MAMŲ ISTORIJOS.

VASAROS PAVOJAI. Kad saulė nenudegintų ir vanduo neišgąsdintų. Apkandžiojo vabzdys – ką daryti? Betadine®: visko gali pasitaikyti / nutikti. Virusai nesnaudžia ir vasarą – kaip apsisaugoti?

PATARIA GYDYTOJAS. Gydytojas Algimantas Vingras Apie dilgėlinę ir niežulį.                      

BŪKIME SVEIKUČIAI. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Kaip nepritrūkti geležies nekeičiant mitybos įpročių.

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Žindymas ir mamos emocinė gerovė.  

MOTERS SVEIKATA. Kaip išvengti vasarinių pavojų intymiai sveikatai? Intymių vietų uždegimai: kaip atpažinti?

VAIKAS LAUKE. Lauke su kūdikiu vasaros karštyje.     

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓ 

[raw]

[/raw]

Niežtinčios odos pūkšlės [dilgėlinė]

Tai alerginės ligos, vadinamos dilgėline, vienas iš požymių. Ji nustatoma 7 proc. ikimokyklinukų ir 17 proc. mažų vaikų, sergančių atopiniu dermatitu <…>.  

 Priežastys

• kai kurie maisto produktai, pvz., žemės ir kiti riešutai, jūros gėrybės, soja, pomidorai, braškės, žemuogės, bananai, kiviai, persikai;
• patiekalų priedai, pvz., dažo medžiagos;
• kai kurie vaistai, cheminės medžiagos;
• įkvepiami alergenai (medžiagos, kurių organizmas netoleruoja);
• kontaktinės (liečiančios odą) medžiagos, pvz., dilgėlės, rūtos, nikelis, gyvūnų kailis, lateksas (guma);
• fiziniai veiksniai (karštis, šaltis, spaudimas, vibracija, vanduo);
• vabzdžių (plėviasparnių) įgėlimai;
• psichologiniai veiksniai (emocinis stresas);
• fizinis krūvis;
• parazitų invazija, pvz., apvaliųjų kirmėlių askaridžių.

 Būdinga:

• pūkšlės, susidariusios iš įvairaus dydžio ir formos paburkimo, apsupto įvairaus spalvinio intensyvumo paraudimo;
• pūkšlės gali būti plokščios arba pakilusiais kraštais, aptinkamos bet kurioje kūno vietoje, būdinga vieta liemuo;
• jaučiamas niežulys ir / arba deginimas;
• paveikus sukeliančiam veiksniui pūkšlės dažniausiai atsiranda 2–48 val. laikotarpiu;
• pūkšlės išnyksta palaipsniui.

 Kaip padėti?

• efektyviausia pagalba – priežasties nustatymas ir jos pašalinimas;
• atidžiai sekti vaiko būklę – ar neatsiranda kokių kitų ligos požymių (pvz., mieguistumo), ar staigiai nepablogėjo būklė;
• duoti gydytojo paskirtų vaistų;
• gydyti ligą, kuria sergant galėjo atsirasti dilgėlinė, pvz., atopinį dermatitą <…>.

 Kada kreiptis į gydytoją:

• kai ūminė dilgėlinė, šalinant ją sukėlusią priežastį, nemažėja, neišnyksta per kelias valandas;
• nedelsiant kreiptis, kai vaiko būklė sunkėja, pvz., prikimsta balsas, atsiranda daugiau pūkšlių, stiprėja niežulys;
• dilgėlinės priežastis neaiški ir ji kartojasi.

 Kaip išvengti?

• vengti dilgėlinę sukeliančių veiksnių;
• ūmiai susirgus vaikui, gydytojui pasakyti, kokių vaistų jis netoleruoja.

Niežėjimas (niežulys)

Tai specifinis odos dirginimo pojūtis, giminingas skausmui, gali būti daugelio ligų simptomas. Kasymasis – atsakas į niežulį. Kasantis jaučiamas palengvėjimas ar net malonumas. Ilgai besitęsiantis niežulys kenksmingas: kasantis žalojama oda, nukasytos vietos gali supūliuoti.

 Priežastys:

• sausa oda;
• pernelyg sausa ar drėgna aplinka, pvz., kambario oras <…>;
• liečiantys kūną vilnoniai drabužiai;
• dažnas ir ilgas prausimasis vonioje, ypač putų vonioje, nes jos perdėm pašalina apsauginį odos sluoksnį;
• bloga priežiūra, pvz., retas sauskelnių keitimas, rečiau kaip 2–3 kartus per savaitę maudymas, labai per šilta kūdikio ar mažo vaiko aplinka ir neadekvatus aplinkai jo aprengimas, kuris skatina prakaitavimą – su prakaitu išsiskyrusios medžiagos skatina odos niežėjimą;
• kūdikių ir mažų vaikų odą gali dirginti ir sukelti niežulį skalbimo priemonės, likusios po blogo drabužėlių išskalavimo;
• infekcinės (užkrečiamos) ligos, pvz., vėjaraupiai <…>, grybelinės ligos <…>;
• įvairūs vaistai, pvz., penicilino grupės antibiotikai;
• uodų, mašalų, blusų, utėlių ir kitų vabzdžių įkandimai, įgėlimai;
• sąlytis su deginančiais ar nuodingais augalais, pvz., dilgėle, šlapia rūta ir pan.;
• odos alerginės ligos <…>;
• sezoninis niežulys, susijęs su organizmo reakcija į dulkes ar įvairių augalų žiedadulkes;
• nerimas, baimė, susijaudinimas;
• vidaus organų, nervų, kepenų, kraujo ligos – šiuo atveju visuomet randama ir daug kitų, anksčiau nebuvusių ligos požymių, kurie atsiranda ligai progresuojant, t.y. nebūtinai kartu su odos niežėjimu.

 Ką daryti?

• aptikti priežastį ir ją pašalinti;
• jei oda sausa, praustis po drungnu dušu, naudoti prausiklį arba švelnų muilą, kurio pH 5,5, neleisti odai išdžiūti, o po maudymosi ją nusausinti ir tuojau pat sutepti ją tausojančiais kremais, pvz., skirtais sausai odai tepti niežulį mažinančiais kremais, losjonais;
• niežtinčios odos plotus ramina vėsūs kompresai;
• vaiko rankos turi būti visuomet galimai švaresnės, o nagai trumpai nukarpyti, tam, kad jis ir nevalingai besikasydamas mažiau pažeistų odą;
• besikasančio vaiko dėmesį nukreipti į žaidimus, kuriuose būtų užimtos rankos;
• vengti karščio ir drėgmės, grubių, dirginančių audinių;
• netepti niežtinčios odos pirmu pasitaikančiu tepalu arba tuo, kuriuo tai daryti patarė kaimynė;
• niežuliui nepraeinant pakartotinai pasikonsultuoti su gydytoju;
• gydyti ligą, kurios simptomas yra niežulys.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“, kurią parašė gydytojai ir Vilniaus universiteto dėstytojai Alfonsas Algimantas Vingras, Rūta Praninskienė, Virginija Žilinskaitė. Leidėjas „Alma Littera“, 2022 m.

Šalčio dilgėlinės priežastis ne tik minusinė temperatūra

Išsiaiškinti šios pseudoalergijos priežastis ne visada paprasta, o kartais jos lieka nežinomos. Genetiniais tyrimais nustatyta, kad, kaip ir visų alerginių reakcijų, viena iš šalčio dilgėlinės priežasčių yra genetinis polinkis. Ligą vaikui gali išprovokuoti įvairios virusinės infekcijos, virškinimo sistemos ligos, autoimuninės priežastys, kai organizme pradeda gamintis antikūnai. Šalčio dilgėlinė dažnesnė žmonėms, kamuojamiems alerginių ligų, pavyzdžiui, maisto alergijos, alerginės astmos.

Ligos sezoniškumą lemia tik tai, kad žiemą atšąla oras, bet šalčio dilgėlinę išprovokuoja ne tik šaltis. Todėl saugantis būtina atsižvelgti ne tik į oro temperatūrą, bet ir į drėgmę, vėjo stiprumą. Iš tikrųjų šalčio dilgėlinė gali atsirasti ir esant aukštesnei temperatūrai – rudenį ar pavasarį, taip pat dėl šalto lietaus ir vėjo. Liga gali užklupti ir vasarą, pavyzdžiui, išsimaudžius vėsiame vandenyje, palietus šaltą daiktą, išgėrus šalto gėrimo arba suvalgius ledų.

Alergijos ir šalčio dilgėlinės mechanizmai panašūs – šalčio, kaip ir alergeno, veikiamas organizmas išskiria histaminą – hormoną, padedantį imuninei sistemai kovoti su grėsme. Tai ir sukelia nemalonius odos pokyčius. Histaminas išplečia kraujagyslių sieneles ir veikia nervų ląstelių receptorius, todėl oda parausta ir niežti.

Odos pažeidimų atsiranda ant atvirų kūno vietų (rankų, veido), kurios tiesiogiai liečiasi su šaltu oru, skysčiu ar daiktu, arba ten, kur yra mažai riebalų ir prakaito liaukų – blauzdų, kelių, dilbių, sunkesniu atveju bėrimai gali išplisti visame kūne. Reakcija į šaltį tampa pavojinga, jeigu atsiranda dusulys, drebulys, nukrenta kraujospūdis, gali ištikti net anafilaksinis šokas. Taip dažniausiai nutinka tuomet, kai sušąla visas kūnas, pavyzdžiui, maudantis.

Šaltis gali paveikti ne tik odą – kai kuriems paburksta gerklos, liežuvis ir burnos gleivinė. Tuomet prireikia skubiai kviesti medicininę pagalbą, nes tokie paburkimai užblokuoja kvėpavimo takus. 

Požymiai gali būti panašūs kaip ir kitų ligų

Pleiskanojanti ir paraudusi oda gali būti ne šalčio dilgėlinės, o jautrios odos požymis. Šalčio dilgėlinė panaši į nušalimą, nes abiem atvejais oda pabąla, o sušilus parausta, patinsta ir niežti.

Bet šalčio sukelti odos paraudimai ir bėrimai praeina sušilus patalpoje.

Liga pridaro didelių rūpesčių ir tėvai nerimauja kaskart išleisdami vaiką į lauką. Didelį diskomfortą sukeliantis šalčio dilgėlinės požymis – bronchų obstrukcija – laimei vaikams pasitaiko rečiau. Atsiradus šiam negalavimui, dėl bronchų spindžio susiaurėjimo šaltame ore (bronchų obstrukcija) darosi sunku kvėpuoti.

Kiti šalčio pseudoalergijos simptomai yra sloga ir čiaudulys, primenantys kvėpavimo takų infekciją arba alerginį rinitą. Todėl, kai vaikas grįžta iš lauko bėgančia nosimi, šalčio dilgėlinę lengva supainioti su peršalimu. Šios dilgėlinės simptomai skiriasi tuo, kad išnyksta šiltoje patalpoje ir vėl pasirodo šaltyje.

Rečiau dėl reakcijos į šaltį pasitaiko konjunktyvitas. Tokiu atveju vaikas skundžiasi deginimu ir skausmu akyse, padidėja jautrumas ryškiai šviesai, ašaroja akys. Šie simptomai gali atsirasti ne tik išėjus į lauką, bet ir grįžus namo.

Paprastas būdas šalčio alergijai nustatyti yra ledo mėginys. Mažas ledo gabalėlis uždedamas ant vidinės dilbio dalies ir palaikomas 3 minutes. Testas laikomas teigiamu, jei toje vietoje, kur buvo uždėtas ledas, iškyla rožinė pūkšlė, oda parausta ir ima niežėti. Tuomet būtina kreiptis į gydytoją, nes dilgėlinė gali atsirasti nebūtinai dėl šalčio. Diagnozę patvirtina kraujo tyrimai ir kiti metodai.

Svarbiausia – apsisaugoti nuo šalčio

Sergant šalčio dilgėline iš pradžių geriami antihistamininiai vaistai, alergologas gali skirti kitus gydymo būdus, bet išsigydyti ligą nėra paprasta. Tačiau patys galime palengvinti jos simptomus – svarbu kiek įmanoma vengti šalčio ir tinkamai prižiūrėti pažeistą odą.

Prieš eidami į lauką, ypač jei termometras rodo mažiau kaip nulį, pasistenkite šilčiau apsirengti, kuo labiau apsaugoti atviras kūno vietas – rankas ir veidą. Šaltu oru derėtų trumpiau būti lauke.

• Būtinai mūvėkite pirštines ir kepurę. Šaltis kenkia ne tik veido ir rankų odai, bet ir plaukų svogūnėliams.
• Likus maždaug pusvalandžiui ar valandai prieš išeinant iš namų, veidą ir rankas patepkite apsauginiu maitinamuoju kremu.
• Valgykite šiltą maistą, atsisakykite ledų ir negerkite šaltų gėrimų.
• Prauskitės tik šiltu vandeniu, nesigrūdinkite kontrastiniu dušu.
• Šaltyje stenkitės kvėpuoti ne burna, o nosimi.
• Pažeistą odą kuo mažiau lieskite.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Šalčio alergijos požymiai įvairūs

Vieniems išėjus į šaltį atsiranda sloga, pradeda ašaroti akys. Šalčio alergijos požymiai gali išryškėti ne lauke, o jau sugrįžus į namus. Kitiems ši alergija sukelia dilgėlinę, kuri pažeidžia odą, dažniausiai veido ir rankų. Oda parausta, patinsta, ima niežėti, atsiranda bėrimų, pūslių. Ploniau apsirengus, išberti gali ir drabužiais uždengtas kūno vietas – kelius, dilbius. Mat ten mažai riebalinių ir prakaitinių liaukų, o tokių kūno vietų oda labai jautri šalčiui. Prie šių požymių prisideda galvos skausmas ir suprastėjusi savijauta.

Tai nėra tokia paprasta liga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – ji gali tapti pavojinga. Ilgai būnant dideliame šaltyje arba maudantis šaltame vandenyje gali ištikti anafilaksinė reakcija – nukrinta kraujospūdis, atsiranda silpnumas, pritemsta sąmonė. Prie dilgėlinės gali prisijungti Kvinkės edema – ištinsta liežuvis, gerklos, patinus kvėpavimo takų gleivinei, gali atsirasti dusulys. Šalčio alergijos požymiai gali išryškėti ir išgėrus atšaldyto gėrimo, suvalgius šalto maisto arba palietus šaltą daiktą. Nuo šalto maisto ištinsta virškinamojo trakto gleivinė, todėl skauda pilvą, prasideda viduriavimas.

Šios alergijos nepainiokite su Reino sindromu, kurį sukelia šaltis ir nervinis stresas. Dėl šio negalavimo sutrinka plaštakų, o kartais ir pėdų pirštų, kraujotaka. Todėl šąla, skauda ir nubąla, o vėliau pamėlsta, rankų arba kojų pirštai. Gali pasikeisti lūpų, ausų, nosies spalva. Taip atsitinka žmonėms, kurių kraujagyslės praranda elastingumą, todėl šaltyje jos neišsiplečia. Šis sindromas dažnai pasitaiko paaugliams, o jeigu jį pastebėjote, būtinai nuveskite vaiką pas gydytoją.

Šalčio alergijos priežastys

Kodėl ši alergija gali prasidėti anksčiau tokių problemų neturėjusiam vaikui? Gydytojai įvardina keletą priežasčių. Viena iš jų – pasikeitęs gyvenimo būdas. Vaikai vis daugiau laiko praleidžia namuose, sėdėdami prie kompiuterio, ir vis mažiau būna lauke. Sportuoja taip pat ne ore, o uždaroje sporto salėje.

Išprovokuoti šią alergiją gali infekcija: hepatito, herpeso virusai, įvairūs kvėpavimo takų ligų sukėlėjai, mikoplazmos ir kt. Kovojant su jais susilpnėja imuninė sistema, vystosi komplikacijos, kurių viena ir yra šalčio alergija. Labiau šalčio alergija linkę sirgti žmonės, kuriuos kamuoja alerginė sloga, astma ar maisto alergija.

Kiti šios alergijos kaltininkai – lėtinės ligos: reumatinis artritas, pielonefritas ( inkstų uždegimas), tonzilitas ir kitos. Šalčio alergija gali būti endokrininių, infekcinių ir kitokių ligų pasekmė.

Kaip atskirti nuo įprastinės alergijos?

Didelės slogos, nosies užgulimo, ašarų, paraudusių akių, kosulio priežastis gali būti ne šaltis, o kailinė kepurė arba pūkinė striukė. Tikrąją priežastį paprasta išsiaiškinti – pakeiskite vaiko žieminius drabužius. Jeigu tai nepadėjo, verta pasidaryti alergijos tyrimą.

Gydyti būtina

Šalčio alergija – nenuspėjama liga, ji gali išnykti taip pat netikėtai, kaip ir atsirado, – pakamuos keletą savaičių, o kitų metų žiemą nebepasirodys. Bet dažniausiai būna atvirkščiai – liga vis labiau įsibėgėja ir pradeda kamuoti ne tik žiemą, bet ir vasarą. Užtenka išsimaudyti šaltame ežero ar jūros vandenyje, suvalgyti ledų – ir ji jau čia.

Niežulys, tekanti nosis ir ašaros – laikinos ir nelabai didelės problemos, bet verčiau vaiką apsaugoti nuo šių nemalonumų. Be to, ligą būtina gydyti dar ir todėl, kad ji gali suaktyvėti ir pasidaryti pavojinga. Šalčio alergija gali sukelti bronchų spazmus, o tai jau ne juokai.

Ši alergija, kaip ir įprastinė, taip pat gydoma antihistamininiais vaistais, bet juos ir dozes būtinai turi parinkti gydytojas – pagal vaiko amžių ir kt. Vaistai geriami prieš išeinant į lauką. Gydymo periodas gali užsitęsti, o gydytojai kartais skiria dar ir periferinę kraujotaką gerinančius vaistus, tokiam vaikui naudingas dviejų savaičių vitaminų A, C, E ir PP kursas.

Gydantis šią alergiją reikia saugotis šalčio – avėti šiltus batus, šiltai apsirengti, būtinai mūvėti pirštines ir šiltą kepurę. Maitinkite šalčiui alergišką vaiką tik šiltu maistu, neduokite šaltų gėrimų, neprauskite šaltu vandeniu. Prieš išleisdami į lauką, jo veidą patepkite riebiu apsauginiu kremu, pridenkite šaliku.

Undinė Gilė

Dabartiniame chemijos amžiuje alergija dažnai prasideda vaikystėje, be to, ji gali būti paveldėta. Jeigu mama ar tėtis alergiškas, 20-40 proc. tikėtina, kad ir vaikas susirgs šia liga. Jei alergiški abu tėveliai, ši tikimybė jau 40-60 proc. Anksčiausiai žmogus susiduria su maisto alergenais – dar kūdikystėje. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai dažniausiai išauga maisto alergiją, bet pasidaro jautrūs įkvepiamiesiems alergenams.

Slogos kaltininkas – šienligė

Užburkusi nosis, jos niežulys, vandeningos išskyros, nuolat atakuojantis čiaudulys dažniausiai praneša apie alerginę slogą, vadinamą šienlige. Ją sukelia medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės. Labiausiai šienligė neduoda ramybės intensyviausiu žydėjimo periodu – gegužės, birželio, rugpjūčio mėnesiais. Bet jei esate alergiški, pavyzdžiui, lazdynui arba alksniui, liga su pavasariu pasveikins jau antroje kovo pusėje. Pasibaigus medžių žydėjimui, vasarą pasklinda žolių ir piktžolių žiedadulkės, kurios alergiškiems žmonėms sukelia nemažai problemų. Gegužę ir birželį pražįsta miglė, motiejukas, šunažolė, eraičinas. Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį ore sklando balandų, pelynų, kukurūzų ir saulėgrąžų žiedadulkės. Šienligė nesnaudžia ir žiemą, nes alergenai slepiasi verbose ir sausose puokštėse.

Jei alerginė sloga tęsiasi ištisus metus, galite įtarti, kad dėl jos kaltos dulkių erkutės, šunys ar katės, galbūt pelėsiai ar tabako dūmai. Be to, alerginį rinitą gali sukelti ir daugelis maisto produktų.

Prie šios ligos dažnai prisijungia alerginis konjunktyvitas. Jį atpažinsite iš perštinčių ir ašarojančių akių, kurios bijo šviesos. Dar parausta junginė, paburksta vokai, teka gleivingos akių išskyros. Tik neapsigaukite, nes alerginio konjunktyvito požymiai panašūs į infekcinio.

Alergijos pėdsakai odoje – atopinis dermatitas ir dilgėlinė

Atopinis dermatitas dažnai užklumpa vaikus pirmaisiais gyvenimo metais. Šis lėtinis alerginis odos uždegimas kamuoja mažylio odą bėrimais, niežuliu, pleiskanomis. Neaplenkia ši alergija ir suaugusiųjų. Jos priežasčių gali būti nemažai – įvairūs įkvepiamieji bei maisto alergenai, ligą paskatina odos sausumas.

Maisto produktai bei jų priedai, dažikliai, vaistai, vaistažolės, cheminės medžiagos gali tapti dilgėlinės alergenais. Ant odos atsiranda rausvos, susiliejančios pūkšlės, kurias niežti bei degina. Per parą bėrimai vienoje vietoje išnyksta ir atsiranda kitoje. Tik šios ligos nedera painioti su kita dilgėlinės rūšimi – nealergine, kurios požymiai panašūs. Prie dilgėlinės dažnai prisijungia ir Kvinkės edema – pabrinksta poodis ir gleivinės vokų, lūpų ir ausų sritys, degina, niežti. Ypač pavojingas alergijos smūgis – anafilaksinė reakcija. Tuomet pažeidžiama ne tik oda, bet ir širdis, kraujagyslės, sutrinka kvėpavimas bei virškinimas. Anafilaksija pavojinga gyvybei, todėl prireikia medikų pagalbos.

Kokie maisto produktai gali sukelti alergiją?

Alergenais gali tapti praktiškai visi maisto produktai, kuriuose yra baltymų. Kūdikiams tai dažniausiai pienas ir kiaušiniai, vyresniems vaikams dar ir kviečiai, žuvis, sojos, citrusiniai vaisiai. Paaugliai ir suaugusieji jautrūs vaisiams, daržovėms, prieskoniams, riešutams ir vėžiagyviams. Jeigu teko susidurti su maisto alergija, seni jūsų pažįstami: bėrimai, gomurio pabrinkimas ir niežulys, sloga, čiaudulys, pilvo diegliai, viduriavimas. Šie alergijos maisto produktams požymiai panašūs į tam tikrų fermentų stokos sukeltus negalavimus, o tikrąją priežastį galima nustatyti tik tyrimais.

Dalis alergiškų žmonių jautrūs įvairių rūšių alergenams – maisto produktams ir žiedadulkėms. Pavyzdžiui, beržo žiedadulkėms ir obuoliams, vyšnioms, abrikosams, persikams, slyvoms, morkoms, salierams, bulvėms. Tai vadinamoji kryžminė alergija.

Kas yra imunoglobulinai E ir kaip jie susiję su alergija

Kai į organizmą patenka visiškai nepavojinga medžiaga, bet imunitetui ji pasirodo grėsminga, įsijungia pavojaus signalas ir įsibrovėlį stengiamasi sunaikinti. Kaip ginklą organizmo apsauginė sistema ima sparčiai gaminti antikūnus.

Antikūnas – tai kraujo baltymas, vadinamas imunoglobulinu E (IgE). Antikūnai nėra vienodi – kovai su kiekvienu alergenu susidaro kitoks IgE. Taigi, kiek yra alergenų, tiek susidaro ir skirtingų imunoglobulinų E rūšių. Šie baltymai cirkuliuoja kraujyje ir patenka į organus bei audinius, kurių kiekvieną gali pažeisti. Nuo pažeistos organizmo vietos priklauso ir alergijos požymiai. Alergeną pašalinus arba kuo mažiau su juo susiduriant, ligos požymiai susilpnėja. Kai dirginanti medžiaga vėl atsiranda aplinkoje, alergija atsinaujina.

Svarbu nustatyti konkretų alergeną, kurį parodo tik kraujo tyrimai

Taigi, prieš pradedant gydytis, pirmiausia reikia nustatyti ligą sukėlusį alergeną, taip pat įsitikinti, kad liga tikrai alerginės kilmės. Pirmiausia alergologas išsiaiškina požymius, kas juos provokuoja, kaip liga atsirado, kokiems alergenams jautrūs šeimos nariai, atsižvelgiama ir į sezoną. Jeigu įtariama alerginė liga, gydytojas nukreipia konkretiems tyrimams.

Vieni iš imunoglobulino E tyrimų – odos dūrio mėginiai: ant vidinio dilbio paviršiaus odos užlašinama alergenų tirpalo, po to odos paviršius įduriamas adata. Bet šie tyrimai nėra tikslūs, nes jų rezultatams turi įtakos ląstelių, kraujagyslių ir odos būklė, vartojami vaistai. Be to, atliekant odos dūrio mėginį gali ištikti gyvybei pavojingas anafilaksinis šokas.

Svarbiausia, kad iš odos dūrio mėginio galima sužinoti tik bendrą įvairių rūšių IgE kiekį. Todėl šis tyrimas gali suklaidinti. Nors jis ir parodys normalų arba tik šiek tiek didesnį bendrą IgE kiekį, tai nereikš, kad alergijos nėra. Mat, būtent kovai su konkrečiu alergenu pasigaminusio IgE baltymo gali būti daug. Skirtingų baltymo rūšių kiekius gali parodyti tik kraujo tyrimas. Be to, kraujo tyrimai saugūs – neturi įtakos odai ir kitiems organams. Jie visiškai nepavojingi, o rezultatai bus tikslūs – net jei vartojate vaistus.

Nustatyti konkretų alergeną arba jų grupę būtina ketinant gydytis specifine alergenų imunoterapija. Ja gydomam žmogui skiriamas vis didesnis alergeno kiekis, kad imuninė sistema su juo susigyventų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Virusinį bėrimą be specifinių požymių gali sukelti daug priežasčių.

Ant peršalimo simptomus patiriančio vaiko kūno atsiradusios patinę rausvos arba raudonos dėmelės neturi įtakos jo savijautai. Toks bėrimas gali atsirasti ir esant lengvam skrandžio sutrikimui. Šis bėrimas išnyksta per 3–4 dienas.

Tymai

Tymai – ūmi užkrečiama liga, kurią sukelia virusai. Sergant tymais peršalimo požymiai atsiranda dviejomis dienomis anksčiau negu bėrimas. Tymais persirgusios mamos kūdikis iki 6 mėnesių šia liga neserga, nes turi jos antikūnių.

Pradinis – katarinis tymų laikotarpis trunka 3–5 dienas. Liga prasideda staiga: pakyla temperatūra, atsiranda sloga ir kosulys, parausta ir paburksta akių gleivinė, sunku žiūrėti į šviesą, ant paraudusių skruostų ir dantenų gleivinės atsiranda balkšvų dėmelių, ligonis gali vemti, gali sutrikti sąmonė. Dažnai prisideda akių junginės uždegimas.

Baigiantis šiam periodui, temperatūra nukrinta, o antruoju – bėrimo periodu pakyla iki 39–40 laipsnių. Bėrimas iš pradžių atsiranda ant vaiko veiduko ir už ausyčių, kaklo, o vėliau pereina ant nugaros, krūtinės, kojų ir rankų (antruoju ligos periodu). Šiuo ligos periodu katariniai simptomai labai stiprūs. Gali prisidėti konjunktyvitas – akių junginės uždegimas. Vaiką išberia raudonomis dėmėmis nelygiais kraštais, kurios plečiasi ir susilieja į didesnes dėmes. Tuo šis bėrimas skiriasi nuo aukščiau aprašytojo (be specifinių požymių).

3–4 bėrimo dieną išbertos odos dėmės tamsėja – šis pigmentacijos laikotarpis trunka maždaug savaitę. Jo metu krinta ligoniuko temperatūra, mažėja kosulys ir gerėja jo savijauta.

Sergant tymais kartais pažeidžiama širdies ir kraujagyslių sistema. Persirgus imunitetas įgyjamas visam gyvenimui, o išvengti tymų padeda skiepai. Ligoniukas gydomas namuose, prižiūrimas gydytojo. Vaikas turi gulėti lovoje, reikia suteikti komforto sąlygas, jam duodama paracetamolio, daug skysčių. Tymai dažnai sukelia komplikacijas. Jeigu suprastėjo vaiko klausa, atsirado blogas kosulys, kvėpavimas pasidarė negilus ir dažnas (pneumonijos tikimybė), arba pastebėjote meningito požymius(Kaklo skausmas ir diegliai), skubiai kreipkitės į gydytoją.

Raudonukė

Raudonukės bėrimas – rausvomis dėmelėmis visame kūne. Jos kiek iškilusios virš odos, bet nesusilieja.  Bėrimas išnyksta po 2–3 dienų. Raudonuke paprastai serga maži vaikai. Užsikrečiama nuo į aplinką patekusių virusų ligoniui kalbant ir čiaudint. Ligonis aplinkiniams pavojingas keletą dienų iki bėrimų ir 2 savaites po jų.

Liga prasideda staiga. Šiek tiek pakyla temperatūra, atsiranda sloga, ima skaudėti gerklę ir parausta akytės. Ligoniukui gali padidėti kaklo limfmazgiai, ypač – užpakalinės dalies. Nepaisant peršalimo simptomų, vaikas gali gana neblogai jaustis. Iš bėrimų nustatyti raudonukę gali būti sudėtinga. Jeigu įtariate, kad vaikas susirgo šia liga, kvieskite gydytoją, kuris rekomenduos atsargumo priemones, pavyzdžiui, vengti kontaktų su kitais vaikais, nėščiosiomis ir t.t.

Paprastai šios ligos komplikacijų nebūna, bet paauglėms mergaitėms gali skaudėti sąnariai. Ši liga ypač pavojinga nėščiajai, nes virusai gali pažeisti vaisių.  Ja persirgus imunitetas įgyjamas visam gyvenimui, o apsaugo nuo jos – skiepai. Rekomenduojamas paracetamolis, poilsis ir daug skysčių.

Vėjaraupiai

Vėjaraupius nustatyti lengva. Visą kūną išberia skaidriomis, kaip vandens lašai, pūslelėmis. Po poros dienų jos sprogsta, o jų vietose atsiranda šašai, kurie išdžiūna ir sugyja maždaug per savaitę. Pirmąsias  3–4 dienas atsiranda vis naujų pūslelių, todėl visi šašai išdžiūna maždaug per 10 dienų. Pūsleles labai niežti, bendra vaiko savijauta nebloga.

Ligoniukui negalima kontaktuoti su sveikais vaikais, nes jie gali užsikrėsti jam čiaudint, kosėjant ar kalbant. Serganti nėščioji gali apkrėsti ir vaisių. Liga prasideda staigiai pakilusia iki 37,5–38,5 laipsnių temperatūra. Kūną pradeda berti rausvomis dėmelėmis, kurios greitai virsta pūslelėmis. Karščiavimui ir galvos skausmui malšinti tinka paracetamolis. Niežuliui slopinti gydytojas gali rekomenduoti antihistamininį preparatą. Šios ligos komplikacijos išsivysto retai.

Svarbu tinkamai prižiūrėti ligoniuką, kad jis nenusikasytų odelės. Reikia trumpai nukirpti nagus, išbertas vietas tepti gydytojo išrašytais tepalais, dezinfekuojamaisiais tirpalais skalauti burnytę. Persirgus šia liga imunitetas įgyjamas visam gyvenimui, tačiau net po kelių metų gali kartotis skausmingi juostinės pūslelinės bėrimai.

Vaikų rozeolė

Vaikų rozeolė – dažnas negalavimas. Vaikas blogai jaučiasi, karščiuoja, jį kankina kiti peršalimo simptomai, po to atsiranda bėrimas. Bėrimas panašus į aukščiau aprašytą virusinį bėrimą be specifinių požymių. Pasirodžius bėrimams, nukrinta ligoniuko temperatūra ir vaiko savijauta pagerėja. Šio negalavimo priežastis – virusinė infekcija.

Skarlatina

Skarlatina – taip pat virusinė infekcija. Ją sukelia streptokoko bakterija, kuri taip pat yra anginos priežastis. Vaikui skauda gerklę, ištinsta tonzilės, ant kurių gali susidaryti pūliai ( Gerklės skausmas). Apsikrečiama nuo žmogaus jam kosėjant, čiaudint, kalbant, per apkrėstus daiktus, maisto produktus. Inkubacinis ligos periodas trunka 2–7 dienas. Pakyla temperatūra (iki 38–40 laipsnių), skauda gerklę ir prasideda angina.

Ant krūtinės, nugaros, kojų, rankų atsiranda mažos raudonos susiliejančios dėmelės, išrausta ir vaiko žandai, o oda aplink burnytę išbąla. Vaiko liežuvį gali iškloti baltos apnašos, išryškėja liežuvio speneliai ( liežuvis panašus į avietę). Savijauta gali būti labai prasta. Po 3–7 dienų bėrimas pradeda nykti, pleiskanoja, lupasi oda. Pastebėję ligos požymius, būtinai kreipkitės į gydytoją. Skarlatina gali sukelti  komplikacijas:  ausies infekcijas, funkcinius inkstų arba širdies sutrikimus. Imunitetas įgyjamas tik tos rūšies streptokoko tipui. Jeigu liga gydoma antibiotikais, tvirtas imunitetas nesusidaro.

Mažų violetinių arba raudonų dėmelių, kartais iškilusių virš odos, bėrimas gali būti meningito požymis.(Kaklo skausmas ir diegliai). Tai rimta liga, todėl būtinai reikia kreiptis į gydytoją.

Mažos violetinės arba raudonos dėmelės aplink akis arba visame veide gali būti ilgai trunkančių sunkių kosulio priepuolių pasekmė arba dėl įtampos užkietėjus viduriams. Tai trūkusių kapiliarų pėdsakai. Kapiliarai gali trūkti dėl didelės įtampos. Tai nekenksminga, problema, kuri praeina maždaug per 2 savaites.

Alergija

Alergija – dar viena galima ūmių bėrimų priežastis. Tai gali būti vaiko odos reakcija į tas medžiagas, su kuriomis ji lietėsi. Bėrimai gali atsirasti vienoje ar keliose vietose. Odelę gali išberti nuo drabužio užtrauktuke esančio nikelio arba augalų medžiagų. Kartais išberia didelę kūno dalį, pavyzdžiui, nuo skalbimo miltelių alergijos. Alergiją gali sukelti maisto produktuose esantys dažikliai ir kiti chemikalai, vaistai, pavyzdžiui, antibiotikai.

Alerginis bėrimas paprastai panašus į nespecifinį, aprašytą pradžioje, bet gali sukelti stiprų niežulį, kaip egzema (Nuolatinis bėrimas). Išberia didelę kūno dalį, paprastai bėrimai išnyksta po kelių dienų, kai pašalinama juos sukėlusi priežastis. Alerginiai bėrimai kartais išnyksta savaime.

Odos paraudimai ir patinimai aplink akis, triukšmingas kvėpavimas arba švokštimas gali būti rimtesnės alergijos požymiai. Todėl reikia skubiai kreiptis į gydytoją. Nuo bėrimų gydytojas gali išrašyti antihistamininių vaistų. Reikia išsiaiškinti ir pašalinti alergijos priežastį.

Dilgėlinė

Kiekvieną kartą skirtingose kūno vietose staiga atsirandantis bei greitai išnykstantis ir niežtintis bėrimas paprastai yra dilgėlinės požymis.(Įvairių kūnovietų niežulys). Dilgėlinės bėrimas – niežtinčios pūkšlės (niežtintis paraudęs odos pabrinkimas) arba (ir) angioedema. Pūkšlės linkusios plisti, nyksta pamažu. Angioedema – gali būti labai skausminga. Tai – gilesnių odos sluoksnių pabrinkimas. Patinsta, vokai, lūpos, ausys, prisideda niežėjimas ir deginimas.  Gali pabrinkti ir gleivinės.

Dilgėlinę gali sukelti įvairios alergijos, ūmios virusinės infekcijos (ypač viršutinių kvėpavimo takų), hepatitai B ir C, įvairios infekcinės ligos (tymai, vėjaraupiai, Laimo liga), žarnyno parazitai, grybeliai, reumatinės, virškinamojo trakto ligos, hormoniniai ir psichologiniai veiksniai, karštis, šaltis, saulės spinduliai, fizinis krūvis ir kt.

Vaikų dilgėlinė dažnai būna kartu su angioedema. Ūmi dilgėlinė trunka iki 6 savaičių, o lėtinė – tęsiasi ilgiau. Ūmios dilgėlinės priežastis pavyksta nustatyti dažniau negu lėtinės. 80 proc. lėtinių dilgėlinių priežasčių – nežinomos. Pastebėjus ligos požymius, reikia kreiptis į gydytoją. Dilgėlinė paprastai gydoma neslopinamaisiais antihistamininiais vaistais. Jei jie neveiksmingi, gydytojas skiria kitų vaistų.

Niežai

Jeigu išbertas odos vietas labai niežti, tai gali būti niežai. Niežai  – užkrečiama odos liga, kurią sukelia žmonių niežų erkė. Patalynėje ir drabužiuose ši erkė gali išgyventi maždaug savaitę. Dažnai šia liga vaikai užsikrečia darželyje, mokykloje arba kituose vaikų kolektyvuose.

Inkubacinis ligos periodas trunka nuo 3 iki 30 dienų. Staiga pradeda niežėti oda, dažniausiai – šonų, vidinių rankų paviršių, šlaunų. Pasirodo mazgelių bėrimai, gali atsirasti pūlinėlių ar šašų. Negydant gali prisidėti egzema.

Niežai gydomi erkes naikinančiais preparatais, tepama visa kūno oda. Būtina pasitikrinti visiems šeimos nariams, o pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia iš karto pradėti gydytis, nes pradėję sirgti šeimos nariai gali užkrėsti jau išsigydžiusius. Išsigydžius niežus, oda pasidaro sausa, todėl išmaudžius vaiką ir nusausinus, odelę reikia patepti specialiu kremu.

Dažniausios niežulio priežastys: alergijos, vabzdžių įkandimai, infekcijos, pavyzdžiui, vėjaraupiai.

Niežtintys bėrimai kelia dermatito, grybelinės infekcijos arba alergijos įtarimą (Ūmus bėrimas).

Karštą dieną kai kuriuos vaikus išberia nuo prakaito, kitus – nuo odos kontakto su vilna arba nailonu.

Ką daryti?

Reikia stengtis išvengti bėrimų: vaiko odelė turi būti švari ir sausa, mažylį prauskite specialiu vaikišku muilu ar prausikliu, negalinčiu sukelti alergijos, naudokite niežulį mažinančius kremus.

Niežulį gali sukelti ir įvairios ligos.

Dilgėlinė

Dilgėlinė – liga, kurios pagrindinis požymis – niežtinčios pūkšlės. Jos greitai atsiranda ir greitai išnyksta:  per 1–24 valandas. Nė vienas kitas bėrimas nepraeina taip greitai.

Atsiranda paraudę odos pabrinkimai, gali deginti ir dilgčioti.

Dilgėlinė gali būti angioedemos pavidalo: pabrinksta gilesni odos sluoksniai ir poodis, skauda. Dažnai pabrinksta gleivinės. Per kelias minutes gali padidėti vokai, lūpos arba patinti ausys. Patinimus lydi niežėjimas ir deginimas. Šie nemalonūs pojūčiai trunka maždaug tris paras.

Ūmi dilgėlinė trunka iki 6 savaičių, o lėtinė – ilgiau. Ūmios dilgėlinės priežastys nustatomos dažniau negu lėtinės. Maždaug 80 proc. lėtinių dilgėlinių priežasčių nustatyti nepavyksta.

Dilgėlinę gali sukelti maisto arba gėrimų alergija, virškinamojo trakto ligos, vabzdžių įkandimai, virusinės infekcijos, ypač viršutinių kvėpavimo takų, grybeliai, šlapimo takų ir dantų infekcijos arba emocinis stresas. Taip pat – šaltis, karštis, saulės spinduliai, fizinis krūvis.

Vaikų dilgėlinė dažniau negu suaugusiųjų būna drauge su angioedema.

Vienu metu dilgėlinę išprovokuoti gali keletas veiksnių.

Pastebėjus dilgėlinės požymius, reikia nedelsiant kreiptis į vaikų gydytoją. Jis gali nukreipti vaiką alergologo konsultacijai. Dilgėlinė dažniausiai gydoma neslopinamaisiais antihistamininiais vaistais. Jeigu jie nepadeda, skiriama kitų vaistų. Pasunkėjus vaiko būklei, jam reikės skubios pagalbos. Susirūpinkite, jeigu dilgėlinė nepraeina  per kelias dienas, jeigu aplink burnytę arba akytes laikosi patynimai. Tuomet galima įtarti sunkesnę alergiją ir būtina kreiptis į gydytoją.

Kitos priežastys

Galvos odos niežulys gali kilti dėl utėlių ir kitų priežasčių (Utėlės – pedikuliozė / Slenka plaukai).

Niežai

Labai intensyvų niežulį, paprastai tose sąnarių vietose, kur oda ypač plona ( riešo, tarpupirščių ir tt.) gali sukelti niežai. Šią ligą sukelia niežų erkė. Užsikrečiama kontaktuojant su sergančiuoju. Patalynėje ir drabužiuose šios erkės išgyvena maždaug savaitę.

Inkubacinis niežų periodas – 30 dienų. Ligos pradžioje staiga pradeda niežtėti odą, dažniausiai  –šlaunų, vidinių rankų paviršiaus, šonų, kartais – tarpupirščius. Po to atsiranda mazgelių bėrimai. Mažiems vaikams ir kūdikiams gali išberti galvą, delnus, veidą, padus. Gali atsirasti pūlinėlių ir šašų. Negydant gali išsivystyti odos egzema.

Sergančiam niežais vaikui odelę labai niežti, ypač naktį. Niežai gydomi erkes naikinančiais preparatais, kuriais tepama oda. Vaistukus skiria gydytojas.

Sergantis niežais vaikas neturi lankyti darželio ar mokyklos ir bendrauti su kitais vaikais, kad jų neužkrėstų. Ypatingos higienos turėtų laikytis ligoniuko šeimos nariai, nes jiems yra didelis pavojus užsikrėsti.

Viso kūno niežėjimas

Jeigu bėrimų nėra, bet niežti visą kūną, o ne atskiras vietas, priežastį rasti sunku. Jeigu toks niežulys atsiranda staiga, greičiausiai  dėl to kalta alergija arba infekcija.

Niežulį gali sukelti ir kai kurie vaistai, todėl dėl jūsų vaiko vartojamų vaistų pasitarkite su gydytoju. Kartais niežulys – streso arba emocinių problemų padarinys. Rečiau jo priežastis – ligos, pavyzdžiui, gelta (Gelta), leukemija, diabetas arba limfoma.

Jeigu niežėjimo priežasties nežinote, geriausia kreiptis į gydytoją.