MAMŲ ISTORIJOS.

ŽIEMOS LIGOS. COVID-19 ir gripas – abi ligos vienodai pavojingos. Kaip greičiau pasveikti užpuolus peršalimo ligai. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažylių slogą. Kaip išgyventi žiemą su šalčio dilgėline.

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Kaip atsilaikyti prieš puolančius virusus? Probiotikai – kovojant su žarnyno virusais.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Kada derėtų susirūpinti geležimi? Kodėl vaikui užkietėja viduriai?

MAMYTĖ. Treniruotės ir maistas po gimdymo susilpnėjusiems dubens raumenims. Psichologė K. Tarnauskienė Ar vaikas mane naudoja vietoje čiulptuko?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ypatingai svarbi švari kūdikio aplinka, tačiau reikia turėti ir saiką. Kalbame būtent apie švarą, o ne sterilumą. Sukūrus sterilią aplinką, vaikai nebekontaktuoja su daugeliu mikrobų. Tuomet besiformuojantis imunitetas įgyja mažiau praktikos kovojant su išoriniais patogenais.  

Žinoma, nereikia gyventi purve, siekiant užsitikrinti kontaktą su naudingomis bakterijomis, ir turime stengtis, kad išvengtume kenksmingų mikrobų.

Ypatinga švara naujagimystės laikotarpiu

Didžiausi pavojai tyko naujagimystės laikotarpiu, kuris trunka pirmąsias 4 kūdikio gyvenimo savaites. Gimdoje vaisius gyvena steriliomis sąlygomis, o iš karto po gimimo patenka į pasaulį, kuriame yra daug įvairių mikroorganizmų. Vaikas pradeda prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Dėl nesusiformavusios imuninės sistemos ir silpnos odos bei gleivinių apsauginės funkcijos naujagimis yra labai jautrus bakterijų ir virusų poveikiui. Kartu su neužgijusia bambutės žaizda ir burnos ertme tai yra pagrindiniai vartai infekcijai šiuo laikotarpiu. Todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas daiktų, kurie liečiasi su šiomis kūdikio kūno dalimis, švarai.

Kūdikių drabužiai visada turi būti švarūs

 Skalbdami vaikiškus drabužius laikykitės pagrindinių taisyklių:

– kūdikių drabužius visada skalbkite atskirai nuo suaugusiųjų drabužių;

– naudokite kūdikiams skirtą muilą arba specialius skalbiklius kūdikių drabužėliams;

– skalbdami naujagimio drabužius skalbimo mašinoje nustatykite 90 °C temperatūrą, kuri pakeičia virimą;

– skalbimo mašinoje nustatykite papildomo skalavimo funkciją;

– visada išskalbkite iš parduotuvės atsineštus kūdikių drabužius.

Pirmąjį vaiko gyvenimo mėnesį drabužius patartina lyginti. Tai ypač pasakytina apie apatinius (glaustinukes, apatinius marškinius), nes jie liečiasi su neužgijusia bambos žaizda, per kurią lengvai gali patekti infekcija. Lyginti apatinius būtina, jeigu kūdikis turi odos problemų.

 Viskas, kas patenka į kūdikio burną, turi būti švaru

Mikrobai patenka į vaiko burną prastai išplovus indus, čiulptuką. Todėl visus kūdikio maitinimui naudojamus reikmenis reikia sterilizuoti. Jei kūdikis maitinamas iš buteliuko, pamaitinus visi buteliukai ir žindukai turi būti kruopščiai išplauti ir sterilizuoti. Sterilizuoti galima virinant vandenyje, taip pat naudojant specialius sterilizavimo prietaisus. Naujas buteliukas ir žindukas taip pat turi būti sterilizuojamas.

Kitas daiktas, kuris nuolat patenka į kūdikio burną ir turi būti nepriekaištingai švarus, yra čiulptukas. Naują čiulptuką prieš naudojimą reikia pavirinti keletą minučių. Geriausia jį laikyti specialiame dėkle arba uždengtame inde. Jei čiulptukas nukrenta ant grindų, užtenka jį nuplauti su vandeniu iš čiaupo. Negalima aplaižyti kūdikio čiulptuko, nes iš mamos burnos gali patekti kariesą sukeliančios bakterijos. Geriausia visada turėti švarų atsarginį čiulptuką, į kurį galėtumėte pakeisti nešvarų.

Palaikykite švarą vaiko kambaryje

Vaiko kambarį reikia reguliariai vėdinti ir plauti. Kad būtų lengviau palaikyti švarą, pašalinkite kilimus ir palikite kuo mažiau minkštų baldų, nes ant jų kaupiasi dulkės. Vaikui reikia švaraus oro, todėl jo kambarys bent tris kartus per dieną vėdinamas. Tai geriau daryti skersvėju 10–15 min. Vėdinant vaikas turi palaukti kitame kambaryje.

Kūdikio kambaryje dažnai turėtų būti atliekamas drėgnas valymas. Grindys šluostomos drėgnu skuduru, nenaudojant jokių ploviklių, nes jie gali pakenkti mažyliui. Kai plovikliu apdoroti paviršiai išdžiūsta, kartu su garais į vaiko plaučius gali patekti toksinių medžiagų, kurios sukelia alergijas. Dulkės nuo visų atvirų paviršių valomos švaria, drėgna šluoste.

Kai vaikas pradeda šliaužioti, pagrindinė tėvų užduotis – švarios grindys ir daiktai, kuriuos jis gali įsikišti į burną.

 Kūdikio žaislus būtina plauti

Kūdikiams geriau rinktis žaislus iš plaunamų medžiagų: plastikinius ir guminius. Kadangi mažylis žaislus kiš į burną, juos reikia nuolat plauti. Plastikinius ir guminius žaislus rekomenduojama plauti karštu vandeniu ir kūdikių muilu, gerai nuskalauti tekančiu vandeniu.

Visi nauji plastikiniai ir guminiai žaislai turi būti gerai išplauti prieš duodant vaikui. Minkštų žaislų geriau nepirkti, nes jie surenka daug dulkių. Geriau rinkitės nepūkuotus medžiaginius žaislus, kurie lengvai skalbiasi. Juos galite skalbti skalbimo mašinoje arba rankomis. Ne tik plaukite, bet ir dezinfekuokite susirgusio vaiko žaislus, nes likus ant jų bakterijų mažylis vėliau gali vėl užsikrėsti.

Kūdikio daiktams saugios valymo priemonės

Būna situacijų, kai nuplauti ar išvirinti vaiko čiulptuko, žinduko, išplauti žaisliuko negalime. Pavyzdžiui, lauke arba kelionėje. Tuomet pravartu turėti saugią mažyliui švelnią valomąją ir bakterijas naikinančią priemonę – skystį arba servetėles. Tokioje priemonėje neturi būti kenksmingų medžiagų, ji neturi dirginti odelės, sukelti alergijos. Ja galima nuvalyti ir mažylio rankytes, pačiai mamai nusivalyti rankas, kad saugiai liestų kūdikį.

Saugios valymo priemonės tinka ir maisto ruošimo paviršiams valyti. Toks valiklis pravers namuose, jeigu yra sergančių žmonių, juo galima nuvalyti ir paviršius, kad mažylis nuo jų neužsikrėstų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Pasiilgstu naujagimio verksmo. Gal tai ir keista, bet daugelis Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus pacientų neverkia. Jie būna tiek nusilpę, kad nebeįstengia verkti. Pirmasis riksmas – tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Jei mes jo neišgirstame, sunerimstame, kad kažkas negerai.

Verksmas – sudėtingas reiškinys. Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą, nes tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams. Šio riksmo neįmanoma neatpažinti. Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės dar turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręsdamas motinos įsčiose. Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį turi pakeisti oras. Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų surikus. Tokį riksmą lemia naujagimio fiziologija.

Puiku, jei naujagimis verkia. Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti. Yra gerai išnagrinėtas mechanizmas, padedantis jo plaučiams užsipildyti oru. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo priežasčių – kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių. Tai kelia nerimą, nes tokį mažylį reikia kuo greičiau pradėti gaivinti.

Naujagimio verksmas gali rodyti, kad jam nėra taip blogai, kita vertus, galime manyti, kad jam nėra gerai. Jei naujagimis pernelyg anksti nusilpęs, bet vėliau pradeda verkti, yra vilties, kad jis atsigauna ir stiprėja.

Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Pasiūlius geriausią daiktą pasaulyje – motinos krūtį, vaikas nurimsta, nes praalkus didžiausias malonumas – valgyti ir miegoti.

Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti, jis gali niurzgėti, nes nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasituštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, todėl jis gali paleisti gerklę visu balsu. Kol kūdikis nepradeda čiauškėti ir kalbėti, vienintelė jo saviraiška – verksmas, nes tik tokiu būdu jis gali prisišaukti savo motiną ar tėvą. Ilgainiui vaikas išmoksta verksmu naudotis.

Mokslininkai yra ištyrę, kad naujagimio verksmas būna labai skirtingas. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Stengdamasis atkreipti į save dėmesį, kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti.

Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Jei verksmas kažkoks ypatingas, ji gali įtarti, kad vaikui kas nors negerai. Verksmas – signalinė sistema, padedanti mums suprasti, ko nori mažylis. Kai naujagimis klykia kelias valandas, niekas negali to ilgai ištverti. Vadinasi, jam kažkas atsitiko. Galbūt nubudęs naktį jis praalko? Jei taip, pavalgęs tuoj nurimsta ir užmiega.

Kai naujagimis verkia dusdamas ir ilgai nenurimsta maitinamas, myluojamas, sūpuojamas, nešiojamas ant rankų, reikia ieškoti ligos priežasties.

Mane kur kas labiau sugraudina ne verksmas, o naujagimio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku jį pažadinti. Pats verksmas nėra grėsmingas ženklas, kur kas blogiau – vangumas ir mieguistumas, silpnumas, nes tai rodo, kad naujagimis nebeturi jėgų.

Ar gali naujagimis verkti iš skausmo? Kaip jį įmanoma nuraminti? Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas priepuolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malšinančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį ir duoti savo kūdikiui vaistų. Medicinoje lengvabūdiškas elgesys yra bloga praktika, nebent tai būtų traukuliai, kuriuos reikia malšinti. Patys traukuliai taip pat nėra liga, tik ženklas. Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą. Jei neįprastas kūdikio elgesys tėvams kelia nerimą, jie turi kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją.

Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skausmui ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina malšinti skausmo imant kraujo ar atliekant kokias nors kitas nesudėtingas procedūras. Jie rėmėsi požiūriu, kad naujagimis atsparus skausmui, nes jo nervų sistema nėra subrendusi, nėra tiek nervinių galūnėlių, kiek jų turi suaugęs žmogus, o neišnešioto naujagimio nervinės skaidulos dar neturi dangalo mielino. Neretai net chirurgas, atėjęs į mūsų skyrių atlikti nedidelės procedūros, manydavo, kad naujagimiui nereikia skirti vaistų nuo skausmo. Buvo manoma – prapjausi pūlinį, paverks vaikas ir nustos. Tokių dalykų seniai nebėra, nes niekas neabejoja, kad naujagimis jautrus skausmui, o ypač neišnešiotas, gimęs 37-ą nėštumo savaitę ir anksčiau.

Moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra priešingai – naujagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Įdūrus adata į pirštą suaugusiam žmogui, skausmas jaučiamas tik dūrio vietoje ir po penkių ar dešimties minučių jis gali nieko nejusti. O naujagimio skausmas nuo piršto plinta į visą galūnę. Naujagimio skausmo pojūtis kur kas stipresnis ir išlieka kur kas ilgiau – jis nurimsta tik po pusės valandos, o kartais trunka iki valandos. Šio fakto negalima užmiršti, jei norima tuoj pat atlikti kitą procedūrą. Netgi tada, kai naujagimis vystomas, keičiama jo kūno padėtis, jam gali vėl suskausti anksčiau įdurtą vietą.

Naujagimiui skauda kitaip nei suaugusiam žmogui, ir šį skausmą būtina malšinti. Yra atlikta daug klinikinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad netinkamai slopinant skausmą mažėja jo slenkstis, todėl menkiausias prisilietimas gali vėl jį išprovokuoti. Yra svarbi naujagimystės patirtis. Nuo pirmųjų dienų ilgai gydyti intensyviosios terapijos skyriuje vaikai net sulaukę paauglystės skiriasi nuo bendraamžių, nes yra kur kas jautresni skausmui. Prieš 30 ar 40 metų pasaulyje nebuvo daug dėmesio skiriama skausmo malšinimui, tuo metu gydyti naujagimiai net sulaukę brandos kitaip reaguoja į skausmą. Manoma, kad didelis kiekis skausmingų procedūrų gali būti svarbi priežastis, kodėl sulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas negali susikaupti ir prasčiau mokosi. Skausminga patirtis taip pat gali būti susijusi su vaiko raidos ypatumais, hiperaktyvumu, polinkiu į priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų.

Dažniausiai naujagimiui imama kraujo iš kulno, nes ši vieta gerai išvagota kraujagyslių, specialia adata įdūrus į kulną nesunku paimti kraujo laboratoriniams tyrimams. Taip imami kapiliarinio kraujo mėginiai, jiems užtenka vos kelių lašų kraujo. Kuo dažniau duriama į kulną, tuo labiau toje vietoje išveši nervinės galūnėlės. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl žmogaus kulnas gali likti jautrus skausmui visą gyvenimą. Medicinos literatūroje aprašyta net tokių atvejų, kai suaugęs žmogus negali normaliai priminti kojos, nes jam visą laiką diegia kulną. Tokio negalavimo priežastis – skausmingos medicininės procedūros, atliktos pirmosiomis gyvenimo dienomis.

Į naujagimio veną duriama tik prireikus didesnio kraujo kiekio sudėtingesniems tyrimams, pavyzdžiui, tiriant kraujo dujas, įvairius fermentus, atliekant genetinį tyrimą. Kaip tą veną surasti ir kurioje vietoje durti? Dažniausiai pasirenkama vena, esanti arčiausiai odos paviršiaus. Naujagimio galvoje nėra riebalinio sluoksnio, todėl poodyje esančios venos matomos geriausiai. Iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, ar durti į kulną, ar į kraujagyslę galvoje. Ši procedūra skausminga, kartais dūris į rankos poodinę veną naujagimiui būna skausmingesnis nei dūris į veną galvoje. Tačiau jauni tėvai to nežino, jiems toks tyrimas kelia siaubą, todėl visada paaiškinu, kodėl kraujas imamas iš venos naujagimio galvoje.

Mūsų proseneliai gerai žinojo, kaip malšinti skausmą. Nuo seno kaimo moterys duodavo verkiančiam vaikui į marlę suvyniotos duonos. Čiulpdamas tokį gumulėlį jis nurimdavo, nes burnoje esančios seilės skaido angliavandenius ir vaikas tuoj pat pajunta saldumą. Mūsų prosenelės taip pat įberdavo į medžiagos skiautę aguonų. Visi puikiai žinome, kad išgėrus per Kūčias aguonų pieno traukia į miegą. Dar į medžiagos skiautę suvyniodavo cukraus gabalėlį, jį čiulpdamas naujagimis nurimdavo ir užmigdavo.

Jau galime paaiškinti, kodėl taip yra. Sulašinus į burną saldaus tirpalo, pavyzdžiui, gliukozės, pavyksta numalšinti skausmą. Šį fenomeną tyrinėję mokslininkai nustatė, kad dirginant skonio receptorius naujagimio organizme gaminasi biologiškai aktyvių medžiagų endorfinų, slopinančių skausmą. Jei gliukozės tirpalą sulašinsime per zondą tiesiai į naujagimio skrandį, nebus jokio skausmo malšinimo poveikio. Pasaulyje atlikta daug tokių tyrimų, įrodančių šį mechanizmą, bet dar niekam nepavyko atsakyti į klausimą, kodėl cukraus gabalėlis nepadeda atsikratyti skausmo vėliau, kai vaikas sulaukia keturių ar šešių mėnesių.

Prieš atlikdami įvairias procedūras gydytojai taip pat stengiasi apsaugoti naujagimį nuo skausmo ir į burną lašina keletą lašelių gliukozės. Viename tarptautiniame suvažiavime italų mokslininkai rodė filmą, kaip reaguoja naujagimiai, kai jiems imama kraujo. Vienam iš jų prieš tokią procedūrą buvo sulašinta gliukozės, todėl įdūrus adata į kulniuką jis ir toliau miegojo nereaguodamas į skausmą. O gliukozės negavęs naujagimis smarkiai krūptelėjo nuo dūrio į kulną ir ilgai nenustojo verkti.

Įmanoma mažinti skausmą ir duodant čiulptuką. Tam nepritartų čiulptukų kritikai, juk apsilankius kūdikiams draugiškoje ligoninėje čiulptukų niekur nepamatysite, nes jų stengiamasi nenaudoti. Aš niekada nebuvau toks kategoriškas, esu įsitikinęs, kad negalima pulti į kraštutinumus. Čiulptukas negali pakeisti krūties, todėl neverta naujagimio maitinti iš buteliuko. O čiulptukas atlieka kitą vaidmenį. Čiulpimas – svarbus procesas, jis gali būti refleksinis ir nesusijęs su maitinimu, nes naujagimis pradeda čiulpti dar būdamas motinos įsčiose. Vienas švedų fotografas įamžino, kaip vaisius laiko pirštą burnytėje. Refleksinis čiulpimas yra kitoks nei žindant krūtį. Yra užfiksuoti netgi kitokie judesiai. Nėra teisūs skeptikai, raginantys išmesti čiulptukus ir jų neduoti naujagimiams, jie neatsižvelgia į kūdikio fiziologiją. Refleksinis čiulpimas labai reikalingas.

Dabar gaminami čiulptukai labai pasikeitė, jų neįmanoma lyginti su tais, kuriuos duodavome naujagimiams prieš kelis dešimtmečius. Jie kitokios formos, atitinka naujagimio burnos anatomiją, yra pagaminti iš kitokių medžiagų. Noriu, kad suprastumėte, aš neraginu grąžinti čiulptukų į gydymo praktiką, tačiau noriu priminti, kad refleksinis čiulpimas taip pat padeda malšinti skausmą. Toks čiulpimas naudingas, nes naujagimiui teikia saugumo jausmą ir nukreipia jo dėmesį. Pamirkius čiulptuką į saldų tirpalą, dar labiau stiprėja skausmo malšinamasis poveikis. Tai žinodami, mes suvilgome čiulptuką ir duodame jį naujagimiui, kuriam ketiname atlikti kokią nors procedūrą. Nors toks skausmo malšinimas trunka vos kelias minutes, per tą laiką daug ką įmanoma atlikti be skausmo.

Refleksinis čiulpimas nesąmoningas, ilgainiui jis išnyksta, bet pirmosiomis gyvenimo dienomis toks čiulpimas svarbus, nes mažina stresą. Kai naujagimis žinda motinos krūtį, čiulpimas vyksta bangomis, jis prasideda nuo nedidelių judesių, ilgainiui jų amplitudė didėja, vėliau mažėja. O refleksinis čiulpimas yra ritmiškas, nes tai vienodos amplitudės judesiai. Galime netgi daryti išvadą, kad refleksinis čiulpimas susijęs su naujagimio psichomotoriniu vystymusi.

Nuraminti naujagimį gali ir kiti ritmiški judesiai, pavyzdžiui, supimas, ne veltui mūsų protėviai guldydavo vaiką į pakabintą lopšį. Vaikui nusiraminti padeda ir glostymas, nešiojimas ant rankų, liūliavimas. Jei motina nenori vaikui duoti cukrumi pasaldinto skysčio, gali pasiūlyti savo krūtį, žindymas teikia malonumo, todėl naujagimis nejaus skausmo.

Kad vaikui neskaudėtų, galima paglostyti pilvą, priglausti prie krūtinės, parodyti šiek tiek daugiau meilės. Kai tai nepadeda, naudojamos specialios žvakutės. Kur kas stipresnį poveikį turi medikamentai, mažinantys pooperacinį skausmą. Pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad atliekant medicinines procedūras skausmas mūsų skyriuje visada malšinamas – ar reikėtų naujagimiui nuo odos nuimti pleistrą, ar paskiepyti. Turime nepamiršti, kad naujagimiui skauda. Kad po sunkios operacijos nesikankintų, galime jam skirti netgi morfino ar fentanilio. Tai – narkotiniai analgetikai, tokių vaistų kartais prireikia netgi kelias paras. Yra žinoma, kad skiriant jų ilgiau kaip savaitę kūdikis gali priprasti, o staiga sumažinus jų dozę gali pasireikšti kita bėda – abstinencijos sindromas. Šių kraštutinumų įmanoma išvengti, skiriant saugias vaistų dozes, todėl tėvai neturėtų nuogąstauti, kai išoperuotam naujagimiui leidžiami narkotiniai analgetikai. Skirtingai nuo kitų medikamentų, į kurių klinikines studijas nėra įtraukiami tokio amžiaus vaikai, narkotiniai analgetikai gerai ištyrinėti ir plačiai taikomi intensyviosios terapijos praktikoje.

Ištrauka iš knygos „Naujagimių gydytojo užrašai” – apie mažiausius pacientus ir kitokią medikų kasdienybę

Arūnas Liubšys, Danutė Jonušienė. Naujagimių gydytojo užrašai. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 255 p. Dailininkė Ilona Kukenytė

Arūnas Liubšys – Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas, medicinos mokslų daktaras, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, tarptautinių organizacijų patarėjas bei ekspertas, vienas iš naujagimių intensyviosios terapijos bei moderniosios neonatologijos pradininkų Lietuvoje.

Danutė Jonušienė – psichologė, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir portalo lrytas.lt žurnalistė, rašanti straipsnius apie sveikatą ir mediciną. Knygų „Toksikologo užrašai“ (2014), „Urologo užrašai“ (2015) bendraautorė.

Kiekviena šeima laukia savo stebuklo – naujagimio. Laukia tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio. Kartais tas labai lauktas stebuklas ateina į šį pasaulį per anksti, ne toks, kokio buvo tikėtasi, arba labai sergantis. Tada tėvai susiduria su nelauktais ir netikėtais iššūkiais, nerimu, kankinančiu laukimu ir daugybe iškylančių klausimų. Sunkiausia būna, kai jau nuo pirmųjų gyvenimo valandų jų kūdikiui kyla gyvybės ar mirties klausimas, – tokią įtampą ir stresą ne kiekvienas gali suvaldyti… Ką daryti, kai bėda užklumpa netikėtai, kaip padėti šeimai ištverti negandą?

Dr. Arūnas Liubšys dalijasi savo ilgamečio darbo su naujagimiais patirtimi, šių mažųjų pacientų neįtikėtinomis savybėmis, bendravimo su tėvais subtilybėmis, medikų darbo užkulisiais, pasakoja apie savo mokytojus, pateikia savo nuomonę visuomenei svarbiais klausimais ir požiūrį į pastarųjų dešimtmečių pokyčius gydant ir prižiūrint naujagimius.
Knyga „Naujagimių gydytojo užrašai“ skirta tėvams, kuriems neretai reikia emocinės paramos ar medicininių žinių, ir visiems kitiems skaitytojams, kuriems įdomu išgirsti apie kitokią medikų kasdienybę.

Tačiau tai netiesa. Iš buteliuko čiulpti nėra patogiau. Įvairūs neišnešiotų ar sunkiomis širdies ligomis sergančių kūdikių tyrimai rodo, kad jų širdies ir kvėpavimo dažnis bei deguonies lygis daug pastovesnis, kai maitinami ne iš buteliuko, o žindomi. Kūdikiai sutverti žįsti, tam skirti jų raumenys ir refleksai, o išmokti čiulpti iš buteliuko reikia ypatingų pastangų.

Taigi viskas ne dėl paprastumo ar sudėtingumo, o dėl to, kad tai – skirtingi dalykai. Išskyrus kelis pirmus lašus, kurie išteka patys, iš krūties pieną reikia išžįsti: ritmiškai stumdyti liežuvį. Be to, kad padeda žįsti, toks judesys įtraukia daugiau krūties ir maitintis patogiau.

Pienas iš buteliuko teka pats, kūdikis turi jį stabdyti, kad galėtų nuryti burnoje susikaupusį pieną, tad liežuvis ritmiškais judesiais juda į priekį ir buteliuką išstumia. Kad taip nenutiktų, žindukų ir čiulptukų galiukas yra tar­si kamuoliukas, neleidžiantis buteliukui išslysti. Toliau žindukas siauras ir leidžia kūdikiui čiulpti beveik neprasi­žiojant. Jei jis išsižiotų taip pat plačiai kaip žįsdamas krūtį, galiuko su „kamuoliuku“ burnoje neišlaikytų.

Kiek vyresni kūdikiai kartais čiulpia ir krūtį, ir iš bute­liuko (ar čiulpia čiulptuką), pritaikydami lūpų ir liežuvio judesius. Tačiau pirmas kelias savaites daugelis susipai­nioja ir, žįsdami iš krūties, nemoka čiulpti iš buteliuko bei atvirkščiai. Pirmas kelias dienas kai kurios motinos skun­džiasi: „Jis nuolat nori žįsti, bet neima čiulptuko“ (nuolat reiškia nepraėjus trims valandoms), o kitos sako: „Nesupran­tu, kodėl jis nežinda, juk nuolat turi čiulptuką“ (dažnai girdėtas paaiškinimas „Jis nežinda, nes motina neturi pie­no“ netinka, nes kūdikis su džiaugsmu „žinda“ čiulptuką, nors jame pieno nėra nė lašelio).

Pirmąkart iš buteliuko (pavyzdžiui, jei seselė nenori ža­dinti motinos naktį) kūdikis dažnai nevalgo. Pienas ir žin­dukas juokingo skonio, žindukas kietas ir keistos formos, tad, kai kūdikis bando žįsti kaip krūtį, pienas trykšta taip greitai, kad jis užspringsta, ima verkti. Maloni seselė sako: „Nieko, mažyli, būk gerutis ir gerk pienelį“, o ne tokia ma­loni seselė taria: „Su tokiomis nesąmonėmis nesitaiksty­siu“, bet abi seselės užsispiria. Po kelių akimirkų kūdikis supranta: jei liežuvį laikys kitaip, nepasprings. „Šaunuolis, matai, kaip lengva?“ – sako seselė. „Sakiau, jis tik užsispy­ręs“, – sako kita.

Po kelių valandų kūdikis, nuneštas motinai, „pagal­vos“ tai, ką vėliau sakys šimtus kartų: „Mamyte, žiūrėk, kaip moku!“ ir su krūtimi elgsis taip, kaip ką tik išmoko čiulpdamas iš buteliuko – liežuvį stumti į priekį. Siaubas – krūtis iš burnos išslys! Juk krūtys neturi kamuoliuko, jos smailėja.

„Jis neima krūties ir verkia“, – sako į neviltį puolusi motina. Po valandas trukusio gimdymo išsekusi, su siau­tėjančiais hormonais ir kenčianti nuo pogimdyminio liū­desio (ne tokio stipraus, kaip pogimdyminė depresija, bet pasitaikančio daug dažniau), motina iš tiesų sako: kūdikis ją atstūmė. Ar gali būti blogiau? „Nesijaudink, jis greit žįs“, – sako mieloji seselė. „Verkia, juk neturi pieno“, – sa­ko ne tokia miela seselė. Jos nusineša kūdikį ir duoda dar kartą iš buteliuko. Tai – pabaigos pradžia.

Žinoma, kiekviena seselė (ir mama, močiutė, tėvas, draugai) žino – visada galima maitinti ir iš buteliuko. Jei kūdikis nenori, tereikia trupučio kantrybės. Niekad negir­dime žmonių, sakančių: „Neverta stengtis, kartais iš bute­liuko ir nepripranta“ arba „Mano brolienei buvo taip pat: kūdikis iš buteliuko nečiulpė ir vos nenumirė iš bado, ga­liausiai jai teko žindyti“, arba „Neturėtum būti apsėsta maitinimo iš buteliuko, šiais laikais kūdikiai gali puikiai žįsti“, arba „Tikiu maitinimu iš buteliuko, bet kartais kai kurios moterys negali to daryti“, arba „Geriau žindyti su meile nei maitinti iš buteliuko pykstant“, arba „Perduodi savo baimes kūdikiui, versdama jį gerti iš buteliuko“, arba „Neverta jausti kaltės, nebūtina maitinti iš buteliuko, kad būtum gera motina“…

Jei kiekviena motina būtų įsitikinusi, kad žindyti kūdi­kį visada įmanoma ir stengtųsi tai daryti, visi kūdikiai liautųsi „atsisakinėti“ krūties jau po kelių minučių. O su­dėtingiausiais atvejais padėtų tokių pačių įsitikinimų ir daugiau patirties turinti seselė. Jei kiekviena mama, seselė, močiutė, tėvas ir draugai tikėtų žindymu, kaip dabar tiki maitinimu iš buteliuko, man nereikėtų rašyti šios knygos.

Krūties atsisakymą, kai kūdikis pripranta prie buteliu­ko, vadinamu spenelio ir žinduko painiava. Siekiant to iš­vengti, motinoms patariama nemaitinti iš buteliuko ir ne­duoti čiulptuko bent pirmą mėnesį. Daugelis vieno mėne­sio kūdikių visiškai nečiulps buteliuko ar neims čiulptuko, bet juos lengviau apgauti nei naujagimius. Kiti gers iš buteliuko ar nepaleis čiulptuko, bet jų nebepainios su speneliu ir liežuvio judesius pritaikys pagal situaciją. Ta­čiau kai kurie kūdikiai (nesvarbu, kokio amžiaus, net su­laukę pusės metų), įpratę prie čiulptuko ar gerti iš buteliu­ko, krūties nežįs arba žindančiai mama skaudės.

Daugybė gydytojų teigia: nėra tokio dalyko kaip spenelio ir žinduko painiava ir kad jei mama pamaitina vieną ar kelis kartus iš buteliuko, naujagimiams neturi jokios įtakos žin­dimui. Tiesa, ši teorija nepatvirtinta jokių tyrimų duome­nis, nes, norėdami sužinoti, kas vyksta, reikėtų tyčia iš bu­teliuko maitinti kūdikių grupę. Tie, kurie nesupranta žindymo naudos, tokiais tyrimais nesidomi, o suprantantys mano, kad toks tyrimas neetiškas.

Ištrauka iš pediatro C. Gonzálezo knygos apie žindymą

…………………………………………………………………………………

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato antrą praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstamo ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo „Žindyti yra paprasta“.

Besilaukiančios ar jau susilaukusios kūdikio mamos dažnai jaudinasi, ar galės žindyti. Galbūt neturės pieno? Ar kūdikiui jo pakaks? Gydytojas Carlosas Gonzálezas šioje knygoje išsamiai ir įtikinamai įrodo, kad žindyti gali kiekviena motina. Be to, tai vienas geriausių dalykų, ką ji gali duoti savo vaikui! „Šią knygą parašiau ne todėl, kad įtikinčiau motinas žindyti, bet norėdamas padėti pasiekti savo tikslą norinčioms žindyti“ – taip autorius rašo pratarmėje.

Knygoje ne tik drąsinama žindyti, bet ir pateikiama daug besilaukiančioms bei žindančioms moterims svarbios informacijos – žindymo nauda vaikui ir mamai, įvairūs mitai, galintys sutrukdyti sklandžiai žindyti, laktacijos eiga, geriausios žindymo padėtys, negalavimai ir mityba, skatinanti pieno gamybą.

Gonzálezas žindymo klausimais domisi jau daugiau nei 20 metų, jis yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų. Informacijos pateikiama kaip tik tiek, kiek reikia žinoti. Parašytą paprastai ir aiškiai, šią įtraukiančią knygą mielai skaitysite ir nėštumo metu, ir po gimdymo!“

MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS. Peršalimo pavojai ir gydymo klaidos. Ar mokame pažaboti kosulį?  Kaip padėti dažnai sergančiam vaikui? Kaip išvaduoti gerklę nuo skausmo?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gelbėjimosi ratas imunitetui nuo alergijų ir infekcijų. Kuo tėveliams gali padėti kineziterapeutas? Sveikas pavasaris su vitaminais. Lietuvoje vaikai dažniau serga dėl vitamino D stokos.

VAISTINĖLĖ. Gastroezofaginis refliuksas – kada sunerimti?

KŪDIKIS. Varome iš pilvuko diegliukus. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas: Kam reikalingi čiulptukai?

NAMAI. Atverkime namus pavasariui.

MAMYTĖ. Kad šlapimo pūslė nekamuotų.

Atsisiųskite žurnalą PDF formatu

Žurnalas FLASH formatu

Gimdos gyventojo treniruotės

Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išsiaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas – čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus – maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje. Visa ši veikla puikiai dera su vaiko padėtimi gimdoje: ten dėl vietos stokos jis nuolat būna susirietęs ir be didesnių pastangų bet kada gali pasiekti rankelėmis savo burną.

Naujagimio rankų „pareigos“

Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos. Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują. Šis, nuneštas į krūtis, skatina pieną tekėti latakėliais, o iš pradžių – ir gimdos raumenų susitraukimus, taip padėdamas išstumti placentą ir stabdyti kraujavimą.

Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis. „Oda prie odos“ sąlytis labai svarbus ne tik mamos pienui gamintis bei tekėti krūtyse, bet ir vaikelio jutimų bei judesių raidai.

Pamirštųjų paguoda

Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu – mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti. Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą – motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas. Jeigu mažylis laiku nesulaukia ir negali pasiekti mamos krūties, tuomet jis gali rėkti, nuliūsti užkimęs, arba atranda kitą guodėją – savo pirštelį ar nykštį.

Jeigu alkio ir nusiraminimo poreikis, atsirandantis kai dar neišdygę dantukai, patenkinamas neuždelstu žindymu ir artimu bendravimu su mama ir tėčiu, tada kūdikiui neprireikia nei pirštukų burnoje, nei čiulptukų.

Netikri draugai

Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas. Prie čiulptuko pripratęs naujagimis ar kūdikis gali nebeimti krūties arba nebemokėti jos žįsti.

Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna – tarp vaiko dantenų lieka vos 4–5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis – dėl neprivalgymo, o mama – dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų. Čiulptukas mažina ir pieno gamybą, nes krūtis nebestimuliuojama tiek, kiek reikia.

Dar viena blogybė – čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji. Paūgėjęs vaikas, vėliau turėdamas pakankamai įdomios veiklos rankoms, kumštį ar pirštą iš burnos pats ištrauks, o čiulptukas burnoje vis tiek pasiliks, dažnai net blokuodamas vaiko tolimesnį vystymąsi… Čiulptuko mažyliui nereikia išspjauti, kad ranka paimtų kokį daiktą ar žaislą, todėl atsisveikinimas su čiulptuku užtrunka ir ne visada būna lengvas.

Pakviečia dantukai

Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai išmatuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu. Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties – dantukų dygimo sukeltų jutimų. Tikriausiai pirštas burnoje neliks nuolatinis vaiko įprotis, jeigu mažylis galės nusiraminti ant artimo žmogaus rankų, prisiglausti prie mamos krūtinės, o vaiko aplinka bus įdomi ir skatins tyrinėti.

Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas – sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę. Tačiau ar visada mamai reikėtų skubėti pusmetinuko kūdikio rankelę žūtbūt pralenkti?

Pažintys su savimi

Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas – susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna – pirmoji „tyrimų laboratorija“. Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos! Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą. Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai yra didžiulė pažanga. Jeigu kūdikio rankelę apmausite pirštine ar, juo labiau, pakeisite ją negyva guma – čiulptuku, šitą nuostabų gamtos pasiūlytą vystymosi šansą iš vaiko atimsite.

Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje. Augantis kūdikis yra homo sapiens – protingas žmogus, turintis atmintį ir kuriantis asociacijas tarp priežasčių ir pasekmių, todėl netruks ateiti laikas, kai mažylis jau ir rega pradės atpažinti valgį ir nevalgomus daiktus, o pastarųjų į burną nebekiš.

Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas… O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų. Nykščio čiulpimas ir užsitęsęs mažų vaikų onanizmas yra apleisto vaiko sindromo simptomai.

Nuvilioja žaisliukai

Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais. Jeigu vaiką sudominsime kokia nors veikla, kuriai reikalingos rankos, vaikas ištrauks pirštą iš burnos pats, nes laikyti pirštą burnoje ir darbuotis rankomis vienu metu sunku…

Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu. Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę. Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo. Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias. O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę. Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų. Geriau tiesiog palaipsniui sudaryti vaikui daugiau paskatų užsiimti kitomis veiklomis, taip pamažu išblės poreikis laikyti burnoje nykštį ir šio veiksmo žavesys.

Per ilgai – negerai

Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis. Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Mažylis negali susitvarkyti su savo emocijomis, o tokiu būdu jis stengiasi jas „užčiulpti“.

Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka. Kyla klausimas – kada jau šis įprotis turėtų liautis?

Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2–4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.

Kaip atpratinti?

Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Įtampa niekur nedingsta, tik išlenda vėliau ir kitomis, dažnai stipresnėmis formomis: vaikui dreba rankos, trūkčioja smakriukas, atsiranda mirkčiojimai… O pirštuką daugelis vaikų vis tiek čiulpia, – kai niekas nemato.

Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro. Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Emocinių išgyvenimų akimirkomis vaikams svarbiausia – saugumas.

Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms. Gal vaikui patiks statyti namus iš kaladėlių, minkyti plastiliną, piešti ar net kartu su mama tvarkyti kambarius.

Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus. Tik besąlyginė meilė nuvys vaiko nerimą, suteiks stabilią emocinę pusiausvyrą ir jam nebereiks save raminti čiulpiant pirštuką.

* * *

Ištrauka iš Kazimiero Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“

Mamų istorijos:
Šiuolaikinės moters gyvenimo dilema – karjera ar vaikas?

Žiemos ligos:
Tinkamai gydomas peršalimas – nebaisus.
Kaip atpažinti ir nugalėti bronchitą.
Kaip padėti užsikimšusiai nosytei?

Būkime sveikučiai:
Ar vaikui netrūksta geležies?
Stiprus imunitetas – žiema be ligų.

Žiemos mityba:
Kad vaikui nepritrūktų vitaminų.
Žiemai naudingi prieskoniai ir arbatos.

Kūdikis:
Žindančios mamos mityba.
Ideali švara po gimdymo – sveikai motinystei.
Į pagalbą mamai – buteliukas.
Pilvukams be diegliukų.

Mamytė:
Intymi higiena sveikam nėštumui.

Žiemos šventės
Kokia dovana atneša vaikui Kalėdų stebuklą?

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2014 metų žiema

Mamos pienas

Kaip kūdikis maitinamas iš buteliuko?

Maitinti iš buteliuko nėra sudėtinga, bet mama turi prisiminti keletą taisyklių, kad išvengtų vaiko ašarų, išsipylusio maistelio ir kitų problemų.

Kūdikis mielai valgys iš buteliuko, jeigu tinkamai jį maitinsite. Geriausiai maitinti ant rankų laikomą mažylį – jis jausis saugus ir bus ramus. Tai darykite sėdėdama, panašiai kaip žindydama: kūdikio galva turi būti paremta ant kairės rankos ir kiek aukščiau už liemenį. Įsitikinkite, kad maitinamas vaikas per daug neatlošia galvos arba nelenkia jos į priekį, nes netaisyklingos padėties jam bus sunkiau valgyti: dėl netinkamos galvytės padėties maisto gali patekti į kvėpavimo takus. Gastroezofaginio refliukso kamuojamą arba sloguojantį kūdikį maitinkite pusiau sėdomis ir kiek įmanoma vertikalesnės padėties.

Pirmiausia, pieną ar mišinuką būtinai pašildykite. Ar mokate patikrinti pieno temperatūrą? Paprasčiausiai išspauskite keletą lašelių ant vidinės riešo pusės – jeigu Jums malonu, patiks ir kūdikiui. Dirbtiniu mišiniu kūdikį maitinanti mama, turi atkreipti dėmesį į jo galiojimo terminą ir mišinuką ruošti tiksliai pagal instrukciją.

Maitinamą vaiką laikykite taip, kad būtų patogu ir jam, ir Jums. Čiulptuką spustelkite prie jo apatinės lūpos, kad kūdikis pakankamai išsižiotų ir stebėkite, kad liežuvis būtų apačioje, po čiulptuku. Jeigu mažylio lūpos apžioja platųjį čiulptuko pagrindą – jis valgys netaisyklingai. Neskubinkite ir neverskite būtinai suvalgyti visos porcijos: vieni kūdikiai valgo greitai, kiti – lėčiau, o treti mėgsta daryti pertraukas. Taigi pasitelkite kantrybę.

Buteliuką visada laikykite pasvirusį – čiulptukas prisipildys pieno ar mišinio, todėl vaikas neprisivalgys oro. Įsitikinkite, kad čiulptukas neužsikimšęs ir nesuplotas. Netinkamą čiulptuką pakeiskite. Jei kūdikis viso mišinuko nesuvalgė, likusį išpilkite – išvengsite bakterinės infekcijos. Po valgio palaikykite mažylį vertikaliai, kad jis galėtų atsirūgti.

Nepalikite iš buteliuko valgančio mažylio vieno ir su buteliuku burnytėje neleiskite jam miegoti – abiem atvejais kūdikis gali užspringti.

Kaip išsirinkti kūdikiui buteliuką?

Pirmiausia atkreipkite dėmesį į medžiagą, iš kurios jis pagamintas. Svarbu, kad plastmasės ar stiklo sudėtyje nebūtų kenksmingų medžiagų. Stikliniai buteliukai sunkesni už plastmasinius ir dūžta. Bet jie tarnauja ilgiau, o plastikiniai gali greitai apsidrumsti arba suskilti. Plastikinis buteliukas patogus vaikštinėjant lauke arba, kai mažylis pats bando jį nulaikyti. Atkreipkite dėmesį ir į aiškias tūrio padalas, pagal kurias mama galės tiksliai nustatyti pieno ar mišinio kiekį.

Dauguma žymių gamintojų buteliukų turi apsaugą nuo dieglių. Specialūs mechanizmai nepraleidžia oro į mažylio skrandį, todėl padeda apsaugoti nuo pilvuko problemų. Kai kurių gamintojų buteliukai kūdikiams turi specialią ventiliacijos sistemą, kuri neleidžia į buteliuką patekusiam orui prasiskverbti į skystį. Kai vaikui valgant skysčio mažėja, buteliukas tuštėja ir prisipildo oro, bet vakuumas nesusidaro. Iš tokio buteliuko valgančio mažylio ausyse nesikaupia skystis ir kūdikis išvengia vidurinės ausies uždegimo – otito. Kūdikis ne tik neprisivalgo oro, bet ir čiulptukas nesulimpa, todėl pienas teka laisvai, kaip ir maitinant krūtimi. Mat dėl šiuose buteliukuose esančios oro cirkuliacijos sistemos susidaro teigiamas slėgio srautas, panašus į maitinimą krūtimi.

Svarbu ir tinkamas čiulptukas. Dauguma jų gaminami iš latekso ir silikono. Silikoniniai čiulptukai bekvapiai, tvirtesni ir lengvai dezinfekuojami. Dar svarbus čiulptuko srovės intensyvumas. Patiems mažiausiems patogiausi čiulptukai su dviem mažom skylutėm, o paūgėjusiam kūdikiui– su keliomis angelėmis.

Buteliukų ir čiulptukų priežiūra

Mažo vaiko imunitetas per silpnas susidoroti su visomis infekcijomis. Todėl maitindama iš buteliuko dar neturintį metukų kūdikį mama turi laikytis tinkamos higienos. Jeigu buteliukų, čiulptukų ir kitų maitinimo reikmenų tinkamai neprižiūrėsite, gali sutrikti vaiko virškinimas bei atsirasti viduriavimas. Po kiekvieno maitinimo gerai viską plaukite šiltu vandeniu su plovikliu, tik buteliukams ir čiulptukams nenaudokite abrazyvinių dalelių turinčių ir antibakterinių valiklių. Prieš kitą maitinimą – sterilizuokite, kad išnyktų visos bakterijos. Geriausia sterilizuoti vandeniu iš butelio arba švariu filtruotu vandeniu – išvengsite apnašų.

Mama gali rinktis vieną iš kelių sterilizavimo būdų.

– Virinimas. Sterilizuojamus reikmenis sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir virinkite 5 minutes.

– Sterilizavimas mikrobangų krosnelėje. Kūdikio indukus sudėkite į stiklinį indą, įpilkite vandens, uždenkite ir įjunkite krosnelę 5– 8 minutėms.

– Dezinfekavimas specialiame buteliukų sterilizatoriuje.

Dar keletas patarimų mamai

Atsiradus pirmiesiems pažeidimams, buteliukus ir čiulptukus išmeskite. Čiulptukus geriausia keisti kas tris mėnesius.

Jeigu naudojate stiklinius buteliukus, nepamirškite jų atidžiai apžiūrėti prieš kiekvieną maitinimą – ar jie nesuskilę (tai gali atsitikti sterilizuojant).

Nešildykite pieno mikrobangų krosnelėje, nes jis sušils netolygiai, todėl maitinamas kūdikis gali nusiplikyti.

Paruošto mišinuko nelaikykite ilgiau kaip pusvalandį, nes vėliau jame atsiranda nuosėdų ir pradeda daugintis bakterijos, kurios sukelia ligas ir susilpnina imunitetą.

Prieš maitindama kūdikį, mama visuomet turi patikrinti pieno ar mišinio temperatūrą.

Nemaitinkite neramaus ir verkiančio kūdikio, nes tuo metu jo kvėpavimo takai nėra apsaugoti ir maistas gali patekti į gerklas. Taigi, pirmiausia jį nuraminkite.

Kūdikio maitinimas – svarbi jo dienotvarkės dalis. Apgaubkite šį kasdienį ritualą švelniu rūpesčiu ir mėgaukitės kiekviena kartu su kūdikiu praleista akimirka.

Parengė Undinė Gilė