Kas paskatino, suteikė drąsos kurti savo saldų verslą?

Visada mėgau gaminti, tačiau įsidrąsinau susilaukusi antros dukros, kai Panevėžyje pradėjo kurtis mamų bendruomenė „Mamos, varom kavos“. Ten aš susipažinau su daug veiklių mamų, kurios ne tik vaikus augina, bet ir dirba, mokosi, savanoriauja ir t.t. Mamos mane labai palaikė, taip pat palaikė draugai, vyras, šeima – tai suteikė daug drąsos. Manau, kad geriau pabandyti, nei visą laiką galvoti kaip būtų, jeigu būtų…

Ar pati kuriate receptus? Gal ir šeimą dažnai savo saldumynais palepinate?

Internete gausu receptų, kuriuos naudoju. Daug jų išbandyta ir renkuosi tik tuos, kurie man pačiai patinka. Kuriu nebent tortus veganams arba besilaikantiems ketogeninės mitybos – kai ateina įkvėpimas. Šeimą savo saldumynais palepinu per šventes, tačiau, pradėjau mažiau kepti namuose – darbe tos veiklos užtenka.

Kokia buvo jūsų visuomeninės veiklos pradžia, kai atėjote į Panevėžio miesto jaunų šeimų organizaciją „Mamos, varom kavos“?

Pradžia buvo tokia, kad ėjau į organizuojamus susitikimus, tačiau bėgant laikui ir organizacijai plečiantis reikėjo pagalbos, papildomų žmonių, kurie savanoriškai prisidėtų prie bendruomenės tobulėjimo. Pasisiūliau pati būti organizacijos taryboje, labiausiai norėjau rinkti labdarą, todėl įsitraukiau į iniciatyvas, tokias kaip daugiavaikėms Panevėžio rajono šeimoms surinkti paramą rūbais, maistu, dovanomis. Inicijavau pyragų dienos minėjimą. Panevėžio gyventojai kepė pyragus ir juos atveždavo man. Aš juos padalindavau į porcijas ir vežiau bendruomenės partneriams: senelių globos namams, Maltos ordino globojamiems vienišiems seneliams, moterų krizių centrui, motinos ir vaiko namams.

Esate net Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė, kas jus ten atvedė, kuo patraukė ši veikla?

Mokykloje svajonių profesija buvo – policija. Tačiau nepavyko, nes įstoti sutrukdė sveikatos patikrinimas. Tuomet netikėtai po mokyklos pakvietė išbandyti save Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Važiavau į 3 savaites trunkančius mokymus ir taip tapau nuostabios savo kuopos kare. Tai mano gyvenimo pasiekimas, kurį labai vertinu. Kariuomenė puikiai priėmė motinystę, o po dukrų priežiūros atostogų, grįžusi į savo kuopą, vėl aktyviai dalyvauju pratybose. Ir iki pat pensijos nežadu nutraukti šios veiklos. Man tai artima, ta kovinga laisvės dvasia manyje gyvena.

Daug laiko skiriate veiklai Raudonajame Kryžiuje, ką jums pačiai suteikia šios veiklos patirtis?

Raudonajame Kryžiuje pradėjau savanoriauti vykstant vakcinacijai COVID-19 pandemijos metu, tačiau ši savanorystė man nelabai patiko. Norėjau pabandyti savanoriauti globos namuose, o ten atradau save iš naujo. Pati stengiausi iš Raudonojo Kryžiaus savanorių suburti komandą, vykti į globos namus, vėliau pradėjau savanoriauti ir moterų pataisos namuose.

Metus laiko aktyviai savanoriaujant (manęs buvo pilna visur), buvo ieškoma naujo savanorių koordinatoriaus ir pasiūlė atsiųsti savo CV. Po darbo pokalbio mane priėmė į darbą. Savanorystė padėjo man ne tik atrasti save, bet ir rekomendacijas įsidarbinimui gavau, nes turėjau darbo patirties.

Į savanorišką veiklą įtraukiate ir dukreles, kaip joms sekasi?

Jos dar mažos, bet labai daug ką matė ir daug ką supranta. Visada joms pasakoju, ką aš veikiu, kad dirbu Raudonajame Kryžiuje, kad rūpinamės vienišais senjorais. Jog ne visi žmonės turi su kuo bendrauti ir negalima nei vieno žmogaus palikti bėdoje. Ne kartą dukrelės buvo humanitariniame centre, kur pagalba teikiama ukrainiečiams. Rinko savo žaislus, rūbus, kad galėtų atiduoti.

Apskritai, labai šaunu matyti mūsų vaikus, dar mažus, bet jau empatiškus. Raudonasis Kryžius organizavo ukrainiečiams talką: kartu grėbėm lapus, tvarkėm aplinką. Vėliau valgėme drauge pietus, žaidėme kamuoliu. Su mumis žaidė ir vaikinas, turintis gana didelę protinę negalią. Tačiau, nors vaikai ir klausė, kodėl jis taip reaguoja į kamuolį, galbūt per daug džiaugsmingai – skirtingai nei mes, tačiau paklausinėję žaidė toliau ir labai stengėsi parodyti empatiją.

Kaip spėjate pasirūpinti šeima, dukrelėmis, turėdama tiek daug veiklų?

Stengiuosi visus darbus atlikti dieną, vakare būname kartu, važiuojame į būrelius. Nežinau, kaip viską spėju, bet kažkaip. Turiu gerą vyrą, namų ruošos darbus pasidaliname per pusę, o galų gale, jeigu man reikia dirbti savaitgalį Raudonajame Kryžiuje, dukras pasiimu kartu, nes čia dažnai būna daug kitų vaikų. Tortus dažniausiai kepu penktadienį, šeštadienį, taigi laisvo laiko tikrai randu. Gal kartais ir kamuoja mane pačią nuovargis, bet tada kokią dieną pasidarau laisvesnę ir „persikraunu“. Svarbiausia, kad nedirbu nuo 8 iki 17 val., o dirbu laisvu grafiku, tad galiu viską suderinti. Netgi močiutėms nedažnai paliekame vaikus, nors jos ir norėtų daugiau.

Atstovaujate jaunas šeimas Panevėžio miesto savivaldybės Jaunimo reikalų taryboje. Kaip sekasi ši veikla? Ką norėtumėte palinkėti jaunimui?

 Noriu pasidžiaugti, kad su kiekvienais metais situacija gerėja. Labiausiai noriu pasakyti – viską įmanoma suderinti, SVARBIAUSIA neprarasti savęs. Turime jaustis laimingi, o ne aukotis vardan kažko… Visiems linkiu gero gyvenimo partnerio, teigiamos ir palaikančios aplinkos. Ir mes visai neprivalome būti ir bendrauti su tais, kurie mūsų nepalaiko ir moralizuoja, kaip mums gyventi, nes gyventi turime sau.

Už viską, ko esu pasiekusi, dėkoju mane supantiems žmonėms, šeimai, draugams, kolegoms, giminėms. Nuolat girdžiu, kaip manimi didžiuojasi, o tai tik veda į priekį. Todėl nebijokime, girkime ir skatinkime vieni kitus.

Pažiūrėkime į viską plačiau, pasirūpinkime savo artimaisiais ir taip pat dar padėkime kaimynui. Pabendraukime su vienišu žmogumi, jam tai gali pakeisti labai daug, taip pat kaip ir Jums.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Patys mažiausieji pradeda žengti pirmuosius savarankiškus žingsnelius ir mamai neramu – tik lėk iš paskos, kad užsižiopsojęs mažylis neužkliūtų arba kojytės nesusipainiotų.

Galbūt jūsų šeima šis pavasarį laukia ar ką tik sulaukė naujagimio? Tuomet šis metas – tikras išbandymas mamai ir tėčiui, seneliams, broliukams ir sesutėms.

Nuotaiką gadina lietus ir šaltas vėjas, kuris dar gali atpūsti ir peršalimo ligą – taip pat, kaip ir žiemą ar rudenį. Todėl visi pasistiprinkime žiemos nuvargintą imunitetą ir nesirkime. Būkime sveiki ir džiaukimės pavasariu!

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų pavasaris

Violeta gyvena kūrybos pasaulyje: dainuoja, šoka, veda renginius (vaikų gimtadienius, vestuves, jubiliejus), kuria krikštynų ir vestuvinius laikraštukus, diplomus, progines etiketes, siuvinėja. Ypač smagu kurti dovanas vaikams: lėles iš balionų, saldainių medelius. Retkarčiais net pritrūksta dienos užbaigti visiems darbams.

Taigi kaip spėji tiek daug visko nuveikti? Juk ir namuose su trim dukrom darbų netrūksta?

Užmigdau vaikus anksčiau ir darau tai, kas su jomis drauge neįmanoma: kuriu laikraštukus, gaminu etiketes, rašau scenarijus…. Naujas idėjas išbandau drauge su dukrom, o tuomet pritaikau jas darželyje. Kuo tik mes nevirstame: išsidažom, išsipuošiam, tampame įvairių profesijų atstovėmis, gyvūnais, gražuolėmis – pasidabinusios suknelėmis iš rankšluosčių, fotografėmis. Daugybė nuotraukų ir vėliau sukelia džiugių emocijų.

Kai rengiu vaikų šventes, dukros – didžiausios pagalbininkės. Kartu linksmiau ir joms įdomu, nes jos dažniausiai irgi dalyvauja tose šventėse. Drauge mokomės dainų žodžių ir dainuojame. Taigi, linksmai gyvenam nuo ryto iki vakaro – viską spėjam suderinti. Tiesiog laisvalaikiu neguliu ilgai lovoje ar prie televizoriaus. Jeigu prireikia, padeda seneliai, mano ir vyro sesių šeimos, draugai. Aš judri nuo mažens ir tas „motoriukas“ dar tebeveikia! Bent bus ką atsiminti senatvėje, kai jaunatviškas „motoriukas“ nusilps – bet dainas tai tikrai trauksiu anūkams!

Kaip auklėji dukreles, gal kokius pedagoginius metodus taikai?

Auklėju vaikus paprastai ir nemeluoju (tai mano sėkmės paslaptis). Dukrelėms stengiuosi viską paaiškinti. Jos žino net kuri į šį pasaulį atėjo per pilvuką, o kuri natūraliu būdu. Mažas „burbuliukas“ jau asmenybė, jis daug ką supranta – tereikia susitarti. Žiūrime filmukus apie tai, kas nutinka, kai vaikai neklauso tėvelių ir kaip susižeidžia.

Svarbus autoritetas mergaitėms – tėtis. Jis statutinis valstybės tarnautojas. Tėtis dažnai kalbasi su dukrelėmis apie gerus ir blogus dalykus. Abu su vyru stengiamės būti vaikams ne tik tėvai, bet ir draugai,– tai labai svarbu. Visi išsako savo norus, pageidavimus ir drauge surandam sprendimą.

Kaip mergaitės sutaria, ar nesipyksta? Kaip pasidalina tėčio ir mamos meilę?

Žinoma, susipyksta kaip visi vaikai. Mamos ypač pavydi mažoji. Šaukia: „Mano mama – ne tavo“, o vyresnėlės pyksta. Mergaitės varžosi – kuri pirma pribėgusi apkabins, pasakys „myliu“ ar sulauks pagyrimo. Tėtį dukros mato dažniau, taigi užtenka laiko su juo prisidūkti ir atsidžiaugti, todėl laikas praleistas su mama joms labai svarbus. Susipeša ir dėl žaislų, kartais kyla toks riksmas, kad norisi bėgti iš namų. Stengiamės rasti išeitį, kaip atsikratyti kivirčų, geruoju.

Daug pykčių rytais, kai puošiamės į darželį. Viskas turi būti suderinta pagal spalvas – iki gumyčių. Mat nuo mažens pripratinau derinti drabužėlius. Parduotuvėje pasako: „Šitos spalvos pėdkelnių, mama, nepirk, nes neturiu suknelės prie jų“. Todėl drabužėlius darželin pradėjau ruošti rytais, dar dukrelėms tebemiegant. Kai nubunda, aš jau pakeliui į darbą. Darželin išlydi tėtis, kuriam pretenzijų nepareikši, nes tėtis kategoriškas: „Ką mama paruošė, tą ir rengsitės“.

Gal susikūrei tam tikras taisykles, kad didelėje šeimoje būtų tvarka ir vaikai gerai elgtųsi?

Prieš bet kokią išvyką iš namų pasikalbame ir susitariame. Pavyzdžiui, mergaitės žino, kad parduotuvėje gali pasirinkti tik po vieną skanėstą. Dukrelės turi pareigų namuose. Kieme vyresnėlės prižiūri mažylę, o už tvarką namuose atsako visos. Mergaitės žino, kad daržas nėra smėlynė, o vieta, kur auga daržovės, mama ir močiutė jį prižiūri vasarą, o rudenį jos pačios surenka derlių.

Ir namie, ir darbe nespraudžiu dukrų į kokius nors rėmus: jos viską turi suprasti pačios. Taigi vietoj taisyklių – susitarimai. Pasielgė blogai – išsiaiškinam, kodėl taip atsitiko ir kas galėjo įvykti baisiausia. Prasidėjo pykčiai parduotuvėje, iškart išeiname ir aiškinamės. Bausmė – skanėstus nupirksime neklausdami jų norų. Susipešė, sužeidė vieną kitą, išskiriamos į skirtingas puses.

Tėra vienintelė taisyklė – dėl kompiuterio. Visos turi dvi valandas per dieną juo pasinaudoti. Pomėgiai labai skirtingi: vyresnėlė mėgsta lavinamuosius žaidimus, dėliones, spalvinimą. Vidurinioji – vaikišką animaciją, o mažoji – „Tele bim-bam“ daineles ir šokius. Žinoma, vyriausioji gudriausia: dažnai jai atitenka visos valandos. Tuo metu įkalba seses pažaisti su jos žaisliukais. Kas gudresnis, tas pirmesnis, bet tai draugiškas susitarimas.

Manau, kad bendravimas labai padeda ugdyti vaikus. Griežti apribojimai ir taisyklės sukelia pyktį, agresiją, baimes, neapykantą, melą… Nepadės jokie riksmai, vaikus palenksi tik švelnumu – reikia tiesiog mokėti susitarti. Nepasitaikė nei vieno vaikučio, su kuriuo nerasčiau bendros kalbos.

Ar ilgai auginai dukrytes namuose? Ko gero, teko palikti ne tik darbą, bet ir visus mėgstamus užsiėmimus?

Namuose praleidau šešerius metus. Dirbti pradėjau, kai Orintai sukako dveji. Tikrai nesėdėjau namuose apsikrovusi skalbiniais ir apsiribodama tvarkymusi bei valgio gaminimu. Daug laiko skyriau sau, vyrui, ateities planams. Neatsisakiau ir mėgstamų užsiėmimų. Neliko laiko tik siuvinėjimui ir nėrimui vašeliu, bet atsigriebiau, kai išėjau į darbą.

Dukrelės man netrukdo: jos užsiėmusios savo darbais. Kai daug vaikų, jie nevaikšto iš paskos ir nezyzia: „Mama einam žaist, mama, einam ten, mama…“ Visoms drauge nenuobodu. Juokiuosi, kai manęs paklausia, kaip spėju su trimis? Atsakau klausimu:“ O kaip tu spėji su vienu?“ Pasirodo – kuo daugiau vaikų, tuo lengviau. O kokia būsiu laiminga mama, kai mergaitės užaugs – tikra karalienė, jos ir pačios sako: „Mama, mes viską tau padarysim“.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė