Dvi dukreles auginanti konditerė Irvyda Tamošiūnienė sukasi saldžiame versle – kuria grožio ir skonio stebuklus savo kepyklėlėje „Tamošiuko tortai ir saldėsiai“. Kepyklėlės feisbuko paskyroje akys raibsta nuo įvairiausių išpuoštų tortų, pyragėlių ir desertų, į kuriuos vien pažvelgus užplūsta šventiška nuotaika. Sukurti mažą šventę mama Irvyda stengiasi ir žmonėms, kuriems likimas nėra dosnus. Moteris aktyviai užsiima savanoriška veikla, už kurią praėjusiais metais tituluota Metų panevėžiete. Kartu su mama daug kur dalyvauja ir sesutės: šešerių Adelė ir ketverių Augustė.
Kas paskatino, suteikė drąsos kurti savo saldų verslą?
Visada mėgau gaminti, tačiau įsidrąsinau susilaukusi antros dukros, kai Panevėžyje pradėjo kurtis mamų bendruomenė „Mamos, varom kavos“. Ten aš susipažinau su daug veiklių mamų, kurios ne tik vaikus augina, bet ir dirba, mokosi, savanoriauja ir t.t. Mamos mane labai palaikė, taip pat palaikė draugai, vyras, šeima – tai suteikė daug drąsos. Manau, kad geriau pabandyti, nei visą laiką galvoti kaip būtų, jeigu būtų…
Ar pati kuriate receptus? Gal ir šeimą dažnai savo saldumynais palepinate?
Internete gausu receptų, kuriuos naudoju. Daug jų išbandyta ir renkuosi tik tuos, kurie man pačiai patinka. Kuriu nebent tortus veganams arba besilaikantiems ketogeninės mitybos – kai ateina įkvėpimas. Šeimą savo saldumynais palepinu per šventes, tačiau, pradėjau mažiau kepti namuose – darbe tos veiklos užtenka.
Kokia buvo jūsų visuomeninės veiklos pradžia, kai atėjote į Panevėžio miesto jaunų šeimų organizaciją „Mamos, varom kavos“?
Pradžia buvo tokia, kad ėjau į organizuojamus susitikimus, tačiau bėgant laikui ir organizacijai plečiantis reikėjo pagalbos, papildomų žmonių, kurie savanoriškai prisidėtų prie bendruomenės tobulėjimo. Pasisiūliau pati būti organizacijos taryboje, labiausiai norėjau rinkti labdarą, todėl įsitraukiau į iniciatyvas, tokias kaip daugiavaikėms Panevėžio rajono šeimoms surinkti paramą rūbais, maistu, dovanomis. Inicijavau pyragų dienos minėjimą. Panevėžio gyventojai kepė pyragus ir juos atveždavo man. Aš juos padalindavau į porcijas ir vežiau bendruomenės partneriams: senelių globos namams, Maltos ordino globojamiems vienišiems seneliams, moterų krizių centrui, motinos ir vaiko namams.
Esate net Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė, kas jus ten atvedė, kuo patraukė ši veikla?
Mokykloje svajonių profesija buvo – policija. Tačiau nepavyko, nes įstoti sutrukdė sveikatos patikrinimas. Tuomet netikėtai po mokyklos pakvietė išbandyti save Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Važiavau į 3 savaites trunkančius mokymus ir taip tapau nuostabios savo kuopos kare. Tai mano gyvenimo pasiekimas, kurį labai vertinu. Kariuomenė puikiai priėmė motinystę, o po dukrų priežiūros atostogų, grįžusi į savo kuopą, vėl aktyviai dalyvauju pratybose. Ir iki pat pensijos nežadu nutraukti šios veiklos. Man tai artima, ta kovinga laisvės dvasia manyje gyvena.
Daug laiko skiriate veiklai Raudonajame Kryžiuje, ką jums pačiai suteikia šios veiklos patirtis?
Raudonajame Kryžiuje pradėjau savanoriauti vykstant vakcinacijai COVID-19 pandemijos metu, tačiau ši savanorystė man nelabai patiko. Norėjau pabandyti savanoriauti globos namuose, o ten atradau save iš naujo. Pati stengiausi iš Raudonojo Kryžiaus savanorių suburti komandą, vykti į globos namus, vėliau pradėjau savanoriauti ir moterų pataisos namuose.
Metus laiko aktyviai savanoriaujant (manęs buvo pilna visur), buvo ieškoma naujo savanorių koordinatoriaus ir pasiūlė atsiųsti savo CV. Po darbo pokalbio mane priėmė į darbą. Savanorystė padėjo man ne tik atrasti save, bet ir rekomendacijas įsidarbinimui gavau, nes turėjau darbo patirties.
Į savanorišką veiklą įtraukiate ir dukreles, kaip joms sekasi?
Jos dar mažos, bet labai daug ką matė ir daug ką supranta. Visada joms pasakoju, ką aš veikiu, kad dirbu Raudonajame Kryžiuje, kad rūpinamės vienišais senjorais. Jog ne visi žmonės turi su kuo bendrauti ir negalima nei vieno žmogaus palikti bėdoje. Ne kartą dukrelės buvo humanitariniame centre, kur pagalba teikiama ukrainiečiams. Rinko savo žaislus, rūbus, kad galėtų atiduoti.
Apskritai, labai šaunu matyti mūsų vaikus, dar mažus, bet jau empatiškus. Raudonasis Kryžius organizavo ukrainiečiams talką: kartu grėbėm lapus, tvarkėm aplinką. Vėliau valgėme drauge pietus, žaidėme kamuoliu. Su mumis žaidė ir vaikinas, turintis gana didelę protinę negalią. Tačiau, nors vaikai ir klausė, kodėl jis taip reaguoja į kamuolį, galbūt per daug džiaugsmingai – skirtingai nei mes, tačiau paklausinėję žaidė toliau ir labai stengėsi parodyti empatiją.
Kaip spėjate pasirūpinti šeima, dukrelėmis, turėdama tiek daug veiklų?
Stengiuosi visus darbus atlikti dieną, vakare būname kartu, važiuojame į būrelius. Nežinau, kaip viską spėju, bet kažkaip. Turiu gerą vyrą, namų ruošos darbus pasidaliname per pusę, o galų gale, jeigu man reikia dirbti savaitgalį Raudonajame Kryžiuje, dukras pasiimu kartu, nes čia dažnai būna daug kitų vaikų. Tortus dažniausiai kepu penktadienį, šeštadienį, taigi laisvo laiko tikrai randu. Gal kartais ir kamuoja mane pačią nuovargis, bet tada kokią dieną pasidarau laisvesnę ir „persikraunu“. Svarbiausia, kad nedirbu nuo 8 iki 17 val., o dirbu laisvu grafiku, tad galiu viską suderinti. Netgi močiutėms nedažnai paliekame vaikus, nors jos ir norėtų daugiau.
Atstovaujate jaunas šeimas Panevėžio miesto savivaldybės Jaunimo reikalų taryboje. Kaip sekasi ši veikla? Ką norėtumėte palinkėti jaunimui?
Noriu pasidžiaugti, kad su kiekvienais metais situacija gerėja. Labiausiai noriu pasakyti – viską įmanoma suderinti, SVARBIAUSIA neprarasti savęs. Turime jaustis laimingi, o ne aukotis vardan kažko… Visiems linkiu gero gyvenimo partnerio, teigiamos ir palaikančios aplinkos. Ir mes visai neprivalome būti ir bendrauti su tais, kurie mūsų nepalaiko ir moralizuoja, kaip mums gyventi, nes gyventi turime sau.
Už viską, ko esu pasiekusi, dėkoju mane supantiems žmonėms, šeimai, draugams, kolegoms, giminėms. Nuolat girdžiu, kaip manimi didžiuojasi, o tai tik veda į priekį. Todėl nebijokime, girkime ir skatinkime vieni kitus.
Pažiūrėkime į viską plačiau, pasirūpinkime savo artimaisiais ir taip pat dar padėkime kaimynui. Pabendraukime su vienišu žmogumi, jam tai gali pakeisti labai daug, taip pat kaip ir Jums.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
