinė reakcija. Tuomet pažeidžiama ne tik oda, bet ir širdis, kraujagyslės, sutrinka kvėpavimas bei virškinimas. Anafilaksija pavojinga gyvybei, todėl prireikia medikų pagalbos.

Kokie maisto produktai gali sukelti alergiją?

Alergenais gali tapti praktiškai visi maisto produktai, kuriuose yra baltymų. Kūdikiams tai dažniausiai pienas ir kiaušiniai, vyresniems vaikams dar ir kviečiai, žuvis, sojos, citrusiniai vaisiai. Paaugliai ir suaugusieji jautrūs vaisiams, daržovėms, prieskoniams, riešutams ir vėžiagyviams. Jeigu teko susidurti su maisto alergija, seni jūsų pažįstami: bėrimai, gomurio pabrinkimas ir niežulys, sloga, čiaudulys, pilvo diegliai, viduriavimas. Šie alergijos maisto produktams požymiai panašūs į tam tikrų fermentų stokos sukeltus negalavimus, o tikrąją priežastį galima nustatyti tik tyrimais.

Dalis alergiškų žmonių jautrūs įvairių rūšių alergenams – maisto produktams ir žiedadulkėms. Pavyzdžiui, beržo žiedadulkėms ir obuoliams, vyšnioms, abrikosams, persikams, slyvoms, morkoms, salierams, bulvėms. Tai vadinamoji kryžminė alergija.

Kas yra imunoglobulinai E ir kaip jie susiję su alergija

Kai į organizmą patenka visiškai nepavojinga medžiaga, bet imunitetui ji pasirodo grėsminga, įsijungia pavojaus signalas ir įsibrovėlį stengiamasi sunaikinti. Kaip ginklą organizmo apsauginė sistema ima sparčiai gaminti antikūnus.

Antikūnas – tai kraujo baltymas, vadinamas imunoglobulinu E (IgE). Antikūnai nėra vienodi – kovai su kiekvienu alergenu susidaro kitoks IgE. Taigi, kiek yra alergenų, tiek susidaro ir skirtingų imunoglobulinų E rūšių. Šie baltymai cirkuliuoja kraujyje ir patenka į organus bei audinius, kurių kiekvieną gali pažeisti. Nuo pažeistos organizmo vietos priklauso ir alergijos požymiai. Alergeną pašalinus arba kuo mažiau su juo susiduriant, ligos požymiai susilpnėja. Kai dirginanti medžiaga vėl atsiranda aplinkoje, alergija atsinaujina.

Svarbu nustatyti konkretų alergeną, kurį parodo tik kraujo tyrimai

Taigi, prieš pradedant gydytis, pirmiausia reikia nustatyti ligą sukėlusį alergeną, taip pat įsitikinti, kad liga tikrai alerginės kilmės. Pirmiausia alergologas išsiaiškina požymius, kas juos provokuoja, kaip liga atsirado, kokiems alergenams jautrūs šeimos nariai, atsižvelgiama ir į sezoną. Jeigu įtariama alerginė liga, gydytojas nukreipia konkretiems tyrimams.

Vieni iš imunoglobulino E tyrimų – odos dūrio mėginiai: ant vidinio dilbio paviršiaus odos užlašinama alergenų tirpalo, po to odos paviršius įduriamas adata. Bet šie tyrimai nėra tikslūs, nes jų rezultatams turi įtakos ląstelių, kraujagyslių ir odos būklė, vartojami vaistai. Be to, atliekant odos dūrio mėginį gali ištikti gyvybei pavojingas anafilaksinis šokas.

Svarbiausia, kad iš odos dūrio mėginio galima sužinoti tik bendrą įvairių rūšių IgE kiekį. Todėl šis tyrimas gali suklaidinti. Nors jis ir parodys normalų arba tik šiek tiek didesnį bendrą IgE kiekį, tai nereikš, kad alergijos nėra. Mat, būtent kovai su konkrečiu alergenu pasigaminusio IgE baltymo gali būti daug. Skirtingų baltymo rūšių kiekius gali parodyti tik kraujo tyrimas. Be to, kraujo tyrimai saugūs – neturi įtakos odai ir kitiems organams. Jie visiškai nepavojingi, o rezultatai bus tikslūs – net jei vartojate vaistus.

Nustatyti konkretų alergeną arba jų grupę būtina ketinant gydytis specifine alergenų imunoterapija. Ja gydomam žmogui skiriamas vis didesnis alergeno kiekis, kad imuninė sistema su juo susigyventų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė